Užsimerkusi mačiau nuo karščio mirguliuojantį miestą. Išdegęs perlamutrinis dangus tvieskia it glotnus kriauklės vidus, išliežtas baltų saulės spindulių.
Praeitą savaitę Deimantė paskambino kviesdama atvykti. Juk šiuo metu nieko neveikiu. Jai reikėjo pagalbos. Nebuvau tikra, ar noriu. Ji su vyru gyveno mažame Italijos mieste. Italiją mėgau, tačiau ne jos mieguistąją pusę – smulkius miestelius, pilnus senučiukų, susirangiusių kavinėse, siurbčiojančių gėrimus, palinkusių virš lėkščių, į kurias kaip sniego pleiskanos krenta kepinių trupiniai. Troškau Romos triukšmo, iki lydymosi temperatūros įkaitusių gatvių ir vėsių, nepadoriai puošnių bažnyčių ir muziejų.
Deimantė žinojo. Įsivaizdavau ją, tą nedidelį brangakmenį, inkrustuotą mažo miestelio aptaisuose. Savaitgaliais ji lipa į kalnus. Todėl ir ištekėjo už savo Džiovanio. Jo vardas kitoks, bet tai nesvarbu. Kai esi kalnuose, nesvarbu. Nepritariau tokiems sesers pasirinkimams, tačiau kas gali pasakyti, ką mylėti? Jei myli kalną, tebūnie.
Ji netgi atsiuntė pinigų. Po truputį jie seko. Žadėjau laikytis iki paskutiniosios, tikėdamasi pagaliau suvoksianti, ką noriu veikti. Išties nieko netroškau, tik gulėti ir klausytis už lango šiūruojančių medžių simfonijų. Kartais jausdavau kaltę, prisiminusi įvairius šio laikmečio lozungus. Tada melsdavau civilizacijos griūties. Aš išgyvenčiau, suvokiau tai kiekviena savo kūno ląstele. Manyje slypėjo neįtikėtinas žiaurių sprendimų potencialas. Šios fantazijos guodė tais atvejais, kai pabijodavau kavinėje pasakyti, kad atnešta sriuba visiškai šalta.
Kai atvažiavau, supratau viską esant kitaip nei įsivaizdavau. Iš pradžių neregėjau jokio kalno, nors jis buvo pažadėtas kaip ir daugelis kitų dalykų. Piza – nedidelis miestelis Italijos šiaurėje, garsėjantis palinkusiu bokštu. Pusė jo gyventojų – studentai, nes čia yra net du universitetai. Per miestą teka purvinai žalsva Arno upė, palei kurią kareiviškai rikiuojasi stori kažkokios klevų rūšies kamienai. Giedromis dienomis stovint ant vieno iš tiltų, tolumoje gali regėti baltą, spindinčią kalno viršūnę – kaip pacukruotą nykštį. Vasarą joks vėjelis neužpučia, palikdamas gyventojus kepti balto marmuro skaistykloje. Visas regionas turtingas marmuru – net paprastų daugiabučių laiptinės juo išklotos.
Kai galiausiai atvykau pas Deimantę, buvo pats vidurvasaris. Turistai zujo aplink kaip uodai. Deimantė pravėrė duris į juodą vėsų koridorių, kurio žiotyse sustingo spoksodama į mane.
– Tu nepranešei, kad atvažiuosi.
– Nebuvau tikra, – prisipažinau. – Galvojau, kad užstrigsiu Romoje ir nebenorėsiu.
Ji pažiūrėjo į mane taip, lyg mėgintų mano išvaizdoje įžvelgti piniginės turinį. Gal jis ten regėjosi netvarkingų, kelių metų senumo rūbų pavidalu. Iš kitos pusės, ir geresniais finansiniais laikais per daug dėmesio nekreipdavau į savo skudurus. Deimantė jau seniai nustojo kartoti, kad esu apšepusi ir turiu susiimti. Aš buvau susiėmusi. Net per daug. Laikiau viską, ko negalėjau paleisti.
Galiausiai ji praleido mane į vidų. Žengiau atnešdama karšto vidurdienio oro gūsį. Koridorius buvo nuostabiai tylus, klotas minėtu marmuru. Patalpa niekuo nekvepėjo lyg kokia apleista ola.
Deimantė parodė mano kambarį. Šeimai priklausė nemaža namo dalis su vidiniu kiemeliu, kurio viduryje stūksojo žavus senovinis fontanėlis. Jo akmeninę papilvę kuteno vandens atspindžiai.
Virtuvės, kurioje prisėdome išgerti kavos, baldai taip pat buvo seni, tačiau ne tuo man įprastu sovietinio močiučių buto stiliumi, o antikvariato. Sienos išklijuotos mėlynai baltomis plytelėmis, derančiomis prie tamsaus medžio stalo ir kėdžių.
– Čia ąžuolas, – Deimantė pastukseno krumpliais į stalą pastebėjusi, kad geriu į save aplinką. – Palauk, kol pamatysi svetainę…
Tyliai gurkšnojau kavą, nedrįsdama pajudėti – bijojau sugriauti šią porcelianinę ramybę. Deimantė supratingai tylėjo, laukdama kol apsiprasiu.
– Tiesą pasakius, nebetikėjau, kad atvažiuosi, – galiausiai prasižiojo nusprendusi jau atėjus metui paklausti to tūkstančio klausimų, kurie, be abejonės, sukosi jos galvoje.
Pastaruosius keletą metų mes ne itin daug bendravome. Tačiau dėl to buvo galima kaltinti Italiją – aš ne itin mėgau keliauti, nebent į vietas, kuriose jau esu buvusi ir sąlyginai lengvai galiu orientuotis.
Gūžtelėjau pečiais. Deimantė atsiduso. Ji atrodė puikiai. Įdegusi, švelniai švytinti net prietemoje, apsivilkusi sportinę aprangą ir kalnų batus. Matyt, ruošėsi vienam iš savo žygių, tačiau aš sutrukdžiau.
– O kur mažylė?
– Pas noną. Gabri mamą.
– Aaa… – džiaugiausi, kad ji priminė Džiovanio vardą. – Nežinojau, kad ji čia gyvena.
– Visas klanas čia… – Deimantė pavartė akis ir pamojavo ranka sau prieš veidą. Gyvendama čia ji, matyt, bus įgijusi naujų manierizmų. O kadaise ją pažinojau geriau nei save.
– Tai pagalbos tau nereikia?
Ji dėbtelėjo taip, lyg būčiau pasakiusi kvailiausią dalyką. Iš tiesų ji negalėjo tikėtis, kad padėsiu jai tvarkytis su dukra – nenorėjau turėti nieko bendro su vaikais, ypač metinukais kūdikiais. Deimantė, ko gero, manė, kad pagalbos reikia man. Ji visada buvo tokia diskretiška.
– O Gabri?
– Dirba.
– Ką jis veikia, primink?
Gerbiamasis Gabrielė buvo programuotojas, ką aš gerai žinojau, tik vis pamiršdavau. Gal todėl, kad bendrai norėjau pašalinti jo asmenį iš šio pasaulio. Buvau jį sutikusi tik keletą kartų ir visi tie pasimatymai paliko kartų skonį burnoje. Jis buvo dar vienas mano sesers pamėgto tipo vyrų – arogantiškas, šaltas, sunkaus charakterio. Šis atvejis, atlydėjęs Deimantę iki vestuvių, matyt, kiek skyrėsi nuo lietuviškųjų atitikmenų, nes saldus itališkos kultūros glaistas gerai slėpė nedžentelmenišką paslaptį. Jis buvo toks pat. Net nepanašus į italą – pernelyg išbalęs ir liesas.
