Despotizmo itin reikia saugotis demokratijos laikais. Laisvė manatrodo brangi visada, bet mūsų laikais esu linkęs ją dievinti.
Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje
„Laisvės idėja yra pagrindinis Europos indėlis į pasaulio civilizuotumą“, – rašė Hansas Albertas (g. 1921), žymusis kritinis racionalistas. Laisvę jis supranta kaip apsaugą nuo savavališko valdžios kišimosi; kaip galimybę atskiram individui ir jų laisvai sudaromoms grupėms „patiems spręsti savo problemas, patiems apgalvojant, patiems veikiant ir bendraujant“1. Anot filosofo, „įprastas žmonijos likimas“ nuo valstybių atsiradimo buvęs „despotiškų režimų valdymas“: „normali valstybės idėja iki industrializacijos buvo užkariavimas, pavergimas ir išnaudojimas“, „priverstinis darbas ir endeminis teisės neturėjimas“2. Tik Europa ar Vakarai pasuko kitokiu keliu, link atviros ir laisvos visuomenės, pradėjo „valdžios prijaukinimo“ ar ribojimo procesą3. Atsirado ištisos sritys, bent šiek tiek laisvos ir apsaugotos nuo viešosios valdžios pasisavinimo ar diktato.
Laisvose valstybėse pradėjo tvirtintis visų lygybė prieš įstatymą ir pagarba visų žmonių orumui. Laisvės idėja pakeitė pasaulio istoriją, parodydama, kad liberalioji pasaulėžiūra ar ideologija tikrai veikia4. Ji yra pagrindinė Vakarų civilizacijos ir, be abejo, krikščionybės idėja, tad ir pradėjusi šaknytis pirmiausia krikščioniškoje Europoje.
Iki Naujųjų amžių tarp despotinių imperijų galingiausia buvo Kinija. Šių dienų Kinijos prezidentas ir komunistų partijos vadovas Xi Jinpingas užsibrėžė tikslą iki „liaudies respublikos“ šimtmečio 2049 m. vėl tapti pasaulio ekonomine ir politine lydere bei stipriausia karine galia. Nuo 1979 m., sėkmingai pragmatiškai derindami komunizmą su kapitalizmu, kinai sukūrė itin savitą, griežtai autokratiškai valdomą, prie totalitarizmo grįžtančią gerovės valstybę.
Prieš pat Xi Jinpingo valdžios perėmimą 2012 m. buvo paskelbtas vidinis partijos strategijos „Dokumentas Nr. 9“5, įspėjęs dėl septynių problemų: Vakarų liberaliosios demokratijos, teisinės valstybės, visuotinių žmogaus teisių, stiprios pilietinės visuomenės, žodžio ir spaudos laisvės, kritiško požiūrio į šalies istoriją ir valdžios kritikos. Taigi kertinės Vakarų idėjos buvo pasmerktos ir be užuolankų paverstos tabu Kinijos švietime bei žiniasklaidoje.
Kinija su Xi Jinpingu priešakyje ideologiškai tvirtai, savimi pasitikinčiai ir su ypač didelėmis ambicijomis sparčiai žengia į priekį. O kaip į tai reaguoja laisvės tėvynė Europa? Nepasakysi, kad iš politikų ir politologų negirdėti kalbų apie „vakarietiškas vertybes“, tačiau rimtesnės liberalizmo gynybos, deja, jau beveik nelikę, kaip ir pačios laisvės, ypač dabartinės pandemijos laikotarpiu.
Vokiečių teisininkas ir politologas Carlas Schmittas (1888–1985) priskiriamas prie asmens laisvės ir liberalizmo oponentų. Jo liberaliosios demokratijos kritiką apžvelgia ir iš esmės teigiamai vertina Paulius Vijeikis6. Šiame rašinyje pateikiu alternatyvų žvilgsnį, Schmitto ir Vijeikio kritiką, daugiausia remdamasis austrų kilmės britų mąstytojo Friedricho A. Hayeko (1899–1992) mintimis. Jeigu norime likti laisvi, gebėti atsispirti Kinijos modeliui ir išsaugoti Vakarų vertybes, privalome priimti keturis teisingus sprendimus.
