
Pasakojama, kad 1978 m. rugsėjo 16 d. pavakare Siksto koplyčioje ką tik popiežiumi išrinktam Karoliui Wojtyłai Lenkijos primas, kardinolas Stefanas Wyszyńskis pasakė: „Tau teks vesti Bažnyčią ir pasaulį į naują tūkstantmetį“. Jei toks pokalbis tikrai įvyko, abu iškilūs Lenkijos dvasininkai puikiai suprato vienas kitą. 1957 m. kardinolo Wyszyńskio iniciatyva pradėta devynerių metų „novena“ – pasirengimas Lenkijos krikšto tūkstantmečio minėjimui tapo religiniu ir socialiniu virsmu, vardan kurio darbavosi ir Krokuvos vyskupas pagalbininkas, o nuo 1965 m. – Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyła.
Iki trečiojo tūkstantmečio pradžios tą rugsėjį buvo likę kiek daugiau nei 22 metai, ir niekas negalėjo nuspėti, ką jie atneš jaunyvam popiežiui, Bažnyčiai ir pasauliui. Tačiau, iš laiko perspektyvos žvelgiant į vieną ilgiausių pontifikatų Katalikų Bažnyčios istorijoje, galime pasakyti, kad ką tik priėmęs išrinkimą, naujasis popiežius jau turėjo savo tarnystės gaires, kurios jungė tiesioginių jo pirmtakų šv. Petro soste pradėtus darbus ir Bažnyčios Lenkijoje patirtį.
Nors plačiajam katalikiškam pasauliui nepažįstamas, Karolis Wojtyła nebuvo provincialus periferijos vyskupas – jis pažinojo Romą, žinojo, kuo gyvena Šv. Sostas ir aktyviai dalyvavo tame gyvenime. Tad jo išrinkimas po netikėtos Jono Pauliaus I mirties nebuvo atsitiktinumas. Studijavęs ir apgynęs doktoratą Popiežiniame Angelicum Universitete, nuo 1962 m. kaip teologijos profesorius Lenkijos episkopato delegacijos sudėtyje dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kur dirbo rengiant du svarbius dokumentus – Gaudium et spes ir Dignitatis humanae. Šis darbas jį suvedė su įtakingais Susirinkimo teologais Henri de Lubacu ir Yves Congaru, leido susipažinti su daugeliu pasaulio vyskupų. Congaras savo dienoraštyje apibūdino jauną lenką vyskupą kaip pasižymintį ypatingu gyvybingumu ir įspūdinga vidine ramybe.
1964 m. Paulius VI pakėlė Karolį Wojtyłą Krokuvos arkivyskupu, o 1967 m. – kardinolu. Jam tada buvo 47. Tais pačiais metais popiežiaus pradėtuose šaukti vyskupų sinoduose jis dalyvavo kaip vienas iš vos kelių kardinolų iš komunistinių valstybių. 1974 ir 1977 m. sinodai svarstė evangelizaciją ir katechezę – klausimus, kurie ypač rūpėjo su komunistine valdžia dėl žmonių sielų besigalynėjančiai Lenkijos Bažnyčiai, tad jaunas kardinolas turėjo ką tais klausimais pasakyti ir buvo popiežiaus pakviestas prisidėti prie jo enciklikos Evangelii nuntiandi rašymo. Pauliaus VI kvietimu kardinolas Wojtyła vedė ir 1976 m. Romos kurijos Gavėnios rekolekcijas, kurių metu kalbėjo apie Kristaus stūmimą iš visuomenės – vartotojiškos ir sekuliarizuotos Vakaruose, sistemingai ateizuojamos komunistinėse valstybėse – bei apie žmogaus teisę žinoti apie Dievą ir jo ieškoti. Prieš pusmetį, 1975 m. rugpjūčio 1 d., buvo pasirašytas baigiamasis Helsinkio Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos aktas. Jis ne tik pripažino pokarines Europos sienas, ką didžiule savo pergale laikė Sovietų Sąjunga, bet ir Šv. Sosto diplomatijos dėka kalbėdamas apie pagarbą žmogaus teisėms kaip esminį taikaus sugyvenimo principą, įvardijo minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. Šv. Sostas tapo pilnateisiu ESBO nariu.
Po metų Lenkijoje prie darbininkų protestų prieš valdžios ekonominę politiką prisijungė valstiečiai, o studentai išplėtė protestus, reikalaudami gerbti žmogaus teises. Bažnyčia Lenkijoje tuos protestus rėmė, smerkdama smurtą prieš protestuotojus, gindama žmogiškąjį ir tautinį orumą, pagarbą dvasinėms moralės ir kultūros normoms.
