„Esu sakinio eilinis. Sakinyje mano laisvė ir mano išsigelbėjimas. Teksto korpuse – mano prapultis. Manoji mūza – sakinio bitė. Kokia ji menka, palyginti su didžiųjų amžiaus provokatorių dinozaurais! Kol galiu parašyti sakinį, tol esu gyvas. Arba taip: esu gyvas, nes galiu parašyti sakinį. Jam ir meldžiuosi. Atšliaužusiam iš pulsuojančio mano atminties kraterio. Ir vėl į ją nužengiančiam. Dievo siųsta eilutė ir mano kuklus komentaras. Sakinio egzegezė. Sakinio egzema“ („Sakinio kloaka“, [1995], in: Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 177).
Išrašau šitą pastraipą, kurią kasmet perskaitau paskaitose apie šiuolaikinės lietuvių eseistikos pradžią – Rolando Rastausko eseistiką, 1989–1990 m. prasidėjusią Atgimime, nuo 1993 m. dešimtmetį 3-4 kartus per mėnesį (kultinės) skilties „Kitas pasaulis“ pavidalu šeštadieniais spausdintą Lietuvos ryte, nuo 2005 m., „Kitam pasauliui“ tapus „Privačia teritorija“,dešimtmetį publikuotą Verslo klasėje.
Išrašau ir suvokiu, mielasai Ro, kad amžinai likai gyvas savo išskirtiniuose, gracinguose ir stilinguose, tiksliai diagnozuojančiuose ir skaudžiai geliančiuose, konteksto ir detalės zoomą beveik tobulai išbalansuojančiuose sakiniuose. Tuose, kurių pločio ir apimties, pasaulio ir būties išmatavimų niekas kitas nemokėjo taip gracingai nubrėžti, niekas kitas niekada taip nemokėjo parašyti, už kurių eleganciją ir jų visą korpusą, tą „žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje“2010 m. buvai apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Tą 2024 m. rugsėjo 5 d. priešpietę, kai pasiekė žinia apie tavo mirtį, buvau pagaliau prisiruošusi ir ką tik atidavusi juvelyrui išpainioti ilgokai auksinės grandinėlės nepuošusį mazgą, beveik identišką, beje, tą paskutinį mūsų šeštadienį pastebėjau ir tavojoje.
Rugpjūčio 31-oji, Knygų aikštė, Apostrofos, arba, kaip taikliai ir amžinai įrašei Trečiajame tome (2015), Leidėjos Giedrės „Apostrofos“ Kadžiulytės stendas. Ir mudu prie jo, daugiausia besikalbantys apie akinius, teatrą ir Varšuvą. (Beje, pirmą ir paskutinį kartą per penkerius Knygų aikštės metus susitikome joje, nes pagaliau buvai vilnietis, tokios geros ir giedros nuotaikos, saulė, vasara, šortai, etc.) Ko gero, su niekuo daugiau gyvenime nesu taip aistringai ir rimtai aptarinėjusi optikų ir akinių, skirtumų tarp Alexander McQueen ir Tom Ford rėmų, patogaus sėdėjimo ant nosies ir kitų komfortingo akinių nešiojimo aspektų (tą Fordą jau post mortem įdėmiai apžiūrėjau nuotraukose iš skaitymų MO, į kuriuos per visus tos dienos ir šeiminių sūkurių rūpesčius jau nebevaliojau ateit…). Paskui nuo akinių perėjome prie teatro ir Varšuvos – juk pavasarį drauge, kelių eilių aukštumu „Nowy teatr“ žiūrėjome premjerinį Krzysztofo Warlikowskio spektaklį Elizabeta Kostelo. Septynios paskaitos ir penkios moralės pasakos. Spektaklį, kurio centre – J. M. Coetzee’s sukurtas personažas, Elizabeta Kostelo, keičianti pavidalus per visą spektaklį, kuris yra nusilenkimas literatūrai ir personažui. Tą balandžio 18-osios beveik vidurnaktį greta stovėdami rūbinėje ir laukdami paltelių tylėjome, buvo per daug visko, kad iškart pultume apkalbėti. (Atmintyje lieka kadras: tu įeini į „Nowy teatr“ iš Madalińskiego gatvės, aš iš vidinio kiemo, durys automatiškai atsidaro ir užsidaro, visiškas kinas, nes mes tik dviese.) Užtat apkalbėjome dabar, paskutiniąją rugpjūčio dieną, apie tai koks puikus spektaklis, koks puikus Chyra, apskritai kokie visi ten puikūs. Absol klasė! – pakėlei įprasta maniera pirštą. Išsitarei, kad būtinai atvažiuosi pažiūrėti antrą kartą, kol nenumirė Maja Komorowska.