I. LIBERALIZMAS AR GRYNOJI DEMOKRATIJA?
Straipsnio pradžioje Vijeikis rašo, kad „pandemijos suvaldymo priemonės tarsi nedera […] prie liberalios politinės sistemos“. Todėl jis klausia, „ar šiuo metu vis dar gyvename liberaliojoje demokratijoje?“ Anot jo, sutapatinti demokratiją su liberaliąja demokratija nėra būtina; „pirmiausia reikėtų aiškiai atskirti liberalizmo ir demokratijos sąvokas, suprasti jų netapatumą ir įtampas“, konkrečiau – „liberalusis parlamentarizmas nėra tapatus demokratijai“.
Iš tiesų liberalizmą nuo demokratijos atskirti reikia. Bet esminis klausimas yra apie jų santykį ir tai, kas svarbiau – laisvė ar demokratija? Schmittas, sekdamas Jeanu Jacques’u Rousseau, mano, kad demokratijos esmę sudaro bendrosios valios įgyvendinimas. Tik štai tokiai „grynajai demokratijai“ gali tekti paaukoti nemažai laisvių – tad faktiškai turėtume diktatūrą. Tuo tarpu Hayekas pabrėžia, kad demokratija yra priemonė, o ne tikslas savaime. Ji negali būti „absoliuti ir aukščiausia vertybė“. Demokratija yra „sprendimo metodas“ ir „vienintelis taikių valdžios pokyčių metodas, kurį žmonės iki šiol išrado“. Liberalizmo teoretikas įsitikinęs, kad aukščiausia politinė vertybė yra laisvė, todėl siekia „bet kokios vyriausybės, demokratinės ar nedemokratinės, prievartos ribojimo“7.
Tad demokratiją reikia matuoti pagal tai, kaip ji geba apsaugoti laisvę. Demokratija negali būti pagrindinė vertybė, nes turi tarnauti aukštesniosioms – teisingumui ir laisvei. Todėl ji yra priemonė saugoti „vidinei taikai ir individo laisvei“, – kaip rašo Hayekas veikale The Road to Serfdom (1944). Demokratija, „nustojusi būti individo laisvės garantu, vienokios ar kitokios formos gali išlikti totalitariniame režime“8. Bet tokia forma – kad ir vadinasi grynąja demokratija „be epitetų“ – iš tikrųjų reiškia žmonių pavergimą. Retas žmogus norėtų gyventi tokioje santvarkoje.
II. TEISĖS AR DEKRETŲ VALDYMAS?
Anot Vijeikio, pandemija sukūrė „išimties problemą“. Jos suvaldymui „visų trijų valdžios šakų galios iš pradžių buvo sutelktos vyriausybėje. Tai prieštarauja liberalizmo konstitucijos sampratai, kurios esmė dažniausiai suprantama būtent kaip valdžių atskyrimas ir galios apribojimas“. Kai kurie konkretūs vyriausybės sprendimai „dabar atrodo netgi antikonstituciniai“. Pandemijos ir karantino bei ekstremaliosios situacijos metu esą keitėsi pats valdymas: „Vykdomosios valdžios veikimas per įsakymus ir nutarimus – o ne atsargus ir tikslus samprotavimas remiantis įstatymais – ne tik netrukdo bendrosios valios buvimui, bet potencialiai gali būtent ją atitikti“.
Iš tiesų platus universaliųjų teisės normų galiojimo suspendavimas laisvės šalininkams yra visiškai nepriimtinas. Žmogaus ir piliečių teisės, užfiksuotos konstitucijose, yra įtvirtinamos tam, kad galiotų ir krizės metu – ypač tada! Juk konstitucijos ir egzistuoja tam, kad nustatytų9 ribas ir aiškiai apibrėžtų valdžios veikimo galimybes. Jos yra apsauginės tvoros valdžios savivalei.
Šiuo karantininiu laikotarpiu didelį rūpestį būtent ir kelia minėtas valdymas įsakymais bei nutarimais. Jau virš pusantrų metų mus valdo ne tiek įstatymai, kiek komandos, dekretai ir instrukcijos. Būtina suprasti skirtumą tarp šių dviejų valdymo būdų. Įsakymai ar dekretai tiksliai numato konkretų veiksmą (pavyzdžiui, visuotinę kaukių dėvėjimo prievolę) ir reikalauja beveik aklo piliečių paklusnumo ir nurodymų vykdymo. Tuo tarpu įstatymai nenumato konkrečių rezultatų. Jie numato, kaip rašo Hayekas, bendrąsias ar abstrakčias taisykles, kurios „vien tik pateikia rėmus, kuriuose individas turi veikti, bet juose sprendimai yra jo“. Piliečiai, paklusdami įstatymams, priima savo sprendimus, siekia savo tikslų; įstatymai „duoda galimybę pačiam numatyti savo veiksmų rezultatus ir tuo padeda su pasitikėjimu planuoti ateitį“10.
