Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ fragmentai. 2020. Ryčio Šeškaičio nuotraukos. MO muziejaus archyvas

Mano galvoje dabar – taki meilė, ta, iš Zygmunto Baumano. Kuri, kaip ir kiti takiosios modernybės sudedamieji komponentai, yra neapibrėžta, nepatikima, ne ta, ant kurios galėtume statyti savo egzistencijos pamatą ir į kurią galėtume atsiremti sunkią akimirką. Pasaulis, kuriame gyvename, yra trapus – kiekvieną minutę gali griūti viskas, kas atrodė tvirta ir nepajudinama. Ir kalbu ne tik apie žmonių tarpusavio santykius, saugumą pasitikėjimą ir meilę. Dabar, pandemijos metu, tai žino visi; dar prieš pusę metų, kai didžioji MO muziejaus paroda buvo tik planuojama, viskas atrodė gerokai kitaip. Ir pagrindinis klausimas „Kodėl taip sunku mylėti?“, tapęs parodos pavadinimu, tuomet atrodė skirtas meilei, kurios bergždžiai siekiame, meilei, kuri turėtų apgaubti šiluma šeimos narius (tačiau dažnai to nedaro), meilei, kuri turėtų būti pasitikėjimo ir saugumo pamatas, tačiau išteka, sutrupa, nulaša pro pirštus, ir liekame tuščiomis rankomis.

Dabar, kai pasaulis uždengtas kaukėmis, kai žemėlapyje stebime pandemijos židinių judėjimą ir vitrinų šukes ant Penktosios aveniu šaligatvių, klausimas skamba kitaip. Kodėl taip sunku mylėti kitą? Ir čia net neturiu omenyje didžiojo Kito, to, kuris svetimas, nepažįstamas, nesuprantamas ir todėl nepriimtinas, ką ir kalbėti apie mylėjimą. Tiesiog – kito. Kodėl taip sunku atsiverti, priimti, žengti žingsnį kito, esančio šalia, link? Arba – kaip nustoti nerimauti dėl pasaulio grėsmės, visuresančios socialinės nelygybės ir netolerancijos, turint vaikų ir nuolatos galvojant, kaip jiems seksis šitame (mūsų pačių dėka) nepaprastai komp­likuotame emociniu (ir visais kitais požiūriais) gyvenime, kai mes jau nebegalėsime jiems nei patarti, nei padėti? Klausimai nei originalūs, nei (deja) turintys atsakymus, kurie galėtų bent iš dalies patenkinti klausiančiuosius. Kas lieka? Nerimas ir nežinojimas, tačiau kaip tik jie ir tampa Saskios Boddeke ir Peterio Greenaway‘aus parodos priežastimis. Išties, atrodo, kad sunku būtų rasti aktualesnį klausimą, nei apie meilės sunkumą būtent šiais metais, kurie visiškai neatrodė būsiantys kuo nors įsimintini. Buvo planuojama video instaliacija, apšvietimas, grafiniai akcentai, vanduo ir kėdės, liūdnai išdėstytos muziejaus erdvėje, ir lietuvių menininkų kūriniai kaip sudėtinė parodos dalis. Kuo tapo šie metai, dabar dar sunku įvardyti; tačiau viena yra tikrai aišku – jų pasaulis taip greit neužmirš. Lietuviai, savo ruožtu, turėtų negreit pamiršti naująją MO ekspoziciją.

