Antakalnis prieš šešetą dešimtmečių buvo jaunas. Statėsi, plėtėsi, tįso. Kaune ar Vilniuje pakrimtę aukštųjų mokslų, čia itin noriai kėlėsi gyventi nekantrūs jauni žmonės. Užuot iki senatvės laukę eilėje valdiškam butui gauti, stodavo į kooperatyvus, kad po metų kitų apsigyventų naujai pastatytuose kooperatiniuose daugiabučiuose.
Proletarų Antakalnyje beveik nebuvo, jei neskaitytume XX a. šeštajame dešimtmetyje iš Pietų Amerikos į socialistinį rojų atvykusių kelių komunistuojančių lietuvių šeimų, kurioms sovietų valdžia parūpino kuklius butus nepatvariose chruščiovkėse ir aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus.
Krantinės gatvės blokiniuose penkiaaukščiuose nestigo rusų karininkų ir miglotos socialinės kilmės rusakalbių šeimų, o Šilo gatvėje it povai karaliavo ne pirmo rango sovietinė nomenklatūra, kurią rytais į darbus išvežiodavo antenomis ant stogų papuoštos „Volgos“.
Mano šeimos kooperatinis namas buvo pastatytas iš geltonų plytų, renovuotas tebestovi priešais Antakalnio klinikas. Socialinė namo gyventojų kilmė: techninė ir kūrybinė inteligentija.
ALAUS BARAS „PUTELĖ“
Įsikėlus naujakuriams į Antakalnio gatvėje pastatytą kooperatinį namą, didžiulio pasisekimo susilaukė čia įsikūrusi viešojo maitinimo ir girdymo įstaiga – alaus baras „Putelė“. Prie jo durų nuo pirmųjų dienų nusidriekdavo milžiniškos alaus, žirnių ir pupų mėgėjų eilės. Sovietmečiu neišpaikinti gastronominėmis gėrybėmis ir alinių įvairove, jie būriais ateidavo iš Žirmūnų ir net Dzūkų gatvės. Kiti, įveikę solidžius atstumus, it piligrimai savaitgaliais atkakdavo iš Juodšilių ar Panerių. Kantriai valandą kitą atstovėję prie alaus baro durų, troškulio iškamuoti vyrai pagaliau patekdavo į šiek tiek didesnę nei šimto kvadratinių metrų tvankią, pilkų sienų patalpą, kurioje, bankrutavus picerijai „Laukiniai vakarai“, šiuo metu klesti vaikų darželis „Smaragdo miestas“. Cigarečių dūmų ūke, su drumzlino alaus bokalu prilipus prie medinių stalų, laikas vyrams „Putelėje“ ištirpdavo. Todėl pernelyg ilgai užsisėdėjusius rėksnius tekdavo alinės durininkui, talkinant nepakantiems baro aktyvistams, išmesti pro duris. Netoli nuėję, jie smigdavo greta šaligatvio Antakalnio gatvėje, kiti, netekę jėgų, voliodavosi kieme vaikų žaidimų aikštelėje, treti didvyriškai sulaukdavo ryto po namo balkonais.
Tualetas šiame legendiniame bare veikdavo nereguliariai, tai buvo prabangos įstaiga. Tai kėlė šiokių tokių keblumų, nes alaus pripampę dėdės šlapindavosi krūmuose ar po namo langais močiučių puoselėjamuose rūtų darželiuose. Pasitaikydavo ir itin drovių alaus gėrėjų. Jie, vengdami viešumo, įsvirduliuodavo į tuo metu nerakinamas kooperatinio namo laiptines. Čia juos neretai pričiupdavo naujakuriai inteligentai – kooperatinių butų savininkai. Nusikaltimo vietoje pastvėrę už pakarpos, jie nekviesto svečio neišspirdavo lauk, nepalikdavo likimo valiai, o įgrūsdavo į namo laiptinės rūsį ir užrakindavo. Ten, išstatę sargybą, kumščiais daužantį duris kalinį laikydavo tol, kol atvažiuodavo linksmai geltonas milicijos varanokas. Kas vėliau kooperatinės nuosavybės žemintojui T. Kosciuškos gatvės blaivykloje nutikdavo, niekas iš advokatų name nesidomėjo.
