Traktatas apie prisikėlimą (NHC I, 4), dar kitaip žinomas Laiško Reginui pavadinimu, yra Nag Hammadi bibliotekai priklausantis veikalas. Tekstas veikiausiai buvo parašytas graikų kalba, o vėliau išverstas į koptų, likopolitanietišką dialektą. Traktato apie prisikėlimą datavimas svyruoja tarp II iki IV a., priklausomai nuo to, kaip mokslininkai interpretuoja kai kuriuos klausimus tekste. Tekstas parašytas kaip mokytojo laiškas savo mokiniui Reginui. Traktatas pradedamas kaip didaktinis ir apologetinis laiškas prisikėlimo tema, jame ne kartą remiamasi apaštalo Pauliaus laiškais ir kai kuriais kitais Naujojo Testamento tekstais. Veikalo struktūra atitinka graikų-romėnų epistolinės tradicijos bruožus: bendra įžanga, temos išdėstymas, argumentai, trumpa reziumė, paneigimas, parainetinės išvados, epilogas. Nuo pat šio veikalo tyrinėjimo pradžios, Traktatas apie prisikėlimą buvo laikomas valentinizmo srovei priklausančiu tekstu. Tačiau veikale sutinkame ne itin daug valentininių vaizdinių – jis atrodo gana artimas ortodoksinei tradicijai.
Aštuntoji atskleidžia Devintąją – hermetizmo srovei priskiriamas tekstas, datuojamas II a. ir priklausantis Nag Hammadi bibliotekai. Kaip ir kiti šios bibliotekos tekstai, Aštuntoji atskleidžia Devintąją, originaliai buvo parašytas graikų kalba, o mūsų laikus pasiekė vertimas į koptų kalbą. Teksto pavadinimas susijęs su Vėlyvosios Antikos pasaulėvaizdžiui būdinga idėja, teigiančia, kad tam tikros septynios koncentrinės sferos supa žemę. Šios sferos yra valdomos žemesniųjų galių. Nuo Aštuntosios sferos (ar aštuntojo dangaus) prasideda šioms galioms nebepavaldi, taigi dieviška, teritorija. Todėl tekste, parašytame dialogo pavidalu, dievas Hermis su neįvardytu mokiniu kalbasi apie patekimą į šias sferas. Teigiama, kad septynias žemesniąsias sferas įmanoma pereiti dar žemiškojo gyvenimo metu. Aštuntojoje sferoje sutinkami angelai ir sielos, giedantys himnus Dievui, o Devintojoje gyvena Protas. Jis nėra tapatinamas su Dievu, veikiau suvokiamas panašiai kaip viduriniojo platonizmo atstovo Albino mąstyme: Dievas yra nejudantis, tačiau judinantis Protą, savo aktyviąją dalį. Dėl to nėra visiškai aišku, ar Devintoji sfera tapatinama su Dievo buveine, ar Dievas egzistuoja už jos.
Tekste rašoma apie susivienijimą su aukščiausiuoju Dievu, kurį turi pasiekti inicijuotasis mokinys. Skaitytojui gali būti kiek neįprasta mistinių įvaizdžių ir elipsių kupina kalba ar susidūrimas su eilėmis balsių, turinčiomis perteikti dieviškų slėpinių neišreiškiamumą.
Iš koptų kalbos („The Treatise on Resurrection I, 4“, edited by Malcolm L. Peel, in: The Coptic Gnostic Library: Nag Hammadi Codex I (The Jung Codex), edited by Harold W. Attridge, Leiden: E. J. Brill, 1985, p. 123–157; „The Discourse on the Eight and Ninth VI, 6“, edited by Peter A. Dirkse, James Brashler and Douglas M. Parrot, in: The Coptic Gnostic Library: Nag Hammadi Codices V, 2–5 and VI with Papyrus Berolinensis 8502, 1 and 4, Leiden: E. J. Brill, 1979, p. 341–374) vertė Gražina Kelmelytė.
