Pristatoma dalis Jono Aisčio (1904–1973) tekstinio palikimo, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne (LLTI BR, f. 100). Anksčiau buvo paskelbta poeto atsiminimų apie gimtąsias vietas, vaikystę, artimuosius (Jonas Aistis, „Autobiografiniai etiudai“, in: NŽ-A, 2013, Nr. 5, p. 348–359) bei straipsnių iš literatūros istorijos ir išeiviškojo gyvenimo aktualijų archyvo (Jonas Aistis, „Kas geriau – menas ar amatas?“, „Nepriklausomos Lietuvos rašto apžvalga“, „Giliausia čionykščio lietuvio žaizda“, in: Colloquia, 2015, Nr. 34, p. 154–172). Čia pateikiamą tekstų rinkinį sudaro eseistiniai fragmentai, užrašai pačiam sau, viešai sakytų kalbų metmenys. Jie rašyti Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje ir pokario laikotarpiu JAV, kai kurie jų vėliau buvo panaudoti rengiant publicistinius straipsnius ir geopolitinius svarstymus knygoje Milfordo gatvės elegijos (1969). Rašytojui buvo svarbu išreikšti savo pilietinę poziciją, pabrėžti nepriklausomą požiūrį į tai, ką teko išgyventi įvairiais laikotarpiais.
Kai kuriuos tekstus sunku datuoti, pagal minimas tam tikro laikotarpio aktualijas galima nurodyti tik apytikres parašymo aplinkybes. Aistis iš šių fragmentiškų užrašų atsiskleidžia kaip jautrus praeities įspūdžiams poetas, vakarietiškos estetinės orientacijos ir plataus istoriosofinio akiračio intelektualas, ryžtingai įsipareigojęs nepriklausomai Lietuvos respublikai, kritiškai ir kartu su nostalgija prisiminęs pražuvusį tarpukario pasaulį, stojiškai susitaikęs su karo meto nepritekliais ir pavojais, realistiškai vertinęs padėtį okupuotoje tėvynėje.
Tekstuose atsispindi poeto autentiškas mąstymo stilius, to laiko leksika, literatūrinės įtakos, todėl stengtasi išlaikyti daugelį individualių rašybos ypatybių. Taisyti akivaizdūs riktai, prasmės suvokimą apsunkinantys skyrybos atvejai, remiantis dabartine vartosena pataisyta kai kurių žodžių rašyba (ypač tarptautinių terminų ir retesnių archaizmų). Sistemingai taisyta dvibalsio rašyba žodžio pradžioje: jie > ie (Jiešmininkų bejieškant > Iešmininkų beieškant). Skaitytojas gali nustebti radęs vieną kitą tarmišką žodį (umaras – „viesulas, vėtra“, lokšinai – „lakštiniai makaronai“), nors Aisčio kalba artima literatūrinei to meto vartosenai, išlaikytos prieškariu paplitusios gramatinės formos (pvz., dviskaita: du žvejų luotu).
Daugelis šių tekstų fragmentiški, neretai mintis nutrūksta vidury sakinio. Tai neredaguota, „žalia“ medžiaga, kurią poetas veikiausiai tikėjosi panaudoti rašydamas platesnės apimties straipsnius. Šie užrašai tarsi atveria pokarinės išeivijos publicistikos laboratoriją, primena, kad vis dar esama nepublikuotų, į Raštų kanoną neįtrauktų klasiko tekstų.
Manfredas Žvirgždas
NEMUNO NOSTALGIJA
Nemunas – mano vaikystė, tai pirma upė, kurią mano akys regėjo. Matydavau jį visokį: įtūžusį ledus varant, patvinusį sielius plukdant, vasarą gi pailsusį, ramų, nusekusį, su įsibridusiomis karvėmis per karščius, bet gražiausias jisai giedrą rytą, dar prieš saulėteką: iš Nemuno tada kyla rūkas, o vanduo taip ramus, kad perplaukusio luoto praskirto vandens rėžiai ramiai nuplaukia pavandeniu, iki iš akių pradingsta. Kartais du žvejų luotu plaukia su bradiniu pavandeniu, bet visai pamažu, vieno vandens nešamu. O žiemą jis ižu pasipuošia: iš karto plaukia retas ižas, po to jis tankėja ir stumdosi lytis lytį, jog jų kraštai apšąla vainikais ledėjančių putų ir atrodo, kad kiekviena lytis neša po gražų baltų rožių vainiką. Po to ižas vos paplaukia, kol galop sustoja visiškai, ir jis sustoja nuostabiai gražiai, tarytum liptų prieš vandenį milžiniškas tiltas. Ir tada Nemunas miega, tik vietomis juoduoja properšos, neužšalusio vandens dryžės, kurių briaunose tupi po sparnu pasikišusios galvas laukinės antys.
Mašinraštis su taisymais, LLTI BR, f. 100, b. 353, 1 l.
XXX
Atsimenu, kartą Naujosios Romuvos pobūvyje su dideliais mostais ir atvirais žodžiais buvo diskutuojama jaunimui aktuali tema: ko seniai sostuose sėdi, o jaunimui nė į sostų atramą neleidžia prisišlieti. Ypatingai gyvai buvo komentuojamas valstybės kontrolierius Šakenis. Diskutuoją taip įkaito, jog, rodos, tiktai liko visiems umaru pakilti, nusodinti kontrolierių nuo sosto ir patiems jo vietoje atsisėsti: esą kontrolierius nieko nekontroliuoja, tik sėdi, pats nieko neveikia ir kitiems pasireikšti neleidžia. Nežinia kuo visa tai būtų baigęsi, bet, visą karštą diskusiją ramiai sėdėjęs, paprašė žodžio Martynas Yčas. Šis, ant impozantiškai apvalaus pilvo sunėręs putlias rankas, ramiai prabilo: Visa valanda klausau jaunų žmonių ir nenuvokiu, ko jie nori, ar veikt ir dirbt, kaip jauniems žmonėms pritinka, ar atsisėsti senių kėdėse ir prieš laiką karšt; jei dirbt, veikt ir siekt, tai yra šimtas būdų tai padaryti esamomis sąlygomis, jei, žinoma, sėdėt ir nieko neveikt, tai koks skirtumas, ar ten sėdės senas, ar jaunas, senam sėdėti, sakyčiau, gal net daugiau dera – senas kažkaip ramiau sėdi… Po Martyno Yčo žodžio jaunimas kažkaip aprimo, ir Šakenis berods savo soste ramiai išsėdėjo iki galo…
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1909, 1 l.
XXX
Kiekvieną kartą, kai tenka žodis tarti dėl mūsų tautos kultūros reikalų, kažkaip pasijunti kažkokioje baisioje ir net pavojingoje opozicijoje, lyg jau pati kalba galėtų sugriauti visas mūsų institucijas, lyg visą mūsų gyvenimą apverstų kojomis, lyg tai mūsų visą tautą stumtų į kažkokią baisią ir neatšaukiamą pražūtį. Sava tautos kultūra yra taip baisus siaubas, kad tas, kuris jos vardą pamini, laikomas beveik bepročiu, o jau tikrai pikčiausiu tautos priešu.
