Jei mus praduriate – ar mes nekraujuojame?
Jei mus kutenate – ar mes nesijuokiame?
Jei mus nunuodijate – ar mes nemirštame?
William Shakespeare, Venecijos pirklys
Kada kažkas tampa nebepakeliama? Ar tada, kai skausmas ir šleikštulys pasiekia ribą, kai nebeįmanoma ištverti nė akimirkos? Tai reiškia, kad tas „kažkas“ neįvyko tik kartą – jis išbandė mūsų ištvermę, fizinę ir psichologinę, jis žeidė, kankino, drumstė kasdienybės ritmą, vertė mus sustingti pagal komandą „Ramiai!“, paskui – sugniaužti ranką į kumštį. Tas kažkas peržengė visas ribas, pareikalavo paskutinių jėgų likučių ir galop išeikvojo visus mūsų pajėgumus. Įsivaizduokite – neliko nieko: nei namų, nei miesto, nei ankstesnio gyvenimo. Ir taip nutinka milijonams žmonių vienu metu. Sinchroninis ištrynimas. Visa, ko žmogus ir bendruomenė gali tikėtis nepakeliamybėje – kad ji turės pabaigą, ribą. „Ne može ž tak but’! / Juk negali taip būti!“ – sušuko poetas Pavlo Tyčyna Kyjive 1919 m., kai Rusijos kariuomenė žudė ir plėšė Ukrainos sostinę. Ten, kur yra kančia, yra ir tai, kas privalo ją sustabdyti. Mirties adatos auselė kaskart susiranda raudoną siūlą ir vis daigsto, daigsto. Mes galime patirti įprastus, banalius, statistiškai apskaičiuotus susidūrimus su blogiu ir karo netektimis, bet taip pat patiriame begalę naujų, iki šiol niekieno neaprašytų. Neperduotų iš ankstesnių kartų. Labai gerai žinome, kad čia, mūsų pasaulio dalyje, kultūrinė atmintis dažnai reiškia archyvą – neegzistuojantį, manipuliuojamą, sunaikintą.
Ypač tada, kai rašytiniai liudijimai ir žmonės, kovoję už teisingumą, yra sistemingai naikinami, žodinės kultūros tradicijos tampa nepamainomais istorinės tiesos indais. Motinos, tetos ir močiutės, auklėjančios vaikus, perdavė šias istorijas iš kartos į kartą užtikrindamos, kad užgniaužtos istorijos išliktų atmintyje iki tol, kol vieną dieną galės iškilti į šviesą – pripažintos ir patvirtintos.
„Kitos Ukrainos nėra“, – rašė Tarasas Ševčenka 1845 m. eilėraštyje, skirtame mirusiems, gyviems ir dar negimusiems tautiečiams tuo metu, kai Ukrainos nebuvo politiniuose žemėlapiuose. Todėl ukrainiečiai neturėjo kitos išeities – tik kovoti už savo tėvynę ir laimėti. Tai yra epinė, perkeičianti istorija. Tavo tėvynė yra puolama – tu privalai ją ginti. Ukrainiečiai nėra grynieji didvyriai iš prigimties – mes išbandėme nuolaidžiavimo politiką anksčiau, su Petru Didžiuoju, vėliau su Putinu, kai 2014–2015 m. užleidome Krymą ir dalį Donbaso tikėdamiesi, kad kompromisas atneš taiką. Dabar visi jau žinome, kad tai tik paskatino dar didesnę agresiją. Tokia yra pamoka, įrėžta krauju ir netektimis: kai priešais stovi imperija, kuri tavo egzistavimą laiko derybų objektu, pats išlikimas tampa pasipriešinimo aktu, kuriame kompromisams nėra vietos.
GYVENIMAS EGZISTENCINĖS GRĖSMĖS AKIVAIZDOJE
Ką reiškia „egzistencinė grėsmė“, kurią tenka patirti savo kailiu? Jūs to neklausėte, bet aš vis tiek pasakysiu: tai dėkoti kiekvieną rytą vien už tai, kad pabudote kartu ir įsitikinote, jog jūsų draugai ir artimieji dar gyvi ir beveik nenukentėję, pasitikti kiekvieną eilinę dieną taip, tarsi tą dieną būtumėte antrą kartą gimę. Tai tada, kai nuo okupacijos ir smurto jus skiria tik plonytė linija, kurioje stovi gynėjai su ukrainietiškais antsiuvais. Tai tada, kai kiekvieną dieną, tarkime, keturi šimtai jų bus sužeisti, žus ar dings be žinios. Tai tada, kai paauglės dukters džiaugsmas dėl šaldymo krepšio, skirto donoro kraujui transportuoti – nupirkto už bendromis pastangomis surinktus pinigus, skirtus medikams fronte, – pranoksta bet kokį jūsų pačios paauglystėje patirtą laimės pliūpsnį, gavus pirmąjį firminį rankinuką.
Evoliucija nuo pasipiktinimo iki ištvermės. Pirmosiomis didžiojo karo savaitėmis viskas buvo drąsos, maišto, anarchiško pasipriešinimo klausimas. Bet ketvirtaisiais šio sekinamojo karo metais tai tapo kantrybės, netgi pasiryžimo kentėti klausimu – nes geriau kentėti kaip lygiems tarp mylimų nepažįstamųjų, negu pakliūti į rankas priešui, kuris nekenčia pačios tavo tapatybės ir egzistavimo fakto. „Mylimi nepažįstamieji“ – graži to paradokso formulė: giminystė su nežinomais tautiečiais, kuriems esi skolingas tiek daug. Tokiomis aplinkybėmis lemiamą reikšmę įgyja dalyvavimas prasmingoje veikloje. Jis yra nepamainomas, nes įžiebia viltį ir palaiko ryšį. Žmonės, praradę veikimo galią, pirmiausia panyra į save, paskui ima slysti į vergovę. Paversti kančią reginiu, skausmo spektakliu – blogiausia, kas gali nutikti.
Karo patirtys yra įvairaus intensyvumo. Tik nedaugelis iš mūsų savo kūnu patyrė tai, kas yra karas ir apkasai. Daug didesnę dalį sudaro žmonės, kurie jau ketvirtus metus dirba be išeiginių, užmiega ir pabunda po oro antskrydžių, privalo tvarkytis su psichologine ir fizine griūtimi, gedėti žuvusiųjų, ištverti šalčius ir elektros dingimus, iš paskutiniųjų remti gyvuosius, bėgti šį maratoną nesustojant ir dar skubėti padėti kitiems. Nes, kaip sakoma, kai eini per pragarą – geriau nesustoti, o eiti toliau.
