Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Konferencijos dalyviai. 2019. Augusto Plaipos nuotrauka

Naujų akademinių metų pradžia Vilniaus universitete neretai pažymima bent vienu ar keliais „proginiais“ renginiais – šie metai buvo ne išimtis. Rugsėjį Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto iniciatyva buvo surengta konferencija, skirta profesoriaus Alvydo Jokubaičio politikos filosofijai apžvelgti. Ne tik tema, bet ir pats konferencijos formatas int­riguojantis ir neįprastas. Dalyvaujantiems akademinės bendruomenės veikloje tikriausiai yra tekę pastebėti, kad tokio formato renginiai nėra dažni. Intelektualinės veiklos aptarimas, dalyvaujant pačiam akademikui, geriausiu atveju pasitaiko doktorantų seminaruose, rečiau – kultūrinėje, bet ne akademinėje aplinkoje.

Taigi rugsėjo gale VU TSPMI konferencijų auditorijoje rinkosi akademinės bendruomenės nariai, kolegos, gerbėjai ar šiaip gretimų fakultetų studentai. Jokubaičio pedagoginė, intelektualinė ir akademinė figūra žinoma ne tik tarp studentų ir dėstytojų, bet ir platesnėse auditorijose. Profesoriaus veikla neretai išeina už akademinės-visuomeninės perskyros ribų. Tai vienas retų atvejų, kai mokslinė mintis yra pasiekiama ne tik akademinio „būrelio“ nariams, bet ir platesniems visuomenės ratams. Jokubaitis yra labai matoma figūra ne tik universitetinėje aplinkoje. Būtų galima svarstyti, ar profesoriaus, filosofo ir visuomenės mylimo erudito vaidmenys yra pagrindinis dėmesio traukos centras, ar veikiau jo minties unikalumas, o galbūt ir viena, ir kita.

Jokubaitis dažniausiai vadinamas politikos mokslų teoretiku, tad visai pagrįsta yra apžvelgti jo politinės minties raidą. Renginio apraše iškeltas pagrindinis konferencijos tikslas: rekonst­ruoti visuminį Jokubaičio filosofijos paveikslą, apsvarstant pagrindinę jo filosofijos problematiką – politikos ir moralės, filosofijos ir mokslo, liberalizmo ir konservatizmo santykius. Konferenciją sudarė trys teminės ašys ir sesijos. Pirmoji sesija buvo skirta aptarti politikos mokslų scientifikacijos problemą (Inga Vinog­radnaitė), vertybinio reliatyvizmo sampratą (Laurynas Peluritis) ir politikos autonomijos klausimą (Simas Čelutka). Antrojoje konferencijos dalyje nagrinėtas Jokubaičio moralės filosofijos profilis – žmogaus samprata ir jos raida (Vilius Bartninkas), moralės teorija ir moralės vaidmuo politikoje (Simona Merkinaitė ir Aistė Noreikaitė). Paskutinėje konferencijos dalyje analizuotos trys ideologinės pozicijos, kiekviena savaip reikšminga Jokubaičio filosofijoje, – liberalizmo kritika (Linas Jokubaitis), demokratijos samprata (Gintas Karalius) ir konservatizmo taktika (Justinas Dementavičius).

