Olegą Gordijevskį pirmą kartą pamačiau beveik prieš metus. Kembridže, Corpus Christi kolegijos salėje, jis turėjo skaityti viešą paskaitą apie KGB ir šiuolaikinių Rusijos žvalgybos tarnybų struktūrą. Auditorija – daugiausia šiuolaikinės istorijos studentai, politologai, slavistai – šurmuliavo, nekantriai gręžiodamiesi į duris, laukdami garsenybės pasirodymo.
Sunku tiksliai nusakyti, ko pasirodant tikėjausi aš pats. Apie Olegą Gordijevskį žinojau seniai – dar iš savo trumpo sąlyčio su disidentiniu Vilniumi pačiais Atgimimo apyaušriais, ir anaiptol nemaniau, kad likimas kada nors suves su žmogumi, kurio vardą girdėdavau tariamą greta kitų, kone legendinių figūrų, metusių asmeninį iššūkį Blogio Imperijai: Solženycinas, Sacharovas, Gordijevskis… Palyginti neseniai pradėjau pastebėti ir jo straipsnius, knygų recenzijas, laiškus redakcij`ai, vis pasirodančius konservatyviojoje britų spaudoje. Vargu ar buvo bent vienas rašinys, su kuriuo būčiau galėjęs nesutikti. Blaiviais, lakoniškais sakiniais parašyti tekstai gynė tradicines, nebemadingas Šaltojo Karo laikų tikrenybes: Vakarų civilizacijos pranašumą, laisvo tautų apsisprendimo teisę, vis primindami apie komunizmo nusikaltimus ir perspėdami apie Rusijos augančios galios keliamą grėsmę.
Iš žmogaus, kitados buvusio KGB rezidentu Londone, tikėjausi tobulos, tegu ir šiek tiek beasmenės anglų kalbos, neutralaus pilko kostiumo, neįsimenančių bruožų ir nepažeidžiamos savitvardos kaukės. Tribūnoje galiausiai pasirodęs vyriškis buvo neaukštas, apkūnus ir pliktelėjęs; po stilingai sukirptu klubiniu švarku vilkėjo languotus marškinius ir kaklaskarę; angliškai kalbėjo sklandžiai, tačiau su ryškiu rusišku akcentu. Negana to, jis pastebimai jaudinosi.
Didžiąją paskaitos dalį sudarė pasakojimas apie jo paties – daugiau negu 10 metų britams pradirbusio KGB „dvigubo šnipo“ – karjerą: pirmieji, nesėkmingi mėginimai užmegzti ryšius su Vakarų žvalgybomis, britų nepatiklumas, jam atsisakius imti bet kokius pinigus už perduodamą informaciją, galop paskutiniai įtarimų ir abejonių kupini mėnesiai Londone ir lemtingas atšaukimas į Maskvą 1985 m. vasarą, laikantis KGB planų ir špionažo „profesinės etikos“, negalėjęs baigtis niekaip kitaip, kaip sušaudymu. Gordijevskis jautė virš jo besikaupiantį įtarimą, nors tada dar negalėjo žinoti, kad jo vardas kartu su kitų Vakarų agentų duomenimis yra sąraše, kurį prasigėręs CŽV valdininkas Aldrichas Amesas perdavė sovietams. Po pirmųjų tardymų Maskvoje Gordijevskis trumpam išleidžiamas į laisvę – idant KGB galėtų sekti ir veikiausiai areštuoti jo kontaktus Maskvoje, Didžiosios Britanijos ambasadoje. Seno šnipo įgūdžiai padeda išsprukti, sumėtyti pėdas, paskui, apsimetus girtu valkata, naktiniais plackartiniais traukiniais privažiuoti iki Karelijos, kur nuošalioje pakelės aikštelėje tarp miškų po ilgo, beveik desperatiško laukimo jį paima prie suomių sienos vykstantys britų ambasados automobiliai.
„Galiausiai išgirdau motorų garsą. Atsargiai iškišęs galvą pasižiūrėti, pamačiau tiesiai priešais sustojusius du automobilius. Iš jų išlipo du vyrai. Vienas jų – vyriškis, ne taip seniai bandelės čiaumojimu davęs man signalą sutartinėje vietoje Maskvoje. Savo nuostabai pamačiau, kad kartu važiuoja ir dvi moterys. Man, apkvaitusiam iš noro kuo greičiau leistis į kelią, visa, ką jie darė, atrodė letargiška, judesiai lėti ir konvulsiški, tarsi ir jie, lygiai kaip ir aš, būtų to paties košmariško sapno dalis… Vyriškis, kurį atpažinau, spoksojo į mane, dvejodamas, ar šitas nesiskutęs padaras kruvinu smilkiniu tikrai yra jų misijos tikslas. Tačiau po kelių sekundžių laiko stygius persidavė ir jiems. „Laikykit juos atskirai, – pasakiau, nusiaudamas ir atiduodamas jam batus, – ant jų gali būti radioaktyvių dulkių.“ Vyriškis sudėjo juos į plastmasinį maišelį ir atidarė antrosios mašinos bagažinę man įsiropšti. Paskui uždarė dangtį, ir atsidūriau tvankioje tamsoje. Mašina iškart pajudėjo; iš garsiakalbių pasipylė garsi popmuzika. Paprastai tokios muzikos nekenčiu, tačiau britai teisingai atspėjo, kad tomis ypatingomis aplinkybėmis garsūs, paviršutiniški ritmai veiks kaip raminamieji ir trukdys pernelyg aktyvią proto veiklą.
Iš ankstesnių instrukcijų žinojau, kad man bus palikta raminamųjų tablečių, šalto vandens gertuvė, talpa, į kurią prireikus galėčiau nusišlapinti, ir aliuminizuota kosmonautų antklodė, kurią privalau užsitraukti virš savęs, kai pasieksime sieną – tam atvejui, jeigu kuris pasieniečių nukreiptų į mašiną infraraudonųjų spindulių detektorių. Apsičiupinėjęs aplink, visus tuos daykus atradau ir išsyk prarijau vieną raminamųjų tablečių… Bagažinėje teko grumtis su vis stiprėjančia klaustrofobija. Pagaliau man pavyko nusivilkti švarką, tačiau su juo bekovodamas tik dar labiau sukaitau. Tuomet pagaliau pradėjo veikti raminamoji tabletė, ir aš įsitaisiau kaip įmanydamas. Iš kelio nelygumų ir aplinkinio transporto triukšmo supratau, kad kertame Vyborgą, tad pasinaudojau proga kelis kartus atsikrenkšti bei atsikosėti – žinojau, kad nebegalėsiu to padaryti mums pasiekus sieną…
Penkias pasienio užkardas perkirtome mažiau nei per pusvalandį. Prie pirmosios užkardos užsitraukiau kosmonautų antklodę virš savęs ir, kol išorėje vyko derybos, gulėjau po ja kaip kepamas lavonas. Popmuzika tebegrojo, ir po trijų ar keturių minučių vėl pajudėjome į priekį. Priešpaskutinįkart sustojus, motoras buvo išjungtas, ir muzika užgeso kartu su juo. Įsivyravusioje tyloje pradėjau girdėti rusiškai kalbančių moterų balsus ir sumečiau, kad sėkmingai pravažiavę KGB pasienio kontrolę dabar esame muitinės užkardoje. Abu anglai šiek tiek kalbėjo rusiškai, ir aš girdėjau, kaip jie plepėjo su pareigūnais apie problemas, kylančias dėl jaunimo festivalio – kaip tik tuo metu Maskvoje vyko Pasaulio Jaunimo Dienos. Muitinės moteriškės skundėsi, kaip jas išvargino mėginimai susidoroti su milžinišku suomių antplūdžiu, kurių dauguma girti. Paskui išgirdau šunų inkštimą ir šnopavimą – pernelyg arti, kad galėčiau patogiai jaustis. Tuo metu toli gražu nežinojau, kad vieno iš mano gelbėtojų žmona atsargiai šėrė vilkšunius bulvių traškučiais, idant atitrauktų jų dėmesį nuo automobilio.
