Jogilė Ulinskaitė. Sėkmingiausios Lietuvos paieškos (NŽ-A nr. 3)

Tiriantys pokomunistinės transformacijos atmintį viešojoje ir kultūrinėje erdvėje pastebi pagyvėjusį pokomunistinės tapatybės apmąstymą. 90-ieji yra žaidžiami (stalo žaidimai „Perekupai“, „Byla baigta“), skaitomi (Kai aš buvau malalietka, Pietinia kronikas), apžiūrinėjami (MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“), pajuokiami (socialinių tinklų paskyros, pavyzdžiui, „Laukiniai devyniasdešimtieji“). Šios kultūrinės reprezentacijos pateikia tirštą, emocijų kupiną atminties pasakojimą. 90-ieji tampa atskaitos tašku, į kurį nurodoma šiandien: kokią gerovę pavyko sukurti, ar visuomenė yra pakankamai vakarietiška (dažnai turint omenyje, ar pakankamai turtinga), ar pagaliau galime laikyti save normalios šalies gyventojais?

Zenonas Norkus knygoje Post-Communist Transformations in Baltic Countries: A Restorations Approach in Comparative Historical Sociology iš esmės kelia panašų klausimą – kokią gerovę sukūrėme per daugiau nei 30 metų? Tik šio uždavinio sprendimui jis imasi ne atminties tyrimo, o Baltijos šalių studijos, pasitelkiant istorinės sociologijos įrankius. Šis veikalas apima gerokai platesnę perspektyvą nei iki šiol publikuoti jo pokomunistinės transformacijos tyrimai.

Norkus remiasi istorinio komparatyvisto Roberto A. Kanno bandymu konceptualiai persvarstyti, ką reikėtų vadinti restauracija. Kanno idėja, regis, paprasta – restauracija yra vienas iš socialinio pokyčio etapų, užbaigiantis revoliuciją. Prieš revoliuciją turime pirminę socialinę tvarką, kurią revoliucija sugriauna – tarpinė grandis, – o po revoliucijos seka restauracijos etapas, kai yra perkuriama arba atkuriama senoji sistema. Mokslinę intrigą Norkus kuria diskutuodamas su pozicija, kad tik revoliucijas galime laikyti progresyviu visuomenės pokyčiu, o restauracijos tėra trumpi stagnacijos laikotarpiai. Jo teigimu, tiek revoliucijos, tiek restauracijos progresyvumą turėtume vertinti pagal tai, kaip jie padidina žmonių gerovę, o tai galima padaryti empiriniu būdu – palyginant, kuris etapas žmonių gerovei Baltijos šalyse buvo palankesnis. 

Kalbant paprasčiau, Norkus mėgina objektyviai įvertinti, ar galime laikyti atkurtą Lietuvos valstybę tarpukario valstybės tęsiniu ir kuri Lietuva yra sėkmingiausia Lietuvos versija – auksinis tarpukaris, vadinamoji revoliucija (sovietinis laikotarpis), ar nuobodžioji, stagnavusi restauracija – laikotarpis atkūrus nepriklausomybę. Mokslinis iššūkis ambicingas – jam išspręsti reikia nuspręsti, ką galime objektyviai lyginti 100 metų laikotarpiu, iš kur gauti reikiamus duomenis bei juos įvertinti, atsižvelgiant į tai, kad jie nebūtinai patikimi ir susiduria su spragomis. Jau vien dėl didžiulių duomenų kiekio apibendrinimo knyga verta skaitymo. Atlikdamas moderniųjų socialinių restauracijų lyginamąją studiją Norkus, kaip pats teigia, taip pat siekia atgaivinti ir teoriškai sustiprinti transformacijos studijas. Ir tai yra rimtesnis ir labiau intriguojantis uždavinys nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai jis daro įtraukdamas prielaidas iš tikrai transformacijos tyrimuose nenaudotų teorinių prieigų, pavyzdžiui, atkuriamosios ekologijos (restoration ecology) ar antropometrinės istorijos (anthropometric history).