Deimantė greit sumojo, kad netapsiu jos išrinktojo drauge. Nors, kaip teko girdėti, Gabri apskritai nebuvo itin mėgstamas žmogus net ir šioje giminysčių bei amžinų draugysčių šalyje.
* * *
Vakaras ateina netikėtai: čia, kaip ir visur arčiau pusiaujo, temsta gana anksti. Guliu kietoje viengulėje lovoje ir žiūriu, kaip melsvos užuolaidos plazdena priešais veidą. Delnais jaučiu medvilninio užkloto paviršių. Galėčiau palikti savo kūną šią akimirką.
Atsistoju, žvilgteliu pro langą, atsiveriantį į vidinį kiemelį.
Gabri stovi prie fontano stebėdamas, kaip Adelė žaidžia su vandens čiurkšlėmis. Pajutęs, kad kažkas stebi, vyras pakelia galvą. Pamoja ir jo lazda iškrenta iš rankos. Adelė atsisuka ir kažką kūdikiškai suvapa. Pakeliu delną, tačiau jo nejudinu. Gabri nenutraukia akių kontakto, nepasilenkia pakelti lazdos. Vėjo gūsis sutaršo jo juodų, žirklių besiprašančių plaukų kupetą, suteikdamas man progą pasišalinti. Net nežadu leistis žemyn, kol Deimantė negrįš. Ji siūlė važiuoti kartu, tačiau buvau labai pavargusi. Dabar gailėjausi nesutikusi.
Kai kambarys galutinai pritvinksta tamsos, pasiduodu, šiek tiek iš erzulio, bet labiausiai iš alkio. Deimantė mane paliko. Tačiau nerašau jai.
Iš virtuvės sklinda viliojantis maisto kvapas. Nutipenusi laiptais, sustoju virtuvės tarpduryje stebėdama, kaip Gabri ruošia vakarienę. Adelė šliaužioja grindimis, ridendama spalvotą kamuolį ir tyliai guguodama. Namo tyla dar kartą mane pribloškia. Girdžiu tik keptuvėje čirškinamas daržoves ir santūriai burbuliuojantį puodą su makaronais. Gabri atsisuka ir vos neišmeta kepimo mentelės iš rankos.
– Labas, Astra…
Jis puikiai kalba lietuviškai, jo akcentas labai nežymus.
– Labas, – sakau. – Kas valgyti? – stypsau, nežinodama, ar laukti kvietimo, ar brautis į šią menkai apšviestą patalpą. – Galiu padėti.
Jis linkteli.
Valgome tyloje, Gabri vos paliečia savo maistą žiūrėdamas, kaip dukra putliomis rankytėmis kemša makaronus į burną. Jis kažką burkuoja itališkai, ji patenkinta atsako. Pastebiu, kad vyras dar liesesnis nei tada, kai jį mačiau pastarąjį kartą, po akimis boluoja juodi ratilai.
– Galiu suvalgyti ir tavo makaronus, – sakau jam tiesdama ranką, nes vis dar esu gana alkana.
Jis pakelia antakius, pastumdamas lėkštę mano pusėn – matyt, galvoja, kad tai dar viena lietuviška keistenybė. Tačiau Deimantė visiškai nekeista. Ji paprasčiausiai nuostabi. Kas dar kartą iškelia klausimą, ką ji veikia su Gabri šitame užkampyje. Turbūt per ilgai spoksau į vyrą, tad jis galiausiai paklausia:
– Kas yra?
– Taip kaip jums čia… gyvenasi?
Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Kai atsilošia, šiek tiek pajudina stalą, kurio kojos suaimanuoja brūžindamos virtuvės grindis.
– Nelabai kaip.
– O kas?
Vyras rūgščiai nusišypso, pakelia rankas į lubas, rodydamas į tirštą tylą.
– Tu nesuprasi.
– Atrodo, turi kažkokių įsitikinimų apie mane. Statistiškai dažna pora, susilaukus vaiko, patiria santykių sunkumų. Viskas pasikeičia, – sakau toliau ramiai kimšdama makaronus.
– Statistiškai… Bene tu žinai.
– Aš daug žinau apie statistiką.
Pavartau akis. Dramatiškas vyrukas tas Gabri. Gal todėl taip smagu jį paprovokuoti.
Adelė krykštaudama uždeda savo mažą delniuką ant tėvo rankos. Jis atsisuka į ją ir meiliai nusišypso. Atrodo, kad už dailaus vyro veido slypi ne tikri kaulai, o porcelianiniai. Aš žinau, kad jis suduš.
Vyras nusijuokia.
– Deimantės mokslininkė sesuo… Ji tiek apie tave kalba, kad, atrodo, esame pažįstami jau dešimtmetį.
– O, įdomu! Ką ji pasakoja apie mane?
– Nesvarbu, – Gabri nuotaika vėl kažko staigiai subjūra. – Turiu užmigdyti Adelę, – jis drėgna servetėle nuvalo išterliotą mergaitės veidą ir rankas. Mažylė mėgina atsikąsti servetėlės.
– Ar tau padėti? – pasiteirauju.
Jis nusisuka.
– Ne, ačiū, – sako kažkokiam baldui už nugaros.
Matyt, dažnai susilaukia šito pasiūlymo, ypač šioje mandagumų žemėje. Galėjo ir priprasti.
Adelė su tėvu miega apačioje esančiame miegamajame, nes Gabri sunku užlipti laiptais nešant dukterį. Atrodo, jo kojos reikalai taip pat pablogėjo.
Vėl guliu savo siauroje lovelėje. Mintys pinasi, audžia savo audeklą. Esu jų stebėtoja, neįsitraukiu. Pastaruoju metu mane apnikęs jausmas, kad turiu kažką ten pamatyti, o gal verčiau derėtų sakyti – paliudyti. Tada galėsiu tai atsinešti į išorę ir pagaliau išsivaduoti iš šios ilgai trunkančios letargo būsenos. Po to, kai pabaigiau rašyti disertaciją, gana rimtai sirgau. Liga leido nieko neveikti, niekuo nesidomėti, išskyrus sienų tapetų raštais. Buvau dėkinga už ją – ji sulėtino protą, sutraukė pasaulį į kelis kambarius ir kompiuterio ekraną. Tačiau galiausiai pasveikau. Mane pasitikusi tuštuma glumino. Tai kas dabar? Jokių įsipareigojimų. Tada atėjo tamsa. Gana ilgai sekėsi laikyti ją nuošalyje daug dirbant, rašant, užsiimant įvairiais projektais. Tačiau ji vėl čia. O man juk niekada nieko nenutiko. Aš jos nenusipelniau. Lyg kokio juodo ir žiauraus lobio. Vis tik jis akinančiai žėri. Smaragdai ir rubinai aukso apvalkaluose giliai giliai olos žiotyse. Aladinas nusileidžia ten paimti tik paprastos, patina apsitraukusios lempos. Olos burna virš jo užsiveria tardama paskutinį žodį. Ir jis išsilaisvina.
* * *
Kone kaktomuša susidūriau su prakaituota ir įraudusia Deimante, grįžtančia iš rytinio pabėgiojimo.
– Papusryčiausime kartu, niekur nedink! – ji nusišypsojo laiminga.
Grįžo iš dušo, rankšluosčiu trindama šlapius plaukus, po pažastimi laikydama krykštaujančią Adelę. Pakepė mums kelis kiaušinius ir dešrelių, pataisė dubenį salotų. Su nuostaba žiūrėjau, kaip sesuo energingai sukasi virtuvėje. Jos plaukai netruko išdžiūti, ji akimoju persirengė ir, pasodinusi dukrą į vežimėlį, pravėrė laukujes duris.
– Eime?
– Kai kurie dalykai nesikeičia, – tariau besijuokdama.
