2020 m. lapkričio viduryje, annus horribilis artėjant link kalendorinės pabaigos, Lietuvos leidyklų sąrašą papildė rara avis – leidykla Rara. Ją įkūrė knygyno „Eureka!“ angliškojo asortimento kuratorius Benas Arvydas Grigas, nauja veikla turiningai papildęs pastaraisiais metais aktyviai veikiančių ir įdomius skaitinius pasiūlančių mažųjų leidėjų, tokių kaip Apostrofa, Hubris, Odilė, Phi knygos gretas.
Savo internetiniuose namuose leidykla prisistato kaip siekianti „atrasti neįprastus, autentiškus, reto gerumo kūrinius ir pristatyti juos lietuvių auditorijai. Rara ieško literatūros, kuri pakyli, sudrebina, virpina širdį arba krutina smegenis“. Kitaip tariant, naujos nedidukės leidyklos išskirtinumas – (kol kas) tik verstinė literatūra, ta, kuri pirmiausia užkabina paties leidėjo širdį, ir kurios kiti leidybinio lauko žaidėjai nesiima leisti dėl nišinio skonio – literatūrinio gurmaniškumo, reikalaujančio lėto ir įdėmaus skaitymo arba pasidavimo netikėtiems tekstinės tikrovės įtrūkiams.
Pusmetį veikianti leidykla jau išleido septynias knygas, iš kurių pirmosios dvi, nužymėjusios veiklos pradžią, įtrauktos į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skelbiamus metų verstinių knygų sąrašus. Į 2020 m. išleistų šiuolaikinės grožinės literatūros vertimų sąrašą įtrauktas Césario Airos romanas Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas, kurį iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Į literatūros klasikos vertimų sąrašą pakliuvo Vladimiro Nabokovo Pninas, kurį iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys.
Toks pirmųjų knygų pasirinkimas, anot paties leidėjo, nebuvo sąmoningai suplanuotas, kita vertus, pasirinktieji Nabokovo ir Airos kūriniai „visai gerai atspindi mano sritį: Nabokovas – klasikinę literatūrą ir spragas, Aira – šiuolaikinę literatūrą ir nišas“1. Galvojant apie verstinių knygų sąrašus, spėčiau, kad didžiausia intriga laukia kitąmet – vien jau iš šiemet pasirodžiusių keturių knygų akivaizdu, kad Rara pati sau susikurs nemenką konkurenciją dėl vietų geriausių verstinių knygų sąrašuose. Žvalgant ne juos, o kiekvienos Raros išleistos knygos pabaigoje pateikiamą esamų ir būsimų leidyklos knygų sąrašą, atrodo, kad 2021 m. skaitytojų iš viso laukia vienuolika knygų, veik kas mėnesį po naują, o tai, praktiškai vieno žmogaus leidyklai, didelis skaičius.
Naujos leidyklos atsiradimas džiugina ir skaidrina gyvenamus keistus laikus ne tik savo literatūrine atranka, bet ir Rara leidybine koncepcija, kuri pirmiausia yra asmeninė leidėjo ir smalsaus skaitytojo Beno Arvydo Grigo laikysena: „Tai, ką ketinu versti ir leisti, būtent ir yra mano, kaip skaitytojo, meilės ir preferencijos“2.
Rara yra pirmoji leidykla Lietuvoje, numeruojanti savo knygas ir taip kurianti unikalią literatūrinę kolekciją, kurią kaupti siūlo ir savo skaitytojui. Ji bene viena pirmųjų pasiūlė ir savo knygų prenumeratą. Visos iki šiol publikuotos knygos yra ne pačios didžiausios apimties, su mažais viršijimais, iki 200 puslapių. Apimtis puikiai pritinka prie pasirinkto vis dar Lietuvoje reto grožinės literatūros formato – minkštų viršelių ir orientacijos į kišeninį formatą, kad knygą būtų patogu nešiotis ir esant laisvo laiko properšai paskaityti. Įsidėmėtinas ir Raros knygų dizainas, jį kuria knygų dailininkas Linas Spurga jaunesnysis. Leidinių maketas, formatas, viršelių spalvos – viskas liudija pagarbą tekstui ir skaitytojui, nesivaikant pigių, dėmesį gaudančių triukų. Minėtinos išsamios, gerai parašytos, arti literatūros esančios knygų anotacijos, vengiančios reklaminių šūkių, ir tikrai girtinas kiekvienos knygos pabaigoje esantis atskiras puslapis „Apie autorių / apie autorę“. Jis reikalingas, nes Rara pasirinko iššūkį į mūsų kultūrą atvesti daug naujų ir dar neverstų autorių – eksperimentuojančių su literatūrine struktūra, kalba, siužetu, kuriančių kokybišką, kartais gal ir literatūriškai snobišką, bet įsimintiną literatūrą, taip ilgai buvusią už lietuvių kalbos sienos. Reziumuojant visus išvardijimus, paėmus į rankas Rarą knygą, tikrai justi, kad į ją įdėta nuoširdaus, o ne projektinio dėmesio ir meilės – toks knygų išglostymas nuo popieriaus, šrifto iki viršelio ir pagalbinių puslapių prieš atiduodant į skaitytojo rankas yra išskirtinė mažųjų leidyklų savybė.
