Dailininkė Vida Kuraitė
Lietuvos XX a. antros pusės dailės biblioteką papildė naujas leidinys – katalogas Dviese: Silvestras ir Galina Džiaukštai. Išsamūs dailininkų kūrybos albumai tampa tikra švente menotyrininkams ir kitiems su pristatomų autorių kūryba nuosekliau susipažinti trokštantiems skaitytojams. Tad katalogas yra nekvestionuotinai geras daiktas – nebereikia kuisti archyvuose išsiblaškiusių brošiūrų, senų parodų katalogų ar svarstyti, kuo papuošti kavos stalelį. Šįkart skaitytojo smalsumą sužadina albumo autorių siekis ne tik sistemingai pristatyti žymios tapytojų poros kūrybinį palikimą, bet ir konceptualizuoti mažai tyrinėtą šeimyninio menininkų dueto fenomeną1. Leidėjų užmojis išties ambicingas, o skaitytojo lūkesčiai, keliami tokiam leidiniui – ne menkesni.
Įprastai pagrindinis katalogo privalumas yra gausi vaizdinė medžiaga. Danutės Zovienės sudarytas albumas nėra išimtis. Knygoje publikuotos Silvestro Džiaukšto (1928–2022) ir Galinos Petrovos-Džiaukštienės (g. 1927) paveikslų, eskizų reprodukcijos iš įvairių muziejų kolekcijų, tačiau labiausiai masinančiu šventės desertu tapo nuorodos į mažiau žinomus šeimos, privačių (Vlado Žuko, Stasio Juškaus) kolekcijų kūrinius. Sovietmečio dailės tyrėjams taip pat svarbios šiandien neprieinamų kūrinių skaitmeninės kopijos – į albumą įtraukti trys paveikslai iš Rusijos valstybinių kolekcijų. Ne itin aukšta reprodukcijų kokybė leidžia manyti, kad licencinės teisės su agresorės atminties institucijomis derintos nebuvo (ir nereikia). Vis dėlto klausimas dėl reprodukcijų kokybės iškyla žvelgiant ir į kitus kūrinius – dalis jų neperteikia stipraus tapytojų spalvos pajautimo, paveikslai atrodo plokšti ar nesufokusuoti. Prastesnės kokybės iliustracijos kartais nurodo neišlikusius darbus – pavyzdžiui, Petrovos-Džiaukštienės „Ironiškas autoportretas“ galiniame viršelyje, tačiau tokią informaciją visuomet svarbu nurodyti kūrinio metrikoje. Galbūt šis įspūdis tik patvirtina faktą, kad jokia kopija nėra pajėgi perteikti originalo jėgos.
Nors katalogas turėtų padėti aiškiau perprasti Džiaukštų kūrybą, tačiau leidinio struktūrai pritrūksta tikslumo. Katalogo teksto pagrindu tapo prieš daugiau nei dešimtmetį Kristinos Stančienės apgintas menotyros magistro darbas, tyrimo metu atlikti interviu su tapytojais2. Žodžių autorystės klausimas kelia sumaištį ir problemas tekstą cituosiantiems tyrėjams – sudėtinga susiorientuoti, kur yra leidinio sudarytojos įžvalgos, o kur – magistrantės. Kūrybos katalogas suskirstytas į keturias dalis, kurias papildo interviu ištraukos, sudarytojų komentarai. Pirmos dvi dalys („Inspiracijos ir motyvai“, „Temos ir tipažai“) iš esmės dubliuojasi ir lieka neaišku, kodėl Džiaukšto žirgas yra motyvas, o Petrovos-Džiaukštienės žvejai ir žuvys – tema. Į vieną skyrių galiausiai sukrenta mediniai dievukai ir nuogalės, filosofai ir brigadininkai, tinklinio žaidėjos ir chirurgai. Jeigu išskirtinis žmonos dėmesys pajūrio motyvui išskaidomas per tris skyrius, tai sutuoktiniui artima karo tematika tampa atskiru dėstymu „Grėsmės atvaizdai“. Nors karo siužetas sovietų Lietuvos dailėje – vienas populiariausių, o Džiaukšto darbai turi nemažai sąsajų su amžininkų Leopoldo Surgailio, Leonardo Tuleikio, Augustino Savicko kūryba, tačiau įvadiniame tekste smurto ir grėsmės vaizdavimo problematika nepermąstoma. Brėžiamos tik lakoniškos paralelės su deformuotais Franciso Bacono kūnais, Otto Dixo karo vaizdiniais – pastarasis sugretinimas kelia klausimų, kadangi tekste minimas „Aliarmas“ (kaip ir kiti aktyvistų, partizanų ar karių vaizdiniai) Džiaukšto tapyboje išsiskiria nelinijine perspektyva, aiškiomis spalvinėmis plokštumomis ir turi mažai bendrumų su vadinamuoju Drezdeno karo triptiku (Der Krieg, 1929–1932), įkvėptu renesansinių altorių struktūros.