– Tai mes nueisime iki parduotuvės, kol tu kuisiesi, – ji vyptelėjo užtrenkdama duris. Kad ir kur ji vakar buvo, tai ją pradžiugino. Jaučiau, kad greitai ši paslaptis bus patikėta ir man, tačiau kol kas mėgavausi laukimu. Visai neseniai suvokiau, kad dalykų galima ir laukti, o ne vien juos daryti. Kol prieis tas gražus vyras. Kol tave kur nors pakvies draugė. Kol kažkas kitas paklaus ir pastebės. Taip dažnai nerimas užpildo kiekvieną mano ertmę, nepalikdamas vietos išlauktam judesiui.
Piza! Lietuvio ausiai nepadoriai skambantis miesto pavadinimas, nors tokie mažvaikiški pokštai neminėtini padorioje aplinkoje. Nebežinojau, kaip kalbėti su Deimante. Ar ji buvo ta pati, ar jau kita?
– Negalvojau, kad pamatysiu tave stumiant vaiko vežimėlį… – galiausiai prisipažinau, kai per tiltą ėjome į vieną iš pagrindinių miesto gatvių. Priešais mus driekėsi nedidelė piazza Garibaldi, kurios centre stūksojo žymiojo lyderio statula.
– Aš labai norėjau turėti vaiką… Sunku patikėti ir man. Dabar taip dažnai jaučiuosi kaip skalpelis, su kuriuo kažkas pjausto bulves, – ji nusisuko ir pamojo kažkokiam pažįstamui. – Kartais pavydžiu tau, – ji atsigręžė susiraukusi, nes ryto saulė plieskė tiesiai į akis, – tu ir toliau gali būti asketė, svajotoja, priklausyti sau.
Palingavau galvą, prikandusi lūpą. Norėjau pasakyti ką nors prasmingo, tačiau galvą švariai iššlavė karštis, o gal siauroje gatvėje, į kurią įsukome, nuožulniai krentanti šviesa, raikanti šešėlius. Tik italai galėjo sugalvoti chiaroscuro.
– Tu manęs nesiklausai… – nusijuokė Deimantė.
– Klausausi, klausausi!
Kaip ji galėjo išgyventi šitą kasdienybę? Senajame gyvenime, kuriame prisiekėme netapti tokiais kaip visi, netapti tik praeiviais, mano pasipiktinimas visai suprantamas. Vis turiu sau priminti. Juk sėdėdavome per naktis kalbėdamos. Italijos didybės šešėliuose mano prisiminimai nebeatrodė tokie tikri ir svarūs, tik menki atšvaitai ant sienų.
– Atsimeni žaidimą? – paklausiau nedrąsiai.
Žaidimas, mūsų keista paslaptis. Atsisėsdavome viena priešais kitą, savo vaikystės namuose, lauke, realiai bet kur. Pristatydavome veikėjus, jų veiklas ir charakterius, sukurdavome pasaulį ir siužetą. Veikėjų dialogai, situacijos, scenos, ištisi gyvenimai nugyventi per kelias valandas. Pasauliai, kurie pasibaigdavo, pasauliai, kurie nepasibaigdavo niekada. Iš pradžių mums reikėjo užrašyti veikėjų vardus, ypatybes. Išvaizdą pasiskolindavome iš aktorių, kitų fikcinių veikėjų. Tačiau greitai įsiminėme savo išgalvotus personažus. Kurdamos naują istoriją, pasitelkdavome tuos pačius šablonus, veikėjų trafaretus, kas kartą suteikdamos jiems kiek kitą turinį, kiek kitą gyvenimą. Mokslinė fantastika, futurizmas, fantastika, detektyvai, dramos ir meilės, skirtingi laikmečiai. Kai kurios detalės, kai kurie siužetai kartodavosi. Taip, tai buvo apie mus, apie sprendžiamą problemą. Be disertacijos labiausiai įtraukiantis dalykas, kurį man teko patirti per savo kol kas ne itin ilgą ir įspūdingą egzistenciją.
– Žinoma, atsimenu! – ji nusišypsojo kiek liūdnai. – Atrodo, ilgai norėjai pasikalbėti apie tai…
– Nedrįsau. Tu įsitraukusi kažkur kitur.
– Taip juk buvo su žaidimu, ar ne? Jis įdomiausias tada, kai nieko kito nėra aplink. Kartas nuo karto pagalvoju, kad gyvenome gana izoliuotai. Neturėjome daug draugų…
– Tik viena kitą, taip. Aš vis dar taip gyvenu.
Ji vėl taip neperprantamai stebeilijasi, automatiškai manevruodama dukters vežimėlį tarp žmonių, besispiečiančių siauroje gatvėje. Ar gali būti, kad viskas jau praėjo, kad belieka tik atsiminti?
Deimantė paduoda iš rankos iškritusį žaisliuką dukrai. Mergaitė žiūri veriančiai mėlynomis akimis. Tai Gabri akys, jos turi daugiau pigmento nei Deimantės. Ji veikiau pilkaakė.
– Šita aikštė romėnų laikais greičiausiai buvo forumas, vieša aikštė, – pasakiau, kai prisėdome ant laiptų piazza dei Cavalieri.
– Pasiilgau tavęs ir romėnų, – ji vėl juokiasi. Kažkas vaiduokliško jos akyse, užsistovėjusio kaip vanduo kanale. Motinystė? Venų kanalais suplūdę hormonai, perkeitę smegenis. Girdėjau, jos susitraukia nėštumo metu. Žinoma, tai neturi poveikio kognityviniams sugebėjimams – smegenų dydis niekada nebuvo svarbus. Tai kas? Mikrochimerizmas? Jei moteris bent kartą laukiasi, jos nešioto vaisiaus ląstelės užsilieka kūne. Niekada netapsiu motina, nes mintis apie homunkulo būtį kūne atrodo labai atgrasi. Negaliu savęs paskolinti net trumpam laikui.
Tačiau gal klausiu ne to, kas svarbu. Žvelgdama į aikštę, užplūstą turistų, skubančių vietinių ir juodaodžių, pardavinėjančių pigius menkniekius, negaliu suformuluoti minties. Italijoje mintys tampa klampiais idėjų likučiais, nors kadaise taip veržliai skleidėsi šiuose kraštuose. Tas dusinantis išsivadėjusio grožio ir didybės kamšalas.
– Kaip tu rašai po šita saule? – klausiu, tuoj pat nutildydama save didelio šokoladinio ledo kąsniu.
– Nedaug rašau pastaruoju metu.
Ji nacionalinio radijo korespondentė Italijoje. Kol gyveno Romoje, galėjo užčiuopti šios verdančios šalies pulsą.
Kažkas mano veide mane išduoda.
– Kai kurie italai nemano, kad Roma yra itališka. Jie jos nemėgsta. Kad būtum italas, turi gyventi mažame mieste. Nėra taip svarbu, kas vyksta dabar. Svarbiausia, kas visada lieka taip pat.
– Tu nori man kažką pasakyti.
– Tai tu kažko vis nepasakai, – ji pasilenkia arčiau norėdama sutikti mano žvilgsnį, vis dar įsmeigtą į margos minios vidurį. – Atsimeni tą mūsų kadaise kurtą istoriją apie miestą, kuriame žmonės pamiršo pasaulio grožį?
– Kur pagrindiniai veikėjai buvo mokslininkės, atvažiavusios tirti to fenomeno? – pagyvėju. Mano ledai teka plona srovele per delną, nes nepakankamai greitai juos valgau.
– Taaaaip. Kaip baigėsi ta istorija?
Galvoju kurį laiką. Gana ilgai vystėme šį siužetą, vis sumąstydamos jam naujų variacijų, keisdamos veikėjus ir vietas.
– Neatsimenu.
