Krokuva, 2006-ieji. Keturiasdešimtmetė Agnieszka su teta (močiutės seserimi) eina Krokuvos Turgaus aikšte, pačioje senamiesčio širdyje, į mėgstamą kavinę. „O čia kas?“ – klausia kiek persigandusi teta, rodydama į raudonas vėliavas su svastikomis. „Aaaaaa…, čia nieko tokio. Wajda stato filmą, ir jam leido keliom valandom panaudoti miestą kaip scenografiją, tai ir apkarstė aikštę Hakenkreuzais“, – atsakė jaunesnioji giminaitė. Pasiekusios kavinę, moterys atsisėdo ir, priėjus jaunai padavėjai, pateikė užsakymą. Joms belaukiant, ten pat trumpai pertraukėlei tiesiai iš filmavimo aikštelės užbėgo trys uniformuoti „esesininkai“ ir pasiprašė kavos išsinešimui. Agnieszkos teta pabalo, ėmė greičiau kvėpuoti. Nusiskundė, kad tvanku ir kažko širdis labai stipriai plaka. Agnieszka priėjo prie padavėjos ir paprašė stiklinės vandens, o ana, žvilgtelėjusi į vyresniąją moterį, sutriko ir net paklausė, ar nereikia greitosios kviesti. Tuomet iš kažkur atsirado jos vyresnė kolegė (gal kavinės šeimininkė) ir, vedama nežinia kokio paslaptingo instinkto, sklandžiai perėmė iš sutrikusios jaunesniosios kavos virimą, o „esesininkus“ mandagiai, bet tvirtu tonu paprašė palaukti lauke, girdi, viduje mažai vietos. Paskubėjo paduoti jiems pro duris gėrimą, o grįždama darkart pasiteiravo pagyvenusios ponios, ar viskas gerai. Atsakymas buvo teigiamas. Greitosios kviesti nereikėjo…
Iš vaikystės atsinešta baimė – galinga emocija. Lėtai blėstanti, lengvai pažadinama ir perduodama jaunesnėms kartoms, net prašosi panaudojama dabartinei politikai, ypač šiais laikais, kai jausmai laisvai ir plačiai į ją įsileidžiami.
Lenkų baimės Vokietijos atžvilgiu ir jų atminties politika Lietuvai būtų buvusi visai neaktuali, jei ne aplinkybė, kad ji sieja du svarbiausius mūsų regione Lietuvos sąjungininkus: Lenkiją ir Vokietiją. Darnus šių dviejų šalių bendradarbiavimas turi kritinės reikšmės regiono saugumui, o Lietuvai ne mažiau svarbus už kiekvienos iš šių šalių bendradarbiavimo su pačia Lietuva kokybę.
Taupant laiką ir popierių, klausimą apie jau daugiau kaip dešimt metų tvyrančią įtampą (kartais peraugančią kone į atvirą konfliktą) tarp Lenkijos ir Vokietijos dėl praeities būtų galima suvesti į kitą klausimą: Cui prodest? ir galiausiai prieiti neįmantrios išvados: Ceterum censeo…, kartu pripažįstant, kad Rusija – esminis veiksnys, formuojantis santykius tarp šalių regione, ir apsimetant, kad patys savaime lenkai tiesiog negali daryti kvailų politinių klaidų. Stebimų reiškinių supratimo požiūriu efektyvesnė atrodo prielaida, kad rusai esamoje situacijoje laikosi „užtenka tik netrukdyti“ nuostatos, bet tuomet reikalai atrodo sudėtingesni.
