Advento tamsa būna gūdžiausia prieš aušrą – Kalėdas. Tokį adventą 1577 m. išgyveno šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591), kai gruodžio pradžioje buvo pagrobtas iš Avilos ir įkalintas Toledo nereformuotųjų karmelitų vienuolyne. Šitaip jo bendrabroliai siekė jį priversti atsisakyti, kaip anuomet atrodė, eretiško užmojo reformuoti jų ordiną.
Apgailėtinomis sąlygomis kalėtus mėnesius šv. Kryžiaus Jonas palygino su buvimu „tamsios mirties kape“1, tačiau kaip tik per šį savo gyvenimo adventą jis sukūrė vertingiausių veikalų branduolius – sueiliavo (kad būtų lengviau įsiminti) „Dvasinę giesmę“, iš kurios posmų vėliau išvystė du iš trijų didžiųjų savo teologijos komentarų, taip pat ir devynių scenų romansą In principio erat Verbum, pirmąjį žinomą savo kūrinį.
Pastarąjį autorius pavadino vienaskaita – „romansu“, nors suskirstė į devynias dalis (scenas) ir kai kurioms jų davė atskirus pavadinimus2. Čia jis su genialiu jautrumu ir paprastumu išdėstė giliausias ir sudėtingiausias krikščionybės dogmas: Švč. Trejybės ir Įsikūnijimo slėpinius. Adventas – tinkamiausias laikotarpis juos apmąstyti, ir šį kartą kviečiame tai padaryti kartu su šv. Kryžiaus Jonu.
ROMANSO „PRADŽIOJE BUVO ŽODIS“ SUKŪRIMO APLINKYBĖS
Devynių Toledo nelaisvės mėnesių kančios atbalsiai nujaučiami Tamsiojoje naktyje: „Dieviškumas įsiveržia siekdamas [sielą] išdegti ir atnaujinti, kad padarytų dieviška, apnuogindamas ją nuo jos įprotinių polinkių ir senojo žmogaus savybių […], tad joje taip išardo ir pervirškina dvasinę esmę, įsiurbdamas į gilias ir niūrias tamsybes, kad pastatyta akis į akį priešais savo skurdybes, siela jaučia lyg gniužtų ir tirptų žiaurioje dvasios mirtyje, tarsi būtų praryta žvėries ir virškinama tamsiame jo pilve, apimta tokio baisaus nerimo, kaip pranašas Jona ano jūrų gyvūno viduriuose (Jon 2, 1). Šiame tamsios mirties kape jai naudinga pabūti prieš jos laukiantį dvasinį prisikėlimą“ (2N 6, 1).
Anot vieno liudijimo, pagrobėjai kalinį „įgrūdo į nišą sienoje, ne ką didesnę nei kapas, tik aukštesnę, bet ne mažiau tamsią“; pirmasis jo biografas paaiškino tai buvus mažą, tarnui skirtą kamaraitę šalia didesnio kambario: „Šešių pėdų pločio ir dešimties pėdų ilgio, kur šviesa ir oras patekdavo tik pro aukštai esantį trijų pirštų platumo plyšį, apšviečiantį taip menkai, kad norėdamas melstis iš brevijoriaus ar paskaityti pamaldžią knygą, [šv. Kryžiaus Jonas] pasilypėdavo ant suolelio, bet įstengdavo ką įžiūrėti tik kai saulė šviesdavo tiesiai į koridorių šalia didžiojo kambario, į kurį išėjo tas plyšys. […] Ant durų pakabino spyną, kad niekas, išskyrus prižiūrėtoją, negalėtų jo pamatyti ar aplankyti“3. Kančias didino geliantis Toledo šaltis žiemą ir dusinantis karštis vasarą, baudimas nuplakant ir nešvara bei gausybė utėlių, nes jam keletą mėnesių neleista nusiprausti ir išsiplauti apdaro4.
Ten šv. Kryžiaus Jonas išgyveno didžiausią savo orumo pažeminimą kaip žmogus ir kaip kunigas5. Greičiausiai prisiminęs aną tamsą rašė, kad ji yra „karti ir baisi pojūčiams“ (1N 8, 2), „tamsus ir sausas apvalymas“ (1N 11, 2), „ankšti vartai“ (1N 11, 4), „siauras, tamsus ir baisus kelias“ (1N 8, 2), „kartūs vimdomieji“ (2N 13, 11), „sausa naktis“ (1N 12, 5; 13, 13). Siekdamas kaip nors įprasminti šią patirtį, šv. Kryžiaus Jonas savo romanso antropologiją pagrindė ne Pradžios knygos pirmaisiais skyriais, skelbiančiais Dievo alsavimą gavusio žmogaus didybę ir nuopuolį, bet pirmais Jono evangelijos žodžiais, kur perteikiamas didžiausio Dievo nusižeminimo slėpinys: visatos Kūrėjas sutiko gimti kaip bejėgis kūdikis, atsiliepdamas į Jo nekantriai laukiančios ir besiilginčios sužadėtinės viltį. Romansas gimė iš meditatio pauperis in solitudine (lot. vargdienio meditacijos vienatvėje)6. Raktinis žodis čia yra „vargdienis“ – taip radikaliai apiplėšta siela, kad joje atsirado erdvės aukščiausiems slėpiniams – Švč. Trejybės, Žodžio būties ir Trijų Asmenų bendravimo – meilės, iš kurios ir kyla „poreikis“ Žodžiui įsikūnyti, kad išgelbėtų žmogų.
Išliko ne vienas liudijimas, kad Švč. Trejybės tema buvo viena brangiausių šv. Kryžiaus Jonui. Jis užsiminė patyręs „ypatingų malonių ir apšvietimų, susijusių su Švč. Trejybe“, prasitarė, kad kalint Tolede, „Dievas jo sielai tokiu būdu perteikė Švč. Trejybės slėpinį, kad jei mūsų Viešpats iš dangaus ypatingu būdu nepagelbėtų jį sustiprindamas, negalėtų toliau gyventi, ir jo prigimtiniam [būviui] jau būtų galas“, o kartą kalbėdamasis apie Dievo ir sielos bendravimą pasakė: „Savo sielą visada laikau Švč. Trejybės viduje, ir mano Viešpats Jėzus nori, kad ją ten visada laikyčiau“7. Plačiai žinomas pasakojimas, kaip, anot tradicijos, 1573 m. gegužės 17 d. Avilos Įsikūnijimo vienuolyne pokalbių kambaryje jam kalbantis su šv. Terese Aviliete apie Švč. Trejybę, jie abu apimti ekstazės ėmė levituoti (jis – net su krėslu), o šventoji vėliau pasiskundė: „Neįmanoma su broliu Kryžiaus Jonu kalbėtis apie Dievą, nes jis tuoj išeina iš savęs ir [kitą] išveda“8.
Šv. Kryžiaus Jonas nustebina, nes šiame romanse kalbėdamas apie kūrinijos kančias neužsimena apie nuodėmę, o kaip kančių priežastį nurodo radikalų prigimčių skirtingumą: būdama silpna, žmogaus prigimtis nepajėgia pasiekti Kūrėjo. Galbūt šią interpretaciją šventajam pasufleravo neužtarnauta jo paties kančia? Akivaizdu, kad romanse – o gal ir šv. Kryžiaus Jono Toledo išgyvenimuose – nuodėmės ir blogio egzistavimo slėpinys liko visiškai užgožtas nepalyginamai didingesnio ir šviesesnio – Dievo meilės slėpinio.
