Tačiau, pasak išminčių, nereikia įsileisti nei „kažkas“, nei „kieno nors“, „mano“, „šitai“, „tai“, nei kokio nors kito dalykus stabdančio vardo, bet pagal dalykų prigimtį reikia juos
vardyti kaip tampančius, kuriamus, nykstančius ir kintančius – esą ką nors savo kalba sustabdančio žmogaus veiksmą lengva būtų supeikti.
Platonas, Teaitetas, 157b3-c3
Lengva ir, rodosi, logiška žiūrėti į kalbą kaip į pasaulio struktūrinimo, logizavimo ir organizavimo sistemą. Arba, kalbant labiau šiuolaikiškai – laikyti kalbą mūsų mąstymo aparatūros „gamykliniais parametrais“. Kas gi šiandien imtųsi ginčyti kalbos reikšmę formuojantis socialinei savivokai, tapatybei? Kas paneigtų, kad ji yra žmonių komunikacijos ir saviraiškos pagrindas? Pasaulyje, kuriame vis daugiau kasdienį turinį kuria didieji kalbos modeliai, dirbtinis intelektas, kalbinės logikos pamatas atrodo dar labiau užtikrintas, sklandus, o kartu – nepastebimas. Tačiau kaip tik dėl to „ką nors savo kalba sustabdančio žmogaus veiksmą“, kaip rašė Platonas, supeikti nėra taip jau paprasta. Kad būtų galima supeikti tapatybinį mąstymą, atsisakyti intuityvaus geismo stabdyti, fiksuoti, savintis objektus ir reiškinius, liautis dėliojus tikrovę iš neva tvirtų ir aiškių daiktų, kurie tik aprengiami, apdėliojami, apipiešiami kintamomis savybėmis, visų pirma reikia atpažinti, kad visa tai vyksta. Tuomet – įsisąmoninti, kaip vis dėlto netiksliai dauguma daiktavardžių ir įvardžių prasilenkia su nesustabdoma tikrovės tėkme. Galiausiai – sukaupti drąsą, išsliuogti lauk iš saugaus, bet ankšto įprastinės logikos kiauto, palikti jį ant kranto ir nuogiems, trapiems, pažeidžiamiems pasinerti į naują ieškojimų upę.
Kodėl būtent tėkmės, procesai, santykiai vietoje stabilių, patikimų tapatybių? Kodėl organizmų tarpusavio sąveikų tinklai ir dinaminės, procesualios jų savybės aktualios biologei, besidominčiai ne gyvūnais, iš kurių įprasta tikėtis bent minimalaus judrumo ir komunikabilumo, o grybais ir augalais, kurie tik kėpso ir tyli? Kuo čia išvis dėti grybai, jei kalba prasidėjo nuo Platono?
Galbūt Platonas – irgi vaisiakūnis. Kaip kad samanų paklotę perplėšiantys, iš apvalkalų išsprogstantys, virš žemės paviršiaus euforiškai išsispriegiantys miško grybų stuomenys tėra nedidelė viso grybo kūno dalis, tam kūnui grybienos gijų raizgynės pavidalu liekant neregimam driektis dirvožemyje, taip net ir labiausiai nusisekusį žmogiškojo intelekto proveržį galima laikyti didžiulio įvairių biologinių sąveikų tinklo rezultatu. Smulkiu, įmantriai nusmailėjusiu evoliuciniame laike pasklidusios santykių ir jų kismo struktūros galiuku. Galbūt intelektą, racionalumą ar išmintį labiau pagrįsta matuoti ne individo kaktinės skilties išsivystymo laipsniu, o jo sąsajų, priklausomybių, įsitraukimo į santykių tinklus spektru. Kas, jei intelektas, užuot laikytinas „privačia“ paskiro individo savybe, įmanomas tik kaip santykis? Kur, daugėjant duomenų apie tokias intelekto apraiškas kaip atmintis, mokymasis, komunikacija, vaizduotė, ateities sąlygų numatymas gyvūnų, augalų1 ir net mikroorganizmų2 kasdienybėje, atsiduria iš esmės santykiški, nuo simbiotinių ryšių gyvybiškai priklausomi organizmai – grybai, augalai, kerpės, – kurie tradicinėse intelektinių gebėjimų skalėse pozicionuojami ant žemiausios pakopos, iškart po akmenų ir stalagmitų? Pripažinus, kad dauguma minėtų intelekto apraiškų esmiškai remiasi tarporganizmine sąveika, daug kas apsiverstų aukštyn kojomis, pavyzdžiui, kas, jeigu dėl kitokių tarpusavio sąveikų pirmykštės baltymų grandinės niekaip nebūtų galų gale įgavusios Platono smegenų pavidalo?