Kieti faktai štai tokie: 2025 m. duomenimis, pagal požiūrį į vokiečius lenkų visuomenę galima suskirstyti į tris beveik lygias dalis: trečdalis juos mėgsta, trečdalis – nemėgsta, o likusiems vokiečiai nerūpi.Beje, lenkai pastaruoju metu vis mažiau mėgsta visus kaimynus (įskaitant lietuvius), kas rodo ir jų pačių prastėjančias nuotaikas bei stiprėjančią nežinia ko baimės nuojautą. Vis tik šie apklausų rezultatai neleidžia lenkų antivokiškumo vadinti vyraujančiu ar drastišku. Visai kita situacija, kai klausiama, ar Vokietija turėtų Lenkijai išmokėti kompensacijas už Antrojo pasaulinio karo nuostolius. Daugiau negu 60 proc. atsako teigiamai, vadinasi, atlygio laukia ne vien tie, kurie vokiečių „nemėgsta“. Svarbu priminti, kad 2022 m. Lenkija oficialiai pareikalavo iš Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) Antrojo pasaulinio karo metu patirtų nuostolių atlyginimo, šis įvykis šalies žiniasklaidos buvo plačiai komentuojamas. Taigi stebime ne kokių nors tautinių simpatijų-antipatijų ar stereotipų reiškinius, o politinius siekius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip bandymas realizuoti tikslus santykių su užsienio šalimis srityje.
Visa tai yra žinoma ir be apklausų duomenų tiems, kurie stebi Lenkiją iš arčiau. Antivokiškumo šmėkla politikoje buvo pažadinta 2015 m., atėjus į valdžią „Teisės ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość, PiS) partijai, vadovaujamai Jarosławo Kaczyńskio. 2023 m. pasikeitus valdančiajai partijai, ši šmėkla, lyg zombis, tebesivaidena.
Šmėklų žadinimo atvejų būta ir lenkų–lietuvių santykiuose, todėl dalykas nereikalauja plataus kultūrinio vertimo. Radekas Sikorskis, 2007–2014 m. buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministru (dabar vėl tame pačiame poste), Lietuvoje dar neseniai buvo prisimenamas kaip abiejų šalių santykių gadintojas. Labiausiai tam tiko istorinės Vilniaus temos. Su jomis susijęs tuo metu jau prigesęs konfliktas dėl lenkų mažumos Lietuvoje teisių atgijo (tiksliau, buvo atgaivintas) ir liko neproporcingai sureikšmintas. Iki šiol vis gerėjančių ir normalizuotų abiejų šalių santykių ritmas, pasireiškiantis prezidentų, vyriausybės atstovų ir parlamentarų susitikimais, buvo sutrikdytas.
Toute proportion gardée,2015 m. atėjus į valdžią PiS, buvo padaryta lygiai tas pats ir lygiai tuo pačiu tikslu, tačiau Lenkijai daug svarbesnio partnerio – Vokietijos – atžvilgiu. Pagrindiniai priekaištai buvo šie: nuolaidžiavimas Rusijai, neatsiskaitymas už Antrojo pasaulinio karo metu Lenkijoje padarytus nusikaltimus, jų nutylėjimas ir menkos žinios apie juos Vokietijos visuomenėje bei siekis dominuoti Europoje. Politiniai oponentai šalyje imti vadinti vokiečių agentais. Įmantresnei publikai buvo bandoma įteigti, kad Vokietijos ir Rusijos geopolitiniai interesai sutampa ir vėl gresia šių sutampančių interesų suderinimas. Iš visų tų pasisakymų išeitų nebloga politinio absurdo ir propagandos antologija. Ją puikiai vainikuotų itin profesionaliai išleistas ir dalykiškai parengtas pusseptynių šimtų puslapių apimties tritomis dokumentas, pavadintas „Dėl Vokietijos agresijos ir okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) Lenkijos patirtų nuostolių ataskaita“, paskelbtas 2022 m. rugsėjo 1 d. Visas keliomis kalbomis prieinamas internete, galimo skaitytojo iš anksto neperspėjant, kad viduje – daugybė drastiškų nuotraukų. Tų pačių metų spalio 3 d. Lenkijos Užsienio reikalų ministerija pateikė atitinkamai VFR ministerijai notą, reikalaudama kompensacijų už agresiją prieš šalį ir jos okupaciją 1939–1945 m.