Regis, pirmuosius septynetą kalinimo mėnesių kuriamas eiles šventasis saugojo atmintyje. Tik gavęs kitą, daugiau atjautos jam parodžiusį prižiūrėtoją, šv. Kryžiaus Jonas ryžosi jį paprašyti „šiek tiek popieriaus ir rašalo, nes norėjo pasimankštinti su kai kuriais dievotais dalykais laikui praleisti“9. Prirašytus lapelius jis išsinešė su savimi, kai naktį prieš Žolinę pabėgo iš kalėjimo.
Apėjęs miestą, bėglys paryčiais pasibeldė į basųjų karmeličių vienuolyną. Seserys prisiminė: „Atrodė toks suvargęs, kad, regis, buvo arčiau ano gyvenimo nei šito […]. Visos jo nepaprastai gailėjomės; atėjo apsirengęs palaike juoda sutanėle ir toks iškamuotas, kad nesiryžome jam duoti nieko valgyti, tik su cinamonu pakepintų kriaušių“; „Visą dieną mums pasakojo, kiek daug vargų ten patyrė, kiek daug malonių jam Viešpats padarė, ir kaip kartais nuo jo atsitraukdavo ir palikdavo vidinėse tamsybėse, kaip jau kentė išorinėse“; „Per tą laiką, kol jį slėpėme savo bažnyčioje, mums pagiedojo romansus, kuriuos pats buvo sudėjęs ir nešiojosi galvoje, – o viena sesuo juos užrašinėjo. Jų yra trys, visi – apie Švč. Trejybę, ir tokie iškilūs ir pamaldūs, kad atrodo, it liepsna uždega“10.
Vadinasi, mažiausiai trys pirmosios romanso „Pradžioje buvo Žodis“ dalys buvo sukurtos Toledo kalėjime, nors teksto vieningumas liudija, kad šventasis jau turėjo galvoje jį visą. „Gyva skurdo, neteisybės ir įkalinimo, atskyrimo, vidinės ir išorinės tremties patirtis privertė subtiliai bei išsamiai psichologiškai pažinti žmogaus silpnumą ir didybę, giliai dvasioje išgyventi ypatingą nusižeminimą ir nepaprastą gailestį žmogaus kančiai ir nelaimingumui. Ir, žinoma, paskatino aukščiausius mistinius polėkius ir įkvėpė sukurti vieną iškiliausių pasaulio literatūros kūrinių.“11
ROMANSO VIETA ŠV. KRYŽIAUS JONO TEOLOGIJOJE
Šventasis eiles ėmė rašyti gerokai anksčiau nei didžiuosius prozos veikalus, kuriuose išdėstė savo mokymą. Pastarieji gimė kaip komentarai prieš tai parašytoms eilėms. Galima sakyti, kad poetinis šv. Kryžiaus Jono palikimas, kurį sudaro vos 15 eilėraščių ir poemų, iš tiesų nuosekliai perteikia visą jo teologiją: jo eilėraščiai tarpusavyje sudaro vieną visumą. Visus dinamiškai sujungia viena tema: Dievo buvimas (artumas, presencia) ir nebuvimas (stygius, ausencia), arba, pranciškonų teologo Thaddée Maturos žodžiais, „žioruojantis nebuvimas“12.
Šią dinamiką, anot teologo José Damiáno Gaitano, atspindi du vienas kitą papildantys blokai, sujungiantys didžiąsias šv. Kryžiaus Jono poemas13: 1) Dievas iš buvimo per meilę juda į žmogaus stygių; 2) žmogus iš savojo stygiaus per ilgesį juda į susitikimą su Dievu.
Romansas „Pradžioje buvo Žodis“ sudaro pirmąją grupę su kitais dviem kūriniais: „Versmė“14 ir „Piemenėlis“. Juose pirmiausia apdainuojamas Dievas-meilė, ankstesnis už visą dievoiešką – ir už patį žmogaus sukūrimą. Kalbama ir apie žmogaus ilgesį, tačiau veiksmo iniciatyva kyla iš Dievo: „Pirmuose dviejuose žmogus jaučia nebuvimo stygių, lėtą Dievo laiko bėgsmą ir kelio tamsumą, apgraibomis siekiant pasotinti Dievo troškulį Dieve. Trečiajame kūrinyje nebuvimo stygiumi skundžiasi Dievas – piemenėlis Kristus, nerandantis savo meilei atsako žmonėse“15.
Romansas, ilgiausias eiliuotas šventojo kūrinys (310 eilučių), – tai savotiška šv. Kryžiaus Jono deklaracija, kuria grindžiama visa jo teologija: „Dievas yra meilė nuo pat pradžios“. Būtent tai šventajam mistikui yra pradinis „viso krikščioniškojo apreiškimo ir tikėjimo principas“16, kurį jis be galo susikaupęs ir giliai išgyvendamas kiekvieną žodį, „skaito“ nuo pirmos iki aštuntos Jono evangelijos eilutės (Jn 1, 1–8), pasitelkdamas virtinę kitų Biblijos tekstų – ypač Giesmių giesmę, – Tikėjimo išpažinimo teiginius apie Kristų, advento liturgiją ir Bažnyčios Kalėdų šventimo tradicijas.
Romanso stilius, kaip ir reikalauja šis žanras, yra pasakojimas, tačiau pagyvintas svarbiais dialogais. Net du kartus „kalbasi“ Tėvas ir Sūnus amžinybėje: prieš sukūrimą (R2 ir R3) ir prieš Įsikūnijimą (R7). Dialogai vyksta panašiai: Tėvas su švelnia meile atskleidžia, kokie yra Jo užmojai žmonėms ir valia Sūnui, o šis atsako sutikdamas tą valią įvykdyti ir išaukštindamas gerus Tėvo sumanymo vaisius. Po abiejų dialogų seka galingiausias biblinio kūrimo žodis „tebūnie“: R4 jį ištaria Tėvas, o R8 – Mergelė Marija. Tarp vieno ir kito įsiterpia žmonių maldavimai R5–6, o R6 – senojo Simeono byla, kur išgelbėjimo istorijoje dramatiškas Senosios sandoros laukimas pagaliau pasiekia Naujosios sandoros slenkstį.
Šv. Kryžiaus Jonas krikščionybės žinią nuosekliai išveda iš pirmojo, pamatinio teiginio: Trejybinio Dievo gyvenimo amžinybėje, iš kurio kyla kūrimas, išgelbėjimo pažadas ir troškimas, ir galiausiai į jį atsiliepiantis – išgelbstintis Įsikūnijimas. Romansą – kaip ir visą pasaulio istoriją – persmelkia įtampa tarp dviejų priešingų polių: Dievo, kuris yra meilė ir bendrystė pats savyje, ir žmogaus, kuris jaučia Dievo poreikį ir savo prigimties tolimumą Jam. Tokiu būdu Įsikūnijimas iškyla priešais klausytojo akis „tarsi beveik būtinas kelias tam, kad žmogus pajėgtų apčiuopiamai ir juntamai matyti ir patirti Dievo meilę ir Jo užmojį suteikti žmogui galios dalyvauti Jo dieviškame gyvenime“17. Ši įtampa materializuojasi per paradoksus: R4 centras yra Dievo-žmogaus ir žmogaus-Dievo paradoksas; R7 – tai tobulumo dėsnis, kur mylintis turi tapti panašus į mylimą, o R9 – per amžius neregėtas apsikeitimas: verkiantis Dievas ir džiūgaujantis žmogus.
