Paskutinę 2022 m. dieną ne tik mirė Benediktas XVI, bet ir pasibaigė jo paties prieš dešimtį metų pradėtas, precedento Bažnyčios istorijoje neturėjęs eksperimentas – mėginimas įkurti popiežiaus emerito instituciją. Neįprastumo barjeras jau pralaužtas, tad kitas galimas popiežiaus atsistatydinimo atvejis jau nebestebins, tačiau neaišku, ar Bažnyčioje turėsime tokią pačią institucinę popiežiaus emerito figūrą, kokios pirmąjį bandymą matėme popiežiaus tarnystės atsisakiusio Benedikto XVI asmenyje.
Sprendimas atsistatydinti, kitoje aplinkoje visiškai natūralus, Katalikų Bažnyčios viršūnėje ne taip jau paprastai įgyvendinamas, nes reikia užtikrinti, kad atsistatydinęs popiežius nė kiek neužstotų naujojo popiežiaus figūros, ir kad Dievo tautai būtų aišku, jog atsistatydinęs popiežius jau nebėra popiežius. Būtent šis aspektas kėlė tam tikrų neaiškumų per pastaruosius dešimtį metų, kai kartu su valdančiuoju popiežiumi kone po vienu stogu gyveno ir popiežius emeritas. Benediktui XVI atsistatydinus, radosi samprotavimų apie senojo ir naujojo popiežių kartu vykdomas skirtingas tarnystes: Pranciškus vadovaująs Bažnyčiai kaip tasai, kuris valdo ir moko, o Benediktas, nors ir atsisakęs visų galių, vykdąs užtarimo maldos dvasinę popiežystę. Buvo netgi mėginama teigti, kad popiežystės munera tarsi pasidalijo į dvi dalis – valdo ir moko naujasis popiežius, o emeritas savo popiežiškąją tarnystę vykdo melsdamasis už Bažnyčią.
Kai pasitraukus Benediktui XVI jo vietą užėmė Buenos Airių arkivyskupas ir dargi jėzuitas, neišvengiamai pradėta lyginti buvusį ir naująjį popiežius, akcentuoti temperamento, bendravimo su žmonėmis stiliaus, išsilavinimo, bažnytinės ir kultūrinės aplinkos, iš kurios vienas ir kitas buvo kilę, skirtumus. Sulaukus pirmųjų Pranciškaus oficialių kalbų ir dokumentų, o ypač per 2014–2015 m. vyskupų Sinodą šeimos klausimais, Dievo tautoje prasidėjo, nors pagal mastą nelabai didelė, bet turinio ir kalbos radikalumo požiūriais gana rimta poliarizacija. Nesusiformavo ryškios buvusio ir naujo popiežių šalininkų stovyklos, bet atsirado katalikų grupių, kurios atvirai skelbė, kad nepritaria kai kurioms Pranciškaus veikimo ir mokymo kryptims. Keturi kardinolai (amerikietis Raymondas Burke’as, italas Carlo Caffarra, vokiečiai Walteris Brandmuelleris ir Joachimas Meisneris) paskelbė savo dubbia dėl popiežiaus Pranciškaus dokumento apie šeimą Amoris laetitia, o buvęs nuncijus arkivyskupas Carlo Maria Viganò, dažniausiai savo kritiką naujojo popiežiaus adresu reiškiantis JAV konservatyviųjų katalikų periodikoje, atviru tekstu pareikalavo, kad Pranciškus atsistatydintų. Popiežiaus Pranciškaus žodžių ir veiksmų atmetimas dažnai savaime reiškė nostalgišką simpatiją tam, ką būtų galima sieti su Benediktu XVI ar su teologu Josephu Ratzingeriu. Nors paskutinėmis popiežiavimo dienomis Benediktas XVI aiškiai deklaravo klusnumą būsimam savo įpėdiniui, kai kurie konservatyviajam flangui priklausantys katalikai vis tiek jo figūrą kėlė kaip savo vėliavą. Simpatijų ir antipatijų pasiskirstymas dažnai atitiko katalikų politinės ir kultūrinės poliarizacijos spektrą.