Tikri, t. y. abstraktūs, įstatymai kuria laisvės erdvę individams ir žmonių grupėms. Tuose teisės rėmuose žmonės veikia atsakydami už savo sprendimus ir veiksmus. Toks savęs valdymas – asmeninė savivalda – yra visos socialinės tvarkos pagrindas. Įstatymų valdymas reiškia, kad iš tikrųjų labiau valdo abstraktūs principai, o ne žmonės. Taip vieno asmens valia nėra palenkiama kito žmogaus valiai ir asmuo išlieka laisvas. Laisvės sistemoje „įstatymai, o ne žmonės valdo“11, – rašo Hayekas. Konkretūs nurodymai ar įsakymai, kurie tik vadinasi „įstatymu“, kadangi yra priimti tam tikroje valdžios instancijoje, yra „pagrindinis priespaudos įrankis“, – įspėja jis12. Neatrodo, kad Lietuvos „liberalai“, kurie šiuo metu valdo, šio įspėjimo paisytų13.
III. ŽINOJIMAS AR DISKUSIJOS?
Ši pandemija suvokiama kaip gyvybės ir mirties ar „egzistencinis klausimas“. „Reikėjo ryžtingos bendros valios veikti“, – teigia Vijeikis. Seimas „turėjo pripažinti, kad išimties padėtyje visų pusių racionalių argumentų išdėstymas yra antraeilis dalykas“. Būtina skubiai reaguoti, todėl tokioje „ypatingoje situacijoje“ nebėra „laiko diskusijoms“; bandymas ieškoti nuomonių balanso ar pan. „galėtų trukdyti priimti sprendimą“. Juk „aktyvus ir tikras suvereniteto vykdytojas – gyvybiškai reikalingas“.
Tačiau racionalių argumentų išdėstymas tik tada nereikalingas, jeigu suvereniteto vykdytojas pats tvirtai žino, kokių priemonių reikia imtis ir todėl nemato reikalo domėtis prieštaraujančiųjų nuomonėmis. Hayekas tai vadintų „žinojimo pretenzija“. Taip ir vadinosi jo kalba, pasakyta 1974 m. gavus Nobelio ekonomikos premiją14. Joje Hayekas perspėja socialinių mokslų srityje neimituoti „tiksliųjų gamtos mokslų metodų, kurie buvo ypač sėkmingi“. Šią klaidą jis vadina scientizmu. Tiksliųjų gamtos mokslų srityje teisingai manoma, kad „kiekvieną svarbų veiksnį, darantį įtaką stebimiems rezultatams, galime tiesiai stebėti ir matuoti“. Tačiau „tiriant sudėtingus reiškinius, tokius kaip rinka“, t. y. fenomenus versle, visuomenėje ir politikoje, kur viskas priklauso nuo daugelio dalyvių veiksmų, „visos aplinkybės, lemiančios proceso baigtį […], vargu ar kada nors bus pilnai žinomos ir pamatuojamos“.
Be to, scientizmas veda prie savęs ir savo gebėjimų pervertinimo ir šitaip atitolina žmogų nuo tikrosios mokslo esmės – (savi)kritinio mąstymo: „Tikėjimas neribota mokslo galia pernelyg dažnai grindžiamas klaidingu įsitikinimu, kad mokslo metodas lygu taikomos technologijos naudojimui […], tarsi reiktų naudoti tik kelis maisto gaminimo receptus visoms socialinėms problemoms išspręsti. Kartais atrodo, kad mokslo metodus yra lengviau išmokti, nei mąstyti, nors būtent šis veiksmas mums parodo, kokios yra problemos ir kaip jas spręsti“.
Kalbą Hayekas užbaigia rimtu perspėjimu: „Suprasdamas neįveikiamas savo žinojimo ribas, visuomenės mokslų tyrinėtojas turėtų išmokti nuolankumo, neleidžiančio jam prisidėti prie pragaištingo troškimo valdyti visuomenę – siekio, kuris jį gali paversti ne tik tironu, bet ir civilizacijos naikintoju; civilizacijos, kurios nesuplanavo joks protas, bet kuri išaugo iš milijonų asmenų laisvų pastangų“.