Traktatas apie prisikėlimą / Laiškas Reginui
43.25. Yra tokių žmonių, mano sūnau Reginai, kurie trokšta daug išmokti. Jie turi tikslą, užsiimdami klausimais, kurių sprendimų jiems trūksta. Ir jei jiems pasiseka su šiais dalykais, jie labai gerai apie save galvoja. Tačiau aš negalvoju, kad jie stovėjo tiesos žodžio viduje. Veikiau jie siekia savo atilsio, kurį mes esame įgiję per Išganytoją, Viešpatį Kristų. 44. Mes įgijome jį (atilsį), kai pažinome tiesą ir ilsėjomės joje. Kadangi tu maloniai mūsų klausi, kas dera, kalbant apie prisikėlimą, aš tau rašau, kad tai yra būtina. Vis tik yra daugybė netikinčiųjų ir tik mažai tų, kurie jį atranda. Dėl to tebūnie kalba apie tai.
Kaip Dievas skelbė darbus, būdamas kūne ir po to, kai atskleidė esąs Dievo Sūnus? Jis keliavo šioje vietoje, kurioje tu gyveni, kalbėdamas apie prigimties įstatymą, tačiau aš jį vadinu mirtimi. O Dievo Sūnus, Reginai, buvo Žmogaus Sūnus. Jis apėmė juos abu, turėdamas ir žmogiškumą, ir dieviškumą tam, kad nugalėtų mirtį per buvimą Dievo Sūnumi; o per Žmogaus Sūnų kiltų atkūrimas (ἀποκατάστασις) į Pilnatvę. Mat jis (Žmogaus Sūnus) pirmiausia atsirado danguje kaip Tiesos sėkla, dar prieš tai, kai buvo sukurta ši santvarka, kurioje egzistuoja daugybė viešpatysčių ir dievybių.
45. Aš žinau, kad apsakau sprendimą per sudėtingus dalykus, bet nėra nieko sudėtingo Tiesos žodyje. Tačiau sprendimas pasirodė tam, kad niekas neliktų paslėpta ir kad viskas atvirai būtų atskleista apie būtį – iš vienos pusės, blogio sunaikinimas, iš kitos, išrinktųjų apreiškimas. Tai yra Tiesos ir Dvasios emanacija. Malonė priklauso Tiesai.
Išganytojas prarijo mirtį – tu nesi laikomas to nežinančiu. Mat jis apleido pasaulį, kuris pražūva. Jis pasikeitė į nemirtingą eoną ir jis prisikėlė prarydamas tai, kas regima per tai, kas neregima. Ir jis mums suteikė mūsų nemirtinumo, kelią. Išties tada, kaip sakė Apaštalas: „Mes priėmėme kentėjimą su juo ir mes prisikėlėme su juo ir mes įžengėme į dangų su juo“. Gi jei mes esame apreikšti šiame pasaulyje vilkėdami jį, būdami spinduliais iš to, esame jo apkabinti iki savo saulėlydžio, t. y. iki savo mirties šiame gyvenime. Mes esame jo traukiami į dangų kaip spinduliai – saulės, niekieno nevaržomi. 46. Tai yra dvasinis prisikėlimas, kuris praryja sielinį taip kaip ir kūniškąjį. Tačiau jei yra vienas žmogus, kuris netiki, jo įtikinti neįmanoma. Mat tai yra tikėjimo (πίστις) reikalas, mano sūnau, o ne įtikinėjimo (τὸ πείθειν) (pasakyti): mirusieji prisikels. Yra vienas tarp filosofų šioje vietoje (pasaulyje), kuris tiki. Bent jis prisikels. Ir tegu tas filosofas, esantis šioje vietoje (pasaulyje), neturi priežasties tikėti, kad jis yra tas, kuris atgręš save į save patį – tai juk bus tik dėl mūsų tikėjimo! Mat mes pažinome Žmogaus Sūnų ir mes tikime, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų. Jis yra tas, apie kurį sakome: „Jis tapo mirties sunaikinimu, kadangi jis, kuriuo tikime, yra didis“. Didūs yra tie, kurie tiki.
