Elena Grudzinskaitė. Šalutinis X. 2022. Fotopolimero graviūra. 14,6 × 19,7. Autorės nuosavybė

Visada bijojau tamsos. Nuo pat vaikystės. Negalėčiau paaiškinti, kodėl – gal kad močiutė buvo prigąsdinus, kad kai nusileisiu į rūsį, o ten didelė varlė gyvena, iškiš glitų liežuvį ir praris mane. Iki šiol prisimenu tuos vaizdinius, kuriuos piešdavau savo kvailoje, vaikiškoje galvelėje, vos tik išvysdavau tamsias rūsio duris. Ten apačioje, ant šaltų grindų, patalpoje, kuri atsiduoda pelėsiu ir bulvėmis, tupi didelė, gliti, šašuota varlė ir pučia pagurklį. Tokio dydžio, kad aš šalia jos atrodau visai mažutis, kaip skruzdė. Jos akys išsprogusios, markstosi, stebi, ir laukia manęs nusileidžiančio žemyn, kaišiodama šlykštų liežuvį.

Dabar jau suprantu močiutės motyvus, tiesiog saugojo vaiką nuo pavojingų ir stačių rūsio laiptų, kad iš nuobodulio nelįsčiau kur nereikia. Žinot tuos vaikus: jei jiems pasakysit neiti, negalima, jie būtinai norės ten leistis. O jei prigąsdini, tai joks smalsumas neįveikia baimės.

Pamenu vieną kartą močiutė išėjo miltų pyragui. Šiaip ji skaniai gamindavo, įvairiausius patiekalus, cepelinus, bulvinius blynus, balandėlius, bet būdavo, kad po kokių skerstuvių išvirdavo ir juką. Dar dabar pradedu žiaugčiot prisiminęs tą drumstą kiaulės kraujo buzą. Ačiū Dievui, tos skerstuvės vykdavo gana retai, o pyragus ir bandeles močiutė kepdavo dažnai. Taigi likęs vienas, kol močiutė buvo išėjusi miltų ir bestumdydamas ant kilimo mašinėles aš, žinoma, prisigalvojau, kad kaip tik dabar ta varlė pakils laiptais iš pelėsiais atsiduodančio rūsio ir mane susiras. Užteko apie tai vienos minties ir fantazija jau piešė, kaip jos pėdos šlepsi laiptais, kaip girdisi žemas kurkimas iš gerklės, lyg ji bandytų ištarti mano vardą.

Jei atvirai, aš šio įvykio neatsimenu, tikriausiai buvau per mažas, bet puikiai žinau viską iš savotiško šeimyninio kalėdinio folkloro, kai kasmet visiems susirinkus prie vieno šventinio stalo, vis prisimenamos ir pasakojamos tos pačios istorijos, metai iš metų. Taip ir šiuo atveju: močiutė kaskart vos nesigriebdavo širdies lašų prisiminus, kaip grįžo iš parduotuvės su miltais, atsirakino duris ir niekaip negalėjo rast anūkėlio. Visą namą išvaikščiojo, nusileido į rūsį, pakilo į palėpę, patikrino verandą, nukrautą senomis kartoninėmis dėžėmis – niekur nėra. Teko šauktis Antaną iš kaimynystės, kad padėtų ieškot, kviestų pagalbą, kol žvitresnės Antanuko akys pamatė mažą koją su vaikiškomis, ties didžiuoju pirštu praplyšusiomis pėdkelnėmis, išlindusią iš palovio. Pasirodo, likęs vienas, aš palindau po lova ir belaukdamas grįžtančios močiutės tiesiog užmigau. Kai paklausė, kodėl pasislėpiau, tik gūžtelėjau pečiais ašarotomis akimis ir pasakiau, kad išsigandau varlės.

Nežinau, ar kada nors dar baugindavo mane spuoguotąja rūsyje, bet tamsos bijojau ilgai. Gali būti, kad tai visai nesusiję su vaikystės prisiminimais – gal tai natūrali žmogaus reakcija, įaugusi mums į kraują nuo neatmenamų laikų.