Ir ta kultūrofobija tęsiasi visą mūsų tautos istoriją. Mes daug dalykų istorijoje šiandien pageidautume, kad būtų vykę kitaip, negu jie vyko, bet jei taip buvo ir to pasėkas mums ilgus amžius teko kentėti ir dar ilgą laiką teks jas kentėti, tai viso to priežastis glūdi tik tame, kad mes nesupratome savos kultūros svarbos tautos gyvenime. Kai galop 1935 m. Švietimo ministerija paskyrė rašytojams 5000 litų metinę premiją1, tai valdžios pareigūnams atrodė, kad tuo daroma tokia didelė ir baisi auka, kokios ji dar nebuvo sudėjusi ant tautos aukuro. Buvo baimė, kad tos sumos beriamos kaip į balą. Dar daugiau, tie pinigai galėjo didinti tik jau ir taip nemažą girtuoklių skaičių. Ir duodami čekį į rankas gilumoje širdies galvojo: tik nepralak, sūneli, visų dar šį vakarą, palik kiek rytdienai. Tai visai ne ironija, o bendra ir visuotina galvosena. Į kultūrininką, nesvarbu, ar tai bus Kudirka ar Maironis, Putinas ar Binkis, – buvo žiūrima kaip į primestą posūnį.
Kultūra mums atrodo neprasminga ir nereikalinga prabanga. Ir manau, kad šiandien visi vienbalsiai sutiks, kad daug prasmingiau yra tirer a blanc (išversiu, kas nemoka prancūziškai: šauti iš tuščio arba šauti aklon) politikoj, negu daryti ką nors pastovaus ir tikro. Ir jei kas šiandien pasiūlytų mūsų veiksniams paskirti keturias penkių tūkstančių metines premijas literatūrai, muzikai, vaizduojamajam menui ir mokslui, nemanau, kad tai, sakysime, kad ir VLIKo biudžetui būtų nepakeliama našta. Dėl to tikrai nenukentėtų nei ELTOs leidžiamas biuletenis2 ir neparalyžiuotų veiksnių veiklos, o tačiau tuo būtų užkirstas kelias naikinti tautos kūrybinę potenciją, prie ko, o tai gal ne vienam bus naujiena, tie patys veiksniai prisideda. Ir prisideda tokiu pat būdu, kaip prie to paties prisideda ir okupantai.
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1923, 1 l.
XXX
Po dešimties minučių netenku pilietybės3. Šį momentą norėjau kaip tik paskirti darbui, kuris man nebus lengvas, nes, viena, aš nežinau, kaip svetimuose kraštuose galėsiu verstis, o kita, gi tai gal net svarbiau, man stinga žinių ir ypač metodo, bet jausdamas, kad vargu ar kas panašiai galvoja, manau būsiant naudinga tąsias mano palaidas mintis surašyti.
Ne paprastas išdidumas bei nuotykių noras pastūmėjo mane nesilenkti priešui, neprašyti malonės – palikti man Lietuvos pilietybę, bet ilgas ir sunkus ištisų mėnesių galvojimas ir nusprendimas, kad man gresiantis svetimšalio vargas bei skurdas neturėtų palenkti mano valios bei noro padėti mano tautai atsikelti. Paprastais žodžiais tariant, noriu išvesti gaires, pagal kurias turėtų mano tauta eiti, idant nekenkdama niekam galėtų pati gyventi ir džiaugtis bei kitus savo gyvenimu džiuginti.
Šio rašto mintis yra kilusi seniai, prieš gerus penketą metų, bet mano gyvenimo sąlygos neleido fiziškai šio darbo atlikti. Šis mano raštas, nors pati mintis liko ta pati, kokia ji gimė besikalbant su draugu J. L., aišku, negalėjo suturėti tautos nelaimės, mat čia mūsų vidaus gyvenimas, mūsų valia jokio vaidmens nevaidino. Tai nėra tautos tragedija, bet paprastas liūdnas nutikimas. Nelaimė, aišku, didelė, tačiau ji neturėtų mus vesti į nusiminimą, nes kartais nelaimė tiek paskiram žmogui, tiek visai tautai išeina į gerą; žmonės ir tautos, nelaimių išmušti iš vėžių, dažnai pradeda rodyti tokias būdo savybes, kurių kitose sąlygose negalėtų parodyti, o reikia pripažinti, kad mūsų gyvenimas ėjo netinkama vaga, negana to, gyvenimas buvo jau taip susipynęs, jog be didesnio sukrėtimo jau nebebuvo galima pakeisti linkmės. Mes dabar matome, kurias klaidas darė kunigaikščių valstybė, o šiandie, manau, jau ne paslaptis, kad antroji valstybė žodis žodin kartojo tas pačias klaidas, tai trečiosios valstybės kaip tik ir turėtų būti didžiausias susirūpinimas, kad senovės ir vakarykštės klaidos nesikartotų. Šiandie, anot to, mes gyvename ir mirštame, it anatomai čiupinėdami patys savo pulsą. Tai yra laiko yda ar dorybė, bet mes jos gyvenime nepanaudojome, nes mes turėjome, pasakyčiau, romantišką tautos bei valstybės supratimą, kuris, aišku, ir rašančiajam yra brangus bei artimas, bet šiandie aš nutaręs apsivilkti anatomo rūbą ir šaltai pjaustyti tautos votis bei skaudulius, tačiau, įspėju, idant nepamirštumėte, kad pjaustančiam bus skaudu kaip pjaustomam – skauda, bet taip reikia, nes reikia gelbėti pati tautos gyvybė, o šiuo atsitikimu, manau, viskas yra pateisintina…
Autoriui šiandie, sakytume, apmaudu skaityti draugų bei pažįstamų laiškus, kuriuose unisonu kartojama mintis: man baisus ne komunizmas, bet rusų imperializmas. Sutinku su ta mintimi, tačiau tai kalbėti truputį vėlu, nes kai buvo kalbama prieš keletą metų apie sociales reformas, tai tie patys žmonės buvo visai kitokios nuomonės.
1940-10-31
Rankraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1942, 2 l.
XXX
Man mano gyvenime teko matyti keletą žmonių, kurie jei ir ne nemirtingi, tai vis dėlto jų nemarumas prasitęs bent kelis amžius. Ir mane daugiausiai pritrenkė didelių žmonių paprastumas. Sutiks su tuo mano tvirtinimu, kas, sakysim, bus matęs čelistą Pablo Casals4, Dupré5 ar kitą kurį tikrai. Koks kontrastas tarp didelio menininko ir menkystos. Italijos (Italijos, sakau, nes ten visa ryškiau negu kitur) muziejuose tenka sutikti žmonių, daugiau tinkančių šiurkščiam šaržui negu portretui: su ne pagal savo kūną palaidais švarkais, su trijų colių ilgumo nosimis, su demitasse6 puoduko dydžio akimis, su kažkuo labai įmantriu ir nenusakomu, tačiau gausiai pūpsinčiu vietoj kaklaraiščio, su baisios apimties palitromis ir nežinia nei kam derančiais pagaikščiais apsišarvavę, jie stovi prie garsių paveikslų, kur visada nestinga meno tikrų mėgėjų ir dar labiau snobų, jie ant paties tako skeryčiojasi ir savo meniškais įgūdžiais stengiasi atkreipti praslenkančiųjų dėmesį, vartydami didžiules išsprogintas akis ir kratydami ilgus ir šiurkščius karčius bei švaistydamiesi savo pagaikščiu, kuriuo jie paveiksluose nuotolius matuoja, o tačiau nepajėgia savo gerai paruošton drobėn nei linijų, nei spalvų perkelti, ir tik pažiūrėjęs nejučiom į tą jojo terlionę, pagalvoji, kodėl gi muziejų administracijos pakenčia tuos piktžodžiautojus, kurie, jei kuris žioplys turi nelaimės dirstelėti bent per klaidą į jų terliones, pasimeta ir sutirpsta…
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1932, 1 l.
XXX
Aną vakarą paskambino Dr. Stasys Bačkis7 pranešdamas [apie] buvusio Lietuvos respublikos atstovo Prancūzijai Petro Klimo8 mirtį.
