ŽINIOS APIE ARTĖJANTĮ KARĄ
Šis tekstas – įvairių nuotrupų iš istorinių šaltinių, spaudos, dienoraščių ir laiškų rinkinys, kuriuo siekiama skaitytoją nukelti į 1914 m. Lietuvoje, kai daug kam atrodė, kad karas apskritai yra neįmanomas, juolab didelis – europinis ar pasaulinis. Bandysime pažvelgti į 1914 m. karo pradžią, kaip ji buvo suvokiama Lietuvoje, kaip apie ją buvo pranešama žmonėms, kurie arba spaudą skaitydavo patys, arba klausėsi ją skaitančių žmonių.
Šūviai, nuaidėję Sarajeve 1914 m. birželio 28 d., greitai tapo lemtingi. Net pats Gavrilas Principas, ko gero, nežinojo, kokių pasekmių sukels nužudydamas Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofi. Tą dieną Lietuvos žiniose buvo galima perskaityti žinutę, kad Austrijos-Vengrijos imperatorius „Pranas-Juozas patvirtino ministerių tarybos programą vidurinių reikalų sutvarkymui Bosnijoje. Bosnijoje manoma įvesti policijos, mokyklų ir vietos savivaldos reformas“1. Kitą dieną Lietuvos žinios tęsė: „Vienoje buvo nepaprastas ministerių tarybos posėdis. Oficialiai paskelbta, kad posėdyje svarstyta Bosnijos reikalai ir kova su serbų judėjimu. Nutarta greičiau išrišti klausimas, kilęs dėlei Prano-Ferdinando užmušimo ir veikti labai atsargiai“2. Antano Smetonos redaguota Viltis tomis dienomis irgi nebuvo labai iškalbinga: „Sarajevo užmušimas kelių susitariusių žmonių darbas, bet iš šito vienintelio fakto negalima daryt bendrų išvadų. Gyventojai nurimo. Ekscesai neatsikartoja. Visais ekscesais anksčiaus padaryti nuostoliai perdėti. Neteisybė, kad Bosnijoje iškilo revoliucija. Bosnijos ramybę daboja kariuomenė. Dėl Austrijos vyriausybės žygių Tisa negalys nieko pasakyti. Žinąs jis tik tiek, jog Austrijos-Vengrijos politikai stengsis palaikyti lygsvarą, žinoma, nei kiek nemažindami Austrijos prestižo“3. Tik katalikiška Vienybė, redaguojama Antano Aleknos, įvykius aprašė labai išsamiai. Skaitytojams pristatytos visos aplinkybės nuo pat pirmo nesėkmingo pasikėsinimo į sosto įpėdinį iki Principo šūvių:
Pasukus nuo kranto siauron Pranciškaus Juozo gatvėn, kitas piktadarys iš brauningo šovė į juodu du kartu. Pirmas šūvis pataikė gercogienei po krūtine, antruoju šūviu pramušta gercogui sprando arterija. Sužeistuosius nunešė Konakon, buvo pašaukta gydytojai, tik jų pagalba buvo nereikalinga. Kunigas paskaitė prie mirštančiųjų maldas ir abudu sužeistieji tuojaus mirė.
Šovusis piktadarys pasirodė esąs aštuntos klasės gimnazistas Gavrila Principas 19 metų amžiaus, gimęs Grachove, mokinęsis Bielgrade. Tardomasis pasisakė, kad tautiniais motivais vadovaudamasis nuo seniai rupinasi užmušti bet kokį augštai stovintį asmenį. Pamatęs automobilį jis akimirksnį svyravęs, paskui du kart šovęs. Daugiau pagelbininkų, sako, neturėjęs…4
Istorija, kaip žinome, tikrovėje buvo truputį kitokia, bet informatyvumu Vienybė išsiskyrė. Straipsnyje aprašyta ir Europos reakcija į žudynes: Vokiečių imperatorius nutraukęs sporto varžybas, laivuose iškeltos gedulingos vėliavos. Tą patį padaręs ir britų laivynas, Londone paskelbtas savaitės gedulas, siųstos užuojautos telegramos. Galiausiai kone pranašiškai užsiminta: „Austrijai grąso didelis pavojus pražūti taip pat, kaip, sakysime, žuvo lenkų karalystė“5.
