Gita Drungilienė. „Marijos belaisviai“ Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijoje (2026 NŽ-A, nr 2)

ARKIBROLIJA IR ALBUMAS

Pamaldumas Švč. Mergelės Marijos Vardui Katalikų Bažnyčioje pamažu ėmė ryškėti XVII a. Vilniaus vyskupas sufraganas Gudijai, Gracianopolio vyskupas Mikalojus Slupskis (Słupski, apie 1613–1693) pasirūpino, kad šio titulo brolija būtų įsteigta Vilniaus katedroje.

Prieš 355 metus, 1671 m. kovo 8 d., Vilniuje buvo iškilmingai įsteigta Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolija, kuri tapo pirmąja tokiu pavadinimu Abiejų Tautų Respublikoje ir viena pirmųjų Europoje – net ir Marijos Vardo šventė visuotinėje Bažnyčioje buvo įvesta tik po 1683 m. rugsėjo 12 d. mūšio prieš turkus. Tarsi aplenkusi laiką, vilniškė arkibrolija nuo pat pradžių užėmė išskirtinę vietą. Jos nariais tapo LDK ir Lenkijos valdovai, garbingi Bažnyčios hierarchai ir svarbiausi valstybės pareigūnai, vienuoliai, studentai, miestiečiai ir kiti tikintieji.

Neeilinė arkibrolija savo nariams registruoti naudojo reprezentatyvų, išskirtinai puošnų, prabangiai įrištą albumą Album Archiconfraternitatis Dulcissimi Nominis Mariae. Naujieji nariai registruoti nuo pirmosios iškilmių dienos 1671 m. kovo 8 d. iki 1938 m., kai buvo įrašyti paskutiniai asmenys, o pati knyga netrukus paslėpta dėl susidariusios grėsmingos situacijos. Albumas išliko, jis šiuo metu yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje¹, o dėl savo svarbos visam regionui 2021 m. įtrauktas į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Unikalaus albumo puslapiuose slypi daug svarbios informacijos apie Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibroliją ir jos narius (jų priskaičiuojama daugiau kaip 19 000). Arkibrolijos promotorių, pačių tikinčiųjų ar jų įgaliotų asmenų pildytas albumas iš pirmo žvilgsnio – tik „sausas“ narių sąrašas, kur užfiksuotas vardas ir pavardė, kartais įrašyta pareigybė, užsiėmimas ar luomas. Akį patraukia vis pasitaikantys tikinčiųjų savo ranka, manu propria, rašyti ilgesni įrašai lotynų ir lenkų kalbomis: kartais naujasis narys ne tik įsirašydavo pavardę, bet ir jausmingai išsakydavo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Tokie įrašai albume aptinkami tik iki XVIII a. pradžios (pavieniais atvejais – iki amžiaus pabaigos), taigi Baroko epochoje. Net ir šiuo laikotarpiu jie tesudaro apie 1,6 proc. visų įrašų, tad yra pakankamai reti. Visdėlto emocingą barokinį pamaldumą menantys žodžiai prikausto dėmesį. Pažvelkime į šiuos įrašus įdėmiau.

PAMALDUMAS ŠVČ. MERGELEI MARIJAI

Arkibrolijos titulas suponuoja, kad jos nariai ypatingai puoselėjo būtent Marijos Vardo kultą. Gana vėlai, XVIII a. viduryje, išspausdintuose arkibrolijos nuostatuose² surašyti įvairūs pamaldumo Marijos Vardui būdai. Arkibrolijos narius skatinta nešioti Marijos Vardo ženklą (paveikslėlį, medalėlį ar žiedą), melstis Marijos Vardo garbei, vos prabudus ir prieš miegą pamaldžiai ištarti Jėzaus ir Marijos vardus ir kitaip puoselėti šį pamaldumą. Už savo atsidavimą jie galėjo būti apdovanojami ir visuotiniais atlaidais³, pavyzdžiui, nurodytomis dienomis aplankę Marijos Vardo koplyčią Vilniaus katedroje, mirties akivaizdoje besišaukdami Jėzaus ir Marijos Vardo.

Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos albume pamaldumas Švč. Mergelei Marijai ir jos Vardui išryškinamas tam skirtais žodžiais. Įprastiniai Marijos titulai buvo sustiprinami epitetais: kilniausia ir aukščiausia Dangaus Karalienė, didžiausia ir išmintingiausia Valdovė, Globėja, Dievo Gimdytoja, Dievo Sūnaus Motina… Greta šių apibūdinimų, naujieji arkibrolijos nariai ieškojo tinkamų sąvokų savo santykiui su Dievo Motina apibrėžti. Viena iš pasirenkamų sąvokų pabrėžė garbinimo, net adoravimo momentą: kai kurie nariai albume įsirašė kaip Švč. Mergelės Marijos ir jos Vardo garbintojai (cultor, adorator, czciciel). Tipiniu laikytinas Vilniaus vyskupijos kanclerio, kunigo Antano Bukatos įrašas (1770⁴), kuriame jis pasivadino Dievo Motinos Vardo ir jos garbės neverčiausiu garbintoju. Jį įmantrumu gerokai pralenkė jėzuitas Martynas Večorkovskis, kuris tvirtino (1671) visada troškęs būti Marijos sūnumi ir dvasiniu sužadėtiniu, o dabar pasižadąs būti ir amžinu jos Vardo garbintoju. Unikalus Vilniaus bernardino, teologijos profesoriaus Samuelio Jankevičiaus įrašas: jis pasirinko (1682) būti Švč. Mergelės Marijos „Nekaltojo prasidėjimo amžinas gynėjas“, išreikšdamas riterišką atsidavimą bernardinų platintam kultui – be gimtosios nuodėmės gimusios Marijos. Maldingumą Nekaltai pradėtajai Švč. Mergelei Marijai šiame, Marijos Vardo arkibrolijos albume, pabrėžė dar vienas kitas jos narys.

„MARIJOS TARNAI“

Aptariamuose Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos albumo „pamaldžiuose“ įrašuose įprasta matyti „tarno“, „tarnautojo“, „pavaldinio“ sąvokas (servus, cliens, sługa, służebnica). Tai dažniausias santykio su Švč. Mergele Marija apibūdinimas, atėjęs iš tuometės visuomeninės santvarkos ir jos kasdienybės.

Naujam arkibrolijos nariui buvo įprasta pasivadinti Marijos „nevertu tarnu“ (servus indignus), kaip albume įsirašė (1683) Vilniaus akademijos studentas ir poetas Paulius Petras Kasneris, nepasivarginęs paieškoti originalesnių žodžių. Štai Jokūbas Hofmanas tarno įvaizdį sustiprino (1671) antiteze, pasivadinęs „didžiausios Valdovės mažiausiu tarnu“. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje naujosios narės viena po kitos rašėsi kaip (nevertos) Marijos tarnaitės, prisiekdavusios jai tarnauti iki pat mirties. Dvasinės tarnystės laiką gerokai toliau nubrėžė Rečicos vėliavininkas Stanislovas Mykolas Judickis, kuris savo, žmonos ir trijų sūnų vardu Dievui Trejybėje ir Švč. Marijos Vardui pasižadėjo (1671) tarnauti net ir visą amžinybę, jei tik Dievas duos. Iškilmingai suskambėjo Peremislio unitų vyskupo Jono Malachovskio įrašas (1674), kuriame jis pasivadino amžinu Aukščiausios Dangaus Karalienės klientu.

Arkibrolijos narių vartotą Marijos Vardo „tarnų“ sąvoką vainikuoja keletas 1712 m. rugsėjo mėnesio įrašų. Juose pats albumas pavadinamas „Švento ir pagarbią baimę keliančio Marijos Vardo tarnų katalogu“: Cathalogo Servientium Sancto et Terribili Nomini Maria. Beje, „tarnu“ vadinosi ir arkibrolijos iniciatorius Mikalojus Slupskis. Savo lėšomis perleisdamas Lvivo kanauninko Jokūbo Gavato maldyną (Vilnius, 1691), jis arkibrolijos nariams palinkėjo, „kad ši knygelė būtų pirtimi, įkaitinančia mūsų širdis vaikiška meile ir pagarba Saldžiausiam Marijos Vardui, o po mano mirties [pasitarnautų] išgelbėjimui nusidėjėlio, tačiau ištikimo Saldžiausiojo Marijos Vardo tarno, kuris nuolankiai prašo skaitančiųjų pamaldaus atodūsio“⁵.