Tai, ką 1945 m. esė „Žinių panaudojimas visuomenėje“ Hayekas rašo apie ekonomiką, su tam tikromis išlygomis galime pritaikyti ir visuomenės valdymui: „Jeigu galime pripažinti, kad ekonominė visuomenės problema pirmiausia yra spartaus prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai iš čia, atrodo, išplaukia, jog teisė priimti galutinius sprendimus turi būti palikta žmonėms, kurie pažįsta šias aplinkybes, tiesiogiai pajunta pokyčius ir žino, kokiomis turimomis priemonėmis jie gali su jais dorotis. Negalime tikėtis, kad ši problema bus išspręsta visą šią informaciją perdavus kokiai nors centrinei tarybai, kuri, šią informaciją apibendrinus ir integravus, skelbs savo įsakus“15.
Krizės mus suveda akistaton su mūsų nežinojimu. Todėl būtent krizių metu diskusijos ir jomis paremti (o ne bet kokie) sprendimai yra gyvybiškai reikalingi. Nes tik debatuose labiausiai išaiškėja, kokie argumentai yra stipriausi ir geba įtikinti daugelį. Jeigu iš anksto žinotume, kas teisus, tai diskusijų nereikėtų. Todėl svarbiausia politinių diskusijų platforma – parlamentas – niekada negali būti išjungtas. Ypač kai sprendžiami, pasak Vijeikio, gyvybės ir mirties klausimai – argi į tokius klausimus nereikia pačių geriausių atsakymų16?
IV. INDIVIDUALIZMAS AR KOLEKTYVIZMAS?
Schmittas nuosekliai atmetė ir liberalizmą, ir individualizmą, nes liberalizmo šerdis – individo laisvė – jam buvo visiškai nepriimtina. Jeigu „tautos valia yra absoliuti ir vieninga“ (Vijeikis apie Schmittą), tai individo valia tampa antrarūše. „Tvarkydamasi su pandemija vyriausybė […] mažiau paiso individualių asmenų poreikių – ir tai visiškai atitinka demokratijos prielaidas, kaip jas supranta Schmittas“, – rašo politologas. Tokia demokratija „nejautri asmeniui“ ir todėl „žmonių nepasitenkinimas kai kuriais karantino suvaržymais neturi jokios didesnės reikšmės bendrosios valios tapatumui“. Todėl Švedijos pandemijos valdymo politikos pavyzdys, pabrėžiant „individualių piliečių“ atsakomybę, neišvengiamai turi būti niekinamas.
Vijeikis sutinka, kad kai kurios pandemijos valdymo priemonės, kaip antai „būtinybė nešioti kaukę esant vienam miške“, yra „iš pirmo žvilgsnio neracionalūs apribojimai“. Bet priduria: „Paskiro individo atveju tai – nesuprantami ribojimai, tačiau kolektyviniu požiūriu – demokratinis solidarumas, kadangi atskiriems atvejams nagrinėti laiko nėra“. Toks komentaras tik rodo, kad individo laisvė, atsakomybė, moralė ir racionalumas sudaro vieną kompleksą, o kitas yra kolektyvizmas. „Kolektyvinis požiūris“ gali pateisinti praktiškai viską – ir didžiausią nesąmonę, ir baisiausią amoralumą, ir bet kokių individo teisių suvaržymą, nes juk visada galima ištraukti kurį nors iš gražiai skambančių kolektyvizmo šūkių (ar visus kartu): „demokratinis solidarumas“, „socialinis teisingumas“, „tautos gerovė“.
Kolektyvizmas kaip toks yra gyvybiškai pavojingas individui, dėl to ir kiekvienam žmogui. Vijeikis rašo, kad „grynoji“ ar „karo meto“ demokratija „kartais yra reikalinga, bet tuo pat metu ji potencialiai pavojinga ir nemaloni“. Joje „geranoriškumo“ nėra, ji gali „pridaryti žalos pačiai tautai“. Taip, tautai, kuri sudaryta iš daugybės žmonių – individų. Jau dabar matome, kiek tariamas „pandemijos suvaldymas“ kaip aukštesnis tikslas padarė žalos individams.