Kadangi siekis gauti kokią nors kompensaciją anuomet buvo visiškai nerealistiškas (o vokiečiai iškart suskubo pareikšti, kad klausimą laiko užbaigtu), tai niekas prieš nieką labai ir neslėpė, kad užsienio politika paverčiama vidaus politikos tarnaite. Kai 2023 m. PiS atsidūrė opozicijoje, buvęs šios partijos vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Łukaszas Jasina tą pripažino atvirai, taip įvertindamas šias lyderio nuostatas: „Jarosławas Kaczyńskis, […] kaip ir daugelis dabartinių, modernių politikų, užsienio politiką laiko vien tik vidaus politikos tęsiniu. Čia ir visa esmė. Jam – kaip ir daugumai šalių vadovų, svarbu tik politika šalyje, o visa kita – tik priedas“ (https://wyborcza.pl/magazyn/7,124059,30496130,wysoki-urzednik-rzadu-pis-jestem-gejem-o-konserwatywnych-pogladach.html).
Jeigu tiesa tai, ką sako žinovai, kad PiS – vadovėlinis populistinės partijos pavyzdys, o populizmas minta konfliktu ir baimėmis, tai ir suprantama, kodėl anuomet pagrindinis Lenkijos valdančiųjų tikslas buvo sureikšminti visuomenėje egzistuojančius politinius skirtumus ir sustiprinti baimes. Ypač pastarajam tikslui vokiečių (ir emigrantų) „grėsmė“ tiko puikiai.
Kodėl būtent priešiškumas vokiečiams? Akivaizdu, kad gąsdinimui netiko rusai. Rusijos grėsmingumu niekas Lenkijoje neabejojo, bet ta visuotinai pripažįstama grėsmė darė visuomenei veikiau vienijantį poveikį (dabar tai jau pasikeitę). Atviro antisemitizmo gal buvo gėdijamasi (dabar jau irgi nebe), be to – žydai su savo galinga atminimo politika kelia ir kėlė PiS lyderiams realią, pagarbią baimę. Tuo tarpu santykiai su vokiečiais tebeturėjo stiprų emocinį krūvį visose kartose: kuo vyresnė karta – tuo tas krūvis stipresnis.
Stebėtojai pažymi, kad po 2023 m. spalio rinkimų suformavus vyriausybę, vadovaujamą Donaldo Tusko, kaip tikima, palaikančio gerus ryšius su Vokietija, retorika tik šiek tiek buvo koreguota. Iš esmės neatsisakyta Vokietijai keliamo reikalavimo „kažkaip“ atlyginti nacių puolimo ir okupacijos nuostolius, paliekant atviru klausimą, kokia forma tai turėtų vykti. Kompensacijų klausimas, nuodijantis abiejų šalių santykius, atrodo, įsišaknijo Lenkijos politikoje taip stipriai, kad dabar valdantiesiems pritrūko drąsos jį diskredituoti. Tai savo ruožtu žymi esminį požiūrio į vokiečius pokytį nuo 1990 m., kai buvo pasirinktas susitaikymo (reconciliation) kursas, išlaikytas iki pat 2015 m. Stebėtinai greitai įvyko posūkis 180 laipsnių, nors pažiūrėjus iš arčiau, ne taip jau ir stebėtinai.
Galima pabandyti atlikti „kultūrinį vertimą“ ir perteikti lenkų patirtį bei atminimą, juos gretinant su lietuviškaisiais, taip siekiant paaiškinti, kodėl iki šiol, t. y. 80 metų po karo, antivokiški jausmai, susiję su Antrojo pasaulinio karo prisiminimais, vis dar turi potencialo ženkliai paveikti politiką.
