Sveika, miela Redaktore,
Štai laiškas – tokia lyriška raiškos forma, ir aš norėjau Tau pasiguosti, kaip katalikė katalikei. Ne, ne dėl to, kad iš Lenkijos vyskupų nė vienas nepaskirtas kardinolu, o štai lietuviui – arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui – popiežius šią garbę suteikė. Čia didžiulė, džiugi žinia ir pripažink – kažkaip patyliukais visi jos lyg ir laukėme. Daug kas jautė, kad tai būtų įvertinimas ir pagerbimas ne tik Kauno arkivyskupui emeritui, bet ir visiems tiems, kurie išlaikė autentišką Bažnyčią tais laikais, kai bet kokia autentika buvo rizikinga, grėsmingą valdžios susidomėjimą kelianti elgsena.
Taigi ne dėl to norėjau guostis, nors visai nedžiugina, kad Lenkijos Bažnyčioje nėra tokio formato figūros kaip kardinolas Tamkevičius. Labiau dėl to, kad visi neigiami dalykai, kuriuos stebėjau Lenkijos katalikiškoje kasdienybėje, ir tie, apie kuriuos nė žalio supratimo neturėjau, dabar išniro į viešumą.
Aš, kaip (vis dar) dauguma Lenkijos piliečių, esu tikinti ir (kaip jau mažuma jų) praktikuojanti katalikė. Kaip maždaug trečdalis tikinčių tautiečių, nuosekliai bandžiau rūpintis savo vaikų religiniu ugdymu, pavyzdžiui, – kaip sakoma Lietuvoje, – „privesti“ prie Pirmos Komunijos. Dabar jau visi „privesti“, bet procesui vykstant tikrai pavydėjau draugams katalikams Lietuvoje, nes jų bent jau niekas nemulkino, kad vaikai bus parengti mokykloje ir kad pamokos užtikrins katechezę. Lietuvoj visi žinojo, kad tikyba mokykloje – tai viena, o parengti vaiką sakramentui – kita; reikia patiems susirasti kur ir pasistengti (paprastai parapijose).
Po katechezės mokykloje vaikai manė, kad Komunija – tai toks saldainis geručiams vaikeliams, o kas, kam yra išpažintis, ir ką ten reikia kunigui sakyti – iš viso nesuprato. Bent jau miestuose kunigai sugebėjo sutramdyt „persirengėlių balių“ – mergaičių rengimą tarsi vestuvinėmis suknelėmis ir vainikais, bet užtat dovanų rungtynės tebevyksta visu ypu. Tipiškiausi: planšetė, X-box, išmanusis telefonas, blogiausiu atveju – dviratis. Dažnoje šeimoje atnešti krikšto vaikui Pirmos Komunijos proga dovaną, pigesnę negu 200 eurų – netaktiška. Pirmos Komunijos paprastai vyksta gegužę, pobūviams restoranai užsakyti jau būna iki Vėlinių (po to vargu ar rasi), o tuoj po Velykų supermarketai išleidžia reklamas su dideliais užrašais „Puikiausia dovana Pirmai Komunijai“.
Ne ne, ne sekuliarizuotoje, vartotojiškoje Varšuvoje ar kitame kokiame bedieviškame didmiestyje gyvenu. Veiksmas vyko Krokuvoje, tradiciškoje ir konservatyvioje aplinkoje, kur puoselėjamas šventųjų gerbimas, bažnyčios – vis dar pilnos ir kur, juokaujama, geriausia vieta žūti autoavarijoje. Greitoji pagalba, – kaip ir visoje Lenkijoje, – arba spės, arba ne, bet statistiškai labai tikėtina, kad arti įvykio vietos pasimaišys koks kunigas, kuris duos išrišimą ir nelaimės auką tiesiai iš sudužusios mašinos palydės į dangų.
