Dailininkas Rokas Gelažius
Gal dėl nostalgijos, gal dėl melancholijos ar tiesiog nuovargio, tačiau jau rudenį pradedi jausti, kaip stipriai yra nutolusi vasara: prisiminimai apie ją tampa tolimi ir, atrodytų, svetimi, juos po truputį tenka archeologiškai rekonstruoti ir muzeografiškai kataloguoti. Nenuostabu, kad skaitant istorikės Nijolės Strakauskaitės Juodkrantės (iki Klaipėdos krašto prijungimo 1923 m. vadintos Schwarzortu) kurorto studiją, tokios mintys tik suintensyvėja, mat praėjusių šimtmečių atostogautojų portretai ir pats kurorto gyvenimas rekonstruojamas pasitelkiant būtent tokius fragmentus, siekiančius net užpraeito šimtmečio vidurį. Tik atsivertus knygą, autorės suburtas šaltinių korpusas atrodo itin įvairus ir platus, pradedant gausia vokiška istoriografija, baigiant neseniai rastomis viešbučio Kurischer Hof indų šukėmis, frakuotų tos įstaigos patarnautojų portretais, paauksuotais, bet tuščiais ir kažkieno pamirštais suvenyriniais stikliukais, paplūdimyje įamžintų mauduolių fotografijomis, atvirukais su eile priešais jūrą sustatytų maudymosi namelių (anuomet vadintų Badenzelle), moliu ir žvyru grįstų promenadų žemėlapiais, įvairiausiais atsiminimais, įskaitant ir detales apie raudonos, žalios ir mėlynos spalvos stiklais pagražintą Blocksbergo apžvalgos paviljoną… Sąrašą galima būtų tęsti, tačiau turint galvoje gana ribojančią knygos apimtį (258 puslapių ir 69 iliustracijos), pradeda kirbėti klausimas – kaip ši istorinių šaltinių įvairovė atsiskleidžia tekste?
Pirmasis skyrius ir tolima istorinė ekspedicija į praėjusias vasaras pradedama aptariant eilę objektų, įvardytų kaip Stella, Terra ir Terranova, Reinder, Phönix, Cranz, Memel, Germania ar Friedrich Wilhelm, Princess Victoria, Margarete ar Rossitten. Tai garlaiviai, kurie kartu su kitomis modernios komunikacijos priemonėmis nuo XIX a. pradžios pradėjo atverti iki tol sunkiai pasiekiamus pasaulio kampelius, tarp jų ir mažą, ties užpustymo riba balansuojantį žvejų kaimą Schwarzortą. Strakauskaitė įtikinamai parodo, kad XIX a. susisiekimo būdų naujoves, tokias kaip geležinkelis ar laivininkystė, vargu ar galima pervertinti, ypač kalbant apie Juodkrantės kurorto istoriją. Autorė žingsnis po žingsnio atskleidžia, kaip su kiekvienu nauju garlaivio maršrutu, įsteigiamais naujais telegrafo ar pašto punktais Kuršių nerija (anuomet vadinta ir Rytų Prūsijos Sachara) tampa užvaldoma ir pritaikoma XIX a. antros pusės žmonių poreikiams. Taip pat minimos dar kelios nemažiau svarbios priežastys, paskatinusios žvejų kaimo transformaciją į populiarų kurortą: industrializacijos procesų sukeltas Vokietijos ekonominis pakilimas, gintaro pramonė ir juridiškai įteisintos atostogos tarnautojams (dėl to ženkliai auga poilsiautojų skaičius, p. 16).
Pateikusi šią, be abejo, svarbią ir lietuviškoje istoriografijoje naują informaciją, Strakauskaitė mažiau kalba apie tai, kad Schwarzorto neaplenkę industriniai ir kapitalistiniai XIX a. procesai nebuvo unikalūs. Juk aptariamu šimtmečiu ir Britanijoje, ir Prancūzijoje, ir Rusijos imperijoje vaizdingose gamtos vietovėse veikusios (ar tik pradėjusios veiklą) tokios sveikatingumo ir poilsio institucijos tampa dažno trokštama aplankyti vieta. Aišku, vienam objektui skirtoje monografijoje dažnai nebūna vietos nuodugnesniam kontekstui pristatyti, juo labiau išryškinti sąsajas su kitais, lietuviams gerai pažįstamais Palangos ar Druskininkų kurortais, bet vis dėlto įvade norėtųsi kelių didesnių pastraipų, plačiau pristatančių kurortų ir vasarotojų juose istoriją.
