Ludwig Wittgenstein, PASTABOS APIE PSICHOLOGIJOS FILOSOFIJĄ, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2018, 436 p., 1000 egz.
Dizainerė Marija Mlinkauskaitė
Ludwigo Wittgensteino Pastabos apie psichologijos filosofiją yra komplikuotas tekstas. Dvi dalis, pavadintas „tomais“, sudaro 1137 ir 737 viena nuo kitos atskirtos, ne visada aiškiai susijusios pastabos. Kaip reikėtų šį tekstą skaityti? Jokių instrukcijų, patarimų ar kontekstinių paaiškinimų lietuviškame leidime nėra. Vertėja įvado vietoje pateikia nuotaiką kuriančias, bet menkai informatyvias vitgenšteiniškos manieros „pratybas“. Suprasti, ką autorius turėjo omenyje, kam ir kodėl rašytos šios pastabos, nėra paprasta.
Galbūt istorinių teksto atsiradimo aplinkybių nutylėjimas lietuviško vertimo leidėjų pasirinktas sąmoningai, vengiant paveikti ar kaip nors specifiškai nuteikti skaitytoją, netrukdant leisti jai ar jam tiesiog pasinerti į klampią Wittgensteino mąstymo terpę. Pastabos apie psichologijos filosofiją, skaitomos be konteksto, gali sukelti įvairių minčių, lavinti vaizduotę, kūrybiškumą ir pan. Bet bandymas suprasti šių pastabų pobūdį ir turinį būtų beveik bergždžias, jei nesidomėtume jų atsiradimo kontekstu ir Wittgensteino filosofinio darbo specifika.
Pastabų apie psichologijos filosofiją vertimas į lietuvių kalbą, atliktas Saulenės Pučiliauskaitės, yra publikuotas be redaktorių pratarmės, esančios originaliame leidime. Galbūt toną ignoruoti svarbią bibliografinę informaciją, apimančią sudarytojų ir redaktorių indėlį, uždavė pirmasis Wittgensteino tekstų leidimas lietuvių kalba (Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1995). Rolando Pavilionio parengtas tomas, kurį sudaro Loginis filosofinis traktatas ir Filosofiniai tyrinėjimai, pastaruosius pateikia be jokio originalaus leidimo redaktorių teksto. Tiek vienu, tiek kitu atveju netiesiogiai sudaromas įspūdis, kad atitinkamai Tyrinėjimai ar Pastabos yra išbaigti veikalai, publikuoti tokiu pavidalu, kokiu autorius buvo juos sumanęs ir ketinęs paskelbti.
Vis dėlto reikšmingu laikytinas faktas, kad nuo sugrįžimo į akademinę aplinką Kembridže (1929) iki mirties (1951) Wittgensteinas visiškai nieko nepublikavo. Jis skaitė paskaitas ir daug, kartais itin daug, rašė. Tačiau viešai nieko neskelbė.
1947 m. rudenį paskaitų kursu apie filosofinę psichologiją Wittgensteinas baigė dėstyti. Bet dar keletą metų toliau rašė ta pačia tema. 1946–1949 m. laikotarpio palikimas – keli tūkstančiai puslapių ranka užrašytų pastabų, dalis jų paties autoriaus selektyviai perdiktuotos ir išsaugotos kaip mašinraščiai (TS 229 ir TS 232, TS 234). Wittgensteinas tuos mašinraščius karpė, atrinkinėjo, dėliojo, perdėliojo ir pan. Tik 1953 m., jau po Wittgensteino mirties, mašinraštis TS 234 (kiek vėliau paslaptingai pradangintas) nevienareikšmišku leidėjų sprendimu publikuotas su Filosofiniais tyrinėjimais kaip II jų dalis (Filosofinių tyrinėjimų ketvirto leidimo (2009) rengėjai tai, kas anksčiau buvo vadinama II dalimi, atskyrė nuo pagrindinio teksto ir pavadino Psichologijos filosofija – Fragmentas). Ilgą laiką tai buvo vienintelis visiems prieinamas Wittgensteino psichologijos filosofijos idėjų šaltinis. Išsamesnius, bet mažiau apdorotus mašinraščius TS 229 ir TS 232 Anscombe ir Von Wrightas kaip Pastabas apie psichologijos filosofiją (atitinkamai kaip I ir II tomą) publikavo tik 1980 m.
