Kad Danutė Kalinauskaitė rašo romaną, žinojau seniai, kad Jurga Tumasonytė rašo romaną – irgi žinojau, bet ne tiek seniai. Kad judviejų kūriniai, pasirodę Vilniaus knygų mugės išvakarėse ir per ją pristatyti, vidiniame skaitymo ekrane ims kiek dubliuotis ir susiklos į panašumų tinklą – tikrai nenumaniau. Apskritai vargiai prisimenu, kada paeiliui skaityti lietuviški prozos pasakojimai, būdami skirtingos kalbos, stiliaus ir formos raiškos, vis dėlto būtų panašūs ne tik herojų elgsena ir laikysena dramatiškuose istorijos verpetuose, bet ir gerai papasakotos istorijos pagaviu grožiu. Būtent tai ir paakino šią apžvalgą dėlioti bendrumų, ryškinančių ir skirtybes, punktais.
Romanai. Pirmasis, ilgai lauktas ir ilgai Kalinauskaitės rašytas romanas Baltieji prieš juoduosius (Tyto alba, 2023, 202 p.). Pasitelkiant pačios autorės mėgstamą siuvimo metaforiką, tai siuvinys, kuriuo bandoma susiūti savosios genties istorinius kadrus ir suadyti sutrūkinėjusius ryšius. Antrasis Tumasonytės romanas Naujagimiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023, 248 p.) per skirtingas ir charakteringas noveles pasakoja vieno miestelio ir šeimos išsišakojusią istoriją.
Novelistės. Nors Kalinauskaitė ir Tumasonytė priklauso skirtingoms kartoms, abi į romanistiką atėjo iš novelistikos. Ši aplinkybė svarbi, nes autorės gerai įvaldžiusios mažąją prozos formą, tai atsiskleidžia ir didžiojoje – ypatinga atida detalei, cituojant Kalinauskaitę, tos sužibančios smulkmenos, pasitarnaujančios štrichuojant veikėjų paveikslus ir epochų aprašus; minties tikslumas, sakinio taupumas ir sklandumas.
Kalinauskaitė debiutavo 1987 m. knyga Išėjusi šviesa (Vaga), jos novelistikos aukso fondui priklauso rinkiniai Niekada nežinai (Baltos lankos, 2008) ir Skersvėjų namai (Tyto alba, 2015). 2017 m. rašytoja apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija „už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą“. Ši formuluotė tinka ir pirmajam Kalinauskaitės romanui – tirštam, gausiam, turtingam ir turiningam pasakojimui ne tik apie vieną šeimą, bet ir apie visą mūsų daugiau nei šimtmečio istoriją.
Tumasonytė debiutavo 2011 m. knyga Dirbtinė muselė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 2019 m. pasirodė jos antrasis novelistikos rinkinys Undinės (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), 2020 m. pirmasis romanas Remontas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Antruoju romanu Naujagimiai Tumasonytė tarsi sujungia Undinių ir Remonto stiprybes – siurrealistiniai elementai, lengva ironija ir magiškasis realizmas, novelės suvaldymas ir romano formos išlaikymas. (Manau Naujagimius esant geriausia iki šiol parašyta Tumasonytės knyga.)