Sulaukęs pilnametystės ir išsikėlęs gyventi atskirai, ilgai miegodavau tik su šviesa. Ne visada įsijungęs miegamojo lempą palubėj – ji per daug aktyvi, ryški, o vasaromis dar pritraukia mašalų, kurie sukdamiesi meta kraupius šešėlius, – bet palikdavau veikti bent televizoriaus ekraną. Tegu ir be garso, arba labai tyliai, kad netrukdytų užmigti, bet svarbiausia – kad nelikčiau vienas tamsoje. Užsimerkdavau ir prieš užmigdamas įsivaizduodavau, kaip naktinių filmų herojai mane saugo. Stebi, kovoja su blogiu, neleidžia jam prasiskverbt į mažą miegamojo erdvę, jeigu netyčia vartantis nusikloju: De Niro, ar Al Pacino įsikiša pistoletą į užantį, ištiesia ranką iš ekrano ir mane apkamšo.

Žinot, kas baisiausia gali nutikt naktį? Jei nejučia miegant išsikiša koja iš po antklodės. Čia jums bet kas gali pasakyti: nieko nėra baisiau, kaip iš patalynės kokono išlindusi galūnė. Tai yra pats lengviausias grobis, tiesiausias taikinys siaubui, tūnančiam tamsiausiose kertelėse – po lova, už pravirų spintos durų, kuris kaip ta šašuota varlė rūsyje, tik ir taikosi pačiupti už nuogos kojos.

Tačiau kažkuriuo metu supratau, kad gudrybė su teliku ne visada suveikia. Neįsivaizduoju, kam tai būdavo skirta, bet televizijos programų redaktoriai pamėgo naktimis rodyti siaubo filmus. Galit įsivaizduoti mano reakciją, kai aš vidury nakties, versdamasis ant kito šono, atidžiai rankomis susikišu antklodę po savim, pasitikrinu, ar gerai apkamšytos kojos, ir prieš paslėpdamas galvą, vos vos pramerktomis akimis žvilgteliu į teliką. O ten – iš gilaus šulinio lenda liesa, lavondėmėmis nusėta, perbalusi mergaitė ilgais drėgnais plaukais ir šnibžda: aš ateinu pas tave, aš ateinu... Čia šimtą kartų baisiau negu raupsuota gliti varlė rūsyje.

Taigi viskas baigėsi tuo, kad nutariau tiesiog naktimis nebemiegoti. Visai. Juolab ir laikotarpis atrodė tinkamas: mokiausi Vilniaus konservatorijos trečiame kurse, išmiegoti organizmui gyvybiškai svarbų valandų skaičių galėjau tiesiog per paskaitas, kur nors galiniam suole, pasislėpęs už stambesnio kursioko nugaros, o naktimis eidavau pasivaikščioti. Bet kur – kur akys mato, kad tik nereikėtų susidurti su siaubu, kuris mane gali užklupti miegantį. Kioskelyje už stipendijos likučius nusipirkdavau porą AA baterijų, įsišaudavau į savo kasetinį Walkmaną ir su ausinėmis pasileisdavau naktinėmis Vilniaus gatvėmis.

Kiek pamenu, miestas tais laikais buvo visai kitoks. Nepalyginsi su dabartiniu šurmuliu sutemus. Galbūt būdavo vietų, barų, kurios veikdavo ilgiau, bet kadangi aš neturėdavau nei pinigų, nei intereso prisigerti, tai tiesiog šlifuodavau gatves, karts nuo karto prasilenkdamas su tokiu pačiu keistuoliu. Vos per teliką pradėdavo rodyti siaubo filmus, sėsdavau į paskutinį troleibusą link miesto centro, užsidėdavau ausines ir pasileisdavau kur akys veda, kol išvarginsiu save ir grįžęs jau švintant, krisiu miegoti.

Vaikščiodamas po Vilnių turėjau savo mėgiamas vietas, kurios nakties šviesoje atsiskleidžia savitu grožiu, visai kitaip negu dieną. Tos išsižiojusios bromos tamsoje primindavo milžiniškas bedantes burnas, bet ne tokias kaip raupsuotoji varlė iš vaikystės fantazijų, o taikias, negąsdinančias, tiesiog prasižiojusias lyg dainuotų pritariamuoju balsu mano ausinėse skambantiems Sonic Youth. Būtinai kiekvieną kartą praeidavau Šv. Kazimiero gatve, pro arką, tuomet žemyn link barbakano likučių, kur sukdavau į kairę, Bokšto gatve, link Pilies, kur stabteldavau pagalvoti: ar daryti lanką Latako gat­ve, prasukti šalia dailioškės barakų ir eiti link Onos bažnyčios, o gal paeiti žemyn Piliovke ir kirsti kampą Skapyne, kur žinojau, esant reikalui, trečiame aukšte gyvena moteriškė, pas kurią bet kuriuo metu galiu už tris litus nusipirkt butelį. Jei norėjau būti tikras, kad neapaksiu, butelis kainuodavo keturis.