Aukščiau paminėti kreipiniai į Mariją, „tarno“ ir kiti įvaizdžiai aidu atsikartoja priėmimo į arkibroliją formulėje, kuri pirmąkart išspausdinta anksčiau minėtame 1755 m. leidinyje. Priimant į arkibroliją, promotorius turėjo tarti tokius žodžius: „Kadangi prašote švento ir pamaldaus dalyko, kai glaudžiatės po Švenčiausiosios Marijos globa ir po jos Vardo ženklu norite gyventi ir mirti, todėl reikia, kad lūpomis išpažintumėte, jog atsiduodate jos tarnystei ir pasižadate ginti jos Vardo garbę“⁶. Būsimasis arkibrolijos narys su visais susirinkusiais turėjo garsiai kartoti promotoriaus sakomą maldą, kurioje Švč. Mergelė Marija vadinama „Viešpaties ir mano Dievo Motina“, Valdove, Globėja, o galiausiai jos prašoma: „priimk mane kaip sūnų (ar dukterį) ir tarną“⁷.

„MARIJOS BELAISVIAI“

Barokiškuose Saldžiausiojo Marijos Vardo albumo įrašuose yra ir didesnį emocinį krūvį turinčių žodžių, kuriais siekta dar stipriau išreikšti asmeninį atsidavimą Dievo Motinai. Beveik pusė „pamaldžių“ įrašų autorių, įsirašydami į arkibroliją, Švč. Mergelei Marijai besąlygiškai patikėjo savo laisvę, pasivadindami jos arba jos Vardo belaisviais (mancipium, niewolnik, niewolnica, zwolnik). Antai Kristina Kotryna Ostrovska įsirašė (1671) tiesiog kaip „nusidėjėlė, Saldžiausiojo Vardo belaisvė“. Tuo tarpu „didžiausia nusidėjėle“ pasivadinusi Vilniaus vizitietė Marija Pranciška Morikonytė albume užsirašė (1755) „Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, Vardui amžina ir neverčiausia belaisve“.

Belaisvių terminą itin mėgo į arkibroliją įsirašantys jėzuitai. „Mano Valdovės amžinu belaisviu“ pasivadino (1671) Kazimieras Vijūkas Kojalavičius, tokiu pat „išmintingiausios Valdovės“ belaisviu įsirašė (1671) Vilniaus profesų namų prepozitas Jokūbas Ugoskis. Vilniaus akademijos ir kolegijos rektorius jėzuitas Baltazaras Rogalskis, albume pasivadinęs (1673) „mažiausiu iš Švč. Mergelės Marijos belaisvių“, visos kolegijos vardu pasižadėjo garbinti švenčiausiąjį Marijos Vardą.

Dalis į albumą įsirašiusių tikinčiųjų ne tik patikėjo savo laisvę Švč. Mergelei Marijai, bet dar stipriau nusižemino, pasivadindami Marijos pakojais (podnożek, scabellita, scabellus pedum). Štai kunigas Juozapas Puzina įsirašė (1714) Švč. Mergelės Marijos amžinu belaisviu ir suoleliu (pakoju) jos kojoms. Vilniaus katedros vikaras Damaskas Vasilevskis pasirašė (1728) kaip jį globojančios Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, pakojis ir belaisvis.

Arkibrolijos narių gausiai vartotą Švč. Mergelės Marijos belaisvių sąvoką pastebėjo nežinomas vienuolis pijoras, kan. Tomo Korsako vardu 1755 m. Vilniuje išleidęs minėtą knygą Pamaldos Švč. Mergelės Marijos Saldžiausiojo Vardo garbei. Analizuodamas albumą jis pažymėjo, kad „ten priskaičiuojama daug vyskupų ir prelatų, senatorių, ministrų, dignitorių, vaivadijų ir pavietų pareigūnų, žymių pasauliečių, taip pat ir skirtingų vienuolijų atstovų, kunigų, vienuolių [vyrų ir moterų], didžių ponių ir rimtų moterų (matronų), kurie nevertais, niekingiausiais ir amžinais Švč. Vardo belaisviais užsirašė“. Atskirai paminėjo „garsius jėzuitus“, kurie įsirašė kaip „Marijos Vardo belaisviai“⁸.

Kaip minėta, Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijai skirtuose maldynuose (išleisti 1691, 1693, 1755 m.) dažnai pasitaikė „tarno“, „garbintojo“ sąvokos, jos minimos ir priėmimo į arkibroliją formulėje. „Belaisvių“ sąvokos priėmimo į arkibroliją maldoje nėra. 1755 m. leidinyje tik bandoma šią sąvoką reflektuoti, ieškoti jos kilmės ir atitikmenų (anot autoriaus, Švč. Marijos belaisviais vadinosi 1626 m. Briuselyje įkurtos Švč. Marijos Vardo brolijos nariai, kaip ženklą nešioję antrankius ir grandines)⁹. Tad kodėl Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos albume naujieji nariai taip gausiai rašėsi „belaisviais“?

