IMPERIJA
Imperija – tai metropolija ir jos kolonijos. Tam, kad imperija egzistuotų, reikia, jog metropolija kolonijų turėtų ir jas tarpusavyje sietų simbiotinis ryšys.
SIMBIOZĖ
Metropolija nežino, kas ji yra, jeigu ne metropolija. Todėl netgi praradusi kai kurias savo kolonijas, metropolija nuolatos primena – sau, kitiems ir toms kolonijoms – kad kolonijos buvo ir iki šiol yra metropolijos kolonijos, net jeigu formaliai taip nebėra.
Apie save ir savo vietą pasaulyje kolonija mąsto per santykį su metropolija. Ji klauso ir reaguoja į viską, ką metropolija kalba ir daro, o ką nors sakydama ar darydama, pati galvoja, kaip į tai sureaguos metropolija. Kolonija kartoja, kad ji – ne metropolija, tačiau nuolat reaguodama į metropolijos kalbas, ji niekada nepamiršta esminių metropolijos egzistavimo principų ir taip nejučia juos nuolat taiko savo pačios gyvenime.
DYDIS
Metropolija yra didelė. Ji tokia didelė, kad jos provincijos gyventojas dažnai nėra buvęs net metropolijos sostinėje, ką ir kalbėti apie užsienį. Dydis yra viena pagrindinių savybių, kuria kolonija pasigirti negali. Būtent dėl to, kad kolonija yra maža, metropolija ją kolonija ir laiko. Savarankišku politiniu dariniu, anot metropolijos, gali būti tik didelis, o mažas tegali būti kažkieno kolonija.
Kadangi dydis yra vienas iš nedaugelio metropolijos turimų išskirtinių privalumų, jį metropolija laiko ir svarbiausiu vertės matu. „Didesnis“ arba „daugiau“ visada reiškia „geresnis“ arba „geriau“. Dėl to metropolija ir jos gyventojai nuolatos siekia pasididinti – teritoriją, gyvenamąjį plotą, automobilį ar kūno dalis.
Nors metropolija yra didelė, kalbėdama apie save ji dažnai primena, kad yra didelė (pavyzdžiui, prideda būdvardį „didžioji“ prie savo pavadinimo), nes niekada pakankamai didelė nesijaučia, vis bijo būti per maža, kad kas nors nepaverstų jos kolonija.
Svarbiausia metropolijai – dydis kaip forma, o jį užpildantis turinys svarbus mažiau. Jos teritorija gali būti neprižiūrėta, maistas prastas, miestai negražūs, tualetas lauke, vaikas žuvęs ar karo invalidas, tačiau jeigu invalidu jis tapo didinant metropolijos dydį – viskas gerai. Dydis, jei ką – ir pagrindinis metropolijos pasiteisinimas, kai paaiškėja, kad ten kas nors ir vėl neveikia („Jei būtume Šveicarijos dydžio, čia viskas irgi veiktų kaip laikrodis“).
Kolonija paklūsta principui, kad dydis reiškia pranašumą, todėl nors yra maža, nuolatos sau ir kitiems bando įrodyti esanti didesnė nei yra („Mūsų visame pasaulyje – net keturi milijonai!“). Buvusį dydį kolonija pabrėžia ir kalbėdama apie savo tolimą praeitį. Ji niekada nepraleidžia galimybės patraukti per dantį už save mažesnių (vien tik dėl to, kad mažesni). Gyventojų kiekiu šiuo metu kolonija mažėja. Metropolija jai primena, kad ji didėjo tik tada, kai buvo metropolijos kolonija. Kodėl didėjo – nesvarbu.
Metropolija negali pakęsti, kai jos įsitikinimas dydžio pranašumu sugriūva (pavyzdžiui, paaiškėja, kad metropolijos sporto komanda nusileidžia kolonijos sporto komandai arba vidutinis pensijos dydis metropolijoje nusileidžia vidutinei pensijai kolonijoje). Todėl metropolija nemėgsta skaičiuoti dydžių vienam gyventojui, nes tada kolonija ją dažnai lenkia (pagal aukas per karą ar pagal BVP). Pavyzdžius, kai kolonija ją pralenkia, metropolija tai aiškina savo pasiaukojimu kolonijos gerovei – neva metropolija pati atsisakė geresnio kąsnio, kad tik sukurtų kolonijos klestėjimą. Bet pripažinti kolonijos klestėjimą reikštų nuneigti dydžio pranašumo principą, tad metropolija nuolatos įtikinėja, kad po atsiskyrimo nuo metropolijos kolonija gyvena žymiai blogiau. Kolonija tai seka, retransliuoja, atsikirtinėja, o dalis kolonijos – tiki dėl jau minėto dydžio pranašumo principo: jeigu ką nors sako didelis, vadinasi, tai tiesa. Kolonija irgi nervinasi, kai dydžiu už ją mažesnės kitos buvusios kolonijos pranoksta koloniją kokiais nors rodikliais.
Metropolija nemąsto kolonijos dydžiais, kolonija nesugeba mąstyti metropolijos dydžiais. Metropolija nesuvokia, kaip gali būti gražu ar gera tai, kas maža, kolonija nesidomi dideliu pasauliu anapus kolonijos ir metropolijos (dažniausiai seka tik vietinės reikšmės žinias). Nesidomėti dideliu pasauliu metropolija sau neleidžia, tačiau juo domisi tik per galios prizmę.