Mieste aš nieko nebijojau.

Tiesa, būdavo keistų nutikimų. Pamenu, toje vietoje, kur dabar stovi Gedimino paminklas, mane naktį užkalbino kažkoks vyrukas, pasiūlė užsiimti petingu. Gerai net nesuprasdamas, kas tai yra, aš vis tiek sutrikęs mečiausi į šoną, nežinau, ar dėl paties pasiūlymo, ar tiesiog kad mane kažkas naktį užkalbino. Galbūt šiek tiek baisu būdavo tik praeiti Krasnūchą, grįžtant namo į Lazdynus, jau beveik paryčiais. Tekdavo ir prasilenkt su neaiškiais tipais, tik manęs kažkodėl niekad neužkabindavo. Tik vieną kartą – už Gerosios Vilties stotelės sustabdė trys skinai. Jie, aišku, paprašė cigarečių, aš pamelavau, kad nerūkau, norėjo dar kažką pasakyt, bet aš šypsodamasis pasakiau, kad pažįstu Kaminą iš grupės Diktatūra, atseit linkėjimus perduodu. Vaikinai perdavė jam atgal, sumušėm pitakais ir aš nuėjau tolyn per tiltą namų link. Jaučiausi lengvai išsisukęs, nes iš tiesų tai jokių Kaminų aš nepažinojau, gal tik iš matymo galėjau atpažinti.

Persikėlus gyventi į Kalvarijų gatvę šiek tiek nedrąsu būdavo grįžti namo pro Šanchajų. Kiekvieną kartą, kai tik kirsdavau Nerį Žaliuoju tiltu, iškart nusiimdavau ausines. Šiaip, dėl viso pikto. Supratau, kad man tai nepadės, jokių supergalių nesuteiks, bet bent jau girdėsiu, jei kažkas iš rajono bandys prisėlinti iš nugaros ir nukirst.

Dar buvo toks atvejis, kai jau gerokai vakarėjant, Odminių gatvėje mane užkalbino jaunuolių pora. Vaikinukas, pro kurio atlapotą striukę matėsi balti marškiniai ir tvarkingo mėlyno švarko kontūrai, ir mergina, kurios veide buvo galima išskaityti kažkokį neaiškų nušvitimą. Berods jau buvo vėlyvas ruduo, prisimenu drėgmę ore ir šlapias grindinio plyteles. Rankos šalo, o aš, slėpdamasis nuo lietaus, stovėjau po balkonu ir drėgnais pirštais bergždžiai bandžiau prisidegti cigaretę. Šiaip niekada nesileisdavau užkalbinamas, bet tuomet tarsi pajaučiau vidinį silpnumą, o gal smalsumą. Mergina tylomis šypsojosi, vaikinukas paklausė, gal noriu sušilt, galėčiau prisijungt prie jų. Ne: žinau, ką pagalvojote, tikrai ne. Sakė, kad jie tiesiog renkasi su bendraminčiais ir dainuoja dainas.

Taip aš vėlyvą rudens vakarą atsidūriau viename iš Pilies gatvėje esančių butų. Kartu su dar keletu panašių žioplių, kaip pats. Buvau vaišinamas arbata, sausainiais, jutau, kad mane nori įtraukti neaišku kur, bet tiesiog pasidaviau tėkmei. Gal jaunatviškas nihilizmas, o gal nušvitimas merginos veide ramino. Viduje jutau, kad bet kuriuo momentu galiu pakilęs išeiti. Tik vietoje to sėdėjau ir klausiau mokytojo vedamos paskaitos, paprašęs dar sausainių, žiūrėjau skaidres per projektorių. Apie šventąjį santuokos sakramentą, laimingą bendruomenę, kuri juos (tuo metu jau pradėjau jausti – mus) visus vienija. Apie toli toli, berods, Korėjos pusiasalyje gyvenantį tėvą, mesiją. Atmintyje jo vardas neišliko, bet skambėjo panašiai kaip mėnulis – gal Munas? Vėliau atsirado akustinė gitara, dainos, susikibus ratu už rankų, dar daugiau sausainių ir arbatos, net nepajutau, kaip užrašęs palikau savo namų telefoną, adresą ir išėjęs į tamsą šypsojausi pajutęs lengvą nušvitimą.