Šv. Kryžiaus Jonas į vieningą visumą sujungia Sužadėtinio ir sužadėtinės simbolius, Apokalipsės žinią, šv. Pauliaus Bažnyčios – Kristaus kūno teologiją. Sodria poetine-bibline kalba šventasis pasakoja, kaip Tėvas džiaugiasi vien Sūnaus draugija, tačiau taip labai Jį myli, kad trokšta duoti Jam mylinčią sužadėtinę – žmoniją (R3), įkurdintą rūme – kūrinijoje (R4). Ji suvokia savo nutolimą nuo Sužadėtinio – žemesnė jos prigimtis negeba jausti Dievo, – ir kamuojasi, dejuoja, nes regi Jį tik iš tolo (R5–6). „Kadangi poetas neužsimena apie nuodėmę, jis sutelkia dėmesį tik į vieną Įsikūnijimo paskatą – mūsų prigimties skirtingumą nuo dieviškosios, bet dar labiau – į tyrą Dievo meilę, kuria Jis nuo pradžių amžinybėje mylėjo ir norėjo, kad žmogus džiaugtųsi Jo gyvenimu ir artumu, ir apskritai būtent tam žmogų ir sukūrė.“18 Tad nuo 1 iki 310 eilutės šv. Kryžiaus Jonas nuosekliai dėsto: Įsikūnijimas yra vienintelis įmanomas kelias į žmogaus ir Dievo vienybę; Dievas nori, kad Jį ir žmoniją sujungtų tobula lygiųjų bendrystė.
Antroji didžiųjų šv. Kryžiaus Jono poemų grupė vaizduoja priešingą judesį nuo nebuvimo-stygiaus prie buvimo-artumo. Anksčiau aptartose poemose mylintis Dievas ištiesia ranką žmonijai, o šiose žmonija, paskatinta didžiulio troškulio, išeina Jo ieškoti. Šį išėjimą vaizduoja keturios poemos: romansas Prie Babilonijos upių (pagal 137 psalmę), Dvasinė giesmė, Tamsioji naktis ir Gyvosios meilės liepsna19.
Taip šv. Kryžiaus Jonas išsako pamatinį Vatikano II Susirinkimo teiginį: „Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko“20. Tiesa, genialusis karmelitas sukeičia teiginius vietomis ir pirma prabilęs apie kuriančią Dievo meilę, atskleidžia, kad kaip tik ji ir yra žmogaus troškulio versmė ir giliausia jo žmogystės šerdis.
FORMOS YPATUMAI
Ką tik trumpai aptartą sodrų teologinį romanso turinį savotiškai „paslepia“ paprastutis jo eilučių skambėjimas. Šis įspūdis turėjo būti dar stipresnis XVI a., kai net beraščiai šv. Kryžiaus Jono klausytojai jo eilėse atpažino tuo metu ypač paplitusių liaudies romansų skambesį – šventasis nesibodėjo perimti net monotonišką, naivoką jų rimą, kas antrą eilutę užbaigdamas galūne -ía (tariama „ìja“), kuri ispanų kalboje labai dažna: būdinga tęstiniam praeities laikui, tariamajai nuosakai ir daugybei daiktavardžių. Romansai buvo tokie populiarūs, kad XV–XVI a. jų rinkinius sudaryti liepdavo net karaliai, o vėliau savo iniciatyva vis papildydami iš naujo spausdindavo leidėjai, juos dainuodavo jaunimas ir klajojantys dainininkai mugėse, o pasaulietinį turinį pakeitusios religiniu – ir basosios karmelitės bei karmelitai vienuolynuose21. Šią paprastą poeziją, skirtą šventėms, o ypač kalėdiniam laikotarpiui, mėgo kurti ir pati šv. Teresė Avilietė22, o apie šv. Kryžiaus Jono brolį Fransiską, kuris, likęs našliu, įstojo į basųjų karmelitų vienuolyną, pasakojama, kad nuo jaunystės mokėjo „brazginti gitarėlę“ ir dainuoti gausybę „kupletų ir dainelių“23.
Šiems, dažniausiai didelių mokslų nemačiusiems klausytojams šv. Kryžiaus Jonas ir skyrė beveik visus savo veikalus: „Mano svarbiausias tikslas – kalbėti ne visiems, bet kai kuriems iš Karmelio kalno kilusios mūsų šventosios vienuolijos nariams – tiek vienuoliams, tiek vienuolėms, kurie manęs to prašė“ (K, Prol, 9)24. Vadinasi, jis siekė dvejopo tikslo: ne tik prieinamai išaiškinti gilias, tačiau teisingam tikėjimui būtinai reikalingas mokymo tiesas, bet ir uždegti pamaldumą – beje, mistinis mokytojas buvo tikras, kad abu tikslai neatskiriamai susiję: kuo teisingiau atskleidžiamos šios tiesos, tuo labiau jos savaime geba uždegti pamaldumą.
Todėl romanse beveik nėra ženklų, koks gilus ir platus buvo filosofinis ir teologinis šv. Kryžiaus Jono išsilavinimas bei erudicija25. Anot filosofo Jeano Baruzi, jis „ne cituoja, bet įtraukia“26, pirmoje romanso dalyje, kur kalba apie Švč. Trejybę amžinybėje, paberdamas techninių sąvokų: „pradžia“, „būtis“, „medžiaga“ (substancija), „begalybė“, „esmė“ (esencija), „Žodis“, „Dvasia“, „amžinas“, „dievybė“, „baigtinis“ ir kt. Tokia leksika liudija, kad romansas gimė „iš dviejų versmių: patirtinės ir mokslinės, […] nors akivaizdu, kad vandeningesnė buvo pirmoji“27. Dėl tokio patirties pirmenybiškumo simboliai tampa daugiaprasmiai ir kuria „itin turtingą, bet kartu ir trikdančią semantiką“ – tikrą „begalybės kalbą“28. Tokio kūrybinio proceso metu šv. Kryžiaus Jonui pavyko sukurti itin paveikių simbolių, nes „leisdamas savyje laisvai klajoti bibliniams vaizdams, jis juos išgyvena taip susijaudinęs, kad jie jam yra ne mažiau gyvi nei neišreiškiamų patyrimų prisiminimas“29. Galbūt dėl to šie erudicijos trupiniai nekrinta į akis ir natūraliai įsipina į lyrišką meilės romanso pasakojimą. Juk mistikas poeziją kuria tarsi netyčia, „nekeldamas sau tokio tikslo – sukuria poeziją ieškodamas juntamuose dalykuose simbolių ir alegorijų, – žodžių“ savo patirčiai išreikšti30.
Išsilavinę klausytojai greičiausiai su nuostaba atpažindavo romanse skambant nostalgiškas populiaraus to meto meilės dainiaus Garcilaso de la Vegos gaidas. Jo įtaka tokia ryški, kad šventojo poezijos tyrinėtojas Damasas Alonsas netgi spėjo šv. Kryžiaus Joną paauglystėje mėgus Garcilaso poeziją ne mažiau, nei jauna šv. Teresė Avilietė mėgo riterių romanus. Įstojęs į karmelitų ordiną, šv. Kryžiaus Jonas turbūt ryžtingai atmetė šiuos „lengvabūdiškus skaitymus“, bet po gero dešimtmečio atsivertęs Sebastiano de Cordobos knygelę Boskano ir Garsilaso eilės, pritaikytos krikščioniškoms ir religinėms temoms (1575) suprato, kad ir ši forma tinka kalbėti apie Dievą31.