GALIA
Savo dydį metropolija visada sutapatina su galia. Tik didelis, metropolijos nuomone, gali būti galingas. Metropolija nepripažįsta specifinių mažo stiprybių, nes tai pažeistų dydžio pranašumo principą ir panaikintų pagrindinio jos turimo privalumo – dydžio – vertę.
Būtent per galią metropolija nustato ir savo santykį su aplinkiniais. Neutralus būvis tarp dviejų skirtingos galios subjektų metropolijoje neegzistuoja. Silpnesnis turi paklusti stipresniam nepaisant to, kuris iš jų teisus. Todėl galia čia reiškia ir teisybę. Toks santykis reiškiasi visose metropolijos visuomeninio gyvenimo formose (mene, politikoje, kalėjimuose, kareivinėse ir t. t.). Šiuo principu paremti tiek metropolijos piliečių tarpusavio santykiai, tiek ir metropolijos santykiai su kitais politiniais dariniais, pirmiausia – kolonijomis. Todėl jei metropolija pastebi, kad kolonija bendrauja su kuo nors kitu didesniu už save nei metropolija, ji automatiškai laiko tokį bendravimą tarnyste ar vergija. Metropolija netiki, kad nors stipresnis su silpnesniu elgtųsi ne taip, kaip nori, o kaip teisinga, nes žodis „teisinga“ atskirai nuo žodžio „galia“ metropolijos gyvenime neegzistuoja nei kaip praktika, nei kaip idealas. Todėl galingas metropolijoje daro ne tai, kas teisinga, o tai, ką nori. Dažnai tai sukelia silpnojo skausmą ir kančią, todėl galia metropolijoje kelia baimę, kuri čia vadinama pagarba.
Kadangi kolonija negali pasigirti dydžiu, iš kurio metropolija kildina galios principą, kolonija jaučiasi stokojanti ir galios. Į mažojo stiprybes ji irgi nesiorientuoja, nes galia jų nelaiko metropolija. Todėl iškilus ginčui su metropolija, kolonija nedrįsta pagalvoti, kad galėtų su ja nesutikti, nes netiki, kad ji galėtų būti teisi ginče su metropolija, mat pagal metropoliją galingas visada teisus. Todėl jeigu galingas turi pretenzijų, jos yra pagrįstos, nes tai didelio ir galingo pretenzijos. Valdžia visada yra galingojo.
VALDŽIA
Valdžia eiliniam metropolijos gyventojui atrodo labai galinga ir labai didelė, o metropolijos valdžia stengiasi taip atrodyti, nes tik galingas valdžią turi. Valdžia nevaikšto pėsčiomis (arba jei vaikšto, eina su batais ant platformų), važiuoja didelėmis mašinomis ir dideliu jų kiekiu, gyvena didžiuliuose rūmuose ir tokių rūmų turi daug. Valdžia nerenkama – tai užkoduota metropolijos kalboje. Valdžia tiesiog nusileidžia iš viršaus. Iš ten nuleidžiamos bet kokios iniciatyvos, skirtos ką nors metropolijoje pakeisti, mat metropolijos gyventojas pats jaučiasi per mažas ir per silpnas, kad ką nors keistų tokioje didelėje ir galingoje metropolijoje. Dažniausiai jis nieko pakeisti ir nebando, pokyčių reikalauja iš valdžios, o kito metropolijos gyventojo bandymas ką nors keisti jam kelia pyktį, nes visi žino, kad nieko pakeisti paprastas metropolijos gyventojas negali. Reiškia, jeigu kas bando ką nors keisti, jis nėra paprastas gyventojas, o yra pasislėpusi valdžia. Valdžia – galinga, todėl teisi, bet kelia skausmą, todėl bijok valdžios, bet neapkęsk. Valdžiai leistina tai, kas paprastam neleistina. Valdžia atleista nuo to, nuo ko neatleisti visi kiti.
Kolonijos gyventojai į valdžią irgi žiūri įtariai, nes ilgą laiką niekas iš kolonijos išvis valdžia būti negalėjo – ja buvo tik pasiuntiniai iš metropolijos ar labiausiai jai atsidavę metropolijos tarnai. Todėl kolonija dar ir dabar galvoja apie valdžią, tarsi ji būtų galinga ir toli – didžiulėje metropolijoje. Tačiau kolonijos valdžia yra maža ir nėra labai galinga, jeigu tik kolonijos gyventojas apie ją taip negalvoja. Iš tiesų kolonijoje į valdžią gali patekti bet kas – čia egzistuoja politinės iniciatyvos iš apačios į viršų galimybė.
LAISVA VALIA IR ASMENINĖ ATSAKOMYBĖ
Kolonijos gyventojas turi laisvą valią pakeisti tiek valdžią, tiek savo gyvenamąją aplinką, jeigu prisiima tokią atsakomybę. Vieno žmogaus padarytas pokytis čia matosi – kolonija maža. Didelėje metropolijoje toks pokytis – mažytis, santykyje su metropolijos dydžiu atrodo nereikšmingas, todėl nevertas net pradėti. Kolonijoje jo imtis verta, nes dalykus įmanoma pakeisti.