Na, atsiprašau, tikrai nenorėjau nukrypti į kokį pasidalijimą motiniškais rūpesčiais ar anekdotus. Čia žadėjau rašyti apie rimtus dalykus, tai pasakysiu tą patį rimtai: panašią „katechezę“ per pastaruosius trisdešimt metų galėjo išeiti ištisa karta (žinoma, neapibendrinant, nes yra ir gerų katechetų ar katechečių tarp pasauliečių, vienuolių ir kunigų). Dabar skaičiai: dar 2010 m. tikybos pamokas lankė 90 proc. visų mokinių. Šiemet – jau tik apie 70 proc. moksleivių, didmiesčiuose – mažiau pusės. Stebėtojai ir tyrėjai kažkaip sureagavo į šituos skaičius kaip į netikėtus, bet po patirties su savais vaikais manęs jie nė kiek nenustebino.
Keli reiškiniai, tačiau atrodo kaip tam tikri riboženkliai. Dabar trečdalis jaunų žmonių deklaruoja visišką netikėjimą: Dievas – tiesiog neįdomu. Šiemet pirmąkart viena diecezinių seminarijų nepriėmė nė vieno naujo studento. Skaičių magija veikia taip stipriai, kad štai amerikiečių ir britų mokslininkai bei apžvalgininkai paskelbė, jog Lenkija – sparčiausiai besisekuliarizuojanti šalis pasaulyje. Net lietuviai patikėjo, kad čia kažin kas ir kai kurie net pradėjo nerimauti dėl Bažnyčios Lietuvoje…
Tie ir kiti skaičiai rodo procesą, visiškai būdingą Europai, prognozuojamą ir dėsningą, jau įvykusį ir aprašytą Airijoje, Ispanijoje ir kitur. Ar prisimeni, kaip mūsų regionas prieš ketvirtį amžiaus buvo rodomas kaip dinamiškas tigras, kur šalių ekonomikos augdavo netgi keliagubai sparčiau negu „senojoje Europoje“? Tik kai kurie stebėtojai tyliai užsimindavo, jog čia – skaičių kerai: buvom skurdžiai, o atsimušdami nuo dugno vartojimu ir investicijomis bandėme greit atidirbti komunizmo dešimtmečius. Su dabartine sekuliarizacija Lenkijoje – lygiai tas pats. Lietuvai, kaip ir Čekijai arba Slovėnijai, tokia įspūdinga sekuliarizacija negresia, nes jų „starto“ religingumas buvo daug žemesnis.
Ir vis dėlto galbūt stebime „lenkiškosios katalikybės“ pabaigą. Žinoma, pats įvardijimas visada buvo beprasmis, nes Bažnyčia Lenkijoje – didžiulė ir labai įvairi. Rasi ten ir einančiųjų tridentinių Mišių, ir kalbančiųjų kalbomis Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdyje. Galima rinktis tarp labdaringų veiklų. Yra ir politikavimu pagarsėjęs, tradicionalistinis Radio Maryja,ir deon.pl, kur diskutuojama apie homoseksualų sielovadą. Ir dėl parengimo vaiko sakramentams – jeigu mokykla netenkina, rasi ir kitur, ir geriau. Esama galimybės pasiruošti ir suaugusiems, jeigu reikia – anglų kalba. Visai tai – man nuo namų kelios tramvajaus stotelės.
Lenkijos pasaulėjimo intriga – ne skaičiuose. Senas, geras vakarietiškas sekuliarėjimo modelis Lenkijoje užsiklojo ant „kultūrinio karo“ – stebėtojų Lenkijoje nukalta sąvoka. Jis ilgainiui ėmė ryškėti nuo 2010 m. – tragiškos Lenkijos prezidento žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko. Nuo tų metų ir prasidėjo tyrėjų stebimas ir juos stebinantis laipsniškas religingumo rodiklių smukimas.
