Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, RUTH SARGENT NOYES, ŠVENTIEJI KŪNAI: VALKININKŲ ŠV. BONIFACAS: PARODOS KNYGA = HOLY BODIES: ST. BONIFACE OF VALKININKAI, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2023, 244 p., 350 egz.
Bažnytinio paveldo muziejuje 2022 m. lapkričio 23 d. atidaryta didelio susidomėjimo sulaukusi paroda „Corpisanti: Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ dabar sugulė į knygos puslapius. Subtiliai elegantiškas knygos dizainas (knygos dailininkė – Laura Varžgalytė), kalbantys ir prakalbinantys vaizdai, eksponuotų objektų estetiškos ir dinamiškos nuotraukos akimirksniu skaitytoją paverčia žiūrovu-parodos lankytoju. Tuo tarpu tekstai, parengti mokslininkių Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Ruth Sargent Noyes (JAV), leidinį paverčia moksline studija, kur objektyviai kritiškai nagrinėjamas siauras pamaldumo objektas, o sudėtingi ir intriguojantys tyrimai paaiškinami patraukliai, vietinei ir tarptautinei auditorijai suprantamomis (paraleliai – lietuvių ir anglų) kalbomis.
Tad kas tie corpisanti (it. „šventieji kūnai“)? „Corpisanti, arba relikvijos-skulptūros, – tai specifiniai sakralinio paveldo objektai, atrodantys kaip žmogaus dydžio antropomorfinė talpykla, imituojanti vientisą šventojo kankinio kūną, o į ją sudėti III–V a. žmonių kaulai ir jų dalys iš Romos katakombų“ (p. 160). Jos susijusios su Romos katakombų šventųjų relikvijų bumu, kai dėl didelio poreikio XVIII a. viduryje Romoje pradėtos gaminti relikvijos-skulptūros, suformuojant ir aprengiant visą kūną. Beveik šimtmetį trukusio reiškinio laikotarpiu ne vienas „šventasis kūnas“ pateko į LDK, bet dėl įvairių aplinkybių Lietuvoje išliko vos du: šv. Bonifacas (Valkininkų bažnyčioje) ir šv. Florijonas (Buivydžiuose), o dar vienas, šv. Justino „šventasis kūnas“, saugomas dabartiniame Mosare, Baltarusijos teritorijoje.
Aptariamą parodos knygą sudaro kelios dalys.„Istorinis kontekstas“ skaitytojui padeda suprati relikvijų gerbimo raidą Europoje ir Lietuvoje – nuo kūno sampratos krikščionybėje iki unikalių relikvijų-skulptūrų (beje, šį terminą autorės laiko tikslesniu ir labiau apibrėžiančiu esmę nei corpisanti) atsiradimo. Antroji, pagrindinė, knygos dalis – „Kankinys Bonifacas, arba Valkininkų „šventasis kūnas“ – katakombų relikvija-skulptūra“ skaitytojus pirmiausia panardina į autentišką vienalaikį šaltinį. Cituojama Vilniuje (1770) išleista knygelė. Apie šv. Bonifaco kankinio kūno atgabenimą ir paguldymą Valkininkų bažnyčioje, kurioje aprašytas Lietuvos pranciškonų provincijolo Bonaventūros Bujalskio (1726–1782) rūpesčiu 1765 m. Romoje išrūpinto „šventojo kūno“ kelias į Valkininkus. Toliau analizuojama pati šv. Bonifaco relikvija-skulptūra (forma, technikos ir ikonografija), kuri, pasak autorių, buvo paversta „lenkų-lietuvių kariu“, papuošus jį Baltojo Erelio ordino žvaigžde – Abiejų Tautų Respublikos apdovanojimo ženklu. Nagrinėdamos šv. Bonifaco relikvijos-skulptūros transformaciją, autorės pristato šios relikvijos gerbimo