Mums patinka, kai kiti žmonės prisiima atsakomybę – už save, už susijusius žmones, o geriausia, kai ir už mus. Malonu, kai kas nors kitas už tave prisiima atsakomybę. Nes ji spaudžia protą, kol priimi sprendimą, o po to jau slegia pečius. Našta gali būti santykinai nedidelė – už vieno asmens gyvenimo pasirinkimus, bet ir ji ilgainiui ima slėgti, ypač išorės situacijai susikomplikavus. Tad kodėl gi jos nenumetus, jei yra galimybė? 

Numesti atsakomybę galima daug kam – tėvams, vaikams, sutuoktiniams, kolegoms bei viršininkams ir, aišku, politikams. Vieni prisiima, kiti ne. Su artimaisiais netrunki išsiaiškinti – jei neprisiima, bandyk nebandęs, tik santykius susigadinsi. Iš pradžių gali jaustis įsižeidęs ir nepatenkintas: kodėl man nepadeda, nesupranta, palieka tempti sunkią savo naštą. Bet po kurio laiko supranti, kad tai yra geriausia, ką jie galėjo padaryti. Nes jei tavo atsakomybė savo vietoje, su tavimi, tai tarp tavęs ir kitų žmonių lieka erdvės kitiems jausmams bei santykiams.

Bet jei užsispyrusiai bandai, tai turi ir daugiau galimybių atsakomybės naštos susimažinti, tegul ir dalimis. Pavyzdžiui, profesinėje srityje gali stumdyti ją kolegoms ir viršininkams – paskirai arba visų darbuotojų interesais prisidengęs. Vadovai taip lengvai neišsisuks, nes jie atsakingi už rezultatą, įmonės vertę ir vardą. Jei pavyks savąją naštą išradingai užmesti, jie turės pakelti ir nusinešti. Juolab viešoji nuomonė raudonomis raidėmis skelbia, o darbo įstatymai įtvirtina, kad darbdavys už darbuotoją yra atsakingas. Ne tik negatyviai (neskriausti), bet ir pozityviai – sudaryti kuo geriausias sąlygas klestėti. O juk atsakomybės našta neabejotinai trukdo klestėti. Taigi norinčiam ją palengvinti, darbo vieta yra neblogas medžioklės laukas (jei tik ant tvirtos vadybos nepataikai).

Bet patys patraukliausi atsakomybei nusimesti yra politikos laukai. Platūs ir vaizdingi, įvairūs ir intriguojantys. Svarbiausia, politikai patys kviečia tai daryti – mes stiprūs ir galingi, išmintingi ir atjaučiantys, jumis pasirūpinsime. Visais kartu, ir kiekvienu: paremsime, pamaitinsime, apsaugosime ir pagydysime, už jus pagalvosime ir pasirinksime. Jei žmonės prašo, tai kodėl neatiduoti tos naštos? Nesvarbu, kad žadantieji omenyje turi viena, o tu kita.

Kad ir kaip maga, geriau būtų neatiduoti. Nes kartu įduosi ir savo sprendimo laisvę. Ir įdomiausia, kad realią savo pasirinkimo laisvę atiduosi vien už pažadą, kad šie tą atsakomybę prisiims. O neprisiims, nes negali. Nes jiems savos užtenka – tavoji įeina tik į rinkimų, ne į darbų programą.

Žinia, atsakomybė vaikšto sukibusi kartu su laisve, ir, kad galėtų suveikti, abiejų turi būti proporcingai. Kitaip vienas lieka apačioje prispaustas, o kitas – viršuje pakibęs. Kaip vaikiškose sūpynėse („tu šiukšlyne, aš danguj“, – sakydavom). Vaikai atsakomybės ir laisvės – dviejų monetos pusių principo – mokomi nuosekliai. Ilgai jiems lieka neaišku, kodėl suaugusieji neleidžia visą dieną lindėti ekranuose ir valgyti saldainius (tarsi priešai kokie būtų), tačiau kodėl negalima griebti už karšto puodelio, paaiškėja gana anksti. Ir juo anksčiau vaikai gauna laisvės, juo greičiau jiems paaiškėja jos antroji pusė: kad norint nuo kalnelio nuvažiuoti, rogutes į viršų teks užsitempti. 