Partnerystė dirvožemyje
Vedama šios idée fixe, leidausi tyrinėti tarprūšinių ir tarpindividinių santykių dinamikos vienos archajiškiausių ir pamatiškiausių simbiozių Žemėje3 – mikorizės – tinkluose. Mikorize (gr. Μύκης (múkēs) – grybas + ῥίζα (rhíza) – šaknis) vadinama abipusiai naudinga biologinė sąsaja tarp augalų ir grybų. Požeminės grybienos gijos – hifai – apsiveja augalo šaknis ir įsiskverbia į jų ląsteles, sudarydamos bendrą medžiagų apytakos sistemą. Dalis augalo lapuose fotosintezės metu pagamintų angliavandenių stiebo audiniais transportuojama į šaknis, siunčiama grybui ir padeda palaikyti jo mitybinius poreikius. Tuo tarpu grybas iš dirvožemio absorbuoja augalui reikalingą vandenį, mineralines medžiagas ir organinius junginius, pakeičia jų chemines formules taip, kad tiktų augalo mitybai, ir per šaknų ląsteles perduoda partneriui. Skiriamos kelios mikorizės rūšys, iš kurių gausiausiai sutinkamos yra ektomikorizė ir arbuskulinė mikorizė. Ektomikorizė dažniausiai būdinga miško medžiams ir grybams, tarp jų ir voveraitėms, ūmėdėms, kazlėkams bei kitiems pulkaunyko Baravyko kariaunos riteriams, arbuskulinė – žoliniams augalams ir mikroskopiniams dirvožemio grybams. Vienokio ar kitokio tipo mikorizę sudaro daugiau nei 90 % sausumos augalų; manoma, kad ši simbiozė suvaidino lemiamą vaidmenį pirmykščiams šiuolaikinių augalų protėviams persikeliant iš vandeninių buveinių į sausumą, paskatino šaknų evoliuciją ir nulėmė žaibišką Kreidos periode įvykusį skirtingų kūno formų, gyvenimo ciklų, dauginimosi režimų vystymosi bumą4. Bendra evoliucinė istorija paaiškina, kodėl mikorizė ir šiandien išlieka būtina sveikam augalo augimui ir išgyvenimui. Be to, kad ženkliai išplečia erdvinę augalo šaknų aprėpties zoną dirvožemyje, simbiontinė grybiena skatina mikroelementų pasisavinimą, palaiko naudingą apyšaknio mikrobiotos sudėtį, aktyvuoja atsparumo sausrai, druskingumui, patogeninėms infekcijoms, augalėdžiams mechanizmus5.
Tačiau mikorizė nėra vien nekintamai taikus sugyvenimo režimas. Kaip ir visos simbiozės, tai reliatyvi būsena, konkreti padėtis santykio galimybių spektre, kuriame įmanomos visos vertės, nuo abipusės naudos iki parazitizmo. Kiekvienu paskiru atveju mikorizinio santykio pobūdį lemia daugybė biotinės ir abiotinės kilmės faktorių, tokių kaip šviesos ir drėgmės kiekis, dirvožemio derlingumas, augalo ir grybo fiziologinės būklės, juodu supančios ekosistemos sudėtis. Mikorizė visuomet yra šokis, tėkmė, ritmas, dinaminis santykis.