Netrukus pradėti skelbti ir pirmieji įspėjimai dėl galimo karo grėsmės. Liepos 3 d. Lietuvos žinios pirmame puslapyje teigė, kad sosto įpėdinio nužudymas buvęs užuomazga tragedijos, kurios pabaigos laukia visa Europa6. Po savaitės, liepos 10 d., Austrijos-Vengrijos imperijai įteikus ultimatumą Serbijai, Lietuvos žinios išspausdino niūrių nuotaikų vedamąjį „Europos karo šmėkla“: „Taigi, mums prieš akis baisių ir didelių atsitikimų pavojus – Austrijos su Serbais konfliktas gresia visos Europos karu“7. Liepos 18 d. Viltis publikavo tekstą pavadinimu „Jau karas!“ (tiesa, antrame puslapyje)8. Ten pat minima, kad liepos 15 d., 9 val. vakaro, Vilniuje
Puškino skvere, prieš kariuomenės valdytojo butą padaryta patriotinė manifestacija. Paskui minia nuėjo pas gubernatoriaus namus. Gubernatorius p. Veriovkinas išėjo gatvėn vienplaukis į publiką išreiškė džiaugsmą dėl vilniečių patrijotizmo ir prašomas apsėjo išreikšti carui ištikimybės jausmus. Publika riktelėjo „ura“. Atsakydamas gubernatorius išreiškė, kad jei rusų armijai teks eiti kovon tai jai bus didelė dorinė parama žinoti, kad už jos stovi Rusija ir kad jos sūnūs pasiruošę padėt savo gyvatą už teisybę.9
Panašios akcijos palaikant vieną ar kitą pusę tuo metu vyko visoje Europoje.
Netrukus Rusijos imperijoje paskelbta mobilizacija, spaudoje imta pasakoti apie savanorius Serbijos kariuomenėje. Informacija apie karą jau kėlėsi į pirmuosius dienraščių puslapius. Minios Europoje džiūgavo, neapykanta nominaliems priešams tik augo. Vienas šūvis privedė Europą prie karo, arba, kaip apibendrino Viltis: „tai rodos savaimi menkas apsireiškimas paleisti šūvis. Ir kas gi? Šiandien po mėnesiui dėl to šūvio jau visa Europa sujudo“10.
1914 m. liepos 28 d. (arba liepos 15 d., pagal tuo metu Rusijos imperijoje galiojusį Julijaus kalendorių) Austrija oficialiai paskelbė Serbijai karą, o Rusijos užsienio reikalų ministras pažadėjo pagalbą Serbijai. Netrukus Lietuvos žinios pranešė ir apie Vokietijos paskelbtą karą Rusijai bei aptarė nuotaikas Lietuvoje: pasklidus gandui Kuršėnų dvare, kad Vokiečių kariuomenė veržiasi į Rusijos uostus, „[ž]moneliai taip išsigando, net laukus nustojo valę. Valdininkams paaiškinus valstiečiai sakydami, kad „kaip Dievas duos, taip ir bus“, truputį apsiramino“11.
KARO PROPAGANDA
Prasidėjus karui, visoje Europoje nuvilnijo patriotizmo banga – visose šalyse prognozuotos greitos pergalės prieš priešą. Tiesa, Viltyje kiek neįprastai to meto nuotaikoms priminti vargai, kuriuos sukelia bet koks karas:
Greitai žmonės pamiršta istoriją, savo praeitį ir negerbia taikos. Pamiršo kokių nelaimių ir vargų turėjo Napoleono laikuose. Gi tie laikai prieš galinčius įvykti atsitikimus, tai tik šešėlis būtų. Reikia tik prisiminti, kaip toli jau nužengė civilizacija… Vargiai liktų tokia šeimyna, kurios nepaliestų karas. Jei nepalies kulipka – tai pagaus ją bėdinumas, nedarbas, badas.12
Tačiau tokių balsų nebuvo daug. Latvijos lietuvių laikraštis Rygos garsas pranešė apie caro padėką Palangos valsčiui ir miesteliui dėl išreikštos vienybės karo akivaizdoje13. Vilniaus karinei apygardai vadovavęs Paulis von Rennenkampfas pareiškė: „Aš nukirsiu sau ranką, jeigu už pusės metų nebūsiu pranešęs apie Berlyno paėmimą“14. Vilniuje buvo paskelbta vadinamoji „Gintarinė deklaracija“ – Lietuvos susisaistymas su Rusijos imperija:
Didžioji Rusija pergyvena sunkiųjų išbandymų gadynę ir nebėra tautos, joje gyvenančios, į kurios kūną nebūtų įsismeigę erškėčių dygliai. Visa Rusija tampa didžiųjų aukų aukuru. Laimė toms tautoms, kurių išsipirkimo aukas mato dangus. Atėjo nušvitimo valanda. Šiandien Rusijai likimo lemta baigti virtinę klaidų, kurios buvo daromos per ištisus šimtmečius lig mūsų dienų…15
Jono Basanavičiaus, Donato Malinausko ir Stasio Šilingo aplinkoje suformuluotame dokumente svajojama apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jungtį po Rusijos imperijos vėliava: „Rusija jas sujungs ne tam, kad prarytų jąsias, bet bendram taikiam, kultūriniam darbui, suvienijimui galingon tautų sąjungon. Visa lietuvių tauta gaivinama to susivienijimo viltimi“16.
