Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Tai mano kiemas,
tai mano naktys ir dienos,
visada mane surasi prie spalvotos sienos

SEL

Trys mergaitės – aš ir mano sesės: vyriausia Jūratė, mažiausia –
Rūta, visos Šekštelytės. 1968.
Iš Astos Žernienės archyvo

Praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo šios dainos pasirodymo, prie spalvotos sienos neberastume ne tik dainos autoriaus, bet ir jo apdainuojamo kiemo fenomeno, kuris sutelkdavo dideles vaikų bendruomenes, besitapatinusias su konkrečia vieta. Viešai žaidžiantys vaikai tapo „nykstančia rūšimi“, ir tai nėra labai radikalus teiginys, jei šiandien imtume ieškoti vaikų, kurie neprižiūrimi žaistų atvirose, žaliose ar visuomeninėse erdvėse. Norėdami suprasti šį reikšmingą praėjusio amžiaus miesto kraštovaizdžio pokytį – vaikų pasitraukimą iš viešosios urbanistinės erdvės1, turime atsigręžti į praeitį, į vėlyvąjį sovietmetį, ir pažinti vieną svarbiausių to meto vaikystės erdvių – kiemą kaip socialinę ir kultūrinę aplinką.

Labai nedaug istorinių šaltinių tiesiogiai kalba apie vaikų patirtis iš jų pačių perspektyvos, todėl sunku tirti vaikystę ir identifikuoti vaikus kaip istorijos veikėjus. Vienas galimas (nors ne idealus) būdas suprasti, kaip vaikai matė, patyrė ir suvokė pasaulį, yra suaugusiųjų prisiminimai apie savo vaikystę2. Šiame straipsnyje remsiuosi žmonių, gimusių ir augusių įvairiuose Vilniaus rajonuose, atsiminimais apie jų vaikystę mieste 1960–1970 m. Tuo laikotarpiu į kiemus išbėgo po karo prasidėjusio vadinamojo kūdikių bumo karta, taip pat vyko intensyvi Lietuvos miestų modernizacija, mikrorajonų kūrimasis ir plėtra, o svarbiausia – gyventojai masiškai kėlėsi iš kaimo gyventi į miestą.

Be istorinių argumentų, kodėl šią temą verta tyrinėti, man taip pat buvo įdomu suprasti, kodėl sovietmečiu tėvai leisdavo į svečius pasikviesti tik vieną draugę, bet ne dvi, kodėl žaidimų aikštelėse suoliukai buvo be lentų, tinklinio aikštelė – be tinklo, o smėlio dėžė – be smėlio, tačiau tai niekam niekada nepasirodė keista? Ar mūsų tėvai žaidė tuos pačius lauko žaidimus kaip ir mes? Kaip rinkosi savo žaidimų erdves ir ar tikrai buvo daug savarankiškesni?

Patyrinėjus XX a. septinto ir aštunto dešimtmečių laikotarpiu Vilniuje gimusių ir augusių žmonių atsiminimus apie vaikystę, atsiskleidžia trinarė vaikų veikimo erdvė: kiemas–namai–miestas. Šių erdvių išskyrimą labiausiai nulemia tėvų ir vaikų santykiai, nes didelis tėvų užimtumas kūrė specifinę savarankišką vaiko elgseną, dėl kurios formavosi ypatingas jo santykis su supančia aplinka. Būtent tada išryškėjo stipri kiemo reikšmė, nes jis buvo suvokiamas ir kaip vieta, ir kaip bendruomenė.