Viena įstabiausių šio tarprūšinio šokio pasekmių yra tai, ką galima interpretuoti kaip ištisą augalų bendriją apjungiančią komunikacijos sistemą. Kadangi kiekvieno grybo hifai gali nusidriekti taip, kad skirtingomis atšakomis įsiskverbtų į skirtingų augalų šaknis, susiformuoja požeminis grybienos tinklas, hifų saitais tarsi laidais sujungiantis greta augančius augalus tarpusavyje6. Šis tinklas, žinomas bendrojo mikorizinio tinklo (common mycorrhizal network, CMN) vardu, pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė tiek daug mokslo populiarintojų, miškininkų, alternatyvios žemdirbystės šalininkų, sociologų ir net neopagoniškų dvasinių lyderių dėmesio, kad jį nebūtų pernelyg drąsu pavadinti tikra šiuolaikinio pasaulio superžvaigžde. Prieš beveik tris dešimtmečius Nature žurnale pasirodė kanadiečių ekologės Suzanne Simard tyrimas7, kuriuo pirmąkart parodyta, kad miško medžiai bendrauja tarpusavyje simbiontine grybiena perduodami anglies ir azoto junginius vienas kitam. Tuomet bendrasis mikorizės tinklas netruko būti pakrikštytas „miško internetu“ (Wood Wide Web) ir paskatino rimtai suabejoti, ar konkurencinė kova dėl išlikimo – svarbiausias laukinės gamtos įstatymas. Kartu daugelio besidominčiųjų vaizduotėse tai pasėjo kur kas protingesnės ir jautresnės gamtos, Gajos vaizdinius, primenančius filmo Įsikūnijimas (Avatar) scenas.
laikomas šviesoje, recipientas – tamsoje); SD-NR (donoras laikomas tamsoje, recipientas – šviesoje).
Detalesni tyrimai atskleidė, kad ir medžius, ir žolinius augalus jungiančiuose grybienos tinkluose iš tiesų vyksta fotosintezės produktų, mineralinių medžiagų, hormonų ir signalinių molekulių pernaša. Pažymėjus tam tikrą junginį radioaktyvaus izotopo žymeniu ir izoliuotoje aplinkoje, kurioje įmanomas susisiekimas tik per grybieną, pateikus vienam augalui (donorui), galima sekti junginio kelią simbiontinėje sistemoje, nustatyti, kur jis įsijungia į augalo ar grybo kūną, o ištyrus koncentraciją kito augalo (recipiento) audiniuose – pasakyti, ar ir kiek šiam individui junginio buvo perduota būtent per hifų labirintą. Ir ką gi – daugybe eksperimentinių duomenų patvirtinta, kad hifų labirintu biologiniai ištekliai išties perskirstomi iš vienos šaknų sistemos į kitą ir iš donorų perduodami recipientams, kartais reikšmingai pakeisdami pastarųjų išgyvenimo tikimybę ir šitaip nulemdami visos augalų bendrijos likimą.
Manau, kad tikslinga grybienos tinklais kursuojančią biologinių molekulių įvairovę apibendrintai vadinti informacija. Taip pat manau, kad informacijos apykaitą organizuotoje struktūroje tikslinga vadinti komunikacija. Štai taip ir priėjome prie vienos svarbiausių intelekto apraiškų.
Kas kreipia tėkmes?
Netrukus tarp tyrėjų užvirė ne mažiau už patį reiškinį įdomi diskusija apie tai, kas gi mikorizės sistemoje atsakingas už maistmedžiagų srautų kryptį, intensyvumą, konkrečių „paramos“ siuntėjų ir gavėjų sąrašą. Neatsispyrusieji pagundai biologinės sąjungos ritmų interpretuoti žmogiškųjų vertybių skalėje pasiūlė augalų tarpusavio sugyvenimą modeliuoti pagal altruizmo, savitarpio pagalbos ar net „dirvožemio socializmo“ principus8. Žinoma, tokio požiūrio palaikytojai greitai sulaukė kritikos ir kaltinimų pernelyg humanistine, nepagrįstai sužmoginančia laikysena. Ilgainiui išryškėjo dvi pagrindinės konkuruojančios teorijos – gradiento (source-sink theory) ir biologinės rinkos (biological market theory).