Entuziastingos žinutės dar labiau sustiprėjo po pirmųjų mūšių fronte – aprašytos narsių karių istorijos, kurias, kaip ir būdinga karo metams, pagražindavo propaganda: „Rugpj. 1 Armijos komandierius telegrafiškai pasveikino Dono kazokų hetmaną su tuom, kad kazokas Kuzma Kriučkov gavo pirmas Jurgio kryžių. Jis užmušė vienas 11 vokiečių, gavęs pats 16 žaizdų. Kriučkovas taisosi“17. Perspausdinti ir Rusijos spaudoje publikuoti kareivių laiškai iš mūšio lauko: „Vokiečiai taip skubiai traukėsi nuo mūsų, kad kitur ir nesipriešino. Paliko savo turtą ir gyvuolius. Nekuriose grįčiose užėjome duoną padėta kepti ir taip palikta, kitur ant stalo palikta valgis ir nespėta pavalgyti“18. Rašyta ir apie kare atsidūrusius lietuvius:
Esu dabar tėvynėje Lietuvoje. Kokiu būdu čion patekau iš už Insterburgo, manau – būsite jau girdėję. Dabar armotos pradėjo griausti jau ir Nemuno pakrantėse. Tarška langai mūsų tėvelių surukusių grįčių ir sudreba Lietuvos žemelė. Geriausieji mūsų tautos sūnūs narsiai kovoja ir miršta ant kovos lauko eiliose Rusijos kariuomenės. Guldo savo galvas taipat, kaip senovėje po Kestučio vėliava. Namie likusieji mūsų žmonės nuo kariuomenės dalinasi paskutiniu duonos kąsniu su Rusijos kareiviais. […] Priešas baisus ir mūsų tauta randasi didžiausiame pavojuje, bet žmonės kenčia tvirtai ir tiki, kada nutils armotų griausmai ir išsiskleis debesiai parako dūmų, užstos ir jiems šviesesnė ateitis…19
Tačiau entuziazmas ilgai netruko – Rusijos kariuomenės pirmąsias pergales netrukus pakeitė pralaimėjimai, jai teko trauktis. Traukimasis, žinoma, buvo aiškinamas ne strateginėmis nesėkmėmis mūšio lauke: kaltinti vokiečiai, kurie esą taip nekentę rusų, kad apnuodijo visus ežerus ir šulinius20. Vokiečiai neva buvo tokie klastingi, kad mirtis rusų karininkus kartais ištikdavo tiesiog atsigulusius į lovą nakčiai – ten vokiečiai neva būdavo pribarstę miltelių, kurių „garai nusvaigindavo amžinai“21. Maža to, generolą Rennenkampfą vokiečiai kasdien medžiojo – tiesiogine to žodžio prasme – net iš lėktuvų, todėl jam buvę labai sunku vadovauti kariuomenei. Žodžiu, dėl atsitraukimo buvo kalti vokiečiai, kariavę nesilaikydami jokių garbės kodeksų ir karybos taisyklių. Entuziazmui besikeičiant į nuovargį, imtas kelti ir kitas klausimas – kas kaltas dėl karo? Atsakymas spaudoje, žinoma, buvo akivaizdus – kalta Vokietija.
MOBILIZACIJA IR REKVIZICIJOS
Greitos pergalės entuziazmas, ko gero, pirmiausia išgaravo fronte atsidūrusiems kariams, nors jau ir mobilizacija tapo tam tikru kasdienybę sujaukusiu dirgikliu. Skuode tarnavęs kunigas Pranciškus Žadeikis rašė, kad 1914 m. liepos 31 d. „žaibo greitumu pasklido žinia, jog paskelbta mobilizacija. Oi, nebgerai!.. Suprantama, Pašušvyje ir taip svarbiam įvykiui nutikus nieko ypatingo nesimatė. Visi atsargos kareiviai ramiai traukė į savo valsčiaus valdybos buveinę Baisiogaloje, ir labai maža teatsirado, kurie to paliepimo būtų nepaklausę. Spėju, taip visoje Lietuvoje“22. Žvingių kleboną Kazimierą Pakalniškį mobilizacija išvertė tiesiogine žodžio prasme iš lovos, nes 7 val. ryto „kažkas beldžiasi į mano miegamojo kambario duris ir šaukia: – Mobilizacija!“23 Pasirodo, vietiniams įsakyta vesti arklius į miestelį, kur komisija vykdo jų rekviziciją karo reikmėms. Ant miestelio mokyklos sienos buvę prilipinti trys plakatai, kuriuose informuota, kad už arklius mokama nuo 100 iki 275 rublių, priklausomai nuo jų rūšies. „Ką darysi? – matyt bus karas“, – suprato klebonas24. Kitas plakatas skelbė informaciją apie vyrų mobilizaciją: šauktiniams įsakyta rinktis Šilalėje, vėliau šie keliausią į Raseinius, šaukimo amžius – iki 42 metų. Vargai čia nesibaigė, nes kitą dieną buvo gautas įsakymas visus gyvulius varyti į Šilalę, o taip pat visus valgomus daiktus – miltus, mėsą, grūdus ir t. t. Jei nebus paklusta, kariuomenė ateisianti ir viską konfiskuosianti. Dar po kelių dienų karves jau įsakyta varyti į Šiaulius25.