Metų sandūroje mano socialinių tinklų bendrija buvo kupina Raros ir jos knygų rekomendacijų – pirmiausia tai darė ištikimi ir pastovūs Eurekos knygyno lankytojai, vėliau žinia išplito ir į kitus burbulus. Kiek prisimenu, sausio šalčiams spaudžiant, daugiausia rekomendacijų sulaukė pirmąkart lietuviškai publikuojamo Angolos rašytojo José Eduardo Agualusos romanas Bendroji užmaršties teorija (iš portugalų kalbos vertė Paulius Stasiūnas). Dėmesį patraukęs dėl teksto poetikos, užmaršties kaip išgyvenimo, susitaikymo su likimu ir savimi strategijos, įtaigiai išplėtotos svetimkūnių metaforikos ir romano pagrindinės herojės Liudos sąmoningo atsiskyrimo nuo pasaulio – jis pandemijos kasdienybėje, kad ir metaforiškas, bet regėjosi iki skausmo pažįstamas, kaip ir baimių persmelkimai. Iš skirtingų veikėjų perspektyvų sudurstytas ir kartais poezijos pertraukiamas tekstas pasakoja, kaip Angolos istoriją kūrė skirtingi žmonės, kaip asmeninius likimus lemia subtili atsitiktinumo architektūra, prie kurios prisideda netikėčiausiais būdais veikiančios atmintis ir užmarštis.
Šis Agualusos romanas, po metaforų sluoksniu pasakojantis apie Angolos pilietinį karą, trukusį 27 metus ir nusinešusį pusę milijono gyvybių, vis dėlto nėra toks smurtingas, nors ir galėtų toks būti, palyginti su vasario pabaigoje išleistu meksikiečių rašytojos Fernandos Melchor romanu Uraganų sezonas (iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė). 2017 m. Meksikoje išleistą romaną pasaulyje išgarsino pernai pasirodęs vertimas į anglų kalbą, kuris lėmė romano skaitomumą ir matomumą – Uraganų sezonas buvo trumpajame International Booker Prize ir ilgajame National Book Award for Translated Literature sąrašuose.
Tai gan britkios vaizdinijos, žmonių vidinių juodumų ir iš jų kylančių smurto ir mačizmo (Melchor atskleidžia, kaip jis būdingas ir moterims; moterų smurto prieš moteris linija romane žiauri) pertvinkęs pasakojimas, įkvėptas tikro aistros nusikaltimo, įvykdyto 2012 m. Verakruse. Ilgus metus tiriamąja žurnalistika užsiėmusi Melchor pabūgo vykti į įvykio vietą apklausti liudininkų, tad tariamą apklausos schemą ji sukūrė savo romane, kuriame, įkvėpta Trumano Capote’s Šaltu krauju, savitai sužaidė Ryūnosuke Akutagawos rašiomonine pasakojimo schema, kuriai būdingas nesutampantis įvykių variantiškumas ir atvira pabaiga. Istorija, kaip ir pridera, prasideda nuo lavono – drėkinimo kanale randamas Raganos kūnas – siekis išsiaiškinti, kas ją nužudė, veda skaitytoją per atskirus romano skyrius, kurie yra skirtingų veikėjų gyvenimų išklotinės ir įvykių versijos, besipinančios į sunkiai išpainiojamą smurto, skurdo, sekso ir kvaišalų kupiną mazgą. Kurdama liūdną ir šiurpią La Matosos miestelio gyventojų istoriją, Melchor Meksikos tikrovės tirštumą perkelia į kalbinį lygmenį – kalba čia sodri, tiršta ir tanki, be dialogų ir tiesioginės kalbos, kupina gašlumo, nešvankybių ir šnekamosios kasdienybės, neduodanti atokvėpio skaitytojui, įnėrusiam į herojų vidinius pasaulius ir garsiai neišsakomas mintis.