Gradiento teorijos šalininkai teigia, kad bet koks medžiagų perskirstymas simbiontinėje sistemoje paprasčiausiai seka prisotinimo dėsnį, t. y. iš vietos, kurioje susidaro medžiagos perteklius, dalis savaime nuteka ten, kur jos trūksta. Kadangi skirtingo dydžio, amžiaus, fiziologinės būklės augalai pasižymi nevienodais maistmedžiagų gamybos ir investavimo į bendrą sistemą pajėgumais, ekosistema tampa mitybiškai nevienalytė. Ties vienomis augalų grupėmis susiformuoja tam tikros medžiagos pertekliaus, ties kitomis – stygiaus salelės, o tarp jų ima srūti vienodinantys išteklių perskirstymo srautai. Iš tiesų, apribojus augalų fotosintetinį aktyvumą uždengiant šviesai nepralaidžiu audiniu, apkarpant lapus ar tiriant jiems dar neišsiskleidus, buvo nustatyta intensyvesnė angliavandenių pernaša būtent šių individų kryptimi9. Taip gradiento teorija išvengia ne tik sužmoginimo, bet ir prielaidų apie nežmogiškąjį agentiškumą.
Kita vertus, tiek iš grybo, tiek iš augalo pusės pastebimas aukšto lygio selektyvumas partneriams ir netolygus medžiagų paskirstymas skirtingo „dosnumo“ simbiontams, kuris leidžia įtarti kažką panašaus į mainų sistemą – savotišką požemio ekonomiką. Vadinamoji biologinės rinkos teorija ir siekia ne ko kita, kaip paaiškinti mikorizės tinkluose vykstantį išteklių perskirstymą ekonominiais terminais. Remdamiesi duomenimis, kad tiek grybas, tiek augalas geba skirti nevienodos mitybinės kokybės partnerius ir tiems, iš kurių gauna daugiausia reikalingų medžiagų, atsilyginti gausiausia savos gamybos dalimi, rinkos teorijos šalininkai teigia, kad daugybinės sąsajos bendrajame mikorizės tinkle palaikomos dėl teigiamo grįžtamojo ryšio principais pagrįstos mainų sistemos, pritaikytos optimizuoti kaštus ir pelną10. Pavyzdžiui, grybų, tiekusių šeimininkams daugiau mineralinių medžiagų, audiniuose rasta kur kas daugiau augalo atsiųstų angliavandenių nei audiniuose tų grybų, kurie turėjo mažiau ko pasiūlyti mainams. Gausiau angliavandeniais aprūpinami grybai, savo ruožtu, linkę padidinti į augalo šaknis perduodamo fosforo ir azoto kiekius. Galima įžvelgti paradoksą: ekonominės logikos sistemoje nevienodo produktyvumo individų tarpusavio konkurencija įprastai tik dar labiau sustiprėja, o terpės netolygumas išauga, tad iškyla klausimas, kaip biologinės rinkos teorija pasitarnautų aiškinant laikinį ir erdvinį augalų bendrijos integralumą. Tačiau mainų abipusiškumu grįsti santykiai ekosistemos lygmeniu reikštų ir tai, kad ilgainiui sukčiai ir alfonsai (grybai ar augalai, linkę mėgautis išlaikytinio gyvenimu ir patys investuoti kuo mažiau) būtų pašalinami, o abiem pusėms palankiausi ryšiai – evoliuciškai įtvirtinami11.
Tad klausimas, kurio partnerio atšakose sutelkta išteklių ir informacijos srautų kontrolė, lieka atviras. Dar daugiau sumaišties įnešė skeptinės hipotezės palaikytojai, atkreipę dėmesį į tai, kad anksčiau minėtų tyrimų metodologija dažniausiai neleisdavo pasakyti, ar recipiento šaknyse aptikti angliavandeniai iš tiesų prasiskverbė iš grybienos į augalines ląsteles, ar visgi matrioškos principu liko supakuoti grybo audiniuose, kurie paprasčiausiai patys lokalizuoti šaknų viduje12. Jei medžiagų perskirstymas mikorizės tinkle vyksta pagal šį scenarijų, tai grybo vaidmuo įgauna kur kas daugiau reikšmės. Simbiontinių hifų sistema virsta nebe pasyvia tarpusavyje komunikuojančius augalus jungiančių laidų raizgyne, o priešingai, aktyviu skirtingų augalų šaknyse ir jas supančiame dirvožemyje pasiskirsčiusiu hiperorganizmu, pagal savo reikmes perskirstančiu išteklius visame didžiuliame, sudėtiniame kūne. Tokiu atveju augalo recipiento sąvoka netenka tikrosios prasmės, kadangi net ir apgyvendinus šaknyse simbiontinius grybus, iš kaimyninių augalų gautus anglies junginius šie pasilieka sau, nė kiek nepalengvindami recipientinio augalo angliavandenių stokos. Privalumas? Visos kitos mikorizės teikiamos naudos – gynyba nuo biotinio ir abiotinio streso, pagerėjęs vandens ir mineralinių medžiagų pasisavinimas, palankesnė šaknų mikrobiota.