Tekstuose taip pat kliūva loginiai nesusipratimai, skubotos išvados. Katalogo pradžioje rašoma, kad Džiaukšto jaunystę paženklino istoriniai įvykiai – minima Rusijos imperinė okupacija, Pirmojo pasaulinio karo fronto linija (p. 10), tačiau dailininkas gimė tik 1928 m. Pirmoje kūrybos katalogo dalyje rašoma: „Jeigu Džiaukštui įkvėpimo ir sielos atgaivos teikia kaimo ir gamtos reminiscencijos, tai Petrova-Džiaukštienė mieliau renkasi motyvus, atrastus Lietuvos periferijoje“ (p. 33; kursyvas mano, – I. U.). Kitaip tariant, įkvėpimo abu sutuoktiniai ieško ten pat – iš kūrinių pasidaro aišku, kad vienas labiau mėgsta žemyninę Lietuvos periferiją, o kitas dažniau atsigręžia į pajūrio kaimus. Antrojoje dalyje rašoma, kad „Galiną visada domino realus žmogus, jo individualumas […]. […] yra sukūrusi ištisą įvairiausių tipažų kolekciją“ (p. 98; kursyvas mano, – I. U.). Iš pasirinktų publikuoti kūrinių atrodo, kad individų kūryboje sąlyginai nedaug, dominuoja sportininkų, žvejų ir darbininkų tipai. Sumaišties skaitytojos galvoje nemažėja.
Šiandien problemų kelia ir nekritiškas Alfonso Andriuškevičiaus išplėtotos seminonkonformistinės dailės sampratos taikymas. Džiaukšto grėsmės vaizdiniai apibūdinami kaip „ne vien ideologinis, bet ir seminonkonformistinėmis ypatybėmis pasižymintis meninis fenomenas, kuriame grumiasi ideologizuotas siužetas ir moderni meninė forma“ (p. 165). Manyčiau, kad prieš tris dešimtmečius įsitvirtinusią sąvoką jau laikas išleisti į užtarnautą poilsį – ji atliko nuostabų darbą nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dailėtyroje ir šiandien vertintina kaip praėjusio laiko ženklas, o ne inovatyvi teorinė prieiga. Šiuolaikiniai bandymai atsieti siužetą nuo raiškos, ideologiją kergti su pasipriešinimo naratyvu (ypač darbininkijos, kolūkių ar karo kasdienybę vaizduojančiuose darbuose) primena bandymą išspausti sielą iš gyvybe tebepulsuojančio kūno.
Mąstant apie selekcijos tikslingumą pastebėta, kad neįtrauktos bent trys dailininkų kūrinius saugančios institucijos – Vilniaus dailės akademijos, Kupiškio etnografijos ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Pastarajame išlikęs itin įdomus artefaktas – bendromis sutuoktinių jėgomis realizuota kompozicija „Generalinis Kauno darbininkų streikas 1936 m.“ Nepaisant to, kad daugelis norėtų užmiršti pokario socialistinio realizmo pavyzdžius, analizuojant menininkų poros fenomeną, paveikslas išlieka aktualus.
Pažadas ryškiau konceptualizuoti menininkų šeimos fenomeną visgi liko neišpildytas. Leidinyje pastebima, kad tai – būdingas vėlyvojo sovietmečio reiškinys, trumpai apibūdinama Džiaukštų kūrybinė aplinka, pagrindiniai ryšiai su kitomis kūrėjų poromis (p. 23–24). Sovietmečio dailės istorijoje tikrai gausu šeimyninių duetų, tačiau akivaizdu, kad fenomenas yra senesnis ir įvairesnis. Nereikia žvalgytis toli – tarpukario Kauno meno rateliuose sukosi Domicelės ir Petro Tarabildų, Barboros ir Vlado Didžiokų, Petro ir Olgos Kalpokų šeimos. Jei Lietuvoje šis reiškinys didesnio tyrėjų dėmesio dar nesulaukė, tai apie žymiausių užsienio menininkų santykius rastume gerokai daugiau informacijos3. Juk visuomenėje įsišaknijęs individualaus menininko-genijaus (dažniausiai – vyro) mitas tarsi sunkiai suderinamas su dviejų kūrėjų partnerystės idėja. Tad problema itin intriguoja ir plačiąją visuomenę. Kaip sprendžiasi unikalumo dilemos dviejų kūrėjų santykyje? Ar partnerystė moters atžvilgiu – lygiavertė? Kas nematė Antonio Banderaso vaidinamo Pablo Picasso seriale Genijus? Kokia drama! Koks siužetas!