KIEMAS KAIP BENDRUOMENĖ

Sovietmečiu augęs miestas, besikeitusi jo teritorija ir gyventojai lėmė vaikų bendruomenių kūrimąsi. Jos formavosi suvokiant save per vieno namo, vieno kiemo ar vieno rajono vaikų identitetą, atskleidžiantį socialinius, kultūrinius, etninius, kalbinius sovietmečio vaikų bendruomenių skirtumus: „Va, taip tas mūsų namas yra tarsi pati artimiausia erdvė. O jau iš kito namo yra tarsi svetimi vaikai […]. Kiti namai yra tarsi kažkoks kitas pasaulis“3. Kol Sovietų Sąjungoje buvo skatinamas kolektyvizmas, darželiuose ir mokyklose buvo formuojami vaikų kolektyvai (nors, žinoma, kurdavosi ir neformalios grupės bei jų tapatybės), daugiabučių ar nuosavų namų kiemuose organiškai, savaime būrėsi bendruomenės – susiklosčius natūralioms, komunikacinių įgūdžių reikalaujančioms situacijoms.

Vaikų bendruomeniškumui svarbi buvo socialinė kilmė, kuri nulėmė ne tik gyvenamąją vietą, bet ir socialinius skirtumus, kuriuos vaikai taip pat matydavo, jausdavo ir jų pagrindu kurdavo identitetus. Pavyzdžiui, kooperatinių butų gyventojai jautėsi esą ant aukštesnės socialinės pakopos nei bendrabučių gyventojai, o tai neretai nulemdavo mes–kiti skirtį: „bet vis dėlto labai aiškiai būdavo išsiskirstę vaikai: mūsų namo vaikai ir tų bendrabučių vaikai. Kažkaip nesimaišydavom. Nežinau, kažkaip mes visi, matyt, jausdavome, kad čia mes tokie savi mūsų namo vaikai, o ten jau kiti“4. Bendruomenių kūrimuisi įtakos taip pat turėjo kiemo tautinė sudėtis ir kalba, tačiau ankstyvo amžiaus vaikai nesiskirstė į kalbines bendruomenes, o dažniau buvo linkę prisitaikyti prie daugumos. Atsiskyrimas ar priešiškumas imdavo ryškėti paauglystėje.

Vis dėlto pagrindinis vaikų bendruomenę jungiantis elementas išliko pati erdvė – vienas kiemas. Jis turėjo savo ribas, kurios nebūtinai sutapo su žaidimų aikštelės ar namų fizinėmis ribomis, o greičiau buvo nulemtos žaidimų dinamikos, socialinių santykių, teritorinių galimybių, architektūros sprendimų ir kitų sociokultūrinių veiksnių. Pavyzdžiui, elementari buto langų ar laiptinės durų kryptis galėjo nulemti tai, kurioje namo pusėje yra kiemas ir kas priklauso jo bendruomenei.

Kiemo erdvės ribos buvo nuolat išbandomos, pirmiausia – susiduriant su kitų kiemų bendruomenėmis. Šie išbandymai galėdavo pavirsti savotiškais vaikų karais, kurie būdavo stipriai paremti teritoriniu vaikų identitetu ir savęs pažinimu per konfrontaciją su kitais – naujų besikuriančių rajonų „naujakuriais“. Tokius vaikų karus būtų galima įvardinti kaip bendruomeniškumą, kuriamą per antibendruomeniškumą. Šių konfrontacijų metu būdavo aiškinamasi bendruomenių skirtumai, jų santykiai, tapatumo supratimai ir bendruomenių vertybės. Esminis šių konfliktų dėmuo – bendra teritorija, o pačios „kovos“ vykdavo šių teritorijų ribose: „Mes kariaudavom namas prieš namą. Po to, kai reikėdavo susivienyt, eidavom apatiniai namai prieš viršutinius namus. Kai reikėdavo dar susivienyt, mūsų gyvenvietė Panerių eidavo prieš… atsirado nauja gyvenvietė – Lazdynai, pradėjo kurtis ten šalimais. Tai kariavom prieš Lazdynus, o po to dar būdavo Raudonosios armijos prospektas, vadinosi Krasnūcha, tai mes po to eidavom kariaut prieš juos irgi. Bet mes mažiukai buvom, tai mums nelabai leido, nes ten vyresni jau eidavo su pagaliais kovoti, o mus skyrė su miestu gana ilgą laiko tarpą toks beždžionių tiltas. Tai prie to tilto ir būdavo – vieni vienam gale tilto, kiti kitam, ir kviesdavom pereit“5. Vaikų karai ar net vėlesni „gaujų“ karai pašnekovų prisiminimuose taip pat dažnai atsiskleidžia kaip labai mitologizuotas reiškinys: apie karus dažnai pasakojama iš nuogirdų, teigiama, kad jie tikrai vyko, tačiau niekas tiksliai nežino, kas juose dalyvavo ar kur tiksliai jie vyko.