Mintis tų, kurie yra išganyti, nepražus. Protas tų, kurie jį pažino, nepražus. Dėl to mes esame išrinkti išganymui ir atpirkimui, kadangi mums nuo pat pradžių lemta neįkristi į kvailybę tų, kurie yra nežinantys, bet mes įžengsime į išmintį tų, kurie pažino tiesą. Tiesa, kuri yra saugoma, nei gali būti apleista, nei kada buvo. Tvirta yra Pilnatvės santvarka, menka yra tai, kas atskilo ir tapo pasauliu. Tačiau Visuma yra tai, kas yra aprėpta. Ji neatsirado, o egzistavo. Taigi neabejok dėl prisikėlimo, mano sūnau Reginai. Mat jei nebūtum kūne, būtum įgijęs kūną tam, kad ateitum į šį pasaulį. Kodėl gi nepriimsi kūno, kai įžengsi į eoną? Tai, kas geriau už kūną, yra tai, kas yra jo gyvenimo priežastis. Tai, kas atsirado dėl tavęs, argi nėra tavo? Ar tai, kas yra tavo, neegzistuoja su tavimi? Tačiau kol esi šioje vietoje, kas yra tai, ko tau trūksta? Šis dalykas yra tai, ką tu stengeisi išmokti.
Kūno nuovala yra senatvė, o tu egzistuoji pražūtyje. Tu turi trūkumą kaip pelną. Mat tu neatiduosi to, kas yra geriau, jei išvyksi. Tai, kas yra bloga, sumažėja, tačiau už tai reikia dėkoti. Gi niekas neatperka mūsų šioje vietoje. Tačiau Visuma, kuri esame mes, esame išganomi. Mes įgijome išganymą nuo pabaigos iki galo. Galvokime tokiu būdu! Priimkime (tai) tokiu būdu! Tačiau yra žmonių, norinčių suprasti klausimą, dėl dalykų, apie kuriuos jie teiraujasi: ar tas, kuris yra išganomas, jei jis palieka savo kūną, bus išganomas tuoj pat? Tegu niekas neabejoja dėl šito […] 48. Išties regimi nariai, kurie yra mirę, nebus išganyti, mat gyvieji nariai, esantys juose, prisikels. Kas tada yra prisikėlimas? Tai visada yra apreiškimas tų, kurie prisikėlė. Mat jei tu prisimeni skaitęs evangelijoje, kad Elijas pasirodė ir Mozė su juo, negalvok prisikėlimą esant regimybe (φαντασία). Tai yra ne regimybė, o tiesa. Iš tiesų labiau dera sakyti, kad pasaulis yra regimybė negu prisikėlimas, kuris atsirado per mūsų Viešpatį, Išganytoją Jėzų Kristų. Ką aš dabar tau sakau? Tie, kurie gyvena, mirs. Kaip gi jie gyvena regimybėje? Turtingieji tapo vargšais, o karaliai buvo nuversti. Viskas pasikeičia. Pasaulis yra regimybė. Išties aš pervirš plūstu dalykus! Tačiau prisikėlimas nėra tokio pobūdžio, mat jis yra tiesa, kuri yra nustatyta. Tai yra atskleidimas to, kas yra, ir daiktų pasikeitimas, ir perėjimas į naujumą. 49. Mat negendamybė išteka žemyn ant gendamybės ir šviesa išteka žemyn ant tamsos, ją prarydama, ir Pilnatvė užpildo trūkumą. Šie dalykai yra prisikėlimo simboliai ir atvaizdai. Jis (Kristus) sukuria tai, kas yra gera.
Dėl to nemąstyk dalinai, o Reginai, nei vieningai gyvenk pagal šį kūną, bet bėk nuo padalijimų ir pančių – ir jau turi prisikėlimą. Mat jei tas, kuris mirs, pats žino, kad jis mirs – net jeigu jis praleis daugybę metų šiame gyvenime, jis atvedamas prie šio dalyko – kodėl tau nelaikyti savęs prisikėlusiu ir (jau) atvestu prie šio dalyko? Jei tu turi prisikėlimą, bet elgiesi taip lyg mirsiantis, – ir šis jau žino, kad mirė – kodėl atleidžiu tavo praktikos stoką? Dera kiekvienam praktikuotis įvairiais būdais ir jis bus paleistas iš šio pradmens (στοιχεῖον) tam, kad jis nesuklystų, bet pats vėl priimtų tai, kas buvo iš pradžių.
