sudarė Marija Drėmaitė,
tekstų autoriai Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Arvydas Pakštalis, Viltė Migonytė-Petrulienė,
Vilnius: Lapas, 2018, 299 p., 700 egz.
Dizaineris Linas Gliaudelis
Visoje Lietuvoje skambant Šimtmečio varpams, plazdant vėliavoms ir liepsnojant laužams, atmintyje nejučia iškilo kito mūsų šalies jubiliejaus archyvinės nuotraukos ir jose užfiksuotos Vytauto Didžiojo paveikslo kelionės aplink Lietuvą 1930 m. vaizdai. Kaip žinia, mitas apie Vytautą, kaip Lietuvos vienytoją, ir Vilniaus legenda buvo dvi pamatinės kolonos, ant kurių konstruota tarpukario tautinė tapatybė. Tuo tarpu Kaunui, nors jis perėmė visas pagrindinio šalies miesto funkcijas, buvo prilipintas iki šių dienų nepilnavertiškumo kompleksus keliantis laikinosios sostinės ar antrojo miesto vardas. Šis miestas liko neįvertintas tiek tarpukariu, kai jam priekaištauta dėl „žemo ūgio“ ar provincialaus, medinio veido, tiek sovietmečiu, kai Kauno žengtas milžiniškas urbanizacijos žingsnis apskritai buvo ignoruojamas. Arūnas Gelūnas, Knygų mugėje pristatydamas knygą Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940, prisipažino, kad pats būdamas kaunietis sovietmečiu niekada neatkreipė dėmesio į Kauno modernizmo architektūros unikalumą. Kitas paradoksas, kad idėja Kauną įtraukti į Europos paveldo ženklo kandidatų sąrašą suskambo ne tuo metu Lietuvos ambasadoriaus pareigas prie Unesco ėjusio Gelūno, bet jo kolegos lenko lūpose.
Kauno modernizmo architektūros paskelbimas UNESCO paveldo sąrašo pretendentu, šimtmečio minėjimo karštinė ir 2022 m. Europos kultūros sostinės planai lėmė, kad pastarieji metai yra tarpukario Kauno aukso amžius. Kaip Vytautas masinėje atminties kultūroje, matyt, niekada iki tol nebuvęs toks svarbus karo vadas Lietuvai kaip 1930 m., taip ir tarpukario Kaunas, su jo architektūra bei didmiesčio pretenzija, niekada nebuvo sulaukęs tiek iniciatyvų ir dėmesio kaip šiandien.
Viena iš tokių iniciatyvų – 2018 m. vasario 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje džiaugsmingai geltonai nušvitusi paroda Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940, pakvietusi pažvelgti į tarpukario Kauną pro Aleksandros Iljinienės namo langą. (Mane labiausiai sužavėjusi parodos akimirka, kai videoprojekcijoje vienu ryškiausiu modernizmo pavyzdžiu tituluojamo Iljinienės namo saulės nutvieksto lango nuotrauka susilieja su pagrindiniu parodos simboliu – geltonu apskritimu.) Apgalvota dermė, išpuoselėta estetika, ne tik autentiška fotografuotinė, bet ir filmuota medžiaga, videoprojekcijos bei labai aiškiai sudėti akcentai kompaktišką parodą paverčia informatyvia ir įtraukiančia. Kilnojamosios parodos organizatorių tikslas – lietuviškos modernizmo architektūros reklama užsienio žiūrovui. Optimizmo žinutė keliaus į Paryžių, Romą, Taliną bei Vroclavą ir, tikėkimės, padės dar vienu žingsniu priartinti Kauną prie siekiamo UNESCO pasaulio paveldo vardo.
