Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša
Gera proza turi būti nuobodi – šį Alfonso Nykos-Niliūno sakinį naudojame visur, net skirstydami knygas į populiariąsias ir nekomercines. Nors tikrai ne visada nuobodulys, ištikęs skaitant, yra puikios prozos požymis: arthauzas ne visada nuobodus. Antrąją Indrės Motiejūnaitės prozos knygą skaičiau šiek tiek nuobodžiaudama, bet pripažįstu – apsakymai joje konstruojami nebanaliai, su išmanymu, netgi šiek tiek kinematografiškai. Kas galėtų susidomėti scenarijumi? Nebent Algimantas Puipa – siaubo apsakymai arčiausiai jo filmų stilistikos.
Mūsų miestelis – taip vadinasi spektaklis pagal Thorntono Wilderio pjesę, įprastai statomas kaip studentų baigiamasis darbas (režisieriaus Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis yra rodytas net 40 ar daugiau metų). Motiejūnaitės knyga su tuo lyg ir neturi nieko bendro, pavadinimo sutapimas turbūt atsitiktinis. Iki knygos išleidimo Šiaurės Atėnuose spausdinti kai kurių apsakymų apmatai, fragmentai – knygoje jie perrašyti, paversti jau kitais kūriniais. Bendra katastrofistinė knygos nuotaika kiek panaši į Alvydo Šlepiko Namą anapus upės, tik ne tokia niūri, su kažkokia viltimi, veikėjų-vartotojų naivumu. Gal tą viltį gelbsti beveik komiški filisteriai, naujieji buržua, kuriems pagrobimo akivaizdoje žūtbūtinai reikia įsigyti rausvai žydintį magnolijos medelį („Grobikai“): per vartojimo entuziazmą ir inerciją jie net nesuvokia savo tikrosios tragiškos padėties. Tai ir neigimo, tikrovės nematymo metafora.
Svarbiausias Mūsų miestelio objektas – konsumeristinė visuomenė ar bendruomenė, kurios nariai programiškai nutapatybinami. Vaizduojama netolima ateitis, minimi 2045 m. („Autobiografija“, p. 194) ir vėlesni metai. Apsakymų veikėjams būdinga būsena – dirbtiniu būdu ištrinama jų praeitis ir jie tampa beveik naujai gimusiais žmonėmis – vėl pradeda nuo balto lapo, pakliūva į asmenybę „sterilizuojantį“ mechanizmą. Nenormatyvieji veikėjai sulaukia skrupulingo norminimo („Stotis“, „Bendradarbis“). Ilgiausio teksto, apysakos „Vergas“ veikėjas patiria fizinį, seksualinį, emocinį išnaudojimą, net išpjaunami jo organai – šios nejaukios temos atskleidžiamos distopinėje aplinkoje, gerovės visuomenėje, kurioje egzistuoja ir „ne visai žmonės“.Vergų numeracija, kalinimo sąlygos – tarsi skaitytum apie Baltarusijos kalėjimus. Į teksto korpusą integruojama juridinė kalba (vergų laikymo įstatai), anketos, apklausos („Pokyčiai“). Distopijos tvėrimo ypatumai šiek tiek primena režisieriaus Ari Asterio filmą Saulės kultas (2019): siaubas čia eina ranka rankon su komedija ir saldumu – apsakymo „Mūsų miestelis“ gyventojai labai mėgsta gėles ir gyvena jų vardais pavadintose gatvėse.