Lyg ir pirštųsi palyginimas, kad čia yra paspęsti spąstai. Tiesa, ir Lietuva, ir Lenkija patyrė nacių okupaciją, bet gyventojų patirtys radikaliai skyrėsi. Lietuviai „po rusų“ atėjusių vokiečių valdžią prisimena kaip santykinį sugrįžimą į normalybę. Nauji okupantai buvo maždaug prognozuojami, net kultūringi, formalios taisyklės iš esmės galiojo, o neformalios – atpažįstamos. Vienų ir kitų paisymas teikė labai didelę tikimybę išvengti bėdų. Nacių okupuotos Lenkijos gyventojas, išėjęs iš namų, turėjo atsižvelgti į tai, kad galėjo į juos ir nesugrįžti. Tipiniai vaizdiniai: sušaudymas ir kartuvės viešoje vietoje arba suėmimas tiesiog visų, kurie konkrečiu momentu atsidūrė konkrečioje gatvės atkarpoje, suaugusius vyrus sušaudant vietoje, o likusius išvežant į Aušvicą. Tokie – iš daugelio kitų panašaus žiaurumo – nacių okupacijos prisiminimai, patekę į literatūrą, kiną ir istorijos vadovėlius, liko įsitvirtinę ir pokarinėms kartoms.
Pačia paviršutiniškiausia prasme galima būtų sakyti, kad nacių okupacija Lenkijoje buvo lenkams tas pats, kas lietuviams – sovietų okupacija ir stalinizmas. Abiem atvejais šie laikotarpiai daugumos paprastų žmonių buvo išgyventi ir iki šiol vaizduojami kaip aklo teroro, nuolatinės grėsmės gyvybei ir sveikatai, materialinio nepritekliaus metai.
Tas palyginimas galioja tik asmeniniam ir (gal) šeimos lygmenims. Lietuvių prisiminimus apie pirmąją sovietinę okupaciją bei antrosios pradžią sovietinėje Lietuvoje ištiko kitoks likimas, negu lenkų atmintyje užsilikusius drastiškus vokiečių nacių valdžios penkmečio vaizdinius. Lenkų komunistai juos užkonservavo ir panaudojo savoms reikmėms. Tautinis komunizmas, gerai žinomas Lietuvoje, turėjo savo lenkiškąją atmainą. Jo atstovams neigiamas vokiečio įvaizdis, lenkų kultūroje senesnis už Antrąjį pasaulinį karą, tiesiog prašėsi būti panaudojamas.
O buvo taip. Labai veiklaus, gerai organizuoto ir kovingo antinacinio lenkų pogrindžio (kurį patys lenkai pasididžiuodami vadina „pogrindžio valstybe“) nariai ir veikėjai stalinizmo laikais buvo persekiojami, nes potencialiai, o dažnai ir realiai trukdė įsitvirtinti lenkų komunistų valdžiai, besiremiančiai į sovietų jėgą. Didelė jų dalis patyrė politinius persekiojimus, kai kurie buvo nužudyti, o visi – primityvios stalinistinės propagandos pasmerkti kaip „fašistai“. Šio absurdiško konstrukto narpliojimui gaila vietos. Svarbu tai, kad viešai kalbėti apie vokiečių okupacijos laikų pogrindį buvo draudžiama, o šeimos narių dalyvavimą jame patartina buvo nuslėpti. Atminimo scenoje turėjo likti tik pergalinga, Lenkiją iš vokiečių išlaisvinusi Raudonoji armija ir jos gretose veikę lenkų daliniai.
1956-ieji, kaip ir daugelyje kitų sričių, atnešė permainų. Jos sutapo ir buvo susijusios su komunizmo „sutautinimu“. Pagaliau karo laikų antivokiškam pasipriešinimui atsirado vieta viešojoje atmintyje, tačiau mainais už jo veteranų lojalumą komunistų valdžiai. Žinoma, esminė to lojalumo dalis buvo lenkų–sovietų konflikto ir pokarinių stalinistinių persekiojimų nutylėjimas bei „užmiršimas“ apie Lenkijos po karo prarastas teritorijas ir apie tai, kas jose vyko. Šio reiškinio santrauka ir iliustracija – Katynės melas: pagal oficialią versiją, Katynėje masiniame kape rastus NKVD nužudytus lenkų karius sušaudė vokiečiai. Vieninteliai blogiečiai karo naratyvuose liko fašistai-vokiečiai, sovietus-rusus paverčiant sąjungininkais vyresnio brolio vaidmenyje. Kas matė Keturis tankistus ir šunį, žino, apie ką kalba (bet tai – jokiu būdu ne šio siaubingo komunistinės propagandos paistalo rekomendacija).