Aiškiausiai laisvės ir atsakomybės pusiausvyra matyti ekonominėje veikloje, kur viskas yra daugiau ar mažiau įrėminta piniginių santykių. Organizacijos skyriaus vadovas yra atsakingas tik už grupę žmonių bei darbų ir turi ribotą laisvę priimti sprendimus. Paprastai kolektyvas tai supranta ir nekelia skyriaus vadovui scenų, kad jis neišmokėjo metinių premijų – tam yra aukštesnis šefas. Šis turi daugiau sprendimo ir veikimo, bet ir atsako už daugiau. Klaidą padaręs darbuotojas (tarkime, apskaičiavęs pirkėją) paprastai negalvoja apie įmonės reputaciją, – jis galvoja apie save. Kas bus taip prisidirbus ir ką dar galima padaryti, siekiant sumažinti pasekmes: neigti, suversti kaltę klientui, apskaitos sistemai, prastam orui ar pasaulinei revoliucijai. Įmonės atsakomybės prieš klientą darbuotojas neprisiima – ji lieka vadovui. Šis turi ne tik kompensuoti klientui, jo atsiprašyti, – ir ne formaliai, o kad tikrai atleistų ir nepaskųstų įvairioms institucijoms, neparašytų socialiniuose tinkluose, kad „Ei, neikit į šią kontorą, čia žmones apskaičiuoja“. Kai pats esi kaltas arba suklydo tavo patikimas darbuotojas, nėra didelės bėdos ir jo kaltę prisiimti. Bet jeigu pats įtarei, kad taip gali atsitikti, nes darbuotojas jau ne kartą pasirodė neatsakingas (o neatleidai, nes pagalvojai – žmogus jaunas, išmoks, arba senas, ką padarysi), tai daryti sunku neproporcingai. Atsakomybės pusė svarstyklėse tampa sunkesnė, palyginus su laisvės. Juo daugiau žmonių nuo tavęs priklauso, juo daugiau veiklos vystai ir žalos gali padaryti, juo žemiau ta pusė svyra, juo daugiau tave užgula papildomos atsakomybės našta. Chemijos įmonės vadovas, ligoninės vyr. gydytojas, laboratorijos vedėjas, teisėjas, elektros tinklų, statybos aikštelės vadovas, darželio direktorė – visų jų darbe atsakomybė yra sunki pareiginė instrukcija.

Rinkoje atsakomybės ir laisvės pusiausvyra pasiekiama mokant didesnį atlygį. Tiek didesnį, kad galima būtų nupirkti laisvės šiai atsakomybei atsverti. Žinoma, pusiausvyros taškas ir nuo asmenybės priklauso: kai kam ta pati atsakomybė yra knygos, kai kam plytos svorio. Tie, kuriems knygos, yra konkurencingesni vadovaujančiai pozicijai užimti. Tie, kuriems plytos, renkasi kitas profesijas ir pareigas. Ne vienas ir įkliūva tik apie didesnį atlyginimą ar karjerą galvodamas, o apie atsakomybės svorį nesusimastęs. Tada būna didžiai nustebęs ir pasipiktinęs, ūmai tos atsakomybės prislėgtas. Kai su atsakomybe prasilenkia privačios įmonės vadovas, savininkai paprastai jį nubaudžia. Kai tai padaro valstybės institucijos vadovas, nubaudžia retai. Šis greituoju būdu gauna pažymą, kad serga, o išmestas iš pareigų bylinėjasi dėl „susidorojimo“ ir neretai būna grąžintas (su kompensacijomis iš mūsų visų pinigų). Ypač pavojinga neįvertinti tos atsakomybės, kai tavo institucija atsakinga už tvarkymąsi nekasdienėse situacijose (kaip antai pandemija, stichinė nelaimė ir pan.).  

Tačiau keisčiausias atsakomybės ir laisvės santykis klostosi politikams. Viena vertus, jie patys atvirai ir savo noru atsakomybę prisiima. Negali žinoti, kiek jų supranta tos atsakomybės ribas. Kita vertus, vos tik jie prisiima tą formalią atsakomybės dalį, ant jų užgriūna bent kelis kartus didesnė tautos lūkesčių našta. Našta tos atsakomybės, kurią žmonės įsivaizduoja, kad politikai prisiims, nes kažką panašaus žadėjo. 