– Čia viskas taip gražu, kad žmonės pamiršta tą grožį. Ir aš pati kartais pradedu pamiršti. Ir grožis, kas tai? Koks keistas dalykas! – ji atsistoja, pasirąžo, pažvelgia į vežimėlyje užsnūdusią Adelę. – Grožis yra siaubo dvynė sesuo. Gražu yra tik tai, kas neamžina, ką prarasime arba tai, kas pasižymi ir baimingumo elementu. Tarkim, žvaigždės. Grožis yra kažkas, kas yra tik per plauką nuo bjaurumo, – ji paduoda man servetėlę, paskui dar kelias. – Žinau, žinau. Tu manai, kad aš nebemąstau. Sėdi savo dramblio kaulo bokšte. Vis dar pažįstu tave, – ji šneka švelniai.
Šypsausi. Ji specialiai taip ilgai užtruko, nepasirodė, norėjo mane išbandyti. Aš laukiau. Juk mes visada tyrėme šiuos dalykus, kalbėjome, apie juos rašėme – ji savais būdais, aš savais. Tai kodėl, kai padvelkia kiek sūrus vėjas (jūra visai netoliese), jaučiu, kad jis pučia nuo pat žvaigždžių, nuo pat ledinio Arktūro?
* * *
Aš vis dar žaidžiu žaidimą. Savo galvoje. Žinoma, kiek supaprastintą versiją. Ar Platonas kalbėjosi su Sokratu mintyse ir paskui užrašė visus tuos dialogus? Aš savųjų neužrašau. Tik retkarčiais. Per daug vargo, per daug neperteikiamų detalių. Kai kuriomis dienomis, kai vaizduotės matmuo itin jautrus, nepatiriantis jokių trukdžių, galiu pajusti net įsivaizduotos medžiagos paviršių pirštų galiukais. Tam reikalingos tam tikros technikos, pavyzdžiui, reikia ilgai nebendrauti su žmonėmis, ar bendrauti tik paviršutiniškai. Tokiu būdu visa asmenybės energija gali netrukdoma keliauti fantazijos venomis, pasiekdama ploniausius kapiliarus. Tokių tobulų dienų nedaug, vis tik reikia dirbti, domėtis buitimi ir kitais fiziniais matmenimis.
Taigi daugelis veikėjų ir toliau gyvena savo gyvenimus, miršta, kenčia ir prisikelia. Mane visada žavėjo žmogaus kaip uždaros Visatos idėja. Ji paguodžia – niekas neatims tavęs paties. Pripažįstu, idėja kiek naivoka ir su tam tikrais trūkumais, tačiau tai mėgstamiausia mano svajonė. Atskiras, nepaliečiamas pasaulis, pulsuojantis ir gyvas.
Vakare su Deimante einame pasivaikščioti. Ji paliko Adelę Gabri, pažiūrėjusiam į žmoną tuo savo išdidaus princo žvilgsniu. Atsakydama sesuo tik vyptelėjo ir palietė jo skruostą. Mačiau kaip vienai akimirkai jis, rodos, visu kūnu mėgino priglusti prie moters delno. Aišku, jis negalėjo sutilpti. Todėl taip pat skubiai nusigręžė. Negi jis kažko prašys? Staiga man toptelėjo, kad jie tikriausiai visada šitaip bendrauja.
Vienoje iš indų krautuvėlių nusiperkame po alaus skardinę ir patraukiame į parkelį prie upės. Perregimas mėnulis stiebiasi virš horizonto, nuo vandens sklinda žmonių balsai ir muzika. Atsisėdame ant dar šilto betono ruožo, einančio išilgai upės. Mūsų kojos tabaluoja virš žaliai juodos tuštumos, kurioje spiečiasi tūkstančiai žiburėlių.
– Negi čia jonvabaliai? – sakau, atidarydama savo skardinę.
Deimantė linksi. Mirguliuojančių švieselių jūra užkanda man žadą. Negaliu patikėti, kad šį vakarą egzistuoju. Nušoku į žolę tarp jonvabalių. Gelsvas mėnulio pjautuvas kabo virš horizonto kaip smalsios katės vyzdys. Šioje akimirkoje pasaulis prasmenga, laikas pasibaigia, o aš pagaliau džiaugiuosi.
Paskui grįžtame į miesto centrą, slenkame palei parduotuvių kvartalą, dengiamą portiko, po kuriuo ant marmurinių grindų pasitiesę miegmaišius snaudžia benamiai. Žmonės nebetelpa baruose, tad geria gatvėse iš plastikinių stiklinių. Skardūs balsai kyla ir leidžiasi, atsimušdami į senovinį grindinį, aidėdami gatvių labirintuose.
– Keista eiti pro šalį, galvoti, kad nepriklausai šiam pasauliui… – sakau, gurkšnodama limončelo, kurį nusipirkome viename iš barų.
– Argi ne visada šitaip? Visur? – Deimantė juokiasi.
– Tu vis elgiesi taip, lyg žinotum kažką, ko aš nežinau, – suirztu. – Ir žiūri taip, lyg manęs gailėtumeisi.
Sesuo sustoja. Gatvės gale regėti baltas it iš ledo nukaltas Pizos bokštas, spindintis nakties fone.
– Žinai, aš kartais tikrai… – ji kruopščiai renkasi žodžius, kol aplink mus plaukia naktibaldų minios, – nesusivaldau… Aš kažkur nukeliavau, tikriausiai ir tu nelikai vietoje. Tik atrodo, kad žiūriu atgal į tave ir matau savo ankstesnę versiją. Tą aš, kuri esi tu. Tačiau to niekada nebuvo.
Gal paveikta šitos miražinės nakties, o gal alkoholio atsakau:
– Taip buvo! Taip tikrai buvo. Mes turėjome savo pasaulį. Ir jis buvo geresnis nei šis, – pakeliu rankas, parodydama pro šalį vinguriuojančias žmonių bangas. – Ir jis baigėsi, nes tu norėjai kažko kito…
Deimantė caktelėja liežuviu, nusisuka nuo manęs. Įtariu, kad ji verkia, bet nenori to parodyti. Iš tiesų čia per gražu verkti, per gera. Būtų kažkaip nekorektiška. Noriu ją paliesti, tačiau mano ranka nesiryžta pakilti. Kol deruosi su savimi, momentas praeina. Ji atsigręžia.
– Buvimas motina man suteikė kitą save, kurios aš nepažinojau, – jos balsas tylus ir truputį kerštingas. – Ir pagaliau aš galiu būti savimi. Atskira nuo tavęs ir tavo įtakos, – ji apsisuka ir skubiai žingsniuoja gatve juokingai mojuodama rankomis. Žmonių minia greitai ją praryja.
Visiškai nesuprantu, kas ką tik įvyko ir iš kur kilo šie Deimantės žodžiai.
* * *
Kitą dieną einame vakarieniauti su Gabri šeima. Mane trikdo faktas, kad italai vakarienę valgo beveik naktį. Maža to, kone viso maisto pagrindą sudaro kviečių turintys produktai. Dabar neatsisakyčiau savo vienuoliškų grikiukų su daržovėmis.
– Jei pamatysiu dar vieną picą, imsiu rėkti, – sakau Gabri, perrengiančiam Adelę, kuri ką tik apvėmė savo naują suknelę.
– Galėsi lavinti savo balsą, nes eisime į mano brolio piceriją, – vyras net nemirktelėja.
Adelė žiūri į mane savo apvaliomis akimis, kuriose dar tik žiebiasi sąmonė. Ar visi kūdikiai tokie ramūs kaip ji? Per čia praleistą savaitę vis nepalioviau stebėtis, kokia sukalbama ši mažylė. Kartais net pamirštu, kad ji egzistuoja – taip ramiai ir kantriai stebi pasaulį iš savo vežimėlio sosto. Ar ji tiesiog prisitaiko prie ne itin palankių aplinkybių?