Ilgainiui vokiečio-blogiečio įvaizdis buvo įtvirtintas masinėje kultūroje, ypač kine, ir pritaikytas visiems laikams. Genetine sąsaja tarp kryžiuočių, Bismarcko laikų Kulturkampfo vykdytojų, Hitlerio ir Vakarų Vokietijos buvo rodoma kaip savaime suprantama. Toks kanonas išsilaikė faktiškai iki pat komunizmo žlugimo. Jam įsišaknyti nebuvo sunku, nes didelė dalis šių įvaizdžių buvo komunistų pasisavinti iš modernaus lenkų nacionalizmo, kiti tiesiog atliepė tikriems karo prisiminimams, bent kai kuriose šalies dalyse. Vieninga propaganda, skleidžiama visą laiką visoje visuomenėje, užkonservavo atsiminimus dviejose paskesnėse pokario kartose ir išlygino regioninius skirtumus, visus lenkus paversdama vos ne Aušvico kaliniais. Buvusiose nacių koncentracijos stovyklose Aušvice, Majdaneke, Štuthofe buvo įrengti muziejai, kur beveik privaloma tvarka buvo vežami pagrindinės mokyklos vyresniųjų klasių (6–8) mokiniai, ir šiandien tai tebepraktikuojama. Žinoma, jokio kito rakto stebimoms baisios tikrovės liekanoms suprasti, be tautinio (pikti vokiečiai naikino vargšus lenkus), vaikams nė nebuvo mėginama pateikti. Praleista ar nutylėta ir tai, kad koncentracijos ir mirties stovyklos buvo nacių steigiamos visų pirma žydų naikinimo tikslu. Moksleivių galvose likdavo ir dažniausiai tebelieka „vokiečiai prieš lenkus“ vaizdinys.
Žydų išnaikinimo istorija buvo nustumta į siaurą Antrojo pasaulinio karo naratyvo paraštę. Lenkai liko pagrindinė (vos ne vienintelė) auka. Gausūs paminklai ir lentos nacių teroro lenkų tautybės aukoms pagerbti statomi kaimuose, miesteliuose, miestuose ir (labai gausiai) sostinėje. O kai devintame dešimtmetyje Lenkijos komunistai sukilo prieš opoziciją šalyje, „vakarų Vokietijos pakalikų“ epitetas buvo panaudotas prieš ją.
Lenkijos tautinio komunizmo variantas tapo prisodrintas antivokiškų motyvų ir dėmenų, palaikant Antrojo pasaulinio karo atminimą, o faktiškai – nuolatos jį sudabartinant. Taip komunistai tikėjosi šiek tiek neutralizuoti ar bent nutildyti visuomenėje giliai įsišaknijusį, teberusenantį antirusiškumą, rusus vaizduojant kaip išvaduotojus iš vokiečių ir su jų okupacija susijusių baisybių.
Komunistams labai reikėjo legitimumo. 1939 m. katastrofos priminimas delegitimizavo tarpukarinę Lenkiją kaip skurdžią ir blogai valdomą nelygybių šalį, kuri galiausiai pasirodė esanti bejėgė Vakarų grėsmės akivaizdoje. O štai Liaudies Lenkija kaip Tarybų Sąjungos sąjungininkė – ne vien saugi ir gyvena taikoje (kurią Vakarų Vokietija ir JAV siekia sugriauti), bet dar atgavo jai priklausančias „nuo seno slaviškas“ teritorijas, kurios prie jos buvo prijungtos žlugusios, Tarybų Sąjungos šlovingai nugalėtos fašistinės Vokietijos sąskaita.
Tuo pačiu metu Europoje vykęs susitaikymo procesas (kurio chrestomatiniu pavyzdžiu laikomas Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos santykių normalizavimas po karo) Lenkiją, dėl suprantamų priežasčių, aplenkė. Sutartys dėl po karo pasikeitusių Lenkijos naudai sienų, pasirašytos su kiekviena iš Vokietijos valstybių (1950 m. su Rytų, o 1970 m. su Vakarų Vokietija) negalėjo turėti susitaikymo poveikio, ryšiai tarp visuomenių ir institucijų neužsimezgė. Visuomenės viena apie kitą beveik nieko nežinojo.