Lietuvos ūkininkas informavo mobilizuotųjų šeimas, kad vadovaujantis įstatymu pašauktųjų atsargos karių šeimos privalo iš valstybės iždo gauti pašalpas. Mėnesinės pašalpos dydis – kad būtų galima nusipirkti vieną pūdą (16 kg) ir 28 svarus miltų, 10 svarų (409,5 g) kruopų košei, 4 svarus druskos ir 1 svarą alyvos. Vaikai iki 5 metų tegauna tik pusę to, kas skirta suaugusiam, sūnūs ir dukros tegauna pašalpas tik tada, kai patys visai negali užsidirbti. Tas pat lietė ir tėvus, motinas ir brolius, seseris, jei jie buvo to šauktinio išlaikomi. Dėl pašalpų mieste reikėjo kreiptis į miesto valdybą, o kaime į valsčiaus valdybą26. Taigi formaliai pašauktųjų šeimos nebuvo paliktos be pragyvenimo šaltinio, todėl tokia informacija turėjo ir savotiškai raminantį pobūdį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad karinei valdžiai perėmus civilinių struktūrų kontrolę, stabilumo ir tvarkos nepadaugėjo, o kaip tik įsivyravo chaosas, tikėtina, kad pašalpų sistema ilgalaikėje perspektyvoje nebuvo sėkminga.
Mobilizuotųjų, panašu, didelis nerimas nekamavo:
Sunkoka buvo atsisveikinti nuo namiškių, nuo pažįstamų ir nuo žavėjančių Šušvos ir Žadikės krantų, bet, tą darbą atlikus, pasidarė man lengva. Buvau liuosas… Niekas manęs nebevaržė. Traukiau tat į karą. Mano širdis valandomis kaito, valandomis šalo. Retkarčiais užeidavo ir pasidrąsinimo mintis: „Štai tu – didvyris, už tėvynę mirsi!“ Bet reikėjo pergalėti ir kitokias mintis, kurios traukte traukė atgal: „Už ką tu nujau eini kariaut? Gal manai už Lietuvą? Tai ne. Dar ne laikas Lietuvai su ginklais kariaut, jinai privalo sustiprėti ir pažinti, kas jai draugas, kas priešas.27
Anoniminis kareivis J. A. pasakojo:
Rugpjūčio 1 d. gavome įsakymą važiuoti ant ugnies, bet kur – nežinojome. Anksti rytą susodino mus į traukinius ir nuvažiavome. Važiavome visą naktį, mūsų vagone buvo ir vienas arklys… Tiktai 7 val. ryto apsistojome Suvalkijoje, netoli rubežiaus ir nakvojome. Suvalkiečiai labai maloniai mus priėmė, vaišino ir prašė juos apginti nuo vokiečių. Iš čia jau buvo girdėti armotų šūviai ir visa eilė dūmų ir ugnies. Pernakvoję išvažiavome toliaus ir 4 val. po pietų pervažiavome rubežių…28
Tačiau ne visų nuotaikos buvo tokios. Šaukėnų dvare, Šiaulių apskrityje, vyrų mobilizacija „priminė sukilimų metą ir Napoleono siaubą. Trobose verkdavo liekančios moterys, aidėdavo graudžios išvažiuojančiųjų dainos, tarnaičių akys būdavo užverktos. Pirma mobilizacija paėmė abu vežėjų padėjėjus Buiwidus, daržininko padėjėjus ir samdinius“29. Nerimą dienoraštyje fiksavo ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė:
Išrodo, kad iš tikrųjų karas gali būti. Žmonės kitaip dabar ir nebesako, kaip kad kelias į Panevėžį moterų ašaromis grįstas… Kiti sako: ašaromis plautas. „O tie kryžiai ant kepurių, – kalbėjo man kuždėdama viena bobelė, – tai ženklas, kad tu vaikeli, ir savo kraštą, ir savo gimines peržegnok, jau jų nebematysi… […] P-okas, nuvežęs brolį, pasakoja, kad ir moters, ir vaikai klykte klykią. Baisu žiūrėti, baisu klausytis. Gal iš tikrųjų žmonės ką ir jaučia?.. Jo brolį išsiuntė į Kauną, skyrė prie Dono pėstininkų, rodosi pulko…30 Žemaitė Vilniuje irgi nejautė karo entuziazmo, laiške
Basei Dvarionaitei ir Elzei Veikšaitei rašė: „Ačiū Dievui, kad apie Jumis ramu, nors ir pas mus dar didelės baimės nėra, bet žmonės patys baidosi, rodos, savo šešėliu“31. 1914 m. pabaigoje gavusi pažįstamo vaikino laišką iš fronto, Žemaitė perpasakojo jo turinį Konstantinui Petrauskui: „į pat ugnį išvarytas sykį mūšyje jau buvęs, išlikęs dar sveikas, bet nebetiki ilgai begyvuoti, sako: „Guldo mus kaip meitelius išpjautus, o jau apie kitus vargus – badą, šaltį, sako, nėra žodžių nė tokios plunksnos, kad galėtų aprašyti, ir, kas nedatyręs, negali permanyti“32.