Dar iki 2022 m. ukrainiečiai spėjo įrodyti savo gebėjimus socialinės vaizduotės, bendradarbiavimo ir pilietinio įsitraukimo srityse, išnaudoti sukauptas žinias ir patirtį. Mes suvokėme visą už Rusijos karo slypinčių genocido intencijų mastą – tyčinį kerštą už mūsų savarankišką mąstymą ir socialinį solidarumą, už mūsų įgyvendintą decentralizaciją ir įtraukią bendrojo gėrio viziją, už mūsų principingą žmogaus orumo iškėlimą virš viso kito. Tai buvo bausmė už atgaivintą antisovietinę kovą už žmogaus teises, kurią septintajame-aštuntajame dešimtmetyje vykdė beveik pamiršti disidentai, kerštas už tai, kad žmogaus vertė buvo padaryta apčiuopiama ir tikra. (Ir kad mes tai darėme net tada, kai Ukrainos ekonomika ne augo, o smuko, arba kai mūsų atlyginimai ir pragyvenimo lygis kilo lėčiau nei kaimyninėje tironijoje.) Dabar ukrainiečiai kaip retas kas supranta, kad visa, kas yra materialu, išnyksta per akimirksnį – vieno smūgio blyksnyje. Jau penkta karta iš eilės esame kultūra, neturinti šeimos relikvijų. Tačiau orumas – mūsų nesulaužomas branduolys, vienintelis dalykas, kurio iš mūsų ar mūsų vaikų niekas negali atimti. Šiame chaose mūsų poetų žodžiai privalo perskrosti begalinį socialinių tinklų vaizdų srautą, kuris mirguliuoja ir išnyksta baltajame informacijos pertekliaus triukšme – jie turi išlikti ten, kur visa kita tirpsta.
Dar viena šio didžiojo karo, vykstančio Europoje, plotmė yra Rusijos panieka tarptautinei teisei, kuri nei atsidūrė teisiamųjų suole, nei sulaukė greito ir ryžtingo atsako. Saugumo architektūra pasirodė esanti bevertė. 2025 m. rugpjūčio viduryje vis dar galioja taisyklė: kas stipresnis ir įžūlesnis – tas teisus. Ukrainos išskirtinumas nebėra toks jau išskirtinis, o privilegija išlikti nebombarduojamiems gali staiga ir netikėtai baigtis visame mūsų žemyne. Šią grėsmę rimtai suvokia Baltijos šalys.
LIUDIJIMO LITERATŪRA IR PASAKOJIMO TEISINGUMAS
Karas griauna kalbą ir įprastą tvarką. Vien tik tyčia sukeltos, kartotinės kančios liudijimas – kai matai ją savo akimis, aiškiai suvokdamas savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą – gali sukelti moralinį paralyžių. Ir štai iš šios ribinės patirties gimė liudijimo literatūra: iš įtampos tarp nevaldomo potraukio kalbėti ir paralyžiuojančios bejėgystės. Liudytojas čia apibrėžiamas iš naujo – nebe kaip objektas, o kaip subjektas: tas, kuris gali kalbėti, turi teisę kalbėti ir jaučia pareigą savo kalbėjimu liudyti.
Elie Wieselis, priimdamas Nobelio premiją, liudijimo literatūrą pavadino reikšmingiausia literatūros naujove nuo pat modernizmo atsiradimo. Kiekviena epocha atsinešė savus žanrus: graikai – tragediją, romėnai – laiškus, Renesansas – sonetus, bet pastarasis mūsų šimtmetis į katastrofą atsakė liudijimu. Konkretus literatūrinis žanras čia mažiau svarbus negu esminis lūžis: nauja mimēsis, kurios pagrindas – patikimumas, kuriantis precedento neturintį pasitikėjimą tarp rašytojo ir skaitytojo, kuriuos jungia įsipareigojimas tiesai. Labai svarbu yra tai, kad ši literatūra dažnai randasi iš buvusių literatūros kanono atstumtųjų – išgyvenusiųjų, marginalizuotų balsų, neturinčių tradicinio literatūrinio išsilavinimo – ir savaime prisideda prie dekolonizavimo procesų. Liudijimo literatūra įveda naratyvinio teisingumo sampratą. Dažnai liudijimas vyksta greitai kintančioje, pavojingoje, trikdančioje dabartyje. Liudijimo literatūra teikia pirmenybę gyvai patirčiai, o ne formaliam išsilavinimui, ir leidžia prabilti tiems, kuriuos dominuojanti kultūra sistemingai tildė, ardo senąsias hierarchijas, kurios sprendė, kieno istorijos yra vertos dėmesio, o kieno – ne. Šis literatūrinio autoriteto demokratizavimas transformuoja ne tik tai, kas šiandien gali būti literatūra, bet ir kas gali ją kurti – ir taip iš esmės užklausia tradicinės literatūros kriterijus.
Liudijimas visada numato liudijamo dalyko laiduotoją. Liudytojai visada liudija kažkieno akivaizdoje, ir šiame literatūros žanre reikalaujama gyvenamosios patirties autentiškumo, panašaus į tai, ką naratyvo tyrinėtojai vadina „liudijimo paktu“ – unikalia autobiografinio pakto forma, kurią aprašė Philippe’as Lejeune’as, bet čia viskas yra kur kas rimčiau. Liudijimo atveju rašytojas ne tik pažada papasakoti savo tiesą – jis užima liudytojo-pasakotojo, kurio autoritetas kyla iš buvimo ir išgyvenimo, poziciją. Kaip teigiama Shoshanos Felman ir Dori Laub knygoje Testimony: Crises of Witnessing, tai sukuria trikampį ryšį: liudytojas, adresatas (tampantis bendraliudytoju) ir pats įvykis. Tai skiriasi nuo beletristikos ar net autobiografijos autoriteto, nes šis žanras turi etinį krūvį. Šiuolaikinė traumos teorija (Cathy Caruth, Dominick LaCapra, Giorgio Agamben) pabrėžia, kad liudijimas turi reprezentuoti „nereprezentuojamą“, sukuriant tai, ką Agambenas vadina lacuna – plyšį, kur kalbai pritrūksta žodžių, bet ji privalo tęstis.