Viršeliai ir pavadinimų metaforos. Greta sudėjus Kalinauskaitės ir Tumasonytės romanus,iškart į akis krenta jų viršelių nespalvotas panašumas. Kalinauskaitės viršelyje esanti M. C. Escherio litografija „Susitikimas“ („Encounter“, 1944) keistai „kalbasi“ su Tumasonytės viršelį puošiančiu pagal knygos siužetą sukurtu Linos Sasnauskaitės piešiniu – tas pats gyvenimo cikliškumas, nuo gimimo iki mirties, tas pats, kaip pas Escherį, figūrų sukimasis ratu. Antrojo pasaulinio karo metu sukurta litografija ne tik idealiai iliustruoja romano pavadinimą, bet ir svarbiausią jo, kaip ir apskritai gyvenimo, metaforą – baltieji prieš juoduosius, gyvenimas prieš mirtį, atmintis prieš užmarštį, meilė prieš neapykantą, neišskiriamos, nuolat draugėje besisukančios priešpriešos ir dvikovos. Kalinauskaitės romanas, klausdamas, kokia pati svarbiausia gyvenimo partija, čia pat parodo, kokios skirtingos jos gali būti, priklausomos nuo to, kaip „ten, aukštai, galingesnė ranka stumdė šachmatų figūras“. Tumasonytės Naujagimiai – gal kiek ir per kukliai išplėtota (nors įrašyta į romano žiedinę struktūrą), bet taip pat gyvenimo cikliškumą liudijanti metafora – nuo pirmosios novelės „Pradžių pradžia“, kurioje mitologiniai vandenys mato, kaip baigiasi vienas pasaulis ir prasideda kitas, kaip mirę tampa naujagimiais, iki paskutinės novelės „Naujagimė“, kurios utopinėje bendruomenėje gyvenančios veikėjos užsimanė naujagimės, „nes supratome, kad labai norime ir tikrai pajėgsime išauginti žmogų“. (Juk didžioji dalis geros literatūros yra būtent apie tai – žmogaus (iš)augi(ni)mą.)
Istorijų pradžių pradžios. Abu romanai, išsišakojusių šeimos istorijų žemėlapiai, kaip ir dera giminės epams, prasideda nuo numanomos pradžių pradžios.
Kalinauskaitės romano siužetą priekin varo pasakotojos gautas laiškas „Liuksemburge mirė… Ieškomi giminės“.Taip romano pasakotoja Dalia, jos vardą, beje, sužinosime tik įsibėgėjus istorijai, imasi kartu su atmintį vis labiau prarandančia mama kelionės „per giminę ir laiką“, atkuriant istorijas ir jų protagonistus, sukuriant advokatams ir tai netikėtai gausimo palikimo bylai reikalingą giminės medį. Romano pirmasis sakinys, savotiškas atodūsis „Kiek visko mums reiks atkapstyt…“ gręžiasi į biblinę pradžią: „Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai…“, ir peršokęs du tūkstančius metų sustoja ties romano pasakotojos giminės protėviais – Timotiejumi ir Simforija. Nuo jų pasakotoja imasi lėtai sukabinėti sutrūkinėjusius giminystės ryšius.
Tumasonytės Naujagimių pirmoji novelė „Pradžių pradžia“ – mitologinė, turinti siaubo pasakos elementų (tai atsikartoja ir kitoje novelėje su gyvamirių epizodais anapusybėje), demonstruojanti gotikinį pirmapradį pasaulėvaizdį ir lengvai primenanti Jolitos Skablauskaitės kūrybos vaizdiniją. Gal neatsitiktinai atsiranda ragana praminta tolima klebono giminaitė, pribuvėja Elžbieta, kurią vadina apsėklintoja, gebančia prišaukti gyvybę. Elžbietos ir jos dukros Paulės epizodai kuria pirmosios knygos pusės siužetinę intrigą ir tarsi pamažėle naikina tą pirmąja novele užduotą gaivališką pirmapradiškumą. Visų Tumasonytės istorijų pradžia – Anicetas Dulkys, prieš pat vestuves nuvirtęs nuo stogo ir viena koja pabuvojęs toje keistoje anapusybės vandenų karalystėje. Iš jos grįžęs jis „nebebuvo tinkamas gyvenimui“ – atsisakė santuokos ir pasirinko kunigystę. Aniceto istorija skirtingomis detalėmis iškyla kitų Tumasonytės herojų istorijose, ir jų visas vingrus vyniojimasis leidžia nutuokti, kad nors ji, kitaip nei Kalinauskaitė, romano pradžioje neišvardija giminių medžio, tačiau novelės pačios jį sukuria skaitytojo mintyse.