Šis keistas transformuotos tikrovės ir kalbinės vaizdinijos duetas yra savotiška Uraganų sezono šerdis, subtiliai fiksuota ir romano epigrafuose: „Jis taip pat atsisakė vaidmens / Šioj komedijoj kasdienėje; / Jo vieton galop stos kiti, / Jo esybė jau bus niekieno: / Užgimsta grožybė klaiki“ iš W. B. Yeatso Velykų ir „Kai kurie čia aprašomi įvykiai tikri. Visi veikėjai – pramanyti“ iš Jorge Ibargüengoitia Mirusių. Tikrų įvykių ir klaikios grožybės mišinį deramai „pakūrena“ Raganos figūra, atspindinti burtų, ritualų, tikėjimo antgamtiniais reiškiniais mastą, tokį didžiulį, ypač Meksikos provincijose, lemtą „vargo, nepritekliaus ir neišprusimo“. Romano veikėjų istorijos primena betikslių ir beprasmių gyvenimų išklotines, kurių lemtingi persiklojimai formuluoja retorinį klausimą: ar galima pradėti naują gyvenimą ir ištrūkti iš savo pragarų?
Melchor savo kūryba suteikia balsą skurdo ir smurto paveiktiems žmonėms, stengdamasi parodyti, ką reiškia gyventi subyrėjusioje šeimoje, šalyje, kurioje nėra tau vietos, ir pasaulyje, kuris skęsta. Tokia negandų triada būdinga visiems Uraganų sezono herojams, ir geresniems, ir blogesniems cabron ir cabrona, tačiau ryškiausiai išsiskleidžia Luismio paveiksle, kuris kupinas tramdomo įniršio ir gyvenimo nemokant „nieko kito kaip kruštis ir būti krušamam“. Tai sunkiai valdomų prigimtinių instinktų knyga, primityvumo ir skausmo siūlais prisirišusi prie tikrovės, grynaisiais pavidalais iliustruojanti Eros ir Thanatos neišskiriamumą. Per visą romaną ieškotas Raganos lobis galiausiai paaiškėja buvęs ne auksas ir ne deimantai, „tik veriantis skausmas, niekaip neišsisklaidantis“. Būtent todėl šis romanas yra tragiškas pasakojimas apie neišmylėtuosius – augusius ir gyvenusius su seksu ir smurtu, bet be meilės ir šilumos.
Pastarosios, meteorologiniu aspektu, trūko ir balandžio 26-ąją – tądien, kai baiginėjau šią apžvalgą, o Rara skaitytojams pristatė savo septintąją knygą ir antrąją jau minėto argentiniečių rašytojo Césario Airos. Turiu prisipažinti, kad taupūs, bet tapybiški Airos tekstai man asmeniškai yra vienas įdomiausių pastarųjų metų literatūrinių nutikimų ir atradimų. Pažintis su jo kūryba prasidėjo nuo Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimo – sufikcinto pasakojimo apie XIX a. pirmos pusės vokiečių tapytojo Johanno Moritzo Rugendas ekspediciją į Lotynų Ameriką ir kelionę mistiškomis Argentinos platybėmis ir tuštumomis. Šį savotišką kelio romaną netikėtai perkerta neįprastas Rugendą ištikęs nutikimas, kuris pasuka hiperrealistinį Airos pasakojimą į siurrealistinius pasažus. Skaitant šį tekstą įdomu stebėti, kaip Aira reflektuoja anuometines Alexanderio von Humboldto teorijas ir tuometį meno ir tikrovės santykį, kaip romanas, pasakojantis apie realistinę peizažinę tapybą, diskutuoja ir su XIX a. realistine literatūra, ją subtiliai atkartodamas.
Perskaičiusi šią nedidukę 99 puslapių knygelę, ilgam pasinėriau į Airos literatūrinį pasaulį, originaliai derinantį hiperrealizmą ir siurrealizmą. Ne mažiau intriguojanti pasirodė ir paties rašytojo laikysena – veik visuose skaitytuose pokalbiuose Aira pabrėžia, kad yra rara avis, vienas tų keistų ir retų rašytojų, kuriam neabejotinai buvo lemta būti rašytoju, nes tikrai patinka rašyti ir jis tuo mėgaujasi. „Rašymas yra mano laisvė, kur negaunu jokių nurodymų, net iš savęs“, – sako rašytojas, kiekvieną rytą dešimtą valandą su rašaliniu parkeriu ir bloknotu einantis į artimiausią kavinę, kur užsisako espreso ir rašo, ne daugiau nei valandą ir ne daugiau nei vieną puslapį. Grįžęs namo tą puslapį perrašo kompiuteriu ir atsispausdina, palikdamas jį sau, o pats eina gyventi gyvenimo. Taip kasdien parašydamas po puslapį per metus rašytojas parašo du tris romanus, mat jie visi yra trumpi (Airai priklauso garsi frazė: „Kuo storesnė knyga, tuo mažiau joje literatūros“) ir būtent jų apimtis lemia tą įsimintiną kūrybinį skaičių – net pats autorius nesuskaičiuoja, ar jau parašęs 80, 100 ar 120 romanų. Kita vertus, gal konkretus skaičius ir nesvarbu, kai Aira moka įtikinti, kad kiekviena istorija pati savaime yra knyga.