Ačiū Dievui, nušvitimas tęsėsi neilgai. Viską suprasti padėjo Vakarinėse naujienose, o gal tuo metu tas laikraštis jau vadinosi Penkiasdešimt kapeikų, perskaitytas straipsnis apie munistų bendruomenę, kurie vienąkart metuose Seule organizuoja masines vestuves. Atseit susirenka tūkstančiai sekėjų iš viso pasaulio olimpiniame stadione ir atsitiktine tvarka būna paskirstyti poromis bei sutuokti. Taip ir lieki gyventi su antrąja puse iš Čado ar Venesuelos. Savotiškas tų laikų tinderis. Vėliau, kai man paskambino su kvietimu prisijungti prie bendruomenės susitikimo sodyboje Molėtuose ir kartu praleisti savaitgalį, aš pasakiau: sorry, chebra, kažkaip tas jūsų tinderis šįkart manęs nesumatchino. Žinoma, jie manęs lengvai nepaleido, skambino daug kartų ir įkyriai, bet aš nekreipdavau dėmesio. Įsišaudavau porą AA baterijų į Walkmaną, susirasdavau labiausiai nuklausytą kasetę ir užsidėjęs ausines eidavau valkiotis.

Ilgainiui ėmiau justi, kad vis mažiau bijau tamsos. Nežinau, kokiu būdu, bet naktinis Vilnius gydė mano baimes. Vaikščiodamas vis atrasdavau naujų vietų, stebėdavau, kaip jos keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Ilgainiui tam tikros gatvės įgavo ne tik vizualinį, bet ir tarsi garsinį pavidalą. Nes taip sutapdavo, kad kaskart, pavyzdžiui, kylant Liejyklos gatve ausinėse skambėdavo The Cure – „Close To Me“, o prasukus pro Rūdninkų vartus link Visų Šventųjų Pixies – „Monkey Gone To Heaven“. Atėjus vasarai, gatves galėjau pažinti jau ne tik iš jų muzikos, bet ir iš kvapų. Gal dar likusių nuo tų laikų, kai Vilnius dalinosi į kvartalus: duonkepių, kailialupių, išsikvėpinusių moterų, kurios rinkdavosi palei upelį ir laukdavo klientų; taip pat ir sunaikintų kvartalų, liudijančių apie patį baisiausią Vilniaus istorijos etapą.

Jei pasitaikydavo šilta naktis, mėgdavau pasėdėt ant suoliuko. Mintyse kurdavau dainų tekstus, pasakojimus, kurių niekada neužrašydavau, stebėdavau karts nuo karto pravažiuojančias mašinas ar šlitiniuojančius praeivius. Pamenu, vienas pasiūlė pirkti laikrodį:

– Nereik, bičas, žėk, kamandirskyje časy, – šnipštelėjo, nužvelgęs mane jau sunkiai besusifokusuojančiomis akimis, – parduočiau už dešimt litų.

Aš kuklus studenčiokas, iš kur ten pas mane dešimt litų, nors akytės aišku šiek tiek blykstelėjo – laikrodis tikrai gražus, bet tik gūžtelėjau pečiais, suprasdamas, kad kišenėje jei ką ir turiu, tai geriausiu atveju penkiukę. Gal dar porą litų monetomis.

– Tikrai nereik?

Pamatęs mano šiokį tokį susidomėjimą, žmogelis prisėdo greta. Jaučiau kaip dvokia alkoholiu ir prakaitu. Ką aš jam galėjau atsakyt? Žinojau, kad pasiderėjęs išlupsiu tą laikrodį už penkis, bet gaila šiek tiek vyrioko. Parduos man tėvuko ar senelio palikimą, pragers pinigus, po to gailėsis ryte, tad aš tik atsainiai šyptelėjau, maždaug, kad suprastų, jog manęs nesudomino. Bet jis neatstojo:

– Klausyk, o tau papūgos nereikia? – pasiūlė rimtai.