Idėjos autoriai ir įgyvendintojai parodos anotacijoje rašo, kad projektą lydi katalogas tokiu pačiu pavadinimu. Tačiau peržvelgus šią trijų šimtų puslapių knygą, drąsiai galima teigti, kad ją ištiko toks pat fenomenas kaip ir tarpukario Kauną – turėjusi būti parodos „palydinčiuoju leidiniu“, tapo savarankišku indėliu į modernizmo architektūros tyrimų istoriografiją. Aštuonių autorių kolektyvas į ją sudėjo solidų savo sukauptų tyrimų įdirbį. Be to, mokslininkai kartu jau yra dirbę ne viename projekte, todėl yra susiklausę ir turintys bendrą viziją. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, architektūrologas Vaidas Petrulis jau buvo susibūrę darbui prie Kauno architektūros viešinimui skirtų leidinių (pavyzdžiui, Kaunas: Architektūros gidas; liet. 2015, angl. 2017), Petrulis ir istorikas Arvydas Pakštalis yra monografijos Lietuvos tarpukario architektūrinis palikimas: Materialumo ir nematerialumo dermė (2015) autoriai. Šie mokslininkai kartu su architektūros ir paveldo specialiste Vilte Migonyte-Petruliene, paveldosaugininku Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu darbuojasi kurdami skaitmenines Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo šaltinių bazes ar kitas kultūrines iniciatyvas (tokias kaip AUTC, Kaunas2022), dėliodami architektūrinius maršrutus. Pasakojimus apie 1918–1940 m. Kauno architektūrą su bendru politiniu ir socialiniu istoriniu fonu „sukabino“ dar du istorikai – Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Norbertas Černiauskas.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad paroda ir knyga susintetina jau daug kartų linksniuotas temas – Kauno miesto kiekybinis ir kokybinis šuolis išsivadavus iš carinės imperijos ir tapus laikinąja sostine, modernizmo ir tautiškumo dermė architektūroje, modernizmo ikonomis laikomų pastatų – Centrinio pašto rūmų, Prisikėlimo bažnyčios, Karininkų Ramovės ir kt. – charakteristikos, verčiant puslapius gausioje vaizdinėje medžiagoje šmėsteli jau matyti ir pačių autorių ankstesniuose darbuose publikuoti šaltiniai. Tačiau ši profesionali komanda (taip pat norisi paminėti prie šio leidinio kūrimo prisidėjusių fotografų ir dizainerių indėlį) neieško tradicinių sprendimų – pradedant tuo, kad tai yra viena ryškiausių (tiesiogine prasme) lietuviškų knygų ir įėjus į knygyną ar skaityklą neprireiks prašyti darbuotojo parodyti, kurioje vietoje ją galima rasti, baigiant tokiais autorių atrastais „perliukais“, kaip futuristinės Kauno šimtmečio vizijos, galinių fasadų (kurie, pasirodo, daug modernesni nei priekiniai) „paroda“ ar archyviniame kadre įmontuotu kačiuku (atsiverskite p. 249 ir sužaiskite žaidimą „Surask skirtumą“).
Autoriai turi labai aiškiai apgalvotą idėją, kurią nori ištransliuoti auditorijai. Pasirinkti du naratyvo raktažodžiai – fenomenas ir optimizmas, ne vien dėl žaismingo sąskambio su modernizmu, bet ir nusakantys vedamąją mintį, norą papasakoti Kauno sėkmės istoriją, kurios pagrindinį motyvą nusako Akmenytės-Ruzgienės teksto pavadinimas – „Lietuvos nelaimė, tapusi Kauno laime“. Istoriografijoje jau yra nusistovėjusi pozicija, kad Kaunas moderniu didmiesčiu tapo būtent ketvirtajame dešimtmetyje. Atrodo, būtų logiška šį faktą aiškinti valstybės ekonominiu sustiprėjimu, subrendusia įvairių sričių profesionalių specialistų karta, įgyvendintų stambių miesto tvarkybos projektų išdava. Tačiau Akmenytė-Ruzgienė prideda dar vieną įdomų pastebėjimą, kuris plėtojamas ir Jankevičiūtės tyrime apie Valstybinių rūmų konkursą, – ketvirtame dešimtmetyje buvo prarasta viltis atgauti Vilnių ir nustota manyti, kad Kaune valstybiniuose administraciniuose pastatuose, užsienio diplomatinėse atstovybėse ar gyvenamuosiuose namuose įsikurta tik „laikinai“, o tai paskatino dar didesnę miesto plėtrą.