Neabejotinai svarbiu (ne)vykstančio susitaikymo kontekste įvykiu laikytinas 1965 m. Lenkijos vyskupų parašytas laiškas Vokietijos vyskupams, kuriame „atleidžiama ir prašoma atleidimo“ (Wir vergeben und bitten um Vergebung / Udzielamy wybaczenia i prosimy o nie). Precedento neturintis dalykas, kai „kolektyvinė auka“ pirma prašo atleidimo ir įvertina, kas buvo teigiama ir vertinga ilgoje dvišalių santykių istorijoje. Tai buvo ir aiškus atsiribojimas nuo vien tik juodo vokiečių įvaizdžio, skleidžiamo kultūroje ir politinėje propagandoje. Kodėl vyskupai? Lenkijoje Bažnyčia tuomet buvo visuomenėje pripažintas autoritetas, su kuriuo skaitėsi ir komunistai, o nesant kitų subjektų, kurie būtų turėję politinį tautos atstovų mandatą, jų vaidmenį atliko Bažnyčia. Tačiau vyskupų laiško žinia negalėjo konkuruoti su masine valstybės propaganda, tad neturėdama pratęsimo normaliame pilietinių visuomenių bendravime, liko tik tyruose šaukiančiu balsu.
Propagandos poveikio neatsvėrė reali Vokietijos patirtis, dažnėjanti Liaudies Lenkijos piliečių tarpe (ypač kai kuriose jos dalyje). Pagarba vokiečių turtingumui ir jų mitine tapusiai tvarkai buvo atmiešta kartaus resentimento ir neteisybės jausmo, teisinamo posakiu: „Pralaimėjo karą, o kaip jie gyvena, o kaip mes?“ Vakarų Vokietijos organizacijų ir atskirų piliečių parama „Solidarumui“ nuo 1980-tųjų buvo pastebima ir juntama, tačiau kartu labai lokali, todėl netapo reikšminga ano laikmečio patirties dalimi. Lenkams niekas nė nemėgino rimtai sutrukdyti tikėti, kad jie yra (nuo amžių) vokiečių aukos ir turi pagrindo jų nekęsti. Komunizmas prisisiurbė prieškarinio nacionalizmo raugo ir nuodų. Šlykščiausias iš jų buvo antisemitizmas, kurį komunistai tarp lenkų irgi palaikė ir sėkmingai manipuliavo. Antras pagal svorį buvo priešiškumas vokiečiams.
Jau 10 metų stebime radikalų antivokiškumo supolitinimą. Tautinio komunizmo istorijos politikos tyrėjas Pawełas Machcewiczius mato Lenkijos populistinių ir fašistuojančių partijų retorikoje ištisas frazes, teiginius ir klišes, paimtas iš anos epochos repertuaro. „Tuos [komunizmo laikų] rašinius, – teigia Machcewiczius, – galima tiesiog „žirklių ir klijų“ principu perkelti į dabartį ir niekas nesuprastų, kad skaito šešių dešimtmečių senumo tekstus“ (https://wyborcza.pl/alehistoria/7,121681,32232384,moczarowcy-siegali-po-jezyk-podobny-do-retoryki-dzisiejszej.html).