Vis dėlto svarbiausia Norkui, kaip jis apibendrina išvadose, buvo pademonstruoti atkurtų valstybių teisinį ir sociologinį tęstinumą su tarpukario valstybėmis, taigi pirmiausia išlikimo sėkmę (endurance success). Tam jis pasitelkia demografinį valstybės tęstinumo ribų aiškinimą, kai piliečių bendruomenė yra laikoma esminiu suvereniteto pagrindu: „Kol išnykusios valstybės piliečiai išlieka, ši valstybė taip pat išsaugo teisę į atkūrimą, neatsižvelgiant į tai, ar ši teisė vis dar pripažįstama pagal tarptautinę teisę, ar ne“ (p. 268). Todėl vertinant restauracijos sėkmę analizuojama, ar yra pakankamai išlikę pirminėje sistemoje socializuotų žmonių ir ar buvo imtasi simbolinių ir teisinių veiksmų buvusią sistemą atkurti. Pokomunistinės transformacijos atveju tai reiškė nuosavybės teisių atkūrimą, kompensaciją nukentėjusiems nuo „revoliucijos“, senų atminties simbolių ir vietų atkūrimą, o revoliucinių – naikinimą. Būtent simboliniai ir teisiniai valstybės atkūrimo žingsniai čia svarbiausi siekiant įrodyti ryšį su pirmine sistema. Tai skiria Lietuvą nuo Rusijos, kur joks turto atkūrimas ir restauracija neįvyko. Visas septintas knygos skyrius yra skirtas palyginti Baltijos šalių turto atkūrimo ir privatizacijos procesą, ramybės neduodantį iki šiol. Skirtingai nuo Lietuvos, Estijoje ir Latvijoje turto susigrąžinimo teisė galiojo ir diasporai, ir palikuonims. 

Kitos knygos dalys daugiau skirtos įvertinti restauracijos veikimo sėkmę (performance success) – įvertinti, ar restauracijos etape gerovė (ekonomika, žmogaus gerovės ir sveikatos lygis) padidėjo labiau nei pirminėje tvarkoje ir revoliuciniu etapu. Skamba sudėtingai ir ambicingai? Taip ir yra. 

Iš trečiosios knygos dalies sužinome, kad ekonominis augimas Baltijos šalyse tarpukariu nebuvo įspūdingas: Lietuvos ekonomika buvo silpniausia Baltijos šalyse, o ekonomikos vystymasis 1989–2018 m. buvo gerokai spartesnis. Taip pat sužinome, kad nepaisant ekonominio nuosmukio vėlyvuoju sovietmečiu, 1989 m. Baltijos šalys buvo turtingiausios „sąjungoje“. Atkurtose valstybėse ekonomikai sekasi geriau nei vėlyvuoju sovietmečiu. Vis dėlto, kad ir kaip sparčiai besivystytų Baltijos šalių ekonomika, palyginus visą sovietmečio laikotarpį su OECD prognozėmis 2040 m. (t. y. 2040 m. Lietuva bus nepriklausoma tiek pat laiko, kiek buvo ir okupuota), ekonomikos vystymasis vargu ar sovietinį pralenks. 