Tačiau kolonijos gyventojas dažniausiai keičia tik savo artimiausią aplinką, nes keisti ką ne savo, o kitų naudai jam primena kolonijos tarnystę metropolijai. Nė vienas kolonijos gyventojas nenori atrodyti kaip kito kolonijos gyventojo kolonija, todėl kolonijoje sunkiai gyvuoja bendrojo gėrio idėja. Kolonija jo ilgisi, ji ilgisi bendrumo, bet savo laisvą valią bendrajam gėriui kurti kolonijos gyventojas dažniausiai išnaudoja piktinimuisi, kad bendro gėrio kolonijoje nieks nekuria. Taip pat kolonijos gyventojas daug piktinasi kolonijos valdžia. Patekęs į valdžią, ima daryti tai, kuo piktinosi nebūdamas valdžioje. Į kritiką reaguoja, kad „visi tokie“, įrodymai, kad ne visi, jį pykdo, o ne verčia pasitempti. Bet piktintis valdžia, kaip ir bendrajam gėriui ar savo naudai kurti, žmogus kolonijoje turi visiškai laisvą valią.
Metropolijoje laisvos valios nėra. Čia piktintis draudžiama – tiek metropolijos valdžia, tiek laisvos valios nebuvimu. Tačiau kadangi metropolijos gyventojo laisva valia ribota, jis atleidžiamas (ir atleidžia pats save) ir nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad metropolijos gyventojas niekad dėl nieko nesijaučia kaltas nei atsakingas, nes netiki ir nesutinka, kad laisva valia arba atsakomybė lemia žmogaus veiksmus. Dėl visko visada yra kalti kiti, kiti ir atsakingi, labiausiai atsakinga metropolijos valdžia, kurios gyventojas nemėgsta tol, kol ji nepradeda didinti metropolijos dydžio kolonizuodama naujas kolonijas. Tada nemėgtą valdžią gyventojas pamėgsta ir eina už ją kariauti kaip už metropoliją, mat naujos kolonijos yra viena iš retų galimybių metropolijos gyventojui pakeisti savo asmeninę aplinką – daugiau uždirbti, nemokamai gauti naujų ir geresnių daiktų ar tiesiog persikelti gyventi į geresnę vietą, kuria kolonija pavirsta per tą laiką, kol būna formaliai atsiskyrusi nuo metropolijos, nes per tą laiką ten egzistuoja laisva valia.
Kadangi galimybė, kad bus užkariauta naujų kolonijų, metropolijoje egzistuoja visą laiką, gyventojas joje savo namų ir turto neprižiūri, o laukia naujo turto ir naujų namų. Atkeltas gyventi į naują koloniją, jis nugyvena tą jos dalį, į kurią yra atkeltas, nes nėra pratęs rūpintis namais ir prižiūrėti turtą. Ten, kur atvyksta kolonistai, kolonija estetiškai supanašėja su metropolija. Užimtą koloniją metropolija visų pirma kolonizuoja atkeldama kolonistus.
KOLONISTAI
Gyventi į koloniją kolonistai atsikrausto vos tik ji grįžta metropolijos valdžion, tačiau net ir po atsiskyrimo nuo metropolijos kolonijoje lieka gyventi kolonistai – ne tik todėl, kad čia geriau, bet ir todėl, kad netiki, jog kolonija galėtų būti nekolonija, ir jos atsiskyrimą nuo metropolijos laiko laikina ir greitai pataisysima klaida.
Jie švenčia kolonijos kolonizavimo šventes, kurias vadina kolonijos išlaisvinimu nuo kitos metropolijos. Švenčių metu lanko kolonijoje kolonizavimui statytus paminklus. Tokių paminklų yra kiekviename kolonijos miestelyje, matomoje, centrinėje jo vietoje – dažniausiai kapinių pavidalu, nes užkariaudama koloniją metropolija itin daug kolonistų paaukoja – čia irgi praverčia dydžio suteikiamas kiekio pranašumas. Kapines, kuriose ilsisi (kartais tik de jure) kolonistai, dažniausiai puošia paminklas kolonistui su ginklu, kuris turi priminti kolonijos žmonėms, kas gali grėsti, jei paminklas bus pašalintas. Todėl kolonija bijo nuimti paminklus ir vietoj jų statyti paminklus tiems, kas ginklu kolonistams priešinosi, nes kolonistai nemėgsta tų, kas jiems priešinasi ir apskritai nemėgsta, jeigu jiems primena, kad į koloniją jie atvyko kaip kolonistai. Savęs nelaiko kolonistais, nes metropolija kartoja, kad kolonistai nėra kolonistai, o yra vietiniai gyventojai, nes nėra jokios skirties tarp metropolijos ir jos kolonijų. Tai viena teritorija, kolonijos dažniausiai tik ir vadinamos „teritorijomis“, ten esančios gausios kolonistų kapinės įrodo, kad kolonistai ten nuolatos gyveno, tad kad ir kurioje metropolijos teritorijoje gyventum, tu visada esi namuose ir šeimininkas.
Todėl netgi ir svečiuose (pavyzdžiui, buvusioje kolonijoje ar per atostogas Egipte) metropolijos žmogus elgiasi kaip šeimininkas, o kolonijos žmogus net ir būdamas šeimininkas jaučiasi ir elgiasi tarsi svečiuose. Metropolijos žmogus visada kalba garsiai, eina per tako vidurį, ima pirmas ir apskritai ignoruoja kito žmogaus buvimą, net jei kitas žmogus – tai kitas žmogus iš metropolijos. Kolonijos žmogus jaučiasi kaltas nepaisant to, ar jis teisus, ar ne, ir į pakeltą toną, jėgos ar galios demonstravimą reaguoja nuolankiai, jis nusileidžia, atsitraukia. Čia atsiskleidžia kita svarbi koloniją su metropolija sujungianti taisyklė – tu esi arba svečias, arba šeimininkas. Arba paklūsti, arba paklūsta tau. Trečias pasirinkimas tiesiog neegzistuoja. Metropolija bet kurioje situacijoje dažniausiai mato tik du pasirinkimus ir to paties reikalauja iš kitų.