Antroji Airos knyga lietuviškai – 1987 m. vasario 13 d. baigtas rašyti ir 1990 m. išleistas romanas Vaiduokliai (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė). Tai vienos dienos, gruodžio 31-osios, istorija, vykstanti Buenos Airėse, Chosė Bonifasijo gatvės 2161 name, kuris vis dar nebaigtas statyti ir kuriame gyvena sargo čiliečio Raulio Vinjaso šeima (subtili imigrantiška linija, ryškinanti čiliečių skirtumus nuo argentiniečių). Šventinės dienos šurmulyje statybvietėje lankosi būsimų butų savininkai, bandydami įsivaizduoti čia būsimą laimingą gyvenimą. Jiems išvykus stoja tvanki siesta, kuri yra ideali erdvė skaitytojui susipažinti su svarbiausiais romano veikėjais – Rauliu, jo žmona Eliza, jos nesantuokine dukra Patre ir keturiais mažyliais: Chuanu Sebastianu, Blanka Izabele, Ernestu ir Žaklina. Ir, žinoma, vaiduokliais. Jų pasirodymas romano scenoje netikėtas, bet Airai būdingas – visiškai realistiniame vis dar statomo namo peizaže lyg iš niekur nieko prasklendžia vienas kitas vaiduoklis, kurių karščiui kylant ir savo tirštumu prislegiant aplinką vis daugėja. Vakarėjant daugėja ir Vinjaso šeimos svečių, pamažėle ima įsisiūbuoti tiek jų, tiek vaiduoklių naujametiniai vakarėliai, o artėjant metų virsmui, tai didžiajai vidurnakčio šventei, istorija netikėtai padaro salto.
Šiame romane, kaip įprasta Airos kūrybai, nėra pirmojo asmens pasakojimo, jis rašytojui atrodo pernelyg paprastas, tad pasirenkamas trečiojo asmens kalbėjimas, apsaugantis nuo prikišamo psichologizavimo ir rodantis skirtingų veikėjų perspektyvas. Įdomiausia jų – paauglės Patrės, į kurios sapnus Aira sudeda realizmo ir siurrealizmo sampynas, enciklopediškus pasažus ir pirmąsias gyvenimo refleksijas. Patrės figūra nužymi trapų perėjimą iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį, kurio sklandžiam įveikimui reikia vyresniųjų dėmesio ir palaikymo, ne moralais ir komentarais, o gebėjimu „pasikalbėti ir duoti atsakymų, kurių jai šitaip reikėjo“.
Savo veikėjus įkurdindamas nebaigtame statyti name, Aira sukuria sceną egzistencijos teatrui, per kurio plazdančias formas ir sklandančius vaiduoklius priartėjama prie gyvenimo vertikalaus ir horizontalaus išsluoksniavimo, per architektūrinę priešpriešą ùžbaigta vs. neùžbaigta aptariamas perėjimas nuo laiko prie erdvės, taip galiausiai prisikasant prie bene svarbiausio romano klausimo: „O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra?“ Vaizduotės chimerų lengvai kamuojama Patrė turi unikalų pojūtį, kad tikrovė yra visur, todėl ji netrunka suprasti, jog menas, kuriame „beveik išnyksta tikrovės apribojimai, kuriame tarp to, kas užbaigta, ir to, kas neužbaigta, nėra skirtumo, kuris tampa realiu menu akimirksniu, be jokių vaiduoklių“, yra ne kas kita, o literatūra.
Taigi simboliška, kad Raros knyga 007, Airos romanas Vaiduokliai yra tarsi slaptasis literatūros agentas, dar kartą primenantis, kas yra literatūra ir kaip joje skleidžiasi subtilūs bei daugiasluoksniai meno ir tikrovės santykiai. Simboliška ir tai, kad Airos kūrybą Lietuvoje leidžia maža leidykla, mat rašytojas nesyk yra tvirtinęs, jog mėgsta mažus leidėjus, kurie neužsiima didiesiems būdinga reklamine prostitucija, nes knyga nesiūlo pati savęs skaitytojui, o ragina ją atrasti. Baigdama šį tekstą, aš, be abejo, raginu atrasti Rara leidyklą ir jos leidžiamas knygas, kurios gryniausiais pavidalais išmoningai narsto literatūrinę problematiką, taip išvengiant tų varginančių madingų temų, ideologinių problemų ir kitų bestselerinėms knygoms būdingų negalavimų.
1 „Naują leidyklą įkūręs Benas Arvydas Grigas: Nežadu išleisti knygos jos neskaitęs ir ja netikėdamas“, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nauja-leidykla-ikures-benas-arvydas-grigas-nezadu-isleisti-knygos-jos-neskaites-ir-ja-netikedamas-286-1418868?copied.
2Ibid.