Vijeikis sutinka, kad „didelis pavojus yra nežinia, kur suvereno įgaliotinis […] sustos ir, laikui atėjus, atsitrauks“. Istorija parodė, kad tokie beveik niekada neatsitraukė, turbūt ir šįkart lengvai neatsitrauks. Ir kodėl turėtų? Jeigu pradedama nepaisyti individo teisių ir laisvių, imama atvirai diskriminuoti sveikus ir niekuo nenusikaltusius piliečius, neturint skrupulų juos visaip niekinti, kodėl reikėtų liautis? Vienintelė išeitis – demokratiniai rinkimai (anot Popperio, būdas be kraujo praliejimo pašalinti valdovus). Bet jeigu suspenduojamas parlamentarizmas, šios išeities nelieka, ratas užsidaro ir, kaip istorija parodė, imama ristis tironijos bedugnėn.
Iš esmės egzistuoja tik dvi politikos ar viešojo gyvenimo tvarkos koncepcijos: individualizmas ir kolektyvizmas. Pirmosios centre yra laisvė ir jos gynimas (todėl ir tinka žodis „liberalizmas“), antrosios – kairiųjų ar dešiniųjų kolektyvizmas17. Šias sąvokas Hayekas išgrynina svarbiame 1948 m. esė „Individualizmas: tikrasis ir tariamasis“18.
Pradžioje jis įspėja, kad nėra trečiojo kelio tarp individualizmo ir socializmo, apgailestaudamas, jog „mes faktiškai nuo laisvų individų visuomenės sparčiai judame prie visiškai kolektyvinės“. Atsisakę liberaliųjų „principų, mes paprasčiausiai dreifuojame“. Tačiau jis vis dėlto įsitikinęs, kad alternatyvioji politinė „filosofija egzistuoja ir kad ji teikia principus, implicitiškai glūdinčius Vakarų, arba krikščioniškojoje, politinėje tradicijoje“19.
Hayekas mums palieka glaustą tikro individualizmo apologiją. Sąvoka „socializmas“ (nuo lot. socialis – visuomeninis) ankstyvųjų socialistų buvo sukurta XIX a. pirmoje pusėje „kaip individualizmo priešybė“20. Iki šiol daug žmonių laikosi to pirminio įsitikinimo, „jog individualizmas gina, palaiko ir skatina žmonių savanaudiškumą“. Todėl Hayekas pabrėžia, kad „savimeilė“ ir „rūpinimasis savimi“ nėra egoizmas21. Anot jo, „tikrojo individualizmo“ tradicijos pradininkai yra anglų ir škotų mąstytojai Johnas Locke’as, Adamas Smithas, lordas Actonas ir Edmundas Burke’as, kurį Hayekas laiko „vienu iškiliausių tikrojo individualizmo atstovų“. Tariamas individualizmas „atstovaujamas daugiausia prancūzų ir kitų senojo žemyno autorių“, tai esąs „racionalistinis individualizmas“22.
Tikrasis individualizmas yra antiracionalistinis ir „žmogų traktuoja […] kaip labai iracionalią ir klystančią būtybę, kurios klaidos ištaisomos tik socialinio proceso eigoje“; tai turbūt yra „būdingiausioji anglų individualizmo savybė“. Tokio individualizmo šalininkai suvokia individualaus proto ribotumus, o tai „implikuoja tam tikrą kuklaus nusižeminimo nuostatą dėl tų beasmenių ir anoniminių socialinių procesų, kurie individams padeda sukurti didesnius dalykus nei jie galėtų patys sugalvoti“. Tuo tarpu tariamas, racionalistinis individualizmas „yra perdėto tikėjimo individualaus proto galiomis išraiška“23.
Taigi Hayekas grindžia savo individualizmo gynimą jau aptartu mokymu apie žinojimo ribotumą. Iš to jis logiškai išveda prievartos sumažinimo „iki minimumo“ ir intensyvaus savanoriško bendradarbiavimo idėjas. Viena svarbiausių esė pastraipų skamba šitaip: „Iš suvokimo, jog kiekvieno individo žinios yra ribotos ir iš fakto, jog joks asmuo ar atskira asmenų grupė negali žinoti visko, ką kas nors žino, individualizmas daro savo pagrindinę praktinę išvadą, kad griežtai turi būti ribojama bet kokia prievartinė galia. Pasisakoma tik prieš prievartą kuriant organizacijas arba asociacijas – ne prieš pačią organizavimosi ar asocijavimosi idėją. Individualizmo idėja ne tik neprieštarauja savanoriško asocijavimosi idėjai, ji net implikuoja, kad daugelis dalykų, apie kuriuos dažnai manoma, kad jie gali būti pasiekti tik tikslingo valdymo priemonėmis, priešingai, kur kas lengviau yra pasiekiami individams savanoriškai ir spontaniškai bendradarbiaujant. Tad nuoseklus individualistas turi būti entuziastingas savanoriško bendradarbiavimo šalininkas“24.