Daug gerų žmonių, taurių tautiečių esu sutikęs anais mano sunkiausiais gyvenimo metais… Manau, jog ne vienas jų pralenkė atstovą širdies gerumu, bet iš jo gaudavau tai, ko man dažnai daugiau stigo negu duonos, nes alkt jau buvau apsipratęs… O kalbant ir apie duoną, jis ir čia bus visus pralenkęs…
Pradžioje man su juo ne itin sekės… 1939 m., po ilgesnių atostogų, grįžau Prancūzijon su idée fixe9… Man kartą bestovint Vilniuje ant pilies bokšto kilo, pasakyčiau, regėjimiška mintis: Lietuva būsimoje audroje ar audrose gali išlikti vien tiktai susijungusi [su] latviais… Ta idėja kažkodėl visiems atrodė nereali ir net juokinga. Kiti sakė, kad latviai mus dominuosią. Manęs tai nė kiek nebaimino, nes geriau sulatvėt, negu visai išnykt. Bandžiau kalbėt ir su latviais… Vienas jų į akis pasakė: Matote, mes, latviai, atleiskite, pranašesni už jus, va, atvažiuodavo lietuviai bernauti pas latvių ūkininkus ir šie sakydavę, kad lietuviai ir geri, ir ką, bet tokie netašyti kerėplos, kad eidami visur užkliūdavo ir sukuldavo latvių ūkininkų brangias vazas ar ką… Klausydamos tokios kalbos ir tokių argumentų, norėdavau tą latvį suvalgyti be duonos, be druskos, tokia mano stipri ir galinga buvo toji idée fixe (bet apsigrįžęs vėl galvodavau, kad išlikimas yra svarbiau negu tautinė ambicija).
Tą idėją skelbiau visur ir visada, neišskiriant ir a. a. Petro Klimo. Iš pradžių jis tą idėją priėmė labai rimtai ir net įžiūrėjo jos kenksmingą poveikį, galintį pakenkti laisvinimo idėjai bei skaldyti ir blaškyti mūsų ribotas pajėgas, dėl to jis man 1940 m. rugpjūčio 6 d. laiške rašė: „Mintis sudaryti latvių-lietuvių vieną tautą – be abejonės, tokiose tragiškose valandose, gali duoti progos apmąstymams, bet ar nėra tarp mūsų daug gilesnių faktorių, kurie neleidžia sutapti į vieną vietą ir vieną organizmą? Aš visada maniau, kad mes negalėjome sutapti net su lietuviais klaipėdiečiais daugiausia dėl to, kad jie protestantai-liuteriai, o mes katalikai. Religija žmones perauklėja daugiau negu vienas socialinis ar kalbos režimas. Ir reikia amžių, kad religija vėl žmones sujungtų į vieną šeimyną. Latviai yra liuteriai par excellence10, kaip vokiški prūsai, ir jie visada katalikus laikys žemesne rase, atsilikusia tauta ir tokia laikysena visada užgaulios lietuvį. Nieko čia nepadės jokios teorijos ir sąjungos. Visi mūsų mėginimai net privatiniuose santykiuose čia nedavė vaisių“.
Pamatęs, kad P. Klimas tuos dalykus visu rimtumu prie širdies dėjo, vengiau apie tai užsiminti, o kai jis kada mane už Aistiją11 patraukdavo per dantį, tai neiškęsdavau ir atšaudavau: „O vis dėlto aš manau, kad po šio karo bus paskutinė proga tai padaryti, o jei tai nebus padaryta, tai kada nors dėl to grauš pirštus ir latviai, ir lietuviai…“ Bet po to karo progos ir nebuvo. Per tą laiką turėjau progos sutikti eilę latvių ir netarpiškai pasekti jų nuotaikas ir lūkesčius, ir teko broliais latviais gerokai nusivilti, tik, žinoma, ne dėl jų liuteriško pranašumo, kurį, deja, net ir artimesni bičiuliai nesistengė ar nepajėgė paslėpti. Latviams nestinga tautinės ambicijos ir patriotiškumo, bet tautai lygia dalia reikia ir paprasto vitališkumo. Latvių tautinio procento neigiama slinktis nėra vien okupacijos pasėka. Lietuviai šiose audrose sunkiau nukentėjo…
po 1969 m. sausio mėn.
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1907, 1 l.
STIPRŪS ĮSPŪDŽIAI
Kiekvienas žmogus yra pergyvenęs stiprių įspūdžių, kurie, kai praeina, atrodo menki, bet vis dėlto, juos prisiminus, pereina visais kaulais šiurpas. Man buvo trylika metų, kai tėvas išsiuntė mane su kaimynu vežti arklių traukiamais vagonėliais iš Jasilionių kalno žvyrą vieškeliui taisyti. Tą žvyrą reikėdavo nuvežti apie tris kilometrus: nusileisti pakalnėn ir pervažiuoti giloką slėnį. Leidžiantis pakalnėn reikėdavo užsukti stabdžius. Mano kaimynas pamokė, kaip daryti. Pirmą kartą gražiai nuvažiavome. Aš buvau kalvio sūnus ir žinojau, į kurią pusę sraigtai užsisuka ir atsisuka, bet kaimynas manimi nepasitikėjo ir vis sakydavo, kada ir į kurią pusę sukti. Jis man antru kartu leidžiantis pakalnėn liepė sukt, ir aš sukau, kaip reikėjo, bet jis man šūktelėjo: Vaike, ne į tą pusę. Aš ir paklausiau jo, bet vagonėliai bėgo ir jau beveik lietė arklius, tai norėjau stabdžius iki galo užspausti ir visa jėga užkirtau stabdžius, bet dar smarkiau vagonėliai riedėjo pakalnėn. Aš supratau, kad jis man liepė sukti klaidingon pusėn, bet stabdžiai taip buvo užtrenkti, kad aš negalėjau jų išjudinti, o jau vagonėliai net pasišokinėdami skrido, galop vis dėlto aš juos atitrenkiau atgal ir pradėjau smarkiai sukti ir pajutau, kaip atsirado pasipriešinimas, ir pamačiau, kaip žiežirbos iš po ratų pylėsi, bet vis dar spaudžiau. Aš taip buvau užimtas stabdžiais, kad viso to pavojaus nė nemačiau. Visą dieną mane kaimynas pjovė, kad būčiau arklius ir jį patį užmušęs. Iš tikrųjų taip būtų ir buvę, nes per penkiasdešimt metrų nuo mūsų buvo nuo bėgių nukritę vagonėliai. Ir tai jau buvo tik sekundžių reikalas. Man pradėjo baisu darytis tik tada, kai visos akys mane varstė ir visos burnos mane burnojo. Sekantį kartą nenorėjau net imti stabdžio rankenos, bet turėjau atlikti keturis kartus tą pačią kelionę.
