Lietuviai myli miškus. Tiksliau pasakius, daug lietuvių myli miškus ir norėtų, kad per jų langą matytųsi medžiai: tiek mieste, tiek kaime. Esu tikra, kad jei būtų organizuotas referendumas dėl miškų kirtimo, būtų nubalsuota kirsti mažiau. Tačiau miškai yra išteklius, o miškų kirtimas – pajamas generuojanti ekonominė veikla ir, apie ką dažnai pamirštama, ta veikla didžiąja dalimi valstybinė. Todėl formaliai net miškų kirtimas komerciniais tikslais traktuojamas kaip viešasis interesas. Vienas viešas interesas yra juos kirsti, kitas – saugoti. Vienas interesas – trumpalaikis ekonominis, kitas – ilgalaikis ir ne tik ekonominis.
Įprastai viešojo ir privataus intereso susidūrimą patiriame, kai didesnės grupės žmonių interesas susiduria su mažesnės grupės interesu. Kaip antai daug miestiečių nori išsaugoti erdves mieste, bet egzistuoja konkrečių žmonių poreikis naujam būstui. Arba yra valstybės masto poreikis nutiesti „Via Baltica“ ir konkrečios bendruomenės nuosavybės teisė į tam keliui reikalingą žemę.
Tačiau matome, kad su miškais yra kiek kitaip. Čia ta pati grupė patiria ir gyvų miškų naudą, ir valstybinio miškų ūkio ekonominį indėlį. Pirmąją naudą gauna netgi tie žmonės, kurie į jį kojos nežengia (bijo, pavyzdžiui, briedžių ar erkių). Nes miškai sudaro ekosistemos pagrindą, jie teigiamai veikia daugybę gamtos, žmogaus gyvenimo kokybės ir ūkinės veiklos aspektų.
Kodėl kalbu būtent apie valstybinius miškus ir jų kirtimą, juk kerta ir privatūs savininkai? Todėl, kad valstybinis miškų ūkis Lietuvoje dominuoja. Ne tik dėl to, kad valdo daugiau hektarų, bet ir dėl pačių ūkių, kurie yra stambūs, komerciškai stiprūs ir įgalinti.
Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo pradėta prekiauti žemės ūkio paskirties žeme, neretam lietuviui buvo baugu, kad su ta žeme kažkas blogo atsitiks. Nors sunku suprasti, tiksliai kas – juk žemės niekas negali iškasti ir išvežti (ant ko mes tada gyventume?). Bet žmonėms atrodė, kad dirbti žemę gali tik savi. O kolektyvinių ūkių išardymo nuosėdos iki šiol it šiferio dulkės nuodija kai kurių žmonių sąmonę, generuodamos patologišką neapykantą konkrečioms politinėms partijoms. Dabar pažvelgus atgal negali atsistebėti, kad pavyko ir atsidžiaugti, jog tie kolūkiai buvo gana anksti sugriauti. Dėl to susiformavo normalus tarpusavyje konkuruojantis ir kuo įvairiausias ūkininkų sluoksnis. O galėjo atsitikti kaip su miškais – sukurtas vienas didžiulis valstybinis agropromas, apsirūpinęs geriausia technika ir nė iš tolo nepavejamas jokiam paskiram ūkininkui.
Lietuvos miškus valdo Valstybinių miškų urėdija, kuri, beje, buvo sustambinta iš konkrečių teritorinių urėdijų. Ji užsiima ir miškų priežiūra, ir kirtimu, ir atsodinimu. Čia ir atsitinka esminis miškų disonansas: žmonės nenorėjo privatizuoti miškų tam, kad jų neiškirstų. O dabar valstybinė įmonė yra didžiausia miškų kirtėja. Beje, su galingiausiomis mašinomis, kurios ne tik iškirstą mišką, bet ir viską aplinkui paverčia tokiu kraštovaizdžiu, kokio niekas, net ir ne miško mylėtojas, nenori matyti. Komercinės miškininkystės vykdomas miškų atsodinimas taip pat nėra orientuotas į gyvą mišką ir jo gyventojus, o į patogų medienos kirtimą.
Valstybė taip pat yra atsakinga už nekertamus miškus, – tai patiria visi norintys ką nors nukirsti, kad ir virš stogo palinkusį medį. Tačiau akis bado faktas, kad privatiems miškų ir medžių savininkams išrašiusi kuo griežčiausias kirtimo taisykles, pati valstybė leidžia kirsti pakankamai dosniai ir tose vietose, kurios, visuomenės nuomone, yra visų turtas ir turėtų toks likti. Nesakau, kad tai daroma nelegaliai. Ne, įstatymai kuo puikiausiai leidžia kirsti miškus ten, kur visuomenei neatrodo, kad turėtų, kaip antai – saugomose teritorijose. Ir daryti tai siekiant pačio paprasčiausio tikslo – parduotos medienos. Ne gyventojų saugumo, nacionalinės svarbos kelio, geležinkelio, poligono ar pan., tarsi miškų kirtimas būtų Lietuvos esminė ir visaip plėtotina ekonomikos šaka.
