Vasario aštuntosios vakarą, 21:54 val. gavau savo disertacijos vadovės Aušros Jurgutienės žinutę, persiųstą įrašą iš grupės „Comparative Theory“, – kadangi nesu jos narė, man rodė tik bendrąjį grupės aprašą, bet išsyk supratau, kas nutiko. Ar mirė J. Hillis Milleris? – paklausiau, nors jau nujaučiau teigiamą atsakymą, tarsi susiliejusį su racionaliai nepaaiškinamu faktu, kodėl kaipsyk tomis dienomis aš vėl skaičiau 2002 m. publikuotą nedidelę, bet išmintingai įžvalgią jo knygą On literature (ar kodėl neseniai tikrinau Vikipediją ir atsikvėpiau – gyvena).
Praėjusio vasario pradžia buvo kupina netekčių, skaudžias žinias atnešusių kone minučių tikslumu: vasario ketvirtosios vakarą, 21:53 val., pakirto žinia apie filosofės ir eseistės Jūratės Baranovos mirtį, po keturių parų ir vienos minutės – apie J. Hillis Millerį (mirė vasario 7 d. nuo COVID-19), svarbiausią ir daugiausiai rašant disertaciją skaitytą literatūros teoretiką ir kritiką. Dar po dviejų dienų žinia apie džiazo pianisto Chicko Corea mirtį – jo muzika ne kartą gelbėjo sunkiausiomis dekonstrukcijos (ne)įveikos ir disertacijos rašymo valandėlėmis.
Pastarųjų būta ir išties smagių ar bent tokios vis dažniau prisimena tolstant nuo rašymo sunkumų. Smagiųjų flangui priskirčiau ir Hillis Millerio tekstų skaitymą, paradoksaliai neatsiejamą nuo bibliotekų – Profesorių skaityklos Vilniaus universitete ir grakščiosios Suzzalo bibliotekos skaityklos Vašingtono universitete Sietle (po kelerių metų apie tai, kaip „sirgo“ už mane ir mano stažuotę Amerikoje, kažkokio renginio tarpduryje savo žavinga maniera išsiduos Jūratė Baranova, su kuria taip ir liko per mažai pasikalbėta apie Derrida, Gavelį, ir ne tik). Paradoksaliai, nes nesu bibliotekų žmogus, jos mane visada blaško ir nepadeda rašyti (tą galiu daryti tik namuose, visai kaip Hillis Milleris, žavėdavęsis kolegomis, gebėjusiais rašyti universitete), bet būtent jose geriausiai skaitėsi Hillis Millerio tekstai. Tais įsimintinais 2012 m., pavasarį ir vasarą VU, o rudenį ir žiemą UW bibliotekų skaityklose galutinai išsigrynino pasirinkimas – iš visų vadinamajai Jeilio dekonstrukcijos mokyklai priklausiusių kritikų savo disertacijai išsirinkau skaidriausiai ir literatūriškai pagaviausiai rašiusį, dekonstrukciškai pasakojimą tyrinėjusį Hillis Millerį ir, žinoma, neišvengiamai – Jacques’ą Derrida.