Kitą kartą buvo toks atsitikimas. Grįžome kalnų tramvajumi iš St. Nizier į Grenoble. Kaimelis apie dvylikos šimtų metrų aukštumoje, ir per septynis kilometrus nusileidžia apie 1000 metrų. Tai jau buvo vokiečių okupacijos metais ir keleivių buvo visi keturi vagonėliai kište prikišti. Neprivažiavus Seyssinet pajutome, kad tramvajus gana smarkiai rieda, ir mus labai nustebino, kad sustojimo vietoje nesustojo, o tik iš tos vietos išvažiavus tramvajus turėjo eiti baisiai staigia skardžiaus briauna apie 200 metrų aukštumo. Ir štai privažiavus tą vietą įeina baltas kaip popieris konduktorius ir sako: Nebijokit, nusileisim saugiai, bet stabdžių smėlis neveikia ir užspausti ratai bėgiais slysta. Laikykitės atokiau langų, kad kartais stiklais nesusižeistumėte: atsarga gėdos nedaro. Vagonėlyje niekas netikėjo konduktoriaus raminimais, nes jo lavonu pavirtęs veidas buvo iškalbesnis negu jo žodžiai. Kilo panika: vieni gulė ant grindų, kiti klykė ir visi akyse balo, dar buvo apie trejetą kilometrų pakalnėn. Šalia sėdėjęs buto šeimininkas, visas išbalęs ir virpąs, kaip epušės lapas, užsipuolė mane, kodėl aš taip ramus ir nieko nedarąs, bet man taip buvo aišku, kad nieko nebuvo galima padaryti ir kad nebuvo jokios prasmės ne tik jaudintis, bet net pakelti rankas nuo kelių. Viena tik vis dėlto buvo aišku, kad tramvajus galėjo riedėti daug greičiau. Tiesa, jis bėgių sudūrimuose nerviškai šokinėjo ir blaškės, tai galvojau: ar jis nušoks nuo rampos, ar ne, bet praskridome tą vietą ir paskui jau jis leidosi lengvu lanku. Tramvajus galop pasiekė iešmo bėgių susikirtimą, nušoko nuo bėgių, nukirto tris betoninius elektros laidų stulpus ir įsiarė į sustojimo aikštelės žvyrą. Visa baigėsi labai laimingai ir tik pora langų sudužo tame vagonėly, kur man teko būti, pirmas vagonėlis buvo daugiau aplamdytas, bet jis buvo evakuotas ir sužeistų nebuvo. Net mašinistas, kuris visą laiką stovėjo prieky, nenukentėjo. Bet vis dėlto tramvajaus smarkiai ir su didele jėga lėkta: priešakinio vagono tamponas lūžo kaip druska ir keliasdešimt metrų nuskrido oru ir įsismeigė pievoje.
Nežinau, ar tai tiesa, bet esu susidaręs nuomonę, kad žmogus daugiau jaudinasi tuo, ko laukia, bet kai jį įvykiai užklumpa, tai žmogus kažkaip instinktu veikia ir nebesijaudina. Karo pradžioje žmonės laukė dujų ir tuo labiausiai jaudinosi, bet tasai jaudinimasis buvo bergždžias. 40 metų pavasarį prasidėjo pavojų aliarmai, zenitinių patrankų ir prožektorių fejerverkai; tai buvo gražu, kaip pasakoj, nors ant stogų krito skeveldrų lietus. Man karas didelio įspūdžio nedarė: ir nuo pradžios iki galo man rodės, kad jis turėjo būti baisesnis, ir labai stebėdavausi, kaip galėjo būti aukų, o jų būdavo.
Pirmus bombardavimo padarinius mačiau netoli Lyon miesto Bronn aerodrome: labai daug nesprogusių, į žemes susmigusių bombų, keli aplaužyti lėktuvai ir sugriauti banguotos skardos barakai. Tai ir viskas. Visi stebėjosi: O! o! o!, o man atrodė, kad nebuvo dėl ko nei o! bešaukti. Privažiavome industrinį miestelį Givors. Ir vėl visas studentų autobusas pradėjo ūžti: Oh! les salauds! oh, les salauds!12 Pradėjau dairytis: rodos, visas miestelis stovėjo, tik stotis sugriauta: namai buvo be langų ir visos grindys sukritę, vienur kitur matėsi metalinės lovos rėmai ir patalynės. Mes tada važiavome mokslinės archeologinės ekskursijos į Vienne sur Rhone. Reiškia, ir karas gyvenimo ir mokslo nenutraukia.
Man apie karą galvoti nebuvo daug laiko: ėjo baigiamieji egzaminai. Parašęs antrą rašomąjį grįžau namo, ir prasidėjo baisi liūtis su perkūnija. Užsukau į kavinę ir užsisakiau „martini“ – pasėdėti, kol lietus praeis. Radijo grojo Lotaringijos maršą ir kitus gražius ir karingus dalykus. Prasidėjo žinios: Italija paskelbė karą Prancūzijai, ir vėl visi pradėjo šaukti: Oh! les salauds! Ir pasipylė visa gama makaronų vardų nuo vermišelių iki stambiųjų lokšinų. Mieste paskelbė karo stovį.
Po dviejų savaičių į miestą pradėjo kristi artilerijos sviediniai nuo Voiron ir La Grande Chartreuse. Visą popietę vokiečiai apšaudė Mont Rachais tvirtovę, kuri buvo tuščia. Iš balkono labai gražiai matėsi, kaip sviediniai krito į gyvos uolos kalno šlaitą. Įspūdžio jokio: sprogsta, nubyra keli akmenėliai, ir viskas. Miestas, kaip Hermane ir Dorotėjoj13, tuščias kaip iššluotas, tik palangėje apie didžiulį plataną šešios kelių metų mergaitės dainuodamos princą ir princesę ėjo ratelį…
Ant rytojaus jau sviediniai iš abiejų pusių skrido per miestą ir krito kažkur laukuose. Nusibodo namie besėdėti ir išėjau su šeimininku pas vilnų pirklį Mineli – italą ir fašistą, nors jis buvo daugiau pirklys negu italas ir fašistas. Nežinia, ką tasai pirklys širdies gelmėse turėjo, bet jis mums peikė Musolini, kad užpuolęs katalikišką ir lotyniškos kultūros seserį Prancūziją. Mums ten bepolitikuojant, įėjo dvi karmelitės mezgamų vilnų pirktų. Jos labai rinkosi tas vilnas ir skundėsi, kad nei doros vilnos, nei tinkamos spalvos negalinčios rasti: Mes soeurs, ne soyez pas difficiles par le temps qui court14, – tarė prekijas. Jos visai nuoširdžiai paklausė: Est-ce que ça va mal?15 Užvirė krautuvininko visas itališkas temperamentas ir jis sušuko: Quoi? Vous fichez de ma figure! Les Allemands aux portes de la ville et elles me demandez est ce que ça va mal16. Seserys baisiai nusiminė ir pradėjo žegnotis. O aš pagalvojau, kad laimingi tie žmonės, kurie neskaito laikraščių ir neklauso radijo. Vėlai vakare, dar vokiečiams į miestą neįsiveržus, buvo paskelbta kapituliacija ir žinia, kad vokiečiai liks tik šiaurinėje zonoje. Taip į miestą įėjo tik karo misija. Mane stebino prancūzių būrys, nuėjęs su gėlėmis pasitikti vokiečių. Nesulaukę jų, grįžo gėles palikusios, nes manė, kad su gėlėmis grįžti būsią nesaugu.