Važiuodamas iš Šiaulių į frontą Žadeikis piktinosi: „Kaip tankiai, taip ir dabar lietuviams trūko susipratimo ir savęs pagerbimo: vieni verkė, kiti dainavo, net gudiškas dainas, kurių šlykštu buvo klausytis. Kas bebūtų buvę, jei degtinės būtų buvę galima gauti?.. Bet, lietuvių laimei, valdžia uždarė monopolius iki karui pasibaigiant“33. Tačiau galiausiai pasipiktinimą aplinkiniais keičia ir skausminga asmeninė refleksija:
Bet nepaprastai buvo sunku keliauti į mirties pavojų, nežinant, už ką ir kieno naudai. Atsiminiau praeitį – dabar tik supratau, jog mano širdis nujautė ir kaip sakyte sakė: „nebūk čia, važiuok į Ameriką, ar kur kitur“. Bet žmogaus nujautimai negali būti taip stiprūs, kad nusvertų jo likimą. Nors mirties šmėkla žiūrėjo man į dantis, bet buvau ramus.34
PIRMOSIOS AUKOS
Joks karas neapsieina be aukų – kraujo, skausmo, sužeistųjų ir žuvusiųjų. Mirties baimė ima persekioti ir kareivius: „Pirma ėmė baimė besimušant. Eini ir nėkaip negali priprasti – vis zvimbia kulkos. Aplinkui švilpia kulkos, o tavęs nekliudo. Ir vis lauki: štai tuoj. Ir manai, kad tik ne į kaktą“35. Retam pavyksta išvengti sužeidimų:
Bet štai praėjus 20 varstų anapus Įsruties pasirodė vokiečių kareiviai. Priešininkas užpuolė ir pradėjo šaudyti per 200 žingsnių. Vokiečių kariuomenės buvo daugiau, todėl rusai pradėjo traukties atgal. Kulkos birte biro.
– Būdamas sužeistas, – pasakojo toliau kareivis, aš vis dar šaudžiau, kol pamačiau, kad vokiečiai jau visai arti. Pradėjau bėgti, bet sukniubau tarp krūvos lavonų. Vokiečiai eidami per lavonus, tampė mane ir kitus už rankas ir kojas, badė šautuvu į šoną, kad sužinotų sužeistas ar užmuštas. Aš surinkęs visas savo jėgas, tylėjau. Mane sužeidė vakare 9 val. Užstojo naktis. Kuomet atsipeikėjau, tai nieko negalėjau matyti kraujas tekėjo iš mano rankos, visas veidas buvo kraujyse, akys irgi buvo krauju apėjusios. Aplink save visur jaučiau kraują. Ką tik ranką pajudinsiu, jaučiu, kad miręs, niekas nedejuoja ir nesijudina. Aš pradėjau šliaužti tarp užmuštų ir apieškojau rankomis kaži-kieno šinelį ir mundierių. Tarp numirėlių aš suradau sausainių maišelį, cukraus ryšelį ir pasistiprinau. Paskui nušliaužiau į duobę, padengiau mundierių, apsiklojau šineliu ir valandėlei užmigau. Išryto atsibudau, atsistojau ir šiaip taip atėjau ligi rusų stovyklos…36
Kitam kareiviui šalia sprogus granatai, irgi prie Įsruties, buvo sužeistos abi akys:
Vokiečiai visi kartu šaudė per 300 žingsnių. Rusai slapstydamos už medžių pradėjo eiti pirmyn. Bet kuotik pasakotojas pasislėpė už medžio, viršuj pasigirdo baisus trenksmas.
– Man pasirodė, kad nunešė pusę mano galvos ir aš surikau: „Broleliai, mane užmušė“. Girdžiu pro mane bėga kareiviai, ir šaukiu: „Broleliai, paimkite mane“, o jie atsako „Nėra laiko, brolau“. Atsipeikėjęs bijau duoti balsą – nežinau kas pergalėjo. Netol savęs girdžiu, kad apkasose šaukia savo kalba sužeistieji vokiečiai. Šiaip taip pradėjau šliaužti. Greit atėjo rusai ir mane paėmė.37
Sužeistas buvo ir Žadeikis, bandydamas pabėgti iš vokiečių pasalos:
Iššokęs ant savo kranto, atsigręžęs pažiūrėjau – nejaugi taip arti yra vokiečiai! Iš tikrųjų už kokių trijų šimtų metrų aiškiai mačiau ilgoką vokiečių eilę, kurie ant vieno kelio prisiklaupę be paliaubos šaudė į mus! Aš, kiek tik begalėdamas, nugi bėgti, bet nuo kulkų ar išbėgsi? Tuojaus peršovė man kairiąją ranką, išilgai nuo alkūnės lig čiurnio.