istoriją Valkininkuose (1832–1970), restauravimą Bažnytinio paveldo muziejuje (2020) ir atliktus tyrimus, atskleidusius, kad „[k]ankinio Bonifaco relikviją-skulptūrą galima laikyti tam tikra minkštos skulptūros forma su įkomponuotais sulūžusiais ir suskilusiais skeleto likučiais“ (p. 102). Beje, nustatyta, kad šie kaulai galėjo priklausyti III–V a. gyvenusiems mažiausiai trims skirtingiems abiejų lyčių asmenims, o relikvijos-skulptūros gamybai buvo panaudotos įvairios medžiagos (lino drobė, šilkas, vata, metalo viela, sidabro siūlai, popierius), kitos detalės (veidą atstojanti kaukė, pelenai, manytina, XVIII a. kardas ir kt.)! Trečiajame skyriuje, siekiant suteikti tyrimui naujų perspektyvų, pasitelktos geografiškai artimos „Analogijos: Mosaro šv. Justinas ir Buivydžių šv. Florijonas“. Šv. Justiną iš Romos į Medilą, vėliau – į Mosarą XVIII a. šeštajame dešimtmetyje atgabeno Zarečos seniūnas Antanas Tadas Koščicas (g. 1720). Šv. Florijono „šventąjį kūną“ XVIII a. dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje atgabenusi Liudvika Bžostovskytė-Radziševskienė, kaip skelbia epitafija Buivydžių Šv. Mykolo koplyčioje, Radziševskių šeimos mauzoliejuje. Kaip ir kitos relikvijos-skulptūros, jos turėjo „Kristaus kario“ atributus, papildytus vietinėmis insignijomis: šv. Justinas buvo papuoštas ATR apdovanojimo ženklu, o šv. Florijonas buvo aprengtas tarsi romėnų karys (nors, anot tyrėjų, jo apranga primena XVIII a. pasaulietį). Knygos autorių atlikti tyrimai davė itin svarbių rezultatų, leidžiančių patikslinti (paankstinti!) relikvijų-skulptūrų gamybos pradžios chronologiją (p. 142, 162): mat Valkininkų šv. Bonifaco figūra datuotina XVIII a. septintuoju dešimtmečiu, o Mosaro šv. Justinas – šeštuoju dešimtmečiu, nors iki šiol istoriografijoje šio reiškinio pradžia laikyti 1772 m.
Smalsiam skaitytojui papildomą informaciją teikia paratekstai ir priedai. Apatinio viršelio atvarte surašyti svarbiausi Bažnyčios istorijos ir relikvijų gerbimo raidos faktai padeda lengviau orientuotis chronologijoje. Skyriai užbaigiami desertu – mokslinį tyrimą pratęsiančiais papildomais tekstais („Kristaus karys“, „Palmės šakelė“, „Šventųjų vardai“). Intriga ir nuostabos jausmas pagauna sklaidant knygos priedus suvisiškai netikėta tokio pobūdžio leidiniui informacija ir vaizdais, kurie praturtina bendrą suvokimą apie šį reiškinį ir praplečia vaizduotės ribas. Tai rentgenogramos, teismo medicinos ekspertizės atlikimo vaizdai, vizualinių apžiūrų ir rentgenogramos analizės (dėl galimybės nustatyti lytį ir amžių mirties metu, atlikti kaukolės matavimus, įvertinti dantų būklę) apibendrinimas, pateiktas Biomedicinos mokslų instituto (Vilniaus universitetas) ekspertų. Tyrimuose pasinaudota neinvaziniu tyrimu, pasitelktas radioaktyviosios anglies, radiologijos metodai, susietos rentgeno ir medicinos technologijos. Tokie visame pasaulyje naudojami metodai šv. Bonifaco relikvijos-skulptūros tyrimą pakėlė į naują lygį, o tarpdisciplininis tyrimas suteikė neįkainojamos naujos informacijos.