Šie yra dalykai, kuriuos aš įgijau per savo Viešpaties, Jėzaus Kristaus nepavydumą. 50. Aš pamokiau tave ir tavo brolius, savo sūnus, nepraleisdamas nieko iš to, kas reikalinga jūsų sustiprinimui. Tačiau, jei yra vienas iš parašytų dalykų, kuris yra neaiškus mano Žodžio išdėstyme (εὐαγγελία), aš jums paaiškinsiu, kai paklausite. Tačiau dabar nepavydėkite nė vienam, kuris įskaičiuotas į jūsų tarpą, nes jis gali padėti. Daugybė žiūri į tai, ką aš parašiau tau. Aš sakau jums: taikos jumyse ir malonės. Sveikinu tave ir tuos, kurie myli jus broliška meile.
Aštuntoji atskleidžia Devintąją
52. Mokinys. O Tėve, pažadėjai man vakar, kad nuneši mano protą į Aštuntąją ir po to į Devintąją. Tu pasakei: „Tokia yra palikimo tvarka“.
Hermis. O mano sūnau, iš tiesų tokia yra tvarka. Tačiau pažadėta buvo pagal žmonijos prigimtį. Mat aš sakiau tau, kai pradėjau pažadą tardamas: „Jei tu atsimeni kiekvieną žingsnį“. Po to, kai aš įgijau dvasią per galią (δύναμις), aš suteikiau tau veiksmingumą (ἐνέργεια), per kurį supratimas atsirado tavyje – o galia manyje yra tartum besilaukianti. Mat kai pastojau nuo šaltinio, kuris įtekėjo į mane, aš pagimdžiau.
Mokinys. O mano Tėve, tu man teisingai ištarei kiekvieną žodį. Tačiau aš stebiuosi šia kalba, kurią dabar pasakei. Mat tu pasakei: „Galia (δύναμις), kuri yra manyje…“
Hermis. Jis pasakė: „Aš pagimdžiau ją (galią) taip, kaip gimsta vaikai“.
Mokinys. Tada, mano Tėve, tu turi daug sūnų, jei ir aš esu įskaičiuojamas tarp atžalų.
Hermis. Teisingai, mano sūnau, šis geras dalykas yra įskaičiuojamas […] 53. […] ir […] visada […]
Hermis. Dėl to, o mano sūnau, tau reikia atpažinti savo brolius ir juos pagerbti teisingai ir prideramai – kadangi jie yra kilę iš to paties Tėvo. Mat aš pašaukiau kiekvieną atžalą. Aš suteikiau jai vardą, nes jie buvo sukurti kaip ir šie sūnūs.
Mokinys. O mano Tėve, ar jie turi ir motiną?
Hermis. O mano sūnau, jie yra dvasiniai žmonės, kadangi jie egzistuoja kaip jėgos (ἐνέργεια), auginančios kitas sielas. Todėl aš sakau, kad jos yra nemirtingos.
Mokinys. Tavo žodis yra teisingas. Nuo šiol jis negali būti paneigtas (ἀντιλογία). O mano Tėve, pradėk pokalbį apie Aštuntąją ir Devintąją ir įskaičiuok mane su mano broliais.
Hermis. Melskimės, o mano sūnau, vienovės Tėvui su jo sūnumis, kurie yra mano broliai tam, kad jis suteiktų iškalbos dvasią.
Mokinys. Kaip reikia melstis, mano Tėve, susivienijus su atžalomis? Aš noriu paklusti, mano Tėve. 54. […] bet […] nėra nei […] yra. Tačiau jis ilsisi joje […] jis […]
Hermis. Ir yra teisinga tau prisiminti pažangą (προκοπή), kuri atėjo pas tave kaip išmintis knygose. O mano sūnau, palygink save su jaunyste (ἡλικία). Kaip (daro) vaikai, tu kėlei beprasmius, neprotingus klausimus.