„Vergo“ veikėjui, nors veiksmas vyksta distopijoje, būdinga sena gera Vinco Mykolaičio-Putino poetinė frazė: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus“. Nieko nesužinome apie veikėjo vaikystę – jis rodomas jau suaugęs, galbūt yra klonas ar pan. Savo padėtį jis ir priima kaip nepakeičiamą, ir viduje suvokia jos neteisingumą, todėl išgyvena gan žmogiškus jausmus, pažeidinėja ribas, yra linkęs nusižengti taisyklėms:
Likęs vienas, pripažįstu, elgiuosi blogai. Ir ko tik nedarau: pasišukuoju plaukus šeimininkės šukomis, uostau jos kvepalus, apžiūrinėju papuošalus, drabužius, batelius, varstau stalčius, spinteles, rausiuosi tarp jos daiktų. Žmonės mažai su manimi kalba, tik įsakinėja, aiškina, ką daryti ir ko ne. Jei noriu juos pažinti, turiu rasti kitų būdų. Tokiu būdu, tyrinėdamas stalčių ir spintų turinį, sužinojau, kad mano šeimininkė mėgsta saldumynus – spintelėje prie lovos radau net kelias tuščias dėžutes ir krūvą popierėlių, kad turėjo arba tebeturi vyrą – radau nuotrauką rašomojo stalo stalčiuje, pakištą po šūsnimi popierių, kad mėgsta gražius automobilius ir gražius drabužius – radau mašinų ir madų žurnalų, ir knygas – jų šimtai. Dar radau vyrų katalogą. Ne iškart supratau, kas tai. Visi vyrai buvo aprašyti: paminėtas amžius, ūgis, svoris, krūtinės, liemens klubų ir kitų kūno dalių apimtis. Nuotraukos iš priekio, iš profilio, iš nugaros, figūros ir portretai. Nurodytos kainos. Pastebėjau, kad kaina priklauso nuo ūgio, amžiaus ir odos spalvos. Juk tai buvo mūsų, vergų, katalogas! Na, žinoma, kaip iškart nesupratau. Teko girdėti, kad agentūros, prekiaujančios vergais, leidžia tokius katalogus, bet matęs nebuvau. (p. 60)
Autorė mėgsta per smulkias ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales (saldumynų pakuotės, vyrų katalogas) kalbėti apie visumą, taupiai pristatyti veikėjų-vartotojų gyvenimo kontekstą. Jos sakinys lakoniškas, pasakojama tarsi be išraiškingų emocijų ar stilistinių figūrų – tik tai, kas būtina. Netgi labiau susitelkiama į detales (pvz., ką veikėjai valgė ar kuo rengėsi), o ne į jų jausmus – turbūt taip mėginama išryškinti viską nustelbiantį vartotojiškumo aspektą. Cituojamoje ištraukoje veikėjas suvokia esąs vartojamas produktas. Vergas nesigilina į priežastis, kodėl su juo blogai elgiamasi, nekvestionuoja sistemos, kurioje gyvena. Nelaisvė priimama kaip duotybė, vis pasvajojant apie ištrūkimą į laisvę, bet nesiimant veiksmų. Tą galėtume suprasti ir kaip politinių režimų metaforą, nors užuominų į politiką čia nėra – išsitenkama nužmoginimo temoje. Jeigu būtų pasiūlomas sprendimas, apsakymai greičiausiai netektų literatūriškumo: autorė tik parodo, neanalizuoja ir nesprendžia moralinių dilemų, neprisiima atsakomybės už distopijų padarinius. Motiejūnaitė rašo kiek kitaip, negu, pvz., jos bendraamžis Augminas Petronis; ir tą priimi kaip originalumą, bandymą rasti autentišką stilių. Konceptualizuoja, nejuokina, vengia realizmo. Linkusi vaizduoti absurdiškas situacijas, kafkiškus procesus, tik jos veikėjai – naivoki, tarsi nesupranta savo siaubingos būklės ir būtinybės iš jos gelbėtis. Iš pradžių įtraukia, bet vėliau schemos ima kartotis.
Tekste radau bent dvi skaičių kombinacijas, kurios labai jau priminė mobilių telefonų numerius. Įdomumo dėlei mėginau paskambinti, bet niekas neatsiliepė. Autorė teigia, jog skaičių sekos atsitiktinės. O jau buvau beprisimenanti atvejus, kai autorius knygoje pateikia tikrą savo telefono numerį ar kitą kontaktą – distopijose leidžiama daugiau beprotybės. Motiejūnaitės kalbėjimas yra savaip saugus, tvarkingas; šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste net kiek sterilus. Distopijų žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja, siužetai dubliuojasi, bet jos parašomos skirtingais registrais. Nors apsakymai nėra lengvai perkandami, tekste gali būti „paslėptų raktų“, bet be šio literatūrinio žaidimo nėra „kito pamušalo“ – politinio, ekonominio, socialinio ar religinio. Yra bandymas leisti skaitytojui filosofuoti per siužeto suvokimą, bet nepakankamas, kad filosofija nesibaigtų ir perskaičius knygą.
Indrė Motiejūnaitė dirba architekte. Tinklalaidėje „Rašytojų Vilnius“, kalbėdamasi su Silvija Stankevičiūte, autorė mini, kad ir architektūrą, ir literatūrą suvokia kaip lygiavertes veiklas, bet pabrėžia: laikyti rankose savo knygą – daug labiau jaudinantis reiškinys, negu stovėti greta savo projektuoto namo. Veikiausiai todėl, kad architektės darbas – labiau techninis, negu kūrybinis. Projektuojant pastatus, matyt, rekomenduojama įsivaizduoti, jog juose gyvens laimingi žmonės. Motiejūnaitės knyga parodo, kad nebūtinai – didelės gerovės, plačiai technologizuotoje visuomenėje ar bendruomenėje laimė nėra savaime suprantamybė. Suprantu, kad tai liks tik skaitytojos fantazija, bet įsivaizduokime ir atvirkštinį variantą – namų kompleksą Mūsų miestelio gyventojams.