DVINARIS MĄSTYMAS
Žmonėms iš neimperinio pasaulio savo gyvenime retai tenka patirti situacijas, kur tektų rinktis tik iš dviejų. Dažniausiai galima likti neutraliam, išvengti savo pozicijos rodymo, paprastai tariant – nesirinkti.
Bet metropolijoje trečiojo pasirinkimo (arba nesirinkimo) galimybė neegzistuoja, o rinktis dažniausiai reikia tarp blogo ir blogesnio, pavyzdžiui:
a) drąsos (sukeliančios didžiulį kentėjimą) ir baimės (sukeliančios sąžinės graužatį ir pažeminimo jausmą);
b) besąlyginio atlaidumo saviems (net jei jie buvo neteisūs) ir besąlyginio neatlaidumo svetimiems (net jei jie teisūs);
c) žeminimo arba pažeminimo.
Kolonija trečiojo pasirinkimo galimybę gali bandyti susikurti, kol turi laisvą valią, tačiau pamiršta, nes metropolija taip nemąsto. Kadangi iš dviejų renkasi ji, taip turi rinktis ir kolonija, nes būtent metropolija dažniausiai ją ir verčia rinktis. Pavyzdžiui, būti metropolijos kolonija ar metropolijai priešiškos metropolijos kolonija. Jeigu kolonija nusprendžia būti neutrali ir nesirinkti nieko, tai metropolija ją privers pasirinkti. Visas kolonijos gyvenimas vyko ir turi vykti per metropolijas. O jeigu ir yra koks nors „laisvas pasaulis“, trečias pasirinkimas, į kurį veržiasi kolonija, metropolija nuolat įtikinėja kolonijas ir save, kad jis netrukus žlugs ir kad kolonija tuomet pati pasiprašys atgal į metropoliją. Praradusi tikėjimą, kad gali būti nekolonija, kolonija savęs ima nemėgti, nes niekas nesijaučia gerai, būdamas kolonija.
NEPILNAVERTIŠKUMO JAUSMAS
Kolonija nemėgsta ir negali priimti savęs tokios, kokia yra, ir nuolat bando pasirodyti geresnė ar blogesnė. Tai daro kito akyse, nes tik per kitą kolonija supranta savo vertę. Pati kolonija įsivertinti negali. Neturi savo nuomonės arba ją vengia reikšti tol, kol jos nepareiškė kiti ir kol nėra aišku, kaip mąsto dauguma. Kolonija nevertins savo meno kūrinio tol, kol jo neįvertins užsienio kritikas ar festivalis („Labai įdomus jūsų filmas, bet įdomu, ką pasakys Venecija“). Tačiau net ir tuomet kolonijos gyventojas nedrįs prisipažinti, jeigu tas užsienio pagirtas kūrinys jam nepatiks.
Kolonijos gyventojas bijo savarankiško sprendimo („taip nieks nedaro“). Tačiau bandydamas kopijuoti tai, kas tuomet „ant bangos“ (pavyzdžiui, dalyvaudamas tarptautiniame dainų konkurse), jis visada stosis ant bangos tada, kai banga jau bus išsivadėjusi – kaip pradedantis banglentininkas.
Savo pasiekimus kolonija linkusi sumenkinti, nes tai mažos kolonijos pasiekimai. Ji tol nevertins savo išskirtinių bruožų (pavyzdžiui, savo kalbos ar kokio nors maisto), kol svečias iš užsienio neparašys apie tai straipsnio (vienas svečias, vieno straipsnio). Tada kolonija nuoširdžiai džiaugiasi ir tokiu įvertinimu dalinasi (žiūrėkit, pastebėjo, kaip yra). Tačiau jeigu tą patį teigia kolonijos gyventojas, iš jo pasijuokiama sakant, kad tai provincialu ir dideliam užsieniui nereikšminga.
Klaidingą ar paviršutinį svečio iš užsienio įspūdį kolonija priims kaip savo kaltę, net jei įspūdžio klaidingumas sąlygotas to paties svečio žinių stokos. Siekdama svečiui sudaryti „teisingą įspūdį“ (parodyti koloniją tokią, kokia ji nori būti), kolonija dažniausiai svečiui rodys savo fasadą tikėdamasi, kad svečias nespės pamatyti vidaus. Tačiau jeigu įtars, kad svečias kokius nors trūkumus viduje ėmė ir pastebėjo, kolonijos gyventojas skubės pabrėžti tuos trūkumus pirmas, nes šitaip tikėsis išplėšti save iš kolonijos ir svečiui iš užsienio įrodyti, kad jis kitoks negu visi kiti kolonijoje, beveik toks pats kaip svečias iš užsienio, beveik iš užsienio, jau tuoj, beveik.
Kolonijos žmogus atsisakys bet kokio savo tapatybės bruožo (pavyzdžiui, persikėlęs gyventi į kitą metropoliją kalba su savo vaiku kitos metropolijos kalba), jeigu tik tai padės paslėpti, kad kilęs jis iš kolonijos. Jis noriai sieks tapti kokio nors kito (ir pageidautina – didesnio)darinio dalimi, tačiau troškime būti tuo kuo nors kitu slypės kolonijinis noras būti dalimi tokio darinio, kurio nariai nejaučia nepilnavertiškumo jausmo. Tai ypač pastebima kolonijos kultūriniame gyvenime bei prekių ir paslaugų rinkoje (kavinė-baras „Siuzi“, „…užkursime Kaune tikrą Berlyną“, „jau europinio lygio mūsų kinas“). Kolonija bando sau ir svečiams iš užsienio įrodyti, kad ji nėra provinciali kolonija, bet disonansas tarp turinio ir formos (kavinės-baro „Siuzi“ personalas nemoka angliškai) svečiui iš užsienio įrodo, kad kolonija yra savęs besigėdijanti provincija.