Mokinys. O mano Tėve, pažanga (προκοπή), dabar pas mane atėjusi kartu su apvaizda pagal knygas, pralenkdama trūkumą – šie dalykai manyje yra pirmoje vietoje.
Hermis. O mano sūnau, kai tu suprasi savo kalbos tiesą, tu rasi savo brolius, kurie yra mano sūnūs, besimeldžiančius su tavimi.
Mokinys. O mano Tėve, aš nesuprantu nieko kito kaip tik grožį, atėjusį pas mane per knygas.
Hermis. Šis yra tas, kurį tu vadini sielos grožiu, mokymas, kurį įgijai palaipsniui. Tegu tave pasiekia supratimas ir tu pradėsi mokyti.
Mokinys. Aš supratau kiekvieną iš knygų, o mano Tėve, bet ypač […] 55.
Hermis. […] kuris yra […] o mano sūnau […] palaiminimuose iš tų, kurie juos aukština.
Mokinys. Mano Tėve, žodžio, kurį tu kalbėjai, galią aš įgysiu iš tavęs. Kaip buvo pasakyta mums abiem, melskimės, o mano Tėve.
Hermis. O mano sūnau, tai, kas yra reikalinga, yra melstis Dievui visu savo protu, visa savo širdimi ir visa siela bei prašyti jo, kad Aštuntosios dovana būtų ištiesta mums ir kiekvienas iš jo gautų tai, kas yra jo. Tau yra skirta suprasti, o man – sugebėti ištarti Žodį, kilusį iš šaltinio, atitekančio į mane.
Mokinys. Melskimės, mano Tėve. Aš kviečiu tave, kuris valdai galios karalystę, kurio Žodis ateina kaip šviesos gimimas. O jo žodžiai yra amžinai nemirtingi ir nekintantys. Jis yra tas, kurio valia kiekvienoje vietoje pagimdo gyvybę formoms. Jo prigimtis suteikia pavidalą substancijai (οὐσία). Jo yra judinamos 56. Aštuntosios sielos ir angelai […] Tie, kurie yra […] Jo apvaizda pasiekia kiekvieną […] jis pagimdo kiekvieną […] Jis yra tas, kuris […] eonai dvasioje. Jis sukūrė viską. Jis yra tas, kuris savyje talpina save, rūpinasi kiekvienu dalyku. Jis yra tobulas, neregimas Dievas, su kuriuo kalbama tyloje. Jo atvaizdas yra judinamas, kai jis nukreipiamas ir jis (Dievas) valdo, – galingas savo jėga, tas, kuris yra pakylėtas virš didybės, viršesnis už šlovinguosius, Zoksatazo a ōō ee ōōō ō ėė ōōōōōō ooooo ōōōōōō uuuuuu ōōōōōōōōōōōōōōō Zoksatazo. Viešpatie, suteik mums mus pasiekiančią išmintį, kylančią iš tavo galios tam, kad galėtume apsakyti sau Aštuntosios ir Devintosios regėjimą (θεωρία). Mes jau pasistūmėjome iki Septintojo, kadangi esame pamaldūs ir gyvename pagal tavo įstatymą. Ir visada išpildome tavo valią. Mat mes einame 57. [tavo keliu ir] atsisakėme […] tam, kad tavo regėjimas taptų. Viešpatie, suteik mums tiesą atvaizde. Leisk mums per dvasią regėti atvaizdo (εἰκών) pavidalą, neturintį trūkumo ir įgyti Pilnatvės spaudą (τύπος) iš mūsų rankų per mūsų palaiminimą. Ir pažinti mumyse esančią dvasią. Mat per tave Visuma įgijo sielą. Mat per tave pagimdytasis ir nepagimdytasis atsirado. Save pagimdžiusiojo gimimas egzistuoja per tave kaip ir gimimas visų pagimdytųjų, kurie yra. Priimk iš mūsų šias dvasines aukas, kurias mes siunčiame tau visa savo širdimi ir savo siela ir visa savo jėga. Išgelbėk tai, kas yra mumyse ir suteik mums nemirtingą išmintį.