Sveikatos ministras, kuris valdo pandemiją (maždaug kaip Gendalfas kaunasi su Balrogu Morajos požemiuose) tikrai yra atsakingas, kad skiepijimo procesas vyktų taip greitai, kaip įmanoma. Tačiau dalis visuomenės įsitikinusi, kad jis yra atsakingas už tai, jog su skiepijimu tiesiog viskas būtų gerai: nepriklausomai nuo vakcinų tiekimo grafiko, oro sąlygų, dalyvaujančių institucijų gebėjimų, dešimtmečiais kauptų pacientų sąrašų būklės, žmonių noro skiepytis ir jų nuomonės apie konkrečias vakcinas. Jei žmonės skiepytis nenori, ministras burtų lazdele (atsiprašau, viešųjų ryšių akcija) privalo įrodyti kad jie neteisūs. Arba priešingai, pripažinti, kad skiepijimas nepadeda, o gali būti, kad pandemija net neegzistuoja. Ekonomikos ministrė tampa atsakinga ne už palankias verslui sąlygas ir tvarkingą paramos nukentėjusiems paskirstymą, bet pamaitinimą visų, kurie nukentėjo nuo pandemijos taip, kad jie nebūtų gavę mažiau nei kiti. Tai irgi panašiau į kovą su vėjo malūnais nei į ekonominį uždavinį. Gal dėl to ši ministerija turi pavadinime žodį „inovacijų“?

Aplinkos ministras turi įgyvendinti žaliąjį kursą, kuris reikalauja kuo radikaliausių sprendimų, nieko radikaliai nepakeitęs, o socialinių reikalų ir darbo (apskritai kone magijos magistro) – duoti žmonėms pinigų, nesumažinant jų noro dirbti. 

Su kiekvienais rinkimais pažadų apimtys auga bevalgant ir nežinia, kas galėtų jas sustabdyti. Čia jau ne sūpynes primena, o karuselę – politikas negali pažadėti mažiau nei jo oponentas, todėl spiriasi į priekį. Įsisukusiems apsvaigsta galva, o nuo karuselės nulipę savomis kojomis nebegali paeiti. 

Deramo balanso situaciją komplikuoja ir tai, kad politikams už prisiimtą atsakomybę nėra sumokama. Iš bėdos galėtumėm sakyti, kad už formalią dalį sumokama, bet už perviršį – tikrai ne. Ypač dabar, kai dalis dirba ir vadovais, ir pandemijos gaisrininkais. Sakysite, juk jie sukaupia politinį kapitalą arba gauna šlovę. Taip, tačiau šlovės trokštantys nebūna geri politikai, o politinį kapitalą Lietuvoje realizuoti nėra paprasta, taigi ir kapitalas ne itin vertingas. 

Kadangi laisvės ir atsakomybės pusiausvyra vis vien nusistovi, tam yra tik du keliai: arba savavališkai pasididinama laisvės, arba susimažinama atsakomybės. Pirmuoju atveju politikas demonstratyviai neša rinkėjų lūkesčių atsakomybę, pasipildydamas laisvės daugiau, nei pagal įstatymą priklauso. Neretai nuoširdžiai manydamas, kad taip ir turi būti. Šis būdas apima ir grynąjį populizmą, sakant, dėl rinkėjų padarysiant viską, o realiai net nesirengiant nieko. Tai dažnai pasirenkamas kelias. Antru atveju politikas prisiima tiek atsakomybės, kiek būdamas toje pozicijoje realiai gali panešti, taip dalį rinkėjų lūkesčių ignoruodamas. Tai populiarus kelias. Pirmu atveju visuomenė kalba apie korupciją ir populizmą, antru – apie aroganciją. 

Realybėje, žinoma, matome įvairius šių variantų mišinius, tačiau abejoju, kad trečias variantas egzistuotų. Nebent iš minėtosios magijos sferos – kai politikas yra tobulas asmuo ir specialistas, komunikatorius ir masių įkvėpėjas, vadovas ir motyvatorius, dar ir pranašas (ypač krizių ir pandemijų).

Visuomenei gi naudingiausia būtų, kaip tam vaikui, išmokti, kad negali visą dieną spoksoti į ekranus ir šlamšti saldainius, nes ne tėvams, kurie to neleidžia, suges sveikata. Kad džiaugsmas fantastiškais tėvais, kurie visa tai skatina, bus didelis, bet trumpas. Net jei ilgą laiką po to galvosi, kad už situaciją, kurioje atsidūrei, atsakingi kiti, vieną dieną pats turėsi patirti pasekmes. Ir tada niekam nebebus įdomus tavo priekaištas – kodėl jie man iš karto nesakė, kad savo atsakomybę galų gale vis tiek teks patirti pačiam.