1978 m. rugpjūtį mirus Pauliui VI, kardinolas Wojtyła pirmą kartą dalyvavo konklavoje. Konklava buvo trumpa, bet kardinolų svarstybos, jai rengiantis, aptarė karščiausius Bažnyčios gyvenimo klausimus. Akivaizdus buvo noras išrinkti popiežiumi charizmatišką ganytoją, panašų į Joną XXIII. Nors Paulius VI ne tik pratęsė ir užbaigė Vatikano II Susirinkimą, tvirtai ėmėsi Romos kurijos pertvarkos, stiprino Bažnyčios valdymo kolegiškumą, daug padarė ekumenizmo srityje ir įtraukė Šv. Sostą į daugiašalę diplomatiją, netrūko manančių, kad jis buvo pernelyg intelektualus ir diplomatiškas, nepasiekė katalikų, besiblaškančių sparčiai kintančioje Vakarų kultūroje.
Išrinktas kuklus ir šiltas Venecijos patriarchas Albino Luciani pirmą kartą popiežių istorijoje pasirinko dvigubą vardą. Pasivadindamas Jonu Pauliumi I jis pareiškė, kad tęs savo pirmtakų darbus, o prie vardo pridėdamas skaičių pabrėžė, jog bus tik „eilinis“ Vatikano II Susirinkimo popiežių sekoje ir net minėjo, kad jo valdymas būsiąs trumpas. Tai pasitvirtino labai greitai – po 33 dienų nuo didžiulį entuziazmą sukėlusios pontifikato pradžios.
Iš antrosios savo konklavos kardinolas Wojtyła išėjo koridoriumi, vedančiu į Šv. Petro bazilikos lodžiją. Jis sulaužė tradiciją, pagal kurią nauji popiežiai iš karto po išrinkimo tik pasirodydavo, ir kreipėsi į minią aikštėje, pritilusią po pranešimo, kad išrinktas ne italas. Naujasis popiežius prisistatė kaip kardinolų „iš tolimos šalies pašauktas“ Romos vyskupas, pavadino italų kalbą „mūsų kalba“ ir pabrėžė, kad jo tolima tėvynė visada buvo Romai artima savo ištikimybe tikėjimui. Ši subtili aliuzija į Polonia semper fidelis, iš karto su minia užmegztas ryšys, nuolanki, bet artikuliuota laikysena, aiškus ir įtaigus kalbėjimas su pauzėmis, leidžiančiomis suvokti, kas pasakyta, rodė, kad šis popiežius yra talentingas ir patyręs ganytojas, pasižymintis puikia savitvarda, aiškiu mąstymu ir turintis komunikacijos dovaną.
Simboliniai iškilmingos naujo pontifikato pradžios gestai stiprino tęstinumą su tiesioginiais pirmtakais, kurių kiekvienas savo tarnystę pradėjo daug komentarų kėlusiomis naujovėmis. Jonas XXIII pirmiausia nustebino vardo pasirinkimu. Didžiosios Vakarų Bažnyčios schizmos metu vienas iš trijų popiežiais besiskelbusiųjų vadinosi Jonu XXIII ir buvo Konstancos Susirinkimo nušalintas. Kodėl pasirinko šį vardą, popiežius paaiškino per savo karūnavimo iškilmę pasakytame pamoksle ir taip sulaužė neatmenamų laikų tradiciją, mat per karūnacijas popiežiai pamokslų nesakydavo. Maža to, šiame beprecedentiniame pamoksle Jonas XXIII priminė, kad popiežius pirmiausia yra ganytojas. Ne kitaip manė ir prieš jį valdžiusieji popiežiai, bet pasauliui ši žinia dėl šiltos Jono XXIII laikysenos ir „kleboniškos“ kalbėjimo manieros pasirodė labai nauja. Žinoma, pamokslas dar buvo lotyniškas.
Trumpai valdžiusio, bet Bažnyčią ir pasaulį Vatikano II Susirinkimo sukvietimu sukrėtusio Jono XXIII pavyzdžiu pasekė po pirmos Susirinkimo sesijos išrinktas Paulius VI. Jis savo karūnavimo pamokslą pradėjo lotyniškai, tęsė itališkai, prancūziškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, portugališkai, lenkiškai ir rusiškai, taip pabrėždamas tautinių kalbų Bažnyčioje vertę ir Bažnyčios universalumą.
