Viktorija Daujotytė, KAI RAŠAI, NEBIJAI: AUTOBIOGRAFINIAI TEKSTAI, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024, 714 p., 1000 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Viktorijos Daujotytės knygų laukiu jau vien dėl to, kad, jas skaitant, tikrai mėgaujiesi kalba, jos jutimu, gebėjimu pasakyti, o ne „dirbi darbą“, kaip atsitinka su daugeliu naujų prozos kūrinių. Autobiografinių tekstų knyga – viso gyvenimo programos išsakymas: humanistikoje svarbus ne tik individualumas, bet ir bendruomeniškumas, savieji. Net jeigu jie skirtingų pažiūrų, egzistuoja kažkoks esminis, nesavanaudiškas, telkiantis interesas, todėl apie gyvenimo bendrakeleivius rašoma pozityviai ir su dėkingumu. Rašymo baimė – iš nenoro įskaudinti, įžeisti; egzistencinė baimė – iš nežinomybės, karo, klimato kaitos nerimo. Rašymas padeda ne tik ją įveikti, bet ir sužadina atmintį – ankstyvieji vaikystės patyrimai papasakoti taip aiškiai, su detalėmis, vardais ir pavardėmis, augmenijos rūšimis, šnekamosios kalbos frazėmis, kad sukelia didelę nuostabą ir labai įtraukia.
„Motina“ – turbūt svarbiausias knygos skyrius, rašytas po mamos mirties, neskubriai, daug metų. Tėvo figūra neapeinama, tačiau motinos – svarbesnė, šakotesnė: su ja ir tapatinamasi, ir aiškiai atsiskiriama. Sąmonės intensyvumas reiškiasi ir sakinio struktūroje: forma pasiduoda pasakojimo srautui, slenksčiai rikiuojami kableliais.
Kaip ji, jau po tėvo mirties, kai pradėjo gyventi viena Vėžaičiuose, dvaro kumetyno pastate, kasė, rovė, sodino, rinko stiklus, vertė šiukšles, tokia maža, menka, kad tik kaip nors apsitvarkytų, kad nebūtų blogiau kaip pas kitus (namas prie pat pagrindinės miestelio gatvės), kad žydėtų gėlės (ir žydėjo, tikrai žydėjo, žydėjo jos vienišumui, baimei būti vienai): ar kada vaikai supranta savo motinas, ne, tikriausiai ne, judėjimas tik viena kryptimi – tik iš motinų reikalaujama suprasti vaikus, jiems padėti. (p. 123)
Mama ir babūnėlė – kone literatūriniai personažai, jas sunku atskirti nuo romano Juozapa ir jos seserys veikėjų, nuo lyrinės subjektės iš Viktorijos Daujotės eilėraščių rinktinės Žemaitīnā (Žemaitynai). Artimų, vyresnių šeimos moterų portretai kartais net kiek komiški – šaržuojama su švelniu humoru: „Vuo kuo aš bėjuoso, jog sava truobuo eso, ė vėlka moni vėsi pažėnst, kyk meto unt tuos pačiuos vytas…“ (p. 322). Apglėbiami visi realybės sluoksniai, nevengiama kalbėti ir apie intymius dalykus – brendimą, lytiškumą. Keista, skaitydama radau atitikmenų visumą ir savo šeimoje (net pasakymų, frazių analogijas), nors knygoje aktualus visai kitas laikas, kitas kraštas, kita tarmė, kita šeimos struktūra. Vadinasi, apčiuopta kažkas labai bendro, būdingo visam kraštui, kultūriniam mentalitetui. Natūraliai įpinami žemaitizmai Daujotytės tekste nepaverčia kalbos archajiška, bet suteikia jai savitą charakterį:
Gal vienuolikos, jau apsisprendusi būti pradinės mokyklos mokytoja, mažame kambarėlyje šalia klasės (taip buvo mano Siriškės pradinėje mokykloje, kaimynų Vasiliauskų namo gerajame gale), gyventi viena, turėti etažerę su knygomis ir pasiimti pas save babūnėlę, mylimiausią žmogų, kai ji bus visai sena, galės gyventi su manim, – taip abi tarėmės, babūnėlė tik linguodavo galvą, žinojo, kad taip nebus. Tetai Juzelei mano sprendimas irgi kėlė abejonių – ka visi vabalele, ė ty vis puo do, a būs tau gera vyna? Tikinau, kad bus, man nepatinka, kad vyrai girti, kad barasi, kad vaikai verkia… Je, nagera, – pritarė teta, – al jog būn ė geriau. (p. 134)
