Dailininkė Agnieszka Paserska
Lenkams, netgi tiems, kurie sako, kad reikia domėtis dabartine, o ne vien praeities Lietuva, geriausiai vis tiek sekasi pasakoti apie jos istoriją. Šią tendenciją atspindi ir Dominiko Wilczewskio pernai išleista knyga Litwa po litewsku (Lietuva lietuviškai). Tai konstatavus, recenzijos galima būtų ir netęsti, bet vis tik intriguoja klausimas, kodėl tas praeities diktatas ir primatas išlieka net tada, kai autorius – visai ne istorikas. Wilczewskis turi politikos mokslų išsilavinimą, dirbo politikos analitiku ir žurnalistu, Lenkijos spaudoje rašė Lietuvos temomis. Pavadindamas knygos pirmą skyrių „Atsargiai, istorija!“ („Ostrożnie, historia!“), jis lyg pats save įspėja.
Knygos antrajame viršelyje ją giria Piotras Kępińskis – lenkų poetas ir publicistas, pats parašęs dvi knygas apie dabartinę Lietuvos kultūrą: „[Wilczewskis] nupiešė vaizdą valstybės, kuri mums visiškai nežinoma, nors yra labai arti“. Po to dar papriekaištauja tautiečiams, kad jie tikros, dabartinės Lietuvos pažinti nenori, kad jiems rūpi tik „sentimentaliai romantinė“, t. y. tokia, kokią lenkai įpratę matyti. Kaip atsaką tam Kępińskis siūlo Wilczewskio knygą, taip pastatydamas jį, hmm… prieš visą Lenkijos švietimo sistemą. Ji, nepaisant politinių sistemų ir vyraujančių ideologijų kaitos, jau šimtą metų verčia lenkų vaikus mintinai mokytis XIX a. parašytą trylikaskiemenį, beprasidedantį Litwo, ojczyzno moja… Kad ir kokia ta sistema būtų prasta, tačiau bet kurio autoriaus jėgos prieš ją yra nelygios. O kadangi ji tikrai prasta, tai apie dabartį mokiniams nė nebandoma aiškinti (istorijos kursas baigiasi Antruoju pasauliniu karu). Taip Lietuva (kartu su dar keliais politiškai svarbiais siužetais ir temomis) nustumiama į kone legendinę praeitį. Tai iš dalies paaiškina, kodėl Wilczewskio knygą rekomenduojantis Kępińskis teisus sakydamas, kad geografiškai artima Lietuva lenkams nepažįstama – kaip ir teisūs buvo tie, kurie taip sakė ir prieš 30, ir prieš 20 metų.
Galima įsivaizduoti, kad pirma pagunda, kylanti autoriui – išsikelti tikslą papasakoti „tikrąją istoriją“. Tačiau šių spąstų išvengta, nors didelė knygos dalis ir yra apie praeities įvykius. Tie keli istoriniai skyriai sukelia savotišką trompe l‘œil.Labai lengva patikėti, kad kalba eina apie pačius šviežiausius, aktualiausius ir naujausius dalykus, nors dėmesio centre yra praeitis. Įspūdžiui sustiprinti Wilczewskis panaudoja „atminties“ sąvokos, pastaruoju metu gausiai aprūpinamos būdvardžiais ir kilmininkais (socialinė atmintis, atminties politika, istorinė atmintis, kolektyvinė atmintis), kerus. Ir štai: ginčas dėl Remigijaus Šimašiaus paplūdimio Lukiškių aikštėje, aptartas skyriuje drąsiu pavadinimu „Pliažas ant kaulų“ („Plaża na kościach“, p. 17–44), atspindi svarbias anuometinės Lietuvos politinės scenos realijas (kurios šiaip galėtų būti lenkų skaitytojui mirtinai nuobodžios). Kartu Wilczewskis, lyg tarp kitko, perteikia šios sostinės dalies iškalbingą, nevienareikšmišką, savotiškai metaforišką istoriją. Panašiai pavyksta ir skyriuje apie 1863 m. sukilimo vadų perlaidojimą ir gausų baltarusių dalyvavimą iškilmėse („Listy spod szubienicy“, p. 46–76), kuris yra ne vien apie istoriją, bet ir apie dabar tebeaktualius klausimus. Taip pat ir paskutiniuose skyriuose sutalpinti trys sovietinės Lietuvos siužetai – jos istorija, sąskaitų suvedimas ir dabartinės postkomunistinės aktualijos.