Skaičiai paprastai normaliam žmogui neįdomūs, nebent kas paaiškina, ką jie reiškia. „Lenkiškosios katalikybės“ dabartinę specifiką geriau (bent jau lietuviams, kurie su dar didesniu pasimėgavimu negu lenkai praktikuoja mirusiųjų kultą) paaiškina prezidento Lecho Kaczyńskio laidotuvės, barokiškų formų įgavęs jo atminimo pagerbimas bei per aštuonerius metus reguliariai kas mėnesį vykę minėjimai, išvirstantys į politinius mitingus: su neapykantos kalba, politinių oponentų kaltinimu sąmokslu ir žuvusiųjų prilyginimu kritusiems kare. Žinoma, politinė altera pars neliko skolinga ir nesudrausmino jaunimo, kai šis nepakeldamas patoso dozės išsidirbinėjo, iš populiaraus alaus „Lech“ skardinių sudėliodamas kryžių ir panašiai. Ir tai, sakyčiau, nieko gero, bet ir nieko labai ypatingo – emocijoms kylant radikalėja ir jų raiškos būdai. Emocijų pakilime hierarchai, dvasininkai ir šiaip Bažnyčios autoritetai nepastebėjo (ar pastebėjo per vėlai), kad sakraline erdve, ritualais ir šventais simboliais laisvai disponuojama (antai politikų) viešojoje erdvėje, ir nesugebėjo to proceso sulaikyti. Tai trunka jau beveik dešimt metų, ir to reiškinio šešėlyje užaugo ištisa karta tų, kurių trečdalis dabar nenori lankyti tikybos pamokų ir deklaruoja esantys ateistai. Nes politika jaunimui – iš principo nešvari.
Nuo tada politinėje plotmėje vykęs ginčas dėl to, kokias būdais ir kokiu mastu reikia pagerbti žuvusį prezidentą, dabartinio valdančiosios partijos lyderio brolį dvynį, pavirto fundamentalia konfrontacija tarp tų, kurie nori tradicinės, katalikiškos ir kančių kupina savo praeitimi besididžiuojančios Lenkijos, ir tų, kurie siekia vakarietiškos ir tolerantiškos šalies, o didžiuotis nori jos greitu modernėjimu. Tas skirtumas pasklido visuomenėje ir ją radikaliai perskėlė. Tai grynai politinis procesas, bet jo sekuliarizuojanti jėga – Bažnyčios ir katalikiškumo panaudojimas kaip simbolio ir įrankio skirtumams išreikšti ir gilinti.
Skamba visai nesvetimai, ar ne? Ir žinai, tai stebėdama aš ne kartą pagalvoju apie a. a. Gintarą Beresnevičių. Nepažįstu Lenkijoje, kas sugebėtų paaiškinti, kaip įmanoma, kad toks gana banalus dviejų politinių vizijų susidūrimas tampa faktiškai religiniu ir baigia sugriauti pilietinę bendruomenę iki šiol visai normalioje, demokratinėje šalyje. Ir dar tie dvyniai, ir ta tragiška mirtis…
O šių metų pradžioje, per Gdansko mero Paweło Adamowicziaus laidotuves matėme, kad politinis susitelkimas mirusiųjų pagerbimo proga – ne tik tradiciška katalikiškos politinės scenos pusės strategija. Adamowiczius mirė peiliu nudurtas bepročio, kuris garsiai šaukė, esą ta mirtis – jo kerštas už skriaudas, jam padarytas Adamowicziaus atstovaujamos politinės partijos. To užteko… Laidojimo iškilmės truko tris dienas, dalyvavo kelių religinių bendruomenių atstovai, visi buvę premjerai ir prezidentai. Susirinko 45 000 žmonių. Gal Beresnevičius būtų sugebėjęs, fenomenologiniu žvilgsniu smeigdamas skersai užsigulėjusių mentaliteto ir istorinės atminties sluoksnių, tiksliai nurodyti, iš kur kyla toks politikos patologinis susakralinimas ir prognozuoti, kiek panašus scenarijus gali grėsti Lietuvai.
Tuo tarpu liekame su plika akimi matomais faktais, kad kultūrinis karas įgavo kuriozines formas: deginamos Hario Poterio serijos knygos, žaisliniai vienaragiai ir ružavi poniai kaip „rimtą dvasinę grėsmę keliantys objektai“, parodijuojama devintinių procesija, o Madonai pripaišoma vaivorykštinė aureolė. Naktiniame klube per hepeningą vaizduojamas arkivyskupo nužudymas, o „dešiniųjų“ laikraščių leidėjai prie jų egzempliorių prideda nemokamus lipdukus „LGBT free zone“. Skustagalvių vaikinų suvažiavimai (kažkodėl vadinami piligriminėmis kelionėmis) ir jų šovinistiniai šūkiai Čenstakavos šventovėje, palydimi kai kurių hierarchų pagyrimų ir paraginimų, yra jau tapę norma.