Jonas Paulius I atsisakė karūnuotis ir tradicinę penkių valandų karūnavimo ceremoniją pakeitė šv. Petro įpėdinio Romos vyskupo soste tarnystės pradžios mišiomis. Labai trumpą pamokslą jis sakė lotyniškai, itališkai ir prancūziškai.
Jonas Paulius II įtvirtino tiesioginio savo pirmtako sprendimą nebesikarūnuoti triguba tiara, nors ir pastebėjo, kad gal ji klaidingai buvo interpretuojama kaip pasaulietinės popiežių valdžios ženklas. Tarnystės pradžios mišių pamoksle jis lotyniškai nebekalbėjo, bet kreipėsi visomis Pauliaus VI vartotomis kalbomis. Į inauguracijos mišias naujasis popiežius atėjo pėsčias, taip įgyvendindamas Jono Pauliaus I norą atsisakyti ant patarnautojų pečių nešiojamo sosto. Taigi šiandien visame pasaulyje pažįstamą papamobilį Vatikano saugumo tarnybai teko sukurti dėl Jono Pauliaus II nuolatinių kelionių ir noro būti tarp žmonių. Visuotinai žinomas jo pontifikato pradžios mišių kvietimas „atverkite, atlapokite duris Kristui“ buvo skirtas ne tik asmenims, bet valstybėms ir institucijoms, kultūrai ir civilizacijai. Teigdamas, kad Kristus yra atsakymas į žmogų ir pasaulį kamuojančias problemas, popiežius sakytum reziumavo visą Vatikano II Susirinkimo mokymą apie ganytojinę Bažnyčios misiją – Kristus yra pasaulio šviesa, o Bažnyčia yra pašaukta tą šviesą atspindėti, liudydama ją pasaulyje, pasiekdama visus žmones visame, kuo jie gyvena. Kartu Jonas Paulius II reziumavo ir savo pontifikato programą.
Daugybė iečių sulaužyta vertinant Jono Pauliaus II asmenį ir jo pontifikatą. Tie vertinimai dažniausiai remiasi kuria nors viena „popiežiaus lenko“ veiklos kryptimi ar net konkrečiais jo veiksmais. Iškeliantieji pastangas ginti žmogaus gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties dažnai visgi nepastebi nusistatymo prieš mirties bausmę, aršaus pasipriešinimo karams Balkanuose, Irake, Afganistane, nuoseklaus pasisakymo prieš ginklavimąsi ir kategoriško reikalavimo atsisakyti branduolinės ginkluotės. Matantys kovotoją su komunizmu ir pasaulinės komunistinės sistemos nugalėtoją nelinkę prisiminti, kad Jonas Paulius II tikrai nebuvo „dešinysis“ ar kapitalizmo apologetas ir tą aiškiai pasakė jau pirmoje savo enciklikoje, o vėlesnėse ryžtingai ir detaliai kalbėjo prieš žmogaus pavergimą bei sudaiktinimą kapitalizme. Linkę teigiamai ar kritiškai suabsoliutinti Jono Pauliaus II iniciatyva parengtą Katalikų Bažnyčios Katekizmą kaip galutinį žodį doktrinos raidoje, nemato popiežiaus pagarbos liaudies pamaldumo tradicijoms bei formoms ir to, kad jis ne tik bendradarbiavo su moderniausiais savo kartos teologais ir jais rėmėsi, bet ir pasirinko modernizmu kaltintą Josephą Ratzingerį Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovu. Sąrašą galima tęsti ir jis būtų ilgas, nes ilgame Jono Pauliaus II pontifikate buvo daug temų, ir dažna popiežiaus iniciatyva buvo kritikuojama tiek Bažnyčioje, tiek jos išorėje. Iš išorės į Bažnyčios vidų jau Pauliaus VI pontifikato metu pradėję sunktis „progresyvumo“ ir „konservatyvumo“ kriterijai Bažnyčios ir popiežiaus veiklos vertinime tik stiprėjo ir klostėsi į pačias įvairiausias konfigūracijas.
Minint, už ką įvairiuose kontekstuose šis popiežius buvo kritikuojamas ir sulaukdavo pasipriešinimo, reikėtų pradėti nuo schizmos. Jono Pauliaus II siekis plėsti Vatikano II Susirinkimo pradėtą ekumeninį ir tarpreliginį dialogą bei atsisakyti antijudaizmo iššaukė galutinį Marcelio Lefebvre’o ir jo bendraminčių atsimetimą, nors ilgai ir gana sėkmingai maskuotą ištikimybe ankstesnei liturgijai.