Lietuvos žinovas, imdamasis atminties temos, tikrai galėjo įdomiai nušviesti kai kurias Lietuvos (kartu ir visos Europos) realijas, pavyzdžiui, antieuropietiškų, (kripto)prorusiškų partijų ir lyderių ryškėjimo iššūkį. Praeities, atminties ir istorijos politikos temomis galima buvo pakalbinti, pavyzdžiui, Adą Jakubauską, Alvydą Jokubaitį, Vytautą Sinicą: jų atsakymai ar galimi nutylėjimai skaitytojui nemažai pasakytų apie dabartinę Lietuvą ir Europą. Tuo tarpu žodis suteikiamas vien tokiems pašnekovams kaip Aurimas Švedas, Alvydas Nikžentaitis ar Nerija Putinaitė; žodelis „vien“ čia nurodo į atrankos kriterijų, t. y. į akivaizdžiai liberalią Wilczewskio orientaciją. Pasirinkus kalbėtis tik „su savais“, visiems saugiau ir jaukiau: autorius, pašnekovai (šiuo atveju dar ir skaitytoja, recenzijos autorė) – visi su visais sutinka. Reali nuobodulio grėsmė neįveikta, o gal ir nenumatyta. Todėl perskaičius kai kuriuos skyrius, norisi paprašyti: Tell me something I don’t know.
„Lietuvos lietuviškai“ istorija pradedama, kaip ir dera, XIX a., kai sugalvojama ir pradedama realizuoti etninės, kalbiniu pagrindu telkiamos Lietuvos idėja. Tokia chronologijos pradžia leidžia autoriui nekankinti skaitytojo visa lenkiška Abiejų Tautų Respublikos mitologija ir aiškinimu, kodėl lietuviai ja nebetiki. Greičiau priešingai – autorius labai dalykiškai iškart dėsto, kodėl lietuviams ši mitologija netiko, kodėl ir kaip jie susikūrė savą (skyrius „Kto wymyślił Litwinów?“, p. 77–114). Ir apskritai lenkų šitoje knygoje – mažai. Taip jiems ir reikia!
Wilczewskio negalima kaltinti, kad nesupranta ar apsimeta nesuprantąs, kiek santykis su Lenkija ir lenkais svarbus lietuvių tapatybei, tiksliau – kaip sunku buvo nuo lenkų atsiriboti tiek, kad būtų galima sukurti lietuvišką Lietuvą. Čia autorius tiesiog išsprendė dilemą: ar praleisti labai svarbią temą, ar ją analizuoti rizikuojant, kad ji užvaldys visą knygą. Jo pasirinkimas visai pagrįstas ir įtikinamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuos klausimus sėkmingai yra aptarę kiti autoriai: Krzysztofas Buchowskis net keliuose darbuose, Barbara Jundo-Kaliszewska knygoje Zakładnicy historii: Mniejszość polska w postradzieckiej Litwie, Vladas Sirutavičius monografijoje Lietuviai ir Lietuvos lenkai ar Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais (jau išleistoje ir lenkiškai).