Visą tą laiką galvojau, kas bus, jeigu kas nors atidarys bagažinę? Žinojau, kad britai privalės manęs išsižadėti. Jie apsimestų apstulbę ir šauktų, „O, Dieve, provokacija! “, tvirtindami neturį nė menkiausio supratimo, kas aš toks. Sakytų ničnieko apie mane nežiną – kad aš turbūt paslapčia jiems įbruktas, kol jie pusryčiavo Leningrado viešbutyje. Jeigu taip atsitiktų, labai gali būti, kad juos įmestų į kalėjimą. Na, o savo atžvilgiu neturėjau kitų planų, kaip tik pasiduoti…
Vėliau girdėjau, kad tą akimirką Londone vyko aukšto lygio susitikimas, skirtas mano pabėgimui. Atmosfera buvusi labai įtempta. Vidurdienį Londono laiku Davidas Goodallas, pavaduojantysis valstybės pasekretoris, atsakingas už Rusijos reikalus, pasižiūrėjo į laikrodį ir tarė: „Ponai, maždaug dabar jie kerta sieną. Trumpai patylėkime ir pasimelskime už operacijos sėkmę…“
Tuo tarpu šešios ar septynios minutės man atrodė ilgos kaip valanda. Drabužiai buvo permirkę prakaitu. Kvėpuoti ėmė darytis tikras vargas. Visas savo pastangas turėjau skirti tam, kad galėčiau gulėti nejudėdamas. Tuomet, savo neapsakomam palengvėjimui, pajutau, kaip mašina siūbuoja, žmonėms vėl atgal į ją sulipant: užsivedė motoras, vėl visu garsu užbliovė muzika, ir mes darsyk pajudėjome pirmyn. Pagaliau galėjau pajudinti savo nutirpusius sąnarius… bet mes jau ir vėl ėmėme lėtėti. Dar vienas trumpas stabtelėjimas, ir vėl pajudėjom, smarkiai didindami greitį. Popmuzika staiga nutilo, ir vietoj jos prasiveržė niauri Sibelijaus Finlandia didybė. Išsyk pažinau melodiją ir supratau, jog tai ženklas, kad pravažiavome sieną ir esam Suomijoje… Buvau laisvas.“
Besiklausant vaizduotė išsyk atkuria veiksmo vietą – iš romanų pažįstamą šnipų pasaulį: slapti rendezvous, užmaskuotos pašto dėžutės, „uodegos“, šifrai, sutartiniai ženklai… Galiausiai pasakotojo ironiška distancija ir dažno kartojimo nušlifuotos frazės suliteratūrina ir paties Gordijevskio pasakojimą, nejučiomis imi suvokti tai kaip dar vieną šnipų apysaką. Tik kartais pro tieksyk kartotą pasakojimą prasimušantis gyvas jausmas primena, kad viskas vyko ne romantiškame įtempto veiksmo romane, o tikrovėje, kad buvo žaidžiama tikrų žmonių likimais – „Popovą, Penkovskį sušaudė…“
Paskaita baigėsi, prasidėjo klausimų dalis, ir dar raiškiau pasimatė kontrastas tarp revizionistiškai nusiteikusios, tiek metodologiškai, tiek pasaulėžiūriškai skeptiškos auditorijos ir senų, seniai laimėtų ar pralaimėtų karų kovotojo, tebegyvenančio tų istorijon nuėjusių mūšių realijomis. Matyti ir tai, kad kas jam yra gyva, dar nesibaigusi istorija, jaunesnei kartai jau beveik nebesuvokiama. Provokuojamiems klausimams, tradicinės Šaltojo karo sampratos kairuoliškai peržiūrai, Vakarų ir Rytų „moralinio ekvivalentiškumo“ nuostatai Gordijevskis tegali priešpriešinti savo paties moralinius įsitikinimus, tas nenaujas, neoriginalias tikrenybes, tarsi seni, apdaužyti šarvai jį lydėjusias slaptojo karo mūšiuose: nelygstama laisvės vertė, komunizmo demoniško blogio nuojauta ir besąlygiškas imperatyvas jam pasipriešinti.
Po paskaitos prisistatęs paprašau interviu. Praėjus porai mėnesių, mano paliktu adresu ateina sutikimas – laiškelis su Londono telefono numeriu. Paskambinus girdėti, kaip skambutis permetamas į kitą, įslaptintą numerį. Susitariame dėl datos; Gordijevskis sutinka mane priimti savo namuose – kelionės instrukcijos primena dar vieną epizodą iš šnipų romano: turiu nuvykti į Londono Vaterlo geležinkelio stotį, o iš ten darsyk paskambinęs gaunu tolesnes instrukcijas – sėsti į […] traukinį vienuoliktame perone, išlipti N. stotelėje, kur į kairę nuo traukinių stoties pagrindinio įėjimo manęs lauksiąs mėlynas „Peugeot“ su veikiančiu varikliu.
N. miestelyje, išsiraičiusiame tarp amžinai žaliuojančių stačių kalvų vienoje Anglijos grafysčių, mane pasitinka erdvus priemiesčio namas su dideliu sodu. Svetainėje bergždžiai dairausi kokių nors ankstesniojo gyvenimo ženklų, mėgindamas užsikabinti, surasti atramos tašką lėtai besimezgančiam pokalbiui…
* * *
Turbūt reikia pradėti nuo pat pradžių. Nuo ko viskas prasidėjo, kada nusprendėt, kad nebegalite sovietinei sistemai dirbti?
Na, jeigu sumanėte pradėti iš taip toli, mums reikės keleto valandų. Ar esat tikras, kad Jums viso to reikia?
Visų pirma, kolegijoje, Tarptautinių santykių institute, buvo leidžiama skaityti užsienio laikraščius. Buvo tik trys vietos, kur juos buvo galima skaityti – Centro Komitete, KGB ir mano kolegijoje. Tuo metu jau galėjau skaityti vokiškai, ir skaitydavau vokiškus laikraščius, dažniausiai – Suddeutsche Zeitung. Tai buvo toks gana tipiškas liberalus laikraštis, atspindėjęs visus Vakarų mąstymo niuansus. Apskritai Baltijos šalyse žmonės turėjo šiokių tokių ryšių – pavyzdžiui, per Lenkiją, skersai Baltijos jūros. O Maskvoje, Rusijoje – ničnieko: buvo visiška izoliacija. Todėl skaityti vakarietišką laikraštį buvo neįtikima. Sužinodavau nepaprastai daug.
Paskui pasirinkau rašyti kursinį darbą iš valstybės ir katalikų bei protestantų Bažnyčių santykių Rytų Vokietijoje. Be abejo, Rytų Vokietijos komunistinis režimas Bažnyčias bandė prispausti, pajungti ir kontroliuoti, tačiau kliudė ta aplinkybė, kad Rytų ir Vakarų Berlynas turėjo tą patį – kaip čia pavadinti? – eparchą, žodžiu, buvo „bendra religinė teritorija“. Todėl, pavyzdžiui, evangelikų Bažnyčios Berlyne vadovai buvo skiriami iš esmės Vakarų Berlyno gyventojų daugumos, ir Rytų Vokietijos valdžiai teko su tuo taikytis. Tai buvo visiškai unikali situacija. Aš ja susidomėjau – na, ir parašiau šia tema didžiulį diplominį darbą. Tai mane irgi labai apšvietė: sužinojau apie skirtingą liberalios ir komunistinės valdžios santykį su Bažnyčia.
Baigusį mane pasiuntė praktikantu į VDR. Ir mano akyse buvo pastatyta toji Siena – trečią mano buvimo Vokietijoje dieną. Tai nenusakomas, neįtikimas įspūdis – juk aš visa tai mačiau, viską supratau: klausiausi ir Vakarų radijo stočių – vokiečių, amerikiečių, anglų, – ir Rytų stočių. Ir visą tą kontrastą aš, jaunas žmogus – man tuomet buvo 21-eri, – regėjau ir sugėriau į save.
Be to, ambasadoje gaudavome bent kai kurias gyventojų viešosios nuomonės apžvalgų slaptąsias suvestines. Ir ten būdavo visa tiesa. Jos prasidėdavo taip: „Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojai nepaprastai entuziastingai priėmė tokio ir tokio plenumo nutarimus…“– viena pastraipa. Paskui – kita pastraipa: „Tačiau Dresdeno, Veimaro, Leipcigo, Halės, Karl Marks Štato ir Berlyno gatvėse kalbami tokie dalykai…“ – ir čia pasipila… visas tas pragariškas purvas, kurį gyventojai iš tiesų galvoja apie komunistinį režimą.
Be abejo, panašūs dalykai vyko ir Sovietų Sąjungoje: ten buvo KGB, partijos slaptosios suvestinės, tačiau man jų skaityti neteko. O čia man tiesiog neįtikėtinai atsiskleidė, ką žmonės iš tiesų mano. Paskui teko būti Dresdene, Leipcige, Berlyne – tramvajuje, laukdamas savo eilės vaistinėje sėdi ir klausaisi, ką jie kalbasi. Ir matai, kad visa tai tiesa – kad visi šitie paprasti, normalūs europiečiai komunistinio režimo absoliučiai nekenčia.
Ir teisingai daro! Man parodė, kaip jie iš ketvirto aukšto šoka į laisvę – kai Sieną pradėjo statyti, ir paaiškėjo, kad pabėgti nebeįmanoma, žmonės iš ketvirto aukšto šokdavo ant ištemptų paklodžių, kad tik pabėgtų. Aš visa tai mačiau per televiziją, tiesioginę transliaciją, live.
Tuomet ir pradėjau suprasti, kad esu netinkamas KGB, tačiau jau buvau užsirašęs – dar būdamas studentas. Tada sakiau sau – užsirašysiu, kas čia tokio, gal kada pravers tos žinios, kaip KGB sistema veikia, gal pavyks kur panaudoti.