Ši paroda įsimintina dviem aspektais: visų pirma, be abejonės, autorių duetu, tiksliau, jų kalibru. Kiekviena iš didžiųjų savo parodų MO kol kas sugeba nustebinti: grąžindama lietuviams laukinius devyniasdešimtuosius, kalbėdama apie mus pačius mūsų menininkų kūriniais, o dabar – parodydama vadybos, derybų ir kantrybės stebuklus ir atvesdama į Vilnių pasaulinio garso režisierių Greenaway’ų ir jo žmoną, multimedijų menininkę Boddeke. Šią meno pasaulio žvaigždžių porą Rytų Europa domina jau senokai; jų kurtos instaliacijos buvo eksponuojamos Varšuvoje („The Big Bang“, 2010), Maskvoje („The Black Square“, 2014), Taline („Sex and the Sea“, 2019); anot MO kuratorių, režisierius ne kartą yra lankęsis Rygoje ir Vilniuje (festivalio „Tinklai“ organizatorių kvietimu). Dabar Vilnius galės didžiuotis specialiai MO sukurta instaliacija, galėsiančia, jei antra ar tolimesnės pandemijos bangos galutinai nesustabdys kultūrinio (ir viso kito) turizmo, tapti papildomu traukos tašku meninių potyrių trokštančiai tarptautinei publikai. Tai svarbus globalaus meno lauko įvykis, niekaip kitaip to nepavadinsi. Kita vertus, juo labiau intriguoja ir džiugina antrasis dėmesio vertas aspektas – lietuvių autorių įtraukimas į instaliaciją partnerystės teisėmis. Uždaroje lietuviškoje terpėje visi viską žino: kas žymesnis, kieno koks būdas, kas kuria gerus darbus, bet linkęs konfliktuoti, o kas nieko vertas, bet reikia būtinai įtraukti, nes kitaip… Viskas žinoma ir nuspėjama, meno lauko insaideriai ir dalyviai žino ir figūrų kombinacijas, ir numatomus jų ėjimus ant šachmatų lentos. Todėl kiekvieną kartą, kai parodų organizatoriai ar kuratoriai ateina „iš išorės“, rezultatas būna netikėtas – kartais keistai atrodantys pasirinkimai ar deriniai, kitokia logika priverčia ir vietinius žiūrovus stebint pakeisti žiūrėjimo kampą, galbūt ne taip patogiai, kaip esame įpratę, pasukant kaklą.