Iš mano pusės buvo tikra beprotystė pulti į tokį didelį pavojų, reikėjo pasiduoti. Bet atsiminus tą peklišką kulkų zvembimą ir žemės po kojų ardymą, kad mane sužeidė tik į ranką, aš laikau tai tikru Dievo stebuklu […]. Apėmė mane baisus liūdnumas, norėjau pamatyti savuosius, bet veltui, matos, kad nuo žmonių nebebuvo lemta man gauti jokios pagalbos.38
Žadeikio pasakojimas baigiasi apibendrinimu: „Čia laikau reikalinga nurodyti, kaip karo ir mūšio baisenybės veikia į žmogaus protą ir jausmus. Esant kulkų ir šrapnelių ugnyje žmogus tik ir nori, kad greičiau užmuštų, bet kadangi tasai užmušimas vis traukiasi toliau, tad žmogus patsai nori sau galą pasidaryti“39.
Aukų skaičiui, panašu, pasiruošta nebuvo: „Privežė daugybę sužeistųjų, jie baisiai mirė, kad net šūstis suvertė lavonų. Buvo tam tikri laidotojai – jie kasdavo duobes bent kelioms dešimtims lavonų. Iškasdavo duobę, veždavo numirusiuosius vežimais ir versdavo tiesiai iš vežimo į duobę“40. Vis atvykdavo nauji sužeistųjų pilni vagonai, kartais po kelis šimtus, stigo vietų ligoninėse, kurios imtos įrenginėti ir uždaromose vokiečių mokyklose. Petkevičaitė-Bitė aprašo sužeistųjų išnešimą iš vagonų Vilniuje:
Neilgai teko laukti. Vyrai, jų tarpe vaikai, dauguma su mokinių kepurėmis, tik augaloti, visi baltais su raudonu kryžium raiščiais ant kairiosios rankos, ėjo po keturis sukibę prie vienų neštuvų. Sužeistieji, kitiems ir galvos apraišytos, pilki žemės pilkumu, guli aukštielnikai paguldyti, nekrutėdami, dauguma užmerktomis akimis. Tikri numirėliai. O tų neštuvų eilė ilgiausia! Tyla aplinkui. Tikros laidotuvės… Tik trūko bažnyčių varpų gaudesio… Vienas sužeistasis pakelia staiga galvą, persišviečiančiomis kaip stiklas ir žibančiomis nuo karščio akimis dairosi. Staiga jaunutis jo veidas kruptelėjo, – nežinia, ar kūno, ar sielos skausmas jį suraukė. Krisdamas atgal į neštuvą ūmu judėjimu užsitraukė nelaimingasis sau apklotą ant ypatingai pilkos, kaip pelenais pabarstytos, sušiauštos galvos. Gyvi lavonai. Ir nei atsidūsėjimo, nei vaitojimo. Tik nešančių tas aukas vyrų padai beldžia į gatvių akmenines grindis… Pasijutau nuožmiam karo dievaičiui pažvelgusi tiesiog į jo baisias, žmonių kraujo ištroškusias akis. Ir ne aš viena. Visa publika stovėjo ilgai vietoje lyg sustingusi. Lyg kokia antgamtinė, žmogaus proto sučiumpama jėga būtų visus prirakinusi.41
Po kurio laiko spaudoje pasirodė ir žinios apie sužeistųjų lankymą, kuris
leistas R. Kryžiaus ligonbučiuose nuo 2–5 v. sekmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais. Lietuvių kareivių irgi randas po ligonbučius, ypatingai paskutinėmis dienomis jų daugiaus privežta. Sužeistųjų ligonbučiai randas visame mieste; ant namų, kur toksai ligonbutis randas plėvėsuoja balta vėliava su raudonu kryžiumi. Geistina būtų, kad musų tautiečiai ir tautietės lankytųs po ligonbučius ir suteiktų mūsų sužeistiesiems broliams suraminimą. Kas žinotų kur ir kokie lietuviai kareiviai guli temalonėja pranešti „R[ygos] Garsui“. Likusiems namie giminėms iš to bus nemažas patogumas.42
Tokiomis pačiomis vėliavomis „pasipuošusį“ Vilnių matė ir Petkevičaitė-Bitė per miestą važiuodama kartu su Žemaite: „ilgiausios, plačiausios, plevėsuodamos nuo pat stogo, leidžiasi veik iki pat gatvių grindžių. Tos vėliavos baltos baltytėlės, tik raudonais it kraujas taškais numargintos“43. Tokia buvo Rusijos imperijos didžiųjų miestų karo pradžioje puošmena, daugelį nuteikusi niūriai. Tiesa, patriotizmui ir karo entuziazmui pakelti centrinių gatvių parduotuvių vitrinose Rygoje buvo eksponuojami vokiečių šalmai, šaudmenų tūtos ir kita karinė mūšiuose paimta vokiečių amunicija44.