O ką galvojot užsirašydamas į KGB? Ar jau turėjot kokių abejonių, ar tebetikėjot komunizmu ir manėte prisidėsiąs prie jo statybos?
Kai užsirašiau, buvo 1962-ieji metai – vieni liberaliausių Chruščiovo periodo metų, SSKP XXII suvažiavimo metai. Pirmas, demaskuotojiškas, antistalinistinis Chruščiovo suvažiavimas buvo 1956 m., o 1962 m. Chruščiovas paskelbė lozungą: „KGB – Sovietų Sąjungos demokratizacijos organas“. Na, ir tam jaunam žmogui, kurį ką tik pakvietė stoti į KGB, norėjosi tuo tikėti. Tas keistas jausmas – kad viskas štai ims ir pakryps į liberalumą – egzistavo iki pat 1967 m. O 1966 m. suėmė ir teisė Siniavskį ir Danielį – už jų Vakaruose išleistas knygas vienam davė 6, kitam – 7 metus. Jaunam idealistui, tokiam kaip aš, tai buvo tiesiog siaubingas smūgis.
Aš tuo metu jau dirbau Danijoje. Ten ne tik tuos prasidėjusius persekiojimus visi smerkė, bet netgi Danijos KP vadovas Knutas Jespersenas, anaiptol ne koks liberalas, o visiškai normalus funkcionierius, atėjęs į ambasadą, ėmė priekaištauti: „Ar jūs suprantat, ką jūs mums darot?! Po viso šito iš Partijos nieko nebeliks! Mes ateinančiuose rinkimuose svajojome gauti du mandatus, o dabar iš mūsų apskritai nieko neliks!“ Tuomet aš supratau, kad net jeigu komunistai, patys prosovie– tiškiausi, mano, kad tai gryna diktatūra, tironija, barbarybė, tuomet – viskas, jokių iliuzijų nebelieka.
Na, o po metų – įsiveržimas į Čekoslovakiją. Tai buvo baisi tragedija! Ir tuomet pasakiau – viskas, gana, aš šito režimo priešas, dabar aš su juo kovosiu.
Pradėjau ieškoti priemonių užmegzti ryšį su amerikiečiais, britais – tačiau buvo daugybė sunkinančių aplinkybių, sutrukdžiusių man artimiausius ketverius ar penkerius metus tai padaryti. Mat tais pat 1968 m. aš važinėjau į Vakarų Vokietiją ir ten buvau sekamas. Mano rezidentas apie tai pranešė į Maskvą. O ten supanikavo ir sako: „Komandiruoti atgal į Maskvą, kad nebūtų provokacijų“. Būtent tai, ko mažiausiai norėjau – mat Danijoje gyventi buvo gerai. O dar tikėjausi užmegzti ryšį su kuo nors iš vakariečių.
Mano rezidentas nusigando, nes norėjo mane išlaikyti, todėl raporte taip ir parašė: „Prašom jį palikti, gaila prarasti darbuotoją“. Iš Maskvos jam atrašė: „Gerai, paliekame dar vienerius metus, tačiau be leidimo dirbti operatyvinį darbą“. O tai tiesiog reiškė atostogas, nes dirbti reikėjo labai mažai, į susitikimus vaikščioti netgi buvo draudžiama. Tuos metus pragyvenau paprasčiausiai savo malonumui.
Tačiau negalėdamas su niekuo susitikinėti, negalėjau su niekuo ir užmegzti kontakto. Juo labiau kad mano laikas užsienyje ėjo į pabaigą. Pradėti ką nors prieš grįžtant į Maskvą buvo beprasmiška, kadangi visi, dirbusieji Vakarams Maskvoje, buvo pagauti ir sušaudyti. Visi – nuo pradžios iki pabaigos. Tai – it ištisa galerija kankinių. Nuo Penkovskio ir Popovo iki tokio Mitrovo, kurio Jūs turbūt nežinote. Žmonės iš sąrašo, kuriame buvo ir mano pavardė. Tą sąrašą KGB perdavė Aldrichas Amesas, ir aš – vienintelis, buvęs jame ir likęs gyvas. Visus kitus sušaudė. Maža to, dar ir kada sušaudė – 1986, 1987, 1988 m. Per patį „glasnostj’“ ir „perestroikos“ įkarštį. Štai kas darėsi.
Maskvoje išlikti buvo neįmanoma, ten kontržvalgyba ne tik buvo stipresnė – ten buvo grynas Orwellas: viskas kontroliuojama. Kas ten dėjosi, koks ten buvo sekimas, filmavimas, spinduliai, radioaktyvios dulkės – ko tik ten nebuvo! Ne kartą buvo atvejų, kai vakariečiai aptinka mikrofoną, bando jį ištraukti – o kitoj pusėj sėdi kagėbistai ir traukia į save, gelbsti įrangą. Viskas buvo kontroliuojama! Nieko nebuvo įmanoma paslėpti.
Anglai, amerikiečiai, kurie ten dirbo, – ypač amerikiečiai – manė, kad nieko čia nėra: atitrūksta nuo uodegos, pasižiūri, kad niekas neseka, eina ko nors paimti iš slėptuvės, ką jų agentas ten palikęs, vos tik ištiesia ranką – KGB agentai iššoka iš krūmų. Ir taip kiekvieną kartą. Jie viską rasdavo, viską žinodavo, Maskvoje ką nors padaryti buvo absoliučiai neįmanoma. Tokia pati situacija iki pat dabar.
Danijoje išeidamas iš namų, palikinėdavau siūlelį ar plauką prie durų staktos, kad matytųsi, jeigu tik kas atidarytų duris man nesant. Na, čia tai aišku – aš buvau, taip sakant, oficialus, žinomas šnipas. O Rusijoje jiems nereikėjo net įeiti į kambarį – į tave žiūrėdavo pro skylutę lubose, kol tu tai darai. Tada buvo atskira didžiulė tarnyba, kur moteriškės visą laiką tik sėdėdavo ir žiūrėdavo į savo televizorius, kaip jie ten vadinasi, „vizirai“. O kitos klausydavosi – ir rusiškai, ir kitom kalbom – ambasadų, butų…
Taigi grįžtant prie to, ką kalbėjom, apie kontaktą su Vakarų žvalgyba pradėjau galvoti iškart po Čekoslovakijos, tačiau būdamas Danijoje, nieko tuo klausimu padaryti nepajėgiau, nes mano laikas užsienyje ėjo į pabaigą. Po to, po trijų metų – ar net pustrečių – mane vėl atsiuntė atgal, dirbti kitą darbą, kadangi jiems skubiai reikėjo darbuotojo, kalbančio daniškai. Ir visiškai netrukus, jau po keleto mėnesių, aš užmezgiau ryšį su anglais. Tai tęsėsi tol, kol manęs nedemaskavo 1985 m. gegužę.
Tai turėjo būti baisus pasirinkimas – pereiti į kitą pusę. Juk žinojot, kad nuo dabar jūsų gyvenimas kabo ant plauko. Šiaip būtumėt galėjęs kaip nors gyventi toliau, tęsti, daryti karjerą – o dabar viso šito išsižadate, pastatydamas savo gyvenimą ant kortos.
Tikrai, tai baisus sprendimas. Aš sakiau sau: „Privalai ką nors padaryti su savo gyvenimu, kad galėtum jaustis ne vien sistemos patarnautojas, o garbingas žmogus, kuris paskui galėtų pasakyti: ‘Aš dėl šito nekaltas, aš nestovėjau šalia ir nežiūrėjau’,“ – štai kas tuomet buvo svarbu.
Na, o paskui, kai jau prasidėjo darbas, kai apsipratau, pasinėriau į darbą, pusę laiko buvo visai neblogai, o į antrąją pusę ėmė darytis prastai. Po KGB pradėjo sklisti kažin kokie gandai, kad esama „skylių“, kad nuteka informacija… Aš dirbau su Skandinavija, būtent su Danija, paskui – su Vokietija. Iš principo neturėjau nieko žinoti, pavyzdžiui, apie Švediją ir Norvegiją. Tuo tarpu iš pradžių areštavo KGB agentą Švedijoje, o paskui, jau ganėtinai vėlai, 1984 m., stambų, svarbų KGB agentą Norvegijoje, Treholtą. Na, ir kažin kokie KGB protai, kurių ten buvo daug – juk tokia daugybė žmonių – ėmė galvoti – kodėl gi agentai „dega“? Kodėl vienam tik Skandinavijos padalinyje sudegė net trys agentai? Buvo tokia Haavik iš Norvegijos Užsienio reikalų ministerijos, Treholtas, irgi iš ten pat, ir Berglingas iš karo kontržvalgybos. Teoriškai neturėjau apie juos žinoti, bet praktiškai – skyrius taigi tas pats, žmonės plepa, pasikalba, vienaip ar kitaip žinios sklinda. Aš, be abejo, žinojau apie Treholtą, šį tą žinojau ir apie Haavik su Berglingu, ir norvegai ėmė ieškoti. Nors reikia pasakyti, kad švedai ir norvegai turėjo ir kitų šaltinių, jie turėjo visą rinkinį pėdsakų ir įtarimų – tačiau mano žinios buvo pačios svarbiausios, po jų viskas supuolė į savo vietas.