Simbiontinio tinklo tyrimas
Kad ir kaip būtų, tiek gradiento, tiek biologinės rinkos teorijos, o kartu ir jomis abiem suabejojantis skeptinis požiūris iš esmės ieško atsakymo į tą patį klausimą – kas turi galią? Kam priklauso sprendimas, kieno interesai tenkinami? Kitaip tariant, kam tenka galios turėtojo, o kam – galios subjekto tapatybė? Todėl net ir priešingomis prielaidomis besiremiantys bandymai suprasti mikorizės tinkluose vykstančią medžiagų ir informacijos apykaitą remiasi į tą pačią tapatybių logiką, binarinį mąstymą – veiksnio ir tarinio arba daikto ir savybės priešstatą, kurioje pirmiausia pastebimas objektas, o jo vykdomi procesai, palaikomi santykiai, kuriamos tėkmės ir atsinešamos priklausomybės suvokiamos tarsi antraeilės. Tačiau galbūt tai nėra vienintelis būdas pažvelgti į simbiontinę terpę ir joje verdančius vyksmus? Galbūt pats laikas išsinerti iš patogaus tapatybinio mąstymo kiauto ir leistis nešamai srovės?
Ėmiau svarstyti, ar ir kaip galimas mikorizės tinklo funkcijų tyrinėjimas, akcentuojantis sąsajos procesualumą, o ne partnerių tapatybes. Suabejojau, ar tinkamai formuluoju klausimą – galbūt, sekant prancūzų filosofo Gastono Bachelard’o pasiūlymu, tiriamam pasauliui apibūdinti reikėtų ieškoti būdvardžių, ne daiktavardžių? Tarus, kad bet kokio tinklo pamatinė savybė yra jo erdvinė struktūra, mano dėmesys nukrypo į fizinį grybienos tinklų tankį. Kaip jungčių, išsišakojimų, mazgų skaičius hifų raizginyje lemia juo srūvančios informacijos mastą ir kryptį? Ar didesnis dirvožemyje ir šaknyse nusidriekusių grybienos gijų tankumas koreliuoja su efektyvesne augalų tarpusavio komunikacija? Galbūt fizinei vienos seniausių ir svarbiausių Žemės simbiozių išraiškai taikytina bendroji prielaida, kad aukštesnis komponentų susietumo laipsnis lemia našesnį visos sistemos funkcionavimą? Ši mintis ir tapo atspara pagrindinei tyrimo, kurį atlikau Kopenhagos universiteto Biologijos departamente13, hipotezei. Spėjau, kad tuo atveju, kai augalus sieja tankesnis mikorizės tinklas, recipiento audiniuose aptiksiu didesnius iš donoro atkeliavusios anglies kiekius.
Pirmasis iššūkis, kurį teko įveikti, tapo klausimas, kaip manipuliuoti fiziniu grybienos tinklo tankiu. Kadangi simbiontiniai hifai išsiraizgo ir dirvožemyje, ir augalų šaknyse, vertinant bendrą mikorizės tinklo tankį buvo nuspręsta įtraukti hifų gausumo vertes abiejų tipų aplinkoje. Tankiui kontroliuoti pasitelktas netiesioginis dirvožemio skiedimų metodas. Paprastai tariant – natūralus daugiamečiu žolynu apaugusio lauko dirvožemis, knibždantis grybų sporomis ir hifų atplaišomis, kurios gali duoti pradžią naujam grybienos tinklui, skirtingais santykiais buvo maišomas su steriliu sintetiniu substratu. Kuo didesnė natūralaus dirvožemio dalis mišinyje, tuo greičiau jame išplinta grybiena, tad tiek pačiame mišinyje, tiek jame išaugintų augalų šaknyse aptinkami hifai gausesni.