Nepaisant struktūriškos Jokubaičio filosofijos analizės, nebuvo išvengta konceptualinių painiavų ir svarstymų. Čia aiškumo teikė diskusiniai aptarimai ir paties Jokubaičio pastabos. Kiek­vienos sesijos gale idėjų aptarimas ne tik nuskaidrindavo pranešimus, bet parodydavo ir iki šiol Jokubaičio darbuose neišplėtotas įžvalgas. Būtent šios įžvalgos tapo viena turiningiausių konferencijos dalių. Jokubaičio apibend­rinamieji pastebėjimai neretai tapdavo gaire jo paties filosofijos supratimui. Galima tik svarstyti, ar ši gairė yra nauji, o gal iki šiol neatskleisti jo filosofijos profiliai. Pristatymų metu paliesta daug klausimų, padedančių suprasti Jokubaičio minties taktiką. Vis dėlto neretai būdavo grįžtama į pirminį svarstymų tašką. Vienas tokių atvejų buvo antroje sesijoje iškelta ikipolitinio ir politinio žmogaus veikimo problema, aptarta Bartninko pranešime ir atvėrusi svarstymus moralės bei jos praktinio įgyvendinimo tema. Bandant diskutuoti tiek Jokubaičio filosofijos ribose, tiek ir už jų, galų gale būdavo grįžtama į tokių samp­rotavimų pradžią. Renginio pabaigoje vienas pagrindinių organizatorių konferenciją apibendrino teigdamas, kad Jokubaičio filosofija vis dėlto nebuvo iš esmės apibrėžta. Nors renginio eigo­je aptarta daug reikšmingų temų, sąvokų ir politikos filosofijos profilių, tačiau į bendrą vaizdą profesoriaus mintis nebuvo sutraukta.

Ši pastaba anaiptol nereiškia intelektualinės kapituliacijos Jokubaičio filosofijos atžvilgiu. Visų pirma, konferencija tapo vaisinga pastanga praskaidrinti kai kuriuos painius ar net prieštaringai atrodančius autoriaus teiginius ir sąvokas. Be to, renginys leido išryškinti svarbų Jokubaičio minties bruožą – pastangą atsitolinti nuo pozityvistinio mokslų metodo. Pirmosios sesijos pranešimuose, nagrinėjančiuose politikos mokslų moksliškumo prielaidas, dažniausiai buvo remiamasi Jokubaičio monografija Filosofas kaltina mokslininkus. Šis veikalas tapo atspirtimi aiškinantis, kokia vis dėlto yra Jokubaičio pozicija, svarstant politikos mokslų scientologinį statusą, lėmusį platų problemų lauką, tarp jų ir vertybių neutralumo problemą. Aptardamas pranešimus Jokubaitis vis grįždavo prie minties, kad tai, ką iš esmės numato mokslinis universalus metodas, yra pozityvistinio, universaliojo gamtos mokslų metodo priemonėmis aiškinami politiniai turiniai. Kitaip tariant, politikos mokslas – tai politikos aiškinimas nepolitinėmis priemonėmis. Pozityvistinė prieiga neleidžia į svarstymus įtraukti politikai reikšmingo žmogiškojo turinio – moralės klausimų ir sociokultūrinių kontekstų. Tai pagrindinė vertybinio reliatyvizmo prielaida, kurią kritikuoja Jokubaitis.

Čia būtų galima vėl prisiminti trijų dalių konferencijos planą ir iš to kylančias konceptualines painiavas. Konferencijos dalys ir temos numato schemą, taikomą Jokubaičio filosofijos analizei. Pasirinkta sistema – įprastas akademinio tyrimo atvejis. Bėda ta, kad tokia schema savaime talpina filosofo mintį į prokrustišką aksiomų ir postulatų lovą. Siekiant apžvelgti Jokubaičio mintį tokią, kokia ji pasirodo pagrindinėse monografijose, ši schema yra paranki, bet nepakankama. Jokubaičio filosofija apima kur kas platesnį intelektualinį horizontą, nei pagrindiniai autoriaus darbai. Tą horizontą formuoja ne tik šešios monografijos, bet ir daugiau negu šešiasdešimt mokslinių publikacijų, interviu ir konferencijų pranešimų. Ką tai sako apie Jokubaičio politinę mintį ir filosofinę laikyseną? Galbūt tai, kad bendro jos vaizdo vertėtų ieškoti tarp pagrindinių veikalų eilučių – didžiuliame intelektualinių darbų korpuse, gryninant mąstymo tendencijas, siejančias skirtingus tekstus ir šių tekstų sąvokas bei teiginius. Kitaip tariant, galimas daiktas, kad scheminis Jokubaičio filosofijos aptarimas neteikia visuminio vaizdo tokios teorijos, kurios tikslas yra ne scheminis išdėstymas, o veikiau atsitraukimas nuo aksiomatinio teorinio modelio.