Visuomenių gerovė per 100 metų laikotarpį vertinama lyginant gyvenimo trukmę ir gyventojų ūgį skirtingais laikotarpiais. Čia paaiškėja, kad tarpukariu jau buvo įvykęs demografinis perėjimas, kai didelį gimstamumą ir mirštamumą pakeičia žemas mirtingumas ir žemas gimstamumas. Tai rodo, kad Baltijos šalių visuomenės, priešingai nei SSRS, demografine prasme atitiko Vakarų modernėjimo tendencijas. Latvijoje ir Estijoje tarpukariu buvo įvykęs gimstamumo perėjimas (fertility transition), kai gimstamumas nukrito žemiau pakeitimo lygio. Kitaip sakant, mažas gimstamumas – jau sena modernėjančių visuomenių tema. Tiesa, Lietuvoje procesai buvo kiek lėtesni, o tai paaiškinama šeimos struktūrų skirtumais Baltijos šalyse, atsiradusiais dėl skirtingos žemės ūkio politinės ekonomijos. Be to, namų ūkio dydis yra netgi vienas svarbiausių veiksnių, paaiškinančių visuomenių ūgių skirtumus (taip, ūgių – kaip tai susiję su visuomenės vystymusi, skaitykite knygoje). Sovietmečiu aštuntajame dešimtmetyje pradeda trumpėti vyrų gyvenimo trukmė – tikrai nėra visuotinio progreso ženklas. Tačiau transformacijos pradžioje Lietuvoje gyvenimo trukmė mažėjo taip pat. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje žmonių sveikatos rodikliai restauracijos metu gerėjo sparčiau nei pirmosios sistemos (tarpukariu) ir nei revoliucinio etapo metu (sovietmečiu). 

Esminis klausimas perskaičius knygą – ar šis tyrimas (o gal tiksliau – tyrimų rinkinys) atgaivins ir teoriškai sustiprins transformacijos studijas? Tikėtina, kad Norkaus pasiūlyta teorinė prieiga nebus perimta pokomunistinės transformacijos lauko tyrėjų, nors intelektualinis galvosūkis tikrai intriguoja. Tačiau knyga bus vertinga norintiems išsamiai suprasti Baltijos šalių vystymąsi per pastarąjį šimtmetį – o tokių plataus masto ambicijų tyrėjai imasi retai. Knyga apibendrina labai daug skirtingų duomenų, kurie sudėti į vieną vietą ir tikrai pasitarnaus komparatyvistams. Be to, rezultatai interpretuojami pateikiant išsamų istorinį kontekstą, dėl to skaityti tikrai įdomu. Tačiau duomenų tiek daug, kad gali susidaryti įspūdis, jog jų paieška ir analizė ir buvo esminis uždavinys tyrimo metu – rasti, kurie rodikliai ir kurie duomenų masyvai geriausiai tinkami lyginti 100 metų laikotarpį, kaip integruoti skirtingus duomenų šaltinius, kaip užpildyti spragas. Dėl to gali būti sunku atrasti galutines išvadas: kurie testai kurios visuomenės buvo „išlaikyti“, o kurie ne; ar geriau veikia ekonomika atkurtose valstybėse, ar ne. Paskutiniame skyriuje pateiktose išvadose taip pat pritrūksta aiškumo apibendrinant transformacijos rezultatus. 

Skaitytojui iš politologijos cecho kyla klausimas, ar teisinio valstybės tęstinumo intencijos ir sociologinio tęstinumo pakanka, kad valstybė būtų atkurta – ir dar patobulinta? O kaip su politine santvarka, institucijomis ir politine kultūra? Ar nėra taip, kad visuomenės normos pasikeitė labiau nei ūgis? Ar tikrai šiandieninė liberali demokratija ne tik sietina, bet ir apskritai palyginama su tarpukarine, kai masinės partijos dar nebuvo pakankamai stiprios, kad būtų neatsiejamos nuo demokratijos, o valstybė galiausiai tapo autoritarine? Dar daugiau, atkuriant valstybę buvo ypač svarbu įtvirtinti nuo totalitarinės patirties saugančias normas. Ir jeigu sutinkame, kad restauracija ir valstybės atkūrimas yra senosios būklės pagerinimas, tai kiek nutolti nuo pirminio projekto turėtume, kad nuotolį laikytume būtent naujojo modelio laimėjimu? Šiuolaikinė Lietuva yra ne tik partizanų (kas byloja tęstinumą), bet ir Atgimimo bei Sausio 13-osios valstybė – procesų, žyminčių naujus visuomenės veikimo būdus, pasekmė. Ar tai dar vis galime laikyti pirminės versijos patobulinimu? Panašu, kad Norkus kviečia politologus (ir gal tranzitologus) rimtoms mokslinėms diskusijoms.