Iš tikrųjų liberalai ar individualistai nėra nusistatę prieš organizuotas socialines grupes ar kolektyvus. Netgi atvirkščiai: būtent jie remia savanorišką, laisvą susibūrimą ir bendradarbiavimą. Socialistai ir kiti kolektyvistai siekia bendrumo per prievartą. Hayekas pabrėžia, kad „valstybė […] yra tik dalis daug sudėtingesnio organizmo, vadinamo „visuomene“; ji tik nustato tam tikrus rėmus, kuriuose laisvas (ir todėl ne „sąmoningai valdomas“) žmonių bendradarbiavimas turi maksimalią reiškimosi erdvę“25.
V. PRANAŠAS ALEXIS DE TOCQUEVILLE
Vijeikis pasisako už „balansą“ tarp „demokratijos be epitetų“, t. y. parlamentarizmo bei galių padalijimo suspendavimo, ir liberaliosios demokratijos. Teigiama, kad „demokratija be epitetų yra tik trumpos išimties būtinų reikalavimų atsakymas, bet ne įprasto gyvenimo santvarka“. Politologas tikisi, kad „pandemijos pabaiga sugrąžins į sostą laikinai suspenduotą liberalųjį parlamentarizmą – į jo teisėtą vietą šalia grynosios demokratijos. Taip bus iki kitos išimtinės situacijos, kai suverenas vėl privalės susikoncentruoti viename taške ir materializuotis, kad priimtų sprendimus gyvybės ir mirties galvosūkyje“.
Bet jeigu karas „prieš gamtą“ (virusą) užsigeis tęstis amžinai, vėliau galbūt, kaip spėliojama, pereiti į karą prieš klimato kaitą? Ar „karo meto demokratija“ (galimai diktatūra) tikrai bus linkusi pasitraukti? Jeigu suverenas yra tas, kuris priima sprendimą išimtinės padėties klausimu26 ir sau vienam suteikia galią konkrečiai spręsti dėl pandemijos pabaigos, ar paliks liberaliąją demokratiją ir parlamentarizmą, dabar priklausančius nuo jo „malonės“, tikru laisvės garantu?
Keturi aptarti pjūviai rodo, kad esame atsidūrę takoskyroje. Turime apsispręsti: arba soste sėdi vien laisvė, arba miglotas, neprijaukintas ir neapribotas suverenas. Esu įsitikinęs, kad tik laisvė be epitetų yra ir bus teisingas atsakymas į egzistencinius iššūkius. Alternatyva yra tik vienoks ar kitoks pavergimas arba despotizmas, o tai klaidingas kelias, nes jis pavojingas ir individui, ir visai visuomenei.
Tad pabaigoje šia proga prisiminkime didįjį prancūzų demokratą Alexis de Tocqueville’į ir mestelėkime žvilgsnį į vieną vietą jo veikale Apie demokratiją Amerikoje. Priešpaskutinis skyrius27 – šiandien galima drąsiai teigti – yra ta vieta, kurioje nuskamba visiškai pranašiškas įspėjimas dėl „centrinės vyriausybės“ galių: būtina „jai neleisti piktnaudžiauti savo paslankumu ir jėga“, nes labai pavojinga „niekinti asmens teises ir su jomis nesiskaityti“. Tocqueville’is apgailestauja, kad asmens teisių demokratinėse šalyse „dažnai lengvai atsisakoma ir beveik negraužia sąžinė, jas pažeidžiant“.
