Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Kai baigiantis vasarai buvau paklausta, kaip atostogos, smūgiškai atsakiau klausimu, o kas yra atostogos? (Visai kaip britų aktorės Maggie Smith seriale Dauntono abatija vaidinama grafienė, grakščiai pakeltu antakiu klaususi, o kas yra savaitgalis?) Taigi atostogos – laikas bibliotekos pavėnėje ir rašomojo stalo užuovėjoje – toks būtų trumpas apibrėžimas, su lengvu romantikos šydu, mat ne viskas buvo taip idiliška. Šią vasarą pirmąsyk per visus ilgus metus į savo privačią biblioteką, kaip sakė viename spektaklyje, įsileidau svetimą. Tiksliau, net kelias poras svetimų akių, fotoobjektyvų lęšiais tyrusių ir fiksavusių mano turimas knygas.

Apskritai asmeninės bibliotekos viešinimo pastaruoju metu netrūko – ankstesniame NŽ-A numeryje pasakodama apie širdies skaitinius, kurių taip ir neperskaičiau per tą vasaros iliuziją, sakiau, kad išsiduoti labiau apie save ir negalėčiau. Bet vis dėlto galėjau, gal ne tiek išsiduoti, kiek apsinuoginti, ir pastarajam veiksmui nė kiek nepasitarnavo pandemijos režimas, privertęs kalbėti, diskutuoti, mokyti(s) iš ekrano, mano, bet ir dažno atveju, stovinčio knygų apsiaustyje.

Kai visi atsidūrėme nuotoliniame, neilgtrukus supratome, koks svarbus yra gero užnugario reikalavimas – tvarkingas, estetiškas, nepaslepiantis gyvenimo, bet ir pernelyg neišduodantis. Nors purtausi nuo visokių blurų ir kitų siūlomų fonų, kartais norėdavau nematyti kitapus ekrano esančių buities chaosėlių. Kai progai lėmus susitikau gyvai su tik per nuotolį matytais studentais, jie man sakė: kaip gera žinoti, kad jūs ne holograma, o aš galvojau: kaip įdomu jus matyti judrioje ir triukšmingoje miesto aplinkoje, o ne tuose miegamuosiuose, kaip įdomu jus pažinti matant gyvą kūną ir jo plastiką, o ne statiškus vaizdus ekrane ir kambariuose už nugaros. Kalbant apie juos, manau, kad lengviausia buvo knygų žmonėms, juk nori nenori, kad ir kokiu kampu pasisuktum nuo darbastalio, vis tiek regos lauke bus knygos. Per šiuos pandemijos metus bibliotekų ir knygų spintų prisižiūrėjome užtektinai, užsienio žiniasklaida ne kartą bandė iškoduoti žinias iš knygų nugarėlių, transliacijose šmėžuojančių už garsių žmonių nugarų. Ne kartą buvo prabilta ir apie knygų režisūrą – retais kartais ir aš, sulaukusi pastabos, kad kiek jau ten ta Undinė Radzevičiūtė ar Aidas Marčėnas gali taip ryškiai mano lentynose šviesti, prieš kai kurias vaizdo konferencijas perdėliodavau knygas, retais kartais sąmoningai siųsdama vieną ar kitą signalėlį. Dar teko girdėti priekaištų, kad čia specialiai demonstruojamės su tomis knygomis, į ką beliko tik gūžčioti sakant, kad tikrai kitos geros vietos, kur būtų patogu sėdėti ir nesimatytų kasdienės buities kampų, tiesiog nėra, nes toks jau darbas, kad darbo kambarys ir biblioteka yra viena ir ta pati namų patalpa.

Tačiau net ir šie pandemijos lemti viešumai manęs vis tiek neparuošė dalykui, kirtusiam iš pasalų, netikėtai ir jautriai – asmeninės bibliotekos fotografavimui ir kalbėjimui apie ją. Šią vasarą buvau kalbinama vienai rengiamai knygai apie knygų žmones, knygos rengėjos uoliai manęs klausinėjo apie nuosavą biblioteką, kaip ji kaupėsi, kaip sudėta, pagal kokią sistemą, kokie geros, mano lentynose pasiliekančios, literatūros bruožai. Tokie paprastučiai klausimai, priminsiu, būna sudėtingiausi, todėl nemenkai pajaukė jausmus, kuriuos galutinai sujaukė fotografavimas. Kai pamačiau tą visą foto įrangą, ne tik kad sutrikau, bet ir pasijutau mažne kaip fotografijos eros priešaušryje, beveik tikėdama, kad nufotografavus mano knygas, tuoj pat sunyks ir dalis mano sielos. Vis dėlto fotografės elgsena buvo pagarbi ir atidi, tai ne juodraščiams ir procesui telefonu fiksuoti greitieji kadrai, taikant kameros akį į keisčiausius ir intymiausius, natūraliai gyvenimo suklotus mano bibliotekos užkampius, kuriuos būčiau mielai paslėpusi nuo svetimos akies, deja, nebuvo galimybės.