„MARIJOS BELAISVIŲ“ KILMĖ

Religinės praktikos – tapti Švč. Mergelės Marijos belaisviu (mancipium Mariae) – pradininku laikomas italų kardinolas, benediktinas šv. Petras Damianis (~1007–1072). „Marijos belaisvių“ pamaldumas pirmiausia skleidėsi vienuolynuose. Italijoje ėmė kurtis Marijos belaisvių brolijos (Sodalitas Mancipiorum BVM), kurios nariai kartais net krauju įsirašydavo į Švč. Mergelės Marijos „nelaisvę“ ir pasižadėdavo ginti jos Nekaltąjį Prasidėjimą, o kaip nelaisvės ženklą nešiojo grandinėles ant kaklo ir rankų¹⁰. Katalikiškos Reformos metu, XVI–XVII a. sandūroje šis kultas jėzuitų dėka pasiekė visą visuomenę.

Lenkijoje Marijos belaisvių (niewolnik) religinę praktiką jėzuitai paskleidė XVII a. pradžioje¹¹. Pirmasis apie tokį atsidavimą Dievo Motinai rašė jėzuitas, Jėzaus Širdies kulto platintojas Kasparas Drużbickis (1589–1662). Šią idėją dar labiau išplėtojo jo mokiniai. Jėzuitas Franciszekas Stanisławas Fenickis (1592–1652), ugdęs Švč. Mergelės Marijos sodalicijos jaunimą, skatino pasidavimo Marijos nelaisvei idėją. Šiai temai Fenickis parengė knygelę lotynų kalba Mariae mancipium…¹², kuri pasirodė 1632 m. Liubline. Tais pačiais metais taip pat Liubline kitas lenkų jėzuitas, Liublino kolegijos rektorius Janas Chomętowskis (1594–1641) išleido papildytą knygelės variantą lenkų kalba Pętko Panny Maryjej…¹³ Leidinyje kreipiamasi į visų socialinių sluoksnių žmones ir siūlomi būdai, kaip tapti Švč. Mergelės Marijos tarnu ir belaisviu – besąlygiškai jai paklusti ir atsisakyti savo valios. Lenkų mokslininkas Pawełas Rzewuskis čia įžvelgia jėzuitų siūlymą sugriauti bajorų „auksinę laisvę“ ir eiti link visų socialinių sluoksnių sulyginimo¹⁴.

„Marijos belaisvių“ pamaldumo skatinimui nepritarė Jėzaus Draugijos vyresnybė. Jėzuitų generolas Mutius Viteleschi 1636 m. gegužės 24 d. laiške Lenkijos provincijolui uždraudė jėzuitų ryšius su Marijos belaisvių brolija. Taip nuspręsta dėl atsargaus požiūrio į naujas pamaldumo formas, brolijos diecezinės priklausomybės, moterų narystės joje¹⁵. Vis dėlto „Marijos belaisvių“ pamaldumas sulaukė didžiulio visuomenės palaikymo. Aukščiausia jo išraiška laikomi 1656 m. balandžio 1 d. Lvive įvykę Abiejų Tautų Respublikos valdovo Jono Kazimiero Vazos įžadai, kai jis Švč. Mergelę Mariją intronizavo kaip Lenkijos karalienę (minėta Fenickio knygelė Mancipium Marii kartais nurodoma kaip vienas iš šaltinių jo įžadams¹⁶). Beveik po šimtmečio šis įvykis gavo atliepą ir Vilniaus Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijai skirtame maldyne, kur Švč. Mergelė Marija vadinama Lenkijos karaliene ir LDK Didžiąja Kunigaikštiene¹⁷.

Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos albume pasitaikę nestandartiniai, „maldingi“ įrašai išreiškė atsidavimą Švč. Mergelei Marijai ir jos Vardui. Juose pirmiausia galima įžvelgti arkibrolijos tekstuose (priėmimo maldoje) vartotas sąvokas ir frazes. Baroko laikmečiu albume įsirašę pamaldūs tikintieji ne tik perėmė arkibrolijos suformuluotą pamaldumą Marijos Vardui, bet jį dar labiau praplėtė, įvesdami „Nekaltojo prasidėjimo gynėjo“ ar „Marijos belaisvio“ sąvokas. Jėzuitų skleistas „Marijos belaisvių“ pamaldumas atsispindi ne tik gausiuose arkibrolijos narių – jėzuitų, bet ir kitų tikinčiųjų įrašuose. Toks atsidavimas praplečia Marijos Vardo gerbimo ribas ir išsiskleidžia į platesnį marijinį kultą.