Opoziciją kėlė bažnytinių sąjūdžių, į kuriuos buvo žiūrima įtariai, o dažnai ir labai priešiškai, pripažinimas. Ištisą murmėjimo ir nepritarimo bangą Bažnyčios viduje ir išorėje sukėlė popiežiaus Bažnyčios vardu išsakyti mea culpa dėl veiksmų, sprendimų ar laikysenos istorijos bėgyje. Buvo kritikuojamos konkrečios beatifikacijos ir kanonizacijos bei pati beprecedentė jų gausa. Pasaulio jaunimo dienos ir ganytojiniai vizitai sulaukdavo pasipriešinimo ne tik iš sekuliaristinių politikų, bet ir iš kai kurių valstybių vyskupų, o pats Jonas Paulius II buvo kaltinamas triumfalizmu. Popiežiaus Urbi et orbi, sistemingai apžvelgiantys pasaulio skaudulius, ir trumpi pasisakymai apie tragedijas konkrečiose šalyse po sekmadienio Viešpaties Angelo maldos su tikinčiaisiais Šv. Petro aikštėje versdavo įsitempti vyriausybes. Dėl Vatikano radijo laidų, nušviečiančių padėtį įvairiose pasaulio vietose, būdavo diplomatinių demaršų, diplomatai gaudavo instrukcijas įtikinti popiežių nepasisakyti vienu ar kitu klausimu.
Būta daugybės svarstymų dėl to, kaip Jonas Paulius II tęsė savo pirmtakų pradėtą Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimą. Svarstymų išvados priklauso nuo to, kuriems Vatikano II Susirinkimo aspektams atiduoda pirmenybę svarstantieji ir kokie jų lūkesčiai, kaip jie vertina patį Vatikano II Susirinkimą ir Jono Pauliaus II pirmtakų veiklą. Tačiau žvelgiant į tai, ką savo pirmoje enciklikoje Redemptor hominis pasakė pats aptariamasis popiežius, plačiai pasiremdamas pirmąja Pauliaus VI enciklika Ecclesiam suam, galima teigti, kad jis stengėsi apimti visą Vatikano II Susirinkimo mokymą ir, remdamasis juo, vesti Bažnyčią ir pasaulį į naują tūkstantmetį. Kelią į trečiąjį Įsikūnijimo tūkstantmetį jis pavadino naujuoju Bažnyčios adventu, kuriame „kartu su Susirinkimo išplėtota Bažnyčios savimone ir visomis tos savimonės apraiškomis veiklose, kuriose Bažnyčia save atpažįsta, save išreiškia ir įtvirtina – turime veržtis į Tą, „kuris yra Galva“, į Tą, „iš kurio yra visa ir jame esame mes“, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas…“ (RH, II, 7).
1983 m. lankydamasis Haityje, Jonas Paulius II, pasitelkęs Pauliaus VI terminą, paskelbė naujosios evangelizacijos erą, į kurią su nauju užsidegimu ir naujais būdais buvo raginami įsitraukti visi Bažnyčios nariai. Taip naujasis adventas tapo pirmiausia naująja evangelizaciija. Savo raginimą popiežius kartojo ir plėtojo enciklikoje Redemptoris missio (1990), apaštaliniame laiške Tertio millennio adveniente (1994) ir apaštalinėje egzortacijoje Novo millennio inneunte (2001).
Trečiojo Įsikūnijimo tūkstantmečio adventas turėjo atnaujinti Bažnyčią ir jos misiją. Atnaujinimo sritis nurodė Susirinkimas, o atnaujinimo būdai buvo išbandyti Lenkijoje, kuri devynerius metus (1957–1966) rengėsi savo krikšto tūkstantmečiui pagal kardinolo Stefano Wyszyńskio sudarytą išsamią ir apgalvotą tūkstantmečio novenos programą. Ja siekta sielovadą pritaikyti esamai tikrovei, pasiekti kiekvieną šeimą, kiekvieną tikintįjį. Visuotinės novenos iniciatyvos – lenkų tautos įžadų Čenstakavos Dievo Motinai atnaujinimas ir jos atvaizdo maldinga kelionė per visas Lenkijos parapijas – telkė tikinčiuosius ir darė matomą įspūdingą jų dalį visuomenėje. Sąmoningo tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo gilinimo buvo siekiama katecheze, bendruomeniškumo ugdymu, pamaldumo tradicijų puoselėjimu ir atnaujinimu. Novena apėmė ir susipažinimą su jos metu vykusio Vatikano II Susirinkimo svarstymais ir nutarimais, jaunimo ir intelektualų sielovadą, darbininkų dvasinio aprūpinimo iniciatyvas, kurių simboliu tapo visą novenos laiką trukusi kova dėl bažnyčios statybos industriniame, 1949 m. įkurtame Nowa Huta mieste. Vėliau, pirmą kartą kaip popiežius lankydamasis Lenkijoje, Jonas Paulius II sakys, kad Nowa Hutoje prasidėjo naujoji Lenkijos evangelizacija.