Sovietiniame Vilniaus mieste gana plačiai vartota rusų kalba, o skirtingų tautybių vaikai užsiimdavo bendromis veiklomis, todėl „rusiškumas“ suaugusių žmonių atsiminimuose apie vaikystę šiame mieste kartais iškyla kaip skirtingas tapatybes jungiantis elementas: „Mes užaugom tokiam visiškai rusiškam folkliore. Skaičiuotės, pavyzdžiui, slėpynių buvo rusiškos. Tarkim, susitinku su pusseserėm iš Kauno, o jos staiga pradeda skaičiuoti lietuviškai, slėpynes vadina „skiniukas“ arba, kai pamato, šaukia: ,,Skiniukas bum bum“. Man tai egzotika kažkokia, Afrika visiška. Mes čia sakome: „Eniki, beniki, jeli vareniki“, – viskas po ruskij. Visiems aišku. O tai man kažkoks kosmosas. Kaunas kaip užsienis. Tą kontrastą prisimenu gerai“6. Taigi „rusiškas folkloras“ su savo žaidimais ir jų šaukiniais tapdavo tarsi „įrankiu“ žaidimams, dažnai net iki galo neįsisąmoninus jų prasmės. Vis dėlto rusų vaikų vaizdinys lietuviakalbių pašnekovų atsiminimuose dažnai iškyla kaip neigiamas, grėsmingas, visiškai priešingas lietuviškai tapatybei. Tai ypač tipiška vyrų pasakojimams, kuriuose rusai vaikai vaizduojami kaip itin padaužiški, dominuojantys, agresyvūs. Šis vaizdinys gali būti nulemtas skirtingos lyčių tautinio identiteto raiškos ar berniukams būdingo konkurencingesnio žaidimų ar apskritai santykių pobūdžio.

VIETOS PAKEITIMAS: JŪS GAUNATE NAUJĄ BUTĄ

Vienas iš didelę dalį pašnekovų vienijančių vaikystės prisiminimų motyvų – gyvenamosios vietos pasikeitimas. Dėl plėtojamos pramonės sovietmečiu Lietuvoje itin sparčiai augo miestai, kuriuose gyvenamieji namai daugiausia buvo statomi laisvuose sklypuose ir rekonstruojamose senamiesčių dalyse, o nuo 1966 m. tokios statybos persikėlė į laisvas priemiesčių teritorijas, kuriose pradėjo kurtis stambūs gyvenamieji rajonai7. Tai žmonėms, išlaukusiems eilėse, suteikdavo galimybę persikelti į geresnį būstą kitoje miesto dalyje. O vaikams šis persikėlimas visiškai pakeisdavo įprastas socialines praktikas, erdves ir bendruomenes.

Kiemas kaip vieta ir bendruomenė turėjo ypatingą reikšmę ir buvo glaudžiai susijęs su konkrečia lokacija, su kuria po išsikraustymo galėjai netekti simbolinio ryšio: „Kiek apsukdavau dviračiu ratą. [pauzė] Paskui aktyviau nelabai […]. Paskui išsikėliau pats iš to rajono. Tai man jis kaip iš kažkokio Marso – nusileidi, grįžti atgal į savo mokyklos aplinką, ir tada vėl grįžti atgal. […] Aš likau senojoje mokykloje. […] Aš norėjau likti toje pačioje mokykloje. Važinėjau kasdien gana toli“8. Šis erdvės pasikeitimas užkirsdavo kelią įprastoms komunikacijos formoms su bendraamžiais ir dažnai paskatindavo ieškoti alternatyvų ligtolinei socializacijai ir laiko praleidimo būdams.

