Dizainerė Greta Ambrazaitė
Kartą gavau laišką nuo žmogaus, prisistačiusio fiziku. Reagavo į mano radijo komentarą: įrodinėjo, kad Venclovų namus būtina uždaryti, nes jie buvo komunistai, o muziejininkės gauna tūkstantinius atlyginimus iš mokesčių mokėtojų pinigų (pasirėmė duomenimis, esančiais rekvizitai.lt – buvo viską suskaičiavęs). Atsakiau mandagiai, ypač apie atlyginimus, todėl antras laiškas buvo dar aršesnis. „Nežinau, ar verta tęsti šią diskusiją“, – rašė fizikas, tarsi aš pati tą diskusiją būčiau inicijavusi.
Tomo Petrulio knygoje Daikto kūnas fizikos gana daug, bet tai gan hermetiška knyga, kurią vargu ar suprastų mano andainykštis adresantas. Manau, pirmiausia apskaičiuotų leidybos kaštus. Tada rastų kokių nors mechanikos ar dalelių fizikos klaidų. Galop jį veikiausiai papiktintų šventvagiškas Dievo, Jėzaus ar Marijos paminėjimas ir tekstas apie vyro erekciją. Kažkodėl įtariu – knygą tiesiog imtų ir numestų, net laišku autoriui nepasivargintų.
Petrulį domina perversija, vujarizmas, fizika ir metafizika, gnostinio žinojimo imitavimas. Viršelio tekstas – lyrinio subjekto monologas, pristatantis autorių ir knygos pavadinimą. Knyga dedikuojama kūnų judėjimui (p. 5), atskiri eilėraščiai rašomi daiktams, ne žmonėms („Toršerui“, p. 20; „Saulutė“, p. 49). Jis dekonstruoja viską, net patį žmogiškumą („Žmogus“, p. 18). Kitokią, nebūtinai žmogaus žvilgsnio, perspektyvą siūlo tekstai „Žiema“, „Ledinukas“, „Lėktuvas“ ir kt. Lyrinis subjektas įlenda į ausį ir stebi būvį ten („Reportažas“, p. 23) – atrodo, dar nė vienas lietuvių poetas nerašė eilėraščio apie vidinę ausies ertmę.
Poetinėje Petrulio prozoje daug religinių aliuzijų, Šv. Rašto intonacijų: „Ir taip juos sugundė paragauti kažin kokių vaisių, kurių buvo atsivežęs“ („?“, p. 34–35). Religijos simboliai arba užuominos gausios, jos pristato iš esmės teistinį, kad ir radikaliai apverstą, pasaulėvaizdį: „Išpažintis“ (p. 22), „Reikia elgtis“ (p. 52), „Mes su…“ (p. 57), „P. S. Atviras laiškas“ (p. 76). Oi ne, lyriniam subjektui nebūdingas tradicinis pamaldumas, bet tikrai būdingas netradicinis. Jam svetimas aktyvisto, prasisiekėlio, disciplinuotojo tipas. Jis šaiposi iš formalizmo, religijos kaip ideologijos ir doktrinos, kvailo įtikėjimo žmogaus veiksmų reikšmingumu Visatos atžvilgiu. Religinių įvaizdžių karikatūrinimas nėra toks primityvus kaip Roberto Kalinkino drabužių kolekcijoje, bet ilgainiui ir tai pabosta: juk tiek daug kartų naudota.
Bene pirmasis atvejis poezijoje, kai autorius prabyla apie Palestiną („Žiaurumas“, p. 74), nepaisydamas grėsmės būti eliminuotam iš bendruomenės ir apšauktam vatniku, naudingu idiotu ar antisemitu. Kitaip sakant – drįsta pasipriešinti dominuojančiam diskursui. Lyrinis subjektas-triksteris, nelabai kam patinkąs ir dėliojantis akmenukus į svetimus batus, konstatuoja faktą, kad aktyvizmas neretai ir neestetiškas, ir bejėgis; bet kuo jis konkrečiai prisideda prie padėties gerinimo? Pats pripažįsta, kad niekuo:
Argi ne gražiai jie darbuojasi – idėjų draugai: ekologija, komunizmas, feminizmas („retušuokime signatarų nuotrauką“), „Antifa“, aktyvizmas, kita vertus: nacionalizmas, fašizmas, „Pro patria“ („kunigas nesakys netiesos“), „Holokausto nebuvo“ (tik subtiliau, nes studijuodami istoriją sužinojo, kad visgi buvo). O taip pat visokie sąmokslai: „false flags“, plokščia žemė, greitasis koronos testas ir pan. Tikras atrakcionų parkas, kuriame karusele ratu sukasi vyriškas ir moteriškas vyčiai, niekaip negalėdami vienas su kitu suartėti, panašiai kaip dvi sesutės per kalnelį nesueina.