Arkibrolijos narių troškimą visiškai atsiduoti Švč. Mergelės Marijos valdžiai apibendrina Jonas Mykolas Paulavičius (1715). Tiesiogiai neįvardydamas Dievo Motinos, jis pasiryžo jai paskirti „savo širdį ir sielą, savo gyvenimą ir gyvenimo pabaigą“: dedico cor et animam, vitam et finem vitae meae.

Straipsnis parengtas Lietuvos istorijos institute vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolija ir jos albumas (1671–1938): socialinio ir konfesinio tapatumo raiškos tyrimas“ (sut. Nr. S-MIP-23-65).

¹ LMAVB RS, F43-27512.

² Tomasz Korsak, Nabozenstwo do nayswiętszey Maryi na cześć jey Naysłod: imienia, ktòrego bractwem, wielu odpustami od stolicy apostolskiey nadanym, kośćioł katedralny Wileński, ozdobiony, z oycòw SS. y poważnych Autoròw, z opisaniem tajemnic, początku, czći y okolicznośći, tegoż nayświętszego imienia, oraz z przydatkiem nowych godźinek, litanii, psalmòw y pieśni zebrane. Pod imieniem wielmożnego jmći xiędza Tomasza Korsaka kanonika katedralnego Wileńsk. proboszcza kaplicy imienia nayświęt. Maryi y Eyszyskiego, wydane przez pewnego kapłana scholarum piarum prowincyi Litewskiey roku 1755, W Wilnie: w drukarni J. K. M. Akad. Wileńskiey Soc. Jesu, [1755], f. C5v–C7 (XII skyrius); egz. LMAVB, RSS L-18/171.

³ Ibid., f. C5–C5v (XII skyrius).

⁴ Čia ir kitur skliaustuose nurodyti asmens įsirašymo į albumą metai.

⁵ Jakub Gawath, Usługa codzienna Naswiętszey Bogarodźice Pannie Maryey: dla Bractwa Nasłodzszego Imienia Oney. Staraniem a kosztem gorliwego cći y chwały imienia tego promotora [Mikołay Słupski] do prasi drukarskiey w Wilnie podana; a pod imieniem y obroną Naiasnieyszey Krolewicowey Polskiey … nowo swiat wychodząca w roku 1691. misiąca Oktobra dnia 3. … [Wilno]: w drukarni wielebnych w Bogu Oycow Franciszkanów Wilenskich, [1691], p. [6].

⁶ Tomasz Korsak, op. cit., f. A1v–A2v.

⁷ Ibid., f. A1v–A2v.

⁸ Ibid., f. B4v–B5 (VII skyrius).

⁹ Ibid., f. B4 (VII skyrius).

¹⁰ Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy, 1564–1995, opracował Ludwik Grzebień, Kraków: Wydział Filozoficzny Towarzystwa Jezusowego, 1996, p. 63.

¹¹ Plačiau žr. Paweł Rzewuski, „Sarmaci, niewolnicy Maryi (wprowadzenie do tekstu Jana Chomentowskiego Pętko Panny Maryjej albo sposób oddawania się Błogosławionej Pannie Marii za sługę i niewolnika)“,in: Studia historii filozofii, 2016, t. 4 (7), p. 37–44.

¹² Franciszek Stanisław Fenicki, Mariae mancipivm sive modvs tradendi se in mancipivm Deiparae Virgini multis ante saeculis sancte vsurpatus, Lublin: typis Pauli Conradi, 1632.

¹³ Jan Chomentowski, Pętko Panny Maryjej albo sposób oddawania się Błogosławionej Pannie Marii za sługę i niewolnika, Lublin: v Pawła Konrada, 1632; taip pat žr. Niewolnictwo Mariańskie: Dwie publikacje polskich jezuitów z roku 1632, opracował Edward Rezcek, Rzym: [s. n.], 1964.

¹⁴ Paweł Rzewuski, op. cit., p. 40–42.

¹⁵ Encyklopedia wiedzy o jezuitach…, p. 63.

¹⁶ Paweł Rzewuski, op. cit., p. 41–43.

¹⁷ Votum Do Nayświętszey Maryi Jako Królowey Polskiey y Wielkiey Xiężny W. X. L., in: Tomasz Korsak, op. cit., f. C6.