Novena sukėlė valdžios reakciją, kuri paskelbė savąją „Lenkijos valstybės tūkstantmečio programą“, turėjusią konkuruoti su bažnytinėmis iniciatyvomis ir renginiais. Didžiulį valdžios puolimą iššaukė 1965 m. lapkričio 18 d. 65 Lenkijos vyskupų laiškas Vokietijos vyskupams, pakvietęs juos į krikščionybės tūkstantmečio šventimą Lenkijoje. Laiške buvo apžvelgiamos šviesios ir tamsios lenkų ir vokiečių santykių pusės, bendra istorija ir susipriešinimai. Garsiausia vokiškai parašyto laiško frazė yra: „kaip krikščionys ir kaip žmonės tiesiame Jums, besibaigiančio Bažnyčios susirinkimo suoluose greta mūsų sėdintiems, rankas, atleidžiame ir prašome atleidimo“.Valdžia, išgąsdinta vyskupų savarankiškumo santykiuose su vokiečiais, bandė organizuoti nacionalistinę isteriją ir laišką pasirašiusių vyskupų pjudymą, kaltindama istorijos klastojimu ir parsidavimu. Kardinolui Wyszyńskiui nebuvo leista dalyvauti tūkstantmečio minėjimo renginiuose užsienyje, o į tūkstantmečio minėjimo užbaigą Lenkijoje pakviestas Paulius VI nebuvo įsileistas. Tačiau novenos rezultatai buvo įspūdingi. Oficialiai komunistinėje valstybėje tapo matoma krikščioniška tauta, kurios gyvenimo orientyrai iš esmės skyrėsi nuo autoritarinės valstybės propaguojamo komunizmo. Novena įtraukė visus socialinius sluoksnius, visas kartas, patraukė prie Bažnyčios netikinčius. Atsirado vėliau sociologus stebinusi išskirtinai lenkiška apklausų dėl religinės priklausomybės kategorija „netikintis, bet praktikuojantis“. Taip save apibūdindavo asmenys, kurie Bažnyčioje rasdavo ne tik sąžinės laisvės erdvę veiklai, bet dažnai ir prieglobstį nuo valdžios persekiojimų – darbą ir pajamas, kai dėl represijų būdavo išmetami į gatvę. Ne vienas jų, nors ir neturėdami tikėjimo dovanos, bažnytiniame gyvenime dalyvaudavo iš pagarbos Bažnyčiai kaip institucijai.
Žvelgdami į gausias Jono Pauliaus II iniciatyvas visuotinėje Bažnyčioje matome, kad daugybė jų yra įkvėptos Vatikano II Susirinkimo gairių ir Lenkijos patirties. Gal tik ekumeninė ir tarpreliginė popiežiaus veikla yra mažiau grįsta Lenkijos tikrove, tačiau verta prisiminti, kad Lenkijos išeivijos ir opoziciniai intelektualai, darę įtaką Karoliui Wojtyłai, labai vertino Abiejų Tautų Respublikos daugiatautiškumą ir religinę įvairovę, pačioje ATR matydami vieningos Europos modelį. Tad apokrifinis pasakojimas, kad išrinkimą konklavoje priėmęs Wojtyła norėjo pasivadinti Stanislovu, bet buvo įtikintas prisiimti „įprastą“ popiežiaus vardą, kažkiek nurodo didžiulį „lenkiškos patirties“ vaidmenį Jono Pauliaus II pontifikate. Kita vertus, tame pasakojime gal daugiau atsispindi tai, kad Karolio Wojtyłos išrinkimą į šv. Petro sostą daugelis lenkų katalikų suvokė kaip Lenkijos misijos visuotinėje Bažnyčioje patvirtinimą. Tai labai įdomi ir turtinga, bet jau kita tema, nes Jono Pauliaus II veikla nerodo jokių lenkiškojo mesianizmo bruožų.