Tad Lenkijos lituanistas (taip plačiąja prasme turbūt galima pavadinti Wilczewskį) siekė lenkams lenkiškai papasakoti apie lietuvišką Lietuvą, tačiau lietuviškos Lietuvos nebandė sukabinti su lenkų kalba, kultūra ir istorija, nors tai gal būtų buvę visai paprasta. Lietuviai nuo lenkų skiriasi labiau negu pastarieji mano, bet kartu vieni į kitus panašūs labiau, negu pirmieji būtų linkę pripažinti (rodos, a.a. Gintaras Beresnevičius taip buvo kadaise abiejų tautų tarpusavio santykius apibūdinęs). Tas ambivalentiškas panašumas lemia, kad bent dvi Wilczewskio knygos dalys, išverstos į lietuvių kalbą, būtų intriguojančios, netikėtos, gal ir provokatyvios lietuvių skaitytojui.
Pirmoje tokioje dalyje autorius išsamiai aptarė svarbiausius klausimus, susijusius su lietuvių ir žydų santykiais. Wilczewskis atskleidė, kaip atstatyta, brisdama iš sovietizmo Lietuvos valstybė bandė susitvarkyti su atminimo ir užmaršties našta. Tai buvo dar tais laikais, kai net ano laikmečio soft power galiūnai nė nekalbėjo apie atminties ar istorijos politiką. Čia geriausia vieta pastabai, kad kiekviename šios knygos sakinyje, nepaisant kuria tema būtų rašoma, juntame, jog Wilczewskis visada yra Lietuvos pusėje. Tai svarbu, nes jo publicistika šiuo požiūriu įvairesnė. Čia ir slypi jo kaip knygos autoriaus įtikinamoji galia: ir suprasti, ir kitiems paaiškinti gali tik tai, ką pats mėgsti. Principingai laikydamasis pozicijos, kad knygoje visų pirma turi matytis lietuviškoji Lietuva, o ne autoriaus nuomonė apie ją, Wilczewskis neišsako pamokančių rekomendacijų, pavyzdžiui, kad gal lietuviams reikėtų daugiau didžiuotis įvairių tautybių Lietuvos piliečiais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus. Tik labai atidus skaitytojas ją ten išskaitys (o gal tik per daug savimi pasitikintys recenzentai leidžia sau tokią neišsakytą mintį Wilczewskiui priskirti?).
Užtat kita tema – apie baltarusius, abejonių nepalieka, ir nieko čia nereikia tarp eilučių skaityti. Niekam nesiteisindamas lenkų lituanistas apie gudus rašo taip, tarsi „Gudija baltarusiškai“ būtų pats logiškiausias, nuosekliausias ir savaime suprantamas „Lietuvos lietuviškai“ tęsinys. O stiprus tautinio romantizmo momentas paveikia emocijas tiek, kad vietos abejonėms ir kontrargumentams nelieka. Kas, pagaliau, iš tikrųjų lietuviškos Lietuvos lietuvių stos prieš 1863 m. sukilėlių vadų atminimą, kuris Wilczewskiui tapo baltarusiškos istorijos pradžios tašku?
Pabaigai pažvelkime tiesai į akis: jau mažiausiai trisdešimt metų įvairaus plauko Lietuvos mylėtojai Lenkijoje peikia savo tautiečius, kad jie per mažai žino apie kaimyninę šalį, su kuria sieja bendra istorija. Kai kurie iš jų net rašo knygas, kurios esmės nekeičia. Nėra pagrindo manyti, kad Wilczewskio knyga (kad ir labai gera) šiuo požiūriu išsiskirs. Lietuva įdomi tik labai mažai, elitinei lenkų grupei, todėl Litwa po litewsku to greičiausiai nepakeis. Jos pagrindiniai skaitytojai, galima spėti, ir bus Lenkijos „litwomanų“ grupei priklausantys žmonės ir vargu ar iš jos jie sužinos daug dalykų, kurių iki šiol nežinojo, nes būtent jie ir taip pažįsta Lietuvą lietuviškai bei išlieka jos minkštąja galiaLenkijoje. Mūsų nedaug, bet mes – jėga! Tačiau net ir tuos lenkus, kuriems Lietuva lietuviškai nekelia didelio susidomėjimo, verta įtikinti, kad perskaitytų Dominiko Wilczewskio knygą. Γνῶθι σεαυτόν.