Knyga mišraus žanro, įpinamas ir jaunystės dienoraštis, kuriame nuosekliai pasakojama apie darbą Nevardėnų mokykloje, santykius su bendraamžiais, klasės draugais – per laiškus; pasakotoja mokykloje dirba iškart po abitūros, būdama septyniolikos. Santykiai gryninami ne tiek tikrovėje, kiek per laiškus, kai šalia nėra tų, kurių ilgiesi, su kuriais norisi bendrauti – atrodo, kad rašto būdu gaunama daugiau gyvenimo, negu realybėje. Labai nori studijuoti, alksta knygų, žinojimo, mąstymo, dialogų ne apie buitį ar aistras, lygiaverčių pašnekovų. Tiksliai žino, kad nori stoti į universitetą, aiškiai formuluoja, kad dirbs kūrybinį darbą. Svajas apie meilę nustelbia pasirinkimas studijuoti: tvirtai pasiremiama literatūra, knygomis. Kaip „aukštesnės“ tikrovės trokštama meno, nors dienoraščio rašymo metu diaristė dar nėra girdėjusi Bacho muzikos, tik žino tokią esant. Įstojusi į Vilniaus universitetą, pasakotoja nuo ryto dirba grąžtų gamykloje, o vakarais klausosi paskaitų – visiems įstojusiems tekdavo atidirbti (išraiškingas epizodas p. 233). Rašto pirmenybę prieš buitį liudija meilės laiškai; vis didėja rašto svarba – gyvenimas vyksta laiškuose. Studijos sekasi puikiai, esama net kūrybinės bravūros – pirmakursė pasakotoja kambario draugės vardu išspausdina eilėraštį Literatūroje ir mene, nes draugė labai nori (p. 241). Graži meilės istorija baigiasi nusivylimu (dienoraštis nutrūksta). Ir prieš tai su dienoraščiu (jis personifikuojamas, vadinamas draugu, draugužiu) simboliškai atsisveikinama, bet grįžtama – neįmanoma mesti rašymo, jeigu jis jau yra tapęs savivokos dalimi.
Autorei brangi gimtųjų vietų topografija – upės, medžiai, akmenys, kalnas; jie veikia ne vien kaip vaikystės kraštovaizdžio ženklai, bet ir kaip praėjusio laiko žymenys, turintys istoriją, primenantys anksčiau gyvenusiuosius. Rašymas poetiškas, atminčiai suteikiamas nuosavybės statusas: „Turiu, jei atsimenu“ (p. 305). Paaiškinami ankstesnių knygų atsiradimo ir temų kontekstai: romano Juozapa ir jos seserys, eilėraščių Balsā ūkūs’ (Balsai ūkuose), knygos apie tetą, Pasaulio teisuolę Aleksandrą Stulginskaitę-Zelbienę, Aleksandra. Pasakojama šeimos, giminės istorija, narpliojami bajoriškos kilmės žmonių, susidūrusių su brutalia sovietizacija, likimai. Kai kurie (pavyzdžiui, Bladzė) literatūriškesni, artėjama prie personažo statuso; pati autorė vartoja terminą „persona“, retrospektyviai kalbėdama apie save, veikiančią dienoraščio rašymo laike (p. 536). Šviesiai aprašyti gerieji mokytojai: riba tarp darbo, autoriteto ir bičiulystės, laikui bėgant, visiškai nusitrina. Nemažai dėmesio mirčiai – kone etnografiniai aprašai, kaip būdavo marinami žmonės: anuomet tai buvo daug matomesnė, bendruomeniška gyvenimo dalis. Mirtis išlaisvina, apie mirusiuosius rašyti drąsiau, jie neįsižeis perskaitę (p. 429). Dažnai vartojamos „grįžimo“ ir „atskirumo“ sąvokos, suteikiant joms specialias, daujotytiškas prasmes. Šeima suvokiama ne vien kaip hermetiška tėvonija, protėvių medis: tiksliais bruožais pasakojama apie vyro Antano Pakerio šeimą, vaikystę ir jaunystę. Naikinama griežta atskirtis tarp literatūros ir gyvenimo: „Humanistiką gal ir galima suprasti kaip žmogaus pasaulio aiškinimąsi kalbos būdu; paaiškinimas vėl reikalauja paaiškinimo. Ir taip vis gilyn arba tolyn. Arba artyn, kur daiktai, lytimi paviršiai; jie aiškina tylėdami, pačiu buvimu. Nėra nieko, kas negalėtų būti literatūra. Kuo literatūra labiau literatūra, tuo labiau, tuo giliau ji – gyvenimas“ (p. 271). Į knygą įsiterpia ir šiuo metu vykstančio karo apmąstymas, rūpestis dėl ekologijos, Tėvynės, žemės. Esama labai intymių pasakojimų iš darbo universitete laikotarpio, bet, žvelgiant į knygą kaip į visumą, kultūrinė ir intelektualinė miesto erdvė yra visai kitas pasaulis, ne toks intensyvus ir jau kitaip, galbūt labiau varžančiai reflektuojamas, negu ankstyvieji gamtos, šeimos ir bendruomenės santykių patyrimai.