Pavyzdžiui, apie 1981–1982 m. buvau skyriaus viršininko kabinete, ant jo stalo atsuktas į mane gulėjo popieriaus lapas su antrašte Записка, vadinasi, raportas kažkokiai vadovybei apie tai, kokių nepaprastų laimėjimų pasiekta darbe su agentu tokiu ir tokiu, o skliausteliuose nurodyta jo pavardė. Jis taip ir gulėjo – aš tarsi probėgšmais užmečiau akį, matau – skliausteliuose parašyta: „…holt“. O aš j au buvau girdėj ęs apie tokį Treholtą, jis buvo žinomas socialistų veikėjas. Socialistai iki pat dabar negali su tuo susitaikyti, kad toks pagarsėjęs socialistų veikėjas pasirodė esąs šnipas. O kai jį areštavo, pasirodė, kad jis dar dirbo ir Sadamui Huseinui. Žodžiu – nėr kur žymę įspausti (клейма негде ставить): jis daugelį metų dirbo KGB, gaudavo pinigus, o pinigų jam buvo vis mažai, tad užsiverbavo dar ir Sadamui Huseinui, kad gautų daugiau. Praėjo jau 17 metų, o socialistai ligi šiol negali su tuo susitaikyti: „Melas, melas“ atseit. Koks gi čia melas? Norvegų teismas, vienas geriausių pasaulyje, visiškai užtikrintai įrodė, kad jis dirbo šitoms dviem specialiosioms tarnyboms. O kas gi čia nelogiška, kad socialistas dirba KGB labui? Todėl ir dirbo KGB, kad laikė Sovietų Sąjungą savo giminaite, kad ir netiesiogine, tegu tik pussesere – vis tiek giminė. Būtų nuostabiau, jeigu konservatorius dirbtų KGB.
Tuos metus, kuriuos dirbote britų žvalgybai, turėjo būti nepaprastai sunku ir vieniša. Niekuo nebuvo galima pasikliauti, niekam patikėti savo paslapties. Nebuvo jokios vietos, kur galėtumėte jaustis saugiai, jaustis „namie“. Turbūt buvo akimirkų, kai viskas atrodė bergždžia ir beviltiška.
Kas jus palaikė, davė jėgų tęsti veiklą toliau?
Aš jutau, kad jeigu dirbčiau vien tiktai KGB, būčiau ne tik kad prislėgtas – aš niekinčiau save, nebegalėčiau savęs gerbti. Tad tam tikra prasme dirbti britams buvo morališkai ir psichologiškai lengviau.
O jeigu ir jutau pavojų, tai buvo tik paskutiniuosius dvejus ar trejus metus – tada, kai dirbau Londone. Tuo metu mane užgriuvo daugybė stresų. Ypač todėl, kad Londone su manimi dirbusių žmonių – rusų, sovietinių žmonių – prigimtis labai skyrėsi nuo tų, su kuriais teko dirbti ankstesnėse paskyrimo vietose Skandinavijoje. Čia žmonės buvo blogesni, kadangi į madingas vietas patenkama dažniausiai intrigų, suokalbių, konkurencijos dėka arba kam nors stumiant. Tad čia dirbo patys blogiausi, patys nemaloniausi sovietų tarnautojai.
Mano vadovaujamoje Londono KGB stotyje buvo toks agentas Muzaliovas, prisidengęs žurnalistu. Jis kultivavo itin svarbų profsąjungų veikėją, Rodney’jų Bickerstaffą, ėmė didžiules reprezentacines išlaidas prašmatniems pietums, o raportuose rašė, kad tuoj tuoj pavyks jį užverbuoti. Tais laikais tai, aišku, būtų didžiulis pasiekimas. Po to mane demaskavo, atšaukė į Maskvą, tardė, galiausiai po dviejų mėnesių pabėgau ir, kai atsidūriau Anglijoje, prasidėjo debriefing – mane apklausinėjo ir Secret Intelligence Service (SIS), ir Military Intelligence (5 sk.). Ten buvo tokia vidutinio amžiaus very nice lady iš SIS. Ji paklausė: „Ponas Gordijevski, anksčiau esat minėjęs tokį Viktorą Muzaliovą – ar dar prisimenate jį?“ Aš atsakiau, kad žinoma, taip – dirbdamas politinės žvalgybos linija, turėjau tik šešis agentus; be abejo, visus juos prisiminiau. „Atsimenat, jūs sakėt, jog jis kultivuoja Rodney’jų Bickerstaffą turėdamas tikslą jį užverbuoti.“ „Taip, atsimenu visus jo raportus.“ Tada ji pasakė, priekaišto kupinomis akimis: „Ponas Muzaliovas Bickerstaffo nėra nė vieno sykio susitikęs“. „Tikrai? Aš įtariau, kad kažkas ne taip, bet kad šitaip!.. Ką gi, ačiū.“ Tuomet ji patylėjo ir – kaip dabar matau – nepaprastai įsižeidusia mina tarė: „Pone Gordijevski, kodėl KGB siunčia į mūsų šalį tokius vidutiniokus, tokius niekam tikusius agentus?“ Į tai atsakiau: „Miela ponia, KGB vardu aš kuo nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau“.
Buvo ir kitas agentas, pavarde Savatej. Absoliučiai nenusakomas – taip ir reikia parašyti: nenusakomas, kadangi visi mes turėjom tokie būti. Jis ambasadoje užėmė KGB skirtą postą, aišku, formaliai turėjo ir kitokias pareigas KGB linija. KGB labui jis visiškai nieko nedarė. Kas dvi ar trys savaites jis turėdavo ateiti ir man raportuoti – buvau jo viršininkas. Aš jo klausiu: „Na, pasakykit, ką nuveikėt“. Jis sėdi ir tyli. „Na, gerai, – sakau, – pasakykit, su kokiais agentais matėtės, su kuo bandėt užmegzti ryšį.“ Jis ničnieko nesako. „Tai tuomet papasakokit savo planus, kokią operatyvinę veiklą esat suplanavęs atlikti.“ Jis ir toliau tyli. Taip sėdi, kol priartėja šešios valandos, kai darbas ambasadoje baigiasi, – tuomet pakyla ir išeina pro duris, taip ir nepasakęs nė žodžio. Paskui buvau Maskvoje atostogų, susitikau su saviškiais, jie manęs klausinėjo apie darbuotojus, taip pat ir apie tą Savatej. Pasakiau, kad negaliu nieko pozityvaus apie jį pasakyti, kadangi jis ne tik nieko nedirba, bet ir nieko nekalba: nežinau, ką jis galvoja, nežinau, kokį gyvenimą gyvena, jis tik ateina į mano kabinetą ir sėdi tylėdamas, trisdešimt minučių taip ir prabėga. Pasiūliau jį atšaukti – man atsakė – negali, nes iš karto kiltų daugybė problemų: „Atšaukimą reikės tvirtinti ir pagrįsti, o jeigu jis nieko blogo nedaro, tai kodėl atšaukinėjamas – tam turi būti pagrindas. Antra, jeigu jį atšauksim, liks vakuojanti vieta, ir kuo mes ją užpildysim? Visi KGB paskirtieji ambasadoje turi ir kitas pareigas – vos tik jį atšauksim, departamentas, kuris už jį atsakingas, užsinorės pasiųsti į laisvą vietą savo žmogų. Tas Savatej priklauso Tarptautinei javų organizacijai – Žemės ūkio ministerija, kuriai tai priklauso, iš karto prišoks ir pradės reikalauti vietos, kurią KGB, kaip visada, iš jų užsigrobė. Ir kaip mes tą vietą paskui atgausime? Žodžiu, palik jį ramybėj ir pamiršk!“ Taip jis ir gyveno – išsitarnavo iki majoro, alga rubliais eina, o absoliučiai ničnieko nedaro!
Taigi klimatas Londone jau nuo pradžių buvo blogas – o dirbti tokioje atmosferoje, visus pergudrauti, nuo jų pasislėpti buvo ypač sunku. Jutau, kad imu pavargti. Pamąstydavau: „O, kad taip kas nors atsitiktų, kas suteiktų man pretekstą nustoti su britais bendradarbiauti!“ Tik žinoma, ne tai, kas iš tiesų įvyko! Juk iš tiesų taigi jie mane sugavo! Aš maniau, kad kokios nors žinios vis dėlto prasiskverbs, išlįs išorėn, ir britų slaptoji tarnyba tuomet pasakys: „Olegai, buvo informacijos nutekėjimas, mūsų žinutė buvo perimta, nebegali ir toliau rizikuoti savo gyvybe…“ Aš pasiimu šeimą ir pasitraukiu – galų gale, po dešimties metų, aš laisvas! Netrukus turėtų baigtis mano paskyrimas, artėja pensija, tuoj galėsiu ramiai sau džiaugtis gyvenimu… Bet ne – to neįvyko. Mane į Maskvą atšaukė kitaip – mirti. Tai buvo baisus smūgis. Tačiau galiausiai aš juos vis tiek pergudravau ir įveikiau.