– Mes pasiruošę, – praneša vyras iš koridoriaus.
– O kur Deimantė?
– Ateis tiesiai į vietą.
Visą dieną praleidau Florencijoje, kuri yra netoli nuo Pizos. Nuvykusi į Uficių galeriją net nepastebėjau, kaip laikas lekia pro šalį, tad nespėjau apžiūrėti paties miesto. Spoksojau į Botičelio „Veneros gimimą“ kokią valandą. Venera žiūrėjo atgal savo švelniomis akimis, abejingai prisidengusi nuogybę. Šiek tiek sutrikau, matyt, tikėjausi paveiksle pamatyti tikro geismo, kuris man visada atrodė kiek šleikštokas, išraišką, tačiau susidūriau vien su pasitikėjimu. Stypsodama prieš drobę, kol pro šalį traukė turistų būriai, mėginau įminti mįslę. Kodėl tas veidas ir kūnas taip traukia ir atstumia?
Toje belaikėje erdvėje, paveikslo šventume, jaučiausi kaip vaikas, laukiantis stebuklo, kuris niekada neįvyks.
Eidamas gatve Gabri vis labiau niaukstosi.
– Gal kokį taksi išsikviesti… – pasiūlau.
Jis tik kažką suniurzgia.
– Leisk pastumsiu vežimėlį, – paimu rankeną daugiau nebeklausdama, ar galima.
Vyras atsidūsta, nusibraukia prie prakaituotos kaktos prilipusias garbanas.
– Kas atsitiko tavo kojai? – neištveriu užsitęsusios tylos.
– Tu rimtai? – jis dėbteli, tada piktokai nusijuokia. – Avarija paauglystėje. Siaurame serpantinų kelyje. Koja įstrigo po automobilio nuolaužomis, ilgai niekas neatvažiavo. Nervai žuvo.
– Ir ją visada skauda?
– Taip, Astra, ją visada skauda.
– Net jei nervai žuvo?
Vyras papurto galvą šypsodamasis grindiniui. Kiek pagreitinu žingsnį, išsiverždama į priekį. Siaura gatvele slenkame pro San Martino aikštę, kurios viename kampe stovi keistas kriaušės pavidalo akmuo. Šitos „kriaušės“ būdingos Etrūrijos regionui, kuriame gyveno etruskai. Jais dažniausiai buvo žymimos teritorijų ribos arba kapai. Praeidama paliečiu šiltą nemirtingo akmens paviršių.
Adelė piktai mojuoja rankelėmis, protestuodama, kad palikau jos tėvą už nugaros. Laukiu, kol jis atpėdins iki mūsų. Šiandien jis nepasiėmė lazdos, nes stumiant vežimėlį vis tiek nepavyktų į ją remtis. Atkišu vyrui alkūnę be žodžių siūlydama pasinaudoti. Jis praeina pro šalį arba nesupratęs, arba nenorėdamas prie manęs liestis.
Kai pasiekiame piceriją, jaučiuosi išnaudojusi visą savo socialinį kapitalą, nors prieš akis laukia ilgas vakaras.
Gabri šeima gausi ir triukšminga, visai nepanaši į jį. Gal kūdikystėje jį sukeitė? Gabri brolis Džiakomo ir jo žmona stveria mane į glėbį, kažką angliškai klega, pristato man savo du mažamečius vaikus, kurie, kaip pastebiu vakarui įsibėgėjus, labai skiriasi nuo Adelės. Vis reikalauja dėmesio, kažką rodo ir šaukia, bėgioja ir parkritę verkia. Gabri mama ir tėvas padeda gainioti tuos nenuoramas. Nejučia imu šypsotis, nors vargiai galiu apversti liežuvį. Šis triukšmas visai pakenčiamas. Jie sako, kad aš tokia panaši į Deimantę, jog mus būtų galima sumaišyti. Ar mes ne dvynės? Balsai beveik identiški, o vakarui lekiant jie pastebi, kad ir manieros bei veido išraiškos kone tapačios.
Galiausiai pasirodo ir Deimantė. Suplukusi, apsirengusi sportine apranga. Matyt, vėl buvo aplankyti savo mylimojo kalno. Adelė, pamačiusi motiną, pradeda muistytis ir verkti, nurimsta tik pasodinta jai ant kelių. Gabri laikosi nuošalyje, sukryžiavęs rankas ant krūtinės kaip įskaudintas vaikas. Prie manęs prisėdusi Beatričė, brolio žmona, sako laužyta anglų kalba:
– Jis visada toks, amžiais kažko įsižeidęs. Neatsimenu, ar mačiau jį patenkintą. Tavo sesuo tikra šventoji! Mes visi galvojome, kad jis niekada nesusiras draugės… Ji pirma ir turbūt vienintelė, – moteris plepa, ieškodama mano veide pritarimo ar nesutikimo ženklų. Įprastai manęs nedomina apkalbos, tačiau Beatričės žodžiai patvirtina ir mano įtarimus.
– Tiesą pasakius, ir man neaišku, kodėl Deimantė… – nebaigiu sakinio, nes moteris jau linksi pritardama.
Džiakomo, tuo tarpu, vis kiša savo jaunėliui broliui dar vieną picos gabalėlį, kurį pasidavęs Gabri galiausiai nenoriai paima. Džiakomo nepastebimai išgeria visą vyną iš Gabri taurės ir ne itin subtiliai pamirksi motinai, pranešdamas, jog kažkoks slaptas jų planas jau įgyvendinamas. Deja, Gabri pastebi šiuos ženklus, priekaištingai pažvelgia į brolį ir pakilęs iš savo vietos nušlepsi prie vyno grafino, stovinčio kitame stalo gale. Gabri tėvas nesistengia dalyvauti šioje konspiracijoje – jis paprasčiausiai paima vyną ir patraukęs savo pusėn atsisako jį paduoti sūnui. Vyras kurį laiką tūžmingai spokso tėvą. Vaikų ir kitų picerijos lankytojų klegesys užgožia momento intensyvumą, tačiau spėju pamatyti, kokie panašūs tiedu vyrai. Galiausiai Gabri, teatrališkai skėstelėjęs rankomis pasiduoda, ir pasuka link durų. Džiakomo jau ruošiasi išskubėti paskui brolį, tačiau Deimantė, padavusi Adelę močiutei, atsistoja pirma.
Apsimetusi, kad man reikia į tualetą, nepastebimai nuseku seserį. Ji paliko kiek praviras laukujes duris, tada matau porą ir girdžiu jų žodžius.
Gabri, atsirėmęs į sieną, žiūri į kitų kavinių lauko terasose vakarieniaujančius žmones.
– Kodėl jie visada su manimi šitaip elgiasi? – jis piktai klausia, nesitikėdamas tikro atsakymo.
– Jie tave myli, – švelniai sako Deimantė, siekdama paimti vyro delną, tačiau jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
– O tu? – jis norėjo pasakyti žodžius šaltai, tačiau iš kiekvieno skiemens sunkiasi desperacija.
– Aišku, – Deimantė prieina arčiau, paliečia jo veidą rankomis. Šįkart jis nesipriešina. – Niekada manimi netiki.
– Kodėl turėčiau?..
Ji apkabina vyrą.
Grįžtu prie stalo. Siaubingai kvaila. Sukemšu kokį aštuntą picos gabalėlį. Kai pagaliau pasirodo Deimantė, laikydama Gabri ranką, visi jai maloniai šypsosi. Ji kukliai atsako nežymiai linkčiodama, tačiau aš matau, kad ji vos laikosi nepakilusi nuo žemės. Kibirkščiuojančiomis akimis, įelektrinta. Dabar kiek aiškiau. Čia ji – angelas. Garantuoju, kad šįvakar jie mylėsis taip, lyg viskas būtų gerai. Nepakartojama. Tikroji Deimantė taip nesielgtų ir taip nesijaustų, nebūtų ištekėjusi už šio luošo princo.
