Henrikas Pontoppidanas (1857–1943) – danų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1917). 1890 m. pirmą kartą paskelbta novelė „Erelio skrydis“ („Ørneflugt“) yra vienas iš garsiausių rašytojo kūrinių, parašytas kaip atsakas į Hanso Christiano Anderseno pasaką Bjaurusis ančiukas (1843). Pontoppidanas čia oponuoja pagrindinei Anderseno pasakos minčiai, kad tikras genijus, nepaisydamas savo aplinkos, anksčiau ar vėliau atskleidžia savo talentą ir sulaukia pripažinimo. Pontoppidanas, remdamasis XIX a. pabaigoje madingomis socialinio determinizmo idėjomis, ironiškai teigia priešingai: „Kas iš to, kad išsiritai iš erelio kiaušinio, jei užaugai tarp ančių“. Novelė versta iš antrojo leidimo, paskelbto 1899 m. rinkinyje Krøniker. Iš danų kalbos seminarų metu vertė Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro danų specialybės studentai Miglė Apyvalaitė, Uršulė Baltėnaitė, Raminta Garbovskytė, Dovydas Grajauskas, Ignė Grigaitytė, Gabija Gedrimaitė, Milda Jasulevičiūtė, Monika Janušaitė, Deimantė Kleinauskaitė, Aušrinė Klydžytė, Jovilė Piragiūtė, Liucija Širkaitė, vadovaujami dėstytojo Giedriaus Tamaševičiaus.
Tai istorija apie jauną erelį, kurį dar visai geltonsnapį rado kaimo berniūkščiai ir nunešė į senąją kleboniją. Ten jį priglaudė geraširdžiai žmonės ir taip pamilo, kad vėliau nepanoro skirtis.
Tarsi bjaurusis pasakos ančiukas augo jis tarp krykiančių ančių, kudakuojančių vištų ir bliaunančių avių. Ilgainiui jis pritapo ir išaugo. Net užsiaugino pilvuką, kaip sakydavo klebonas.
Jis turėjo savo vietą ant senos tvoros prie kiaulidės, kur tupėdavo ir laukdavo, kada merga mes atliekas iš virtuvės.
Vos pastebėjęs storulę Urtę, puldavo ant akmenimis grįsto tako ir krypuodavo dubens link. Žeme dangaus karalaitis judėjo nerangiai, tarsi dalyvautų maišų lenktynėse.
Karts nuo karto, ypač audringomis dienomis arba siautėjant vėjui, neišpasakytas ir miglotas namų ilgesys suspausdavo belaisvio dangaus palikuonio krūtinę.
Tuomet jis galėdavo pusę dienos pratupėti paslėpęs snapą murzinose krūtinės plunksnose, nepasijudindamas ir nenorėdamas ėsti.
Po to staiga erelis išskleisdavo sparnus, apglėbdamas orą, ir išdidžiai šaudavo aukštyn… Tačiau neilgam.
Jo sparnai buvo kruopščiai pakirpti; po kelių akimirkų bejėgiško skrydžio erelis krisdavo žemėn, kur suglumęs pirmiausiai šokteldavo kelis žingsnelius į šoną, o tada ištempęs kaklą tarsi gėdydamasis bėgdavo slėptis į tamsų kampą.
Šitaip jis gyveno keletą metų, kol vieną dieną senasis klebonas susirgo ir mirė. Kilus sąmyšiui, žmonės pamiršo pasirūpinti karališkuoju paukščiu Klausu – tokiu miesčionišku vardu jis buvo pramintas.
Kaip įprastai krypuodavo jis tarp kitų naminių paukščių, visad taikiai, netgi šiek tiek baugščiai, kadangi buvo pratęs gauti per snapą nuo klebono dukterų, jei kartais sumanydavo pasinaudoti įgimtu pranašumu prieš mažesniuosius.
Tačiau išaušo diena, kai gaivus pietų vėjas atnešė pavasarį ir šilumą, tuomet erelis, nesuprasdamas kaip, atsidūrė ant didžiosios daržinės kraigo.
Erelis, kaip įprastai ilgesingai svajodamas, tupėjo ant tvoros, kol staiga jį apėmė neapsakomas laisvės troškimas, tuomet jis išskleidė sparnus skristi, tačiau, užuot kaip visada kritęs ant grindinio, jis, pagautas oro gūsio, šovė į viršų tokiu greičiu, kad persigandęs suskubo ieškoti, kur nusileisti.
Ir štai erelis jau tupi aukštai, ant daržinės stogo, suglumęs dėl to, kas ką tik nutiko. Dar niekada jis nematė pasaulio iš tokios aukštybės.
Susidomėjęs žvalgėsi jis aplink, kol negalėdamas atsispirti dangaus mėlio ir plaukiančių debesų traukai, vėl išskleidė sparnus ir leidosi nešamas… Iš pradžių atsargiai ir neužtikrintai, tačiau pamažu įsidrąsino ir džiaugsmingai suklykęs jau suko didelį ratą aukštai danguje. Tuomet jis kaip mat suvokė esąs erelis.
Po juo plaukė kaimai, miškai ir saulės nutvieksti ežerai. Apsvaigęs nuo horizonto platybės ir savo sparnų jėgos, jis kilo aukščiau ir aukščiau į giedrą dangų.