Užsienyje atsidūręs kolonijos gyventojas lengvai atpažįsta kitą savos kolonijos gyventoją ir mato jame savo didžiausius trūkumus, kurių norėtų neturėti. Todėl svetimoje aplinkoje (pavyzdžiui, kokios nors kitos metropolijos metro) kolonijos gyventojas visais būdais bando apsimesti, kad jis nėra kolonijos gyventojas, ir būtent pagal šitą perdėtą pastangą jį ir atpažįsta kitas kolonijos gyventojas.
Metropolija nebando apsimesti kuo nors kitu, o pasirodyti geresnė nei yra – bando. Kokius nors kito pastebėjimus, kaip yra iš tiesų, sutinka agresyviu puolimu ar įrodinėjimu, kad analogiška, jei ne blogesnė, situacija yra ir ten, iš kur kilęs tas kitas. Metropolija linkusi suteikti savaiminę vertę viskam, kas metropolijoje ne taip, kaip užsienyje, net jei tai yra kančią metropolijos gyventojams sukeliančios jos savybės. Tiesa, bandydama įrodyti kokios nors prekės ar paslaugos kokybę, būtent jos užsieninę kilmę ar bent jau įsivaizduojamą panašumą į tokią prekę užsienyje (evrookna ar evroservis) metropolija pateikia kaip pagrindinį privalumą. Ji tuo pačiu metu ir veržiasi į užsienį, ir nuolat skelbia, kaip lengvai jį gali sunaikinti.
Kolonija visada nori, kad svečias iš užsienio suprastų, kaip ją naikino metropolija. Tačiau vertindama kitų metropolijų santykį su kitomis kolonijomis, dažniausiai stoja ne į kitos kolonijos, bet į kitos metropolijos pusę. Ji tiki, kad kita metropolija „civilizavo“ kitą koloniją, nors piktinasi, kai užsienio svečiai tokį argumentą naudoja jos pačios santykiui su savo metropolija apibrėžti. Kolonija save tapatina ne su kitu kolonizuotuoju, o su kita metropolija, nes nori nors kartą būti galios pusėje. Kolonija svajoja ne apie laisvą valią, o apie kitokią, gerą metropoliją – geresnį šeimininką.
ISTORIJA
Kad egzistavimas be šeimininko – kažkokia anomalija, metropolija stengiasi pabrėžti per kolonijos istoriją.
Ji intensyviai įtikinėja, kadkolonija be metropolijų niekada neegzistavo, keitėsi tik jos metropolijos, o jei ir egzistavo, tai buvo kažkoks kitas darinys, su kuriuo kolonija neturi nieko bendra. Jeigu kolonija turi istoriją, kurioje metropolija ilgesnį laiką nevaidina metropolijos vaidmens, tuomet metropolija deda pastangas perrašyti istoriją taip, kad ta istorija nebebūtų kolonijos istorija. Be metropolijos kolonijos politiškai niekada nebuvo. Be metropolijos kolonija – tik gentis arba gyvūnas, jam reikalingas šeimininkas. Politinį kolonijos balsą metropolija dažniausiai vadina lojimu.
Kolonijos istorija prasideda nuo jos kolonizavimo, todėl ir savo laiką kolonija turi skaičiuoti nuo datų, kai buvo kolonizuota („Lietuvos spauda: žadina Lietuvą nuo 1944-ųjų“, „Kauno diena: apie Kauną ir pasaulį nuo 1945 m.“ ir t. t.). Reikšmingi visam pasauliui įvykiai kolonijoje turi būti matuojami atskaitos taškais, kuriais matuoja metropolija (karo pradžia – tada, kai karas prasidėjo metropolijai). Kolonija visada norėjo būti kolonija, o ja nenorėję būti buvo arba nusikaltėliai, arba psichiškai nesveiki. Šiuo argumentu sutinkamas bet koks kolonijos bandymas įamžinti kolonizacijai besipriešinusius ar į metropoliją vergauti išvežtus kolonijos gyventojus. Jų ženklus savo teritorijoje metropolija panaikina, o savo ženklus, paliktus kolonijoje, puoselėja ir jų naikinimą vadina barbaryste.
Ženklus, primenančius apie kolonijos egzistavimą be metropolijos, kolonizuodama koloniją metropolija kiek įmanoma sunaikina. Jeigu kolonija sukuria naujus ženklus, žyminčius kolonijos atsiskyrimą ar laisvėjimą nuo metropolijos (pavyzdžiui, šventes), kiekvienos jų proga metropolija pasirūpina, kad į koloniją atvyktų groti metropolijos solistai, kurie primins kolonijai apie senas geras dienas su metropolija, kūriniuose toliau transliuos svarbiausias metropolijos vertybes ir būtinai dainuos metropolijos kalba.
KALBA
Kolonija turi savo kalbą. Ji yra vienas tų retų bruožų, kuris aiškiai leidžia atskirti koloniją nuo metropolijos. Būtent todėl metropolija stengiasi, kad metropolijos kalba kolonijoje niekad neišnyktų.