Taigi sovietinės sistemos modernizacijos „laimėjimą“ – galimybę persikelti į naują butą – iš vaikų perspektyvos galima vertinti kaip vaiko kasdienybės ir socializacijos praktikų sutrikdymą. Naujoje vietoje susiduriama su naujomis erdvėmis ir bendruomenėmis, kurios veikia pagal savo taisykles, atlieka savo praktikas ir turi savo „istoriją“, dėl kurios ir suvokia save kaip bendruomenę, kuri dalinasi bendra patirtimi ir žinojimu. Naujas asmuo tokioje bendruomenėje buvo suvokiamas kaip „kitas“, „svetimas“ ir dėl šių priežasčių jam ne visada pavykdavo tapti jos nariu.

VAIKAI SU RAKTU ANT KAKLO: SAVARANKIŠKUMAS VAIKYSTĖJE

Bendruomeniškumo kontekste įdomiai atsiskleidžia stiprus vaikų savarankiškumas vėlyvuoju sovietmečiu: „Nu, to laiko vaikai buvo vaikai su raktu ant kaklo. Nu, tu eini iš mokyklos, pas visus virvutė ant kaklo, raktelis nuo namų, viskas ramiai, atėjai, atsirakinai ir pasidėjai daiktus, kažką užvalgei, ir viskas, ir laukas laukas laukas“9. Tad svarbi vaikų atliekamų socialinių praktikų savybė buvo ta, kad didelę laiko dalį jie veikdavo savarankiškai, atlikdavo įvairias pareigybes, neprižiūrimi judėdavo tarp veiklos (namų, mokyklos, būrelių) ar kitų mėgstamų vietų mieste. Maždaug nuo 5 metų vaikai buvo išleidžiami žaisti savarankiškai, be tėvų priežiūros, bet, kaip teigia patys pašnekovai, iki paauglystės toli nuo namų nenutoldavo.

Pašnekovų prisiminimuose tėvai beveik nefigūruoja, jie – nuolat darbe, kuo nors užsiėmę arba jiems nevalia trukdyti, tačiau ankstyvosios vaikystės prisiminimuose sušmėžuoja auklės: „Mano sesuo turėjo tris aukles. […] Mano sesei nepasisekė, buvo tokios bjaurios auklės. Tai buvo problemų su tom auklėm. Tai viena auklė buvo, reiškia, vagis. Tėvai ją pagavo. Įtarė, todėl specialiai paliko keturis po dešimt ar penkias kupiūras po dešimt rublių į stalčiuką ir nuėjo į teatrą. Ateina, perskaičiuoja, žiūri – keturi. Tą pačią dieną ją atleido. Kita paskiau buvo dar baisiau, papasakosiu, nepatikėsit. Ji tam, kad mano sesuo miegotų, laikė ją virš dujų. […] Ir mano sesuo, jinai ištisai miegodavo. Ir paskiau kaip visa šitas išlindo – paaiškėjo, kad kaimynės auklė jai patarė: laikysi virš dujų – miegos. […] Trečia tai buvo pati nekalčiausia, davatka, visada ją tempdavo į bažnyčią. Ji kiekvieną dieną eidavo į bažnyčią, tai ir vaiką tempdavo“10. Tačiau ne visos šeimos galėdavo samdyti auklę, todėl dažnai vaikai laiką leisdavo namuose vieni. Tai galima paaiškinti būtinybe (dėl finansinių ar kitų priežasčių) abiem tėvams dirbti visą darbo dieną ir valstybės siekiu atriboti tėvus nuo vaikų auklėjimo, šią pareigą iš dalies perimant valstybės institucijoms11.