Šioje vietoje knygos skaitytojai gali pasigesti dar vieno dalyko, mat pristačius modernios globalizacijos procesus, o XIX a. įvardijus kaip garlaivių amžių, beveik nekalbama apie sunkiai nuo šių atskiriamus tautinės konsolidacijos ar socialinės tapatybės kūrimo procesus. Juk pritaikius moderniems poreikiams atokią geografinę vietovę, kyla klausimas, kas tokie buvo čia atvykdavę tie keli tūkstančiai poilsiautojų? Nors tyrėja nuodugniai pristato kurorto istoriją Vokietijos imperijos sudėtyje, tačiau tarsi vengiama aiškiai įvardyti, kad garlaiviais Germania ar Friedrich Wilhelm čia vyko atostogauti vokiečiai, ir jog čia buvo kuriama vokiška sveikatingumo ir poilsio erdvė. Nėra taip, kad skaitytojai nepastebėtų šio vokiškojo dėmens, tačiau galbūt autorė galėjo koncentruočiau aptarti imperinės erdvėkūros procesus, kolonijinės politikos strategijas Kuršių nerijoje? Juk modernaus poilsio ir laisvalaikio sferos XIX a. sunkiai atskiriamos nuo politinių ar net nacionalinių ekonomikos procesų, ir tai akivaizdžiai pasimatė po Prancūzijos–Prūsijos karo. Būtent tada sustiprėjo „kurortinis nacionalizmas“, o Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos piliečiai vietoj prancūziškų Viši, Eviano ar Plombjero kurortų atrado savuosius. Juo labiau politinį kraštovaizdžio užvaldymo motyvą lyg ir sufleruoja knygos struktūra, kurorto istoriją įrėminanti Vokietijos imperijos ir Lietuvos Respublikos laikotarpiais, inkliuzai apie lietuvninkų susibūrimus su „tam tikru politiniu angažuotumu“ (p. 149) ar antisemitizmo apraiškas tarpukariu.
Jei politinis paties kurorto identifikavimas yra gana išplaukęs, tai pačių poilsiautojų socialinis portretas taip pat be ryškesnių bruožų. Knygoje esama tikrai nemažai ir įvairių poilsiautojų, vietinių ar čia atvykusių su reikalais, figūrų: įvairaus rango tarnautojai, mokslininkai, miškininkai, žvejai ir iš kitų kaimų atplaukę ungurių vagys, kurorto verslininkai ir gintaro pramonės industrialistai. Vis dėlto konstatavus, kad XIX a. kurorte dominavo verslo sluoksnių atstovai (p. 82), galima pasigesti tikslesnio šios verslo klasės įvardijimo, sąsajų tarp socialinės klasės ir poilsio pasirinkimų, galiausiai bandymo per laisvalaikio praktikas atskleisti modernėjančios buržuazijos mentaliteto bruožus, laisvalaikio vartotojų įgeidžius, poreikių pokyčius, laisvalaikio demokratėjimo tendencijas ir pan. Gal ne taip suformuluoti, bet savo turiniu šie klausimai buvo svarbūs ir patiems poilsiautojams bei kurorto kūrėjams, savo racionalia, pragmatiška ir progresyvia veikla radikaliai pakeitusiems žvejų kaimo peizažą. O pastanga atsakyti į šiuos klausimus šiandien, be abejo, būtų reikšmingas Lietuvos istoriografijos įvykis.
Strakauskaitės knyga gerai išlaiko skaitytojo dėmesį, tad ją perskaitęs pradedi apgailestauti dėl kelių neišplėtotų ar tik keliais puslapiais paliestų temų: kurorto ir žvejų kaimo koegzistencijos, Juodkrantės kasdienybės, jau minėto antisemitizmo klausimo, kurorto gydyklų veiklos ir kurorto gydytojų darbo metodų. Galiausiai, apgailestaujant, kad Juodkrantės „aukso amžius“ baigėsi paskutiniąją Antrojo pasaulinio karo vasarą, galbūt epilogu buvo galima užsiminti apie kryptį, kuria klostėsi kurorto likimas sovietmečiu?
Šie klausimai, žinoma, nepakeičia įspūdžio, kad Nijolė Strakauskaitė yra viena pagrindinių Juodkrantės ir Neringos istorijos žinovių, savo tyrimą pristačiusi patraukliai ir dažnam suprantama kalba. Maža to, knygos trūkumus atsveria vietinio žmogaus istorinis jautrumas ir autorės gebėjimas dabartyje įžvelgti praeitį. Todėl knygoje tolima Juodkrantės istorija atrandama ne tik archyvuose ir bibliotekose, bet ir įskaitoma šiandieniame kraštovaizdyje. Poskyriais apie kultūrinio kraštovaizdžio kaitą, miško ir rekreacinių takų ar vilų kvartalų struktūros rekonstrukcijas atsiskleidžia urbanistinis, kultūrinis ir politinis vietovės daugiasluoksniškumas. Šis istorikės žvilgsnis atskleidžia dar vieną vertingą knygos savybę – įkvepiantį, tačiau neprimygtinį pasiūlymą mokytis iš praeities. Mat per žvejų kaimelio „aukso amžių“ knygos autorė parodė, kaip drąsūs ir užsispyrę, ambicingų tikslų turintys žmonės (tai maždaug apie 20 asmenų) gali įspūdingai pakeisti beužpustomą kaimą ir paversti jį europinio lygio traukos objektu.