Ja gerai kalba vyresnioji kolonijos karta. Dalis jos teigia, kad jiems visiškai užtenka metropolijos kalbos susikalbėti bet kur pasaulyje, nes šitaip teigia metropolija, kuri visur pasaulyje kalba ta savo kalba, nes visur jaučiasi kaip šeimininkai.
Tarpusavyje atskiros metropolijos kolonijos taip pat bendrauja metropolijos kalba. Viena kitos kalbų nemoka ir nesimoko. Ir kuo daugiau kolonijų tarpusavyje kalba metropolijos kalba, tuo metropolijos kalbos visur daugiau ir tuo daugiau žinojimo, kad visos tos kolonijos vis dar priklauso vienai ir tai pačiai metropolijai.
Nors turi vienodą žodžių kiekį, kolonijos kalba yra mažesniojo kalba, tad metropolija ją laiko skurdesne, silpnesne, necivilizuota ir net nežmogiška (govori po čelovečeski). Kolonija todėl nepuoselėja savo kalbos, į savo kalbą mažai ką verčia, o tada sako, kad neranda ką skaityti savo kalba, nes nieko nėra išversta. Savo kolonijų kalbų skambesį metropolija pašiepia. Kalbėti kolonijos kalba kolonijoje yra agresyvus nacionalizmas. Kalbėti metropolijos kalba kolonijoje nėra agresyvus nacionalizmas. Todėl ir kolonistai kolonijoje kalba metropolijos kalba, o žmonės kolonijoje ja irgi su jais kalba, nes jaučiasi namie kaip svečiuose ir bijo galios ir kančios, kurią jiems metropolijos kalba simbolizuoja. Kolonija net keikiasi metropolijos kalba, kai nori būti galinga ir stipri, nes jos pačios keiksmažodžiai – nei stiprūs, nei galingi.
Kadangi metropolija įtikina, jog metropolijos kalba – didesnė ir todėl geresnė, tai kolonijos gyventojai nebando mokytis kitų kalbų ir noriai skaito ir žiūri tai, kas metropolijos kalba sukurta ar kuriama. Taip jie susiformuoja požiūrį tiek į išorinį pasaulį, tiek į save – tokį požiūrį, kokį apie viską turi metropolija, pavyzdžiui, kad dydis ir galia yra teisybė arba kad bet kuri kolonija yra nepilnavertė, nes ji maža (silpna). Kolonija vartoja iš metropolijos kalbos atėjusias frazes, tikrinius ir bendrinius pavadinimus, menines analogijas, kuriose gausu čia aptariamų esminių metropolijos egzistavimo principų.
KULTŪRA
Kolonijos žmogus dažnai kolonijos kultūros neišmano (neskaitęs kolonijos poezijos, literatūros, nematęs filmų ar architektūros), nes gėdijasi, kad jos kultūra per maža, todėl jokia čia ne kultūra. Vertę išmokytas matuoti pirmiausia pagal dydžio matą, jis negeba vertinti mažos kultūros pasiekimų adekvačiai jos dydžiui ir todėl nuolat lyginasi ne su savo dydžio šalių kultūra, o su didžiųjų kultūra, kurios, be abejo, kiekio prasme visada daugiau, o tame kiekyje daugiau stiprios kultūros.
Todėl esminis kolonijos kultūros žmogaus noras – tapti kokios nors didžiosios, galingos kultūros dalimi ir būti parodytam didelės šalies didelio miesto didelėje scenoje dideliame teatre. Norėdamas didžių, pasaulinės reikšmės pasiekimų mene ar sporte (kurį metropolija irgi kažkodėl laiko kultūra), kolonijos gyventojas desperatiškai tveriasi kiekvieno nors menką sąsają su kolonija turinčio asmens, ką nors pasiekusio didžiose metropolijose, net jei kolonija niekaip nesąlygojo jo pasiekimų.
Kolonijos kultūrinio didumo norą efektyviai išnaudoja metropolija. Kadangi kolonijos kultūros žmogui norint patekti į didžiąją kultūrą reikia praeiti ir didžią konkurenciją, be konkurencijos pas save kurti kultūrą vilioja metropolija. Kolonijos kūrėjams ji duoda išskirtines sąlygas ir greitą kelią tapti savo didžiosios kultūros dalimi, jei tik kultūrininkas, atvykęs dirbti į metropoliją, nerodo nepaklusnumo esminiams metropolijos egzistavimo principams. Tuomet kolonijos kūrėjas naudojamas kaip „gerojo laukinio“ (noble sauvage) pavyzdys metropolijos gyventojams – matot, net ir kolonijose esama „savų laukinių“, kurie gali būti visai padorūs žmonės, jei tik juos civilizuoja metropolija. Tačiau bet koks kultūrininko bandymas garsiai sakyti, kad kolonija gali, norėtų būti ar kada nors buvo ne metropolijos kolonija, iš karto naikina „nusipelniusio metropolijos artisto“ statusą ir iš gerojo laukinio paverčia tiesiog laukiniu.