Galima būtų ranka numoti ir sakyti: „varijotų ant svieto buvo, yra ir bus“, jeigu ne du dalykai: institucinės Bažnyčios Lenkijoje nesugebėjimas atsiriboti nuo „varijotų“ ir „radikalų“ ir – kas svarbiau – jos neatsiskaitymas ir nesugebėjimas susitvarkyti su kunigų pedofilijos problema: vangiai atskleidžiami ir tiriami konkretūs atvejai, trūksta nuolankaus ir vienaprasmiško, bet moralinio atsiteisimo aukoms (materialinio mažai kas tereikalauja, Lenkija – ne Amerika). Kultūrinio karo elementai: tariamas „puolimas prieš Bažnyčią“, išgalvotos „dvasinės grėsmės“ ir visų pirma – baisioji „džender ideologija“labai tinka pedofilijos klausimui nustelbti. Tokią strategiją atvirai taiko kai kurie Lenkijos hierarchai ir kunigai, kurie, užuot atsiprašę ir patylėję, pavyzdžiui, per pedofilijai skirtą spaudos konferenciją aiškino apie kažkokio slapto lobizmo kėslus „seksualinti vaikus“ ir „griauti Bažnyčios autoritetą“. Anot populiaraus publicisto Szymono Hołownios, keliais tokiais nusišnek…, atsiprašau – pasisakymais prisidėta prie visuomenės nureliginimo tiek, kiek prezervatyvų gamintojai ir dženderistai pasiektų gal tik per ilgą laiką, skirdami tam daug lėšų ir pastangų.
Bet man, žinai, kažkaip visai ne iki juoko. Artėja rinkimai (bus spalio 13 d.). Keistas sutapimas, bet dabar valdančios Teisės ir teisingumo partijos pagrindinė kampanijos tema: kova prieš „LGBT ideologiją“ bei kitas, iš svetur ateinančias „neigiamas tendencijas“, prieš Pasaulinės sveikatos organizacijos „vaikų seksualinimo programą“, už „tradicinę šeimą“ ir „krikščioniškos civilizacijos pagrindų gynimą“. Ir kažkaip atsitiko, kad prieš rugsėjo pirmą episkopatas vieningai suskubo atitinkamu laišku pamokyti tikinčiuosius tėvus, kad reikia neįsileisti į mokyklą „netinkamo ir kenksmingo“ lytinio ugdymo. Kaip komentarą norėtųsi pakartoti sakinį, kurį dar mūsų laikais, pavyzdžiui, Vilniaus krašte, išgirsdavo iš pagyvenusių kunigų „šliūbui“ apsirėdžiusios, bet matomai nėščios nuotakos: „Vaikeli, tik nusiimk tu tą velioną ir bent žmonių nejuokink“. Užtat tikybos dėstymo kokybė ir mažėjantis šį dalyką lankančių mokinių skaičius ganytojams kažkaip neparūpo…
Įdomybių ir keistenybių sąrašą būtų galima tęsti: Solidarumo kapeliono kunigo Jankowskio istorija, besikartojantys skirtingų pažiūrų demonstrantų apsistumdymai per eisenas ir mitingus (antai Balstogėje liepą), filmai Kler ir Tik niekam nesakyk… Jos man pačiai, o gal ir Tau, Redaktore, nusibodo. Lietuvoje, kur apie Lenkiją visi viską žino, nėra (manau, jeigu būtų – žinočiau) žmogaus, kuris keliasi rytą ir prie kavos atsidaro internete lenkiškus dienraščius bei informacijos portalus. Ne dėl neapykantos Żeligowskiui ir ne dėl meilės šv. Jonui Pauliui II, o tiesiog – dėl profesijos. Toks ekspertas gal sugebėtų įvertinti, kiek Lietuvai aktualu stebėti lenkų „kultūrinį karą“.