Hermis. Apkabinkime vienas kitą meiliai, o mano sūnau. Džiaukis dėl to! Mat iš jų galia, kilusi iš šviesos, jau ateina pas mus. Aš regiu! Mat aš regiu neapsakomas gilumas. Kaip man tau tai pasakyti? 58. O mano sūnau […] iš […] Kaip nusakysiu Visumą? Aš esu [protas] ir regiu kitą protą, judinantį sielą. Regiu tą, kuris perkelia mane iš tyros užmaršties. Suteik man galios! Aš regiu save, aš trokštu kalbėti, bet baimė mane sulaiko. Aš radau pradžią galios, kuri yra virš visų galių, tą, neturinčią pradžios. Aš regiu šaltinį, kunkuliuojantį gyvenimu. Aš sakiau, o mano sūnau, kad esu protas. Aš regiu, kad kalba negali šito atskleisti. Mat visa Aštuntoji, o mano sūnau, ir sielos joje, ir angelai gieda tyloje. Aš esu protas, aš protauju.
Mokinys. Koks yra būdas, kuriuo galima giedoti per tylą?
Hermis. Ar tu tapai tokiu, su kuriuo neįmanoma kalbėti?
Mokinys. Aš tyliu, o mano Tėve. Aš trokštu giedoti tau likdamas tyloje.
Hermis. Tada pasakyk tai, mat aš esu protas.
Mokinys. Aš suprantu protą, Hermi, kuris negali būti paaiškintas, kadangi jis laikosi savyje. Ir aš džiaugiuosi, o mano Tėve, nes matau tave besijuokiantį. Ir Visuma 59. džiaugiasi. Todėl nėra nė vieno kūrinio, kuriam trūks tavo gyvenimo. Mat tu esi piliečių valdovas kiekvienoje vietoje. Tavo apvaizda apsaugo. Aš kviečiu tave Tėve, eonų eone, didžioji dieviškoji dvasia. Ir per dvasią jis kiekvienam suteikia lietų. Ką man sakai, o mano Tėve Hermi?
Hermis. Apie šiuos dalykus aš nieko nesakau, o mano sūnau. Mat yra teisinga, kad priešais Dievą tylėtume apie tai, kas paslėpta.
Mokinys. O Trismegistai, neleisk, kad mano sielai trūktų didžiojo dieviškojo regėjimo. Mat tau yra įmanomas kiekvienas dalykas, kadangi esi Visumos šeimininkas.
Hermis. Grįžk prie šlovinimo, mano sūnau ir dainuok likdamas tyloje. Klausk to, ko nori, tyloje.
Kai jis baigė šlovinti, jis sušuko.
Mokinys. O Tėve Trismegistai, ką man sakyti? Mes įgijome šią šviesą. Ir aš matau tą patį regėjimą tavyje. Ir aš matau Aštuntąją ir sielas esančias jame ir angelus, giedančius Devintajai ir galioms jame. Ir regiu tą, turintį jų visų galią ir kuriantį tuos, 60. kurie yra dvasioje.
Hermis. Yra naudinga, kad nuo dabar pagarbiai tylėtume. Nekalbėk apie regėjimą nuo dabar. Dera giedoti Tėvui iki pat dienos, kai apleisime kūną.
Mokinys. Tai, ką tu dainuoji, mano Tėve, ir aš trokštu dainuoti.
Hermis. Aš giedu himną savyje. Kol tu ilsiesi, užsiimk šlovinimu. Mat tu atradai tai, ko ieškojai.
Mokinys. Tačiau ar dera, o mano Tėve, kadangi mano širdis pripildyta?
Hermis. Tai, kas dera, yra tavo šlovinimas, kurį tu dainuosi Dievui tam, kad jis būtų įrašytas šioje nemirtingoje knygoje.