Pasirinktas optimistinis žiūros taškas neleidžia papriekaištauti autoriams, kad tiek leidinyje, tiek parodoje matoma tik „dailioji“ Kauno veido pusė. Sparti urbanizacija atnešė ne vien pozityvių miesto pokyčių. Kaip ir kituose didmiesčiuose, Kaune formavosi skurdžių rajonai ir jų kregždžių lizdus primenanti Žaliakalnio šlaito „architektūra“.
Modernizmo architektūrą pasirinkta pristatyti keliais pjūviais. Visų pirma minėtinas vaizdinis temos pristatymas. Atliktas didžiulis darbas surenkant ikonografinę medžiagą: nuotraukas, brėžinius, projektus, eskizus, plakatus, net šaržus ar karikatūras, iš septyniolikos muziejų, archyvų, bibliotekų, taip pat trijų užsienio valstybių muziejų, periodikos, aštuonių privačių kolekcijų, asmeninių rinkinių ar gausios periodikos. Ikonografijoje matome ne vien architektūros gidams ir vadovėliams būdingas pavyzdines pastatų fasadines, kaip „daikto savyje“, nuotraukas ir brėžinius, bet ir tuose pastatuose gyvenusius, dirbusius, pramogavusius, sportavusius žmones, jų asmeninius daiktus, interjerų detales.
Autoriai išsikėlė antrą nelengvą užduotį, iš 12 000 per du nepriklausomybės dešimtmečius Kaune iškilusių pastatų atsirinkti penkis valstybės simbolius (ir vieną viziją), kurie ne tik reikšmingai pakeitė miesto architektūrinį veidą, bet ir buvo įrankiai konstruoti šalies įvaizdį bei tapatybę. Nuo idėjos gimimo, lokacijos, statybų eigos iki eksterjero ir interjero būdingų bruožų ir subtilybių analizuojami Vytauto Didžiojo muziejus, Prisikėlimo bažnyčia, Karininkų Ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Centrinis paštas. Pasakojimas ir vaizdinė medžiaga nenutrūksta ties tradicine 1940 m. data – ieškoma pastato simbolinės reikšmės nuo jo atsiradimo iki šių dienų.
Pats įdomiausias ir istoriografijoje dar mįslingiausias šio sąrašo šeštasis objektas – Valstybės rūmai, kurio 1938 m. paskelbtam konkursui buvo pateikta net 51 paraiška (deja, atrastos kol kas tik 4, neišlikęs ir pirmąją vietą laimėjęs projektas). Jankevičiūtė ir Petrulis meistriškai kuria detektyvinę istoriją. Kodėl tokio didingo ir brangaus projekto imtasi kylant tarptautinei įtampai? Akivaizdžiausias atsakymas būtų, kad šalies valdantieji nesitikėjo, jog karas pasieks Lietuvą. Tačiau kodėl tada konkurso sąlygose ištisas skyrius skirtas slėptuvių įrengimo klausimui? Arba kodėl 1939 m. spalį konkursas nenutrauktas ar nekoreguotas taip, kad projektas tiktų Vilniui? Didingos užmačios likimas taip pat simbolinis – žiuri sprendimas apie laimėtojus buvo pateiktas 1940 m. birželio 13 d., lygiai dvi dienos iki Nepriklausomybės praradimo.
Trečias uždavinys, kurį akcentuoja autoriai, yra noras kalbėti ne vien apie architektūrą, o apie pačią epochą ir jos žmones. Šis tikslas labiausiai atsiskleidžia dviejuose paskutiniuose leidinio skyriuose. Pasirinkę jau tarpukariu suformuotą „naujojo miesto“ – kaip viešojo planavimo, susisiekimo, švietimo, socialinės apsaugos, taip pat pramonės bei pramogų erdvės, – teoriją, mokslininkai analizuoja, kaip ji buvo praktikoje pritaikyta Kaune.
Pasak Petrulio, tarpukario Kauno palikimas po 100 metų „prisiimamas kaip vienas iš kertinių miesto identitetų“ (p. 30). Drįsčiau praplėsti šią mintį, kad šiuo metu Kauno legenda yra vienas svarbiausių nacionalinės tapatybės mitų. Tačiau patys kauniškiai jau nebenori žvalgytis vien į praeitį ir skelbia naują skambų siekį 2022 m.: From temporary to contemporary (Nuo laikinosios prie šiuolaikinės).