Manajame Ukrainos kontekste ši būtinybė tampa dar aštresnė. Liudijimo žanras įgauna tai, ką Gayatri Spivak pavadintų „strateginiu esencializmu“ – kai į patirties autoritetą pretenduojama būtent tuo pagrindu, kad ši patirtis buvo sistemingai trinama ar neigiama. Tas mano minimas laiduotojas yra ne tik individualus patikimumas, bet ir kolektyvinis išlikimas – kiekvienas liudijimas patvirtina kitus liudijimus, taip kurdamas tinklą prieš sąmoningą dezinformaciją. Liudijimo literatūra gimsta iš nepakeliamybės – mes retai siejame šį žanrą su nostalgiškais memuarais ar dokumentinėmis ramių laikų kronikomis. Liudijimo imperatyvas atsiranda būtent tada, kai žala peržengia įprastus pasakojimo rėmus ir reikalauja kitokio tiesos sakymo. Mes gręžiamės į liudijimo literatūrą ne tam, kad fiksuotume gyvenimą tokį, koks jis buvo, bet tam, kad išsaugotume tai, kas niekada neturėjo įvykti ir kas niekada nebegali pasikartoti.
ŠVENTYBĖ IR ŠVENTVAGYSTĖ: RUSIJOS MILITARIZUOTA PILIETINĖ RELIGIJA
Rusijos ir Ukrainos karas dažnai aiškinamas geopolitiniais rakursais: ukrainiečiai prieš rusus, antisovietai prieš prosovietus, provakariečiai prieš antivakariečius. Daug mažiau kalbėta apie šio karo religinį ir kultūrinį matmenį. SSRS nuo pat susikūrimo buvo ateistinė valstybė: didelė dalis dvasininkijos buvo persekiojama ir žudoma, iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio dauguma bažnyčių, sinagogų, mečečių – išplėštos, sunaikintos ar paverstos kitomis institucijomis. Sovietinė politika siekė pačios religinės praktikos išnaikinimo. Ši politika buvo įgyvendinama žiauriai ir šventvagiškai.
Kai šventvagystė išreiškiama žodžiais, ji vadinama piktžodžiavimu, o kai veiksmais – dažniausiai vadinama išniekinimu ar tiesiog šventvagyste. Piktžodžiavimas remiasi žodžiu ar vaizdu; šventvagystė – tai piktžodžiavimas veiksmu. Beveik visuotinai suvokiama, kad „piktžodžiavimas su savo žodiniais, vaizdiniais ir rašytiniais išpuoliais prieš šventybę ir tapatybę vėl sugrįžo ir tapo nuolatiniu Vakarų kultūrinio horizonto reiškiniu“ (David Nash, Blasphemy in the Christian World: A History, Oxford University Press, 2007). Mažiau suvokiama, kad jis tapo nuolatiniu reiškiniu ir Rytų Europos horizonte. Ir dar mažiau suvokiama, kad piktžodžiavimas veikia kaip post-tiesa.
Popierius, pieštukas. 21 × 15
Piktžodžiavimas stumia mąstymo ir kalbėjimo ribas. Kai jis nukreiptas prieš Dvasią, Šventasis Raštas jį laiko nedovanotina nuodėme. Jis aiškinamas kaip sąmoningas ir ciniškas tiesos atmetimas. O kai atmetama ir neigiama tiesa, tampa neįmanomas tiek nuolankumas, tiek atgaila. Savo ruožtu negebėjimas atgailauti užkerta kelią ir pačiai atleidimo galimybei.
Rusijos valstybė ir Bažnyčia niekada neprisiėmė atsakomybės, dar daugiau, niekada neatgailavo už XX a. tragedijas. Priešingai – ji uzurpavo didžiosios pergalės prieš nacius atminimą ir įpakavo jį į naują propagandinį šūkį: „Galime pakartoti!“ Tačiau valstybės propaganda iš tiesų siūlė sugrąžinti civilių tragediją ir paversti ją rutina. Smūgis po smūgio į mokyklas, ligonines, gyvenamuosius kvartalus, kartu su patyčiomis iš tarptautinės teisės, vertybių ir saugumo normų silpnumo.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., ypač po Putino atėjimo į valdžią naujo tūkstantmečio pradžioje, Rusijos stačiatikybės „pagrindinė srovė“ patyrė piktybinę sakralumo perdirbimo reformą, mitinio „Šventosios Rusios“ įvaizdžio eksploataciją ir galiausiai viršūnių vykdomą šventvagystę. Stipriausia studija apie Šventosios Rusios metaforos galią pastaraisiais dešimtmečiais išlieka prancūzų istoriko Alaino Besançono knyga Sainte Russie, kurioje jis parodė, kaip glaudžiai per šimtmečius buvo susijusi Rusijos stačiatikybė ir Rusijos politika, taip pat dvasinius Kremliaus tikslus (o ne tik jo religinę propagandą). Jo įsitikinimu, labai svarbu įžvelgti religinių ir nacionalinių temų persipynimą, griežtai prižiūrimą itin despotiškos autokratinės valdžios. Jokia kita šalis, išskyrus Šventąją Žemę, neišdrįso vadintis „šventa“. Bet štai „Šventosios Rusios“ ištarmė staiga apgaubia žemę, tautą ir valstybę šventumo aureole.
Metai po metų Maskvos patriarchatas stiprino Putino, kaip pagrindinio stačiatikybės gynėjo pasaulyje, politinį įvaizdį. Patriarchas Kirilas prikėlė senąjį „Šventosios Rusios“ terminą ir pritaikė jį XXI amžiui, pavadinęs jį russkij mir („rusiškuoju pasauliu“). Jis tvirtino, kad jokie etniniai skirtumai ir jokios politinės sienos negali sugriauti tariamos dvasinės rusų, baltarusių ir ukrainiečių vienybės. Disidentas kunigas Jakovas Krotovas tai įvardijo kaip „imperinį Maskvos patriarchato militarizmą“.