Sąlyginai neseniai, kai įsėdus vietinis Vilniaus taksistas pasiteiraudavo, kur mane vežti, sakydavau: „Ten, kur kažkada buvo alaus baras „Putelė“. Papildomų klausimų taksistui nekildavo, veždavo namo.
VAIKŲ ŽAIDIMAI IR PRAMOGOS
Ne tik mano, bet ir gretimai stovinčių namų rūsiuose buvo įkurtos daugiafunkcinės paskirties salės. Juose vykdavo kooperatyvo susirinkimai, buvo saugomos SSRS ir LSSR vėliavos, šluotkočiai, skudurai, ūkinis muilas, kibirai ir kiti namo valytojos rakandai. It valdovas rūsio salės centre stovėjo stalo teniso stalas. Jis buvo rūsio karalius, vaikų traukos centras. Vaikai čia pliekdavo stalo tenisą nuo aušros iki sutemų, rengdavo turnyrus, kurie – paaugus – rūsyje virsdavo geidulingais šokiais, o ten stovintis stalas – nekaltos meilės guoliu. Tačiau kartais namo rūsio salė, kai pasimirdavo kažkuris iš gyventojų, tapdavo ritualinių paslaugų sale. Tada stalo teniso stalą namo komendantas, it šventikas nuėmęs tinklelį, apdengdavo pilku audeklu. Padedant kaimynams, artimieji įnešdavo karstą su namo velioniu ir pašarvodavo ant teniso stalo. Kelią į rūsį lauke pažymėdavo išbarstytais eglišakiais. Šermenys, kaip anuomet buvo įprasta, vykdavo keletą parų. Tada, pagal lietuvių paprotį, naktimis Antakalnyje buvo liejamos raudos. Iš Dzūkijos ar Žemaitijos kaimų suvažiavę į Vilnių giminaičiai turėjo balsingas gerkles. Man, gyvenant virš daugiafunkcinės salės, gedulingos apeigos buvo ne prie širdies. Nekantriai laukdavau, kol raudos nutils, velionį išneš ir mes vėl su kiemo draugais galėsime rūsyje žaisti stalo tenisą, o vėliau – jei pasiseks – bučiuotis su iš gretimų namų pakviestomis mergaitėmis.
Žiemą vaikų žaidimų aikštelėje geranoriai namų komendantai išliedavo ledą. Tada berniukai užsidėdavo pačiūžas, pasiimdavo ledo ritulio lazdas, pasistatydavo iš šiukšlių kibirų vartus iš žaisdavo ledo ritulį. Visi buvo „kanadiečiai“: Leflerai, Bosiai, Espozito… Ritulys, dažnai nepataikydamas į vartus, skriedavo į akmeninę kiemo sienelę, skiriančią kiemą nuo Antakalnio gatvės. Vasarą ant jos susėdę, vaikai žaisdavo kortomis, kartais ruošdavo pamokas. Sienelė iš akmenų buvo patikima, tvirtai sumūryta. Kažkurią dieną mano kiemo draugas bedė pirštu į vieną sienelės akmenį. Ten buvo antkapio įrašo fragmentas. Ėmėme tyrinėti. Visa, į ką vaikystėje spardėme kamuolius, lazdomis mėtėme ritulius, buvo sumūryta iš sunaikintų žydų antkapinių paminklų.