Jau tada de Tocqueville’is įžvelgė pavojų, kad „socialinis naudos principas“ ir sukurta „politinio būtinumo dogma“28 ves prie situacijos, „kai be jokių skrupulų lengva širdimi aukojami privačių asmenų interesai ir trypiamos asmens teisės, stengiantis kuo greičiau pasiekti užsibrėžtą bendrą tikslą“. Dabar mes jau žinome ir matome, kokius tikslus valdžia brėžiasi šiandien. Tocqueville’is įsitikinęs, kad „ypač demokratijos laikais, kuriais dabar gyvename, tikrieji laisvės ir žmogaus didybės šalininkai turi tolydžio budėti ir būti pasirengę sutrukdyti valstybės valdžiai lengva širdimi paaukoti kai kurių žmonių asmens teises, kai ji įgyvendina didelius sumanymus. Tokiais laikais labai pavojinga leisti nebaudžiamai engti pilietį, kad ir koks nereikšmingas jis būtų, ar savavališkai slopinti asmens laisves, kad ir kokios menkos jos atrodytų“.
Galų gale lemiamas klausimas yra, ar valstybės pašaukimas „nuveikti didelius darbus“, „didelius sumanymus“ ir pasiekti ambicingų bendrųjų tikslų, ar tarnauti kiekvieno piliečio asmens teisių apsaugai? Tocqueville’is pratęsia: „Aš norėčiau, kad ji daugiau galvotų, kaip žmones padaryti didžius, kad mažiau aukštintų darbą, o labiau – darbininką, ir kad nepamirštų, jog valstybė negali ilgai būti stipri, kai kiekvienas žmogus, kaip individas, yra silpnas…“ Stiprinti individus, rodyti jautrumą asmeniui ir grąžinti bei palikti piliečiams laisvę – manau, kad tai vienintelis kelias iš pandemijos vergovės.
1 Hans Albert, Freiheit und Ordnung, Tübingen: J. C. B. Mohr, 1986, p. 30–31. Pasitinkant filosofo šimtmetį, Oberweselyje buvo įkurtas Hans Albert Institut – think-tank kritiškai racionaliam mąstymui politikoje, ekonomikoje ir visuomenėje paremti.
2 Ibid., p. 14–15.
3 Ibid., p. 9 ir t., 17 ir t.
4 Plačiau žr. Deirdre McCloskey, Why Liberalism Works, New Haven: Yale University Press, 2019; ir jos trilogiją The Bourgeois Era (2007–2016).
5 Žr. https://www.chinafile.com/document-9-chinafile-translation.
6 Paulius Vijeikis, „Demokratija be epitetų: Carlas Schmittas ir pandemijos laikų Lietuva“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2021, nr. 4, p. 8–13: „Nors Schmitto tikrai nelaikau idėjiniu autoritetu, tačiau vertinu jo liberaliosios demokratijos kritiką“.
7 Friedrich A. Hayek, The Constitution of Liberty, London: Routledge, 1960, p. 90–94.
8 Friedrich A. Hayek, Kelias į vergovę, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2002 (11990), p. 54.
9 Konstitucija: nuo lot. constituere – šiame kontekste „nustatyti, nuspręsti“.
10 Friedrich A. Hayek, The Constitution of Liberty, p. 133–134.
11 Šio principo šaknys glūdi Senajame Testamente. Izraelio tautą visų pirma valdė Dievo duotas įstatymas, kuriam turėjo būti pavaldūs visi tautos lyderiai – Mozė, vėliau teisėjai ir karaliai.
12 Ibid.
13 Žr. ir Lordo Jonathano Sumptiono (iki 2018 m. JK Aukščiausiojo Teismo teisėjas) 2020 m. spalio 27 d. paskaitą „Government by decree – Covid-19 and the Constitution“ – puikus liberaliosios demokratijos principų išdėstymas ir gynimas, https://www.youtube.com/watch?v=amDv2gk8aa0, (2021-08-19).
14 Friedrich A. Hayek, „The Pretence of Knowledge“, Stokholm, 1974-12-11, in: https://www.nobelprize.org/prizes/economic-sciences/1974/hayek/lecture.
15 Friedrich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 85.
16 Carlas Schmittas politiškumo esme laikė „draugo ir priešo perskyrą“, ir tai nėra vien „metaforos ar simboliai“. Su priešais būtina kautis ir kovoje nugalėti. Ir tai reikia suprasti pažodžiui: „tai nereiškia konkurencijos ar vien dvasinės diskusijų kovos ir ne simbolinių rungtynių“. Anot Schmitto, „sąvokų draugas, priešas ir kova tikroji reikšmė ypatingai atsiskleidžia iš jų turimo bei išlaikomo ryšio su realia galimybe fiziškai naikinti. Karas kyla iš priešiškumo […]. Karas yra tik kraštutinė priešiškumo realizavimo forma“. „Normali valstybė“ geba nustatyti priešą ir turi galimybę pradėti karą. Normali valstybė geba užtikrinti „visišką ramybę“ ir savo viduje. O jeigu kartais ta ramybė pakrinka, tai būtina, kad valstybė gebėtų nustatyti ir „vidinį priešą“. Savaime aišku, kad jį radus, su juo nebus diskutuojama (Carl Schmitt, Der Begriff des Politischen, Berlin: Duncker & Humblot, 1932, p. 25–31, 43).