* * *
Ryte jie žavūs, paslaugūs ir mylintys. Adelė daug juokiasi ir šypsosi, plodama rankelėmis. Ji yra mažas, labai tiksliai šiaurę rodantis kompasas. Pajunta menkiausią atmosferos pasikeitimą. Mėginu ištraukti iš užmaršties ir savo patirtį – ką reiškia būti taip pajungtam kitų žmonių valiai. Negaliu prisišaukti nė vieno vaiduoklio. Kiek atsimenu, visada buvau gana uždara, retai apgyvendinta Visata, besirūpinanti išskirtinai savo reikalais.
Gabri kepa blynus, Deimantė stovi iš nugaros jį apkabinusi, o aš sėdžiu prie stalo gurkšnodama kavą. Staiga pajuntu kažką nemalonaus, tą kietą egzistencijos rakštį, įstrigusią pačiame mano centre kaip strėlė taikinyje. 10 taškų. Gana sėkmingai plaukiau pasroviui, užliūliuota aplinkinių žmonių gyvenimo, todėl pamiršau, kad kažko nežinau. Tas nežinojimas yra nerimas, kuris yra baimė.
Per petį pažvelgiu į nusisukusią Deimantę, jos maniesiems identiškus rudus plaukus, nutviekstus saulės. Nesugebėčiau atlikti visų šių savotiškų socialinių ritualų, mažų malonybių ir aukojimų visuomenės dievams. Šito judesio – kaip ji siūbuoja klubais pagal populiarią itališką dainą, pereidama iš šviesos į šešėlį. Gabri šypsodamas atsisuka į žmoną, visas jo veidas persmelktas švelnaus ir kartu geliančio jausmo kaip vanduo grotoje karštą dieną.
– Astra, tau viskas gerai? – paklausia Deimantė, statydama lėkštę su blynais prieš mane.
– Turbūt pavargau. Nepratusi prie tiek žmonių. Žinai, žmonės viską sugadina, – mirkteliu jai ir ji skambiai nusijuokia.
– Dieve, jūs su Gabri tokie panašūs kaip dvi monetos pusės! – jai išsprūsta, paskui ji užsidengia burną, norėdama susigrąžinti žodžius.
– Mes panašūs? – ironijos kupinas Gabri balsas atsklinda nuo viryklės. – Keistas palyginimas. Monetos pusės juk skirtingos.
Deimantė juokiasi ir paduodama blyną pasipiktinusiai Adelei – kodėl ji patiekalą gauna ne pati pirmoji?
Po pusryčių nugabename mažylę pas močiutę ir sėdame į Deimantės automobilį. Sesuo paskolino man savo sportinius rūbus ir avalynę – neturėjau garderobo, tinkamo lipti į kalnus. Nedegiau entuziazmu, tačiau magėjo daugiau laiko praleisti su seserimi ir pagaliau kažką išsiaiškinti. Deimantė buvo arti, tačiau nejaučiau to artumo.
Pirmiausia nuvažiuojame prie jūros. Miestelis nedidelis, netikras, malonus simuliakras.
Paplūdimyje primėtyta baltų plastmasinių šezlongų ir parašiutų kupolus primenančių skėčių nuo saulės. Smėlis tamsus, drumstas ir rupus, ne toks Kuršių Nerijos paplūdimiuose. Deimantė nusimeta rūbus ir šoka į jūrą net nepažvelgusi mano pusėn. Vienintelis nuostabus dalykas šiame paplūdimyje – sidabrinė kalno viršūnė, stūksanti už nugaros kaip pilies bokštas, plieskianti ledine vaivorykšte.
Deimantė grįžta apiberta žėrinčiais vandens lašais, sunkiai alsuoja po grumtynių su bangomis. Pagriebusi rankšluostį nueina po dušu nusiprausti druskos.
Važiuojame toliau. Deimantė pasakoja. Ta viršūnė, kurią regėjome ir paplūdimyje – Pania della Croce. Mes, žinoma, į ją nelipsime, tačiau ji nuostabi, ar ne? Pania labai keistas žodis. Seniau kalnas vadinosi Pietrapana nuo lotyniško petrae Apuanae. Apuanai buvo gentis, gyvenusi šiose vietose dar iki romėnų laikų. Galiausiai romėnai juos pavergė, tačiau daugelis jų pasitraukė į gilius slėnius bei miškus ir niekada nebuvo nugalėti. Pania della Croce paminėjo ir Dantė „Pragaro“ XXXII giesmėje. Dantė, italų Biblija, ji nusiviepia. Neatsimenu tikslių eilučių.
Sesers rankose, įsikibusiose į vairą, jaučiu susikaupusį energijos perteklių. Ji šypsosi sukandusi dantis.
– Kaip manai, ar Gabri tau pavydi, kad gali lipti į kalnus? – atsargiai klausiu, bandydama žengti netvirtu kalbos paviršiumi.
– Pavydi? Jis nekenčia kalnų! Jei galėtų, sulygintų visus juos. Gyventume plynoje žemėje! Ir niekada nieko nebūtų atsitikę, – šneka prisimerkusi, įsmeigusi žvilgsnį į vingiuotą kelią. – Kas nors gali atsitikti tik jei egzistuoja viršus ir apačia, aukštumos ir žemumos. Gabri norėtų saugaus pasaulio, plokščio, tokio, kuriame tik paviršiai.
– Oho! O ryte atrodėte tokie…
– Kokie? – ji nusibraukia nuo kaktos iš kuodo išsprūdusias plaukų sruogas. – Kai tik palieku Pizą, pradedu jausti, kokia ji maža, koks ankštas mūsų su Gabri pasaulis. Gyvenimas iš stiklo, nuolatos gresia sudužti. Ir kartais taip noriu viską sudaužyti! – ji pagaliau žvilgteli į mane, norėdama įsitikinti, ar jos žodžiai manęs nepakraupino.
Man patinka tai, ką ji šneka. Visada puikiai atpažindavau ir pritardavau tamsai.
Deimantė vis atsisuka į mane, tačiau vingiuotame kelyje tai pavojinga.
Turbūt tada virtuvėje ir dabar taip aiškiai suvokiau, kad pats netikrumas yra netikras. Pasirodo, yra dalykų, kurių aš aistringai geidžiu, tarsi būčiau žmogus iš kūno ir kraujo.
– Mes lipsime tik iki Monte Forato, – sako Deimantė, kai sustojame nedidelėje aikštelėje kalno papėdėje. Akmenuotas takas veda tiesiai į ūksmingą mišką. Pasaulis, kuriame nėra jokio garso, panašiai kaip Deimantės namų prieangyje. – Jis nėra labai toli, nesekinčiau tavęs taip. Vaizdas iš ten nuostabus. Tai kalnas su anga. Forato.
Dangus toks skaidrus, kad būtų galima į jį pasinerti. Nė vieno žmogaus, net paukščiai ir medžiai tyli. Mūsų žingsniai taip pat nuskęsta, atsitrenkę į akmenų paviršių. Mąstau apie Gabri, kuris niekada negalėtų pavyti Deimantės, tik žiūrėti į jos tolstančią nugarą. Negaliu ir aš, gana greitai uždūstu ir vis prašau sustoti pailsėti. Kopti į kalną yra kančia, visi raumenys rėkia. O čia net ne rimtas kalnas, tiesiog lengvam pasivaikščiojimui skirtas maršrutas, kaip nurodyta žemėlapyje.