Tad koks tada yra Jokubaičio filosofinio mąstymo būdas ar, greičiau, – taktika? Jo filosofinę strategiją galima pastebėti jau ankstyvosiose publikacijose. Įspūdingoje autoriaus bibliografijoje yra nemažai straipsnių, kurių temos tarpusavyje siejasi, o jų išvados grindžia arba neigia vienos kitas, sudarydamos vientisą filosofinį kamieną. Tokius persidengimus matome tarp tiesos sampratos analizės („Tiesos problema, arba Gando apie metafizikos mirtį paneigimas“, in: NŽ-A, 1992, Nr. 11, p. 17–25) ir vėlesniuose straipsniuose dėstomos postmodernaus konservatizmo teorijos („Post­modernizmas ir konservatizmas“, in: NŽ-A, 1997, Nr. 5–6, p. 188–196). Ji savo ruožtu numato prielaidas liberalizmo paradoksų kritikai monografijoje Liberalizmas kaip pilietinė religija (2017). Temų persidengimo problemą pranešime pastebi Dementavičius, mėgindamas kritikuoti Jokubaičio priimamą konservatyvią poziciją liberalizmo atžvilgiu. Jo teigimu, kritinė išsaugojimo pozicija anaiptol nėra pakankama savo autoritetingumo sąlyga ir minėti teiginių persidengimai tokio autoriteto netvirtina. Prelegento nuomone, tampa sudėtinga apibrėžti, kas vis dėlto yra tas jokubaitiškasis konservatizmas, galimai – paslėpta ideologinė pozicija.

Šia tema reikšmingas yra Jokubaičio straipsnis „Postmodernizmas ir konservatizmas“, kuriame aptariama konservatizmo reikšmė postmoderniam filosofiniam diskursui. Straipsnyje Jokubaitis remiasi Edmundo Burke‘o suformuluota konservatizmo samprata, kurios pagrindinė mintis yra ta, kad kultūrinė patirtis, įkūnyta socialinėse ir politinėse institucijose bei elgesio įpročiuose, yra reikšmingesnė už bet kokią teoriją. Tradicija ir istorinis tęstinumas užtikrina kontekstą intelektualinės veiklos formavimuisi. Taip apibrėžtas konservatizmas yra priešpriešinamas radikalizmui, o abi kryptys formuoja postmodernaus mąstymo lauką. Nei radikalus, nei konservatyvus postmodernizmas nėra politinės ideologijos, tai – filosofinės pozicijos. Nors abi sąvokos nurodo į politinį kontekstą, tačiau jų ir politiškumo santykis yra analogiškas, o ne tapatus, pastebi Jokubaitis. Abi kryptys tikslingai kritikuoja modernizmo projektą – tikrovės redukciją į racionalaus pažinimo sritį, aprašomą per objekto ir subjekto santykius. Tačiau radikalizmo ir konservatizmo prieigos iš esmės skiriasi. Radikalus postmodernizmas sąvokų manipuliacijomis siekia dekonstruoti aprašomą kalbinę tikrovę ir tokiomis „revoliucijomis“ griauti nusistovėjusius mąstymo modelius. Tuo tarpu konservatyvusis post­modernizmas išreiškia hermeneutinę nuostatą tikrovės atžvilgiu – tai interpretacijos, o ne revoliucijos santykis su aprašoma tikrove. Konservatyviojo postmodernizmo sąvokos įtraukia kultūrinį ir istorinį kontekstą – praktinį lauką, esantį iki bet kokio kalbos žaidimo, ir dėl šios priežasties prieštarauja radikaliajam postmodernizmui, kurio sąvokiniai turiniai šia prasme yra tušti ir manipuliatyvūs. Konservatizmas kaip filosofinė pozicija yra reakcija į radikalizmą, leidžiantį sąvokų pliuralumą. Konservatyvi pozicija laikosi tam tikrų tradicinio mąstymo gairių – kultūrinio „žemėlapio“, kuriuo aiškinami postmodernaus pasaulio fenomenai. Čia galima išryškinti tris konservatizmo bruožus: visų pirma, tai yra filosofinė pozicija, reaguojanti į radikalizmą postmoderniame lauke; antra, konservatizmas nėra priešingas postmodernizmo tikslams – pastarieji įgyvendinami vadovaujantis nuosaikia strategija; galų gale, konservatyvi filosofinė taktika teikia atramą sprendžiant postmodernizmo problemas – remiantis tradiciškai susiformavusiais mąstymo idealais, kartu išlaikomas ryšys su aktualia dabartimi, t. y. praktine, socialine ir politine tikrove.