Kiekvieną visuomenės sferą mėginusi kontroliuoti sovietinė sistema nepajėgė kontroliuoti to, kad vaikai būdavo ilgam paliekami vieni, kokią atsakomybę jiems tekdavo prisiimti ar ką jie rinkdavosi veikti. Tokiu būdu vaikai buvo virtę pakankamai autonomiškais visuomenės nariais. O vaikų savarankiškumas nulėmė ir santykinį jų vienišumą. Norėdami jį įveikti, vaikai rinkdavosi leisti laiką kieme, kur galėjo kurti tokius ryšius, kurių negalėdavo užmegzti šeimoje. Gali būti, kad kiemo bendruomenė, vaikui galėjusi skirti daugiau dėmesio nei dirbantys tėvai, taip pat suteikusi socializacijos ir žaidimų praktikos galimybę, tapo pati svarbiausia vaikų reikšmių sistemoje. Jų savarankiškumas formavo tam tikras praktikas, skatino ryšį su kiemo bendruomene ir ugdė gebėjimus pasirūpinti ne tik savimi, bet ir jaunesniais broliais arba seserimis.

BĖGANTYS SU RUOŠA: ŠIUKŠLĖS

Kai susidurdavo su tėvų kontrole, vaikai neišvengiamai turėdavo atlikti tam tikras jiems paskirtas pareigas. Vaikams buvo patikimi smulkūs, didelių pastangų nereikalaujantys darbai. Daugeliui vaikų nepatikdavo vykdyti šias užduotis, tad jie buvo linkę jas savotiškai perinterpretuoti ar improvizuoti – pritaikyti savo reikmėms, kasdienėms buities praktikoms sukurti savas taisykles, įgyvendinimo būdus ir tikslus, trumpai tariant, paversti jas savotišku žaidimu.

Dažnas pašnekovas, paklaustas apie vaikystėje atliktas pareigas, minėjo šiukšlių išnešimą. Kitaip nei kitos užduotys, kurios dažnai būdavo individualių veiksmų reikalaujanti veikla, šiukšlių išnešimas buvo kolektyvinė praktika, kurią atlikdavo daugelis kiemo vaikų konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Vaikai šią veiklą paversdavo žaidimu, sukurdavo tam tikras taisykles, vaidmenis, įsivaizduojamus „priešininkus“ ir žaidimo tikslą: „Išeidavo į kiemą su kibirais šiukšlių. Ir stovi ten, kur mašina turi atvažiuoti. Na, tokia buvo komunikacija tarp tų žmonių, o tėvai dažniausiai pareigą duodavo vaikui išnešti tas šiukšles. Būdavo, eini žaisti laukan, išsineši kibirą, pasistatai prie laiptinės, ir, kai supypsi mašina, nubėgi, išpili ir toliau žaidi. Bet būdavo, kad pamiršti tą padaryti. Ir priešais būdavo devynaukščiai, kur buvo su liukais jau šiukšlių. Penkiaaukščiuose nebūdavo, išveždavo, o devynaukščiuose – liukai. Ten būdavo piktų žmonių, kurie gaudydavo tuos vaikus. Nu kas? Jei nespėjai, tai vis tiek turi išnešti tas šiukšles. Eidavai į devynaukštį kaip partizanas, tyliai, atsargiai, kaimynai tie pikti, kad neišgirstų. Išpildavai ir tada pro duris, […] bėgi su kibiru akis išdegęs, kad tik tuščias būtų“12.

Galima teigti, kad vaikai buvo linkę jiems suaugusiųjų paskirtas užduotis pritaikyti savo „žaidimų pasauliui“. Dauguma tokių sužaidybintų praktikų padeda išryškinti specifiškai sovietiškus kasdienybės aspektus, kurie dabartiniams laikams nebebūdingi.