Kol lipame, Deimantė kalba, matyt, naudodamasi proga, kad neturiu kvapo jai atsakyti:
– Žinai, man buvo labai sunku suprasti, kas aš esu. Reikėjo išvažiuoti, atitolti, ilgai ir nuobodžiai ieškoti. O kai tapau mama, vėl viskas iš naujo. Negi visada taip bus? Ar taip tik man? – ji atsisuko į besigaluojančią mane. – Tu visada žinojai. Prisimenu tavo „mes“ ir „kiti“. Kaip lengva užsidaryti savo rūmuose, paskelbti visa pasaulį lavonų karalyste!
Sustoju ir atsirėmusi į kelius puškuoju. Deimantė taškosi nuodais, įtariau juos besikaupiant, kai po kažkokios nepavykusios alcheminės reakcijos švinas nevirto auksu.
– Tai… čia to mane pasikvietei?.. – šiaip ne taip išstenu. – Parodyti, koks puikus tavo gyvenimas? Tikrai neblogas, kaip pati šiandien sakei… – nesusituriu.
Ji nusisuka ir pagreitinusi žingsnį dingsta man iš akių. Miškas atgauna amą – medžių lapai šiugžda kaip šiurkšti medžiaga tarp pirštų, kažkas krebžda žaliuose šešėliuose ir grasina iš perregimo stiklinio dangaus. Jei ji mane čia paliktų, veikiausiai nesugebėčiau grįžti, nesuprantu, kaip ir kodėl mes čia atsidūrėme. Mano orientaciniai sugebėjimai prilygsta demencija sergančio žmogaus. Gudriai ji išviliojo mane iš miesto, pilno senovės ir griuvėsių, vietų, kuriose mano stiprybė nepaneigiama. O čia, šabakštynuose, beprasmiuose ir svetimuose gamtos labirintuose gana lengvai galiu suklupti ir išsigąsti. Ne, visa tai kvaila, sakau sau, sakau tamsai, ieškodama tos Aladino lempos juodame sąmonės požemyje. Kaip man iš čia išeiti?
– Deimante! – surinku iš visos gerklės.
Ji grįžta gal po 15 labai siaubingų minučių.
– Gi žinai, kad aš čia stovėdama numirčiau, – sakau, kai ji priartėja su kaltės išraiška veide. – Taip, tu moki visokiausių dalykų, apie kuriuos aš net nesapnuoju ir kurie man, tiesą pasakius, visai ir nerūpi. Tai gal jau baigiam?
Ji nieko nesako, nežinau, ar girdi mano išvedžiojimus.
– Parodysiu tau vieną dalyką, dėl kurio vis lipu į šitą kalną, – pamoja vėl nusigręždama.
Mes išsukame iš kelio ir žengiame gilyn į mišką. Tai ne lietuviška Žemaitijos giria, kuri taip tankiai prižėlusi, kad kojos neįkiši. Tačiau ir ne Dzūkijos reti pušynai su švelnia samanų paklote. Tiesa, atstumai tarp medžių pakankamai dideli, tad nereikia brautis per tankumynus. Iš dirvos vis kyšo vienas kitas baltas, nusvidintas akmuo kaip koks nuskilęs po žeme miegančio milžino dantis. Žiūriu sau po kojomis, nes mūsų kelias grublėtas ir nelygus. Neišmatuojamą laiko tarpą žengiame ta kieta, atšiauria žeme. Galiausiai sustojame prie baltos, niekuo neišsiskiriančios uolos, apkritusios smulkiais vaškiniais vijoklių plaukais. Saulė jau aukštai danguje, tačiau paūksmėje ji mūsų beveik nepasiekia. Deimantė nubraukia vijoklius nuo akmens veido ir mostelėja į labai siaurą plyšį, primenantį nepatenkintų lūpų vypsnį. Sesuo iš kuprinės ištraukia du ant galvos tvirtinamus prožektorius.
– Tu išprotėjai… – sakau, paimdama jos ištiestą įtaisą.
– Tik tunelio pradžioje labai ankšta. Tolėliau yra grota.
Turistiniame vadove skaičiau šią vietą garsėjant įspūdingomis grotomis, pilnomis puikių geologinių
šedevrų.
Plyšys mus praryja nekramtęs. Einame šonu, smulkiais žingsniais. Vietomis mano nosis liečia rupią sieną priešais. Po kelių minučių išeiname į didesnę erdvę. Nuo lubų kabo įspūdingi stalaktitai, iš žemės kyšo stalagmitai, kurie vietomis susijungia į storas kolonas. Kažkur oloje girdėti lašėjimas ir drovių sparnų plazdesys. Temperatūra čia veikiausiai žemesnė daugiau nei dešimtimi laipsnių. Erdvėje sklando vandens ir požemio kvapas. Deimantė bruzda, iš kuprinės išsitraukia galingesnį prožektorių ir juo nušviečia sienas. Visos jos išpaišytos įvairiausių gyvūnų figūromis – dešinėje sienos pusėje lekia žirgai besiplaikstančiais karčiais. Kairėje dvi liūtų ar kažkokių neidentifikuojamų didžiųjų kačių figūros supa viena kitą lyg norėtų įkąsti priešei
į uodegą.
– Tai… – netekusi amo spoksau į piešinius. – Ar jie gali būti priešistoriniai?
– Tai tu man pasakyk.
– Čia ne mano sritis. Ne mano istorija, – išsiginu. – Kodėl niekas nerado šitos vietos?
Sesuo gūžteli.
– Anga labai siaura. Drūtas archeologas vyras neįlįstų. Čia gali patekti tik smulki moteris ar vaikas.
Nusikvatoju ir ola, pagavusi mano balsą, atitaria. Mane apima pašėlęs džiaugsmas. Prožektoriaus šviesa laksto ant liūtų ir žirgų kūnų, priversdama juos judėti. Gal čia, panašiai kaip Delfuose, kur pranašavo Pitija, pro kokį neregimą tarpą plūsta ekstazę ar regėjimus sukeliančios dujos? Nors tai veikiausiai tik legenda.
– Ir aš taip jaučiausi, kai juos pamačiau pirmą kartą… Ką galvojo juos nupiešę žmonės? Ar jie buvo bent kiek panašūs į mus?
– Kodėl niekam nepranešei? – staiga susivokiu lengvam šėlui malštant. – Tai gali būti didis atradimas!
– Ir paversti šitą vietą dar viena turistų šventove? Na jau ne, – Deimantė stebeilijasi į piešinius, jos akys blizga. – Kai čia esu, atrodo, kad daugiau nieko nėra. Pasaulis nutyla. Tik aš ir piešiniai. Nežinau, ar jie priešistoriniai ar juos kažkas nupiešė prieš dvidešimt metų. Nesvarbu. Šita vieta yra mano kaip niekas kitas.
Linksiu galva, nors sesuo veikiausiai nemato šio judesio.
– Yra toks mesopotamiškas mitas apie dvi seseris, – sakau. – Viena vardu Inana – meilės, karo ir vaisingumo deivė, kita – Ereškigal – požemių karalystės deivė. Pasakojimas apie Inanos nusileidimą į požemių karalystę yra galimai pats seniausias žmonijai žinomas mitas. Kodėl ji nusprendžia ten keliauti, nėra labai aišku, tačiau ne šiaip aplankyti sesers. Kelionei ji pasiruošia prabangiai apsirengdama ir pasidabindama vertingais papuošalais iš dangiškai mėlynų lapis lazuli akmenėlių. Ereškigal, išgirdusi apie sesers vizitą, liepia vartų sargui pasakyti, kad prie kiekvienų iš septynių požemio vartų Inana privalo palikti po vieną iš savo apdarų. Šie rūbai ir papuošalai simbolizuoja jos galią. Galiausiai prieš požemių deivę Ereškigal jos sesuo Inana stoja visiškai nuoga ir beginklė. Ji priverčia seserį pakilti iš jos sosto, į kurį atsisėda pati. Tačiau septyni požemio teisėjai ją nuteisia ir Inana miršta. Jos lavonas pakabinamas ant kablio. Galiausiai kiti dievai išgelbėja Inaną, bet ne tai svarbu, bent man…
Deimantė atidžiai klausosi, tačiau stebeilijasi ne į mane, o į piešinius. Ji kažką mąsto ir tas kažkas ją paliečia lengva ranka. Nežinau, kodėl pabaigus kalbėti akyse susitvenkia ašaros.