Reiklesnis skaitytojas gali paklausti: o ką gi siūlo šio teksto autorius? Ogi nieko, visiškai nieko, ir gali būti, kad kaip tik todėl jo nėra. Tačiau autorius ir nebūdamas gali aprašinėti, kaip aktyvistas keliasi, it Feniksas arba Kristus, iš guolio, kaip ateina prie karuselės, kaip renkasi arkliuką, kaip sėda ant jo ir sukasi, sukasi per megafoną skanduodamas kovos šūkį, kol tas šūkis susilieja su kitų vyčių balsais ir tampa bendro klegesio dalimi. („Lietuvos herbas“, p. 69–70)
Poetinėje Petrulio prozoje (vis norisi pasakyti – poezijoje) kritikos susilaukia plakatiškas pilietiškumas, patriotiškumas, aktyvizmas, religingumas ir moralė. Lyrinis subjektas apskritai maištauja prieš moralę, kuri kuo deklaratyvesnė, tuo veidmainiškesnė, kaip veidmainiškas ir kapitalizmo mechanizmas („Pramoga“, p. 9). Ir vis dėlto, nepaisydama knygos naujumo ir kalbėjimo būdo originalumo, užrašysiu kelias kritiškas pastabas. Charmsiškam absurdui visgi labiau pritinka ponia Danutė ir Ilona iš Vievio, negu koks ponas Vytautas ar Remigijus iš Pravieniškių. Daikto kūnas yra tikrovė, bet daikto vardas yra susitarimo reikalas („Toršeras“, p. 20; „Žaisti“, p. 36). Kvestionuojama savaime suprantamybė („Normalu“, p. 21), bet akcentuojama pasaulio ar atskirų jo dalių gelbėjimo iliuzija ir beprasmybė. Eilėraštį „Reportažas“ (p. 23) turbūt reiktų suprasti kaip bjaurumo estetikos išpažinimą, bet galima suprasti ir kaip mizoginijos pliūpsnį, jeigu jau taip iš paukščio skrydžio. Arba maskulinizmą (spėju, autorius tariasi esąs arčiau to). Jis fiksuoja socialinį paribį kaip savo estetikai tinkamą objektą, bet į emocijas neįsitraukia, nedemonstruoja jautrumo („Iš grupės antros“, p. 25). Kol kiti autoriai grožinėje kūryboje aukština gyvybę, Petrulis mėgina pabrėžti jos bergždumą – kad ir Visatos masteliu („Genio apologija“, p. 13; „Musių kolekcija“, p. 33; „Pašaipa“, p. 31). Priešprieša tarp „dykinėtojo“ ir „šeimų“ („Kam nors“, p. 37) smagi (gal čia netgi apie familistus!), bet tik dėl to, kad autorius – vadinamojo dykinėtojo pusėje. „Nes pačios geriausios šeimos minta daugiausia žmonių maita. Jos to pavyzdingai išmoko ir savo nuožmius vaikus.“ Netyčia atsidūręs šeimos pusėje, taip pat bejėgiškai temptų kaldrytę į save. Išpažįstama meilė sau, savo kūno daliai („EVP“, p. 39); kalbama apie savos tapatybės takumą, bet nebūtinai tai lyties takumas, nes lytys šioje knygoje nėra visai neutralios – kiek didesnė kvailumo proporcija suverčiama moterims. „Todėl jam būdavo nemalonūs tie tvirtai apsisprendę, tie kategoriški“ („Gelsvi šviesuliai“, p. 41–43). Autorius yra pajėgus poetiškai filosofuoti (deja, nedaug šiuolaikinių lietuvių poetų tą pajėgia):
Žiūri koks nors, tarkim, vujaristas į mūsų nuostabiąją (visgi tai puikus metas, nes daug ką atveria užkietėjusiems vujaristams) pandemiją (ir dar kai ką, kas eina šalia), jos valdymą ir nevaldymą, klausosi pritarimo ir protesto balsų, ir staiga priešais jo akis apsinuogina, įsikūnija mintis, kad jei ir buvo kas nors „pačioj pradžioj“, kaip pradas, tai „buvo“ ne koks menamas vienis ar kas nors tobulo, ar visagalio, o kaip tik gal, tarkim, neįmanoma atsekti nieko tikro iki begalinio dalijimosi bei skilimo. Ir kad vienis eina visai ne „pačioj pradžioj“, bet gal kur nors per vidurį, jau nuėjus pusę kelio, kaip „poetinė įžvalga“, kuri turėtų pametėti tokio savotiško, pakylėto tikrumo, užkeldama stebintįjį ant aukštos kalvos, nuo kurios žiūrint viskas matyti aiškiau, susisieja priežasties ir pasekmės ryšiu. („Poetinė įžvalga“, p. 61)
Todėl ir gaila, kad Tomo Petrulio knygą vargu ar skaito fizikai – autorius juk siūlo originalią „Didžiojo sprogimo“ ir laikų pradžios teoriją. Jis iš esmės keičia regos rakursą – poetizuoja puodelio ir lėkštutės sueitį („Skandalas“, p. 11), rašo tekstą iš saldainio perspektyvos („Ledinukas“, p. 46), snaiges pavadina kekšėmis („Žiema“, p. 63); poetinės prozos kalba iš tikrųjų labai gera, inversijos ritmiškos. Tačiau pati knyga yra gan hermetiška, įkandama nebent humanitarams – turiu omenyje pozicijas, iš kurių kalbama. Galima vaipytis iš pandemijos valdymo, žiūrėti į ją kaip į absurdistinį žaidimą („P(l)andemija“, p. 44), bet ką geresnio pasiūlytų autorius, netikėtai atsiradęs vietoj tų, kuriems tenka priimti atsakingus sprendimus? Klausimas absurdiškas, jeigu pasitikėsime autoriaus nuostata, esą gyvybė beveik nieko verta. Bet jeigu kalba eitų apie brangiausią ir mylimiausią savo gyvybę su visais nuosavame kūne esančiais daiktais?