Reikia aiškiai pasakyti, kad Benediktas XVI nesileido manipuliuojamas. Per visą jo, kaip popiežiaus emerito, gyvenimo laikotarpį pasitaikė tik keli atvejai, kai galėjo susidaryti įspūdis, kad jis nutraukia tylą ir užima poziciją kokiu nors aktualiu Pranciškaus pontifikato klausimu: Benedikto XVI vardas atsidūrė ant kardinolo, nepritariančio kai kurioms Pranciškaus idėjoms, knygos viršelio; Romoje vykstant debatams dėl seksualinio išnaudojimo bažnytinėje aplinkoje problemos sprendimo, jo tekstas šia tema pasirodė specializuotoje, kunigams skirtoje periodikoje Vokietijoje. Tie keli atvejai greičiausiai reiškė mėginimą pasinaudoti buvusiu popiežiumi, kai tuo tarpu jis pats nuolankiai ir romiai laikėsi dar neišrinktam savo įpėdiniui duoto žodžio.
Mėginimai supriešinti esamą ir buvusį popiežius pasikartojo po Benedikto XVI mirties. Jo sekretoriaus arkivyskupo Georgo Gaensweino knyga Nient’altro che verità (Nieko kito, tik tiesa) Italijos knygynų lentynose atsirado 2023 m. sausio 9 d., bet jos ištraukos buvo paviešintos jau sausio 5-ąją – Benedikto XVI laidotuvių dieną (!). Natūralu, kad buvęs popiežiaus sekretorius panoro pasidalyti atsiminimais apie nemažą dalį savo gyvenimo, praleistą šalia tokios svarbios asmenybės, tačiau knygos pasirodymas, sinchroniškai susietas su laidotuvėmis, buvo palaikytas nekorektišku išsišokimu. Juo labiau kad pirmaisiais spaudoje paviešintais fragmentais siekta sudaryti įspūdį, kad visa knyga – tai pasakojimas apie į šalį nustumtą popiežių emeritą, kurio balsas naujajam popiežiui nesvarbus. Kai kas ir Benedikto XVI laidotuvių eigoje mėgino įžvelgti dviejų popiežių ir dviejų stovyklų konfrontaciją. Vieni Vatikano sprendimą Benediktą laidoti santūriau, nei būtų laidojamas miręs pareigas einantis popiežius, nekviesti į jas valstybių vadovų, neskelbti gedulo dienų palaikė ketinimu sumenkinti mirusiojo atminimą; kiti, matydami šia proga į Romą atvykusius Vengrijos premjerą ar Lenkijos prezidentą, rašė apie bandymus laidotuves paversti dešiniųjų populistų demonstracija.
Neaišku, ar dabar, po popiežiaus emerito mirties, mėginimai priešinti du pontifikatus bus tęsiami. Akivaizdu, kad kol buvo gyvas Benediktas XVI, jis pats savo buvimu stabdė skirtumų eskalavimą. Antra vertus, kiekvienas pontifikatas yra savitas. Ypač vienas po kito sekantys pontifikatai visada buvo ir bus lyginami, konfrontuojami ir komentuojami.
Lygindami buvusio ir dabartinio popiežių mokymą bei veiklą, visų pirma matome kiek skirtingą požiūrį į tai, kaip Bažnyčia turi reaguoti į visuomenės gyvenimo ir kultūros kaitos atnešamas naujoves, kaip atnaujinti sielovadą ir netgi mąstyseną neišduodant to, kas nekintama. Tai iš esmės tas pats klausimas, kurį kėlė Vatikano II Susirinkimas. Benediktas labiau pabrėžė subalansuotą tęstinumą; Pranciškui Bažnyčios tradicija – tai dinamiškumą skatinantis pradas. Pasak Benedikto, rimčiausia pastarųjų dešimtmečių Bažnyčios problema buvo nesutarimai dėl Vatikano II Susirinkimo recepcijos ir jo nutarimų vykdymo. Kaip jis sakė jau pirmoje savo pontifikato kalėdinėje kalboje Romos kurijai, susidūrė dvi Susirinkimo hermeneutikos. Vieną jų jis pavadino „lūžio ar pertrūkio hermeneutika“, kuri dažniau pelno žiniasklaidos simpatijas ir labiau patraukia šiuolaikinių teologų dėmesį. Tačiau Viešpaties valią ir Susirinkimo tėvų intencijas labiau atitinka „reformos hermeneutika“ – tai yra atsinaujinimo kaip tęstinumo suvokimas. Bažnyčia, kurią mums davė Viešpats, yra subjektas, kuris laikui bėgant auga ir vystosi, bet visada išlieka tas pats. Ji visą laiką yra ta pati keliaujanti Dievo tauta. Pranciškus labiau akcentuoja kitą santykio su tradicija aspektą, dažnai savo kalbose pabrėždamas, kad tradicija – tai ne muziejaus eksponatas, o ateities garantas, šaknys, kurios maitina vis augančias šakas, judėjimas į priekį, o ne žvalgymasis atgal. Jei girdime sakant, kad „reikia daryti taip, kaip visada buvo daroma“ – tai ne tradicija, o tradicionalizmas, tai ne prieš mus gyvenusių ir jau „mirusių žmonių gyvas tikėjimas, o gyvų žmonių miręs tikėjimas“.