Taigi turime užprogramuotą konfliktą: jei valstybė atstovauja viešajam interesui – o ji tai daro su plačiu savo gamtosauginių ir reguliacinių institucijų tinklu, – tai ji neturėtų turėti savo komercinio intereso tą mišką iškirsti ir parduoti. Juolab kai Lietuva nėra šalis, kuri gyventų iš žaliavos. Miško kirtimas nėra mūsų pramonės pagrindas. Joks žaliavos gaminimas nėra Lietuvos ekonomikos prioritetas, jau vien dėl to, kad tai santykinai žemos pridėtinės vertės veikla. Kol yra iš kur, mišką protinga pirkti. Ypač turint omenyje klimato kaitą, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių, bet vyksta. Nepriklausomai nuo tos kaitos priežasčių, miškas padeda ją amortizuoti – tas svarbu kiekvienam gyventojui. Kai karštis virš 30 oC, net keletas laipsnių žemiau yra tai, ko visi norėtume. Miškų plotai daro įtaką ne tik temperatūrai, bet ir oro drėgnumui, jo švarai, visų rūšių gyvajai gamtai.
Todėl būtų visiškai nuoseklu, ekonomiškai teisinga ir gamtai naudinga komercinį miškų kirtimą pašalinti iš viešo intereso. Tam visų pirma reikia peržiūrėti miškų suskirstymą į kategorijas, nustatančias, kurie miškai yra saugomi ir kokiais režimais, o kurie auginami komercijai, it kukurūzai ar rapsai. Dabartinis miškų suskirstymas daugelio specialistų vertinimais įvairiais aspektais neatitinka šios dienos visuomenės poreikių.
O kaip situacija atrodo iš miško savininko pozicijos? Miško savininkų Lietuvoje yra virš 250 000, dalis jų miško įgijo visai neplanuotai, o gavo kaip kompensaciją už negrąžintą žemę ar tiesiog paveldėjo iš taip gavusiųjų. Su tuo mišku žmogus nelabai ką kita gali daryti, tik iškirsti arba parduoti. Nes jokių ūkinių veiklų miške vykdyti negalima. Šiandien turime ekonomiškai labai nenaudingą miško kaip turto teisinį statusą, kai naudą iš savo turto savininkas gali gauti tik pats juo grožėdamasis, jį iškirsdamas arba parduodamas tą patį daryti kitam. Jei reglamentacija būtų moderni, t. y. atitinkanti šiuolaikinio žmogaus poreikius, miškas galėtų uždirbti pinigus ir nebūdamas nukirstas – kaip turtas paslaugoms plėtoti. Sušvelninus apribojimus, ką savininkas gali daryti savo miške, galima būtų plėtoti mokamus renginius miško uostytojams, ragautojams, stebėtojams, medituotojams. Šios kategorijos paslaugų paklausa pasaulyje tik didėja, o įvairovę ribotų tik fantazija. Žinoma, dalis savininkų vis tiek norėtų kirsti. Tačiau dalis pasirinktų kitus turto panaudojimo būdus ir šansai būti neiškirstam dėl medienos ar biokuro miškui padidėtų.
Analogiškai pramonei, prekybai, statybai ir žemės ūkiui, kur valstybė pati nieko neaugina, negamina ir neparduoda, tik reglamentuoja ir prižiūri, kaip tai daro privatūs ūkio subjektai, Valstybinių miškų urėdiją derėtų reorganizuoti ir jos komercinę dalį privatizuoti. Tuomet valstybė, kaip jai pridera, liktų saugoti miškų kaip viešojo intereso ir reglamentuoti beigi prižiūrėti privačių kirtėjų veiklos. Tuo tarpu privatūs komercinių miškų savininkai, nelikus privilegijuoto ir dominuojančio veikėjo, turėtų skaidresnes konkurencijos sąlygas, kas visada skatina inovuoti. Esu tikra, kad miškų ūkyje, kaip kadaise žemės ūkyje, būtų pradėtos diegti ir tausojančios miško kirtimo technologijos, ir gamtai draugiškesni atsodinimo metodai.
Galima būtų sakyti, kad šiandien mums tokie projektai nėra aktualija, jie gal buvo tokie klimato kaitos problematikai pasiekus piką, dabar gi mums labiausiai rūpi krašto gynyba. Rūpi gynyba ir rūpi gauti jai papildomų pinigų. Kalbama apie kiemų kampų ir patvorių pardavimą privatiems subjektams. Žinoma, ką galima parduoti, reikia parduoti, nes nei valstybė, nei savivaldybės nėra geras turto savininkas ir plėtotojas. Bet galima ir daugiau.
Ieškodami šaltinių dideliems projektams nepriklausomybės pradžioje gręždavomės į privatizaciją. Ypač kai projektai buvo svarbūs mums visiems. Šiandien gynyba yra ir svarbiausia, ir tokia ji yra visiems, net jei jie taip nesako. O valstybiniai miškai tikrai yra visų, net labiau visų, nei pradėti vystyti sklypai ar pastatai. Valstybinė komercinė miškininkystė yra tiesiog reliktas, ji nesudaro lygių konkurencinių sąlygų šakoje, o tai reiškia ir trikdo tvarų šakos vystymąsi. Taip pat ji kelia interesų konfliktą su miškų saugojimo funkcija. Privatizuoti būtų visiškai logiška ir iš ekonomikos, ir iš miškų saugojimo pusės. Taip pat būtų galima gauti papildomų pinigų gynybai, kartu dar padarant gerą darbą ekonomikai ir gamtai.
