Parodos Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas (kuratorė Marija Drėmaitė)
ekspozicijos. 2018. Andrejaus Vasilenko nuotraukos
Rugsėjo 7 – lapkričio 8 d. Kaune veikė paroda Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas (kuratorė Marija Drėmaitė), skirta šio architekto archyvui, gyvenimui ir veiklai. Ji eksponuota išskirtinėje vietoje, kurią galime vadinti atskiru eksponatu, – „Pienocentro“ rūmuose, viename iš architekto kūrinių. Čia rodyti Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi Landsbergio-Žemkalnio archyviniai dokumentai (nuo brėžinių, eskizų ir pastatų nuotraukų iki asmeninių nuotraukų ir dokumentinio filmo). Šiuos dokumentus pats architektas archyvui dovanojo dar praėjusio amžiaus antroje pusėje (1966), vėliau fondas buvo nuolat pildomas. Jį sudaro 2830 bylų, o parodoje eksponuota tik daugiau nei 1000 dokumentų. Žinoma, juos atrinkti iš tokios gausybės, – tai supras kiekvienas, bent kartą lankęsis archyve, – yra sunkiai įsivaizduojama užduotis.
Prieš porą metų su kolegomis diskutavome, kaip vertėtų visuomenei pristatyti Kauno modernizmą, koks galėtų būti Lietuvos šimtmečio pasakojimas šiame mieste. Organizuoti ekskursijas ir pasakoti apie kiekvieną iš kelių šimtų Kauno modernizmo pastatų? O gal rengti interaktyvius pasivaikščiojimus po tarpukario gatves, atkurtas moderniomis technologijomis? Atėjusi į Landsbergio-Žemkalnio archyvo parodą, suvokiau, kad nebloga idėja apie Kauno modernizmą pasakoti per žmones – tų laikų herojus, jų gyvenimą ir kūrybą Kaunui ir visai Lietuvai.
Šios parodos herojus – dažnai pamirštamas tarpukario intelektualas ir kūrėjas, daręs poveikį tiek Kauno, tiek ir Vilniaus architektūrai. Architekto Landsbergio-Žemkalnio biografija papasakota jo gyvenimą suskirsčius į kelis pagrindinius etapus, akcentuojant svarbiausius įvykius ir skirtingų laikotarpių darbus. Parodos atidarymo proga vyko ir ekskursija, kurios metu vaikščiojome po dabartines Kauno gatves ir ieškojome Landsbergio-Žemkalnio architektūrinių pėdsakų. Ekskursija baigėsi parodoje, kurioje visi šie pėdsakai tarsi surinkti į vieną vietą ir pristatomi plačiau pasitelkus archyvinius dokumentus. Nuostabu, kaip miestas ir jame tebestovintys pastatai tarsi iš naujo įsiprasmino ekspozicijos salėse.
Parodą sudarė 9 „punktai“, o viskas sutalpinta vos į tris erdves: laiptinę, „Pienocentro“ posėdžių salę ir administracijos kabinetus. Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora sovietmečiu sunaikintas erdves atkūrė suteikdami pastato vidiniam išplanavimui originalias formas ir išskirdami atskirus teminius segmentus – nuo didelės ir išskirtinės posėdžių salės iki mažų koridorių.
Parodos pirmasis punktas „Parodos pradžia“ simboliškai lankytoją pasitiko laiptinėje. Galbūt šį pradžios tašką buvo galima perkelti į lauką, į praeitą amžių primenančią, dabar rekonstruojamą Laisvės alėją, iš kurios galime pažvelgti į turbūt vieną pagrindinių parodos eksponatų – patį „Pienocentro“ pastatą, tarpukario Lietuvos simbolį. Šis pastatas yra vienas ryškiausių Landsbergio-Žemkalnio darbų, už kurį architektas gavo ne vieną apdovanojimą, o to meto spaudoje buvo vadinamas dangoraižiu. Bet šiuo metu buvęs „Pienocentras“, matęs tiek daug santvarkų, veiklų ir žmonių, yra tuščias. Smalsus parodos, kuri buvo įkurdinta trečiajame pastato aukšte, lankytojas galėjo paklaidžioti tuščioje laiptinėje, koridoriuose ir kabinetuose, pajusti pastato erdvę, struktūrą ir dvasią iš vidaus. Šią galimybę, ko gero, galėtume laikyti dar viena – kad ir neplanuota – parodos dalimi.
Įžengę į pagrindines parodos erdves, lankytojai pirmiausia atsidurdavo buvusioje posėdžių salėje, kurioje buvo galima susipažinti su „parodos namais“, t. y. „Pienocentro“ pastato istorija. Pastato projektas pristatytas atkuriant originalų architekto sumanymą, o kambario viduryje pastatytas stalas, ant kurio buvo eksponuoti vėliau architekto atlikti kitų „Pienocentro“ pastatų projektavimo darbai. Turbūt visi, užėję į šią posėdžių salę, pajusdavo, kad patalpa yra išskirtinė: pro didžiulius langus krentanti šviesa sukuria nenusakomą aplinkos pojūtį ir leidžia instinktyviai suvokti architekto užmojį sukurti modernią erdvę. Čia posakis „iškelti archyvus į dienos šviesą“ tarsi įgavo magišką ir labai tikrą prasmę. Ant parodai atkurtų sienų pakabintos nuotraukos bylojo apie pastato istoriją, „Pienocentro“ veiklą ir jame dirbusius žmonės. Šalia šios erdvės atskirai įkurtas nedidelis kambarėlis, buvęs pasitarimų kambarys. Parodoje ši vieta buvo skirta architekto aplinkai ir asmenybės formavimosi laikotarpiui. Archyviniai dokumentai, eskizai ir nuotraukos pasakojo apie studijas Romoje, keliones, draugus ir bendradarbius, kurie, kaip teigiama parodos aprašyme, darė įtaką architekto braižui.