Tyrimui buvo pasirinkti trys skiedimo santykiai, parengiamojo eksperimento metu lėmę didžiausius hifų tankio skirtumus: 100 % dirvožemio (visai neskiesta), 30 % (3 dalys dirvožemio + 7 dalys substrato) ir 5 % (5 dalys dirvožemio + 95 dalys substrato). Tada šiais mišiniais buvo pripildytos augimo talpyklos, kuriose 3–5 cm atstumu vienas nuo kito įstatyti du nailoniniai maišeliai, pagaminti iš 25 µm dydžio akutėmis korėto audinio. Tokio dydžio akutės sulaiko augalų šaknis, tačiau praleidžia kur kas smulkesnius grybų hifus, tad užtikrina, kad kontaktas tarp gretimų augalų bus įmanomas tik per bendros grybienos saitus, o ne tiesioginį šaknų sąlytį. Galiausiai į kiekvieną maišelį pasėta po purpurinį dobilą. Donorais tapsiančių dobilų šaknys buvo papildomai atribotos plastikiniais cilindrais, sumažinančiais tikimybę ženklintoms dujinėms medžiagoms nutekėti per dirvožemio poras (žr. iliustraciją).
Augalams išaugus ir sutvirtėjus, vienas iš talpyklos kaimynų buvo sandariai apgaubtas polietileniniu gaubtu, po kuriuo sušvirkšta 13C anglies izotopu žymėto anglies dioksido (ši anglies atomo forma – radioaktyvi, tad specialia įranga nesunkiai aptinkama, bet nepavojinga sveikatai). Tuo tarpu jų porininkai suskirstyti į tris kategorijas pagal numanomą anglies pernašos kryptį. Pirmojoje grupėje nei donorai, nei recipientai nepatyrė papildomo poveikio. Antrosios grupės recipientiniai augalai buvo apdengti storu audeklu, taip jiems sukuriant tamsos sąlygas ir neleidžiant vykdyti fotosintezės. Trečiojoje grupėje kaimyniniai augalai apsikeitė vaidmenimis – donoras buvo uždengtas, o recipientas liko nepaveiktas.
Dangstymas pasitelktas keliant hipotezę, kad tamsoje atsidūrusių recipientų anglies poreikis bus didesnis ir jie pakreips mikorizinius anglies srautus link savęs, o fotosintezės negalintys vykdyti donorai ne tik neperduos, bet nė nepasisavins pažymėtų anglies junginių. Taigi gauti trys šviesos režimai, kurių viename anglies pernaša iš donoro recipientui nebuvo papildomai veikiama (nei donoras, nei recipientas nelaikomi tamsoje), kitame – skatinama (donoras laikomas šviesoje, recipientas tamsoje), o trečiajame – blokuojama (donoras laikomas tamsoje, recipientas šviesoje). Visi trys režimai taikyti 100 %, 30 % ir 5 % dirvožemio sąlygomis.
Praėjus 48 valandoms po to, kai donorams buvo pateiktas žymėtasis CO2, „nuimtas derlius“ ir išanalizuota anglies junginių koncentracija dobilų antžeminėse dalyse bei šaknyse. Kaip ir tikėtasi, tamsoje laikyti donorai labai menkai tepasisavino žymę. Kiek labiau netikėta, kad užtemdytiems recipientams perduoti tokie pat ar net mažesni anglies kiekiai nei nepaveiktiems, tad fotosintezės slopinimas vis dėlto nesuvaidino reikšmingo vaidmens modifikuojant mikorizinių srautų kryptį. Galima įtarti, kad taip nutiko dėl paprasčiausiai per trumpos temdymo trukmės. Kita vertus, šiuos rezultatus galima interpretuoti kaip kontrargumentą teorijai, pagal kurią išteklių perskirstymas mikorizės tinkle seka gradiento ir terpės vienodėjimo principais. Gali būti, kad mežiagų pernašos krypčiai didesnės įtakos turi ne augalo mitybiniai poreikiai, o, priešingai, resursų perteklingumas ir indėlis į mainų sistemą.