– Ko? – beveik prunkštelėjau pagalvojęs, gal blogai nugirdau.

– Papūgos, – pakartojo išdidžiai ir atsilošęs į suoliuko atramą sukryžiavo rankas ant pilvo, – mano tėvas jūreivis, grįžo iš reiso, tai galiu papūgą pasiūlyt, už dešimt.

Velnias, pamenu pradėjau dairytis į šonus, gal eis koks praeivis, susiras jis kitą auką, nafik man tikrai nereikia jokios papūgos. Kur aš su ja dėsiuos, kaip vidury nakties pareisiu namo per visą Šanchajų.

– Tikrai nereik? Ne? – dar kartą pasiteiravo.

Papurčiau galvą tylomis atsisakydamas.

– Praeitą kartą tėvukas iš reiso parvežė beždžionę, jauti, – sėdėdamas ant suoliuko pasakojo švebeldžiuodamas. – Beždžionės nereik? Ne? – ir skėstelėjęs rankomis nusijuokė: – A vat nėr jau beždžionės, nėr, pardaviau.

Pamenu, kad lengviau atsikvėpiau. Neduok Dieve, jis man už pitaką būtų pasiūlęs beždžionę, tikrai būčiau ėmęs. Papūgos gal ne, bet vat beždžione tikrai susigundyčiau. Tik tuoj pat matau, kad kompanionas tarsi pastebėjo blizgesį mano akyse:

– Žėk, turiu šuniuką, mažas toks, atsivedė prieš dvi savaites, nereik? Už dešimt?

Vyrukas pataikė į silpną vietą… Šuniuko visada norėjau, nuo vaikystės, tik tėvai neleido. Jis irgi suprato, kad pagaliau atspėjo:

– Nu? Ką manai? Mažiukas toks, o jau koks fainas…

– Kokia veislė? – pasiteiravau rimtai.

Prunkštelėjo, net seilėm aptaškydamas man veidą. Po to matėsi, kad sučepsėjo lūpomis nepatenkintas, kad neimu iškart, pamąstė:

– Spanielis, – išrėžė ir pasimuistęs ant suolo pridūrė: – kokerspanielis.

Linktelėjau galva, faini tie spanieliai. Pasikrapštęs pradėjusius želt ūsus burbtelėjau:

– Bet aš turiu tik penkis litus žinok.

– Tik pitaką, ane? – sudvejojo naujasis mano draugas.

– Jo, tik penkis, – patvirtinau nutylėdamas apie dar kelis litus monetomis.

– Nu ką padarysi, penki tai penki, imi? – pradėjo lyg liūdnai, bet į sakinio galą entuziazmas balse pakilo.

– Imu, – užtvirtinau.

Pakeliui link jo namų načnyke išleidom mano pitaką. Pigiausio vyno butelį įsimetė į krepšį, o du stipriausio alaus butelius išgėrėm eidami, kol pasiekėm kiemo vartelius Aguonų gatvėje. Antrame aukšte atrakinęs dermantinu muštų durų spyną jis paliko mane mindžikuoti koridoriumi, kol atneš šuniuką.

Laukdamas bandžiau sugalvoti vardą, susigriebiau, kad nepasiteiravau, kalytė ar ne. Nieko neišmanau apie šunis, nei ką jie ėda, nei kada vedžiot reikia, bet ar ten gali būt labai sudėtinga, gi ne mažas vaikas. Staiga bute išgirdau bildesį, lyg ir durų trankymą, po to iš balso atrodo pagyvenusios moters, tikriausia motinos, riksmą:

– Nė, šuniuko nėr, gi jau vakar atidavėm…

– Bet vakar dar buvo?

– Nebuvo jau vakar…

– Tai aš nežinau, ką man jam pasakyt?

– Tai eik ir kaip nori aiškinkis su savo draugu…

– Bet tai ryte dar buvo…

– Nebuvo jau ryte… tu neprasiblaivai…

– Tai ką man jam pasakyt?

– Tai dabar tu pas sukis, eik ir paaiškink tam savo draugui…

Aš tyliai tyliai pravėriau buto duris ir išsmukęs jas vėl uždariau nesukeldamas triukšmo. Išsliūkinau į Aguonų gatvę, į šiltą vasaros naktį Vilniuje. Vienišas, be šuniuko ir be savo penkių litų.