Atlikus šią keistą bibliotekos pristatymo misiją, apėmė keisto nuovargio ir absoliutaus apsinuoginimo pojūtis, nes kito akys pilna aprėptimi pamatė tai, ką dabar mano skaitomas Rūtos Jonynaitės iš vokiečių kalbos išverstas W. G. Sebaldo Austerlicas (leidykla Baltos lankos) vadina „idealiu kraštovaizdžiu, vientisu paveikslu“. Mano kraštovaizdžiu ir mano portretu. Apie knygas kaip apie proto ir mąstymo kraštovaizdį rašė ir šiemet liepos pabaigoje miręs italų leidėjas ir rašytojas Roberto Callaso, mėgęs savo turimas knygas „aplenkinėti plonu šilkiniu popieriumi, vadinamuoju pergaminu“, kuris leidžia jas ne tik apsaugoti nuo senėjimo ar duoda jų savininkams atokvėpio nuo viršelių šurmulio, bet ir „pristabdo bet kokį intymumo ekscesą. Apsaugo nuo tų nemalonių situacijų, kai įžengus į kambarį žaibiškai perprantama, kartais vien iš nugarėlių spalvos ir grafikos tipo, iš ko suformuotas namų šeimininko mentalinis kraštovaizdis“ (Roberto Calasso, „Apie biblioteką“, iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė, in: Literatūra ir menas, 2020-11-06, nr. 19, in: https://literaturairmenas.lt/publicistika/roberto-calasso-apie-biblioteka).

Intymumo ekscesas ir mentalinis kraštovaizdis – raktažodžiai, parankūs įvardyti mano sutrikimą, nerimą ir tą persmelkiančio nuogumo pojūtį. Iš kur jis? Tikrai ne dėl to, kad turėčiau ką slėpti ar norėčiau pasirodyti kitokia nei esu. Gal tai tas knygos sakralumas, lemtas skaitymo kaip privatumo akto? Nors profesija jį ir baigia sumažinti iki minimumo. O gal šis nejaukumas dėl to, kad niekada nesu rodžiusi savo bibliotekos ir nesu apie ją kalbėjusi?

Iš karto pasakau: mano bibliotekoje nieko ypatingo, kaip galima įsivaizduoti, nėra. Manyčiau, tai įprastinė literatūrologės ir šiuolaikinės lietuvių prozos tyrėjos biblioteka. Joje, laimei, dešimtmetis knygų apžvalgų rašymo praktiškai neatsispindi, nes pastarąsias knygas jau daug metų skaitau tik el. formatais, kas gelbsti nuo visiško paskendimo knygų gausoje (neįsivaizduoju, kokio dydžio namai galėtų priglobti nepertraukiamus naujų knygų srautus). Manoji knygų dėliojimo sistema, taip masinusi minėtosios knygos rengėjas, yra itin paprasta: vienoje spintoje – verstinė literatūra, kitoje – teorinė, trečioje – lietuvių autorių, daugiausia prozos kūriniai, ir nedidukė ketvirta – gyvasis nesąmonių kampelis, kuriame telpa viskas, kas nedera kitur, nuo vaikystės nostalgijos ir praėjusių laikų pasijų. Visos knygos sudėtos pagal abėcėlę, išskyrus Ričardo Gavelio lentyną – joje knygos gula chronologiškai, o dabar jau vos išsitenka ir vertimai. Atskirą lentyną turi poezija, o meno knygos, albumai, iškiliųjų biografijos ir memuaristika gyvena kitame kambaryje.