Bet kokiu atveju, jei šviesos režimas nesukėlė didelių hifų tinklu vykstančios medžiagų pernašos pokyčių, tai to paties tikrai negalima pasakyti apie fizinės tinklo architektūros pobūdį – jo tankumą, susietumą, grybienos gausumą. Paaiškėjo, kad kai gretimus augalus siejo tankiausias bendros grybienos tinklas, recipiento audiniuose aptikti kur kas aukštesni „importinės“ anglies kiekiai nei tada, kai donorą ir recipientą jungė retas, fragmentiškas tinklas. Skirtumas tarp aukšto (atitinkančio 100 % dirvožemio substratą) ir vidutinio (30 % dirvožemio) tankumo tinklais perduotos anglies kiekio nebuvo statistiškai reikšmingas, tačiau didžiulės perskyros tarp aukščiausio ir žemiausio tankio tinklų pakanka, kad tyrimo hipotezę būtų galima laikyti patvirtinta. Tiesą sakant, tų recipientų, kurių simbiontiniai hifai buvo rečiausi, lapuose beveik visai nerasta iš donorų atkeliavusios anglies – grybienos tinklas buvo toks retas, kad dalijimasis maistinėmis medžiagomis juo iš viso nevyko. Tačiau esama įdomaus niuanso – kitaip nei lapuose, šių recipientų šaknyse vis dėlto aptikti nedideli kiekiai importuotų junginių. Tai grąžina prie klausimo, ar grybai apskritai linkę dalytis jiems patiems reikalingais angliavandeniais su mikorizės partneriais; o galbūt tik perskirsto išteklius iš vieno augalo šaknyse įsikūrusių struktūrų į išvešėjusias kito augalo šaknyse? Ši intriga kol kas lieka tolesniems tyrinėjimams.
Žinoma, empiriniai tyrimai, tokie kaip šis, niekada nepateikia aiškių ir vienprasmiškų atsakymų. Duomenys neįrodo hipotezių; geriausiu atveju – suteikia pagrindą jų neatmesti. Bet tai jau nemažai. Tai leidžia toliau svarstyti, kad esmines proceso savybes gali lemti ne tik jame dalyvaujančiųjų tapatybės, bet ir paties proceso kaip tėkmės, dinamikos, šokio, santykio pobūdis. Būdvardis, o ne vien daiktavardžiai. Jei nuo to, koks tankus ar retas, gausus ar menkas, glaudžiai, nuosekliai ar laisvai ir atsitiktinai susiraizgęs mikorizės tinklas sieja augalus, priklauso juo srūvančios medžiagų apykaitos mastas ir kryptis – o kaip tik tai leidžia teigti tyrimo duomenys, – tai galima numanyti, kad net ir dviejų individų tarpusavio susisiekimui būtini santykiai, priklausomybės, sąsajos su visa terpe. Kad informacijos mainai tampa įmanomi ne individo, o ekosistemos lygmenyje. Kad bent jau ši intelekto forma randasi ten, kur subjektas egzistuoja kaip santykis su Kitu, užuot buvęs visapuse, savarankiška, nekintama esybe. Ir kad yra klausimų, į kuriuos verčiau ieškoti atsakymų iš kiek kitokios perspektyvos nei pastangos suteikti „stabdančius vardus“ – kad ir kaip nelengva tai būtų.
IEVA MARIJA SOKOLOVAITĖ (g. 1999) – biologė ir rašytoja. Vilniaus universitete įgijo biologijos bakalauro, Kopenhagos universitete – ekologijos magistro laipsnį, dirbo mokslinių tyrimų asistente mikologijos laboratorijoje. Šiuo metu studijuoja filosofiją Vilniaus universitete. Tekstas parengtas tyrimo, vykdyto Kopenhagos universitete apie anglies pernašą mikorizės tinkluose ir tyrimą apibendrinančios mokslinės publikacijos su kolegomis Rasmusu Kjølleriu, Andersu Michelsenu ir Marta Gil-Martínez „Plant-to-plant carbon transfer responds to the density of the arbuscular mycorrhizal mycelial network“ (Rhizosphere, 2025, t. 36, (101221)) pagrindu.