– Šita ola, – sako Deimantė, – yra vienas protas. O mes esame dvi mintys jame.
Tamsa keistai iškraipo jos balsą, pakelia iki pat lubų. Vėl iš naujo žinau, kad nieko nežinau. Atsimenu, kartą vaikystėje supdamasi ant sūpynių pastebėjau, kaip šešėliai žaidžia ant rusvos žemės. Tada pirmą kartą gyvenime pagavau save mąstant apie laiką, ryškiai išgyvenanti dabartį. Kaip gali būti, kad po šio momento seks kitas, kad ši akimirka išnyks, kai tik pasitrauksiu iš čia? Kodėl po vieno sūpynių švystelėjimo eina kitas, mano akims identiškas, bet iš tiesų – ne? Tokį pat paslapties niežulį kažkur giliau nei po oda jaučiau ir tą valandėlę oloje priešais nežinomo autoriaus piešinius.
Kitoje tamsos pusėje yra menas. Pati juodžiausia aistra iš tiesų yra troškimas dantimis atsiplėšti gabalą realybės ir paversti ją savo kūriniu.
Grįžtame namo tylomis, vėlai vakare. Gabri sėdi su Adele prie stalo ir valgo Cezario salotas. Vyras įtariai pašnairuoja mano pusėn:
– Tave inicijavo į slėpinius? Dabar ir tu ten kas antrą dieną lėksi?
– Ne, aš pernelyg tingi, – nusijuokiu. – Tačiau slėpiniai verti dėmesio, – mirkteliu vyrui.
Jis neatsakęs nusisuka atgal į Adelę, tačiau nesijaudinu, jau esu pripratusi prie tokio bendravimo. Šio keisto palengvėjimo taip lengvai neišsklaidys net Gabri padūsavimai. Žmonai išėjus iš vonios, Gabri sako reikšmingai padėdamas dukters šakutę ant jos maitinimo kėdutės:
– Man taip nebetinka. Mes visai neleidžiame laiko drauge, – jo balsas ramus, žodžiai pasverti ir apgalvoti.
Noriu pasišalinti iš virtuvės ir palikti porą aiškintis santykių, tačiau Deimantė, matyt, pati to nepastebėdama, sugriebia mano ranką.
– Gi neseniai susitikome su tavo šeima… – ji teisinasi nenoriai.
– Ne taip.
– Mes jau kalbėjome apie tai.
– Tu nenori dėti pastangų.
Ji pakelia akis į prietemoje skendinčias lubas. Mane dar kartą apstulbina šioje patalpoje tvyranti šventa tyla, lyg muziejuje stovėtume prieš paveikslą. Muziejuose yra kažkas negyvo, taigi amžino, tačiau jie yra ir tokia laikina, visų praeinama erdvė. Vieta, kurioje nėra vietos.
Gabri nežiūri į moterį, žaidžia su šakute vartydamas ją rankoje.
Aš paleidžiu prakaituotą sesers delną ir grįžtu į savo kambarį. Užmiegu klausydamasi vis kylančių ir nusileidžiančių poros balsų, Adelės verksmo. Kažkuriuo nakties metu įsilynoja. Iš pradžių nedrąsiai, paskui vis garsiau lašai beldžia į medines langines.
Paskui viskas vyksta ir labai greitai, ir labai lėtai. Lėtai, nes vis laukiame. Paryčiais Deimantė išvažiavo sėdusi į visureigį. Gabri buvo toks piktas, kad net nešnekėjo su manim. Paskambino kažkam ir namuose pasirodė jo motina. Adelė, suvokdama, kad vyksta neįprasti dalykai, buvo irzli ir sunkiai sukalbama. Per pusryčius tiesiai į mane sviedė saują iš dubenėlio išgriebtos košės. Nukrapščiusi gumulą sau nuo krūtinės, mečiau atgal. Tai kiek pralinksmino mergaitę.
Lietus vis barbeno, pripildydamas namus drėgnų savo žingsnių.
Vakare Deimantė negrįžo. Nei kitą rytą. Dar niekada nebuvo taip ilgai dingusi. Neatsiliepė ir telefonu. Gabri pyktį pakeitė nerimas, o paskui ir baimė. Jis paskambino tarnyboms. Gal jo žmona užstrigo ant kalno medžiui nukritus ant kelio. Gal įvyko avarija susidūrus automobiliams ar dėl nuošliaužos. Ligoninėse jos nebuvo, policija irgi negavo jokių pranešimų apie įvykius keliuose. Prasidėjus paieškoms, aš savo laužyta italų kalba paaiškinau policininkams apie slaptą olą, kurią atrado Deimantė. Vykau kartu su jais, tačiau man nepavyko atrasti tos vietos. Kaltinau savo prastą orientaciją. Galbūt sesuo susižeidusi gulėjo oloje, kur veikiausiai nebuvo jokio ryšio. Tačiau kalnų apylinkėse neradome automobilio. Vadinasi, ji kažkur kitur. Gal tiesiog pabėgo iš savo gyvenimo. Netikėjau, kad ji būtų taip pasielgusi. Be to, šiais laikais beveik neįmanom išnykti be pėdsako, ilgai reikia planuoti, gauti naujus padirbtus dokumentus, atsiskaityti tik grynaisiais. O gal ji ilgai tam ruošėsi, gal dėl to mane ir pasikvietė čia? Atsisveikinti ar palikti savo šeimai pakaitalą?
Tai buvo itin keista mintis. Iš tiesų pasilikau. Ne iš karto. Grįžau atgal į Lietuvą, tačiau ir toliau nesumodama ko imtis, be to, prislėgta dingusios sesers tragedijos, greitai pasidaviau Gabri įkalbinėjimams grįžti į Pizą. Jis skambindavo beveik kiekvieną dieną porindamas įvairiausias detales apie savo ir Deimantės gyvenimą, tarsi jos būtų galėjusios padėti man įminti mįslę, kurios neperprato jis pats. Dažnai nenorėdavau viso to girdėti ir tiesiog neatsiliepdavau. Tačiau su manim susisiekė ir Gabri giminės. Šiek tiek nustebau, nes nebuvau iš tiesų artima nei jiems, nei savo sesers šeimai. Mus vienijo tik tas dingimas. Gal jiems to pakako. Jie sakė, kad Gabri eina iš proto. Nežinau, kodėl nusprendžiau į tai veltis – tikrai ne iš didaus kilniaširdiškumo. Žinoma, man buvo jo gaila, tačiau ne tiek, kad grįžčiau.
Tik ten nuvažiavusi supratau – dėl Adelės. Per tą laiką, kurį buvau praleidusi anuose namuose, mažoji mergaitė pradėjo man rūpėti. Patiko jos mąslumas, susikaupimas, mažo vaiko užsispyrimas džiaugtis ir savaip matyti pasaulį. Seniau nebuvau to atradusi vaikuose, bet ne tiek daug su jais ir bendraudavau. Šalia jos atrodė, kad daugelis tamsių dalykų atsitraukia, o gal net netenka savo galios ir prasmės. Lyg viską būčiau išsigalvojusi.