Galvojant apie šių dviejų romanų pradžias, dera užsiminti ir apie skirtingas intrigas – Kalinauskaitės romane ji kuriama pačioje pradžioje paminint netikėtai atsiradusį palikimą ir jam būtiną giminės medį, aplink kurio atkūrimą ir sukasi visas pasakojimas. Pas Tumasonytę vienos didelės intrigos tarsi nėra, bet per skirtingas noveles ir skirtingus pasakojimus kuriasi tokia tarsi intrigos grandinėlė – skaitytojui vis užmetama į priekį tam tikri užkabinantys siužetiniai nutylėjimai, kurie paaiškėja skaitant kitas romano istorijas.
Ar tai romanas? Tokį klausimą apie Baltieji prieš juoduosius teko išgirsti vienoje diskusijoje. Žinoma, kad romanas, nepaisant jo tirštai istorijai taupių 202 puslapių, fragmentuoto praeities ir dabarties epizodų kaitaliojimosi. Kalinauskaitės pasakojimas prisodrintas informacijos, skirtingų kartų ir epochų gyvenimų. Į vienį romaną suaudžia dvi linijos: dabarties, kurioje palikimo paakintos prasideda giminės istorijos paieškos ir kartu kova su vis labiau blėstančia motinos atmintimi, ir praeities, siekiant prisiminti visus giminės intakus. Apskritai atminties – trumposios ir ilgosios – vijos yra vienas svarbiausių pasakojimo elementų. Rodydama savosios istorijos susigrąžinimą, Kalinauskaitė parodo ir kokie pavojingai klaidūs gali būti atminties labirintai ir užkaboriai, kaip kiekvieno unikali atmintis gali rašyti prieštaravimų kupiną pasakojimą, kaip sunkiai ir lėtai gali sukibti seniai suaižėję ryšiai. Dera išskirti ir Kalinauskaitės istorijų fragmentavimą, siužeto paragrafus, perskirtus žvaigždutėmis – juose, perimdami istorijos balsą iš pasakotojos, prabyla giminės veikėjai – tie, su kuriais gražiai sugyventa, ir tie, su kuriais stumdytasi, vieni kalba praeities laiku, kiti ją atkuria amžinoje dabartyje, dar kiti meta projekciją į ateitį. Per jų skirtingus balsus, pasakojimo perspektyvas ima atrodyti, kad čia pat braižomas giminės medis atgyja ir prabyla. Ši istorinė dalis, Antrojo pasaulinio karo fragmentai leistų jį net vadinti istoriniu romanu, bet tai nuneigia dabarties linija ir ją pagyvinančios nuostabios šiuolaikybės parodijos (ko vertas koučerio, mokančio tapti patogia sau, epizodas).
Tumasonytės Naujagimius į romaninę struktūrą ir siužeto nuoseklumą sujungia 19 novelių ir pasikartojantys veikėjai, tarsi užtvirtinantys takų istorijų nuoseklumą. Kiekviena novelė turi vis kitą pasakotoją ir jo žiūros perspektyvą. Įdomiausiai tai išnaudojama novelėje „Vestuvės“, pasitelkiant dramaturginę formą ir siužetą dėliojant kaip parodymus, kuriuose rezgamas nedidelis detektyvinis siūlelis. Rašytoja nevengia pasikartojimų, čia užbėgančių į priekį, ar pasislenkančių į šoną. Apskritai šią knygą ji vadina dėlione, kur kiekvieną novelę galima skaityti atskirai, bet skaitant paeiliui jos gula į vientisą istoriją.
Abiejuose kūriniuose išskleidžiamas istorinis laikas, rodomos epochų slinktys ir kautynės su tikrove liudija, kad tai patys tikriausi romanai, nepaisant to, kad jie bėga nuo senovinio klasikinio chronologinio pasakojimo.
Kraujo jungtis. Kalinauskaitė: „jei kas nors iš mano giminės ano amžiaus pradžioj į skylėtus džiovininko plaučius įtraukė machorkos dūmą, tai aš dabar jį, tą dūmą, iš savųjų išpūsiu. Jei kas nors iš jų, tų nežinomųjų, prieš šimtą metų įkišo raktą į spyną, tai aš dabar jį, nebeegzistuojantį, pasuksiu…“ (p. 13).