Šie skirtumai paaiškina nevienodą Benedikto XVI ir Pranciškaus požiūrį į kai kuriuos Bažnyčios gyvenimo po Vatikano II Susirinkimo aspektus. Labiausiai skiriasi jų sprendimai, susiję su po liturgijos reformos išlikusiomis tridentinėmis Mišiomis. Paulius VI, įgyvendindamas Susirinkimo reformą, paliko galimybę ypatingais atvejais, su specialiu leidimu, aukoti Mišias pagal priešsusirinkiminę liturgiją. Benediktas XVI motu proprio 2007 m. Summorum pontificum panaikino iki tol taikytus apribojimus. Pranciškus 2021 m. apaštališkuoju laišku Traditionis custodes vėl susiaurino senųjų lotyniškų Mišių aukojimo galimybes, senąją liturgiją paversdamas ekstraordinarine forma tikrąja šio termino prasme.
Kitas skirtumas yra susijęs su katalikiškosios ekleziologijos interpretacija ekumenizmo kontekste. 2000 m., dar Jono Pauliaus II pontifikato metais, kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujama Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė deklaraciją Dominus Iesus apie išganymo ir Bažnyčios visuotinumą, kuri, nors nekvestionuodama per Susirinkimą pradėto ekumeninio dialogo, švelniai priminė, kad tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų krikščioniškų konfesijų esama tam tikrų kokybinių skirtumų. Tą patį Tikėjimo mokymo kongregacija pakartojo 2006 m., taigi jau per Benedikto XVI pontifikatą, patikslindama, kad Kristaus įkurta Bažnyčia pasaulyje aukščiausiu laipsniu gyvuoja (trunka, laikosi, lot. subsistit) Katalikų Bažnyčioje. Ką apie šią subtilybę sako Pranciškus? Nieko. Greičiausiai dėl to, kad supranta, jog tokius svarstymus kiti krikščionys laiko senosios katalikų arogancijos jų atžvilgiu liekanomis.
Kalbant apie galimus skirtumus katalikų dialogo su kitų religijų išpažinėjais srityje, pirmiausia prisimenama 2006 m. Regensburgo paskaita. Sakydamas kalbą universiteto, kurio profesorius jis pats anksčiau buvo, akademinei bendruomenei, Benediktas XVI, visai to nesiekdamas, išprovokavo rimtą incidentą, kurio sukelta reakcijų ir apmąstymų banga žymiai vėliau, jau Pranciškaus pontifikato laikais, paradoksišku būdu atnešė anksčiau nė nesvajotų rezultatų. Toje paskaitoje buvo kalbama apie tikėjimo ir proto santykį, apie Dievo apreikštų tiesų ir jo valios racionalų pagrindimą. Pasak Benedikto XVI, krikščionybė nuo pat pradžių buvo helenizuota, t. y. įvilkta į klasikinės kultūros mąstymo kategorijas. Skirtingai negu kitos religijos, ypač islamas, kuris, neturėjęs savojo helenizacijos proceso, skelbia Dievo valią nemanydamas, kad ją reikia racionaliai pagrįsti. Šioje savo kalbos vietoje Benediktas pacitavo viduramžių Bizantijos imperatorių, kuris, polemizuodamas su savo pašnekovu musulmonu, tvirtinęs, kad taip suprantamas islamas atnešęs smurtą ir kitas blogybes. Viena iš konteksto išimta kalbos citata sukėlė didžiulį šurmulį – protestavo tiek minios islamiškų šalių gatvėse, tiek pats rimčiausias sunitiškojo islamo autoritetas – Kairo Al-Azharo universitetas. Tačiau nelauktai paaiškėjo ir kitas Benedikto XVI paskaitos rezultatas – patys musulmonai intelektualai, sunerimę dėl jų religijos reduktyvaus tapatinimo su piktomis masėmis ar juo labiau su fundamentalistiniu terorizmu, pradėjo ieškoti kontaktų su krikščionių intelektualais. Jau 2007 m. grupė musulmonų religijos ir kultūros veikėjų paskelbė atvirą laišką krikščionims A Common Word Between Us and You, siūlydami dialogą apie religijos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Šio proceso viršūnė buvo 2019 m. vasario 4 d. Abu Dabyje popiežiaus Pranciškaus ir Al-Azharo islamo universiteto (to paties, kuris protestavo prieš Benedikto XVI kalbą) didžiojo imamo Ahmado al-Tayyebo pasirašyta bendra deklaracija apie visuotinę žmonių brolystę. Po jos pasirašymo popiežius Pranciškus pasiūlė gana platų šios tematikos apmąstymą, skirtą Katalikų Bažnyčios nariams, – encikliką Fratelli tutti. Iš to, kas pradžioje galėjo atrodyti kaip nedraugiškas gestas, išsivystė plati diskusija, labai pagerinusi krikščionybės ir islamo santykius. Šiuo atveju skyrėsi ne tiek Benedikto XVI ir Pranciškaus požiūriai į paties dalyko esmę, kiek prieiga, tai yra vieno labiau teorinis ir akademinis požiūris į tarpreliginius santykius, o kito – labiau praktinis ir pastoracinis.