Neįmanoma pasakyti, ar Wittgensteinas būtų pritaręs tokiems sudarytojų ir leidėjų sprendimams. Patys sudarytojai, testamentu Wittgensteino įpareigoti rūpintis jo rašytiniu palikimu, neslepia abejonių (jų žodžiai lietuviškuose leidimuose, kaip minėta, nepateikiami dėl sunkiai suprantamų priežasčių). Bet kokiu atveju, imant skaityti Pastabas apie psichologijos filosofiją ar Filosofinių tyrinėjimų II dalį, verta turėti omenyje, kad pateikiamas tekstas nebūtinai buvo, o veikiausiai nebuvo, sukurtas publikavimui esamu pavidalu.
Tarsi žinomo fotomenininko archyve radus nematytų negatyvų, jie būtų nuskanuoti ir išleisti kaip albumas, nors nei atspaudų formatas, nei jų atranka, nei išdėstymo tvarka jau nebeturi tikrojo autoriaus prisilietimo. Vaizdų albumas, beje, yra paties Wittgensteino pasiūlyta analogija: vaizdų, „kuriuos reikėjo taip sutvarkyti, dažnai juos apkarpant, kad jie galėtų duoti stebėtojui tam tikrą krašto vaizdą“ (FT pratarmė).
Retrospektyviai žvelgiant, Wittgensteino posūkis į filosofinę psichologijos problematiką atrodo visiškai suprantamas. Filosofiniuose tyrinėjimuose išskleista radikali kalbos koncepcija, kalbos kaip visumos įvairialypių ir daugiabriaunių, į vieną aiškinamąją schemą netelpančių žaidimų, su viešais kriterijais ir taisyklėmis, pagal kuriuos galima jų išmokti, taip pat privačios kalbos galimybės kritika disonavo su tuo metu dominavusiomis sąmonės reiškinių sampratomis. Tad naujoji Wittgensteino kalbos ir reikšmės samprata vertė atlikti esminę psichologijos sąvokų reviziją. Wittgensteino psichologinė filosofija, jo psichologijos konceptualinė kraštotyra, rėmėsi Filosofiniuose tyrinėjimuose išdėstytu kalbos analizės „metodu“ – esmingai antiteoriniu, antisisteminiu ir smulkmeniškai deskriptyviu („Sąvokų santykiai labai sudėtingi“, PPF2 §454; „Visų pirma, bandančiam aprašyti dabar trūksta kokios nors sistemos. Sistemos, kurios ateina jam į galvą, nepakankamos; ir jis staiga pasijunta esąs dykvietėje, o ne gerai suplanuotame sode, kurį taip gerai pažinojo“, PPF1 §557; „Žaidimai – aprašymo poliai, o ne teorijos griaučiai“, PPF1 §633). Tada tokie psichologiniai reiškiniai kaip konkretus patyrimo turinys, jutimai, jausmai, atmintis ar vaizduotė čia bandomi kontekstualiai fiksuoti per analogijas, gestus, aprašymus, instinktyvius pasisakymus, subtilius elgesio atspalvius.
Siedamas kalbos žaidimus su viešais kriterijais (įvairiais stebimos elgsenos aspektais), be kurių net nežinome, ką kalbame – „taisyklės laikymasis yra tam tikra praktika“ (FT §202), Wittgensteinas, viena vertus, kritikavo mentalistines psichologinių sąvokų koncepcijas, pagal kurias psichologiniai terminai žymi kažką esmingai privataus ir subjektyvaus, introspekciškai stebimo tik iš pirmo asmens perspektyvos. Tuo jis artėjo prie loginių pozityvistų skleistos biheiviorizmo koncepcijos, kurios šalininkams jis neretai gan lengva ranka priskiriamas. Tačiau Wittgensteino biheiviorizmas iš esmės skyrėsi nuo loginių pozityvistų biheiviorizmo, visų pirma tuo, kad jis, nors ir pripažindamas esminį psichologijos sąvokų ir elgsenos ryšį, neteigė reduktyvaus jų santykio. Psichologijos sąvokos jam nėra redukuojamos į elgesio sąvokas, iš kitos pusės – elgesio neįmanoma adekvačiai aprašyti vien tik fiziniais terminais („Kas turėtų būti nustatyta tik žiūrėjimo akto metu, to tu šiaip ar taip neturėjai omenyje. Tiesiog [žodžiai] „liūdesys“, „džiaugsmas“ ir pan. taip nevartojami“, PPF1 §457). Net jei tartume, kad Wittgensteinas mėgino natūralizuoti psichologiją, natūralizavimas čia negali būti suprastas scientistiškai, veikiau priešingai – kaip psichologinių reiškinių aprašymas be dirbtinai sukurto žodyno, be dirbtinių (nenatūralių) sąvokų. Tai sujaukia ne tik įprastas psichologijos sąvokų schemas ar žemėlapius, bet ir įprastą tų žemėlapių tipologiją. Wittgensteino psichologijos filosofijos neįmanoma kategorizuoti mentalizmo ir biheiviorizmo ar dualizmo ir fizikalistinio monizmo terminais.