Trečioji erdvė – buvę administracijos kabinetai, kuriuos parodos rengėjai atkūrė sutalpindami likusias penkias ekspozicijos dalis, orientuotas į architekto darbų pristatymą ir jo gyvenimo vingius emigracijoje į Vokietiją, o vėliau – į Australiją.
Iš tiesų paroda labiausiai orientuota į produktyviausią architekto gyvenimo laikotarpį iki 1944 m. Tad šiuose kambariuose pristatomi didieji jo darbai. Penktoje erdvėje, pavadintoje „Architekto kabinetas“, pasakota apie tą tarpsnį, kai Landsbergis-Žemkalnis dirbo daugiausia Kaune ir projektavo mokyklas, ligonines, visuomeninius pastatus, paminklus ir gyvenamuosius namus. Kartu čia buvo galima rasti ne tik jo projektuotų pastatų, tačiau ir paminklų brėžinių bei nerealizuotų idėjų. Tiesa, parodos kūrėjai, siekdami akcentuoti vieną iš gausiausių architekto kūrybinio palikimo dalių – gyvenamųjų namų projektus, išskyrė jiems atskirą kambarį, kur pristatyti ne tik dabar Kaune akylos akies pastebimi architekto šeimos namai, tačiau ir kiti Kaune sukurti gyvenamieji namai ir užmiesčio vasarnamiai. Šie projektai reprezentuoja ne tik architekto darbus, tačiau ir tarpukario visuomenės gyvenimą: buitį, darbo sąlygas, privačius darbo kabinetus name, nuomos kultūrą, kasdienybę.
Lietuvai atgavus Vilnių, Landsbergis-Žemkalnis persikėlė į sostinę, tapo miesto vyriausiuoju architektu. Parodoje šiam etapui papasakoti buvo skirtas koridorius, kuriame norėjosi truputį daugiau šviesos ir erdvės. Kita vertus, laikotarpis buvo gana niūrus, karas ir okupacijos paliko ryškų pėdsaką ir jo gyvenime: pradėjęs dirbti vyriausiuoju architektu nepriklausomoje Lietuvoje, juo dirbo ir prie sovietų, vėliau – nacių valdžios. Vienas įdomiausių ir svarbiausių šios erdvės eksponatų buvo Landsbergio-Žemkalnio su kolegomis rengto generalinio Vilniaus miesto plano projektai ir brėžiniai. Šį planą jis tobulino ir vėliau – atsidūręs emigracijoje.
Priverstinė emigracija – vienas skaudžiausių Landsbergio-Žemkalnio gyvenimo periodų. 1944 m., norėdamas išgelbėti vokiečių suimtą sūnų, jis išvyko į Vokietiją. Per korespondenciją ir fotografijas atskleidžiamas šis dramatiškas laikotarpis, keitęs ne vieno lietuvių intelektualo likimą. Eksponatai liudijo apie architekto veiklą DP stovyklose, nuotaikas dėl grįžimo namo, suburtą architektų draugiją ir DP stovyklose kurtus gyvenamųjų namų projektus būsimai nepriklausomai Lietuvai. Čia pat pasakojama ir apie architekto persikėlimą į Australiją, kur jis vėl galėjo kurti ir projektuoti, dirbdamas didelėje projektavimo įmonėje.
Paskutinis parodos lankytojų laukęs kambarys pavadintas „Architektas sovietinėje Lietuvoje“. Didžioji eksponatų dalis šioje erdvėje bylojo apie 1959 m. į Lietuvą grįžusio architekto darbus sovietmečiu. Kartu čia buvo galima pamatyti dokumentus, kurie bylojo apie jo dalyvavimą Sąjūdžio veikloje, taip pat jo 100-ojo gimtadienio minėjimui skirtų renginių afišas ir nuotraukas – visa tai, kas jau išeina už „sovietinės Lietuvos“ ribų ir lyg prašytųsi atskiro kambarėlio. Parodą užbaigė visą kelionę per Landsbergio-Žemkalnio gyvenimą apibendrinantis televizinis dokumentinis filmas.
Išeinant iš parodos ir leidžiantis modernizmą menančiais laiptais, grąžinančiais prie parodos ištakų, galvoje kirbėjo mintis: iš tiesų papasakota kone visa Lietuvos šimtmečio istorija – nuo tarpukario Respublikos sukūrimo, okupacijų, emigracijos iki grįžimo į sovietų Lietuvą ir pagaliau nepriklausomybės atgavimo. Ne daug yra individualių kūrėjų asmeninių archyvų, kuriuose taip plačiai ir kartu aiškiai atsispindėtų dra-
matiškasis mūsų šalies XX amžius.