Taigi, pakartoju, kad turiu visiškai niekuo neišskirtinę (tipinę lietuvės humanitarės) ir net ne itin gausią (sako, tokios net ir Jorge Luisas Borgesas, didysis bibliotekos metaforos kūrėjas, neturėjo) biblioteką. Darbinę, parankią ir patogią visoms veikloms išpildyti ir tekstams rašyti, joje net ir knygų su autografais vos kelios, ką jau ten apie retus ar bibliofilinius egzempliorius. Manęs nedomina konkrečios knygos konkretus leidimas, nors paveldėtas senelių knygas iš tarpukario ir pokario laikų ir esu išsaugojusi. Aš nesu bibliofilė, nes myliu knygas dėl jų turinio, o bibliofilai, kaip rašė Umberto Eco, nebūtinai: „Bibliofilas yra ne tas, kuris myli „Dieviškąją komediją“, o tas, kuris myli „Dieviškosios komedijos“ konkretų leidimą ir konkretų egzempliorių. Jis nori turėti galimybę jį liesti, sklaidyti, perbraukti delnais viršelį. Taip jis „kalbasi“ su knyga kaip su objektu, klausosi knygos pasakojimo apie savo kilmę, istoriją, nesuskaičiuojamas rankas, kurios ją lietė“ („Paliesti knygas“, in: Umberto Eco, Pape Satàn aleppe: Takios visuomenės kronikos, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 328–329). (Cha, aš vengiu čiupinėti knygas, nebemasina popieriaus, t. y. dažų kvapas, vis labiau džiaugiuosi pdfais, kurie nekvepia niekuo ir neerzina dažna popieriaus (ne)kokybe.)

Kai manęs paklausė, kaip komponavau biblioteką, pirmiausia prisiminiau persikraustymą – kai pagaliau persivežiau ir panakčiais į lentynas susidėliojau visas knygas, apėmė tikrasis persikraustymo jausmas, nors dar buvo nepervežti visi kiti daiktai. Nuo ko pradėjau dėti biblioteką? Žinoma, kad nuo Gavelio lentynos – patogiausiame aukštyje ir geriausiame matomume (ak, tie pirmieji gražiausi metai po disertacijos gynimo). Bibliotekos perkraustymas dovanojo galimybę pačiupinėti kiekvieną knygą, atrasti užmirštąsias, kurios sužadina viltį, kad greitai prie jų grįši, nors išties taip ir negrįžti.

Kiekvienąsyk skaitydama Radzevičiūtės Grožio ir blogio biblioteką įsigalvoju apie Walterį ir Aby Warburgą, biblioteką ir metodą, ir visada prisimenu Radzevičiūtės klausimą: „Viena iš bibliotekos knygų iškrinta iš loginės sekos. Kuri?“ Vietoj atsakymo išdavimo prisipažinsiu, kad esu senamadiškai paprasta, nes būtent todėl pasirinkau ne kokį įmantrų knygų dėliojimo metodą, o seną gerą ir darbui patogų abėcėlės principą, derantį ir su to paties autoriaus knygų išdėstymu chronologiškai. (Kiekvienąsyk išgirdusi apie knygų organizavimą pagal nugarėlių ir viršelių spalvas, pagalvoju, kad tie žmonės neskaito, jei renkasi interjero gyvinimą vietoj knygos radimo patogumo). Kad ir kaip vyras, šeimoje atsakingas už technologijas, bandė įtikinti naudoti kokią nors knygų katalogavimo programėlę, kategoriškai atsisakiau ir jomis nesinaudoju – būtų per daug darbo kiekvieną knygą nufotografuoti ir aprašyti, nors galbūt paieška sistemoje ir padėtų, bet kol tarp savo knygų sukuosi tik viena pati, ir kol dar nepaveda galva, tai viskas veikia, laikantis ir pačios banaliausios metodikos. (O kodėl filologų universitete nemoko bibliotekos organizavimo pagrindų?)

Kita vertus, tuščia jos, kai ištinka darbas ir gyvenimas – nebepamenu, kas sakė, kad ne mes esame knygų savininkai, tai jos savinasi mus ir gyvena pagal joms žinomus dėsnius. Pavyzdžiui, semestro metu knygos migruoja paskaitų teminėmis trajektorijomis, o net ir nedėstant jas sutvarkyti atrodo misija neįmanoma. Prieš fotosesiją bandžiau įvesti tvarką ir lengvai parežisuoti savo knyginį portretą, deja, knygos tvarkėsi taip, kaip joms reikia, užimdamos tuščias erdves ir tiksliai į jas įsisprausdamos. Būtent dėl to veikiausiai būtų neįmanoma suskaičiuoti, kiek knygų turiu, o tai man ir visai neįdomu – ką tai pakeistų? Jų vis tiek visada būtų netalpiai per daug ir kartu per mažai.

Apskritai biblioteka yra nedalomas darinys, apibrėžiantis turėtoją, išduodantis jo(s) polinkius, stiprybes ir silpnybes. Veikiausiai šis išdavystės momentas man ir įvarė tą strioką ir Callaso minėtą intymumo ekscesą. Kodėl? Nes mano biblioteka yra ne tik apie mane, bet ir apie mano atmintį, vieną slaptingiausių ir intymiausių mano egzistencijos ir tapatybės dalių. Galbūt net apie ją labiausiai, taigi ir apie nostalgiją. Biblioteka yra mano slėptuvė, mano komforto ir nusiraminimo zona, kurioje aš labiausiai esu savimi ir labiausiai namie, o tai viešai nerodytinos būsenos.