Prieigos skirtumai matomi ir žiūrint į abiejų popiežių pastoracinius prioritetus. Vienas labiau akcentavo kerigminį aspektą, patį tikėjimą, žmogaus racionalų pritarimą krikščioniškojo skelbimo turiniui; kitas pabrėžia liudijimo aspektą. Benediktas XVI dažniau kalbėjo apie individualų ir išmąstytą tikėjimą, blaiviai vertino Vakaruose gilėjančią tikėjimo krizę ir netgi samprotavo apie nedideles tikinčiųjų salas laicizuotoje ir, duok Dieve, tolerantiškoje aplinkoje. Pranciškus labiau pabrėžia bendruomeniškumą, visos Dievo tautos bendrą kelionę. Tiesa, pontifikato pradžioje ir Pranciškus buvo ėmęsis labai paprastos ir ko gero labiau į individualaus tikėjimo skatinimą orientuotos pastoracijos formos – šiokiadieniais Vatikano Šv. Mortos namų koplyčioje aukojamų Mišių su trumpomis, ignaciškųjų Dvasinių pratybų ir parapijinės sielovados patirties elementais perpintomis homilijomis. Jos, pagarsinamos per įvairias medijas ir socialinius tinklus, sulaukė didelio pasisekimo. Deja, po kelerių metų šis mėginimas išsisėmė. Dabar dėmesys sutelktas į vadinamąjį sinodinį kelią, kuris vėlgi labiau akcentuoja bendruomeniškumo matmenį, negu siekia gaivinti silpstantį indivi-
dualų tikėjimą.
Galiausiai dar vienas akivaizdus dalykas, kuriuo Pranciškaus pontifikatas skiriasi nuo Benedikto XVI pontifikato, – tai Bažnyčios ir popiežystės svorio centro atėmimas iš Europos. Lotynų Amerikos didmiesčio aplinkoje susiformavęs popiežius atsinešė kitą perspektyvą. Tai ypač pajutome pastaruoju metu girdėdami popiežių Pranciškų kalbant apie karą Ukrainoje.
Su Benedikto XVI mirtimi pasibaigęs pirmasis popiežiaus emerito institucijos eksperimentinis intervalas parodė, kad tarnystės atsisakančio popiežiaus statusas turi būti aiškiau ir tiksliau apibrėžtas. Bažnyčios gyvenimą stebintys ir komentuojantys žurnalistai kartais užsimena, kad popiežius Pranciškus jau yra parengęs naujas normas, bet neskubėjo jų skelbti iš pagarbos pirmtakui. Nežinome, ar tai tiesa, tad juo labiau neįmanoma nuspėti, kuo naujai apibrėžtas buvusio popiežiaus statusas skirtųsi nuo per pastaruosius kelerius metus matyto popiežiaus emerito statuso. Greičiausiai būtų aiškiau pasakyta, kad tik pareigas einančiajam Romos vyskupui priklauso popiežiaus titulas, o aktyvios vyskupystės atsisakęs Romos vyskupas būtų tik vyskupas emeritas, o ne popiežius emeritas. Ko gero, būtų aiškiau apibrėžta ne popiežiumi mirusio Romos vyskupo emerito laidotuvių tvarka. Nors iš esmės tai nėra pats svarbiausias aspektas, bet būtent Benedikto XVI laidotuvės parodė, kad kai trūksta aiškių normų, reikia improvizuoti. Kad ir kaip būtų, Benediktas XVI savo 2013 m. sprendimu parodė, jog ir popiežiai gali išeiti į pensiją. Reikia tik labai aiškiai pasakyti (ir parodyti), kad tokiais atvejais popiežius yra tik vienas – naujai išrinktasis po pirmtako atsistatydinimo.