Taigi 1983 ar 1984 m. jūs jau laukėte išėjimo į pensiją?
Ne, ne, aš tikėjausi, kad kas nors įvyks, koks nedidelis įvykis, ir britai man pasakys: „Pasilik, pasilik čia!“
Paklausiu banaliai – jeigu galėtumėte rinktis iš naujo, ar irgi stotumėt į Tarptautinių santykių institutą, užsirašytumėt į KGB?
Jeigu galėčiau, kaip sakoma, „paleisti įrašą iš naujo“ – 1961 m. rugpjūčio 11 d. aš atvykau į Rytų Berlyną. Man buvo 22 metai. Siena iškilo rugpjūčio 13 d. Aš visą laiką sau kalbėjau: „Jeigu tik aš būčiau žinojęs, paskutinę dieną dar būčiau galėjęs pereiti į Vakarų Berlyną – ir pasilikti ten suvisam“. Dvidešimt dvejų metų aš dar būčiau galėjęs gauti išsilavinimą. Jau buvau baigęs aukštąją mokyklą – būčiau galėjęs baigti antrą aukštąją Vokietijoje. Vokiškai tada mokėjau labai gerai – tai buvo mano pagrindinė užsienio kalba, buvau ją mokęsis jau pusšeštų metų. Galėjau ja kalbėti kaip vokietis – vienintelis dalykas, kurio reikėjo, tai laisvė. Būčiau galėjęs gyventi normalų gyvenimą.
O kuo normaliam gyvenime būtumėt buvęs?
Domėjausi lingvistika ir istorija. Būčiau pasirinkęs kurią vieną. Jeigu būtų pasirodę, kad turiu talentą, ir būčiau gavęs padoriai apmokamą darbą, galbūt būčiau sudarinėjęs žodynus. Žodynai man baisiausiai patinka.
O kai Jūs po pabėgimo į Angliją galų gale „demobilizavotės“, kaip jautėtės tuomet – pasilikot vienas, Jums paskyrė „saugų butą“. Kai jame įsikūrėt, ar bijojot, kad sovietai gali Jus pasiekti ir čia? Pirmą kartą turėjot gyventi svetimame krašte ne su misija, ne darbo reikalais, o pats sau – kaip tuomet jautėtės?
Pirmiausia turbūt supratau, jog tai visiškai kitokia šalis, negu įsivaizdavau. Kad ir kaip ilgai gyventum šalyje kaip diplomatas, šalies vis tiek nesuprasi. Ją gali suprasti tik tuomet, kai įsikuri ir imi joje gyventi. Ir tuomet man tai buvo kerinti patirtis – esu iš prigimties smalsus, man baisiai magėjo patirti, kaip čia iš tikrųjų gyvenama, išmokti čionykščio gyvenimo. Jo vis dar tebesimokau.
Dėl KGB – iš pradžių mane tai šiek tiek neramino, tačiau ilgainiui tas nerimas dingo. Važiuodamas dviračiu kurį laiką su įtarimu žiūrėdavau į lenkiančius motociklus ir nepažįstamas mašinas. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Po 1991 m. KGB padalijo į dvi dalis, ir nors yra daugybė žmonių, kurie man priešiški, daug kas pasikeitė, žmonės dabar ten turi kitų problemų – jie turi Berezovskį, Vitrinenko. Netgi pulkininkas Mitrochinas dabar jiems už mane svarbesnis. Tad dabar aš jų pernelyg nesibaiminu.
Tačiau į Latviją ar Ukrainą turbūt vis tiek nevažiuotumėt?
Nė iš tolo – nevažiuočiau netgi į Vengriją, ten jie labai įtakingi, lygiai kaip ir Rumunijoje bei Bulgarijoje. Vienintelės Rytų Europos šalys, į kurias galėčiau važiuoti, tai Lenkija, Čekija ir Slovėnija. Negalėčiau važiuoti į Siriją arba Iraką.
O ką esate patyręs apie dabartinių KGB įpėdinių veiklą Baltijos šalyse?
Dabar, aišku, KGB vadinasi SFR, ir bando tą patį daryti Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, ką anksčiau darydavo užsienyje: surinkti kiek įmanoma daugiau kontaktų, kurie atskleistų visą vyriausybės, politinės vadovybės politiką.
Žinoma, Baltijos šalyse tai daryti jiems daug lengviau, nes nereikia mokėti kokios nors islandų ar norvegų kalbos, be to, nereikia specialiai tyrinėti, ką žmonės galvoja – žmonės išgyveno sovietinę santvarką, visi žino, kas yra Sovietų Sąjunga. Trečia, yra žmonių, kuriuos su praeitimi sieja nostalgiški ryšiai. Ketvirta, kai kurie galvoja apie kokią nors ateitį Rusijoje arba apie savo vaikus, nori turėti gerų ryšių su KGB, kad Maskvoje įtaisytų savo vaikus, kad jie Maskvoje įgytų išsilavinimą. Kai kurie galvoja apie verslą su Rusija ir pradeda dirbti KGB, kad padėtų savo verslui. Tad KGB galimybės Baltijos kraštuose didžiulės.
O dar turbūt padeda tai, kad daugybė žmonių nesuvokia Rusijos kaip grėsmės, nemano, kad sutikdami už pinigus perduoti informaciją, jie realiai kenkia savo šaliai.
Be abejo, subyrėjus didžiulei Šaltojo karo opozicijai tarp Rytų ir Vakarų, subyrėjimo pavojaus jausmas gerokai aprimo.
Tačiau taip manyti gal ir būtų galima kokioje Anglijoje ar Vokietijoje, bet ne Baltijos valstybėse. Baltijos respublikose turėtų būti visiškai akivaizdu, kad Rusija yra tiesiog kolosali grėsmė jų saugumui visais atžvilgiais – politiniu, ekonominiu, moraliniu – visiškai visais atžvilgiais. Todėl Rusijos, Rusijos specialiųjų tarnybų atžvilgiu reikalingas ypač didelis budrumas. Vakaruose gal ir galima kitokį požiūrį paaiškinti – pavyzdžiui, buvo Aldrichas Amesas, kuris buvo cinikas, kiti šnipai. Netgi tuomet, kai iškilo reali SSRS grėsmė, jie šito visiškai nesuprato: „Kokia ten Rusija, mes jos nematom, o štai pinigai – gerai, ir tiek“. Bet lietuviai, ačiū Dievui, matė, kas yra Rusija. Aš kine mačiau, kaip 1940-aisiais žmones vijo iš namų į gatvę ir varė prie traukinių. Viskas juk nufilmuota.
Norėjau pasiteirauti – o ar žvalgybos bendruomenėje esama tikrų žinių, kas šia prasme iš tiesų vyksta Baltijos šalyse? Be abejo, intuityviai galima numanyti, kad Rusija mėgins išsikovoti žvalgybinę nišą Baltijos kraštuose. Tačiau ar esama kokių nors tikrų duomenų, iš ko galima tai pamatyti? Kuo remdamasis Jūs apie tai sprendžiate? Galbūt informacijai gauti naudojatės savo senais ryšiais žvalgybininkų bendruomenėje? Perspėkite, jeigu imsiu klausinėti nediskretiškai.
Specialiosios tarnybos, kurios Pabaltijyje veikia – visos jos labai mėgsta Pabaltijį, ypač Lietuvą ir Estiją. Latviją ne taip, kadangi ten pernelyg daug rusų. Tos tarnybos – tai anglai, amerikiečiai, vokiečiai ir skandinavai. Visi jie įdėmiai seka Baltijos kraštus. Ne tiek todėl, kad Baltijos kraštai jiems labai svarbūs – nors jie, be abejo, svarbūs, ypač skandinavams, politikos ir strategijos požiūriu, – bet svarbiausia tai, kad jie užjaučia ir nori padėti savo „jaunesniesiems broliams“. Jie žino labai daug – ypač suomiai, švedai. Kitos šalys turi daug bendrų žinių, tačiau galbūt ne tiek leidžiasi į detales, o suomiai ir švedai turi daug detalios informacijos, small print. Todėl jie žino ir tai, kaip rusai lenda į šitas šalis, o Lietuvos atveju – lenda dar ir baltarusiai. Žinoma, jie negali garsiai apie tai kalbėti, nes daug kas – paslaptis, bet kai ką sufleruoja Baltijos šalių specialiosioms tarnyboms. Aišku, ne viską – pavyzdžiui, jeigu kas nors žinoma iš slapto šaltinio, to perduoti jie negali: sėdi sau, pavyzdžiui, vienos tokios žvalgybos šaltinis Kaliningrado KGB, ir ką nors pranešinėja – šito jie, be abejo, perduoti negali, nes taip atskleistų savo šaltinį. O kitus dalykus, kurių šaltiniai mažiau slapti, jie papasakoja. Todėl Baltijos kraštų specialiosios tarnybos, jeigu norės bendradarbiauti su trimis pagrindinėmis žvalgybomis – anglų, amerikiečių, vokiečių – ir keturiomis skandinavų žvalgybomis, gali nemažai sužinoti.