Šis karingas religinis nacionalizmas buvo vienas iš esminių elementų, kurie motyvavo Putino įsiveržimą į Ukrainą. Kai visuomenė, vadovaujama Bažnyčios, savo blogį pripažįsta be gėdos ir net su pasididžiavimu – tai riba, už kurios prasideda šventvagystė. Per du su puse dešimtmečio trunkantį Putino valdymą „Didžiojo Tėvynės karo pergalė“ (taip Rusijoje tebėra vadinamas Antrasis pasaulinis karas) tapo naujos rusų pilietinės religijos pamatu. Nuo 2020 m. šiai pergalei skirtas net „religinis šventovės“ kompleksas Kubinkoje, o žvelgiant iš 2025-ųjų perspektyvos, ši katedra atrodo esąs esmingiausias Putino epochos kūrinys. Šios ginkluotųjų pajėgų katedros projektą inicijavo tuometinis gynybos ministras Sergejus Šoigu. Jos atidarymas buvo skirtas 75-osioms pergalės metinėms, tačiau dėl pandemijos iškilmės buvo nukeltos ir pritaikytos kitam tikslui. 2020 m. birželio 22 d., per vokiečių invazijos į SSRS metines, į pamaldas atvyko pats Putinas ir patriarchas Kirilas. Šis viešai pavadino Putino valdymą „Dievo stebuklu“ ir teigė, kad katedra įkūnija viltį, jog ateities kartos perims „dvasinį paveldą“ ir gins Tėvynę nuo visų priešų – tiek išorės, tiek vidaus.
Rusijos Ginkluotųjų pajėgų katedra iš esmės nėra ortodoksų bažnyčia – tai sovietinio pobūdžio pilietinės religijos šventovė. Jos vitražuose figūruoja sovietiniai simboliai, mozaikose – mūšiai, o grindų danga padirbdinta iš išlydytų Vermachto ginklų. Kontroversiškuose paveiksluose militarizmas eina pramaišiui su krikščionybe: angelai plevena virš artilerijos, Dievo Motinos poza atrodo tarsi iš sovietinio karinio plakato, o mozaikose įamžinti kariniai konfliktai, tarp jų „taikos primetimas Gruzijai“ ir „Krymo sugrąžinimas“. Iš pradžių čia buvo ir Putino bei Stalino atvaizdai, tačiau pasigirdus viešai kritikai, jie buvo pašalinti. Vis dėlto katedros sienos paliktos tuščios – kad ateityje galėtų būti papildytos naujų „pergalių“ vaizdais. Tai – giliai eschatologinė vizija apie begalinį karą kaip šventąją lemtį.
Mozaikose įamžinti Rusijos karai Čečėnijoje ir sovietų karinės intervencijos, sutraiškiusios Vengrijos revoliuciją 1956 m., Prahos pavasarį 1968 m., invazija į Afganistaną, taip pašventinant visus šiuos agresijos aktus kaip sakralines misijas. Rusija turi daugybę karo muziejų, tačiau ši katedra yra beprecedentė – ji aiškiai įtvirtina kvazireliginę schemą, per kurią Rusijos kultūroje karas yra atsimenamas, šlovinamas ir nuolat sudabartinamas. Ji taip pat atvirai rodo ryšį tarp tų, kurie smurtą vykdė, ir tų, kurie jį įtvirtina.
IŠSISKYRIMAS SU ISTORIJA: UKRAINOS KONTRNARATYVAS
Norint išsivaduoti iš tamsios istorijos, pirmiausia reikia gebėti įsivaizduoti ją kitaip – ar bent jau įsivaizduoti kitokią ateitį. Ukrainoje nuo 2014 m. dalyvavimas kultūroje ne tik suintensyvėjo, bet ir pagilėjo. Tas pats pasakytina ir apie dalyvavimą istorijoje. Ukrainiečiai primena pasauliui: institucijos ir visuomenės ne tik „saugo save“, bet ir nuolatos kinta. Tikrai laisvas mąstymas negali leistis apakinamas gatavų naratyvų.
Varšuvos bloko, o vėliau ir Sovietų Sąjungos irimas pataikė tiesiai į postmodernizmo erą. Ši buvo glaudžiai susijusi su postkolonializmu, o sovietinėje erdvėje įžengė į kultūrą, smarkiai sužalotą socialistinio realizmo. Dėl to marginalijos tapo centrais ne tik romanuose ar filmuose, bet atsidūrė ir politinių bei ekonominių naujienų centre, taip pat ir istorinių naujienų centre, ir tai vadinosi „baltųjų dėmių“ užpildymu, t. y. nežinomų faktų, iki tol saugotų slaptuose archyvuose ir draudžiamų visuomenei, atskleidimu. Kai buvusios kolonijos ėmė kovoti už orumą, lygybę ir nepriklausomybę, jos prabilo savo balsu. Jų istorijos ir tiesa skyrėsi nuo to, ko buvo mokoma imperijų sostinėse. Šiame fone iškilo nauja epistemologinė struktūra: pliuralizmas, kuriame sugyveno begalė požiūrių ir daugybė mikrotiesų. Tačiau paaiškėjo, kad dalis „istorijų iš apačios“ kognityviniu ir moraliniu požiūriu yra nesuderinamos su oficialiu postimperiniu naratyvu. Imperijos savivaizdis tolydžio trupėjo, susidūręs su Kito žvilgsniu. Taigi postmodernizmas suteikė vietą Kitam – platformą, ekraną, ir mikrofoną, bet nesuteikė politinės galios ir moralinio svorio, kad toji kita patirtis pakeistų žmonių, išaugintų imperijoje, sąmonę jau po imperijos.
Alternatyvios istorijos turėjo tapti ne tik kolektyvinės atminties darbu, bet ir kolektyvinės politinės vaizduotės mokykla, ruošiančia kitokią įtraukaus pasaulio ir kitoniškos ateities viziją. Tačiau ši vizija buvo aptemdyta, o pačiai ateičiai kelią pastojo pareiškimas apie „istorijos pabaigą“. Decentralizacija, polifonija, ekscentriškumas atvėrė kelią kitokiam bendram pasakojimui – kuris galiojo tiek buvusiame centre, tiek neseniai buvusioje periferijoje: pasakojimas, kuris yra visapusiškesnis ir artimesnis tiesai. Vėl iškilo tiesos poreikis, ir epistemė dar kartą pasikeitė. Išlaisvinantis pliuralizmo potencialas išsisėmė, nes vedė į atsakomybės stoką, pilietinį pasyvumą ir nusikalstamą neveiklumą. Tai nebebuvo instrukcija, skelbianti „težydi visos gėlės“ arba „visi variantai vienu metu teisingi ir klaidingi“. Po daugybės metų nutildymo, kurį lydėjo fragmentacija, mikroistorijų išsklaidymas, dabar radosi naujo sintezės taško, naujos tiesos ir netgi naujo centralizmo poreikis – tik jau kitokiais pagrindais.