Tą mirties persmelktą vasario pradžios savaitę supratau, kad šitiek metų dirbdama su žodžiais ir tekstais dar nė karto nesu rašiusi nekrologo, nors žaviuosi, kai jie būna gerai parašyti. Tokius nepranokstamai moka Giedra Radvilavičiūtė: jos trumpas, bet esmės žodis paskutinėje Kęstučio Navako poezijos knygoje šeši šeši (Apostrofa) ar 2021 m. vasario 26 d. Šiaurės Atėnuose publikuotas „Būtis ir laikas su Jūrate Baranova“. Iš angliškųjų, simboliškai, pastaraisiais metais įsiminė The New York Times paskelbtieji apie literatūros teoretikus ir kritikus Geoffrey H. Hartmaną (mirė 2016 m. kovo 14 d.) ir Haroldą Bloomą (mirė 2019 m. spalio 14 d.). Tuos pačius garsiuosius Hillis Millerio kolegas iš Jeilio mokyklos, kurią be minėtųjų sudarė Paulas de Manas, Hillis Milleris ir aštuntame devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jeilio universitete dėstęs dekonstrukcijos kūrėjas Derrida. Šis penketas 1979 m. išleido straipsnių rinkinį Dekonstrukcija ir kritika (Deconstruction and Criticism, Seabury Press), apibendrinusį ir įteisinusį dekonstrukciją kaip ypatingą tekstų skaitymo būdą ir literatūros kritiką, kitaip tariant, būtent Jeilio mokykla (yra patikslinančiųjų, kad labiausiai Hillis Milleris) Prancūzijoje atsiradusią dekonstrukciją pritaikė literatūros tekstų (per)skaitymui.
Neketinu šio savo teksto skirti dekonstrukcijos aptarimui, jis iš tolo ir į nekrologą nepanašus, nes Hillis Millerio asmeniškai nepažinojau. Vos vos pažinau tik iš tekstų, mažučiukės jų dalies, tų, kurie padėjo aprašyti dekonstrukcinį pasakojimą Ričardo Gavelio prozoje. Tad kodėl imuosi šito padriko ir menkučio it ploniausias siūlelis in memoriam rašymo? Perfrazuojant Millerį, rašiusį apie Derrida ir gedėjimą, taip suvedu sąskaitas su savimi ir bandau sulaikyti mirties faktą, pavėluotai siųsdama žinią, kad ir aš, profesoriau Milleri, priklausau tiems po pasaulį pasklidusiems, kuriems jūsų tekstai buvo svarbūs, darė įtakos ir pasitarnavo asmeninių darbų rašytiniams konstravimams. Kartu taip veikia ir noras priminti iškilų XX a. antros pusės literatūros kritiką, tą paskutinįjį iš praėjusio amžiaus legendinės teoretikų kohortos, tą, iš kurio gausybės darbų lietuviškai kol kas yra tik vienas tekstas, bet iš svarbiausiųjų – 1976 m. kaip atsakas į M. H. Abramso ir Wayne’o Bootho pateiktą dekonstrukcijos kritiką parašytas straipsnis „Kritikas kaip šeimininkas“1.
Po beveik keturiasdešimties metų interviu su Bradley J. Festu2 Milleris prisipažino, kad šis straipsnis buvo jo ironiška ataka prieš Abramsą, iš Bootho pasiskolinusį tokį įprastą žodį „parazitas“, kuris, kaip parodė Milleris, turi gerokai daugiau prasmių ir jų dekonstrukcinio žaismo. „Kritikas kaip šeimininkas“, pabrėžia jo autorius, nėra apie konkretų literatūros tekstą, bet apie žodžių „parazitas“ ir „šeimininkas“ daugialypumą, taigi apie dekonstrukcijai itin rūpėjusią kalbą. Šiuo tekstu Hillis Milleris gina dekonstrukcinio interpretavimo galimybę, apmąsto kritiko laikysenas teksto atžvilgiu ir dar kartą suformuluoja dekonstrukcinio skaitymo ir dekonstrukcinės kritikos apibrėžimus.