Tačiau visų Rusijos prasiskverbimo detalių niekas, be abejo, nežino. O rusai, ypač pastaruosius trejus metus, dirba labai aktyviai – jie intensyviai dirbo ir prieš Putiną, o prie Putino dar suaktyvėjo. Taigi ką jie ten daro, tiksliai pasakyti sunku, bet aišku, kad labai daug. Esu tikras, kad jie turi labai daug kontaktų.
Aš kalbėjausi su viena… šalimi (jums nesakysiu, kokia), ir jie manęs pasiteiravo: „Papasakokit, kiek mūsų šalyje žmonių, dirbančių KGB, ir kaip jie pasiskirstę“ . Aš jiems nupasakojau kiek ir kokia linija – o jie žiūri į mane ir sako: „Absoliučiai tikslu. Mūsų analizė visiškai sutampa“.
Aišku, Baltijos šalyse struktūrinis pasiskirstymas, palyginti su Vakarų šalimis, bus kiek kitoks. Minėtoje šalyje pasiskirstymas maždaug toks: trečdalis – politinė žvalgyba, trečdalis skirtas prasiskverbti į specialiąsias tarnybas, o trečdalis – linija X, t. y. techninė žvalgyba (yra ir dar keletas kitų menkučių linijų). Baltijos šalyse įdomu tai, kad esama tam tikrų pakitimų: politinės žvalgybos ir KR, kontržvalgybos linijomis situacija tokia pati: lygiai tiek pat daug žmonių, mokslinės ir techninės žvalgybos linija – mažiau, kadangi nėra svarbių technologinių paslapčių, svarbių Rusijos gynybos pramonei. Tačiau kiekvienoje šalyje sėdi daugiau N linijos atstovų. O kas yra linija N? Linija N – tai „nelegalai“. O kodėl? Todėl, kad po SSRS sugriuvimo nusprendė naudoti Baltijos kraštų dokumentus nelegalams patekti į Vakarų šalis. Jie taip buvo darę ir anksčiau – po karo labai aktyviai naudodavo lietuvių ir latvių pasus.
Nežinau, ar žinot, pavyzdžiui, kad 90% BBC World Service rusų programos darbuotojų dirba KGB – suprantat, kaip KGB dirba, su kokiu įžūlumu, su kokiu akiplėšiškumu?! Jiems tik parodyk silpną vietą, jie visus užverbuos ir visi jiems pranešinės. Tad silpnumo jokiu būdu jiems rodyti negalima, ypač Lietuvoje – tai tokia svarbi šalis, kuri tiek metų kovojo. Juk tai vienintelė šalis, kuri išsaugojo orumą ir išdidumą per visą Sovietų Sąjungos istorijos laiką, kuri kovojo – su ginklu rankose kovojo prieš sovietinius okupantus. Po viso šito užsižiopsoti nieku būdu negalima! Reikia laikytis!
Labai svarbu prisiminti, kad dabartinis režimas Rusijoje yra neobrežnevinis; kad visoks ten Putinas ir visi kiti susiformavo 8–ame dešimtmetyje, brežnevizmo klestėjimo metais, „stagnacijos epochoje“, anot Gorbačiovo. Jų visų mentalitetas iš ten pat. Pasižiūrėkit kad ir Putiną: jis buvo „vidaus organų“ operatyvininkas, dirbo „sovkolonijoje“ [„sovietinėje kolonijoje“ = VDR], Dresdene. VDR aš pažįstu kaip savo penkis pirštus, aš joje specializavausi. Dresdenas – vienintelė VDR teritorija, kurioje nebuvo matyti Vakarų televizijos ir prastai girdėti Vakarų radijas. Vakarų įtakos ten apskritai nebuvo. O Putinas ten dirbo – taigi per visus Vokietijoje praleistus metus Vakarų pažinti jis negalėjo, kitaip negu kiti KGB darbuotojai – kai kurie pereidavo į Vakarų Berlyną, kiti dirbo Vakarų Vokietijoje. O jis – nieko. Manau, kad jis net ir Vakarų laikraščių neskaitė, nuobodu jam buvo: pernelyg protingai prirašyta, tai jis ir skaitė savo Neues Deutschland, ir viskas. Na štai, o dabar šitie žmonės viešpatauja. Ko gi iš jų laisvai Lietuvai galima laukti?
O Jums su Putinu iki 1985–ųjų nėra tekę susitikti?
Žinoma ne – juk jis buvo labai smulkus darbuotojas, o ir dirbo 5-osios, ideologinės, valdybos linija. O kai grįžo, jį paskyrė dirbti studentų verbuotoju Leningrado universitete.
Politikas jis, aišku, nekvailas, turi galvą, o svarbiausia – disciplinuotas: to neturėjo nei Jelcinas, nei Brežnevas. Keliasi anksti, laiku ateina į darbą. Parskrenda iš pasaulio krašto, ir iš ryto – į darbą. Visiems tai labai patinka. Rusijoje to apskritai nėra buvę. Stalinas, kaip idiotas, dirbo iki penkių ryto, paskui miegojo iki pirmos valandos dienos. O šitas – normalus žmogus, normaliai dirba, ateina į darbą, viską sprendžia, visą laiką negeria, o jeigu geria – tai mažai. Įstabus žmogus. Jį taip ir vadina – „Stasi“ – dėl jo prūsokiško charakterio, kurį išsiugdė KGB ir dirbdamas Rytų Vokietijoje. Visi seniai jau laukė normalaus žmogaus, su galva – žodžiu, administratoriaus. Na, o kaip apie politiką, politinį veikėją, apie jį spręsti kol kas labai sunku. Kol kas jis atliko mažai ryžtingų žingsnių – ir sunku suprasti, kodėl taip yra: ar jis iš prigimties neryžtingas, ar tiesiog atsargus, ir vengia staigių žingsnių.
O ką manote apie Rusijos reakciją į praėjusio rugsėjo įvykius ir apie Putino diplomatinį žaidimą – ar tai radikalus atsigręžimas į Vakarus, jeigu netgi NATO plėtra nebepateikiama kaip grėsmė, ar gudrus šachmatininko ėjimas Vakarų opinijai laimėti?
Dabartinės Rusijos mentalitetas visiškai ciniškas. Galbūt galima teigti, kad Vakarai ciniški, bet Rusijos cinizmo negalima nė iš tolo lyginti, tai tiesiog nusikalstamas cinizmas. Jie tris dienas šoko ir dainavo, ir šampaną gėrė iš džiaugsmo, kai nugriuvo Pasaulio Prekybos Centras, kadangi pamatė, kad jiems galų gale duotas šansas užsienio politikoje šį tą pasiekti. Kitaip tariant: be jokio kraujo praliejimo ir žmonių nuostolių jie įgijo įtaką Afganistane, kadangi dabartinė vyriausybė, visa Šiaurės koalicija – ištisa Rusijos agentūra, Dostumas – sovietų ir uzbekų agentas. Ir štai dabar, su amerikiečių pagalba, jie turės įtaką Afganistane, be jokių nuostolių.
Galbūt kai kas ir teigia, kad amerikiečiai įsigijo bazes Tadžikistane ir Uzbekistane, tačiau tai niekai – amerikiečiai neturi nei noro, nei ketinimų, nei lėšų pasilikti kažkokiame tolimame ir – sušiktame – Uzbekistane. Ką jiems ten veikti tose bazėse, ir kam jiems to Tadžikistano reikia? Nesiims jie veltis nei į Tadžikiją, nei net į Afganistaną, kurį ketina atiduoti kokiai nors taikos palaikytojų armijai, o patys žada iš ten pasitraukti. Taigi, jokio nuostolio Rusijai nėra.
O dėl NATO Putinas irgi labai protingai pasielgė. Jis bando NATO suminkštinti – „Kas gi dabar NATO? – sako jis. – Ogi niekas. Anksčiau tai buvo gynybinė sąjunga, o dabar kas? Štai, Amerika pasikvietė NATO pagalbon, ir ką? Amerika kariauja, na, ir Anglija jai padeda. O jokio kito NATO nėra. Kosove dar buvo šiokia tokia pastanga NATO veikti išvien, bet ir ten jau buvo matyti, kad NATO pamažu išsivadėja. Taigi NATO dabar nebe tai, kas buvo, o tai turi šiokių tokių pasekmių. Maža to, dabar mes gausime svarbų balsą, ir patys dalyvausime sprendžiant, priimti Baltijos šalis ar ne. Galbūt net balsuosime jas priimti, kad įgytume joms dar didesnės įtakos, šįkart iš NATO vidaus.“ Štai ko jie nori.