KAS IŠ TO KARO? MINTYS 1914 M. PABAIGOJE
1914 m. vasarą Europa, atrodo, troško karo. Tai istorikų bent iš dalies aiškinama europiečių įsitikinimu, kad karas bus trumpas ir baigsis iki 1914 m. Kalėdų. Šis apsiskaičiavimas pakeitė Europą, o įvykių amžininkus dar 1914 m. pabaigoje vertė kelti karo prasmės klausimą.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apibendrindama 1914 m. dienoraštyje pastebėjo: „Sunkiai slinko man tas ruduo ir metinės šventės tiek visuomenės, tiek ir asmens reikalų atžvilgiu. Tokių dar nesu gyvenime turėjusi. Tačiau laikausi. Laužydama Kūčių duonelę su maniškiais, linkėjau, rydama ašaras, susilaukti visiems giedresnių, geresnių švenčių“45. Prasmės ir nerimo dėl ateities klausimai persmelkė ir spaudą. Baigdama metus Vienybė kreipėsi į skaitytojus siųsdama „linkėjimą, kad ateinančiais metais laimingai sulauktų karo galo ir galėtų vėl kuogreičiau sugrįžti prie ramiojo gyvenimo darbų“46. Lietuvos žinios tarsi bandė būti optimistiškos, teigė, kad laikraščiuose kartais jau užsimenama apie būsimą taiką, tačiau pačios, panašu, ja dar netikėjo47. Lietuvos ūkininkas rašė: „Ilgai žmonės minės tuos metus, kuomet įvyko šis baisus Europos karas, kuomet į mirtiną kovą stojo valstybė prieš valstybę ir brolis prieš brolį. Tuos metus žmonės minės todėl, kad jie išliejo kraujo ir ašarų tvaną, kad jie paleido dūmais tiek darbo vaisių…“48
Kunigas Žadeikis, pervažiavęs į Skuodo parapiją 1915 m. pradžioje, pastebėjo netikėtą karo metui dalyką, kad „Skuode, apie karą niekas ir minėte neminėjo. Iš tikrųjų labai maža kam tų dviejų mėnesių – sausio ir vasario – bėgyje karas terūpėjo. Gyvenimas Skuode buvo kaip ir ne karo metu“49. Tai, žinoma, kiek paviršutiniškas požiūris, nes taip galėjo gyventi tie, kurie su karu dar nebuvo susidūrę asmeniškai, t. y. artimieji ne mobilizuoti, rekvizicijos nepaėmusios gyvulių, niekas nežuvęs iš artimųjų. Klebonas Pakalniškis iš viso „neturi laiko dienoraštyje“ karo apmąstymams, kadangi pasienyje su Rytų Prūsija jam buvo svarbūs kiti „einamieji“ parapijos ir ūkio reikalai.
Rygos garsas kalėdiniame numeryje atspausdino naujojo popiežiaus Benedikto XV pirmąjį kreipimąsi į pasaulio katalikus:
Tų gi, kurių rankose yra tautų likimas, labai prašome ir raginame, kad jau atsižvelgdami į žmonių gerovę, pertrauktų visus nesutikimus, teatsiminie, kad jau ir taip per daug yra vargo ir ašarų šiame gyvenime, kad jau nereikia daryti gyvenimo dar sunkesniu ir vargingesniu. Tebunie jau gana padaryto sunaikinimo, tebunie gana pralieto žmonių kraujo. Tegul užtatai pasiskubina padaryti santaiką ir tepaduodie vieni kitiems ranką. Nes tokiu būdu pelnys sau ir savo tautai daug Dievo dovanų; daug padarys nuopelnų žmonių visuomenei. Mums gi, kurie iš tokio visų reikalų sumišimo nemaža turime kliučių pildyme Apaštališkojo sosto priedermių, padarys be abejojimo maloniausią ir labiausiai pageidaujamą darbą.50
Niekas nežinojo, kokie pragaištingi laukia 1915-ieji. Mūšių, gaisrų, sugriovimų, mirčių, paniško bėgimo iš tėvynės, kraujo, alinančios okupacijos ir ašarų metai.
Tačiau Viltis nebūtų viltis, pirmame puslapyje publikavusi Maskvoje rašytą lietuvio eilėraštį, skirtą Naujiesiems Metams, kurio viltingais palinkėjimais įžengiant į 1915-uosius mes ir baigsime pasakojimus apie 1914-ųjų išgyvenimus.
NAUJIEMS METAMS!..
Iš tolimos Rytų šalies
Aš sveikinu Tave, Tėvyne,
Ir tuos didvyrius praeities,
Kur ilsis tavo kapinyne.
Praėjo žaibo greitumu
Garbė žilos, tvirtos senovės.
Ir dar, lig sapno švelnumu,
Mus žavi atminimo srovės.
Ne skambanti liuosa daina
Laukuos gimtos šalies girdėsis
Ir ne minčia, vilties pilna
Senieji Metai ten lydėsis…
Ne puošdamies Naujus Metus
Ten stengsis pasitikti žmonės,
Nes skurdas viešpataus kartus
Tenai, kur viens vargų tik klonis.