TAPTI KIEMO KARALIUMI: VAKARIETIŠKI DAIKČIUKAI

Dauguma septintą dešimtmetį augusių vaikų tėvų priklausė gana panašiam visuomenės sluoksniui, kaip ir aplinkinė juos supanti bendruomenė, ir tik vėliau, aštuntą dešimtmetį, kartu su santykiniu ekonomikos augimu, atsirado daugiau galimybių susirasti geresnį darbą ar įsigyti įvairesnių prekių. Visa tai paskatino išryškėti tam tikriems socialiniams skirtumams13. Šios aplinkybės lėmė vaikystę, kurioje ilgą laiką nedominavo tam tikrų daiktų „nuosavybės teisė“ ar „savininkiškumas“. Dauguma vaikų neteikė didelės reikšmės žaislams ar konkretiems daiktams dėl riboto jų kiekio, o kartais net jų nesuvokė kaip asmeninės nuosavybės. Šiame kontekste itin populiarios buvo kolekcionavimo ir dalinimosi daiktais praktikos, kurios glaudžiai siejosi su sovietinės visuomenės atskyrimu nuo Vakarų ir materialiniu bei kultūriniu deficitu, nulėmusiu Vakarų, kaip svajonių erdvės su daiktų pertekliumi, suvokimą. Tai sukūrė didelę „vakarietiškų“ daiktų vertę ir skatino bandyti juos atkartoti, pasigaminti, dalintis.

Kolekcionavimas buvo visuotinai paplitęs reiškinys, bet į kolekciją įtraukus daiktą, kurio neturi niekas kitas, buvo galima trumpam pakelti savo statusą ir išsiskirti iš kitų. Kolekcionavimo praktikos taip pat kūrė tam tikras bendruomenes, į kurias vaikai įsitraukdavo, jose komunikuodavo, dalindavosi ir mainydavosi kolekcionuojamais daiktais.

Be „tradicinio“ kolekcionavimo, itin svarbus vaikystės aspektas buvo dalinimasis trokštamais maisto produktais, pavyzdžiui, saldainiais ar kramtoma guma. Juos turintis vaikas galėjo įgyti kone aukščiausią socialinį statusą tarp kitų: „Tai jau tas, kas turi kramtoškės, tai jau kiemo karalius ir visi yra jo draugai. Nu, ir visi eina prašyt pas jį to kramtoškės gabaliuko, nu, ir, aišku, duoda pakramtytą gumą, ne šiaip kokią, nu, ir čia pat išsitraukia ką kramtė, gabaliuką tau duos, ir visi po to kramtom. […] Kol iškramtai iki tiek, kad ji subyra į miltus. […] Ir tada prasideda eksperimentai. Atsimenu, pasiimi spalvotą pieštuką kokį, ar raudoną, žalią, mėlyną, ir pradedi jį tarkuoti, reiškia, nu, su peiliuku smulkiai, pridedi spalvos, pridedi cukraus, […] žodžiu, maišai, maišai tą košelę, tada dedi į šaldytuvą, užšaldai, nu, ir turi galimybę pasididžiuot dar kelias minutes, išeit į kiemą ir sakyt: „O man tai iš Amerikos raudonos gumos atsiuntė“ (juokiasi)“14. Taigi bet koks daikto „vakarietiškumas“ vaikams buvo itin svarbus, galintis nulemti vaiko socialinį statusą ir populiarumą.

Net ir nedidelei vaikų grupei individualiomis aplinkybėmis įgijus vertingą ir sunkiai pasiekiamą objektą, jis vis vien nebuvo traktuojamas kaip kažkieno nuosavybė, o vertinamas kaip kiemo vaikų bendruomenės nuosavybė. Šiame kontekste svarbu suprasti, kad vaikų bendruomenės svarbios buvo ne tik konkrečioje erdvėje, atliekant tam tikras praktikas, bet ir susidūrus su tam tikrais vertingais vaikiško gyvenimo artefaktais, daiktais, maisto produktais, kurie padėdavo įgyti aukštesnį socialinį statusą, tačiau nesutrikdydavo kiemo bendruomenės vientisumo.

Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje, individualių ar daugiabučių namų kiemuose, miesto gatvėse, parkuose ir kitose vietose, buvo galima pamatyti vaikus, kurie nuolat kažką veikė neprižiūrimi suaugusiųjų. Ši veikla, žvelgiant iš suaugusiojo perspektyvos, galėjo pasirodyti kaip naivūs ir kvaili užsiėmimai, tačiau toks stebėtojo požiūris nuvertina vaikų stulbinamus sugebėjimus prisitaikyti prie pokyčių mieste ir išnaudoti ribotus vaikams skirtų miesto erdvių, žaislų, žaidimų įrengimų ir kitus išteklius. Sovietinio miesto daugiabučių namų kiemuose, statybų aikštelėse ar kitose erdvėse vaikai fizinę žaidimų erdvę keitė įsivaizduojama, absoliučios vaikų laisvės erdve, kurioje jie nebuvo prižiūrimi tėvų, neturėjo atlikti namų ruošos darbų ar kitų užduočių. Vaikų žaidimuose paprasti buities daiktai tapdavo kažkuo kitu, perkeliant juos į žaidimo realybę. Šioje realybėje vertingi smulkūs daikteliai tapo žemėje paslepiamu „sekretu“, savadarbės lėlės iš medžio šakelių ar medžiagos skiautelių atstojo „tikras“, mediniai pagaliai tapo indėnų ietimis arba šautuvais, armatūra – špagomis, akmenys – granatomis, o statybų aikštelių medžiagos – tikrais sprogmenimis. Nepaisydami suaugusiųjų pasaulio ideologijos ir propagandos pinklių, vaikai sovietinį miestą, ypač kiemą, pavertė savo bendravimo ir kūrybos erdve, kurioje jie dominavo, įtvirtindami savo taisykles, nusistatydami ribas ir kurdami bendruomenes.

1 Playing Outdoors: Spaces and Places, Risk and Challenge, ed. by Tina Bruce, Open University Press, 2007, p. 5.

2 Owain Jones, „I was born but: Children as other/nonrepresentational subjects in emotional and affective registers as depicted in film“, in: Emotion, Space and Society, 2013, Nr. 9, p. 4–12, in: https://www.researchgate.net/publication/259165528_I_was_Born_But_Children_as_othernonrepresentational_subjects_in_emotional_and_affective_registers_as_depicted_in_film, (2018-05-19).

3 Autorės pokalbis su A. Ž. (g. 1964), 2018-04-04.

4 Autorės pokalbis su E. L. (g. 1969), 2018-03-30.

5 Autorės pokalbis su A. J. (g. 1964), 2018-03-15.

6 Autorės pokalbis su Dainiumi Juozėnu (g. 1961), 2018-04-10.

7 Virginijus Gerdvilis, Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2012, p. 43–44.

8 Autorės pokalbis su Dainiumi Juozėnu (g. 1961), 2018-04-10.

9 Autorės pokalbis su Almida Česnakavičiene (g. 1965), 2018-03-24.

10 Autorės pokalbis su N. K. (g. 1960), 2018-02-22.

11 Dalia Marcinkevičienė, „Būti mama: Vaikų priežiūros strategijos sovietinėje Lietuvoje 1945–1970 metais“, in: Liaudies kultūra, 2008, Nr. 6, p. 31–39.

12 Autorės pokalbis su Vytaru Radzevičiumi (g. 1968), 2018-04-04.

13 Ewa Sidorenko, „Playing Free in the Polish People’s Republic: Making Do Without Consumerism“, in: Childhood in the Past: An International Journal, 2014, t. 7, Nr. 2, p. 101.

14 Autorės pokalbis su Almida Česnakavičiene (g. 1965), 2018-03-24.