Tai išskyrė jį iš kolegų – jis iki šiol laikomas vienu uoliausių ir nuosekliausių dekonstrukcijos aiškintojų ir gynėjų, kuris, deja, nebuvo taip plačiai ir šlovingai žinomas kaip trumpam Jeilio dekonstrukcionistų rateliui priklausęs beveik žvaigždės statusą turėjęs Bloomas ar pats Derrida (tą ironiškai liudija ir Millerio išsitarimas, kad jei ir parašytų autobiografiją, tai ji tikrai nebūtų bestseleris3). Hillis Milleris yra pabrėžęs ir tai, kad „Kritikas kaip šeimininkas“, vienas skaitomiausių jo tekstų, buvo rašytas ir kaip tuo metu susiklosčiusios išskirtinės akimirkos JAV akademinėje istorijoje komentaras, kuriam iliustruoti tiktų Millerio prisimenama jau minėto amerikiečių kritiko Bootho išsakyta pastaba: „Tu nesi kaip tie kiti žmonės“, suprask, Derrida, de Manas, Hartmanas ir Bloomas. Taip Boothas bandė įspėti Hillis Millerį susidėjus su „bloga kompanija“, prieš kurią buvo pulta ne kartą ir ne du, bet būtent Hillis Milleris ištvermingiausiai puolimus atlaikė ir tęsė dekonstrukcinius tyrimus net ir išblėsus istoriniam sambūriui Jeilio universitete (1986 m., praėjus trejiems metams po de Mano mirties, Milleris persikėlė į Kalifornijos universitetą Irvine, kur persiviliojo ir Derrida). Tais pačiais 1986 m. Hillis Milleris pateikė atsaką į kritiką, esą krizę humanitariniuose moksluose sukėlę teoretikai turi būti kuo greičiau eliminuoti iš literatūros studijų, sakydamas, kad jokios krizės nėra, veikiau priešingai – humanitariniuose moksluose kaip niekada stebimas didžiulis gyvybingumas ir įvairi intelektinės energijos kaita.
Man asmeniškai įsimintiniausias, daug ką perkeitęs ir atvėręs tekstas yra 1976 m. publikuotas Hillis Millerio straipsnis „Ariadnės siūlas: pasikartojimas ir pasakojimo linija“, originalus Ariadnės ir Arachnės mitų permąstymas ir suliejimas, nusviedęs gerokai toliau už teksto ribų (kad ir į Babinių soduose vykdavusius įsimintinus skaitymo seminarus), leidęs suvokti rašymo tapatybę, įdavęs ne tik raktą Gavelio pasakojimui aprašyti ar dekonstrukciniam skaitymui permanyti, bet ir šibeitą leidęs suvokti apie profesiją ir labirintiškai kintantį buvimą joje. (Šio pirminio įspūdžio nepranoko, bet ir nepaneigė vėliau perskaityta ir visa Millerio knyga Ariadnės siūlas.)
Per daugiau nei dešimtmetį santykis su Hillis Millerio tekstais augo ir kito – nuo griežtai disertacijai tinkamos medžiagos atsirinkimo iki laisvės tiesiog mėgautis išmoningai ir pagaviai parašytu tekstu, įsimintinomis literatūrinių tekstų refleksijomis ir iškalbiomis metaforomis. Skaitydama tekstus niekada negalvojau apie juos parašiusį žmogų, todėl nustebau, kad po Hillis Millerio mirties net ir nykiausi nekrologai paskatino atsigręžti į neskaitytus pokalbius, iš kurių ėmė ryškėti asmeninis kontūras. Nežinojau fakto, kad 1949 m. persirgęs poliomielitu Milleris nebevaldė dešinės rankos, todėl išmoko rašyti kairiąja ir ja parašė savo disertaciją, kurią apgynė 1952 m. ir nuo tada veik 70 metų buvo ištikimai atsidėjęs tekstams ir literatūrai, dėstymui, skaitymui ir rašymui. Nežinojau, kad į literatūrą atėjo iš fizikos studijų, kad jo tėvas buvo Floridos universiteto prezidentas, ar kad po Hopkinso universiteto pradėjęs dirbti Jeilyje, nuolat turėjo griauti mitą, kad jis yra „Mr. Nice Guy“ – jis toks buvo savo studentams, bet anaiptol ne universitetų administracijai, kuri ypač Jeilyje užtruko suprasti, kad po malonia išvaizda slepiasi kietos intelektinės laikysenos žmogus.