Po keturių metų miestas vėl buvo artilerijos apšaudomas. Tik šį kartą jau amerikiečių ir vokiečių. Priemiesčiai kelis kartus buvo lėktuvų bombarduojami. Miesto vakarų pusėje stūksojo Vercors masyvo kalnai, kur buvo labai aktyvūs partizanai ir per dienų dienas dundėdavo mortarų ugnis. Mieste siautė pradžioje Philippe Henriot17 milicininkai, paskui italai ir galop vokiečiai. Jauteisi mieste kaip pereito šimtmečio vakarų filmose: vidury dienos ir vidury miesto supyškėdavo šūviai – kas nors išsitiesdavo, paplūdęs kraujuose, gatvėje, tada prasidėdavo gaudymai, ieškojimai ir nauji šūviai, ir naujos aukos, bet tai buvo taip kasdieniška. Dažnai matydavai kavinių lankytojus, stovinčius sunertais rankų pirštais ant sprando, tardomus, kratomus, vedamus. Atstatytas kakton revolverio tūteles, durtuvais rodomas judėjimo kryptis. Naktimis einančius, kaip arklius su geležiniais pančiais, trankius okupantus. Vidury dienos ir vidury miesto po automobiliais ir sunkvežimiais sprogstančias minas. Dviračiais miestu praskrendančias teroristų ekipas, šaudančias reikalinguosius taikliai kaip pritvirtintus taikinius, nors žygiuojančius praeivių minioje. Paklydusių kulkų aukas, ėjusias kita paralele gatve. Stebėdavosi žmonės, kaip kažką žadančiomis kometomis, tais visais keistais nutikimais, kad kaltas lieka, o nekaltas krinta. Visur šmirinėjančias juodbiržės žiurkes ir peles: vienas žvilgančiai ir liūlančiai riebias, kitas liesas, aptriušusias, pleiskanotas. Ir štai toje velniavoje išgirsdavai graudų ir skaudų mergaitės balsą ir rodomą praeiviams laišką, kad jis jau nebemyli, ir tada atrodydavo, kad tai svarbiau nei visi stalingradai ir visos pergalės.
Kartais būdavo ramu ir nieko nesigirdėdavo, ir nieko nesimatydavo, bet langų stiklai pradėdavo groti, tai kažkur toli – už šimto ar keliasdešimt kilometrų – bombarduodavo miestus ar uostus.
Kartais labai giedrame ir žydrame [danguje] dygdavo opaliniai dūmų kamuoliukai ir ataidėdavo beveik malonus dundėjimas. Kartais grįždamas iš užmiesčio išgirsdavai šlykščiai rėkiančias sirenas, matydavai baltus bombonešius ir juodus naikintuvus, dažnai niekieno nekliudomus ir ramiai viena kryptimi skrendančius, o kartais kelis atsiskiriančius, neriančius kiek žemyn ir vėl lygiai skrendančius, matydavai atsiskiriančias kažkokias juodas muses, paskui kažkas pasigirsdavo, lyg žemėn atsitrenkusi grandinė, ir tik tada miestą uždengdavo juodas dūmų ekranas ir pats trenksmas ateidavo tik aidu. Tuo atveju mieste sunku buvo kojomis sugaudyti judančius laiptus, bet eidavai, ir dar su našta. Žodžiu, niekas nestebino, niekas negąsdino, nes tai buvo kasdienė duona.
Vieną naktį prikėlė baisus šiurpas. Atrodė, kad tai žemės drebėjimas, nes beveik išmetė iš lovos, ir, rodos, pati žemė bangavo kaip vanduo. Atsiplėšiau sunkią lango užuolaidą ir pamačiau apokalipsinį reginį: liepsnojo debesys, biro namų langai, kaip vanduo, be balso, be nieko. Pasirodo, kad partizanai išsprogdino ginklų sandėlius, nuo detonacijos sprogo gazo rezervuarai ir degdamas gazas pasiekė žemus debesis ir ten, negalėdamas kilti aukščiau, liepsnojo. Tas duslus sprogimas paveikė sistemą, mažiausias trinktelėjimas, net nuo stalo žemėn nukritusio paišelio balsas perskrosdavo visus smegenis ir visus kaulus, ir ne tik žmonėms, bet ir gyvulėliams: ypač šunes, ir garsiau durimis trinktelėjus, cypdavo ir nerdavo į slėptuves slėptis.
Mano darbotvarkės tai neardydavo: keldavau septyniomis ir dirbdavau su valandos pertraukomis pietums ir vakarienei iki dešimties vakaro. Gyvenau labai buržuaziškai: mušant septintą įnešdavo šeimininkė padėklėlį su taip vadinama kava ir laikraščiu: iki pusės aštuonių lovoje papusryčiaudavau ir peržiūrėdavau laikraštį, tada prausdavaus, skusdavaus ir nesirengęs sėsdavau prie savo lapelių ar mašinėlės. Be dešimt dvylika apsirengdavau ir pietaudavau, tada išeidavau geram pusvalandžiui pasivaikščioti ir dirbdavau iki septynių, tada vakarieniaudavau ir vėl pasivaikštinėdavau apie valandą, vėl rašydavau iki dešimtos, o tada vėl guldavau ir skaitydavau ką nors iki pusės dvyliktos. Mano pasivaikščiojimai buvo labai nepatogūs: kaip tik tuo laiku sprogdavo kolaborantams padedamos bombos: kartais langų stiklai pabirdavo ant galvos, bet jie visada būdavo smulkūs, tai tik nukratydavai nuo skrybėlės, ir viskas. Sirenos trikdydavo darbą, nors tik du kartu visą karą esu buvęs slėptuvėje, vis būdavau prie darbo stalo arba lango atbrailoje. Dirbti sunku, nes klausydavai, ar atvargonuoja lėktuvai, ar ne, kartais dvi valandas laukus jokio balso nesigirdėdavo ir pasigirsdavo pavojaus pabaigos sirena.
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 351, 3 l.
BRŪZGAS IR BRŪZGINIAI
Mačiau jau net ir amerikonų kariuomenės leidžiamuose laikraščiuose šiuos du dabar madingus žodžius: maquis ir maquisard, kurie lietuviškai išvertus bus: brūzgas ir brūzginis. Manau, kad čia brūzgas geriau tiks negu krūmas, nes apie mūsų brūzgą sakoma, kad jis taip tankus, jog jin uodas snukučio įkišti negali. Šitą žodį prancūzai pasiskolino iš korsikiečių, mat Korsikos kalnai apžėlę tam tikros rūšies tankiais krūmais, kuriuose slapstosi nuo policijos nusikaltėliai. Prancūzai nuo seno tad turėjo išsireiškimą: pabėgti į brūzgą, atseit pasislėpti nuo teisingumo organų. Šiandie tas žodis įgijo čia garbingą prasmę: maquis reiškia pasipriešinimą vokiečiams, o maquisard reiškia sukilėlį, partizaną, patriotą…
Kaip tas maquis kilo? Vokiečiai jį suorganizavo. Mat čia jaunuolius ėmė priverstino darbo tarnybon: reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų – Vokietiją ar brūzgą.
Iš pradžios jie buvo, kaip paprastai, nedrąsūs, ir atentatai buvo reti prieš okupantus, jie pasirinkdavo geriau savuosius, kur buvo palankūs bendradarbiauti su priešu, be to, jie plėšdavo vietos maitinimo kortelių punktus, pašto kasas (reikėjo gi jiems gyventi ir maitintis už įstatymo) ir dirbtuves, geležinkelio linijas ir kita.
Jų pirmas priešas buvo milicininkai, ir jie juos gana guviai ir drąsiai nudėdavo. Priemones vartodavo šitokias: arba jie būdavo automobiliu važiuoti, arba dviračiu raiti ir vartodavo revolverį arba automatinį šautuvėlį. Milicininkai krisdavo kaip musės. Miestas labai primindavo amerikoniškas plėšikų filmas: kur nors pasigirs keli revolverio šūviai, tai reiškia, kad poros milicininkų jau nėra, netrukus pasipildavo milicininkai ir jie bėgiodavo, šaudydavo, laikydavo apgulę kurį nors miesto kvartalą, bet dažnai veltui, nes žygis dažnai būdavo planingai paruoštas, be to, visi jautė pareigą brūzginius slėpti.