O ką manote apie Rusijos – ir Putino – politiką Čečėnijoje? Žinau, kad Jūs, vienas iš labai nedaugelio, daugsyk ėmėtės gintis čečėnų bylą spaudoje. Ar pastarojo meto įvykiai pakeitė Jūsų nuomonę šiuo klausimu? Ar jie teroristai, ar kovotojai už laisvę, ir kur ta riba, kuri tuodu dalykus skiria?
Du karai Čečėnijoje pagimdė tiek karštų ir aršių kovotojų, kad jiems Čečėnijoje tiesiog ima darytis nuobodu. Jie apie nieką negalvoja, jie jokie fundamentalistai, jie tiesiog puikūs kariai. Todėl juos Afganistane ir pastebi – jie šauniai kovoja. Išmokę karo mokslo sovietų armijoje, paskui dar keletą metų kovoję Afganistane – patys geriausi kariai. O apskritai jų ten, palyginti su arabais ir pakistaniečiais, labai mažai – na, gal kokie trys šimtai. Tad čečėnus Afganistane paprasčiausiai reikia ignoruoti.
O apie Čečėniją manau, kad Rusija, be abejo, privalėjo suteikti jai nepriklausomybę. Tai vienintelė Sovietų Sąjungos tauta (žinoma, neskaičiuojant Baltijos tautų), kuri nepaliovė sakiusi: „Palikit mus ramybėje! Išeikit! Mums jūsų nereikia, mes jūsų nenorim!“ O tie neišeina. Vėl, išskyrus Vakarų ukrainiečius ir lietuvius, tai vienintelė tauta, kuri kovojo ir tebekovoja su šita sovietų–Rusijos okupacija.
Tie, kurie užiminėjo ligonines, sprogdino pastatus, įsiveržinėjo į Dagestaną – tai teroristai. Bet juk prezidentai – nei Dudajevas, nei Maschadovas – niekad šitam nepritarė. Jie juk visą laiką tvirtino: „Su mūsų vadovybės politika tai neturi nieko bendra. Mes prieš terorizmą“. Jie kovoja partizaninį karą, jie – ne teroristai; o teroristai – tie, kurie, priešingai savo vadovybės nurodymams, vykdo tokias kvailas akcijas. Beje, taip ir neaišku, kas išsprogdino namus Rusijoje. Trečiąjį namą, Riazanėje, ruošėsi išsprogdinti KGB. Gyventojai juos užklupo besiruošiančius, o KGB ėmė aiškinti, jog tai maišai su cukrumi. Maišus atidarė ir rado sprogmenis. Todėl esama labai smarkių įtarimų, kad pirmuosius du namus susprogdino taip pat KGB. Tie namai ir stovėjo tokiuose rajonuose, kur niekam nebuvo jokios žalos – nė vieno svarbaus žmogaus, nė vieno kagėbisto, nė vieno kariškio, gyventojai – neutralūs darbininkai. Būtų labai kvaila čečėnams sprogdinti tokius visiškai nesvarbius, niekam neįdomius namus.
Mano manymu, tai KGB stilius, teroristinis-kagėbistinis mąstymas. Dabar jie prisijungė prie tos antiteroristinės koalicijos, tačiau bent jau istoriškai KGB – pagrindinė, didžiausia teroristinė organizacija pasaulyje. Kuo gi jie daugiau užsiiminėjo visus tuos metus, jeigu ne gyventojų naikinimu. Netgi tokiuose dalykuose, kaip namų sprogdinimas, jie – patys pagrindiniai specialistai: per karą jie išsprogdino visą Kreščiatiką. Buvo užminavę visus pastatus Maskvoje – jei tik vokiečiai būtų priėję arčiau, visa Maskva būtų buvusi susprogdinta – jų, o ne vokiečių.
O ką Jūs manote apie Rusijos ateitį?
Beveik niekas, kas Vakaruose rašo apie dabartinę Rusiją, nesupranta, kaip Rusija veikia. Tačiau turiu prisipažinti, kad aš irgi šito nežinau. Juk aš praleidau toli nuo jos jau štai kiek metų, ji vystosi pagal visiškai naujas taisykles. O žmonės iš Rusijos, nors jie man nuolat kalba apie Rusiją ir jos padėtį, viską vertina daugiausia visiškai negatyviai.
Tačiau aš tikiuosi, kad globalizacijos procesas, kuris čia tiek kritikuojamas, būtent Rusijai galbūt gali padėti išsikapstyti. Kadangi juo labiau Rusija susisaistys finansiniais ryšiais, visokeriopais finansiniais ir teisiniais įsipareigojimais, juo labiau vyriausybė turės paisyti įsipareigojimų gyventojų atžvilgiu. Galiausiai netgi nusikaltėliai turės suprasti, kad jiems, jų vaikams reikalinga tvarka ir ramybė, kurios neįmanomos nesilaikant taisyklių. Tačiau net jeigu Rusijos integracija į pasaulio ekonominius procesus didės, ji tebebus nepaprastai korumpuota.
Globalizaciją aš suprantu taip, kad Rusija turėtų sukurti padorius bankus, normalias kompanijas, normalius santykius tarp viršininkų ir pavaldinių, normalią aptarnavimo sistemą, o svarbiausia – normalią teisinę sistemą. Teisinė sistema pamažu, tegu ir labai pamažu, turi tapti nepriklausoma nuo valstybės – jau dabar yra šiokių tokių tos nepriklausomybės ženklų. Tai visuomenės ekonominių, teisinių, finansinių ir komunikacinių aspektų modernizavimo procesas. Tačiau ką Putinas daro dabar, užgniauždamas nepriklausomus televizijos kanalus – tai priešinga globalizacijai. Jis nori Rusiją grąžinti į Kinijos, Indonezijos lygį, kur nebūtų nuo valdžios nepriklausomų nuomonių, kur jis galėtų prastumti visus sprendimus. Aišku, Rusijoje, kaip ir Kinijoje, gyventojai visiškai nepasirengę demokratijai, ir nors globalizacija traukia į vieną pusę, niekas negali žinoti, kas laukia.
Rugsėjo 11–oji, kaip jau ne kartą pastebėta, buvo ir didžiausia lig tol elektroninės žvalgybos (sigint = signal intelligence) nesėkmė, tuo tarpu Jūs dirbote būtent „žmogiškojoje žvalgyboje“ (humint = human intelligence). Norėjau pasiteirauti Jūsų nuomonės, kodėl tokia nesėkmė galėjo įvykti, ir ką tai žada žvalgybos raidai – ar Jungtinės Valstijos, kaip ir apskritai Vakarai, transformuos savo žvalgybos sistemą, ir vėl daugiau dėmesio skirdamos „žmonių žvalgybai“. Ar tai reiškia, kad atsiskleidė elektroninės žvalgybos ribotumas?
Iš Vakarų šalių tiktai Amerika taip smarkiai pasikliovė elektronine žvalgyba. Britai, pavyzdžiui, irgi turi išplėtotą, puikią, labai sėkmingą elektroninės žvalgybos tarnybą, kuri nusileidžia nebent Rusijos saugumo tarnybai. Tačiau jie niekad nemanė, kad ta tarnyba yra pakankamas žinių šaltinis ir patikima apsauga. Taigi britai nesiremia vien tiktai ja. Manau, kad taip yra ir kitų šalių atveju – Prancūzijos, Vokietijos. Po šitų įvykių ėmė keistis ir Amerikos požiūris. Iš dalies lemia ir priešininko specifika: elektroninė žvalgyba nepakeičiama ten, kur priešininkas negali išsiversti be komunikacijų palaikymo, tuo tarpu toks priešas, kaip Bin Ladenas, tiesiog nustos komunikuoti ir tiek. Tad vienintelis būdas gauti informacijos – žmonių žvalgyba. Ir atsakymas čia paprastas: vienintelis būdas užkirsti kelią teroristinių organizacijų veiklai – įsigyti agentų jų viduje. Skamba labai paprastai, tačiau įgyvendinti tai, be abejo, labai sunku. Britams yra pavykę tai padaryti su IRA, o Rusijos imperijos policijai – su socialistų revoliucionierių teroristine atšaka. Jie ten turėjo daugybę agentų, ir nemažai teroristinių aktų vykdavo su policijos žinia, nes agentų nebuvo galima sukompromituoti ir taip prarasti visų šaltinių. Jiems pavyko, britams pavyko – manau, kad ir amerikiečiams vieną dieną tai turėtų pavykti.
Tačiau ar prasiskverbimas į arabų teroristines organizacijas nėra žymiai sunkesnis iššūkis, negu visi iki šiol žvalgybos tarnyboms iškilę uždaviniai? Tai visai kitokio pobūdžio žvalgyba negu Šaltojo karo metais. Juk trukdo ne tik pasaulėžiūrų ir kalbų skirtumai, bet ir uždaras, glaudus teroristinių organizacijų pobūdis – tai, kad žmonės pažįsta vieni kitus dar iš mokyklų, pabėgėlių stovyklų ir pan. Tokias organizacijas infiltruoti kur kas sunkiau.