Dabar galvoju, gal savaip lemtinga, kad paskutinis mūsų pokalbis, kuriuo vėl naujai sustygavome santykius, buvo apie teatrą, tą erdvę, kurioje daugiau mažiau sutarėme, o jeigu ir nesutarėme, tai ne taip aistringai. Įdėmiau perkračiusi atmintį suprantu, kad apie literatūrą, ko gero, gyvai kalbėjome mažiausiai (daugiausiai vis dėlto apie žmones, gyvenimų aplinkybes ir detales), nors dėl jos, dėl tavosios Venecija tiesiogiai (2021), nesikalbėjome pastaruosius porą metų. Mums abiems skaudėjo ši knyga, tik apie skirtingus dalykus. (Manei, kad aš tavo Venecijos heiterė, bet gi tikrai ne, tiesiog ta teksto korpuso prapultis, tie keli neskanūs ir negražūs sakiniai, tikrai žinai kurie ir kurių negaliu atleisti tokio kalibro sakinio estetui.) Vis dėlto šiųmetės knygų mugės šeštadienį, po Verkiančios bronzos (2024)pristatymosenkant lankytojų ir autografų srautams, prie apvaliojo Apostrofos stalo galiausiai nuvargusiai, bet tikrai įsikibai į delną ir pasakei, kad visa tai niekai, Jū.
Bandau atsekti, kada ir kaip susipažinome. Regis, į RoRa orbitą įšokau labai pavėluotai vėlai, naujojo tūkstantmečio pirmojo dešimtmečio pabaigoje, kai Facebookas buvo visai kitas reiškinys nei dabar (mintyse girdžiu Rolando absol). Prisimenu berods 2010 m. sausio pabaigoje per baisingus šalčius vykusį RoRa ir Gotesmano pasirodymą Profsąjungų rūmuose, kuriuose vienas kitam sąmoksliškai delikačiai nusilenkėm, o vėliau prasidėjo kasmetiniai ritualai ir momentai, dažniausiai per Vilniaus knygų mugę, o kartais ir per Šiaurės vasarą (neužmirštamas epizodas iš 2016-ųjų rugpjūčio, kai diskretiškai buvau pakviesta į kambarį Tyloj įvertinti Biržų škurlyne už jau pamirštai juokingus pinigus nukautą „Burberry“ lietpaltį). Žinai, keista, kad vienintelis miestas, kuriuo drauge vaikštinėjome, buvo listopadinė 2015-ųjųVaršuva. Visą kitą laiką daugiausia susitikdavome neįvietintose ir besielėse erdvėse – Litexpo per knygų muges ir Facebooke.
2016 m. Vilniaus knygų mugės tema buvo „Personažas ieško autoriaus“. Tąsyk pavyko prikalbinti nedėkingos temos diskusijai „Rašytojas kaip personažas“. Sutikai iškart, cituoju 2016 m. sausio 18 d. 15:29 gautą laišką: „Na, man tai artima ir nesunki tema. Nūdienos mūsų raštijoj personažais save yra pavertę vos keli autoriai: ankstyvasis eseistinis Kunčius, be abejo, Staponkutė, gal kiek Radvila, na ir RoRa. Kitų kažkaip nematau. Tiksliau – tam įdomumo lygyje nematau. Todėl viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo“.
Išties, Ro, su tavimi visada buvo galima patirti, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Kiek daug, cituojant tavo nemėgtą Ričardą Gavelį (vis dėlto „iš Gavelio“ – ne kartą traukei tiek dėl jo, tiek dėl Stasio Eidrigevičiaus per dantį), turėjai vidinių gyventojų: Rolandas Rastauskas – RoRa – Poetas Griuvėsis – Autorius. Dramaturgas – poetas – eseistas –
vertėjas – prozininkas. Docentas. Meno tarybos pirmininkas. Dramų skaitymo draugijos Palangoje įkūrėjas (drauge su Herkum Kunčium ir Vytautu Balsiu).