Čia verta prisiminti garsiąją Immanuelio Kanto ir Gottholdo Ephraimo Lessingo diskusiją. Lessingas tvirtino, kad melas, kuris gydo, visada geriau už tiesą, kuri žeidžia. Kantas teigė, kad net jei kartais tiesa žeidžia, o melas gydo, visada reikia laikytis tiesos. Kodėl? Todėl, kad jeigu leisime bent vieną didelį melą, tada visi susitarimai ir pareiškimai ims kelti įtarimą ir praras savo galią, o komunikacija tarp žmonių taps absurdiška ir neįmanoma. Tačiau lemiamas jo argumentas buvo ne pragmatinis, o etinis: meluodami mes pažeminame kitą asmenį, nes paverčiame jį priemone savo tikslams, kad ir kokie kilnūs būtų mūsų ketinimai.
Norint suprasti kolektyvinės atminties ir vaizduotės iškraipymų ir manipuliacijų mastą, kuris vyko Rusijoje iki ir po SSRS žlugimo, būtina pažvelgti į posovietinę nostalgiją per atminties etikos prizmę. Tai – negebėjimas atsiriboti nuo katastrofiškos praeities ir sudėlioti joje moralinius akcentus. Sovietų sistema buvo žiauri ir amorali. Sovietiniame kine ir literatūroje pasitaikydavo retų, bet vis tiek svarbių mėginimų apeiti arba įveikti cenzūrą. Dalis kultūrinės produkcijos taikė į dideles žiūrovų ir skaitytojų auditorijas, neperžengdama sistemos ribų, bet naudojosi užuominomis, „skaitymo tarp eilučių“ įgūdžiais, kuriuos išugdė slapti biografiniai faktai ir bendra lemtis bei patyrimai.
Nuo tada, kai Rusijos Federacija buvo paskelbta teisine SSRS įpėdine, glasnost politika niekada nebuvo oficialiai užginčyta. Tačiau darbas su atmintimi, ypač su kaltės pripažinimu už masinį terorą ir badą oficialiu lygmeniu, nyko. Aukų ir jų palikuonių kančios ir trauma dėl SSRS vykdyto valstybinio smurto nebuvo pripažintos ir nors šiek tiek valstybės kompensuotos, bet buvo paliktos beveik nepastebimų vietinės reikšmės aktyvistų reikalu. Valstybinės programos, skirtos masinių represijų mechanizmų ir dirbtinai sukelto bado tyrimams ar teisiniam šių istorinių nusikaltimų vykdytojų persekiojimui, taip ir neįsibėgėjo. Oficialiajai formuluotei, kad stalinizmas su milijonais aukų tarp „liaudies priešų“, įskaitant ir jų moteris bei vaikus, o vėliau brežnevinis disidentų ir jų šeimų persekiojimas atsitiktinai palietė visas SSRS tautas, įskaitant ir rusus, buvo priešpastatyta neišsprendžiama etinė aporija: jei jau kentėjo visi, vadinasi, nėra nei kaltųjų, nei atsakingųjų.
Matant, kaip sovietinė nostalgija Rusijoje stiprėja ir gilėja visose kartose, net ilgametis sovietinės sistemos kritikas Michailas Gefteris viename vėlesnių savo interviu pareiškė: „Sovietiškumas – tai kažkas, kas buvo pamesta ir padėta ne vietoje“ (Михаил Гефтер, Третього тысячелетия не будет: Русская история игры с человечеством, Москва: Європа, 2015, p. 5). Tačiau niekas iš daugybės šio reiškinio tyrėjų ar komentatorių taip ir neišdrįso paklausti: „Ar moralu ilgėtis SSRS?“, arba dar aštriau: „Ar apskritai įmanoma jausti nostalgiją Gulagui?“
Šie klausimai – anaiptol ne retoriniai. Jie ardo posovietinio žmogaus pasaulėvaizdį ir tapatybę. Galų gale, remiantis tokia klausimo formuluote, praėjus trisdešimt penkeriems metams po SSRS žlugimo, sovietinė praeitis nebėra ir negali būti posovietinė dabartis. Jos atminimas išblėso, Baltijos šalys, Ukraina, Moldova, Gruzija, Kazachstanas savo ruožtu tą sovietinę praeitį pasmerkė. Rusijos Federacija, kuri tapo SSRS įpėdine, to nepadarė. „Bendroji sovietinė“ (obščesovetskoje) tapatybė liovėsi būti bendra. O dabar žinome, kad per šiuos dešimtmečius rusai patyrė ne tik nostalgiją, bet ir solidarų politinio elito, masinės žiniasklaidos ir išsilavinusios klasės melavimą.
Laiko dvasios pagauti, posovietiniai Rusijos vyrai ir moterys vieną nihilizmą pakeitė kitu. Pokario emigracija į Vakarus Šaltojo karo metu transformavo rusistikos ir rytų slavistikos studijas, pritraukdama geriausius intelektualus, kurie padėtų suprasti Sovietų Sąjungą už Geležinės uždangos. Iki 1991 m. dvylika ES valstybių narių parengė tūkstančius šios srities specialistų, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai ir netekus valstybinio finansavimo su Rusija susijusiems tyrimams, o ir mažėjant poreikiui, šie ekspertai susidūrė su darbo vietų mažėjimu. Vis dėlto šis vadinamųjų ekspertų rengimas paliko didžiules kompetencijos spragas. Buvo mokoma tik rusų kalbos, tarpdisciplininė kompetencija liko atkakliai orientuota į Maskvą, o mokymas iš esmės tęsėsi pagal tai, ką Ze’evas Jabotinsky’s vadino „Puškino tikėjimu“ – vengiant nepatogių klausimų, siekiant išsaugoti idealizuotus pasakojimus. Pažvelgus atgal ir žinant apie barbarišką Rusijos karą Ukrainoje, toks profesinis elgesys yra intelektualinio nesąžiningumo pavyzdys.
Senųjų sovietologų gretoms retėjant, atsirado keletas naujų ryškių Rytų Europos ekspertų, turbūt dėl to, kad esama pasiūla – požiūriai, temos ir programos – tapo atgyvenusios. Šios pasenusios programos ir tyrimų institutai kartais gaudavo naudingą finansavimą iš russkij mir (atsiradusio 2001 m. ir pasižyminčio stačiatikiškomis ir slavofiliškomis tendencijomis) ir oligarchinių šaltinių, dėl to galėjo užsišaldyti laike ir nesitaikyti prie regioninių realijų. Tuo tarpu Ukraina vystėsi astronominiu greičiu – ne ekonomine prasme, o kaip visuomenė, iš apačios, demonstruodama sveikos demokratijos pavyzdį.