Prieš civilinius bendradarbiautojus buvo vartojami kiti metodai: juos pirma įspėdavo grasinančiu laišku arba gražiai padarytu karsto modelio siuntiniu (jis dažnai buvo siunčiamas apdėtu mokesčiu, taip kad karsto gavėjas turėdavo dar ir siuntinį apmokėti), po to jie būdavo arba kulka nudedami, arba jiems būdavo statoma pragaro mašina. Pragaro mašinas dėdavo paprastai pietų metu (tarp dvylikos ir antros valandos) arba vakarienės metu (tarp septintos ir devintos valandos vakarą). Atsitikdavo gana dažnai, kad vienos dienos pietų metu sprogdavo iki penkiolikos pragaro mašinų. Aukų būdavo, bet ne per daugiausiai, nes tai buvo daugiau gąsdinimo priemonė. Bendrai imant, sako, kad per savaitę viename departamente žūdavo apie pusę šimto abiejų pusių šalininkų. Kol prancūzai tik tarp savęs sąskaitas suvesdinėdavo, tai vokiečiai į tai, taip sakant, pro pirštus žiūrėdavo: pjaukitės, girdi, jei jums tai patinka. Gi kai atentatai pradėjo dažnėti prieš jų kareivius, tai vokietis pasiuto ir pasidarė neapsakomai žiaurus. Nors vis dėlto reikia pripažinti viena, kad jie, matyt, numatydami, kuo tai gali baigtis, incidentų stengėsi neprovokuoti, bet tas nieko, žinoma, nepadėjo, prieš vokietį čia neapykanta amžina.
Miesto pakraščiai čia buvo du kartu bombarduoti, bet tatai jau didelio įspūdžio mums nedarė, mat krūminiai du kartu išsprogdino vokiečių amunicijos sandėlius. Du kartu beveik viso miesto langai išbyrėjo, o artimesniuose kvartaluose išlėkė langai su rėmais ir pertvarų sienos, taip kad iš buto padarydavo vieną kambarį. Mano name lėkė ir langai, ir sienos, tačiau mano kambary liko, nors suskilusios, bet stačios. Sprogimo vietoje liko lygi vieta, nors kareivinė buvo iš sunkių tašytų akmenų pastatyta. Įspūdis tikrai nekoks: po trenksmo sugirgždėjo visas namas, lyg kas būtų plytas viena į kitą trynę, ir iki pamatų sujudėjo visas, tai truko tik kelias sekundes, bet vis dėlto buvo laiko pamanyti: išsilaikys namas stačias ar ne?
Tolydžio jų skaičius augo ir jie pasidarė taip drąsūs, kad vokiečiai ir pajudėt negalėjo, o prasidėjus karo veiksmams šiaurėje, vokiečiai turėjo atsisakyti nuo traukinių judėjimo ir bendrai galėdavo pajudėti tik didesnėmis kolonomis, taip tie brūzginiai, kurie iš karto, atrodė, negalės didelio vaidmens suvaidinti, pasidarė baisus priešas, ir taip vokiečių sužlugdė ištisas armijas. Vichy’o valdžia juos kaltino komunizmu, tiesa, jų skaičius brūzginiuose didelis, bet persvara patriotų.
[1944–1945]
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 356, 2 l.
IEŠMININKŲ BEIEŠKANT
Prancūzai iki šiol nesutaria dėl Napoleono: vieni jį nesąlyginiai į padanges kelia, o kiti jį tokia pat aitra su purvais maišo. Manau, kad kiekviena tauta turi kontroversiškų figūrų ir datų. Be abejo, ir mes, lietuviai. Pati opiausioji viso paskutiniojo penkiasdešimtmečio data yra septynioliktoji gruodžio18…
Mano galva, ko mums, o itin jaunimui šiandien reikėtų, tai ne lakuotos ir ne degutuotos šio penkiasdešimtmečio istorijos. Nemanau, kad tas penkiasdešimtmetis savo įvairumu, prasmingumu ir, nenustebkite, savo didingumu galėtų užsileisti bet kuriam tolygaus didumo laiko tarpui visoje mūsų tautos ar gal net visos giminės istorijoje.
Bet lygiai esmi tikras, kad nė vienas lietuvis šiandien to darbo, o gal ir niekad nevalios tinkamai atlikti, o negalės dėl to, kad negalės atsipalaiduoti šališkumo. O tos istorijos reikalas toks didelis ir būtinas, kad asmeniškai būčiau linkęs daryti akciją sukelti fondui ir pasamdyti dorą bei sąžiningą vokietį, kad jis tą lietuviams neįmanomą darbą atliktų. Ir taip pat esmi tikras, kad tas vokietis mums praplėštų akis, ir mes pamatytume savo neseniai nuskambėjusių laikų visą didybę ir didvyriškumą, kaip savo laiku vokiečiai mums parodė mūsų liaudies dainų nuostabumą ir grožį…
Kas man asmeniškai mūsų atmininėj rašliavoj nepatinka, tai, tarčiau, rašančiųjų akiračio siaurumas ir skurdumas. Paprastas nesugebėjimas atminti ir išreikšti. Nesugebėjimas giliau pažvelgti į save, į kitus, į įvykius ir į jų dvasią bei kryptį. Gyvenimas nėra „vieno kaulo“, kaip patarlės vilkas. Gyvenimas yra organiškas ir ne vientisas, ne vienalytis, o sudėtingas. Lietuviuose yra nuomonė, kad viskas koncentruojasi asmenyje. Jogaila ir Vytautas, vienas bemaž išdavikas, o antras įkūnytas daukantiškis patriotizmas ir polonofobia. Septynioliktoji gruodžio turi taip pat du pusbroliu, kuriuodu ar ne pusantrų metų laikėsi krūvoj, bet galop vienas turėjo pasitraukti. Aš nežinau, kuris jų būtų buvęs geresnis. Ir to klausimo nespręsiu dėl to, kad jis buvo gyvas visą autoritarinį laikotarpį ir net po jo, ir net dabar. Tuo aš noriu pasakyti, kad ir kadaise buvo ne tik Jogaila, bet ir jogailininkai (mes kartais ant lenkų dažnai labai lengvai savo šunis kariame), kaip buvo Vytautas ir vytautininkai, ir mūsų nelaimei – Vytautas buvo galingas vyras, o jogailininkai stipresni (ir ne tik Vytautui gyvam esant, bet ir jam mirus, iki 1863 ar 1883 m.).
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1529, 2 l.
O KAS DABAR?
Prieš mūsų akis nėra nieko tikra ir nieko gera. Per šalį praėjo dvi karo audros, ir štai jau trečia okupacija. Sunku pasakyt, kas ten dar beliko. Bet kad ir kažin kaip būtų dideli ir platūs griuvėsiai, jie nepastotų kelio visiškam ir dar gražesniam atsistatymui, tik kad būtų kas atstatyti. Šalies viltys nėra nei žemėje, nei sienose, bet tuose, kurie tas sienas stato ir tą žemę gina. Vadinasi, Lietuvos prisikėlimas priklausys daugiausiai nuo to, kiek pačių lietuvių ir ypač šviesuolių pasiliks gyvų.
Ne dabar laikas daryti apyskaitas, nes didžiausios hekatombos dar priešaky. Aukos labai jau didelės: žudė ir rusai, ir vokiečiai, daug žuvo partizanų ir dabar tebežūva; daug mirė kalėjimuose ir ištrėmime, ir dar daug jų numirs, o prie jų reikia pridėti dar ir eilines karo veiksmų aukas, gi vienas Dievas Tėvas težino, kiek jų galėjo būti.