Visi šie autobiografiniai faktai mane vėl grąžino į Hillis Millerio labirintą, primindami visus siūlus – su metais vis labiau dylantį asmeninį, rišantį su disertacija, ir tą vieną stipriausių ir įsimintiniausių XX a. pabaigos literatūros teorijos siūlų, rišantį Millerį su Derrida. Judviejų draugystė buvo ilga ir pastovi, nužymėta garsiaisiais daugiau nei trisdešimt metų trukusiais ritualiniais antradienio pietumis ar stabilumą liudijusiais pasitikimais oro uostuose, nesvarbu, Amerikos ar Europos (įsimintinas pasažėlis iš Derrida knygos The Postcard: 1978 m. birželio 20 d. laiškas – Milleris jį pasitinka Ciuricho oro uoste ir išsyk veža prie Jameso Joyce‘o kapo). Milleris buvo puikus istorijų pasakotojas, sakydavęs, kad tuščiai jų nepasakoja, o jei pasakoja, tai jos yra arba simbolinės, parabolinės, arba mįslingos, taupi minties esmės iliustracija, darsyk primenanti, kad neatsitiktinai ir jo teorijos rodėsi tarsi savaime išsirašiusios iš pasakojimų ir literatūros.
Po Hillis Millerio mirties pagaliau pažiūrėjau ir seniai žinotą filmą – jo kolegos Dragano Kujundžićiaus First Sail: J. Hillis Miller4. 2010 m. sukurtas filmas kinematografine prasme vargiai vadintinas filmu, tačiau jo kiek erzinantis mėgėjiškumas negeba užgožti svarbiausio herojaus – J. Hillis Millerio, jo autentiškumo, jo šiuolaikiškumo, nors ir rezervuoto, bet atvirumo dabarties technologijoms ir medijoms, jo literatūros sampratos, persmelktos pirmiausia malonumo. Būtent šiame filme ne kartą skamba ir įsimintinai žavingas Millerio juokas, iliustruojantis vieną iš kertinių jo nuostatų – nebūčiau to daręs, jei tai nebūtų buvę smagu. Tai apie literatūros tyrimų džiaugsmus, tačiau greta jų filme rodomas ir kitas – buriavimas jo vasaros rezidencijoje Deer Isle, Meine. „Buriavimas – tarsi skridimas, kai pasikliauji tik vėju“, – filmo pradžioje sako Milleris, filmuojamas mūsų akiai įprastame ežerų kraštovaizdyje. 2014 m. Nicholaso Royle’o klausiamas, ką pasiimtų į negyvenamą salą, J. Hillis Milleris atsakė, kad Marcelį Proustą, visus 3000 puslapių prancūzų kalba, nes būtent tai lėtintų laiką ir skaitytoją.
P. S. Ir vietoj pabaigos – vienas smagesnių Millerio post scriptum (užfiksuotas filme), parašytas 1979 m. birželio 2 d. laiške Derrida, kuris neretai vardo trumpinį J. išsiversdavo į „John“ ir būtent taip adresuodavo laiškus Milleriui. Pastarasis vienąsyk paaiškino reikalą trumpame po parašu „Hillis“ pridurtame post scriptum: „Beje, mano vardas yra „Joseph“, ne „John“, ir ne dėl to, kad tai būtų svarbu, tiesiog aš niekada niekur to vardo nesu naudojęs!“
1 J. Hillis Miller, „Kritikas kaip šeimininkas“, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, in: XX amžiaus literatūros teorijos: Chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė Aušra Jurgutienė, d. II, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 175–208.
2 „Isn‘t It a Beautiful Day?“, Interview with Bradley J. Fest, (2014), in: J. Hillis Miller, Reading Inside Out: Interviews and Conversations, edited by David Jonathan Y. Bayot, Manila: De La Salle University, 2017, p. 191–224.
3 „You See You Ask an Innocent Question and You‘ve Got a Long Answer“, Interview with Éamonn Dunne, Michael O‘Rourke, Martin McQuillan, Graham Allen, Dragan Kujundžić, and Nicholas Royle, (2014), in: J. Hillis Miller, op. cit., p. 171.