Tokio Lenkijos nepažinimo kontekste bene vienintelė išimtis – portalas propatria.lt. Informacijos ten gautos ne „per Vakarus“, o tiesiogiai, kartais – tarsi iš kovos už tradicinę šeimą, Bažnyčios teises, vaikų saugojimą nuo „džender“fronto. Vis tik yra kam Lietuvoje norėtųsi katalikybės Polish style.
O visai neseniai profesorius Alvydas Jokubaitis atvirai prisipažino, ragindamas Lietuvos vyskupus pasekti Slovakijos ir Vengrijos episkopato pavyzdžiu ir viešai išreikšti palaikymą Krokuvos arkivyskupui Marekui Jędraszewskiui, tariamai persekiojamam už tiesą. Hierarchas prabilo apie „vaivorykštinį užkratą“, ar „marą“ (lenkiškai zaraza, kurio prasmė tikrai ne tokia kaip mūsų močiutės gal vartojo lietuviškai: ne labai griežto ir ne labai rimto papeikimo), ir dar prilygino jį bolševizmui. Lenkijoje daugiau ir nereikia – atsirado žmonių ir organizacijų, kurios padavė pamokslininką į teismą dėl viešo įžeidimo. Tuo tarpu prabilo jo gynėjai, kurie prilygino arkivyskupą komunizmo aukoms, persekiojamoms už tiesą. Na, gal tiki, kad ir jis kada nors bus už tokį pasiaukojimą paskirtas kardinolu…
Kol tai dar neįvyko, Jędraszewskis yra kaltinamas slėpęs pedofilijos atvejus savo vyskupavimo Poznanėje (kur buvo augziliaru) metu. Netgi tie publicistai, kurie sutinka su juo dėl „vaivorykštinio maro“, pastebi, kad šių kaltinimų hierarchas įtikinamai nepaneigė, o dar ir praleido puikią progą rodyti drąsą neprieštaraudamas Poznanės arkivyskupo Paetzo viešam dalyvavimui bažnytinėse ir kitokiose iškilmėse, nors Paetzui buvo tai draudžiama dėl popiežiaus paskirtos atgailos už Poznanės seminarijos klierikų tvirkinimą…
Oi, tik nesakyk, kad čia jau „pletkai“, tinkami skelbti kur nors kitur, bet tik ne Tavo redaguojamame nespalvotame žurnale. Neseniai arkivyskupas Jędraszewskis lankėsi Lietuvoje, Videniškėse, kalbėjo tinkintiesiems ir kažką minėjo apie kovą už krikščioniškas vertybes…
Iki to, kas mane neramina, dar toli, bet… neramu, kad Lietuva netaptų ta vieta, kur iš Lenkijos atvažiuoja ir netrukdomai reiškiasi kontraversiški dvasininkai, kurie savo šalyje sulauktų kritikos, nepatogių klausimų ir netgi atvirų protestų. Anaiptol, Lietuvoje nestinga, kas juos, tėvynėje persekiojamus ir ujamus, mielai priimtų…
Užtenka ironijos. Pagaliau niekam neuždrausi kovoti kultūrinį karą, ginti krikščionybę ar saugoti vaikus nuo kenksmingų ideologijų. Didesnis iššūkis – tame kare nedalyvauti, nesileisti įveliamam į tuščias diskusijas apie tariamas grėsmes ir išgalvotus pavojus, o užsiimti realiomis problemomis ir tikrais iššūkiais.
Toks tas mano ilgas laiškas Tau apie dalykus, į kuriuos visiškai nereikia kreipti dėmesio.
Linkėjimai iš katalikiškos Krokuvos 😉
2019 m. rugsėjo 11 d.
P.S. O brolių Sekielskių filmą Tik niekam nesakyk (Tylko nikomu nie mów), jeigu dar jo nematei, būtinai pažiūrėk (laisvai prieinamas internete), prieš tai tačiau sukaupusi visas psichinio atsparumo tikrovei atsargas.