Dabar net nustembu, kad mūsų korespondencija po 2016 m. knygų mugės, kur be minėtos diskusijos dar buvo ir įsimintinas Trečio tomo pristatymas, buvo apie teatrą (kaip tik tada dirbai Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu, buvo daug aptartinų reikalų), Varšuvą (nueik į Prancūzų g., ten geras indų restoranėlis), kasdienybę (Jū, kas krikščioniškesnio? Aū!), kelionių autobusais pavojus ir vyšniuvkos vaidmenį (kaip avangardiškai mes dar 2016 m. rudenį nutarėme, kad šaltuoju metų laiku reikia važinėti tik su namordnikais, kai figūrantai aplinkui be perstojo čiaudi), vėliau sekė tamsioji ir gryniausioji gyvenimo pusė: Viktorijos Ivanovos, Eimunto Nekrošiaus mirtys (tavąjį rytas baisus, išgirdus žinią apie Nekrošiaus mirtį, skolinuosi dabar jau taviškės faktui). Vėliau – filmų ir knygų sąrašų nuorodos, ilgoka tyla ir 2020 m. lapkritis. Bandymas suorganizuoti didžiulį interviu be jokios progos Naujajam Židiniui-Aidams. Iki šiol siaubingai gaila, kad interviu neįvyko, nes, kaip visada, nebuvo laiko: Norėtųsi į kai ką tokia proga atsakyti pačiam sau – tai reikalauja laiko. Taigi mano klausimai liko, o tavasis dedlainas nerealus dabar jau persikėlė į kitą nerealumo ir amžino neįgyvendinimo lygį.
Žinau, kad numanomus atsakymus galima rasti visuose tavo foliantuose, pasisakymuose, pokalbiuose ir net meniu (Knygų restorano „Pas RoRa“ tarptautinio tinklo Literatūros meniu paserviruoja Google su nuoroda į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos puslapį), bet. Labiausiai gaila, kad likome neapkalbėję mūsiškės eseistikos ir autofikcijos, esė žaidybiškumo, apskritai šiuolaikinės prozos, flâneur ir flâneuse skirtybių, poetėjimo įtaigos, galiausiai to Lenktynių aitvaro ženklo – ar tikrai jis liko, kaip kad rašei Bermudų trikampyje (2011), „neatplėšiamu svarmeniu prie kojos“? Jetau, daugybė dalykų dar liko neapkalbėti, Ro. Nes visada atrodė, kad RoRa pasaulis ir gyvenimas turi tik pradžios datą.
Štai, Ro, blemba, pasakoju čia visokius niekus, banalios kasdienybės detales ir trupinukus, kurių trūks, nes jau pasigesta, ir lieku nepasakiusi to, kas svarbiausia: kad Rolandas Rastauskas buvo kūrėjas su įsimintinu literatūriniu stažu, prasidėjusiu legendiniu debiutu septyniolikos 1972 m. su pjese Lenktynių aitvaras, pastatyta Jaunimo teatre (režisierius Gintas Žilys). 52 metai!
Rolandas Rastauskas buvo ištisa lietuviškosios esė istorija, kitas lietuvių literatūros pasaulis, privati lietuvių prozos teritorija. Buvai beveik pirmasis sugrąžinęs privatumo dimensiją lietuvių literatūron (visada pabrėždavai ir tekstuose ryškindavai tą privataus kranto žmogaus žiūrą). Nuo tavęs reikia skaičiuoti lietuvių eseistikos istoriją.
Buvai unikalus ir vienintelis, niekaip nepakartojamas poezijos skaitymo būdas (kaip džiaugiuosi, kad prieš kelias vasaras į namus pakliuvęs, bet taip Arkadijui Gotesmanui ir neperduotas tavo Metimas (2006)liko negrąžintas Leidėjai).
Taip, buvai sakinio eilinis, mokėjęs būti tame sakinyje neeiliniškai – aristokratiškai, stilingai, elegantiškai, gracingai. Tą RoRa mirties, rugsėjo 5-osios dieną, keliskart girdėjau žodį „dendis“, bet manding būtent juo RoRa niekada nebuvo. Jis pats tikriausias aukščiausio lygio snobas, beveik nepastebimai keitęs vidinių gyventojų kaukes, žaižaruojančio proto intelektualas ir nepranokstamas kalbos stilistas. Žodžių grafikas (pastaraisiais metais ir veidaknygės grafitininkas, po kurio laiko staigiai pašalindavęs pernelyg išdavusius artefaktus), suformulavęs vieną geriausių stiliaus apibrėžimų – „gelmės atspindžiai paviršiuje“. Autentiško aristokratizmo atstovas, taigi ir kosmopolitas („Kosmopolitas – egzistencinę traumą patyręs aristokratas“; Kitas pasaulis, p. 388). Vienintelis šiuolaikinės lietuvių literatūros, galimai, ir kultūros flâneur. Iš tikrai ano, fin de siècle, laiko, keliavęs po pasaulį sau, žinių absorbcijai ir erdvių sklaidai. Bet tik savųjų erdvių! Nepertikrinamų kitiems (kuriozas apie tai Verkiančios bronzos 19 puslapyje, ir išvada: Todėl netikrinkit tekstų gyvenimu, mergaitės ir berniukai! Gyvenimą tekstais – labai prašom.