Kokiais kriterijais vadovavosi įžymieji kuratoriai, neturėję jokių žinių ir jokių išankstinių nuostatų lietuvių menininkų atžvilgiu? Pastangos surasti ir sukomplektuoti ekspoziciją, kuri kalbėtų apie jausmus kitam, neatrodo paprasta; lietuvių menininkai, kaip daugybę kartų konstatuota, retai kuria socialinėmis ar politinėmis temomis. Taigi pabėgėlių, svetimojo kito, socialinės nelygybės aspektus rasti grafikoje ar tapyboje – iš anksto pasmerktas uždavinys. Tačiau lietuvių autoriai labai daug dėmesio skiria asmeninei vienatvei, vienišumui, atskirtumui, siekimui pritapti ir atmestumo jausmui. Meilei ir jos neįmanomybei, o paroda yra ir apie tai. Todėl atrodo, kad vienas iš atrankos kriterijų galėjo būti kūnas. Kūniškumo kiekis darbuose, autentiško kūniškumo. Kiek kūno kvėpuoja, verkia, mylisi ir kenčia. Gal todėl instaliacijoje daug nuogumo – nes kūnas yra tikras. Jis yra tai, ką turime kiekvienas, kad ir kokius vienišumo skausmus tuo metu patirtų ar kokias baimes kentėtų mūsų dvasia – jis yra realus, jame aiškiai atsispindi vidinės įtampos. Bet šitas parodos kūnas neestetiškas, senstantis, sudribęs, susiraukšlėjęs. Kaip Žygimanto Augustino ironiškieji autoportretai, iššiepę retus dantis už storų lūpų. Kaip Judas ar Irena – kiek pastangų reikia, kad mylėtum jį, tokį kūną? Sunku? Ciniškieji gracijai atkiša vidurinius pirštus ir sako – pabandyk. Violeta Bubelytė, nuo 1981 m. fotografuodama savo pačios nuogą kūną, regisi, jokių iliuzijų pastarojo atžvilgiu taip pat neturi (ir neturėjo nuo pat pradžių). Šis autoaktinis moteriškas kūnas – taip pat ne etalonas, tačiau jis jau pasakoja ne apie kūną kaip mėsą, o apie trapumą ir pažeidžiamumą. Tiksliau, ne pasakoja, o kalbasi su savimi pačia, nenutrūkstamai ir jau daugelį metų, o mes tik kartas nuo karto dirstelime iš šono į šį procesą. Į vis senėjantį kūną, kurį negailestingai, bet kartu taip švelniai fiksuoja autorė. Ir todėl Bubelytės darbai kalba ne apie meilės negalimybę, bet apie mylinčio(-ios) vienatvę. Apie norą priklausyti, susilieti, pritapti – kaip virtualioji Susa Bubble, ta trisdešimt trečia, kuri neturėjo savo poros ir bet kokia kaina troško nebebūti viena. Ir kuriai nepavyko. Liūdesys dėl neįmanomo visuomet, nesvarbu, kokia būtų tema, sklinda iš Stasio Eidrigevičiaus personažų. Iš tų žmogelių ilgomis nosimis ir plikomis galvomis, didelėmis akimis ar jų kiaurymėmis žiūrinčių į aplinkinius. Nors jie dažnai su kaukėmis, tačiau tai juk tik tam, kad paslėptų savo vienišumą. Kaukės nieko neapgauna. Į aplinkinius žiūri ir Remigijaus ir Algirdo Gataveckų autoportretai, broliai ir tėvas, vienodomis baltomis medvilninėmis trumpikėmis – beveik nuogi ir labai ramūs; broliai Gataveckai apie meilę ir jos sunkumą tikrai žino daugiau, nei dauguma mūsų. Vaikystės trauminę patirtį sugebėję ne tik įveikti, bet ir į ją atsiremti, kuriant saugumo ir pasitikėjimo atmosferą dabar tą patį patiriantiems globos namų auklėtiniams, jie tikriausiai nė nemirktelėję atsakytų į tą klausimą. Sunku ar nesunku, reikia tiesiog mylėti. Kita vertus, ne kiekvienas randa savyje jėgų tą daryti, gyvendamas nuolatinio atstūmimo ir nemeilės atmosferoje. Lietuviai nemyli nelaimingų, tų, kuriems nesiseka, tų, kurie į mus nepanašūs ar gali kaip nors išklibinti sunkiai kuriamą mūsų pasaulio vaizdinį. Tų, kuriuos tapo Laura Guokė – pabėgėlių, kurie, jei ir šmėkšteli naujienų reportažuose, tai greitai vėl dingsta, užgožti žinių apie populiariausią šaltibarščių receptą ar influencerės praėjusį mėnesį uždirbtą pinigų sumą. Tų, kuriuos fotografavo Ugnius Gelguda dabar jau tolimais atrodančiais 2004 m., kai vienalytės šeimos vaizdai kėlė siaubą ekspozicinių erdvių valdytojams. Kas nors pasikeitė? Požiūryje, ko gero, nelabai, tačiau dabar šių šeimų portretai ramiausiai kabo MO, ir jų žvilgsniai vis dar tokie pat – pasitikintys ir šiek tiek provokuojantys. Sunku mylėti ir tuos, kurie keisti – įžūliai besikvatojantys Vito Luckaus fotografijų personažai, Šarūno Saukos votimis apėję žmonės, Eglės Kuckaitės į palubes iškilęs Ego – tai vis atvejai, kokių daug, kurie netelpa, trokšta būti pastebėti, gyvena, sukdamiesi gyvenimo rate. Turiu galvoje Svajonės ir Pauliaus Stanikų ratą – nuo gimimo iki mirties, žmogaus kūno ir dvasios kelionę. Arba Monikos Furmanos gyvenimo medį – moterį, išauginančią iš savęs kitas moteris, ji čia yra ir gimdytoja, ir pagimdytoji, ir kūdikis, ir motina, visos moterys susipina į vieną perregimų kūnų sūkurį. Visos moterys gimdo ir augina, ir visos išgyvena nerimą dėl savo vaikų, kaip ir Saskia Boddeke, kuri dukros Pip recituojamą poemą sukūrė tam, kad jai galėtų paaiškinti, kas vyksta pasaulyje. Kad mažoji Pip tokiu, saugesniu būdu sužinotų apie nelygybę ir neteisybę, apie ne visiems vienodai atseikėtą meilę. Padėjo? Žiūrint į Pip veidą ekrane atrodo, kad nelabai. Žiūrint į lašus, kaip ašaras krintančius į baseiną, atrodo, kad tikrai nelabai.