Yra dar viena nepaminėta rūšis: pabėgėliai ir tremtiniai. Šie, be mažų ir nereikšmingų išimčių, yra Vokioj ir Rusuose. Jų skaičius gal tikrumoje ir nėra taip didelis, kaip kartais laikraščiai parašo, bet mums yra jis lemiamas, nes yra palietęs išimtinai inteligentus ir šiaip daugiau susipratusius tautiečius. Ir kas yra būdinga, kad prieš tą mūsų tautos dalį, kuri buvo mus stumianti jėga ir pasididžiavimas, su tolygiu įnirtimu ją buvo užsispyrę išnaikinti rusai ir vokiečiai, žinodami, kad, išžudę šviesuolius ir kitus daugiau ar mažiau susipratusius lietuvius, galės daug lengviau nužudyti ir pačią tautą, vadinasi, abiejų ir metodai, ir siekiai buvo tie patys – abu norėjo padaryti tuščią vietą, po to kolonizuoti ir likučius visiškai išnaikinti.
Mūsų tremtinių Rusijoje likimas labai aiškus: jis priklausys nuo rusų gerų norų, o jiems gerų norų nedaug. Tačiau dar baisesnė ateitis laukia tų, kurie vienu ar kitu būdu atsidūrė Vokion ir paklius ruso malonėn. Aišku, jog jie bus be išimties apšaukti naciais, fašistais ar kitu kuriuo madingu vardu ir kaip toki bus paskubomis teisiami ir šaudomi bei tremiami, nelaukiant taikos, nes mat gal tada galėtų paaiškėti, jog ne visi jie yra naciai, fašistai, antisemitai, bet nuo to gali nukentėti rusų kraujo ištroškusi „teisybė“. Šiandie leistina yra tik viena tėvynės meilė ir vienas patriotizmas, ir tėvynės meilės monopolis vienų komunistų rankose, gi visi kiti, kurie tėvynės meilę su motinos pienu krūtinėn įžindo, tėra parsidavėliai, išdavikai, išgamos, žodžiu, neverti ne vien piliečio, bet ir žmogaus vardo. Viena ir kita okupacija nesiskiria: ir vokietis, ir rusas mums laisve nešini dėjosi; vienam reikėjo šaukt – heil, o kitą tironą reikėjo ramstyti skaitlingais epitetais ir būdvardžiais, vadinasi, ir prieš vieną, ir kitą reikėjo šliaužioti žeme ir žemintis ir su ekstaze priimti atneštus vergijos pančius.
Mobilizavo vieni ir kiti. Man teko sekti mobilizuotųjų ūpas, kiek jis buvo galima tarpu eilučių įskaityti nacių kontroliuojamoje lietuvių spaudoje. Vieni šalo žiemas rusų plotuose, kiti vergavo vokiečių dirbtuvėse; jie buvo apšaukti „savanoriais“, jie buvo priversti dainuoti vokiečių kalba žygio dainas, bet liuoslaikiu dainavo Maironį ir tą nūnai ypačiai populiarią giesmę: Linksmi mes grįšim į tėvynę… Visi jie buvo jauni – jau laisvosios Lietuvos sūnūs. Jie mylėjo tėvynę tik mistikuose sutinkama meile; jie gerai žinojo, kas mūsų laukia, bet jie tikėjo šventai į Lietuvos stebuklą. Jie tikėjo, kaip gali tikėti vien jaunimas, tai yra jie numatė sunkumus, bet nematė ir netikėjo tuo, kad jiems būtų kas nors negalima. Ir esu tikras, kad dar ir šiandie, išblaškyti po visos Europos ir Azijos plotus, nesiliovė tikėti Lietuva, tik kad jų valanda nėra dar išmušusi.
Aš randu skirtumą tarp mūsų ir kitų šalių bendradarbiautojų. Aišku, turėjo būti jų tarpe „kvislingų“, bet ir šie negalėjo veikti, kaip kitur, nors Lietuva, pamačiusi rusų tvarką ir veiksmus, norėjo stoti rusų priešų pusėn, bet statė savo sąlygas, o kadangi naujasis okupantas tų sąlygų nedavė, tai visa, kaip žinome, tuo ir pasibaigė, kad lietuviai pradėjo rodyti pasyvų pasipriešinimą, o kartais ir pereiti atviron kovon. Pavyzdys gali būti su žeme sulyginti sodžiai. Tik vokiečiai kiekvieną patriotišką pasireiškimą mėgdavo apšmeižti judėjo-komunistiniu veiksmu, kaip rusai mėgdavo ir mėgsta apšaukti patriotus naciais ir fašistais, vadinasi, abu okupantu elgėsi ir elgiasi taip, kad lietuvis patriotas net ir numirti už tėvynę negalėjo ir negali.
Rankraštis, LLTI BR, f. 100, b. 363, 2 l.
XXX
Nėra nieko taip mažo ir menko žemėje, kas neturėtų paskirties ir tikslo. Tik žmogaus puikybė skirsto tautas į dideles ir mažas, o Dievui visos jos yra lygios, nes kiekviena jų pildo Jo valią. Ir ne tik tautas, bet ir kitus Dievo kūrinius žmogus skirsto į svarbius ir nereikšmingus, tik jis tai daro neįsigilinęs į giliausius Dievo kūrinių slėpinius. Dėl to jam atrodo vieni dalykai svarbūs, o kiti – antraeiliai. Bet jei mes įsigilintume į patį menkiausią laukų žolynėlį, tai pamatytume, kad jis daug tobuliau atlieka savo pareigą negu protingasis žmogus. Laukų žolynėlis auga, praskečia dangun iškeltą žiedą ir aukoja savo Viešpačiui iš žemės grumstelio iščiulptą kvapą. Jis atiduoda savo Kūrėjui tai, ką jis turi geriausio ir gražiausio.
Žmogus gali pasakyti, kad žolynėlis neturi proto, kad jo veiksmai nesąmoningi, bet lygia dalia pats žmogus ir net ištisos tautos pildo Viešpaties valią nesąmoningai.
Juk ne vien žolynėlis yra marus, toks yra žmogus, tokios yra tautos, nes žmogus ir tauta, kaip žolynėlis, gimsta, auga ir miršta. Jei tauta miršta, tai reiškia, kad ji jau atliko tai, kam ją Viešpats buvo leidęs žemėn.
Negana to, jei mes įsigilinsime į tautų gyvenimą, į jų istoriją, tai pastebėsime, kad jų būdas ir misija beveik visada yra vienas ir pastovus, kaip ir žolynėlio, kurie auga viens žiedui, kits kvapui, trečias vaistui, ketvirtas maistui ir t. t. Dėl to nėra ir tautos, kuri neturėtų jai vienai skirtos misijos.
Tiesa, mes labai dažnai matome pikta darančias tautas, kurios silpnesnes už save kankina ir naikina. Ir dabar mes kaip tik esame akivaizdoje didžiausios tautų tarpe vykstančios neteisybės. Tauta, kaip ir žmogus, turi laisvą valią – ji gali daryti gera ir bloga. Ji daro bloga, kai nusigręžia nuo Dievo, kai apsvaigsta savo galybe ir puikybe. Tačiau vargas tai tautai, kuri sukyla prieš Dievą. Viešpats nepalieka nenubausto nekaltai pralieto kraujo.
Bet ne visada Dievas baudžia tautą, kai jai uždeda kryžių. Ir čia gali būti gyvas pavyzdys Dievo numylėtoji žydų tauta. Vargu ar rasime visoje žmonijoje kitą tautą, kuri būtų tiek iškentėjusi. Kaip ilgai ir skaudžiai Dievas ją mėgino, kol galop pasiuntė jon savo Sūnų.