Cordoba buvo vienas iš daugybės XVI a. ispanų autorių, bandžiusių „liaudiškų dainelių“ forma pristatyti tikėjimo tiesas. Dažnai jų kūriniai būdavo ne tik naivūs, bet ir eretiški, todėl Vyriausias inkvizitorius 1559 m. išleistame uždraustų knygų sąraše paskelbė nedviprasmišką draudimą kurti eiles pagal Jono evangeliją. Vadinasi, 1577–1578 m. romansą sukūręs šv. Kryžiaus Jonas nusižengė šiam draudimui? Regis, jis galėjo pasiteisinti interpretavęs ne evangelijos eilutes, o Mišių liturgijos dalį – tais laikais Jn 1, 1–8 buvo žinomos pirmiausia kaip Eucharistijos užbaigimas32.
Be to, šv. Kryžiaus Jonas eiliavo ne ketindamas kūrinį viešai skelbti, bet tik norėdamas geriau įsidėmėti minėtas aukštąsias tikėjimo tiesas ir padėti tai padaryti savo vienuolijos broliams ir seserims33. Romansas (kaip ir kitos šv. Kryžiaus Jono eilės) pirmą kartą buvo išspausdintas beveik keturiasdešimt metų po jo mirties, 1627 m.34 Nors sukurtas tam, kad būtų giedamas iš atminties, tekstas dažnai perrašinėtas dar jam esant gyvam: mus pasiekė 11 šio romanso rankraščių, nors patikimiausiais laikomi Sanlukaro ir Chaeno rankraščiai (Sanlucar, Jaén), pirmasis – pataisytas paties šv. Kryžiaus Jono ranka.
Nors itin neįmantrios ir techniškai paprastos, šv. Kryžiaus Jono eilės pasižymi neįtikėtinu sodrumu, spalvomis, gyvybe. Tyrinėtojai prisipažįsta nepajėgią perprasti poeto kūrybos paslapties ir ją analizuodami dažnai apsiriboja keliomis paviršutiniškomis pastabomis.
Akivaizdu, kad šventasis mieliau rinkosi daiktavardžius ir vengė būdvardžių. Taip ir šiame romanse esama 23 būdvardžių ir net 235 daiktavardžių. Taip pasakojimas tampa itin kondensuotas ir vystosi veržliai, su neįtikėtinu greičiu, tarsi šuoliais lekia nuo vienos temos prie kitos. Pavyzdžiui, ilgesingasis Garcilasas būdvardžių vartojo triskart daugiau ir mėgo pažyminius rašyti prieš daiktavardį, o šv. Kryžiaus Jono būdvardžiai dažniausiai seka daiktavardžiui iš paskos ir šitaip tarsi dar labiau stumteli pasakojimą. Šventasis apskritai mėgo pažyminius sukoncentruoti viename posme, tarsi staiga „užtvenkdamas“ veiksmą, kaip nutinka Tamsiojoje naktyje: po veržlaus sielos judėjimo aktyvios askezės keliu (daugybė daiktavardžių pirmuose penkiuose posmuose ir vos pora veiksmažodžių), šeštame stulpelyje staiga stoja ramybė (pažyminių gausa)35.
Romansas „Pradžioje buvo Žodis“ išsiskiria tuo, kad jame šv. Kryžiaus Jonas veiksmažodžius vartoja beveik taip pat dažnai, kaip ir daiktavardžius: jų yra 224. Tai – logiška, nes visas romansas yra pasakojimas apie Dievo veikimą. Tačiau dėl tokio pagrindinio veikėjo veiksmažodžių laikų žaismė tampa ypač sudėtinga – įdomi analizuoti, bet dažnai neįmanoma išversti. Autorius tarsi siekia įtraukti klausytoją, kaitaliodamas istorinį esamąjį ir tęstinį praeities laikus. Pastarasis, kaip ir gausiai vartojama tariamoji nuosaka, pasirenkamas ne dėl „patogios“ rimavimui galūnės36. Šventojo amžininkams šie laikai padėdavo sukurti pasakiško, migloto atsietumo, kurtuazinio mandagumo įspūdį37, bet šv. Kryžiaus Jono romanse jie perteikia belaikiškumą, vaizduoja veiksmą, neturintį pradžios nei pabaigos. Šiomis veiksmažodžių formomis šventasis „projektuoja dalykus ir įvykius už laiko, iškelia juos už kontingencijos, […] aprėpia praeitį ir dabartį“38 – kone apčiuopiamai pavaizduoja amžinybę.
Tačiau tie patys veiksmažodžiai gali perteikti ir pasakojimą apie tai, kas įvyko laike – R2, R3, R4, o ypač R8 ir R9, kur veiksmas ypač suintensyvėja. Nejučia, nekeičiant rimo bangavimo, į poeto kalbėjimą įsipina ir ateities perspektyva – Dievo užmojis: tam pasitelkiama tariamoji nuosaka, turinti tą pačią XVI a. rimuotojų mėgstamą galūnę -ía. Tai – hipotetinės, numatomos ateities laikas, kurio vartosena ispanų kalboje yra ypač sudėtinga, ir galbūt kaip tik dėl šio daugiaprasmiškumo šv. Kryžiaus Jonas ją mėgo, kai norėdavo pabrėžti, kad kitaip nei mūsiškė, Dievo ateitis yra absoliučiai tikra ir neišvengiama (R4).
ROMANSAS APIE KELIĄ PAS DIEVĄ
Šv. Kryžiaus Jonas nesekė niekada populiarumo neprarandančiu platoniškojo dvasingumo keliu, kai ėjimas prie Dievo įsivaizduojamas kaip abstraktus, vis labiau nuo formų nutolstantis kilimas prie Jo kaip dvasios, grynosios idėjos. Taip eiliavo šv. Kryžiaus Jono dėstytojas Salamankos universitete, populiarus poetas br. Luisas de Leonas, kuriam Dievas atrodo tolimas ir abstraktus kaip muzikos garsai. Klausydamasis nuostabios populiaraus XVI a. ispanų kompozitoriaus, vargonininko Fransisko Saliniečio muzikos, jis „Regi didįjį Maestro, / liečiantį šią neaprėpiamąją citrą, / kai meistro judesiu / išgauna garsą šventą, / palaikantį šią amžiną šventovę“39. Šią schemą šv. Kryžiaus Jonas „apverčia“: Dievas nusileidžia prie žmogaus, tad ir pasaulis jau yra nebe pasmerkimo ar nuopuolio vieta, bet kelias, kuriuo žmogus gali tapti žmogumi pagal Jėzaus Kristaus paveikslą, įsijungdamas į Dievo meilės judesį, kai Jis yra nebe išorėje, bet pačiame pasaulio sodrume ir žydėjime40.