Programinė naujojo pontifikato enciklika Redemptor hominis buvo paskelbta 1979 m. kovo mėnesį, bet jau sausį Jonas Paulius II leidosi į pirmąją savo kelionę. Jis tęsė Pauliaus VI pradėtą regimo ir modernaus Bažnyčios liudijimo visam pasauliui misiją. Per devynias tarptautines keliones Paulius VI aplankė visus žemynus, vaizdžiai rodydamas, kad Bažnyčios misijai nėra geografinių, politinių ar socialinių ribų. Pirmoji jo kelionė buvo į Šventąją Žemę, kur Jeruzalėje popiežius ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras viešai atšaukė abipuses XI a. paskelbtas ekskomunikas, taip pradėdami katalikų ir stačiatikių dialogą. Vėlesnių kelionių metu Paulius VI aukodavo viešas mišias arba dalyvaudavo svarbiuose ir masiniuose religiniuose renginiuose, tokiuose kaip nacionaliniai eucharistiniai kongresai, lankėsi tokiose iškiliose šventovėse kaip Fatima. Lankydamas valstybes Paulius VI pradėjo susitikinėti su jose veikiančių kitų krikščionių ir religinių bendruomenių vadovais. Turkijoje jis susitiko su Armėnijos patriarchu, Stambulo mufčiu ir vyriausiuoju rabinu. Paulius VI buvo pirmasis popiežius, apsilankęs Jungtinėse Tautose Niujorke ir Ženevoje bendravęs su Pasaulinės Darbo Organizacijos vadovybe. Be to, šiame Jeano Calvino mieste Šveicarijos katalikams jis aukojo mišias. Kaip minėta, 1966 m. Paulius VI norėjo pasiekti ir Lenkiją, bet geležinė uždanga tais metais popiežiui dar buvo neįveikiama. Ne visos valstybės ir sistemos norėjo atsiverti Bažnyčios skelbimui.
Būtent šitam nenorui, panaudodamas savo tėvynės patirtį, metė iššūkį Jonas Paulius II. Tuo metu Meksika savaip buvo panaši į Lenkiją dėl savo griežto sekuliaristinio režimo ir agresyvaus Bažnyčios bei valstybės atskirumo, ir net lenkė Lenkiją, mat Meksikoje Bažnyčia negalėjo niekaip reikštis viešoje erdvėje. Ten net buvo draudžiama viešai dėvėti kunigišką ar vienuolinį rūbą. Meksika buvo vienintelė Lotynų Amerikos valstybė, neturėjusi diplomatinių santykių su Šv. Sostu. Tuo pat metu per 90 procentų šalies piliečių išpažino katalikybę. Todėl kai popiežius pareiškė, kad vykdamas į Dominikos Respubliką, norėtų sudalyvauti Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje Puebloje ir aplankyti Gvadalupės Dievo Motinos šventovę, Meksikoje kilo aršūs debatai. Vis dėlto popiežius buvo įsileistas, nors ir be jokio oficialaus priėmimo. Vyriausybei teko susitaikyti ne tik su tuo, kad popiežius viešumoje vilkėjo bažnytiniais rūbais, bet ir su tuo, kad jo aukotose mišiose dalyvavo tikinčiųjų minios, o jis ragino tikinčiuosius ir vyskupus būti ištikimus tikėjimui ir teigė, kad valstybės turi pripažinti piliečių laisvę viešai ir atvirai išpažinti savo tikėjimą.
Puebloje susirinkusiems Lotynų Amerikos vyskupams Jonas Paulius II pabrėžė, kad socialinis Bažnyčios mokymas yra kelias, kuriuo tikėjimas įeina į pasaulį, ir būdas, kuriuo Bažnyčia vertina socialinę tikrovę. Tikėjimas nesustoja prieš jokias žmogaus gyvenimo sritis, prieš socialinę tikrovę, o jos vertinimo neperleidžia ekonominėms ir politinėms doktrinoms. Bažnyčia privalo skelbti ir ginti apreikštą tiesą, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, ir jo negalima redukuoti nei į gamtos ląstelę, nei į anoniminį sociumo elementą.