Instaliacija yra ir apie baimę. Apie neramius galvojimus naktimis – koks yra pasaulis, į kurį mes paleidome vaikus ir kuriame jiems teks gyventi be mūsų? Ar jie pajėgs suprasti ir suvaldyti tai, ką mes pridarėme, patys nelabai suprasdami, vaikydamiesi turto ir pripažinimo? Ar jie pajėgs susidoroti su viskuo, kas jų galbūt laukia? Galbūt tai didžioji jos kartos problema: turėti visą pasaulio informaciją ir nežinoti, kaip į ją reaguoti, kaip suprasti žmonių sprendimus ir pasirinkimus, kalbėdama apie dukrą, teigia Saskia Boddeke. Tačiau kiek mes pajėgūs duoti vaikams bent kokius kelrodžius gyvenime, kur silpnieji ir neturtingieji vis labiau išnaudojami turtingųjų, kur skirtumai – ne nuostabos, o paniekos šaltinis, kur klesti patyčios, nelygybė, išnaudojimas, karai, pratęskite patys? Nepajėgūs. Mes galime tik sukurti pasaulio gabaliuką, kuriame viskas vyktų taip, kaip mums norisi. Gal todėl Bodekke taip mėgsta savo Susą Bubble – „Second Life“ personažę, daugelį metų gyvenančią ir veikiančią tame antrajame, lengviau valdomame ir prognozuojamame gyvenime. Susa – menininkų vaikas dvejopai: ir įkūnyta tikros dukros, ir kompiuterinis personažas, globojamas rūpestingos kūrėjos Rosos Borchovski („Second Life“ – tik­ro gyvenimo simuliacija, todėl Boddeke čia taip pat susikūrė simuliakrinį savo atitikmenį)1.

Esu labai eklektiškas: garbinu ir skolinu, cituoju ir stebiuosi, – sako Pe­teris Greenaway’us. Šioje instaliacijoje taip pat netrūksta nei stebėjimosi mūsų negebėjimu mylėti ir pastangomis įveikti baimę būti nemylimiems, nei savicitavimo – vėl kaligrafija, kurią vienu ar kitu pavidalu sutinkame beveik visuose režisieriaus filmuose, – nei eklektikos visame kame – skirtingi žanrai suliejami į vieną taip, kad sudarytų vieną skambančią, lašančią, žvilgsnio reikalaujančią erdvinę visumą. Autoriai į šeimyninį Gesamtkunstwerką jungia muziką, vaizdą, garsą, poeziją, daiktus, tapybą, piešinį, judesį, kalig­rafiją. Erdvė, sklidina komponentų, neatrodo perkrauta; ji greičiau kaip liūdnas neįvykęs gimtadienis, pilnas laukimo ir neišsipildžiusių lūkesčių. Instaliacija neapčiuopiamai vaikiška; tą įspūdį, be abejonės, kelia gimtadienio kepurėlės, stirksančios ant kėdžių, kurios tarnauja kaip erdvę struktūruojantis elementas ir drauge – kaip scenografija. Nes vis atrodo, kad kas nors ateis, atsisės ant kėdutės, užsidės dryžuotą kepurėlę ir pagaliau pradės švęsti. Bet ne. Nuo lubų laša vanduo, Pip Greenaway (ar Susa Bubble? ar bet kuris iš mūsų?) išraiškingai dek­lamuoja apie virtualią tragediją (dar vienas gimtadienio komponentas – kai vaikystėje reikėdavo deklamuoti eilėraščius) ir mylėti nepasidaro nė truputėlio lengviau. Vaikiškumo įspūdį sustiprina ir ryškiomis spalvomis išdažytos sienos, tarsi kokioje žaidimų erdvėje; ir Lino Spurgos (jaun.) kalig­rafiškos raidės, žaismingai išbarstytos ant sienų plokštumų. Ir galiausiai tas pats pagrindinis klausimas, tas, apie meilės negalimybę. Kas čia per klausimas? Juk mes, suaugę, žinome, kad į jį ir panašius nėra atsakymo. Bet tai nereiškia, kad suaugusiesiems negalima klausti tokių dalykų. Tai tik reiškia, kad suaugusių žmonių nėra, kad kiekviename yra dalis tos liūdnos plikagalvės virtualios Susos Bubble, kuri taip niekur ir nepritapo.

1 Saskia Boddeke aktyviai kuria „Second Life“ platformoje Rosos Borchovski pseudonimu: rengia virtualias parodas, bendrauja su menininkais ir lankytojais. Ten ir gyvena jos personažas Susa Bubble.