O kokia buvo Džiaukštų santykio dinamika? Autorės apsiriboja gan lakoniška išvada, kad „Džiaukštų kūryboje atsiskleidžia svarbus modernistinės sanklodos menininkų šeimos bendrabūvio aspektas“ (p. 33). Tačiau lieka neaišku, kas įkūnija modernistinės ir ne modernistinės sanklodos menininkų poras. Ar menininkų pora nėra modernybės produktas? Galiausiai užduodu sau klausimą, ko reikia, kad susiformuotų menininkų šeima. Pirmiausia moteris turi išsikovoti teisę būti menininke, studijuoti ir praktikuoti menus. Tenka piktai pasvarstyti, kodėl sovietmečio tapytojas moteris suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų. Antras veiksnys – kintanti šeimos ir santuokos samprata. Dominuojančiu šeimos modeliu turi tapti vienas kitą besąlygiškai mylinčių bendraminčių partnerystė, o ne ekonominis kontraktas. Romantika! Meilė! Puiku. Tuomet apsidairau. Su kuo gyvena mano draugai? O su kuo gyvenu aš?! Permąsčius šiuos klausimus nestebina, kad XIX–XX a. lūžiuose sielos draugus menininkai vis dažniau rado savųjų, t. y. menininkų tarpe. Partnerio problema (ir tinkamo pasirinkimo atsakomybė), matyt, dar opesnė totalitarinėje visuomenėje, kurioje vidinis žmogaus pasaulis išlieka itin pažeidžiamas. Nesaugioje aplinkoje intymus partneris tampa savotiška laisvės oaze, svarbiausia atrama kūrybinėse ir gyvenimo kovose – tą taikliai pažymi ir leidinio autorės (p. 24). Trumpai tariant, menininkų porų dinamika gali atspindėti skirtingus šeimos modelius, to meto sociopolitines įtampas, moterų ir heteronormatyvinių standartų neatitinkančių kūrėjų padėtį visuomenėje.
Analogiškos priekabės gali būti taikomos daugeliui meno albumų. Lietuvoje neturime vadinamųjų catalogue raisonné (pranc. „pagrįstas katalogas“) tradicijos – tokio tipo leidiniuose tyrėjų komanda stengiasi susisteminti visus žinomus autoriaus darbus. Tuomet katalogas tampa pagrindine nuoroda kuratoriams, menotyrininkams ir kolekcininkams. Nusprendus rengti selektyvų albumą, kartais geriau atsisakyti konceptualių prieigų ir laikytis ilgaamžių paprastumo principų – sukalti solidžią įžangą, biografijas ir kitą būtiną faktografinę informaciją, publikuoti vertingus archyvinius šaltinius (šiuo atveju – transkribuotus interviu) ir be išsamesnių komentarų chronologiniu ar tematiniu būdu susisteminti pasirinktus darbus.
Reprodukcijų kokybė, kūrinių atranka ir teksto apimtis verčia manyti, kad leidinys parengtas skubotai. Įtarimus pagrindžia Stančienės frazė, kad knygos „parengimo ir leidybos procesas užtruko tik penketą mėnesių. Labiausiai skubėta, kad knyga dar pasidžiaugtų garbaus amžiaus sulaukusi Galina Petrova-Džiaukštienė“4. Šįkart būtų sunku paneigti, kad tikslas pateisina priemones – solidus kūrybos katalogas yra tikrai svarbus ir pelnytas įvykis beveik šimtmečio sulaukusiai tapytojai. Tik, matyt, kaip ir daugelio porų gyvenime, taip ir šiame leidinyje, buitiniai tvarkos darbai kelia daugiausia klausimų.
1 „Knygos „Dviese. Silvestras ir Galina Džiaukštai“ pristatymas ir vienos dienos paroda“, 2025-04-07, in: https://www.ldsajunga.com/event-details-registration/knygos-dviese-silvestras-ir-galina-dziaukstai-pristatymas-ir-vienos-dienos-paroda.
2 Kristina Stančienė, Galina Petrova-Džiaukštienė ir Silvestras Džiaukštas: Atšilimo laikotarpio lietuvių menininkų sutuoktinių pora: Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2014.
3 Pasaulinėje dailės istorijoje menininkų porų itin gausu, jų tarpe – Auguste‘as Rodinas ir Camille Claudel, Frida Kahlo ir Diego Rivera, Sonia ir Robertas Delaunay, Anni ir Josefas Albersai, Robertas Rauschenbergas ir Jasper Johns, Dorothea Tanning ir Maxas Ernstas, Georgia O‘Keeffe ir Alfredas Stieglitzas ir t. t.
4 Kristina Stančienė, „Kartu ir atskirai. Apie knygą „Dviese. Galina ir Silvestras Džiaukštai“, in: 7 meno dienos, 2025-05-02, Nr. 17, in: https://www.7md.lt/daile/2025-05-02/Kartu-ir-atskirai.