Šią tezę Jonas Paulius II plėtojo per visą pontifikatą. Jo socialinis mokymas sulaukė kritikos ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“. Didžiulės socialinės nelygybės kamuojamose Lotynų Amerikos šalyse dalis krikščionių buvo linkę priimti marksistinę socialinės revoliucijos doktriną ir matyti Jėzuje revoliucionierių. Tuo pat metu kita dalis socialiniame Bažnyčios mokyme buvo linkusi įžiūrėti socializmą. Pastaroji nuostata per Jono Pauliaus II pontifikatą labai suvešėjo tarp politiškai konservatyvių JAV katalikų, kurie ėmėsi bandymų „sutaikyti“ socialinę Bažnyčios doktriną su kapitalizmu ir laisva rinka. Su jų požiūriu nesuderinamos Jono Pauliaus II pozicijos, išdėstytos enciklikose Solicitudo rei socialis (1987) ir Centesimus annus (1991), buvo ir tebėra laikomos naiviomis ir neįgyvendinamomis, o Jonas Paulius II pristatomas kaip nuoseklus antikomunistas ir kovotojas su politine kaire. Socialinė Jono Pauliaus II doktrina politiškai konservatyvių, o ekonomiškai liberalių katalikų pakeičiama jo mokymu apie gyvybę ir lytiškumą, nors iš tiesų šis mokymas tėra bendros Jono Pauliaus II antropologijos dalis, neatskiriama nuo jo socialinio mokymo.
Būtent antropologija grįstas skelbimas buvo pirmosios Jono Pauliaus II kelionės į Lenkiją branduolys. Tas skelbimas Lenkijos visuomenei nebuvo naujas, jis tęsė tūkstantmečio novenos skelbimą, kardinolo Wyszyńskio ir paties Karolio Wojtyłos grįstą Vatikano II Susirinkimo mokymu ir jį plėtojusį. Wyszyńskis, savo laiku sulaukęs Pijaus XII kritikos už 1950 m. susitarimą su komunistine Lenkijos valdžia dėl Bažnyčios sugyvenimo su valstybe, manė, kad komunizmas yra netvarus ir neišvengiamai pats save sunaikins, tad reikia ne kovoti su juo kaip tokiu, o skelbti ir ginti tiesą apie Dievą ir žmogų bei ta tiesa gyventi.
1979 m. Jono Pauliaus II apsilankymas gimtinėje prasidėjo invokacija: „Aš, Lenkijos sūnus ir popiežius, iš [Lenkijos krikšto] tūkstantmečio gelmės ir Sekminių išvakarėse drauge su jumis visais meldžiu: teateina Tavoji dvasia ir atnaujina žemės veidą. Šitos žemės!“ Vizitas parodė pačiai Lenkijai ir pasauliui, kad Bažnyčios skelbimas ir liudijimas „šitoje žemėje“ davė itin gausių vaisių, o tai, kas po vizito vyko Lenkijoje, Europoje ir pasaulyje, patvirtino komunistinės sistemos netvarumą.
Jonas Paulius II niekada nemanė, kad 1990 m. viena pasaulinė sistema nugalėjo kitą. Jis tikėjo, kad prasidėjo buvusio padalinto pasaulio atsinaujimas, kuris negali sustoti prie geležinės uždangos griuvėsių. Popiežius siekė, kad naujojo advento evangelizacija vestų į naująsias Sekmines – tai yra į Bažnyčios ir pasaulio atnaujinimą ir vienybę, kuriamą Dievo ir žmogaus bendradarbiavimu. 129 apaštalinės kelionės, 438 paskelbti šventieji ir 1340 palaimintųjų, 2000 m. paskelbtas XX a. tikėjimo liudytojų martyrologas „iš visų giminių, genčių ir kalbų“, Pasaulio jaunimo dienos ir Dievo Gailestingumo sekmadienio šventė, apsilankymai Romos sinagogoje ir Damasko mečetėje, susitikimai su kitais dvasiniais lyderiais ir autoritetais įvairiais būdais turėjo pasiekti asmenis, institucijas ir kultūras ir perduoti žinią, kad tiesa apie žmogų ir pasaulį nėra suvedama į ekonominę ir politinę tikrovę, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas į gyvenimą ir turi neatšaukiamą, Dievo jam suteiktą vertę, kurios nenusako socialinė padėtis, amžius, sveikata ar net paties žmogaus pasirinkimai.