Gretimo kooperatinio namo pirmajame aukšte buvo įsikūrusi parduotuvė „Žuvis ir Mėsa“. Mėsa Antakalnio kiemo vaikus menkai domino, tačiau žuvis… Kai į parduotuvėje esantį baseiną prileisdavo gyvų karpių, geraširdė žuvies pardavėja, mėsininkui neprieštaraujant, leisdavo vaikams pažvejoti. Tada iš gretimų namų su meškerėmis ir masalu susibėgę vaikai gaudydavo baseine karpius, kuriuos pagavę – prisilaikant šiuolaikinio papročio – paleisdavo į laisvę. Visi buvo laimingi: karpiai, vaikai ir net rūstus parduotuvės mėsininkas, kuris džiaugdavosi, kad vaikams ir vėl kimba. Tėvai ir seneliai toleruodavo žūklę. Jiems buvo ramu žinant, kad aštuonmečiai saugiai žvejoja parduotuvėje, o neleidžia laiko prie Neries, kur apstu pavojingų pagundų.
Daug metų Antakalnį ir Žirmūnus jungė ne tiltas, o keltas. Keltininku dirbo vaikus mylintis, tačiau socialiai ne itin atsakingas asmuo. Jis dėvėjo mėlyną kepurę su inkaro kokarda, buvo įsisegęs į švarko atlapą kelis medalius ir buvo linkęs kelto kapitono pareigas perleisti Antakalnio mažamečiams. Neretai, patikėjęs jiems kelto vairą, kapitonas likdavo tįsoti ant kranto, kur su atsitiktiniais draugais ant pievelės prie degtinės buteliuko stebėdavo, kaip šis pasiekia Žirmūnus, o po to grįžta į Krantinės gatvės uostą. Deja, kai keltas, vairuojant neįgudusiai mažamečių įgulai, susidūrė su į Valakampius plaukusiu garlaiviu „Ryga“, kelto kapitonui teko palikti šias pareigas, o vaikai neteko smagios pramogos.
Kieme prie namo pasigirdęs šiukšlių surinkimo mašinos signalas suburdavo visus: namo kompozitorius, architektus, advokatus, mokslininkus, vertėjus. Gretimame kieme nekantriai su atvirais šiukšlių kibirais laukdavo kino režisieriai, dailininkai, mokslų daktarai ir būsimieji lietuvių filologijos profesoriai. Kai kurie į šią pavakario apeigą ateidavo pasipuošę, kiti su pižamomis, o treti su prašmatniais chalatais ar vilkėdami apdriskusius treningus. Belaukdami šiukšlių mašinos kaimynai kalbėdavosi, aptardavo namo reikalus, o smalsesni turėjo į valias laiko pasidomėti kaimyno šiukšlių kibiro turiniu. Drąsiausi iš berniukų, kai šiukšlės iš kibirų jau būdavo supiltos į mašiną, užsikabindavo ant jos galinio bamperio ir važiuodavo link artimiausio kiemo. Tai buvo pavakario pramoga. Kaimyniniame name gyvenęs berniukas, antrokas, buvo drąsiausias iš mūsų. Jis mėgo važinėtis įsikibęs į šiukšlių mašiną. Deja, kartą neišlaikė pusiausvyros, šiukšliavežė staigiai stabtelėjo, davė atbulinį ir mirtinai pervažiavo ant asfalto nukritusį vaiką. Supuolę kaimynai jį paguldė po mano balkono langais. Jo tėvas toje vietoje vėliau pasodino ąžuoliuką, aptvėrė metaline tvorele. Verkdamas kaimynams žadėjo, kad šioje vietoje išaugs galingas ąžuolas. Deja, medelis neprigijo, o tvorelę vėlyvuoju sovietmečiu pavogė metalo vagys.