Todėl karmelitas Švč. Trejybės slėpinį atskleidžia itin apčiuopiamais sužadėtuvių simboliais, kur netrūksta nė visus žmogaus pojūčius apimančio žodžio deleite („pasimėgavimas“41), apkabinimų, prisiglaudimų… Šį „paaiškinimą“ jis nuosekliai išlaiko iki pat Įsikūnijimo ir net Jėzaus gimimo akimirkos: „Sūnaus jungtuvės su žmogiškąja prigimtimi kyla iš pamatinio Tėvo užmojo […]. Visas kūrimas yra vaizduojamas kaip konkretaus Tėvo užmojo pasekmė, […] rūmas sužadėtiniams“42. Ir nors šis romansas pristatomas kaip „pirmasis doktrininis šventojo veikalas“, kuriame jis išdėsto „tobulą Senojo ir Naujojo Testamentų sintezę“43, skaitytojui tikslesnę jo skaitymo „instrukciją“, turbūt, suteiks bičiulių pasakojimai, kaip šventasis išgyvendavęs Kalėdas. Kaip ir senukas Simeonas, niekaip negalėjęs patikėti savo laime – laikyti rankose patį Dievą (kaip net triskart pakartoja šv. Kryžiaus Jonas R6), jis „paėmęs ant rankų Kūdikio Jėzaus atvaizdą, leisdavosi su juo šokti, reikšdamas džiaugsmą ir meilingą dėkingumą tokio slėpinio – Dievo Sūnaus gimimo – akivaizdoje“44.
1 Šv. Kryžiaus Jonas, Tamsioji naktis, vertė Jūratė Micevičiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017, p. 125. Toliau nuorodos į šį leidinį pateikiamos tekste: skaičius 1 ar 2 nurodo pirmą ar antrą Tamsiosios nakties knygą, tolesni skaičiai – knygos skyriaus ir poskyrio numerius.
2 Nurodant jos žymimos raide R ir arabišku skaitmeniu, pavyzdžiui, pirmoji dalis žymima R1 ir t. t. Į ketureilius kūrinys buvo suskirstytas vėlesnių leidėjų.
3 José Vicente Rodríguez, San Juan de la Cruz: La biografía, Madrid: San Pablo, 2012, p. 304.
4 María Jesús Torres Jiménez, Los romances de San Juan de la Cruz: Contextualización histórico-literaria y análisis intertextual: Tesis Doctoral, Universidad de Málaga, 2015, p. 396 ir t.
5 Un romance de san Juan de la Cruz, 2017-12-27, in: www.religionenlibertad.com/blog/61423/romance-san-juan-cruz.html, (2021-10-14).
6 José Vicente Rodríguez, op. cit., p. 314.
7 Eulogio Pacho, San Juan de la Cruz y sus escritos, Madrid: Editorial Cristiandad, 1969, p. 125, 49 išn.
8 José Vicente Rodriguez, Juan de la Cruz, Madrid: San Pablo, 2007, p. 37.
9 María Jesús Torres Jimenez, op. cit., p. 396.
10 Eulogio Pacho, op. cit., p. 109–114.
11 María Jesús Torres Jimenez, op. cit., p. 54.
12 Thaddée Matura, Una ausencia ardiente, Madrid: Publicaciones Claretianas, 1989.
13 José Damián Gaitán, „Teología poética de san Juan de la Cruz“, in: Revista de espiritualidad, 1990, t. 49, p. 405. Į analizę neįtraukiami mažesnės apimties eilėraščiai arba kupletai (isp. glosas, coplas), anot tyrinėtojo, sudarantys atskirą grupę.
14 „La Fonte“, lietuvišką vertimą „Gerai žinau aš versmę…“ žr. in: Kelionė, 2021, nr. 3, p. 112–113, vertė Jūratė Micevičiūtė.
15 José Damián Gaitán, op. cit., p. 406.
16 Ibid., p. 407.
17 Ibid., p. 410.
18 Ibid., p. 412.
19 Lietuviškas Tamsiosios nakties vertimas paskelbtas dviejuose šv. Kryžiaus Jono veikaluose: Kopimas į Karmelio kalną: Smulkieji raštai, Vilnius: Aidai, 2010, vertė Jūratė Micevičiūtė ir s. Kryžiaus Ieva Marija OCD; Tamsioji naktis, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017, vertė Jūratė Micevičiūtė. „Gyvoji meilės liepsna“ lietuviškai skelbta: Iain Matthew OCD, Dievo įsiveržimas, Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolynas, 2019, p. 48–49, vertė s. Kryžiaus Ieva Marija OCD.
20 Gaudium et Spes, 19; cit. iš: www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/gaudium-et-spes.html, (2021-10-18).
21 Brice W. Wardropper, Historia de la poesía a lo divino en la cristiandad occidental, Madrid: Revista de Occidente, 1958.
22 Vienas žymiausių šv. Teresės Avilietės eilėraščių „Gyvenu ir jau negyvenu savy…“ gimė įkvėptas kito contrafactum (sąvoka, reiškianti muzikos kūrimą, kai žinomos dainos melodija nepakeista pritaikoma kitam tekstui), kai Salamankoje ji išgirdo naujokę dainuojant „Teišvys Tave mano akys, švelnusis mano Jėzau, Tave teišvysiu ir paskui numirsiu“.
23 Emilio Orozco Díaz, Poesía y mística, Madrid: Guadarrama, 1959, p. 135–136.
24 Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną, p. 111, vertė Jūratė Micevičiūtė ir s. Kryžiaus Ieva Marija OCD.
25 Jis ne tik baigė jėzuitų kolegiją Medina del Campe, bet ir Salamankos universitete išėjo ketverių metų filosofijos kursą ir metus studijavo teologiją, ypač šv. Tomo Akviniečio traktatą „Apie palaimą“ (I IIae q. 1–5). Studijas papildė nuolat skaitydamas Bibliją, Bažnyčios Tėvus (greičiausiai iš brevijoriaus), taip pat yra pagrindo manyti jį prisilietus prie pranciškonų mistikų (Bernardino de Laredo, Francisco Osuna) ir net sufizmo mistikos, greičiausiai per Ramono Llulo darbus, kuriuos vertino ir spausdinti liepė garsiausias Ispanijos dvasinės reformos skatintojas kardinolas Ximénezas de Cisneros; žr. Cristóbal Cuevas, El pensamiento del Islam: Contenido e historia. Influencia en la mística española, Madrid: Istmo, 1972, p. 280.
26 Jean Baruzi, San Juan de la Cruz y el problema de la experiencia mística, Valladolid: Junta de Castilla y León, 1991, p. 56.
27 Eulogio Pacho, „Lenguaje técnico y lenguaje popular en San Juan de la Cruz“, in: José Angel Valente, José Lara Garrido (eds.), Hermenéutica y mística: San Juan de la Cruz, Madrid: Tecnos, 1995, p. 198.
28 Luce López-Baralt, „Lenguaje infinito“; cit. iš: María Jesús Torres, op. cit., p. 265.
29 Jean Baruzi, op. cit., p. 331–333.
30 Emilio Orozco Díaz, op. cit., p. 47–48.
31 Kaip buvo madinga anais religinio užsidegimo dešimtmečiais, šis autorius perrašė populiarias pasaulietinių poetų eiles, žmogiškos meilės simbolius, metaforas ir scenas daugiau ar mažiau sėkmingai „pritaikydamas“ krikščionybės tiesoms perduoti. Tyrinėtojų nuostabai, itin vidutiniškų gabumų Cordobos eilėraščių pėdsakai atsekami Kryžiaus Jono kūryboje, ypač poemoje „Piemenėlis“: greičiausiai Cordoba tikrai tapo „tiltu“, per kurį šventasis sugrįžo prie savo pirmosios poetinės meilės ir sugebėjo tikrai genialiai perkelti Garcilaso švelnumą savajai Dievo meilei išreikšti; žr. Dámaso Alonso, „La poesía de San Juan de la Cruz“, in: Thesaurus, 1948, t. IV, nr. 3, p. 494.
32 Ismael Bengoechea, „Hablar de Cristo en verso: Los romances de San Juan de la Cruz“, in: San Juan de la Cruz, 2005, t. 36, p. 194.