Galvodama apie asmeninės bibliotekos intymumą ir privatumą, negaliu negalvoti ir apie skaitymą, nes skaitymas man visada buvo, yra ir bus absoliučiai privati, o ne vieša veikla (viešai galiu tik ką nors pavartinėti arba greitosiomis permesti žinias). Galbūt dėl to nemėgstu, jei kas mane, išskyrus šeimą, mato rimtai skaitančią – juk skaitymas, kaip sako viena draugė, atleidžia veidą ir emocijas. Skaitydami mes krapštomės, muistomės, judame ieškodami patogesnės pozicijos (aš mėgstu „išsilankstyti“ neįprastomis pozomis), rakinėjamės veidą, kedename plaukus. Galbūt dėl šios priežasties man visąlaik buvo gyvas vargas ką nors skaityti, kaip ir dirbti, bibliotekose. Pirmiausia dėl to, kad ten reikia tvarkingai sėdėti prie stalo. Antriausia, aplinkui pilna kitų, leidžiančių garsus. Tad geriausia skaityti namuose, toje kuklioje, bet nuosavoje bibliotekoje susirangius ant sofos. Šiuos nepomėgius papildo ir dar vienas – nemėgstu knygų skolinti, kaip ir nemėgstu bibliotekos knygose matyti kitų skaitymo pėdsakų. Jie mane blaško, nes dažniausiai skaitau su konkrečia užduotimi ir seku jos pėdsakais. Nors nuosavose knygose galiu daryti ką noriu, vis tik pastabas labiausiai mėgstu žymėtis ant atskirų lapelių, nes knygų paraštės tam retai pakankamos, o pastarųjų metų knygų dizaino mados išvis pamiršo, kam ir kodėl reikalinga paraštė. Jų ten tiesiog nėra. Galbūt dėl to vis prasitariu, kad nėra patogesnio žymėjimosi už pasibraukimus ir pastabų formulavimus skaitymui skirtose platformose Adobe Acrobat ar iBooks. Tai išgirdusios mano kalbintojos ir fotografė kiek nusivylė, kad tikrasis Čerškutės biblioteką simbolizuojantis ir jos turinį saugantis daiktas yra pilkame dėkle besislepiantis iPadas.

Ar esu perskaičiusi visas lentynose ir pakampėse turimas knygas? Žinoma, kad ne, ir nuoširdžiai norėčiau pamatyti žmogų, visas turimas perskaičiusį, nes tokių nepažįstu. Galvodama apie neperskaitytas knygas, kurių didžiosios dalies turinį žinau iš sąsajų su kitomis, visada grįžtu prie Eco, sakiusio, kad perskaitytos knygos yra mažiau vertingos nei neperskaitytos, nes privati biblioteka yra ne priedas prie ego auginimo ir raiškos, o tyrinėjimų įrankis. Ir tai gryna tiesa, juk jau minėjau, kad manoji biblioteka yra darbinė – du trečdaliai turimų knygų tarnauja darbui ir žinioms, ir tik mažas trečdalis man pačiai ir pomėgiams. Tad pasitelkiant Eco terminą, skirtą neperskaitytų knygų kolekcijai, turiu ne tik biblioteką, bet ir antibiblioteką, pastarąją gal net labiau.

Ar mano asmeninė biblioteka išduoda, kad myliu knygas? Ir taip, ir ne. Nes meilė knygai kaip daiktui, gulančiam į lentyną (užimančiam vietą ir renkančiam dulkes), sėkmingai blėsta, bet meilė knygoms kaip universaliai bibliotekai, vadinamai literatūra (J. Hillis Millerio frazė), tikrai yra. Kitaip tariant, myliu literatūrą, nes ji yra biblioteka. O kas yra asmeninė biblioteka? Tikroji asmenukė, išduodanti beveik viską, todėl veik visiems ir nerodytina. Taip, aš vis dar kiek gailiuosi, kad apsinuoginau ir pasidaviau puikybei pasakoti apie savo knygas, leisti jas kitiems čiupinėti ir fotografuoti. Vietoj visų savo bibliotekos nuotraukų dabar tenkinčiausi nuoroda į vieną garsiausių Borgeso tekstų „Babelio biblioteka“ (Jorge Luis Borges, Fikcijos, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 59–67), ir dar pridurčiau trumputę sakinio iškarpą iš Álvaro Enrigue romano Staigi mirtis (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, išleido Rara) trylikto puslapio: „tikrasis menas yra gebėti skaityti“. O ar turimos knygos tai išduoda – tai jau tema kita.