Svarbiausioji jungtis. Skaudi XX a. Lietuvos istorija – yra svarbiausioji šių dviejų romanų jungtis, kuria siekiama grąžinti sovietinės okupacijos ir propagandos išoperuotą istorijos jausmą, tą vienijantį ir baltąsias dėmes išryškinantį istorinį siužetą, jo atsikartojimus, tuos pačius naratyvinius elementus, sutampančias veikėjų elgsenas. Jau minėtą tekstų fragmentiškumą galima traktuoti kaip iš skirtingų likimų ir skirtingų epochų iškirptus pavienius kadrus: tarpukaris, karas, pokaris, sovietinė okupacija, tremtis ir Sibiras, pasitraukimas į Vakarus ir likimas šioje geležinės uždangos pusėje. Abiejuose romanuose atskleidžiamos šeimos istorijos yra ir unikalios, ir kartu tipinės, nes per vienos šeimos istoriją papasakojami daugelio Lietuvos šeimų likimai. Abi šios knygos įdomios ir tuo, kaip autorės siekia sukurti santykį tarp asmeninės ir visuomeninės istorijos, kokį pastarųjų epizodų montažą atrasti.
Jei Kalinauskaitės Baltųjų prieš juoduosius skaitymas kiek primena sekretų atkapstymą, tai Tumasonytės Naujagimių skaitymas – tarsi jau atkapstytų ir novelėmis išrašytų sekretų įdėmus apžiūrinėjimas.
Kaip aprašyti karą. Abiejuose romanuose netrūksta karo – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių – vaizdinijos, kuri dėl mūsų dabarties nebeatrodo tolimomis istorinių vadovėlių žiniomis, karas regisi gyvas, ir kas baisiausia, labai (at)pažįstamas – tie patys siužetiniai elementai ir elgsenos, tačiau skirtinga raiška.
Kalinauskaitė karui aprašyti pasitelkia, kaip pati yra sakiusi, dvinarius sakinukus, kurie jungia žmones, daiktus, veiksmus. Pasitelkta tokia vardijimo taktika apsaugo nuo daugiažodžiavimo ir kuria istorinių faktų it skaidrių peržiūros įspūdį: „Mieste kaukiančios oro pavojaus sirenos. Pirmoji rusų bomba, taikyta ant tunelio, bet nukritusi Ąžuolyne, – dviejų aukštų namo didumo krateris. Popieriaus juostelės ant langų. Miestas, prižiręs langų ir vitrinų stiklų. Traukiantis susprogdinta geležinkelio stotis, užgriuvęs tunelis, nuvirtę abu radijo stulpai, sugriautas vandentiekis, gydytojos išmaldauta už degtinę – vienintelis galiojantis kyšis – į padebesius nepaleisti Klinikų. Aišku, tiltai. „Iškandžioti“ geležinkelio bėgiai, kad traukiniai, kai mūsų jau nebebus, riedėtų pylimais žemyn kaip žaislai. Tarpupasaulis – vokiečiai išėję, rusai dar neatėję“ (p. 81).
Tumasonytė karą aprašo pasitelkdama archetipiniais virtusius, memuaristikoje apie anuos laikus dominuojančius pasakojimus: šeimos skilimas per pusę, vieni bėga į užsienį, kiti lieka ir pasiduoda. Šią siužetinę liniją ji pasakoja tuometinio sveikatos ministerio mažos dukters akimis (novelė „Elzė ir tamsa“).
Kalba ir žodynas. Išskirtinę abiejų romanų kalbą lemia jau minėta autorių novelistikos patirtis, geras kalbos ir ironijos jausmas. Skaitant Baltuosius prieš juoduosius ir Naujagimius,dar kartą įsitikini pamatine tiesa, kad literatūra pirmiausia yra kalbos menas.