Ir prie ramios, šventos maldos
Nešauks varpų užims jausmingas,
Nes ištyrimo valandos
Dar nesibaigia mets audringas.
Aukščiausias Viešpatis ranka
Tave Tėvyne, palytėjęs
Išrinko tinkama auka
Padėt ant aukuro idėjos…
Praeis eilė baisių dienų,
Kuriais garbingai iškentėsi,
Kaip sfinksas, Tu iš pelenų
Naujai atgimusi, klestėsi…
Tėvyne! Pranašo akim,
Pažvelgęs jūron amžinybės,
Matau, kad savo ateitim,
Žmonijai šviesi iš augštybės!..51
JONAS KIRILIAUSKAS (g. 1966) – istorikas, Šiaulių „Aušros muziejaus“ muziejininkas, kelių knygų apie Šiaulių kraštą autorius.
1 „Reformos Bosnijoje“, in: Lietuvos žinios, 1914-06-28.
2 „Austrijos ministerių posėdis“, in: Lietuvos žinios, 1914-06-29.
3 „Budapeštas“, in: Viltis, 1914-06-28.
4 „Žinios iš užsienio. Austrijos sosto įpėdinio ir jo žmonos nužudymas“, in: Vienybė, 1914-06-24.
5 Ibid.
6 „Tragedijos galo belaukiant“, in: Lietuvos žinios, 1914-07-03.
7 „Europos karo šmėkla“, in: Lietuvos žinios, 1914-07-10.
8 „Jau karas!“, in: Viltis, 1914-07-18.
9 „Vilniaus kronika“, in: Ibid.
10 „Vienas karas – ir kas toliau?“, in: Viltis, 1914-07-19.
11 A. Vijurkas, „Įvairios žinios. Kuršėnai“, in: Lietuvos žinios, 1914-07-20.
12 „Bendras stovis“, in: Viltis, 1914-07-20.
13 „Augščiausioji padėka“, in: Rygos garsas, 1914-08-09.
14 „Generolo Ranenkampfo pranešimas“, in: Ibid.
15 „Lietuvių deklaracija“, in: Rygos garsas, 1914-08-27.
16 Ibid.
17 „Europos karas. Atsižymėjęs kazokas“, in: Rygos garsas, 1914-08-06.
18 „Įspudžiai iš karo lauko“, in: Rygos garsas, 1914-09-10.
19 „Iš Lietuvos. Ištraukos iš laiško kareivio-feldšero R. Str.“, in: Rygos garsas, 1914-09-24.
20 „Mūsiškių bėdos“, in: Rygos garsas, 1914-09-24.
21 Ibid.
22 Pranciškus Žadeikis, Didžiojo karo užrašai, Vilnius: Bonus animus, 2013, p. 20, 22–23.
23 Kazimieras Pakalniškis, „Rusų-vokiečių karo užrašai“, in: Karo archyvas, 1939, t. 11, p. 110.
24 Ibid.
25 Ibid., p. 111–112.
26 „Pašauktųjų atsarginių šeimynų domai“, in: Lietuvos ūkininkas, 1914-07-31.
27 Pranciškus Žadeikis, op. cit., p. 22–23.
28 „Įspudžiai iš karo lauko“, in: Rygos garsas, 1914-09-10.
29 Magdalena Komarowska z Nalencz-Gorskich, Sugrįžimas į Žemaitiją, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 147.
30 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis, t. I, Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2010, p. 37.
31 Žemaitės laiškas Basei Dvarionaitei ir Elzei Veikšaitei, 1914-09-14, in: Žemaitė, Raštai, t. 6: Laiškai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 325.
32 Žemaitės laiškas Konstantinui Petrauskui, 1915-01-02, in: Ibid., p. 359.
33 Pranciškus Žadeikis, op. cit., p. 28.
34 Ibid., p. 29.
35 „Karo įspudžiai“, in: Lietuvos ūkininkas, 1914-09-04.
36 Ibid.
37 Ibid.
38 Pranciškus Žadeikis, op. cit., p. 38.
39 Ibid., p. 39.
40 Ibid., p. 43.
41 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, op. cit., p. 73.
42 „Sužeistųjų lankymas“, in: Rygos garsas, 1914-09-27.
43 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, op. cit., p. 73.
44 „Atsišaukimas“, in: Rygos garsas, 1914-09-27.
45 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, op. cit., p. 108.
46 „Metams baigiantis“, in: Vienybė, 1914-12-30.
47 „Karo pabaigos belaukiant“, in: Lietuvos žinios, 1914-12-24.
48 „Metus baigdami“, in: Lietuvos ūkininkas, 1914-12-24.
49 Pranciškus Žadeikis, op. cit., p. 54.
50 Šventojo Tėvo Benedikto Penkioliktojo pirmasis į viso pasaulio katalikus atsiliepimas, in: Rygos garsas, 1914-12-24.
51 A. Vabalkšnis, „Naujiems Metams!..“, in: Viltis, 1915-01-01.