Visgi tenka kalbėti ir apie priemaišas šioje tikrai kokybiško medaus statinėje. Kitų autorių parengtame pagalbiniame moksliniame aparate, kuris praturtina leidinį ir suteikia jam dar daugiau akademiškumo, pritrūko nuoseklumo ir preciziškumo. Glumina netikslumai nurodant dokumentų ir kitų objektų saugojimo vietas, įsivėlę bandant suvienodinti aprašus pagal vieną modelį. Antai prie visų iš bibliotekų pasiskolintų eksponatų prirašyta santrumpa „RS“ (Rankraščių skyrius), nors senieji spaudiniai saugomi bibliotekų retų spaudinių skyriuose; visų objektų šifrai pradedami trumpiniu „inv. Nr.“, nors po to dažniausiai nurodomas saugojimo šifras, o ne inventoriaus numeris; objektų saugojimo vieta dažnai klaidingai nurodyta kaip bibliotekų ar muziejų „skaitmeninis archyvas“ (nors kai kurie iš jų neturi įrašų elektroniniuose kataloguose ir juolab – kopijų skaitmeniniuose tų įstaigų archyvuose).
Pasitaiko nenuoseklumo terminų, pavadinimų, asmenvardžių rašyboje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka trumpinama ir LMAVB, ir MAB. Rankraščių sąraše išskleistas tik vienintelės Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus pavadinimas, kitur paliktos santrumpos (belieka spėlioti, kur saugomas Pauliaus Rabikausko fondas – „P. r. b. 80“). Tekste minima ir „brigitiečių“, ir „brigičių“ bažnyčia Gardine (p. 48, 59), rašoma „Adamas Stefanas Sapieha“ ir „Sapiega“ (p. 138, 238) ir panašiai.
Pasitaiko smulkių skirtumų paraleliniuose tekstuose skirtingomis kalbomis, nors tai esmės ir nekeičia. Rodyklėse lietuvių kalba prie kai kurių asmenvardžių rašomi paaiškinimai (šv., arkivysk., vysk., imper., karal., kun., pop.), o anglų kalba nurodomas tik „šventasis“ (St) ir „vyskupas“ (bishop, beje, pastarasis – tik du kartus). Tekste anglų kalba neargumentuotai paliktos kai kurių asmenvardžių tik lietuviškos formos (pavyzdžiui, Tiškevičiaus pavardė); lietuviškoje rodyklėje vienintelio Aloyzo de los Rios atveju pateikti du pavardės variantai (ir – Alois de los Rois). Paiešką rodyklėse kiek apsunkina kai kurie pasirinkimai, pavyzdžiui, lietuviškoje rodyklėje rašoma „Austrė Margarita“ (rodyklėje anglų kalba – Margaret of Austria; kitoje lietuviškos rodyklės vietoje panašiu atveju pradedama nuo vardo – „Polikarpas Smirnietis“) ir panašiai. Tekste anglų kalba prasprūdo keli lietuviškai užrašyti žodžiai ar santrumpos. Štai angliškajame teksto variante Apaštalų darbai (Acts of the Apostles) sutrumpinti ir Acts, ir Apd (plg. p. 34–35), rašoma ir „Bonawentura“, ir „Bonaventura“ (p. 75, 239), „Liudvikas Pociejus“ ir „Ludwig Pociej“ (p. 85, 239), o LMAVB skaitmeninis archyvas išverstas kaip „Lietuvos Digital archive of the Wróblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences“. Pasitaiko korektūros klaidelių, kas prasprūsta dažname leidinyje: „St Martyt Clement“, „from from the Catacombs“. Išlikę nevienodumai, nenuoseklumai, preciziškumo trūkumas nors kiek glumina visame profesionalaus darbo kontekste, bet leidinio turinio suvokimo ir paieškos neapsunkina ir jo vertės nesumažina.
Tekstas, iliustracijos ir priedai – trys svarbūs šio leidinio klodai, ne tik papildantys vienas kitą, bet ir savaime teikiantys svarbią informaciją. Perfrazuojant autorių žodžius apie parodos sukeltą susidomėjimą šiomis relikvijomis-skulptūromis, kas, „tikėtina, atneš naudos sieloms, protams ir Lietuvos paveldui“, galima paantrinti, kad tam pačiam tikslui pasitarnaus ir šis leidinys.