Romane, kaip ir novelistikoje, Kalinauskaitė išlieka atidi žodžiui, kuriuo pasakomas gyvenimas, išskiriamos savybės, patamsinami šešėliai ar pašviesinamos nuoskaudos. Ji rašo, kaip ir dera detalės meistrei, dar kartą primindama, kad moka pasaulį instaliuoti skeveldroje, šukę apgyvendinti kaip namus. Kalinauskaitės kalba sodri, gyva, turtinga, jos romane kalbama taip, kaip iš tikrųjų kalbama, pletkinama, mylima ir nekenčiama šeimose. Esama įsimintinų epizodų, kur kalba virsta atskira veikėja – frazės ir palyginimų taiklumai: „šiluma ją iškart, nuo pirmų akimirkų, nulinčiavo – taip sutęžta šalnos pakąsta žolė“(p. 43); „nuostabus netvarkos, laisvės ir grožio pasaulis, kaip perregima serbento uoga, kai laikai ją prieš saulę, sklidina syvų, švelnių rūkeliu aptrauktų sėklų, tobula“ (p. 77); „Buvo tokia liesa – ausų ir šnervių sparneliai išlankstyti iš plonyčio pergamento, – kad ją lengvai būtų nunešęs stipresnis vėjas“ (p. 105); „Žvilgsnyje atsirado nenusakomo dūmo, ir jis buvo nuostabus…“ (p. 163). Įsimintinos ir skliaustinės remarkos: „Teresę, anūkę, vadindavo Honcia, kai mylėdavo (labai retai) – Hunulka, o kai pykdavo (nepavargdama) – Honorka“ (p. 144).
Tumasonytės kalba neatsiejama nuo pačios pasakojamos istorijos, apie kurią rašytoja sako: „suplakiau realistinį ir maginį pasaulius, įdėjau transformuotų tautosakinių elementų, istorinių detalių, savo mirusių, niekada nematytų giminaičių šešėlių, parafrazių ir intertekstų, asmeninių ir svetimų patirčių, košmarų ir gražių sapnų“. Tokia pat iš visų šitų elementų suplakta yra ir jos kalba, prisitaikanti prie istorijų – čia ji pridengta magiškuoju realizmu, čia ironija, košmaru ar gražia viltimi – viskas priklauso nuo konkrečios novelės.
Daiktai ir veiksmai. Kalinauskaitės knyga asmenvardinė ir daiktavardinė. Pasitelkiant daiktus, charakterizaciją per pačiupinėjamus objektus, stengiamasi štrichuoti likimus ir pateikti taupias jų santraukas. Tumasonytė pasakoja situacijas, tai labiau veiksmažodinė, judesių ir aplinkybių knyga, prasidėjusi nuo lemtingų nutikimų, nulėmusių Aniceto, o kartu ir kitų gyvenimus.
Silpnybės. Abiejų romanų pabaigos – epizodai iš dabarties ir ateities – silpnokos, tarsi atsisiejusios nuo likusio teksto korpuso. Kita vertus, gal būtent tokia ir yra dabarties ir netolimos ateities funkcija – būti nepagaunamai ir kiek erzinančiai?
Netikėtumai. Tumasonytės romane keistą netikėtumą kuria vis labiau nykstanti mitologinė ir siurrealistinė atmosfera, knygai įsibėgėjant novelės, regis, tampa reportažais apie istoriją ir praėjusį laiką.
Kalinauskaitės romano priešpaskutiniuose puslapiuose į pasakotoją prabyla ir tarsi iš dangaus į tekstą nusileidžia deus ex machina balsas: „O, kaip seniai, jau nuo pat visos šios istorijos pradžios, tu biesini! Ir iš kur žinai, kaip viskas buvo?! Kas ką galvojo? Ką matė? Kaip jautėsi? Tu taip užtikrintai pasakoji pasakoji. Taip tiksliai „prisimeni“. Kalbi už kitus. Už visus… Ne per daug užsimojai? Kuo tu dediesi?“ (p. 200).
Užsklandos. Kalinauskaitė: „Ką tas ruskis mums padarė – juodi juodi laikai…“ (p. 139). „Užtikrintai niekas nieko nežino. […] Gimimo ir mirties datos pažaboja. Visa kita – žinoma, kad pramanai“ (p. 200). Tumasonytė: „Įsikišome į šią tikrovę ne tam, kad kažkas ją vėliau iš mūsų atimtų. – Tegul tik pabando, – pakartoju sau“ (p. 244).