1 Anthony Trewavas, „The foundations of plant intelligence“, in: Interface focus, 2017, t. 7 (3), (20160098).
2 Hans V. Westerhoff, Aaron N. Brooks, Evangelos Simeonidis et al., „Macromolecular networks and intelligence in microorganisms“, in: Frontiers in microbiology, 2014, t. 5, p. 379.
3 Antoine Sportes, Mathilde Hériché, Raphaël Boussageon et al., „A historical perspective on mycorrhizal mutualism emphasizing arbuscular mycorrhizas and their emerging challenges“, in: Mycorrhiza, 2021, t. 31 (6), p. 637–653.
4 Golam Jalal Ahammed, Roghieh Hajiboland, „Introduction to arbuscular mycorrhizal fungi and higher plant symbiosis: characteristic features, functions, and applications“, in: Arbuscular mycorrhizal fungi and higher plants: Fundamentals and applications, Singapore: Springer Nature Singapore, 2024, p. 1–17; Thomas W. Kuyper, Jan Jansa, „Arbuscular mycorrhiza: advances and retreats in our understanding of the ecological functioning of the mother of all root symbioses“, in: Plant and Soil, 2023, t. 489 (1), p. 41–88.
5 Nathalie Diagne, Mariama Ngom, Pape Ibrahima Djighaly et al., „Roles of arbuscular mycorrhizal fungi on plant growth and performance: Importance in biotic and abiotic stressed regulation“, in: Diversity, 2020, t. 12 (10), p. 370.
6 Aline Fernandes Figueiredo, Jens Boy, Georg Guggenberger, „Common mycorrhizae network: A review of the theories and mechanisms behind underground interactions“, in: Frontiers in Fungal Biology, 2021, t. 2, (735299).
7 Suzanne Simard, David A. Perry, Melanie D. Jones et al., „Net transfer of carbon between ectomycorrhizal tree species in the field“, in: Nature, 1997, t. 388, p. 579–582.
8 Minna-Maarit Kytöviita, Mauritz Vestberg, Juha Tuomi, „A test of mutual aid in common mycorrhizal networks: Established vegetation negates benefit in seedlings“, in: Ecology, 2003, t. 84 (4), p. 898–906; Marcel G. A. Van Der Heijden, Thomas R. Horton, „Socialism in soil? The importance of mycorrhizal fungal networks for facilitation in natural ecosystems“, in: Journal of ecology, 2009, t. 97 (6), p. 1139–1150.
9 Carl R. Fellbaum, Jerry A. Mensah, Adam J. Cloos et al., „Fungal nutrient allocation in common mycorrhizal networks is regulated by the carbon source strength of individual host plants“, in: New Phytologist, 2014, t. 203 (2), p. 646–656.
10 Toby Kiers, Marie Duhamel, Yugandhar Beesetty et al., „Reciprocal rewards stabilize cooperation in the mycorrhizal symbiosis“, in: Science, 2011, t. 333 (6044), p. 880–882; Gijsbert D. A. Werner, Toby Kiers, „Partner selection in the mycorrhizal mutualism“, in: New Phytologist, 2015, t. 205 (4), p. 1437–1442.
11 Florian Walder, Marcel G. A. Van Der Heijden, „Regulation of resource exchange in the arbuscular mycorrhizal symbiosis“, in: Nature plants, 2015, t. 1 (11), p. 1–7.
12 Philip E. Pfeffer, David D. Douds Jr, Heike Bücking et al., „The fungus does not transfer carbon to or between roots in an arbuscular mycorrhizal symbiosis“, in: New Phytologist, 2004, t. 163 (3), p. 617–627.
13 Ieva Marija Sokolovaitė, Rasmus Kjøller, Anders Michelsen, Marta Gil-Martínez, „Plant-to-plant carbon transfer responds to the density of the arbuscular mycorrhizal mycelial network“, in: Rhizosphere, 2025, t. 36, (101221) [https://doi.org/10.1016/j.rhisph.2025.101221].