Kolonijos žmogus nelaiko problema dirbti metropolijos kultūrinėje produkcijoje, net jeigu ši produkcija skirta pabrėžti, kad kolonija yra ir visada bus metropolijos kolonija. Tokioje produkcijoje dirbantis kolonijos žmogus save dažniausiai ramina „atskirkime meną nuo politikos“ argumentu, teigiančiu, kad menininkas neturi (yra per kvailas) daryti politinių pasirinkimų, susijusių su jo profesine veikla. Patekęs į situaciją, kai metropolijoje menas tampa politikos įkaitu, ten dirbantis kolonijos kultūrininkas taiko dvigubus standartus – būdamas kolonijoje kritikuoja metropoliją ir jos santvarką, o būdamas metropolijoje apie koloniją kalba taip, kad atitiktų jos leitmotyvus. Šiais dvigubais standartais kolonijos kultūrinės šviesuomenės atstovas dažniausiai maskuoja savo drąsos pasipriešinti metropolijai stygių ir baimę prarasti vietą didžiojoje kultūroje. Kolonijos istorijoje ženklais (pavyzdžiui, gatvių pavadinimais) pažymėti tik tie kultūros žmonės, kurie palaikė kolonializmą ar bent jau jam nesipriešino. Su kolonializmu nesutikę ar jam indiferentiški bandę būti kultūrininkai nepažymėti. Santykis su metropolija žymėjimui svarbiau nei kultūra.
PASIPRIEŠINIMAS
Pagal santykį su metropolija kolonijos gyventojus galima skirti į penkias grupes.
Silpniausieji prieš metropoliją palūžta. Kolonizuojami jie pradeda garbinti metropoliją nuoširdžiai įtikėję, kad dydžio ir galios teisybė yra vienintelė įmanoma tarpusavio santykių forma. Šie žmonės viešai kartoja, kad būti kolonizuoti jie norėjo ir jiems patiko tokiais būti. Už tai patiria metropolijos panieką, nes nugalėtų metropolija negerbia. Šios grupės patirtas skausmas ir kančia dažnai tokie didžiuliai ir beprasmiai, kad kančią ji ilgainiui ima idealizuoti tvirtindama, jog be kančios gyvenime nieko negalima pasiekti (tai ypač paplitę metropolijos literatūroje). Bandydami pabėgti nuo pažemintojo kančios, palūžusieji dažniausiai metasi į kerštą, tačiau ne tiems, kas juos kolonizavo, osilpnesniems, kadangi jie per silpni atsakyti tuo pačiu ir sukelti kančią. Šiomis naujomis aukomis tampa šeimos nariai, pavaldiniai ar niekuo dėti individai, kurie panašūs į skriaudikus pagal kokį nors išorės požymį (pavyzdžiui, kalbą ar tautybę), ir tokiu būdu pažeminimas plinta vis labiau.
Didžioji dauguma kolonijos gyventojų nepalūžta, tačiau kolonizacijai aktyviai nesipriešina, už ką kolonizacija jiems kartais būna truputį palengvinama – jie žeminami truputį silpniau. Todėl gresiant naujai kolonizacijai jie teigia (ir tuo turbūt nuoširdžiai tiki), kad būti vėl kolonizuotam galbūt ir nėra taip baisu. Pažeminimo santykio šie žmonės viduje nelaiko norma, tačiau su juo sutinka bandydami išvengti kančios. Dydžio teisybės įsigalėjimą vadina taika, o priešinimąsi jam – karu. Ką kuo vadina, neatskleidžia, bet vis kartoja, kad taika žymiai geriau nei karas, ir nesupranta tos kolonijos dalies, kuri ruošiasi kariauti, t. y. ruošiasi priešintis kolonizacijai, nes pasipriešinti sėkmingai, anot jų, neįmanoma dėl dydžio ir galios pranašumo („Jeigu norės, tai pervažiuos mus per vieną sekundę, ką jūs čia juokinat su tais savo tankais“). Kadangi už pasipriešinimą metropolija taiko kolektyvinę atsakomybę, ši kolonijos dalis bijo, kad besipriešinantieji ir juos įtrauks į skausmą ir kančią, kurios jie tikisi išvengti nuolankumu, kurį vadina racionalumu arba pragmatizmu. Besipriešinančius kaltina pačius sukėlus savo kančią, nes juk galėjo nesipriešint kaip ir jie, ir besipriešinančiųjų ši dalis nemėgsta, nes kol jie priešinasi, nerimsta sąžinė, kad galbūt visgi pasipriešinti įmanoma.
Mažesnė kolonijos dalis taip pat nedrįsta priešintis kolonizacijai, nes bijo skausmo ir kančios, tačiau gėrisi tais, kurie priešintis drįsta. Juos remia, kol trunka pasipriešinimas, prisimena po to, kai pasipriešinimas žlunga, puoselėja besipriešinusių atminimą, niekada neužmiršta to, ką metropolija padarė, ir niekada neatleidžia. Šitos dalies kolonijoje nemėgsta prieš tai buvusi dalis (ir nemėgimas dažnai abipusis), kadangi auka labiau nekenčia ne savo budelio, o kitaip nei ji į budelį reagavusios aukos. Būtent todėl bandydama nukariauti dar nepalūžusią koloniją, metropolija nuolatos siunčia kariauti žmones iš savo jau palaužtų kolonijų – tikisi, kad pasidavę aukos bus žymiai žiauresnės nepasidavusioms aukoms ir dažnai nesuklysta.