Mokinys. Aš dainuosiu pašlovinimą savo širdyje, besimelsdamas iki Visumos pabaigos ir pradžių pradžios ir žmogaus ieškojimų, nemirtingo atradimo, šviesos ir tiesos gimdytojo, Žodžio (λόγος) sėjėjo, nemirtingo gyvenimo meilės. Joks paslėptas žodis negalės kalbėti apie tave, Viešpatie. Dėl to mano protas trokšta giedoti tau kasdien. Aš esu tavo dvasios instrumentas, protas yra tavo plektras. Tavo valia padaro, kad skambėčiau. Aš regiu 61. save! Aš įgijau galią iš tavęs. Mat tavo meilė pasiekė mus.
Hermis. Gerai, mano sūnau.
Mokinys. O malone! Po šių dalykų aš dėkoju, dainuodamas tau. Mat aš įgijau gyvenimą iš tavęs, kai tu padarei mane išmintingu. Aš šlovinu tave. Aš kviečiu tave vardu, kuris yra paslėptas manyje. A ō ee ō ėėė ōōō iii ōōōō ooooo ōōōōō uuuuuu ōōōōōōōōōōōōōōōōōōōōōō. Tu esi tas, kuris yra su dvasia. Aš giedu tau pagarbiai.
Hermis. O mano sūnau, užrašyk šią knygą Diospolio šventyklai gyvenimo namų raštininko rašmenimis (t. y. hieroglifais), pavadindamas ją „Aštuntoji atskleidžia Devintąją“.
Mokinys. Aš padarysiu, o Tėve, taip, kaip dabar įsakai.
Hermis. O mano sūnau, parašyk knygos žodį ant žaliai mėlynų stelų. O mano sūnau, dera parašyti šią knygą ant žaliai mėlynų stelų gyvenimo namų raštininko rašmenimis. Mat pats protas tapo šių dalykų prievaizdu. 62. Dėl to aš įsakau, kad šis žodis būtų iškaltas akmenyje ir kad tu padėtum jį mano šventykloje. Aštuoni sargybiniai saugo jį […] saulės. Vyrai dešinėje pusėje yra varlės veidu, o moterys kairėje yra katės veidu. Ir padėk keturkampį pieno akmenį prie žaliai mėlynų plokščių pagrindo ir užrašyk vardą ant žydros akmens plokštės gyvenimo namų raštininko rašmenimis. O mano sūnau, tu padarysi šitai, kai aš būsiu Mergelės (ženkle) ir saulė bus pirmojoje dienos pusėje, ir penkiolika laipsnių bus praėję mano (ženklą, t. y. Merkurijaus planetą).
Mokinys. O Tėve mano, visa, ką sakai, padarysiu su malonumu.
Hermis. Ir užrašyk priesaiką knygoje, kad tie, kurie skaitys knygą, piktybei nepasitelktų kalbos ir (nenaudotų jos) kovai prieš likimo darbus. Jie turėtų laikytis Dievo įstatymo, visiškai nenusižengdami, bet tyrai prašydami Dievo išminties ir pažinimo. Ir tas, kuris Dievo nebus pagimdytas pradžioje, atsiranda per įprastus ir detalius žodžius. Jis negalės skaityti dalykų, parašytų šioje knygoje, nors viduje jo sąžinė yra tyra, kadangi jis nedaro nieko gėdingo ir nesutinka su tuo. Veikiau palaipsniui jis keliauja ir įžengia į nemirtingumo kelią. Ir tokiu būdu jis įžengia į supratimą Aštuntosios, kuris atskleidžia Devintąją.
Mokinys. Tokiu būdu tai padarysiu, mano Tėve. Tokia yra priesaika: tą, kuris skaitys šią šventą knygą, aš prisaikdinsiu dangumi ir žeme, ugnimi ir vandeniu ir septyniais substancijos valdytojais (οὐσιάρχης) ir dvasia kūrėja jame, ir nesukurtu Dievu ir tuo, kuris sukūrė save (αὐτογενής), ir tuo, kuris buvo pagimdytas, kad jis sergės tai, ką Hermis pasakė. Dievas susitaikys su tais, kurie laikosi priesaikos, ir visais, kuriuos mes įvardijome. Tačiau rūstybė užklups kiekvieną, nusižengusį priesaikai. Tai yra tobulasis, kuris egzistuoja, o mano sūnau.