Rastauskas turėjo savo unikalių judesių, teatrališkos plastikos (stilius jam buvo ir teatralizuotas elgesys), žodžių, nepakartojamų ir nenusavinamų: biografijos partneris, literatūros treneris. Mirties fakto akistatoje paaiškėjo, kokiai didžiulei bendruomenei ir pats RoRa buvo treneris, ir kokiai išskirtinei – partneris. Nelengvas, neminkštas, nesugaunamas, nepaklusnus. Vaikščiojęs vienas. Nuostabiai mokėjęs pasprukti. Iki pat gyvenimo pabaigos už viską mokėjęs vienatve. Turėjęs nepakartojamą ir niekaip nepamėgdžiojamą life-style. Modernistas, o ne avangardistas, kaip išsitarė viename interviu. Cituojant Alfonsą Andriuškevičių: smart and stylish. The proper author. (Laike po 2024 m. rugsėjo 5 d. norisi pridurti – ir the proper death.)
Man visada patiko tavo esė struktūravimas, ir dabar suprantu, kad mūsų bendravimas visada buvo kaip ta tavosios esė paskutinioji dalis – trumpa, bet koncentruota. Visada atrodė, kad dalyvauju tik išvados dalyje, paskutiniojoje. Ir tai buvo, tariant tavo žodžiais, nais indyd.
Per šitas dienas po mirties žinios tinkluose vis klaidžioja tavo tekstai, Ro. Įdomu, kad daugiausia poezijos ir dramaturgijos. Aš pirmiausia pasirinkau atsisveikinti su tavimi žiūrėdama tą vienintelį, beje, kasmet studentams rodomą filmą, kuriame esi – Vaikštūnas RoRa (rež. Dalia Kutavičienė, 2006). Kaip grakščiai jo pabaigoje mojuoji ir kaip ryžtingai nueini. Paskui, žinoma, grįžau prie tavųjų esė – vartau paskutinįjį tomą Verkianti bronza (2024), sudėtą iš Rastausko esė trilogijos crème de la crème ir galvoju, kad per anksti ėmeisi apibendrinti eseistikos korpusą. Kita vertus, suprantama ir nutuoktina, kad būtent dabar, pagaliau grįžus gyventi į Vilnių, norėjosi kitų kūrybinių erdvių ir kelionių, nes kaip rašei tą neįvykusio interviu 2020 m. lapkritį, su esė lauko problematika senokai nebeturiu intymių santykių.
Verkiančios bronzos „Autoriaus žodį“ užsklendžia: Palanga, 2023 m. spalis. 69-asis tavo spalis. Siunčiu linkėjimų jau į kitą jūros pusę ir klausiu: per kurį Venecija tiesiogiai kanalą tave pamatyti, Ro? Duok kokį ženklą, gerai? Geriausia būtų spalio 13 d., tą tavo pradžios dieną, kai visi mintyse ir savose realybėse kelsime taures už tave, likusį amžinai 69-erių.
P. S. Mirei tą pačią rugsėjo 5-ąją kaip ir danų dizaino ikona Verner Panton. Tad žinok, kad visą būsimą tamsos sezoną viename Varšuvos Mokotovo kambaryje už tave švies Yves Kleino kobalto mėlynumo Flowerpot lempa. Visada flâneusindama po Varšuvą prisiminsiu, kad tavo mylimiausia g. yra Konstantego Ildefonsa Gałczyńskiego ir Pūkutuoko. Paskutiniąją žinutę iš balandžio nuvesk mergas pas fainiausią antikvarą Juzefą Kubickį Hožoj; šalia nuostabi Mokotowska prisiminsiu kasdien eidama šiomis Śródmieście trajektorijomis. Ir į Warlikowskį nueisiu antrą kartą. Pažadu. Džinsinė Jūratė.