Daujotytės mąstymo ir rašymo stiliuje galima atrasti ir Marcelio Prousto, ir Czesławo Miłoszo atšvaitų, juolab kad autorė yra rašiusi ir apie juos. Mantas Tamošaitis recenzijoje apie Manto Adomėno romaną ryškina paraleles su Isos slėniu (NŽ-A, 2024, Nr. 5, p. 74), bet jos ten atrodo gan dirbtinos, o čia, nors tiesiogiai į jas ir neapeliuojama – akivaizdžios. Ir, be abejo, nuolat vaikščiojama lietuvių literatūros ratais, klasikinių kūrinių koncentrais, parodant kaip jie veikė:
Kitas momentas, kai pasaulį, dar visai nežinomą, nepažįstamą, regėjau iš knygos, labai anksti, dar per anksti tokiai knygai – gal dvylikos metų skaičiau „Altorių šešėly“. Ganiau karvę čia pat, dirvonėlyje su baltaisiais dobiliukais prie prūdo, buvo rami pavakarė, didelis tomas sprūdo iš rankų, atsiguldavau kniūbsčia, alkūnėmis paremdavau galvą, vėl užbėgdavau romiai karvei už akių ir vėl su knyga parklupdavau ant žolės. Praversdavau puslapius, akimis siurbiausi į sakinius apie meilę. Pirmą kartą jutau, kad gyvenime yra kažkas stebuklingo, kad jauni žmonės pamato vienas kitą ir nebegali atsiskirti, kad drovisi, bet slaptai vienas apie kitą galvoja, tyliai sako gražius žodžius, trokšta apsikabinti, prisiliesti. Supratau, kad tai gal ir yra svarbiausia, kažkur yra tas gražus gyvenimas, reikia jį susirasti. Abejojau, – gal ne gyvenime, gal tik knygose. (p. 623)
Rizikingiausia knygos dalis – laiškai, palinkėjimai, dedikacijos iš knygų, Vytauto Kubiliaus dienoraščio citatos – jų gal ir per daug, bet galima suprasti, kad norėta išryškinti patį santykį, jo turinį. „Viskas yra santykis. Viskas, ko mums pakanka ir ko mums trūksta, tėra santykis“ (p. 600). Daujotytės rašymas empatiškas: jeigu minima konkreti pavardė, žmogus apibūdinamas šiltai ir su meile, gražiuoju rakursu, o ne kritiškai. Įvardintos nuoskaudos, bet skriaudėjų pavardės neminimos. Likusios kelios korektūros klaidos, tačiau tokios apimties veikale pati palikčiau jų daug daugiau. Perskaičius apima jausmas, kad rašymas tikrai yra baimės priešnuodis: net anapus literatūros ir gyvenimo ribos, ten, kur vien tik vulgari ar virtuali tikrovė. Dalyvaujantieji socialinių tinklų sraute, net jeigu ir nemoka grakščiai išsireikšti žodžiais, itin dažnai naudoja rašymą kaip išsisakymą, terapiją, patvirtinimo ir emocinio palaikymo ieškojimą. Tikriausiai ne veltui, nes rašymas padeda.