ŽIRMŪNAI IR ANTAKALNIO RUSAI
Vilniuje Antakalnis ir Žirmūnai niekada nesutarė, panašiai kaip Prancūzija ir Anglija ar Kamčiatka su Aliaska. Net tada, kai man buvo patikėtas Antakalnio-Žirmūnų kelto vairas, niekada nekildavo noras išsilaipinti Žirmūnų krante ir atidžiau patyrinėti šį miesto rajoną. Visi žinojo, kad Žirmūnuose laukdavo pavojai, tykodavo įtūžę aborigenai, kurie – būkim atviri – nekentė gyvenančių kitame Neries krante čiabuvių. Nėra ką slėpti, Žirmūnų aborigenai buvo padykę, linkę rizikuoti, jiems negaliojo elgesio taisyklės ar garbės kodeksas. Turbūt iš kriminalistų protėvių paveldėję vikingų geną, jie ankstų pavasarį, kai Neris nešdavo ledus, užšokdavo su kartimis ant ledų lyčių ir plaukdavo link Vingio parko. Ten, išsilaipinę krante, susigrumdavo su Žvėryno lepūnais, kurie nuo jų rūstybės slėpdavosi LSSR partinės nomenklatūros būstuose.
Antakalnio ir Krantinės gatvės buvo du atskiri pasauliai – lietuvių ir rusų. Pavojinga buvo peržengti lingvistinę ribą. Tačiau nerašytos taisyklės negaliojo paaugliui Slavkai. Tai buvo geraširdis, tamsaus gymio silpnaprotis. Jis nesavanaudiškai mylėjo mažamečius vaikus, beviltiškai siekė jų draugystės ar dėmesio. Slavkos tėvas buvo sovietų armijos kapitonas, mama – Vilniaus Lenino rajono karinio komisariato valytoja. Slavką į kiemą išleisdavo tik pavakary, kai majoras grįždavo iš tarnybos Šiaurės miestelyje Žirmūnuose, o mama iš savo komisariato M. Gorkio gatvėje. Neturėdamas draugų, silpnaprotis Slavka slampinėdavo iš kiemo į kiemą, pritūpęs pirštu kažką tylomis pakapstydavo krūmuose. Tačiau išgirdęs vaikams šaukiant „Slavka, pūt!!!“, suklusdavo ir viską metęs imdavo džiaugsmingai kudakuoti. Slavkos kudakavimas sukviesdavo būrius Antakalnio vaikų. Jie, azarto apimti, persekiodavo Slavką, kartodami jam „Pūt!..“, „Pūt!..“ , kol šis, negailestingai įbaugintas, dingdavo savo Krantinės namo laiptinėje.
Vos kelios dešimtys metrų nuo mano namo, Krantinės gatvės chruščiovkėje gyveno patologiškai lietuvių nekenčiantys rusakalbiai. Su savo babuškomis ir dieduškomis, suvažiavę iš SSRS patvorių, tarėsi esą ne tik Antakalnio, Vilniaus, bet ir Lietuvos šeimininkai. Šią tiesą įdiegė ir savo vaikams. Jie nieko nežinojo apie „The Who“, nebuvo kramtę „Spearmint“ gumos, nečiupinėjo iš Amerikos mūsų dėdžių ir tetų atsiųstų „Lee“ džinsų. Sovietmečiu giminaičiai iš Amerikos, Kanados ar Naujosios Zelandijos buvo ypač laukiami Antakalnyje. Lydimi „Tėviškės“ draugijos KGB agentų, jie vaišindavo kiemo vaikus „Pepsi“ ir „Coca-Cola“ gėrimais, o vakarop, kai apšilę būdavo priversti grįžti į savo „Draugystės“ ar „Neringos“ viešbučius, dosniai dalindavo marškinėlius su peliuko Mikio ir ančiuko Donaldo atvaizdais.
Vaikystėje, norėdami patekti prie Neries, mes – lietuviai – turėjome gerai pagalvoti ar verta leistis į pavojingą žygį. Vos peržengus kiemą, tave be priežasties užpuldavo į gaują susibūrę Krantinės urlaganai – taip vadindavome bendraamžius iš gretimos gatvės. Galybe jie neprilygo krasnūchos urlaganams, tačiau buvo kilę iš to paties dirvožemio.