33 „Didžiųjų ispanų mistikų veikaluose matome, kad jie įgyvendino priešingų tendencijų pusiausvyrą […]: pajungė juslingumą drausmei, kad nesileistų patraukiami prie to, kas tiesiog yra miglota ir neapibrėžta; suformavo intelektualinę techniką, leidžiančią žengti toliau atskirų būsenų ir nepasimesti drumstose jausmų gyvenimo erdvėse, kontroliuoti įkvėpimą analizuojant; išrado metodą užuot pasitenkinę instinktu; suderino asmeninę patirtį ir kolektyvo gyvenimą“ (Joseph Pérez, „Mística y realidad histórica en la Castilla del siglo XVI“, in: Actas del Congreso Internacional Sanjuanista, t. II, Valladolid: Junta de Castilla y León, 1993, p. 51.
34 Declaración de las canciones, que tratan del exercicio de amor entre el alma…, Bruselas: Godofredo Schoevarts, 1627. Šv. Kryžiaus Jonas mirė 1591 m., nepamatęs išspausdinto nė vieno savo veikalo.
35 Žr. nuodugnią šios poemos analizę lietuviškai: „Dievo patirtis naktyje“, in: Salvador Ros Garcia, Dievo patirtis gyvenimo viduryje, iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, p. 149–187.
36 Romanse „Pradžioje…“ – -ía, o romanse „Prie Babilonijos…“ – -aba.
37 Paloma Díaz Mas, Romancero, Barcelona: Crítica, 1994, p. 24.
38 Joseph Szertics, Tiempo y verbo en el Romancero viejo, Madrid: Gredos, 1974, p. 89.
39 „Odė Saliniečiui“, dalis odės išversta į lietuvių kalbą: Salvador Ros Garcia, op. cit., p. 178–179, vertė Jūratė Micevičiūtė.
40 Xabier Pikaza Ibarrondo, „Allí lloraba y gemía: el llanto del hombre en Dios: Introducción al Romance de la Trinidad“, in: San Juan de la Cruz, 2013–2014, t. 48, p. 243.
41 Žr. paaiškinimą Šv. Kryžiaus Jonas, Tamsioji naktis, p. 51.
42 Miguel Ángel Díez Gonzalez, „Nueve romances: Glosa Bíblica“, in: Monte Carmelo, 1991, t. 3, p. 498.
43 Xabier Pikaza Ibarrondo, op. cit., p. 269.
44 María Jesús Torres Jimenez, op. cit., p. 523.
ROMANSAS APIE EVANGELIJĄ IN PRINCIPIO ERAT VERBUM
Šv. Kryžiaus Jonas
Vertė Jūratė Micevičiūtė
1. APIE ŠVČ. TREJYBĘ1
12 Pradžioje buvo Žodis
ir Dieve gyveno,
kuriame savo laimę
begalinę turėjo.
3 Pats Žodis buvo Dievas,
„Esu pradžia“, kalbėjo;
Jis buvo pradžioje
ir pradžios neturėjo.
9 Jis buvo pati pradžia;
todėl jos ir neturėjo;
Žodis vadinasi Sūnus,
iš pradžios užgimęs.
13 Jį pagimdė prieš visus [laikus]
ir nuolatos Jį gimdo,
nuolat Jam teikia esmę
ir visada savy ją laiko.
17 Ir taip Sūnaus šlovė
yra toji, kur Tėve slypėjo,
o savo šlovę Tėvas
visą Sūnuje turėjo.
21 Kaip mylimas mylinčiame
vienas kitame gyvena,
ir meilė ši, juos jungianti,
lygiai taip pat sutampa
su vienu ir su kitu
lygybe ir vertingumu.
27 Trys Asmenys ir vienas mylimasis
tarp visų trijų jų buvo,
ir viena meilė visuose
juos vienu mylinčiuoju darė;
mylintysis yra mylimasis,
kuriame kiekvienas jų gyveno;
nes trijų turima būtis
kiekviename iš jų slypėjo,
ir myli kiekvienas jų
tą, kurs šią būtį turėjo.
37 Kiekvienas jų yra šita būtis,
ir juos viena ji jungė
į neišsakomą mazgą,
kurio išreikšt nemokėta;
todėl begalinė buvo
meilė, juos sujungusi,
nes trys vieną meilę turi –
ji – jų esmė, kaip sakoma:
nes meilė, kuo ji vieningesnė,
tuo daugiau meilės paskatino.
2. APIE TRIJŲ ASMENŲ BENDRAVIMĄ
47 Toj meilėj neaprėpiamoj,
kuri iš jųdviejų išėjo,
didžiai švelnius žodžius
Tėvas Sūnui kalbėjo,
taip giliai malonius3,
kad nieks to suprast [negalėjo];
vien Sūnus džiaugėsi tuo,
kas vien tik Jam priklausė;
tačiau tai, kas suprantama,
štai tokiu būdu bylojo:
„Nieks, Sūnau, manęs nedžiugina,
išskyrus Tavo draugiją,
o jei kas ir džiugina mane,
tuo norėčiau [džiaugtis] Tavyje.
61 Kas panašiausias į Tave,
tas mane tenkintų labiausiai,
kas niekuo į Tave nepanašus,
tas nieko manyje nerastų.
65 Tik Tavyje radau sau džiaugsmą,
o gyvastie mano gyvybės!
Mano šviesos šviesa esi,
manoji išmintis esi [Tu],
manos esmės paveikslas,
kuriuo aš taip gėrėjausi.
71 Tam, kas, Sūnau, Tave mylėtų,
patį save aš atiduočiau,
meilę tą, kurią Tavy turiu,
tą pačią ir į jį sudėčiau,
už tai, kad jis pamilo Tą,
kurį aš taip mylėjau.“
3. SUKŪRIMAS
77 „Sužadėtinę, kuri Tave mylėtų,
duoti Tau, mano Sūnau, norėčiau,
kad ji Tavuoju vertumu
verta mūsų draugijos taptų,
ir prie vieno stalo valgyt duoną,
tą pačią, kur aš valgiau;
kad pažintų ji gėrybes,
kurias tokiame Sūnuje turėjau,
ir žavėtųsi su manimi
malone4 ir puikumu Tavuoju.“
87 „Esu labai dėkingas, Tėve, –
Jam Sūnus atsako. –
Tavo duotai sužadėtinei
šviesą savąją suteikčiau,
kad pamatytų ji joje,
koks vertingumas mano Tėvo,
ir kaip būtį tą, kurią turiu,
iš Jo būties gavau [aš].
Apglėbčiau ją sava ranka,
ir ji Tavo meile užsidegtų,
mėgaudamasi amžinai
gerumą Tavo aukštintų.“
4. TĘSINYS
99 „Tebūnie tad, – tarė Tėvas, –
nes to Tavo meilė nusipelnė“;
ir šitaip prakalbėjęs,
pasaulį Jis sukūrė,
rūmą sužadėtinei
didžia išmintimi pastatė;
jį į du kambarius,
aukštesnį ir žemesnį, padalijo;
žemesnįjį iš begalinių
skirtumų sudarė;
brangakmeniais žaviais
aukštesnį išdabino.
111 Kad sužadėtinė pažintų,
kokį ji Sužadėtinį turėjo,
aukštajam angelų
hierarchiją įkurdino;
bet žmogiškąją prigimtį
žemajame sudėjo,
nes savo sandara jinai
kiek mažiau vertėjo.