Wittgensteinas nepateikia nei aiškesnių ginamų tezių, nei teorijos. Tik pavienius atskirų reiškinių ir jų daugialypių sąsajų aprašymus, siekdamas, kad niekas neliktų nepastebėta. Filosofinių tyrinėjimų pratarmėje pasiūlytas teritorijos išvaikščiojimo motyvas atsikartoja ir Pastabose. Čia vaikščiojama po psichologijos teritoriją, apsisprendus ar suvokiant, kad joks šios teritorijos žemėlapis ar schema, būdama iš esmės reduktyvi, jos kraštovaizdžio neperteiks („Sunkumas atsisakius bet kokios teorijos: viena ar kita, kas taip akivaizdžiai atrodo ne viskas [angl. vertime – appears so obviously incomplete], reikia suvokti kaip viską“, PPF1 §723).
Tad neturėtų susidaryti įspūdis, kad Wittgensteino pastabų apie psichologijos filosofiją neišbaigtumas yra vien laiko stokos rezultatas. Tarsi Wittgensteinas, jei tik būtų turėjęs daugiau laiko, būtų galėjęs suteikti savo tekstams kokį kitokį pavidalą. Galima numanyti, kad toks darbas iš principo negali būti išbaigtas ar kaip nors galutinai sutvarkytas, nes galutinis nesutvarkomumas ir principinis neišbaigtumas glūdi jo konceptualiniuose pamatuose. Kitaip sakant, tai, kas neužbaigta, neįmanoma pateikti kaip užbaigta. Tas „ne viskas“ ir yra viskas.
Skaitant Pastabas apie psichologijos filosofiją apima dviprasmiškas jausmas. Viena vertus, chronologine jų užrašymo, o ne logine tvarka pateikiamos pastabos gerokai apsunkina turinio supratimą. Pastabos pažeriamos kaip dėlionės fragmentai, kuriuos sudėlioti į visumą paliekama pačiam skaitytojui. Tai atveria papildomą dėmesio vertą ir netgi kerintį sluoksnį – Wittgensteino minties eigą, keleto metų genijaus darbo procesą, jo sėkmes ir nesėkmes. Tačiau rezultatas yra skausmingas ir gan sunkiai pakeliamas – smulkmeniškas, fragmentuotas ir kartais chaotiškas landžiojimas po teritoriją, kurios visuminis vaizdas neperteikiamas. (Tokių tekstų leidėjai, norėdami išsaugoti rankraščio struktūrą, skaitytojo orientacijai įprastai pateikia bent jau gerai parengtą dalykinę rodyklę. Nesuprantama, kodėl tai nepadaryta šį kartą.) Ir kartu jautiesi šiek tiek kaltas, tarsi skaitydamas itin asmeniškus užrašus, nelyg be autoriaus žinios įsibrovęs į jo privačią teritoriją. Kaip reikėtų polemizuoti su tuo, ko autorius nepaskelbė?
Pabaigai galima būtų spėlioti, kodėl – ar vien dėl riboto tekstų prieinamumo, ar dėl ezoteriško jų pavidalo, ar specifinio turinio – Wittgensteino filosofinė psichologija liko analitinės sąmonės filosofijos periferijoje. XX a. septintame dešimtmetyje įsiplieskusi polemika dėl sąmonės ir kūno, psichinių ir fiziologinių procesų santykio vis dėlto daugiausia plėtota ne vitgenšteiniškos, o referentinės reikšmės teorijos rėmuose. Nepaisant to, simpatizuojantieji vis dar aktualioms Wittgensteino idėjoms galėtų mėginti būtent jo įžvalgomis aiškinti, kodėl ta itin produktyvi akademinė polemika po pusšimčio metų išblėso iš esmės be realių rezultatų.