Neturėjome išeities, buvome priversti užsiaugint raumenis. Paauglystėje man padėjo dziudo, kitam kiemo draugui – bokso ringas, trečias ėmė Vilniaus senamiestyje nelegaliai lankyti karatė treniruotes, ketvirtas tapo gimnastu, penktas – garsiu cirko akrobatu. Kai Krantinės gatvės urlaganų įžūlumas išsekino mūsų užsiaugintų raumenų kantrybę, statybose susiveikę gipso ir švino, išsiliejome kastetus. Kastetas, įmautas tarp pirštų, leido saugiau jaustis, sustiprino tapatybės savivertę. O ir urlaganai iš Krantinės gatvės, netrukus supratę, kad esame ginkluoti, tapo taikesni, pritilo, aprimo. Nuo šiol sutemus nebereikėjo vienam kito lydėti į namus ir baimintis, ar Krantinės gatvės urlaganai prie laiptinės tavęs nesuspardys ar nesuknežins nosies.
Po 1990 m., kai jau buvome suaugę vyrai, urlaganų gentis kažkur dingo. Niekas jos Antakalnyje nepasigedo. Į Krantinės gatvę – šiandien vadinamą P. Vileišio – susikėlė gyventi kiti žmonės. Kaip Primo Levi savo knygoje Jei tai žmogus rašė: „Daug atiduočiau, kad sužinočiau, ką jis (jie) šiuo metu veikia. Tačiau susitikti – nenorėčiau“.
ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIA
Sekmadieniais mūsų kiemo vaikai „Neries“ kino teatrą lankydavo tik po pietų. Rytais, dažniausiai lydimi religingų senelių, dauguma eidavo į Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vykstančias sekmadienines mišias.
Gimęs Antakalnyje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvau krikštytas, priėjau Pirmosios Komunijos, tapau kataliku, tad sekmadieninis ritualas buvo man įprastas. Komunistai, ateistai ir nepartiniai tėvai, nenorėdami susilaukti sovietų valdžios nemalonės, anuomet laikėsi atokiau nuo Vilniaus baroko perlu vadinamos šventyklos. Kieme tarp vaikų sklido gandai, kad KGB agentai čia visus slapta fotografuoja, vėliau identifikuoja ir perduoda tėvus svarstyti į darbo kolektyvus, kaip moraliai ir politiškai nepatikimus sovietų valdžiai asmenis.
Lietuvių kalba laikomos mišios Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje sekmadieniais prasidėdavo 10 valandą ryto ir trukdavo valandą, po jų – mišios lenkų kalba. Mano senelis, praeityje užkietėjęs vargonininkas ir chorvedys, o vėliau Vilniaus 23-iosios mokyklos sovietinės nomenklatūros atžalų muzikos mokytojas, kai išėjo į pensiją, galėjo atsipalaiduoti. Jam nuo šiol neberūpėjo pasekmės, kad, bažnyčioje pažeminęs sovietinio pedagogo vardą, gali netekti darbo. Sekmadienį atėjęs į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, jautėsi it namuose. Ryžtingai, prieš tai per kandiklį surūkęs pusę „Primos“ cigaretės, nesidairydamas į pašalius, senelis užkopdavo laiptais į balkoną ir sėsdavo groti vargonais. Su senele likdavome apačioje.
Atėję į mišias gerokai anksčiau, su senele sėsdavome Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altoriaus dešinėje esančiame suole, greta ant pilioriaus anuomet kabėjusio laikrodžio. Mišios, anuomet sausakimšoje ir gaivaus oro stokojančioje bažnyčioje, tęsdavosi amžinybę. Vis dirsčiodavau į laikrodį, bažnyčios kupolą, gipsinius apaštalus, bažnyčios tėvus ar medinę Antakalnio Jėzaus skulptūrą ir skaičiuodavau minutes, kada pagaliau ateis 11 valanda. Senelei besimeldžiant ir nesumodamas kuo užsiimti, bandydavau suskaičiuoti šalimais kabančio sietyno, vadinto Nojaus laivu, stikliukus ir svarstydavau, ką išvysčiau, jei būtų atidengtas Šv. Kazimiero centriniame altoriuje stovintis sidabrinis karstas.
Iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pamaldų atmintin įstrigo daugiau nei prieš pusšimtį metų sakytas bažnyčios klebono pamokslas. Iš sakyklos mane prieš Pirmąją Komuniją egzaminavęs klebonas piktokai kalbėjo, kad, atseit, vienas įžūlus amerikietis neseniai suskaičiavo, kiek žmogus gyvenime praleidžia valandų valydamasis dantis, prausdamasis, valgydamas, miegodamas etc. Tačiau, anot klebono, amerikietis nepaminėjo, kiek laiko žmogus per gyvenimą skiria maldai. Po daugelio metų susivokiau, kad Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, vardindamas amerikiečio paskelbtą statistiką, turėjo galvoje Jurgį Mačiūną – Fluxus popiežių.
Mišioms pasibaigus, patirdavau palengvėjimą. Dar seneliui grojant vargonais ir chorui giedant finalinę giesmę, visi pakildavo nuo suolų ir vieningai patraukdavo link centrinių durų, kur jau lūkuriuodavo susitelkusi į kumštį lenkų maldininkų minia. Tada lietuviams bandant oriai išeiti, o lenkams honorovai pasiryžus nedelsiant įeiti, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vykdavo nebylūs pasistumdymai, piktų žvilgsnių ir alkūnių kovos, neretai peraugančios į nuoskaudų pritvinkusių lietuvių ir lenkų grumtynes.
Ištrūkus iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į gryną orą, silpniausi lietuvių katalikai, įskaitant ir mano senelę, prisėsdavo šventoriuje ant suolo, kad įsimestų burnon validolio tabletę ir atgautų amą. Besėdėdami sulaukdavome muzikos garsų pakylėto senelio su „Primos“ cigarete kandiklyje tarp dantų. Namuose jis tradiciškai makteldavo konjako taurelę ir, sėdęs prie pianino, man prašant, sugrodavo Mykolo Kleopo Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
MAMUTAS IR LIEPA
Poledynmečiu, prieš 14 000 metų, kai dar nebuvo lietuvių, lenkų, tuteišių ir rusų, po Antakalnio miškatundrę – tarp beržų, gluosnių, kadagių ir šaltalankių – klajojo mamutas. Jo kaulus Smėlio gatvėje, kasdami kanalizacijai tranšėją, 1957 m. aptiko darbininkai. Antakalnio mamutas, jei tikėtume mokslininkais, iš nudilusių dantų nustačiusių jo amžių, buvo ilgaamžis – gauruotas senolis su dvimetriniais durklais išgyveno apie 70 metų. Tikėtina, kad mamutui Antakalnis patiko, čia nebuvo nuobodu, jam nieko netrūko, jautėsi saugus. Nežinia, kur mamutas išvydo poledynmečio pasaulį – Antaviliuose, Riešėje, o gal Rudaminoje, tačiau svarbu, kad pasilaidojo čia – Smėlio gatvėje, Antakalnyje.
Antakalnio Sapiegų parke, kur sovietmečiu buvo karinė ligoninė – priešais anuomet ten veikusį infekcinių ligų skyrių, – prie tvoros augo seniausia Vilniuje liepa. Teigiama, kad jai buvo daugiau nei 300 metų. Kaskart, išėjęs pasivaikščioti po Sapiegų parką, pro ją praeinu. Mes vienas kitą pažįstame ne vieną dešimtmetį, todėl susikalbame be žodžių. Prieš trejetą metų liepa neatlaikė audros. Galingas medis nulūžo. Atrodė, kad mirs. Tačiau šiais metais viršsvorio kamuojamas liepos kamienas vėl sužaliavo. Tikiu, kad nors ir sena, liepa dar pagyvens.