Šis rusocentrizmas prisidėjo prie Ukrainos kaip unikalios socialinės-politinės ir gyvybingos kultūrinės erdvės episteminio ištrynimo. Šis episteminis ištrynimas turi būti suprantamas dabar vykdomo materialaus ištrynimo, pasitelkus aviacines bombas, raketas ir dronų atakas, atžvilgiu. Net prestižinės programos, turinčios ilgametę reputaciją, skleidė imperines žinias, vadindamos nepriklausomybę atkūrusias valstybes „vėluojančiomis tautomis“ su „neužbaigtomis kultūromis“, kurioms lemta likti Rusijos dominavimo sferoje.
Pažymėtina, kad Eurazijos studijų koncepcija, per pastaruosius 20 metų įsitvirtinusi Vakarų šalyse, buvo sukurta ir išplatinta liūdnai pagarsėjusio Valdajaus diskusijų klubo, kuris buvo dalis Putino plano sukurti Eurazijos Sąjungą kaip opoziciją Europos Sąjungai. Mes, ukrainiečiai, už šį garsiai skelbiamą nemokšiškumą sumokėjome žmonių gyvybėmis, sunaikintais pragyvenimo šaltiniais ir sugriautomis bendruomenėmis. Knygos, labiausiai padėjusios atskleisti Putino puolimą prieš pilietinę visuomenę ir artėjantį karą, atėjo ne iš rusistikos, o iš šiuolaikinės Rusijos ir Ukrainos studijų lauko.
Kaip dekonstrukcija užgimė statant Berlyno sieną, – nors tuo metu mažai kas tą pastebėjo, – taip dabar formuojasi nauja humanitarinių studijų perspektyva ir etosas.
Vakarų Europa nuo 1989 m. buvo utopinė erdvė, neturinti priešo. Ji taip ilgai bijojo Sovietų Sąjungos – ir turėjo tam pagrindo, – kad pasirinko užmarštį iškart po to, kai griuvo Berlyno siena, o sovietinė armija pasitraukė iš Centrinės Europos, kartu pašalindama branduolinę grėsmę. Taikus Sovietų Sąjungos iširimas pavertė ją posienine, posovietine, bet labiausiai už viską pošaltakarine sritimi. Branduolinis Ukrainos nuginklavimas buvo džiugus atokvėpis. Niekas Vakaruose nebebijojo ir beveik niekas nebekreipė dėmesio į tai, kas bus po to. Tuo tarpu Rusija ir toliau matė priešą – velnią, ateinantį iš Vakarų.
IŠLIKIMO GRAMATIKA: TARP LŪŽIO IR TĘSTINUMO
Būna tokių patirčių ir gestų, kurių jokio rašytojo vaizduotė nesugalvotų. Ar žinote, kodėl šiandieniniai Ukrainos didmiesčių gyventojai, eidami miegoti, į vieną pižamos kišenę įsideda šunų ėdalo, o į kitą – gėlių sėklų? Pirmąjį – tam, kad gelbėtojų šunys greičiau juos užuostų, jei po griuvėsiais liktų gyvi, bet be sąmonės. Kuo greičiau aptinkamas nukentėjęs žmogus, tuo didesnė viltis laiku ištraukti jį iš po griuvėsių. Antrąsias – jei vis dėlto nepavyktų išgyventi. Kad bent koks pėdsakas liktų žmogaus nužudymo vietoje: tegul čia išdygsta ir pražysta jo mylimos gėlės.
Ar žinote, kodėl gandrai, parskrisdami į savo kaimus, esančius karo zonoje, pešasi tarpusavyje? Ne todėl, kad žmonės, kariaujantys fronto linijoje, rodo jiems blogą pavyzdį, o todėl, kad dalis pernykščių namų kartu su jų lizdais buvo sunaikinti, dėl to nebeužtenka vietos visiems įsikurti, reikia sukti naujus lizdus. Ir gandrai juos suka, išradingai pritaikydami laikinas karo medžiagas: pavyzdžiui, optinio pluošto kabelius, kurie kabo visur lyg milžiniški voratinkliai, numegzti skraidančių bepiločių vorų. Tiesą sakant, gandrai jau tūkstančius metų čia atskrenda kiekvieną kovą, kaip toteminiai gyvūnai, kuriuos žmonės myli ir saugo, ir kuriuos po pusmečio ilgesingai išlydi, kai jie, išauginę išsiritusius jauniklius, virtusius didžiuliais ir stipriais paukščiais, būriais išskrenda į Šiaurės Afriką. Taip, gandrai sugrįžta net ir per karą, jau vienuoliktus metus iš eilės.
Neišbandęs savo apsaugos nesužinosi, kiek ji saugo. Pastaraisiais metais gandrai matė, kaip neskraidantys žmonės apleidžia savo pusiau sugriautus lizdus ir tampa beginkliais perkeltaisiais asmenimis.
Gėris ir blogis man visada reiškia konkrečius vardus ir aplinkybes – įskaitant ir manąsias. Etika gimsta ten, kur autobiografija susitinka su istorija, formuojama paties pasakotojo prigimties. Kai Hamleto klausimas „būti ar nebūti“ tampa nebe tavo paties pasirinkimu, o atsiduria agresoriaus valioje, bejėgystės trapumas pavirsta pražūtingais spąstais. Tačiau ukrainiečiai, užuot pasidavę šiam paralyžiui, dažnai renkasi paradoksišką strategiją: išlikti trapiems, bet kartu grūdinti nesulaužomą atsparumą.
Koks yra rašytojo ir literatūros vaidmuo šiame kontekste? Jis slypi tiek didžiuose, tiek mažuose dalykuose. Rašytojui iš šalies, kuri daugybę metų gynėsi nuo agresoriaus, o dabar kaunasi sekinimo kare už savo išlikimą, tenka keletas uždavinių.
Kaip papasakoti šiuolaikinės Ukrainos istoriją taip, kad ji perskrostų Europos protus ir širdis už šimtų ir tūkstančių kilometrų? Kaip išspausti viduje tūnančius neišsakomus jausmus? Kaip perduoti kasdienius košmarus? Arba kunkuliuojantį gyvenimą, kuris tęsiasi? Apie tai, kaip ne visi gyvena bunkeriuose ir metro. Karas yra istorijos fonas, bet ne visa istorija. Apie tai, kaip žmonės gyvena, myli, atsilaiko, daro gerus darbus ir rūpinasi vieni kitais – štai kas yra istorija.