Mažiausioji kolonijos dalis priešintis išdrįsta. Ji priešinasi iš principo, kad nepaklustų dydžio ir galios teisybei, ir dėl to principo ruošiasi net paaukoti gyvybę, tačiau mintyse netiki, kad pasipriešinimas gali būti sėkmingas, galvoja, kad sėkmingai apsiginti būtų įmanoma tik kitų, gerokai didesnių rankomis. Galimą kovą su metropolija ji mato kaip dramblį prieš musę, o ne kaip Dovydą ir Galijotą. Todėl nors ši dalis priešintis ruošiasi, ji nesiruošia priešintis taip, kad nugalėtų. Pergale netiki, ir būtent todėl kiti kolonijos gyventojai nenori prie šitos dalies prisijungti, nes pasipriešinti sėkmingai nepavyko jau ne kartą, ir nesėkmingai besipriešinusiųjų paminklai kolonijos gyventojo prote fiksuoja principą, kad pasipriešinimas metropolijai sukels tik didžiulę kančią, bet garantuotai bus nesėkmingas.
Ir tik mažytė kolonijos dalis ieško būdo pirmiausia paneigti metropolijos dydžio jai suteiktą galią bei jos pranašumą ir todėl tiki galimo pasipriešinimo sėkme. Kadangi tai sugriautų esmines metropolijos egzistavimo taisykles, ji aršiai stengiasi tokį galimą pasipriešinimą užgniaužti, seka bet kokį kolonijos bandymą prisiminti tokiu pasipriešinimu tikėjusius ir skrupulingai juodina jų atminimą.
Tačiau šitoks pasipriešinimas yra vienintelis būdas kolonijai nebūti visiška kolonija, kadangi metropolija tik besipriešinančius gerbia. Kartu tai priežastis koloniją kitąkart didesnėm pastangom kolonizuoti. Abu dalykai egzistuoja vienu ir tuo pačiu metu, kadangi vienu ir tuo pačiu metu metropolija ir gėrisi, kad jai kažkas išdrįso pasipriešinti, ir piktinasi, kaip jai kažkas išdrįso pasipriešinti. Todėl ir jos reakcija į pasipriešinimą – sustos, nes labiau gerbs, ar dar labiau įsius ir puls labiau – tikėtina vienodai, 50/50.
KALTĖ IR ATGAILA
Už padarytą neteisybę (pavyzdžiui, kolonizuojant) metropolija niekada neatsiprašo. Todėl net priversta pripažinti, kad sukėlė neteisybę (pavyzdžiui, kolonizavo arba užstatė mašiną kieme), metropolija ir jos žmogus geriausiu atveju pripažįsta tuo kartu nugalėtas (t. y. pasitraukia iš savo kolonijos tylomis arba patraukia užstatytą mašiną), tačiau niekada neatsiprašo ir nesigaili, kadangi tai paneigtų, kad metropolija buvo teisi, o tai savo ruožtu paneigtų, kad metropolija – galinga.
Kolonija atsiprašyti mokosi, tačiau didžiausias sunkumas jai kyla tuomet, kai turi reikšti atgailą už blogį, kurį kolonijos žmonės padarė vieni kitiems, kai ten nebuvo laisvos valios (vykstant kolonijos kolonizacijai). Kadangi dėl kolonizacijos kolonijos niekas neatsiprašo, neatsiprašytiems kolonijos žmonėms atsiprašyti yra gerokai per sunku, ir jie dažnai pereina į „o kaip jis man“ tipo kaltinimus vienas kitam, kurių esmė – kuris kolonijoje labiau tarnavo metropolijai. Šie ginčai, nukreipiantys dėmesį nuo metropolijos atsakomybės, sudaro didžiąją dalį kolonijos santykio su savo praeitimi.
NUOLATINĖ GRĖSMĖ IR NUOLATINIS KARAS
Bandydama kolonizuoti kurią nors savo koloniją, metropolija nuolatos kariauja. Tačiau jeigu ji galutinai nukariaus visas savo kolonijas, jų nebeliks, ir metropolija tada bus niekieno metropolija. Todėl ji siekia nugalėti kolonijas visiems laikams, kartu to niekad nepadarant. Tad metropolija nuolatos atvirai graso ir kartu nuolatos tai neigia („Kas gi jums graso, kam jūsų reikia!“).
Tokiu būdu kolonija jau labai ilgai išgyvena nuolatinio laikinumo būseną. Kolonija yra labai ilgai, bet nuolat laikinai. Kiekvieno kolonijos gyventojo galvoje pasąmoningai tiksi sąlyga, kad atsiskyrimas nuo metropolijos yra tik laikinas ir anksčiau ar vėliau ji vėl taps metropolijos kolonija. Tai lemia kolonijos kūrybą, politiką, planavimą, svajones apie ateitį – čia itin retai kas daroma kartą ir visiems laikams, nes kam daryti ką nors amžino laikiname pasaulyje. Amžinas laikinumas kolonijos gyventojo pasąmonėje nuolat palieka klausimą, kaip reikės elgtis ir išgyventi, kai metropolija ir vėl ateis kolonizuoti. Ateis ar neateis? Kada ateis? Ką man daryti, jeigu ateis? Skausmingai priešintis ar skausmingai pasiduoti? Gyventi sąžinės kaina ar su idealu, bet negyventi? Ar čia dvinarė pasirinkimo galimybė, ar šį kartą bus koks nors trečias pasirinkimas?
IŠSILAISVINIMAS
Kolonija nustoja būti kolonija, kai nebemąsto ir nesielgia kaip kolonija. Kolonijos laisvė nuo kolonijos – tai laisvė metropolijai nuo savęs pačios. Be abiejų nelieka ir imperijos. Imperijos gali nebūti.
Tekstas parengtas pranešimo, skaityto 2025 m. rugsėjo 19–21 d. Kuršių nerijos istorijos muziejuje vykusiame VIII tarptautiniame Nidos forume „Po istorijos pabaigos“, pagrindu.