119 Nors būtį ir vietas
šitaip padalijo,
visi jie – vienas kūnas
sužadėtinės, – Jis tarė:
to paties Sužadėtinio meilė
juos viena sužadėtine padarė.
125 Kurie aukščiau, tie su džiaugsmu
Sužadėtinį turėjo,
kurie žemiau – su viltimi
tikėjimo, kurį Jis jiems įliejo
sakydamas, kad kada nors
Jis juos išaukštinsiąs
ir kad tą jų žemumą
Jis jiems pakelsiąs
tokiu būdu, kad niekas
jo jau nebepeiksiąs,
nes viskuo panašus
Jisai į juos tapsiąs,
137 ir ateisiąs pas juos,
ir su jais gyvensiąs,
ir Dievas – žmogumi,
ir žmogus Dievu būsiąs,
ir su jais bendrausiąs,
valgysiąs ir gersiąs,
ir kad su jais nuolat
Jis pats pasiliksiąs
tolei, kol šis pasaulis
praeinantis išsibaigsiąs,
ir amžina melodija
jie pasidžiaugsią,
149 nes Jis buvo galva
sužadėtinės, kurią turėjo,
kad prie jos visus teisiuosius
[kaip] narius prijungtų,
153 jie – kūnas sužadėtinės,
kurią Jis paimsiąs
ant savo rankų švelniai,
jai savo meilę dovanosiąs;
ir taip į vieną susijungus,
pas Tėvą ją nunešiąs,
159 kad ten tuo pasimėgavimu,
kur Dievas džiaugiasi, ji džiaugtųs;
kad kaip Tėvas ir Sūnus,
ir kylanti iš jų [Dvasia]
gyvena vienas kitame,
taip būtų ir sužadėtinė,
kad pasinėrusi Dieve
Dievo gyvenimą gyventų.
5. TĘSINYS
167 Kai ši geroji viltis
pas juos iš aukšto atėjo,
anų jų vargų bodesys
jiems tuomet palengvėjo;
bet prailgo laukimas,
ir troškulys vis didėjo
džiaugtis su Sužadėtiniu –
dėl to jiems nuolat skaudėjo;
todėl jie melsdamiesi
dūsavo ir kentėjo,
ašarom ir dejonėm
Jį dieną naktį maldavo,
kad [Jis] jau pasiryžtų
jiems duoti draugiją savo.
181 Vieni sakė: o, kad tektų
šis džiugesys mano laikui!
Kiti: Viešpatie, kurį atsiųsti turi,
jau atsiųski, užbaiki.
185 Tretieji: o, kad šituos dangus
perplėštum, ir pamatyčiau
savo akim Tave nusileidžiant,
ir mano rauda nutiltų!
Iš aukšto išlykit, debesys,
Tą, kurio žemė prašė,
ir jau teatsiveria laukas,
kuris mums erškėčius želdė,
tegul išaugina tą žiedą,
ir juo jisai tepražysta!
195 Dar kiti: o, palaimintas,
kas tomis dienomis gyventų,
savomis akimis regėti
Dievą nusipelnęs būtų,
ir savo rankomis Jį liesti,
ir vaikščioti su Juo kartu,
ir džiaugtis slėpiniais, kuriuos
palieps [Jis] tuo metu!
6. TĘSINYS
203 Taip ir kitaip maldaujant
daugybė laiko praėjo;
bet paskutiniais metais
uolumas labai sustiprėjo,
kai Simeonas senasis
troškimu užsiliepsnojo,
Dievą meldė, kad panorėtų,
jam tą dieną išvysti leistų.
211 Ir taip Šventoji Dvasia
gerajam seneliui atsakė,
davė jam savo žodį,
kad dar mirties nematęs
gyvenimą pamatys
iš aukštybių ateinant žemėn,
kad ant savo rankų jis
patį Dievą tada paims
ir laikys Jį savam glėby,
ir prie savęs priglaus.
7. TĘSINYS APIE ĮSIKŪNIJIMĄ
221 Kadangi atėjo jau metas,
kai tą išpildyt reikėjo,
sužadėtinę išvaduoti –
sunkų jungą jinai kentėjo,
kol tarnavo įstatymui,
kurį jai Mozė uždėjo,
ir Tėvas su meile švelnia
šitaip [Jam] prakalbėjo.
229 „Štai, Sūnau, sužadėtinę Tavo
pagal Tavą paveikslą sutvėriau,
tuo, kuo ji į Tave panaši,
ji gerai su Tavim derėjo;
bet skirias ji kūnu – jo Tavo
paprasta Būtis neturėjo.
235 Kur mylima tobulai,
šio dėsnio paisyti reikėjo:
turėjo tapt panašus
mylintis į tą, kurį mylėjo;
nes kur daugiau panašumo,
ten ir mėgavimosi daugėjo;
Tavo sužadėtinei, be abejonės,
jo labai prisidėtų,
jei pati [būdama ir] kūnas,
Tave panašų regėtų.“
245 – Mano valia yra Tavoji, –
Jam Sūnus atsakė. –
Ir šlovė, kurią turiu aš,
turėt Tavo valią kaip savą;
ir man taip naudinga, Tėve,
ką Tavo Aukštybė sakė,
nes tokiu būdu labiau
matytųsi Tavo gerumas;
regėsis Tavo didi galia,
išmintis ir teisingumas;
eisiu tą apsakyti pasauliui,
kad jam naujieną paskelbčiau:
apie Tavo grožį ir švelnumą,
ir aukščiausią valdžią.
259 Sužadėtinės savo ieškoti
eisiu, kad prisiimčiau
jos nuovargį ir daug vargų,
šitiek laiko kentėtų;
kad aš už ją numirčiau
ir taip ji gyvenimą turėtų,
kad ištraukęs iš duobės5
Tau ją sugrąžinčiau.
8. TĘSINYS
267 Šventąjį arkangelą
Gabrielių tuomet pasikvietęs,
keliauti pas mergelę
vardu Marija jam liepė,
jai davus sutikimą
slėpinys įvyko;
ir joje Trejybė
Žodį kūnu apvilko;
nors Trys nuveikia šį darbą,
tai viename nutiko;
Marijos įsčiose Žodis
įsikūnijęs paliko.
279 Turėjęs tiktai Tėvą,
dabar ir Motiną turėjo,
nors ne tokią kaip visos,
kurios nuo vyro pradėjo,
tai iš josios įsčių
savo kūną Jis gavo,
todėl Dievo ir taip pat žmogaus
Sūnumi Jis vadinos.
9. APIE GIMIMĄ
287 Kadangi atėjo jau metas,
kai Jam užgimti reikėjo
Jis kaip jaunikis6 iš savo
vestuvių menės7 išėjo,
apkabinęs sužadėtinę,
ją savo glėby turėjo;
Jo Motina maloningoji
štai į ėdžias Jį įdėjo,
tarp gyvulėlių, kurie
ten tuo metu stovėjo.
297Žmonės skardeno giesmes,
o angelai muzikavo,
kai du tokie [sutuoktiniai]
santuoką šventė savo;
tačiau Dievas ėdžiose
štai verkė ir liūdėjo –
šias brangenybes8 jaunoji
per jungtuves užsidėjo;
Motina buvo apstulbus,
kai tokius mainus regėjo;
Dievas – ašaras žmogaus,
o žmogus džiaugsmą [liejo],
ko nei vienas, nei kitas
310 ligi tol niekada neturėjo.