Yra ir kitos plotmės užduotis – dar sunkesnė. Koncentruotis į milžiniško masto nusikaltimą, pyktį ir reikalauti naratyvinio teisingumo. Rašytojai turėtų rašyti apie tai, kaip pasiekti bent šiokį tokį teisingumą, kaip atkurti ir sugrąžinti aukų orumą, jų kūnams ir sieloms. Ir kaip judėti toliau. Mes kone kasdien prarandame draugus ir mylimuosius, jiems miegant savo lovose ar vaikštant po miestą su reikalais. Jau ketvirti metai Ukrainoje nėra saugios vietos, mes gyvename sekinančioje nenutrūkstamo gedulo būsenoje. Ar džiaugsmas pavogtas amžiams?
Taipogi nevalia pamiršti, kad Ukrainos kariuomenė, veiksmingai atgrasanti Rusijos agresiją palei 1000 kilometrų ilgio fronto liniją, yra žmonių kariuomenė. Ji sudaryta iš eilinių piliečių – tokių kaip jūs ir aš. Daug mano bičiulių rašytojų 2022 m. vasario rytą sau pasakė: „Aš dar rašysiu poeziją ir prozą, bet pirmiausia kariausiu“. Šis karas jau pasiglemžė daugiau nei 250 mūsų kultūros pasaulio žmonių: menininkų, dainininkų, rašytojų, kritikų, vertėjų, kiekviena netektis yra nepakeičiama. 39-erių Davydas Čičkanas buvo ketvirtos kartos menininkų dinastijos palikuonis: Kyjivo menininko sūnus, anūkas, revoliucinio dailininko, atstovaujančio Ukrainos trečiojo dešimtmečio avangardui, proanūkis. Jis iškeitė studiją į mūšio lauką ir atidavė gyvybę gindamas mus 2025 m. rugpjūčio 10 d. Tai irgi istorija – apie žmones, kurie turi rinktis tarp kūrybos ir pačios kultūros, kurią jie kūrė, gynybos.
Priešas bijo ne tik mūsų protų ar ginklų, bet ir mūsų paprasto žmogiškumo. Todėl jis naikina šilumos, gelbėjimo, abipusės pagalbos taškus. Štai kodėl, šalia būstų, sunaikinta tokia daugybė ligoninių ir medicinos punktų, mokyklų ir universitetų, humanitarinių savanorystės centrų, bibliotekų ir atsparumo centrų – visa tai yra tos trečiosios vietos, kuriose žmonės gali susirinkti ir tapti parama vieni kitiems. Tačiau Ukrainos stiprybė yra horizontalūs ryšiai, ir europiečių paramos dėka mes toliau keliaujame per pragarą. Kiekviena gyvybė yra neįkainojama, kiekvienas žygdarbis – taip pat neįkainojamas, ir mes nepraradome drąsos gelbėti. Mūsų didvyriai šiandien yra tikri – jų nereikia išgalvoti ar apsimetinėti – jų poelgiai yra tikri ir gelbsti gyvybes – mūsų ir jūsų.
Kai aš buvau maža, senelis man sakydavo, kad protas, padorumas ir sunkūs išbandymai nebus užrašyti man ant kaktos, bet pastangos praskins kelią.
Pagrindinis skirtumas tarp to, kas nutinka ukrainiečiams Rusijos okupacijos sąlygomis, ir to, kas nutinka, kai jie yra laisvi, bet atsitiktinai žūva nuo kasdienių oro atakų, sparnuotųjų raketų, bombų ir šachedų iš Rusijos, yra šis: čia kiekvienas turi suvokti savo mirtingumą ir kiekvieną kartą pasakyti labanakt, tarsi tai būtų paskutinis kartas, be perdėto patoso, bet taip, kad parodytų visą savo rūpestį ir meilę; ten, okupuotose teritorijose, kiekvienas turi suvokti savo pažeminimą ir beteisiškumą – tu būsi išprievartautas, kankinamas, atskirtas nuo šeimos, praradęs veiksnumą, namus ir turtą, ir tik tada mirsi. Pasirinkimas aiškus: arba tai laisva Ukraina, visa ji, arba tai dar viena koncentracijos stovykla ir genocidas vidury Europos.
„Gink gynėjus“ – štai kokia yra pamoka. Šis šūkis turi tapti lemiamu mūsų amžiaus politiniu ir kultūriniu imperatyvu, nes tai nėra tik Rusijos karas prieš Ukrainą – tai karas prieš visas taisykles, siaubingų karo nusikaltimų lavina. Kai atgrasymas ir bausmės neduoda rezultatų, pats išlikimas ima diktuoti sąlygas: gink gynėjus, naikink naikintojus.
Prisijungti prie Europos valstybių suvereniteto, kad vėl taptume stiprūs ir reikšmingi.
Atminkime, kad stiprybė ištverti nežmoniškomis sąlygomis nėra begalinė. Ir pačiai Europos bendruomenei būtų geriau, jei ji judėtų dar greičiau, nes „Juk negali taip būti!“ Visuose karštuosiuose planetos taškuose privalome ginti meilės ir vienybės persmelktą gyvenimą, puoselėjantį gyvenimo būdą, įsišaknijimą vietos bendruomenėse, ne našlaitystės principą.
Kartu su Ukrainos PEN klubo nariais keliaudami į nepalaužiamas bibliotekas, esančias pafrontės zonose, gabendami joms naujas knygas, būtiną humanitarinę pagalbą ir rengdami literatūrinius susitikimus-skaitymus, ne kartą klausėme savęs: kas daugiau ką įkrauna – mes juos ar jie mus? Iš tų išsekusių žmonių, pavargusių nuo karo ir jo augančių pavojų bei praradimų, mes patys gavome tiek daug šviesos, vilties, žmogiškos šilumos, valgio, pasakojimų ir tylaus rūpesčio.