Bet staiga stabtelėjo. Didelė ir plati tuštuma aplink kėlė nerimą ir erelis ėmė dairytis vietos pailsėti.
Laimei erelis spėjo pasiekti aukštai virš upės slėnio kyšančią uolą. Iš čia jis, vis dar apsvaigęs, bergždžiai dairėsi klebonijos, aukšto daržinės stogo ir tai jį dar labiau sukrėtė.
Erelio žvilgsnis klaidžiojo po svetimą kraštą. Kiek tik akys galėjo aprėpti – jokios pažįstamos vietelės, jokio prieglobsčio.
Virš jo galvos kilo uola po uolos – stačios plikos akmens sienos be jokios užuovėjos nuo audros. O vakaruose, už atviro horizonto, saulė leidosi į kraujo raudonio debesis, pranašaujančius audrą ir tamsias naktis.
Gelsviems rūkams apgaubus slėnį, slogus vienatvės jausmas užplūdo jaunojo karalaičio krūtinę.
Bejėgis sekė jis akimis varnų pulką, kurios kranksėdamos skrido namų link, ten žemai, kur virš šiltų žmonių būstų jos buvo susisukusios lizdus.
Sparnus suskleidęs, o snapą paslėpęs krūtinės plunksnose, erelis tupėjo vienišas ir tylus ant atokios uolos.
Staiga jam virš galvos pasigirdo šnaresys. Vakaro žaroje jis pamatė ratus sukančią erelę balta krūtine.
Valandėlę erelis tupėjo ištiesęs kaklą ir mąstė apie šį neįprastą reginį. Suėmęs save į nagą, jis įveikė sumišimą ir, galingais sparnų mostais pakilęs į orą, po akimirkos jau buvo šalia jos.
Ir prasidėjo pašėlusios gaudynės virš kalnų. Patelė lėkė pirmiau ir aukščiau, o nerangus ir uždusęs Klausas ją vijosi.
Pakilę aukštai tarp kalnų viršūnių, saulei vis dar apšviečiant aukščiausias viršukalnes, nardė jie šlaitais vakaro sutemose.
Kažkur žemai buvo girdėti bauginantis girios alsavimas ir giliose daubose riaumojančios upės.
„Argi ji niekad nenusileis?“, – pagalvojo jis, įbaugintas to grėsmingo ir nepaaiškinamo šniokštimo. Jam pradėjo trūkti oro, sparnai apsunko nuo nuovargio.
Bet ji kilo vis aukščiau ir aukščiau, sklandė virš rausvų kalnų keterų – viliodama, kviesdama.
Tuomet jie pasiekė neaprėpiamą akmens dykumą, kur milžiniški akmenys buvo chaotiškai suvirtę tarsi Babelio bokšto griuvėsiai.
Ir čia prieš juos atsivėrė vaizdas. Aukštai virš plaukiančių debesų lyg vizija sklendė nežemiška amžinųjų sniegynų karalystė, nepaliesta žmonių, vien erelio ir tylos buveinė.
Paskutiniai dienos spinduliai ilsėjosi ant balto sniego. Už viršūnių driekėsi tamsiai mėlynas, pilnas žvaigždžių dangus.
Sukaustytas baimės Klausas nutraukė savo skrydį ir nutūpė ant uolos. Krečiamas šalčio ir nejaukumo, jis žvelgė į šią baltą mirusią žemę, didingas žvaigždes, žybsinčias tamsoje lyg katės akys.
Jo mintys ir vėl nuklydo į paliktus namus. Jis prisiminė savo jaukiąją vietelę ant tvoros ir mieląjį ančių ūkį, kur jo mažieji draugai tikriausiai jau buvo sutūpę eilėmis ir miegojo galvas sukišę po sparnais.
Jis prisiminė ir mažuosius, rubuiliukus paršelius, kurie dabar apspitę mamą žįsdami snaudė, prisiminė storulę Urtę, ateinančią iš virtuvės su garuojančiu puodu rankose, bažnyčios varpui skelbiant dienos pradžią.
Kažkur aukštai per ledinį orą ataidėjo erelės šauksmas. Tačiau Klausas tylomis išskleidė sparnus ir atsigręžė į tą pusę, iš kurios buvo atskridęs… iš pradžių neryžtingai… dvejodamas, plasnodamas nuo uolos prie uolos… bet netrukus vis greičiau, nekantriau, genamas baimės, nerimo ir svaiginančio ilgesio – namo, namo, namo!
Po beatodairiško skrydžio kleboniją jis pasiekė tik kitą rytą. Kelias akimirkas jis dar sklandė virš brangiųjų vaikystės namų, kad įsitikintų, jog viskas po senovei.
Tuomet ėmė palengva leistis. Tačiau čia jo laukė nelaimė. Bernas, dar negirdėjęs apie Klauso dingimą ir atsitiktinai išvydęs paukštį, jau buvo nubėgęs šautuvo ir tykojo už medžio kamieno, pasiruošęs šauti, kai tik tariamas vištų vagis pakankamai priartės.
Nuaidėjo šūvis. Keletas plunksnų pakilo į orą ir Klausas kaip akmuo krito tiesiai į mėžinį.
Kas iš to, kad išsiritai iš erelio kiaušinio, jei užaugai tarp ančių.