1 Versta iš: San Juan de la Cruz, Obras completas, Madrid: EDE, 1993. „Šį ilgą 310 eilučių pasakojimą apie išgelbėjimo istoriją nuo numatymo iki Kristaus gimimo galima laikyti vienu romansu. Kartais kalbama apie devynis romansus, tačiau dėl literatūrinės ir doktrinos vienovės tiksliau sakyti, kad tai yra devynios vieno romanso scenos. Einant nuo vienos prie kitos, ta pati tikrovė pristatoma tarsi vis artimesniu planu: 1–2 – trejybinis gyvenimas ir numatymas; 3–4 – sukūrimo užmojis ir įgyvendinimas; 5–6 – bendra visos žmonijos ir atskira kai kurių žmonių viltis; 7–8 – Įsikūnijimo užmojis ir įgyvendinimas; 9 – gimimas, kai Žodis priima žmogiškąjį būvį ir perteikia dieviškąjį gyvenimą“ (José Vicente Rodríguez, Federico Ruíz Salvador, „Apunte doctrinal. Poesías“, in: San Juan de la Cruz, op. cit., p. 51). Žodžiu „evangelija“ šv. Kryžiaus Jonas čia greičiausiai pabrėžia, kad apmąsto ne Evangeliją pagal Joną, bet jo laikais Mišias užbaigdavusį skaitinį „Pradžioje buvo Žodis“, tad jį interpretuoja ne kaip Naujojo Testamento dalį, o kaip liturgijos formulę (Tėvas Lucinio Ruano, cit. iš: María Jesús Torres Jiménez, Los romances de San Juan de la Cruz: Contextualización histórico-literaria y análisis intertextual: Tesis Doctoral, Universidad de Málaga, 2015, p. 421).
2 Romanso eilutes įprasta numeruoti ištisai, nuo 1 iki 310. Šiame vertime siekta tiksliai laikytis originalo, tad tik atskiri žodžiai kelis kartus dėl sklandumo perkelti į kitą eilutę. Išimtis: R7 sukeistos eil. 263 ir 264.
3 Isp. deleite, viena dažniausių sąvokų šv. Kryžiaus Jono veikaluose. „Tradiciškai ši sąvoka versta į lietuvių kalbą žodžiu „gėrėjimasis“, tačiau jis turi gerokai siauresnę prasmę: taip nusakome tik dviejų juslių – regėjimo ir klausos – mėgavimąsi, tad sąvoka suponuoja atstumą, kuris skiria jaučiantįjį ir estetinę palaimą jam teikiantį objektą. Ispaniškas žodis deleite apibrėžia aukščiausią visų juslių pasimėgavimą: ne tik regėjimo bei klausos, bet ir skonio, lytėjimo bei uoslės, taigi čia nurodoma betarpiška visą žmogų persmelkianti patirtis. Iš to kyla ir šio žodžio dviprasmiškumas ispanų kalboje: jo daugiskaita XVI a. paprastai sieta su kūniškais – taigi nuodėmingais – malonumais (lietuviškas „gėrėjimasis“ šios prasmės neturi dėl jau minėto „bekūniškumo“, nes gėrimasi visuomet atsitraukus). Mistiko amžininkas 1611 m. leistame žodyne pateikia tokį paaiškinimą: „Deleite yra kilęs iš lotyniškų voluptas, deliciae. Veiksmažodis deleitar – teikti kitam malonumą ir pasitenkinimą; mėgautis, ilsėtis, pramogauti ir smagintis. Būdvardis deleitoso nurodo vietos ypatybę; tai vieta, teikianti pasitenkinimą (isp. contento). Deleites daugiskaita: šis žodis visuomet vartojamas neigiama prasme ir nurodo nuodėmingus malonumus bei ydas“ (Sebastián Covarrubias, Tesoro de la lengua castellana, t. 2, Madrid: Luís Sánchez, 1611, p. 302r)“ (Šv. Kryžiaus Jonas, Tamsioji naktis, vertė Jūratė Micevičiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017, p. 51, išn. 49). Šiame romanse deleite vartojamas 4 kartus, pirmiausia kalbant apie Asmenų bendravimo Trejybėje kokybę, o paskui perkeliant sąvoką į santykį su sužadėtine – žmonija, kuri kviečiama į būtent tokį dievišką santykį (verčiama „pasimėgavimas“ arba „mėgavimasis“): R2, 51; R3, 97; R4, 159 ir R7, 240). Panašaus dviprasmiškumo XVI a. ispanų kalboje turintis veiksmažodis gozar (verčiama „džiaugtis, mėgautis“) taip pat dažnas: tyrinėtojai priskaičiuoja 284 atvejus šventojo veikaluose. Šiame romanse jis pavartotas 6 kartus (R2, 53; R4, 147; R4, 160(2); R5, 173; R5, 201).
4 Isp. gracia – gali reikšti ir gražumą, grakštumą, žavesį (pastaruoju žodžiu jis išverstas į lietuvių kalbą Kopime į Karmelio kalną (1K 4, 4), perteikiant šv. Kryžiaus Jonui svarbų suvokimą, kad Dievas yra ir Grožis (viena svarbiausių jo Dvasinės giesmės temų); šis daugiaprasmis žodis jo kūryboje aptinkamas 219 kartų ir labai įvairiuose kontekstuose.
5 Isp. lago – paž. „ežeras“; plg. Pr 40, 15; Ps 7; Išm 16; Išm 27, 1 ir kt., kur egzegetai įžvelgia užuominą apie pragarus; žr. Cristóbal Cuevas, El pensamiento del Islam: Contenido e historia. Influencia en la mística española, Madrid: Istmo, 1972, p. 145, išn. 75.
6 Isp. desposado – šiame Kryžiaus Jono romanse gali reikšti ir sužadėtinį, ir sutuoktinį, nors vėlesniuose veikaluose jis ne kartą atskyrė šias metaforas kaip dvi skirtingas dvasinio tobulumo pakopas; žr. María Angeles López García, „Léxico nupcial en los escritos de Juan de la Cruz“, in: Actas del Congreso Internacional Sanjuanista, t. 1, Junta de Castilla y León Consejería de Cultura, 1993, p. 340.
7 Isp. tálamo – plg. lot. Ps 18, 6: tamquam sponsus procedens de thalamo suo… („lyg nuotaka ji išeina iš po savo jungtuvių užuolaidos“, vertė Antanas Rubšys). Čia kalbama apie saulę, kuri ispanų kalboje, kaip ir lotynų kalboje, yra vyriškos giminės, tad simbolizuoja jaunikį – Kristų. Šv. Kryžiaus Jono laikais veikiausiai per lotynų kalbą atėjusiu graikišku skoliniu tálamo literatūrinėje kalboje vadintas kambarys, kur jaunavedžiai švenčia sutuoktuves, o kartais – jų guolis (plg. Sebastián Covarrubias, op. cit., t. 2, p. 37v). Pastarąja prasme šis žodis ispanų kalboje vartojamas iki mūsų dienų. Šv. Kryžiaus Jono amžininkas ir universiteto dėstytojas br. Luisas de Leonas aiškino, kad mistine prasme ši menė – tai mergeliškos Švč. Mergelės Marijos įsčios, kuriose Žodis neatskiriamai susijungė su žmogiškąja prigimtimi (plg. De los nombres de Christo, cit. iš: María Jesús Torres Jimenez, op. cit., p. 542).
8 Isp. joyas – „pašvitai, perlai“, turimos galvoje Kūdikio Jėzaus ašaros.