Šiandie jūsų tauta kenčia. Ir kenčia jinai, kad ją Dievas leido gyventi dviejų pasaulių, dviejų žemynų – Europos ir Azijos – susikirtime. Ilgą laiką lietuvių tauta, būdama pati dar pagoniška, kovojo su Europon besiveržiančiais totoriais. Ji iš totorių jungo išlaisvino gudus ir ukrainus ir iš tų tautų padarė užtvarą, kuri apsaugojo Europą nuo naujos barbarų invazijos. Toji invazija galėjo įvykti tokiu pat būdu, kaip truputį piečiau įvyko turkų invazija Vengruose ir Balkanuose. Kadangi Azija visada buvo neišsemiamas žmonių aruodas, tai lietuviai kovodami su totoriais paaukojo visą savo ateitį ir pradėjo patys nykti.
Gyvendama tokioje vietoje, kur susikerta dvi pasaulėžiūros, lietuvių tauta neliko nepaliesta beveik nei vieno didesnio Europos galybių konflikto: jos žemę mynė ne kartą švedai, prancūzai, vokiečiai, rusai. Ypač jos kova tapo labai nelygi, kai pradėjo kilti du jos kaimynai: rusai ir prūsai.
Rusų tauta, apkrikštyta rytiečių apeigomis, atkrito nuo motinos-Bažnyčios ir visais laikais buvo aršus katalikybės priešas. Ji išaugo į didelę galybę ir, galima sakyti, pasižymėjo savo literatūros kūriniais plačiame pasaulyje. Niekam tačiau galvon neatėjo mintis, kad jų literatūroje – jų sielos veidrodyje – slypi baisus Azijos demonas. Jų liaudies dainos yra kažkoks gailus ir beviltiškas inkštimas, jų šokis – pasiutęs dūkimas iki netekimo sąmonės, kaip ir jų niekur kitur nesutinkamas girtuokliavimo būdas, kurio kitaip negalima būtų pavadinti, kaip laikine savižudybe. Lygia dalia jų rašytojų kūriniai yra visai svetimi katalikiškai Vakarų kultūrai. Jie mus stebina kančia, beribe nostalgija, bet viskas eina į kažkokią neprasmingą desperaciją. Vakarų kultūra giedra ir aiški, bet, kas vakariečiui yra aišku, rusui – seklu. Jie vakariečiui pavydi to giedrumo. Ne meile, bet kerštu ir pagieža nudažyta visa jų kultūra ir istorija.
Dėl to jokioj kitoj tautoj negalėjo vykti tokių nesąmonių, kaip rusuose, kur iš vienos pusės rusų mesianizmą skelbė tokie didelio masto kūrėjai, kaip Dostojevskis ir Tolstojus, o iš kitos pusės tuo pat metu rusų žandarai atiminėjo lietuviams maldaknyges prie didžiojo altoriaus vartelių.
Kas pažįsta rusų tautą, žino, kad šiandienykštis komunizmas, kaip vakar dienos ortodoksija, yra tik priemonės tos tautos kerštui ir pagiežai išsilieti. Jos ankstyvesnis ir šiandienykštis tikslai yra tie patys: sugriauti Romą ir jos vietoje pastatyti Maskvą. Daug kas į tai žiūri labai paviršutiniškai. Gal tik dabar, kai popiežius vis dažniau ir aiškiau pradeda smerkti komunizmą, vienam kitam atsivers akys.
Lietuva pasirinko Dovydo kelią: silpna atsistojo prieš Galijotą. Rusai keturiasdešimt metų plėšė iš lietuvių rankų maldaknyges ir juos pačius trėmė į Sibirą vien už tai, kad meldėsi iš lietuviškų maldaknygių. Lietuviai, matydami, kad tėvynėje negalės pakelti savo skriaudos balso, pradėjo bėgti į laisvą šalį – Ameriką. Ir per penkiasdešimt metų tėvynę apleido trečdalis visos tautos. Atrodė, kad tokia didelė emigracija atsilieps tautos ateičiai. Bet ir tai be Dievo Apveizdos neįvyko. Jei ne jūs, tai per aną karą jūsų tėvynei būtų buvę sunku atgauti nepriklausomybę ir atstatyti valstybę. Lygiai ir šiandie jūsų tautos kova dėl laisvės būtų daug sunkesnė, jei šio krašto lietuviškos kilmės amerikiečiai neremtų savo motinos tėvynės ir vergijos bei tremties naštą nešančių brolių.
Remdami tėvynės kovą dėl laisvės, jūs atliekate didelį ir krikščionišką žygį: iš vienos pusės jūs padedate savo kraujo broliams nešti vergijos jungą, o iš kitos pusės jūs ginate pačią krikščionybę. Taip elgdamiesi jūs ne tik tęsiate savo tautos misiją, bet ir darote garbę tam kraštui, kuris jus kadaise priglaudė. Juk ir šiandie Amerika daro dideles aukas, kad visa žmonija galėtų taip džiaugtis laisve, kaip ji pati ja džiaugiasi.
Kaip jūsų kunigaikščiai, kovodami su totoriais ir plėsdami savo valstybės ribas, nesąmoningai gynė krikščioniškąjį pasaulį, taip ir jūs, gelbėdami savo tautą, gelbėsite ir pačią krikščionybę, kuri šiandien kaip tik pergyvena labai kritiškas ir pilnas pavojų dienas.
Turėkite vilties Viešpatyje ir jūsų kova baigsis laimėjimu. Baigsis laimėjimu dėl to, kad ta kova yra teisinga. Jūs kovojate prieš melą ir smurtą, dėl to jūsų pastangas laimins Visagalis Dievas.
Mašinraštis, LLTI BR, f. 100, b. 1549, 4 l.
1 Minima 1935–1940 m. už žymiausius literatūros kūrinius teikta Valstybės premija.
2 ELTA agentūros informacinius biuletenius skirtingais pavadinimais išeivijoje (1945–1955 m. Vakarų Vokietijoje, vėliau skirtinguose pasaulio miestuose) leido Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto informacinė tarnyba.
3 Rašyta nacių okupuotoje Prancūzijoje, apsisprendus negrįžti į sovietų užimtą Lietuvą.
4 Pablo Casals (1876–1973) – ispanų violončelistas, kompozitorius ir dirigentas.
5 Marcel Dupré (1886–1971) – prancūzų vargonininkas, kompozitorius ir pedagogas.
6 Mažas kavos puodelis (pranc.).
7 Stasys Bačkis (1906–1999) – diplomatas, išeivijos veikėjas.
8 Petras Klimas (1891–1969) – diplomatas, publicistas, redaktorius, Vasario 16-osios akto signataras, nukentėjęs nuo nacių ir sovietų represijų.
9 Įkyria mintimi (pranc.).
10 Tikrąja šio žodžio prasme (pranc.).
11 Antrojo pasaulinio karo metais Aistis ėmė domėtis istorinėmis temomis, ypač prūsų tautos likimu, vėliau ketino rašyti romaną apie prūsus.
12 O, niekšai, o, niekšai! (pranc.).
13 Hermann und Dorothea (1796–1797) – epinė Johanno Wolfgango von Goethe‘s poema, vaizduojanti revoliucinių karų laikus.
14 Mielos seserys, nebūkite išrankios tokiais laikais (pranc.).
15 Ar kas nors blogai? (pranc.).
16 Ką? Jūs iš manęs juokiatės! Vokiečiai prie miesto vartų, o jos manęs klausia, ar kas blogai (pranc.).
17 Philippe Henriot (1889–1944) – prancūzų poetas, politikas ir su naciais Antrojo pasaulinio karo metais kolaboravusio Viši režimo ministras.
18 Turimas galvoje 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs karinis perversmas, atvedęs į valdžią Antano Smetonos tautininkus.