Manau, kad viskas toli gražu ne taip blogai. Tereikia prisiminti Britanijos istoriją – tai, kas vyko prieš šimtą ar du šimtus metų. Britanija aktyviai dalyvavo Kinijos, Artimųjų Rytų, Indijos, Afrikos politikoje. Visa tai – skirtingos kultūros, absoliučiai skirtingos religijos, kontekstai, mentalitetai. Ir britų žvalgyba sugebėdavo – ne visą laiką, bet dažniausiai – išgauti tai, ko reikėdavo. Jie turi fantastišką žvalgybinio darbo tradiciją, ypač darbo Kinijoje ir Artimuosiuose Rytuose (be abejo, taip pat ir Afrikoje – bet Afrikoje dirbti lengva). Praeitą rugpjūtį miręs britų SIS vadovas buvo puikus arabistas, ir tai toli gražu ne atsitiktinumas. Manau, kad britų žvalgybininkai pirmieji prasiskverbs prie to, kas rengiama Artimuosiuose Rytuose, o netrukus jiems iš paskos seks ir JAV – jie irgi turi neblogas žvalgybos tradicijas. Jie turi puikių žmonių, o svarbiausia – milžiniškus resursus, tad jie turėtų nesunkiai pasivyti.
Kas, Jūsų nuomone, buvo didžiausias XX amžiaus politikas?
Jeigu galime kalbėti objektyviai, pamiršdami gėrį ir blogį, tai didžiausias buvo Stalinas. Jokių abejonių. Jis ne tik dalyvavo sukuriant Sovietų imperiją – paskui jis tos imperijos viduje visus pergudravo, tapdamas vienatiniu ir neginčijamu valdovu. Tuomet, 1939 m., jis pradėjo keisti Europos žemėlapį. O 1945 m. jis baigė jį keisti, vis dar turėdamas ketinimų toliau tai tęsti – jis norėjo įsigyti Bosforo sąsiaurį, Iraną, plėsti savo įtaką Kinijoje. Aišku, iki galo jam nepavyko – pavyzdžiui, užvaldyti Kinijos. Tačiau iš tiesų Kiniją prarado ne Stalinas, o Chruščiovas. Karą Korėjoje jis bent jau baigė lygiosiomis: nelaimėjo, bet ir nepralaimėjo. Irano jis neįsigijo, nepaisant to, tebebuvo įtakingas žaidėjas tame regione, kaip ir Viduržemio jūroje, Balkanuose, Centrinėje Europoje – ir viso pasaulio mastu. Jam pavyko sukurti iš pradžių antras pagal didumą, o paskui – ir pačias didžiausias branduolines pajėgas. Maža to, nuo 1941 m. iki savo mirties jis vadovavo didžiausiai pasaulyje kariuomenei. Jis taip pat laimėjo ir visas tarptautines konferencijas – Teheraną, Potsdamą, Jaltą, kaip ir juos lydėjusius užsienio reikalų ministrų susitikimus. Čia jam nemažai padėjo šnipų darbas – jis taip pat sukūrė didžiausią pasaulyje šnipų tinklą. Skirtingai negu jo įpėdiniai, jis mokėjo šnipinėjimu naudotis tarptautinėje politikoje, diplomatiniuose ir karo mūšiuose. Karo reikaluose žvalgyba naudotis jis išmoko, aišku, vėlai, bet diplomatijoje nuo pat pradžių žinojo, kaip, naudojantis šnipų pranešimais, kitus nugalėti. Visos kitos figūros – Rooseveltas, Churchillis, Mao – tiesiog nepalyginamos. Gal nebent Hitleris.
Ką manote apie moralinę asimetriją, kuri vyrauja komunizmo ir nacizmo vertinimuose? Banalu kartoti, kad antrasis Niurnbergas neįvyko – nugalėtojai neteisiami, tačiau ar Rusija nebūtų kitokia – ir sveikesnė – jei jis būtų įvykės?
Be jokios abejonės! Skaityti rusų spaudą dabar – tiesiog papiktinimas! Išskyrus labai trumpą pertrauką 1992–1993 m., visi sovietiniai veikėjai – KGB generolai ir pan. – vėl laikomi didvyriais. Nėra jokios pozicijos, jokio tvirto pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima juos pulti, – jeigu tik pabandai ką sakyti, jie iš karto užtraukia: „Mes tiek daug padarėm Rusijai, mes jos neišdavėm… Mes tarnavom Rusijai…“ Spectator žurnale syką parašiau: „Rusijai? Sovietų Sąjungos laikais taip sakyti KGB buvo baustinas prasižengimas, dabar gi jie tvirtina tarnavę Rusijai“. Visus tuos metus susirinkimuose tik ir girdėjai: „Komunistų partijos organas… KGB – SSKP skydas ir kalavijas…“ – jokios Rusijos niekas neminėjo, tik Komunistų partiją. Ir tai buvo ne tik kalbos dalykas, bet nuostatos. O dabar jie – Rusijos didvyriai. Tai – triumfuojantis melas, торжествующая ложь.
Tačiau ar tas pat nevyksta ir Vakaruose – vis labiau įsigali moralinis reliatyvizmas Šaltojo karo atžvilgiu, Vakarų ir komunistinio bloko moralinio ekvivalentškumo nuostata?
Kur ten iki ekvivalentškumo! Kiek teko matyti ir kalbėtis – universitetuose ima įsigalėti visiškas konsensas dėl komunizmo moralinio pranašumo. Žinot, ką Bukovskis vieną kartą pasakė, kai su juo kalbėjausi? „Vienas dalykas, kurį supratau, pavažinėjęs po visokiausias konferencijas ir susitikimus – supratau, kas tokie tie dabartiniai Europos ir Amerikos, ypač Europos, politikai: patys gryniausi menševikai!“ Tie patys komunistai, tik truputį į šoną nuo jų. Kol jų neužraukė, tai buvo vienintelė legali partija be bolševikų: viskam pritardavo, ką tie darė, vos ne vos pakritikuodami iš nuosaikesnės pozicijos. Taigi „visi tie Vakarų politikai, – sako, – gryniausi menševikai. Jiems komunizmas žymiai brangiau negu liberaliosios, konservatyvios, religinės vertybės. Tai – baisiausias mano gyvenimo nusivylimas.“
Visa naujoji Europos kairė – visi tie žospenai, vedrenai, joškos fišeriai – gryni kairuoliai. Ir apskritai po Šaltojo karo pabaigos kairuoliška ideologija užlieja viską – universitetus, televiziją, laikraščius. Anksčiau Times buvo centro dešinės laikraštis, o dabar visiškai sukairėjo, pasidarė beveik kaip Guardian, ir visi skaitytojų laiškai tarptautinės politikos klausimais jame antiamerikietiški, o ypač – nukreipti prieš Bushą. Šaltojo karo pabaiga išlaisvino kairiųjų sąžinę – SSRS jiems buvo kaip tas akmuo po kaklu. Dabar jie jaučiasi galė įrodyti, kad jų eurokomunistinė ideologija pati protingiausia, teisingiausia ir geriausia. Bet kur jie buvo Šaltojo karo metais? Kodėl Joschka Fischeris, studentas būdamas, užpuolė Vakarų Vokietijos policininką, žinodamas, kad nieko jam už tai nebus – nei tada, nei dabar? Kodėl nenuvažiavo į Rytų Berlyną ir neužpuolė policininko ten arba dar geriau – į Maskvą, užpulti KGB karininko? Страшное болото, отвратительнейшее сборище! Tačiau toks dabar Europoje socialinis ir politinis klimatas. Tam tikra prasme tai – Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos apoteozė.
„Na ką gi, tai turbūt ir viskas – nebent Jūs dar norėtumėt pridėti ką nors, ko aš nepaklausiau.“ – „Na ne, jau gana, aš jau visiškai išsekęs“, – charakteringai be jokių užuolankų ir mandagumo frazių užbaigė pokalbį Gordijevskis. Pažiūrėjęs pro langą pamačiau, kad popietės prieblanda jau pavirtusi tamsa.
Po kiek laiko Spectator žurnale pasirodė straipsnis, įrodinėjantis, kad Sovietų Sąjunga karinės grėsmės Vakarams nekėlusi, kad menama grėsmė buvo išgalvota Vakarų dešiniųjų – sustiprinti savo politinėms pozicijoms ir kitamaniams užgniaužti. Vienas pirmųjų faktais pagrįstą atkirtį šiam straipsniui atsiuntė Olegas Gordijevskis.
Galbūt kada nors Lietuva supras ir įvertins tokių žmonių, kaip jis, nuopelnus ir indėlį – tegu ir netiesioginį – į Lietuvos laisvę. Tačiau tuo tarpu ordinus gauna tik neatsivertę kagėbistai.