Į Joną Paulių II tris kartus buvo kėsintasi. Išgyvenęs po paties rimčiausio, pirmojo pasikėsinimo, jis manė, kad liko gyvas, nes jo misija nebuvo baigta. 1999 m. Kalėdų Vigilijos metu įžengdamas per jubiliejines Šv. Petro bazilikos duris jis simboliškai įvedė pasaulį ir Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį. Pati apeiga buvo atidžiai stebima ir įvairiai komentuojama, bet iš dvidešimties metų atstumo atrodo, kad Jono Pauliaus II žengimas per naujo tūkstantmečio slenkstį buvo dar vienas jo liudijimas ir iššūkis pasauliui – kaip tikras liudijimas, bandytas marginalizuoti, bet, kaip visi tikri liudijimai, išliekantis. Labai turtingoje Didžiojo Jubiliejaus durų atidarymo ceremonijoje dalyvavo ligos jau naikinamas vyras, beveik prislėgtas ir užgožtas puošnių rūbų, sunkiai judantis ir sunkokai kalbantis. Jau tada, o ypač per paskutinius penkerius Jono Pauliaus II gyvenimo metus, kurie buvo vieši kone iki paskutinės dienos, radosi vis daugiau norinčių nugręžti akis nuo medijų jautrumą žeidžiančios popiežiaus negalios ir jo silpnumo. Televizijos kameros vis dažniau nuslysdavo kitur nuo jo drebančių rankų, palinkusios galvos, neklusnių lūpų. Popiežiaus vaizdas pasaulio ekranuose darėsi vis nemalonesnis ir vis mažiau pageidautinas, todėl pats popiežius ir jo beveik nebeištariami žodžiai atrodė vis labiau prarandantys reikšmę. Tačiau, kai pirmomis 2005 m. balandžio dienomis į Šv. Petro aikštę ėmė rinktis vis daugiau ir daugiau žmonių, o paskelbus apie Jono Pauliaus II mirtį tas srautas tapo nebenutrūkstamas, papildomas atvykstančių iš viso pasaulio, ir norinčių su juo atsisveikinti nebetalpino nei Šv. Petro aikštė, nei jos artimos, o vėliau ir tolimos prieigos, kai geometrine proporcija daugėjo užuojautų ir nekrologų bei oficialiai skelbiamo gedulo, net tos valstybės, kurios iš pradžių nesirengė to daryti, ėmė formuoti aukščiausio lygio delegacijas Jono Pauliaus II laidotuvėms. Jos buvo transliuojamos visame pasaulyje, ir milijonai žmonių atsisveikino su asmeniu, su kuriuo jautėsi vienaip ar kitaip susitikę.
Per penkiolika metų, praėjusių nuo jo mirties, Bažnyčia pripažino Jono XXIII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II šventumą. Pradėta ir Jono Pauliaus I beatifikacijos byla. Taigi Bažnyčia mato ir rodo šių popiežių nepakartojamą individualumą ir jų bendrystę. Gegužės 18 d. sukanka šimtas metų nuo šv. Jono Pauliaus II gimimo. Tos dienos išvakarėse, sekmadienį, gegužės 17 d. Šv. Petro aikštėje Romoje popiežius Pranciškus ketino aukoti iškilmingas mišias. Jose buvo tikimasi gausaus dalyvavimo, bet pandemija ir karantinas pakeitė daugybę dalykų. Milijonai žmonių atsidūrė izoliacijoje, užsidarė sienos, stoja ekonomika. Mažai pažįstama liga, kuri, atrodo, daug grėsmingesnė vyresniems ir pasiligojusiems žmonėms, ir susirūpinimas dėl ekonomikos visai netikėtai atgaivino plačią diskusiją apie žmogaus vertę. Toje diskusijoje daugybė skardžių balsų teigia, kad ekonomika yra visko pagrindas ir jos nevalia aukoti dėl silpniausių ir jau nevertingų visuomenės narių, kuriems geriausiu atveju gal galima taikyti specialų režimą. Tačiau skamba, dažnai iš visai netikėtų vietų, priminimai ir argumentai, pažodžiui ir savais žodžiais kartojantys Jono Pauliaus II liudijimą – žmogaus vertė nėra sąlygojama nei jo amžiaus ar sveikatos, nei ekonominių ir politinių doktrinų ar poreikių. Daugybė požymių rodo, kad ši diskusija – kas yra žmogus – bus svarbiausia bent jau XXI a., į kurį viso pasaulio akyse per simbolinį tūkstantmečio slenkstį Bažnyčią ir pasaulį įvedė ligos ir amžiaus kamuojamas, bet nei su liga, nei su senatve nesutapatinamas popiežius. Ir jis turėjo ką pasakyti naujajam tūkstantmečiui. Tad jei Jono Pauliaus II šimtmečio neminės minios Šv. Petro aikštėje, jį, dalyvaujant nematomiems milijonams, jau paminėjo dabartinis popiežius – tamsioje, tuščioje aikštėje, lietui lyjant laiminęs mus visus – miestą ir pasaulį – Eucharistija.