Tiesos idealo samprata yra kitas svarbus Jokubaičio minties polis. Straipsnyje „Tiesos problema, arba Gando apie metafizikos mirtį paneigimas“ tiesos samprata analizuojama per tradicinės metafizikos ir šiuolaikinės analitinės filosofijos, logikos santykius. Jokubaitis laikosi minties, kad net ir loginiam pozityvizmui būdingame tiesos eksplikavime pasigendama tiesos absoliutumo dėmens. Klasikinės, korespondentinės tiesos sampratos neišsprendžiamos antinomijos istoriškai formuoja platų epistemologinių problemų lauką. Šių problemų pozityvioji logika nepajėgia spręsti vien formaliais metodais, kadangi teikia tik dalines, netapačias sau ir todėl neabsoliutinamas tiesas. Dėl šios priežasties Jokubaitis laikosi klasikinės pozicijos – pilnutiniam absoliučios tiesos pažinimui ir tokio pažinimo idealui yra reikalingas tikėjimo žingsnis. Absoliučios tiesos ieškojimo pastanga parodo, kad net įtaigiausiose loginėse teorijose stinga susietumo su praktiniu žmogaus veikimo lauku, kurį apima absoliučios tiesos idealas.

Taigi šios pozicijos – konservatizmo taktika ir absoliučių tiesų idealo formavimas – yra dvi Jokubaičio filosofijos ašys. Konservatyvi minties taktika leidžia priskirti vertę bet kokiam sociokultūriniam reiškiniui, o to nenumato radikalusis postmodernizmas. Vertinimo reikšmes formuoti leidžia įsipareigojimas antropologiniam, istoriniam kontekstui. Mąstymo tradicijos nėra metodiniai postulatai, o greičiau idealai, realizuojantys filosofinę taktiką. Jokubaičio atveju, vienas iš jų – veritas in essendo tiesos samprata. Ji parodo dažnai Jokubaičio pabrėžiamą filosofijos tikslą kelti fundamentalius klausimus – tikėjimą absoliučios tiesos idealu ir jo paieškų prasme.

Jokubaičio filosofinio mąstymo taktiką konferencijos pabaigoje apibūdino Vytautas Ališauskas. Jo teigimu, Jokubaitis gali keisti savo teiginius priklausomai nuo svarstomo objekto, konteksto ar argumentavimo būdo, bet jo mąstymo prieiga išlieka ta pati. Autoriaus darbuose pateikiamos perspektyvos iš tiesų yra skirtingi tos pačios filosofinės žiūros momentai. Todėl Jokubaičio filosofijos pagrindas yra ne temos ir problemos (jų sisteminimo buvo siekiama konferencijoje), o tam tikra filosofinė laikysena – vidinis minties leitmotyvas, pasirodantis skirtinguose profesoriaus darbuose. Pabaigai galima būtų prisiminti ir paties Jokubaičio žodžius: save griaunančios šiuolaikinės visuomenės ir politikos kontekste filosofija, kelianti fundamentalius klausimus, yra kaip niekad gaji. Postmodernaus, susiskaldžiusio pasaulio kontekste ji tampa nebe destruktyvi, o steigianti jėga – tvari „pilkojo kardinolo“ taktika.