Mūsų bičiuliai iš Charkivo literatūros muziejaus savo naują parodą ir performansą pavadino „Vardan miesto“. (Priminsiu, kad dėl Rusijos pajėgų spaudimo Charkivas, kadaise buvęs dviejų milijonų miestas, susitraukė dviem trečdaliais, vos iki 800 000, bet atsilaikė, kaimynai vieni kitiems tapo lyg šeima, ir šiandien žmonės sugrįžta, jaunimas sugrįžta, o miestas išgyvena prisikėlimą ir transformaciją.) Paroda pasakoja apie brangųjį Charkivą kaip apie miestą, vilkintį neperšaunamą liemenę, ginamą ir saugomą pačių gyventojų. Ji paprasta lyg hieroglifai, lyg 3D vaizdo telegrama ateičiai, nagingų rankų išskaptuota iš medienos gabalo. Štai daugiabutis. Štai dar vienas ir kitas. Štai miesto tarp dviejų upių žemėlapis, lyg Tigras ir Eufratas su jų Mesopotamija. O čia mirties kaukės, daugybė mirčių. Štai gėlė ir medis, žmogus ir knyga, ir paukštis. Ir juoda skylė jų nepraris, niekada, nes jie jau tapo simboliais. O štai storas, šiurkštus siūlas, kuris viską tvirtai suriša, ir jei vienas jų parkris, kiti irgi kris, o jei parkritus reikės atsitiesti, jie visi turės tą daryti paeiliui, atsargiai, kaip viena virvės komanda, kaip alpinistai. Ir pergalė – Peremoha – irgi bus viena visiems, nors daugelis jos nesulauks. Žinau, kad darausi nedovanotinai sentimentali, bet būtent toks yra jausmas in medias res.
Mano šalis šiandien yra tarsi paauglys, kurio galima paklausti: kuo nori būti? Ji auga ir vystosi taip greitai, kad tikrai nebebus tokia, kaip iki karo. Kartais užsienio kolegos iš įvairių šalių man pavydi mūsų nuostabaus jaunimo, mūsų studentų, kurie jau tokie subrendę, išmintingi, atsakingi, užgrūdinti idealistai tarp patyrusių žmonių. Papasakosiu vieną istoriją iš Savynci, didelio kaimo, kurio bendruomenė 2022 m. šešis mėnesius buvo okupuota. Daug materialinių nuostolių, daug žuvusių kaimo gyventojų – iš esmės kas dvidešimtas gyventojas, pasitaikė ir kolaboravimo bei pasmerkimo atvejų. Bet kas dabar tapo bendruomenės branduoliu, kas kuria strategiją, kaip sakoma, bendruomenei be pakraščių, kur niekas nelieka nepastebėtas ir visiems skiriama dėmesio? Tas pats nuostabus jaunimas. Jie jau turi virš šimto projektų idėjų naujam, geresniam gyvenimui, ir daugiau nei dvidešimt jų įgyvendinama dabar, ne po karo, o vykstant karui. Mums reikia pasaulio, kuriame globalios institucijos atsižvelgtų į šiuos naujus ypatumus, mąstytų ir veiktų reikiamu mastu ir dideliu greičiu. Kad galėtume išplėsti vaizduotę ir įveikti ribotą mąstymą. Prasidės kita demokratinės Europos era.
Ir kai paklausiau, ar jie supranta, kad, pagal Savynci pavyzdį, jų kartai teks pamažu atstatyti kone visą Ukrainą kaip naujos Europos dalį – ir tai pareikalaus dešimtmečių, – atsakymas buvo paprastas: „Taip“. Ir tai nuostabu. Nes mes neatstatysime jos „plyta prie plytos“ taip, kaip viskas buvo anksčiau, bet su meile ir atida, su pagarba tam, kas buvo, mes atkursime savo šalį tokią, kokios norime, kokios mums reikės ateityje. Aš tegalėjau šypsotis – iš laimės. Kaip sakė mūsų lvivietis Stanisławas Jerzy Lecas – juodojo humoro meistras, liudytojas, išlikusysis: „Nesitikėkime iš pasaulio pabaigos per daug“.
O dabar pabaigsiu, kaip visi poetai, eilėmis.
Ir širdyje, nepavaldžioje blogiui
Ivan Svitlyčnyj
Laiškas, skirtas išsikalbėti, ne ką nors pasakyti.
Ne meno, ne kūrinys, kolektyvinis, ne mano.
Daug daug dienų taupant energiją.
Kadaise mūsų pranašumas buvo vitalizmas, gyvybingumas.
Tiek aistros buvo aplinkui, tiek skambių spalvų.
O dabar nėra nieko neblėstančio, kaip hospise,
kur kasdien ko nors ateina.
Jutikliai atrofavosi, sunku jausti ką kita
nei pyktį, nei įniršį.
Sunku suprasti, kas čia nesuprantama.
Jeigu karvės mokėtų rašyti,
jos taip pat rašytų apie globą ir priežiūrą,
apie tai, kaip svarbu būti pamelžtai laiku ir su rūpesčiu.
Globėjai, kaip ir žmonės kare, gyvena apskritame laike,
kurio nematyti nei galo, nei krašto.
Ir jokių tau naujovių, viską jau matėme,
sluoksnis po sluoksnio prie visko pripratome.
Jokio modernumo, viskas taip, kaip buvo pas seneles.
Vėl ir vėl, be poilsio ir be atostogų,
be padoraus miego, be aiškaus tikslo.
Kiekvienam žmogui reikia turėti ką nors, kam jis rūpi,
kas jį myli, ypač pradžioje ir pabaigoje.
Dėmesys – tokia dosni ir reta dovana.
Kasdienė priežiūra, be egzaltacijos, be pakylėjimo.
– Sveiki, mes pernakvojom, mes išgyvenom iki ryto.
Pavalgydinti šiltu maistu, nuprausti kuo nors kvepiančiu,
sausai nušluostyti, penkišimtąjį kartą pasiklausyti
tos pačios juokingos istorijos ir pavargusiai šyptelt.
Suprasti, kad jau nebepaveži, ir pavežti.
Atsižvelgti į esamas, o ne į idealias sąlygas,
kaip mokykliniame uždavinyje.
Globa ir priežiūra – tai kraujas, sysiai ir kakai,
tai dubuo su vėmalais.
Net krintant bomboms, ypač krintant bomboms,
klausimas patikrinimui lieka tas pats:
– Kiek kitų skausmo ir nuosmukio mes galime palengvinti?
Tai žmogiškojo ryšio priežasčių ir pasekmių dalis.
Kaip ir šiluminė raketa, paleista iš MANPADS,
laiškas labiau priklauso adresatui, ne autoriui.
laiškas priklauso labiau adresatui nei autoriui.
Iryna Starovoit (g. 1975) – Lvive gimusi ukrainiečių poetė, eseistė, Ukrainos katalikiškojo universiteto kultūros studijų docentė. Tekstas parengtas pranešimo, skaityto 2025 m. rugsėjo 19–21 d. Kuršių nerijos istorijos muziejuje vykusiame VIII tarptautiniame Nidos forume „Po istorijos pabaigos“, pagrindu. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, eilėraštį iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas.