17 Žr. Jeffrey Tucker, Right-Wing Collectivism – The Other Threat to Liberty, Atlanta: FEE, 2017.
18 Friedrich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, p. 9 ir t.
19 Ibid., p. 9–10. C. S. Lewisas esė „Man or Rabbit?“: „Materialistui tokie dalykai kaip tautos, klasės, civilizacijos turi būti svarbesni negu individai, nes individai gyvena tik septyniasdešimt su trupučiu metų, o grupė gali gyvuoti ištisus šimtmečius. Bet krikščioniui individai yra svarbesni, nes jie gyvena amžinai; o rasės, civilizacijos ir panašūs dalykai, lyginant su jais, tėra vienadieniai kūriniai“ (C. S. Lewis, God in the Dock, Grand Rapids: Eerdmans, 1970, p. 109–110). Krikščioniškas individualizmo šaknis patvirtina ir amerikiečių politikos filosofas Larry’is Siedentopas (g. 1936) veikale Inventing the Individual: The Origins of Western Liberalism (London: Penguin, 2014). Krikščionybė pirmoji pradėjo mokyti, kad visi žmonės apdovanoti gebėjimu mąstyti ir rinktis, išreikšti valią ir turėti tikėjimą. Juk tikėjimas – tai individualus aktas. Atskiras individas įgijo tvirtą ontologinį pagrindimą, kurio jis neturėjo anksčiau, kai buvo svarbu tik statusas, luomas, lytis, tautybė ir t. t. Siedentopas jau ir anksčiau buvo sakęs, kad „krikščionybė padėjo šiuolaikinės demokratijos moralinį pagrindą, sukurdama moralinį statusą individams“. Dievo samprata „davė ontologinį pagrindą individui“, todėl „individo formavimasis buvo krikščionybės pasiekimas“ (Larry Siedentop, Europos demokratija, iš anglų kalbos vertė Leonas Tamas, Vilnius: Vaga, 2003, p. 237–238).
20 Friedrich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, p. 11.
21 Ibid., p. 21. Karlas R. Popperis (1902–1994) 1945 m. veikale The Open Society and Its Enemies (liet. Atvira visuomenė ir jos priešai, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1998) rašo, kad tikro individualizmo priešybė yra kolektyvizmas, o ne altruizmas (ar nesavanaudiškumas arba artimo meilė). Savo ruožtu altruizmo priešybė yra egoizmas ar egocentriškumas. Kolektyvizmas teigia, „kad individas tarnautų visumos interesams, kad ir kokia būtų toji visuma – visata, miestas, gentis, rūšis ar koks kitas kolektyvinis darinys“ (p. 111); kad bendruomenė visada svarbesnė už individą. Agnostikas Popperis žinojo ir apie krikščionybės vaidmenį: „Šitoks individualizmas, susietas su altruizmu, tapo mūsiškės vakarietiškos civilizacijos pagrindu. Jis yra svarbiausia krikščionybės doktrina („mylėk savo artimą“, sakoma Šv. Rašte, bet ne „mylėk savo gentį“); be to, jis yra visų etinių doktrinų, išaugusių mūsų civilizacijoje ir ją palaikiusių, šerdis“ (p. 113).
22 Ibid., p. 12–13.
23 Ibid., p. 16–17.
24 Ibid., p. 24.
25 Ibid., p. 29.
26 „Suverenas yra tas, kuris priima sprendimą išimtinės padėties atveju“ (Carl Schmitt, Politinė teologija I–II, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 30).
27 Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje, iš prancūzų kalbos vertė Valdas Petrauskas, Vilnius: Amžius, 1996, p. 776–783.
28 Pranc. principe de l’utilité sociale, le dogme de la nécessité politique; liet. verčiama, deja, tik „valstybės naudos teiginiu“.