Matyt, sena gera retorika suveikė taip stipriai, kad dabar joks Lenkijos politikas nedrįsta atvirai pasakyti šiaip akivaizdaus dalyko, jog Europoje vykstančiame konflikte ir JAV politikos kontekste Vokietija lieka svarbiausia Lenkijos sąjungininkė. Jeigu ne tas konfliktas, visą šį reikalą būtų galima laikyti vien labai specifine, lenkiška atminimo politikos problema, kitoms šalims nei įdomia, nei aktualia. Tačiau kompensacijų reikalavimas gali labai nesunkiai išlipti iš vietinio, dvišalio konteksto. Vokietijoje jau dabar girdėti balsai, nors (vis dar) ne iš politikų, o iš apžvalgininkų terpės, kad VFR laiko kompensacija Trečiojo Reicho teritorijas, kurios po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Esą Lenkijos teritorijos sumažinimas rytuose – kitas reikalas, įvykęs Stalino sprendimu (https://www.cicero.de/aussenpolitik/polnische-reparationsforderungen-berlin-scheut-eine-klare-ansage). Valstybės lygmenyje dažniau nurodoma, kad 1953 m. atskiru pareiškimu komunistinė Liaudies Lenkija, spaudžiama sovietų, žalos atlyginimo iš Vokietijos atsisakė. Vėliau kompensacijų klausimas vis iškildavo dvišaliuose santykiuose, bet net Vokietijai besivienijant, o Lenkijai esant jau nepriklausomai ir demokratinei, joks dvišalis susitarimas šiuo klausimu nebuvo pasirašytas.
Politikos požiūriu dabar svarbu viena – kompensacijų klausimo iškėlimas leidžia rašyti klaustuką ant mūsų žemyno dalies politinio žemėlapio. Neįtikėtina? Absurdiška? Sienos dvišaliais susitarimais patvirtintos? Neracionalu? Išsilaisvinant iš Sovietų Sąjungos ir jai sužlugus buvo nuspręsta iš esmės nekeisti po Antrojo pasaulinio karo nustatytų sienų? Ir Lenkijoje, ir Vokietijoje egzistuoja politinės jėgos, susijusios ar atvirai save siejančios su Rusija. Jų reikšmė didėja, o jų galimas įsitraukimas į diskusiją dėl kompensacijų gali, susiklosčius palankioms aplinkybėms, paversti įmanomu tai, kas dabar atrodo absurdiška, neįtikėtina ir tarptautinės tvarkos požiūriu neįsivaizduotina.
Na, užtenka čia gąsdinti. Ieškant racionalesnio pagrindo lenkų bandymuose išsireikalauti iš vokiečių „istorinio teisingumo“, atkreiptinas dėmesys, kad dalis lenkų politinio sluoksnio pasijuto pralaimėję prieš vokiečius atminimo karą, o to pralaimėjimo iliustracija laikė pasakymą „Polish death camps“, JAV prezidento Baracko Obamos pavartotą viešoje kalboje 2012 m. (greičiausiai tai buvo stereotipinė amerikietiška klaida, nesusigaudant istoriniame žemėlapyje). Nelemtas pasakymas palaikytas įrodymu, kad už savo šalies ribų lenkai ne tik neturi lygaus žydams nacių aukų statuso, bet dar priskiriami prie pastarųjų bendrininkų. Žydų prisiminimų, akademinių ir publicistinių rašinių bei knygų, kur visapusiškai parodoma etninių lenkų laikysena persekiojamų ir naikinamų bendrapiliečių atžvilgu, po 2000 m. buvo pasirodę nemažai, skirtingų šalių autorių, skirtingo lygio, lenkų ir anglų kalbomis (kai kurie darbai, pavyzdžiui, sociologės Barbaros Engelking, nusipelno vertimo į lietuvių kalbą). Didelė dalis šių publikacijų rodė, kad lenkai savo tautiečių laikysena karo metais, švelniausiai tariant, nevisada gali didžiuotis. O kuo čia dėti santykiai su vokiečiais? 2000 m. išleistoje Tomaszo Grosso knygoje Kaimynai (Sąsiedzi) autorius parodė, kad 1941 m. liepą vokiečiams užėmus Mazovijos Jedwabnės miestelį, kuris prieš tai buvo okupuotas sovietų, patys lenkai, be didesnių naujų okupantų paskatų ar įsakymų, žiauriai išžudė savo kaimynus žydus. Reakcija į knygą parodė, kad ir gerai pagrįsti teiginiai dėl lenkų nusikalstamų veiksmų žydų atžvilgiu yra sunkiai priimami. Akcentuoti lemiamą vokiečių vaidmenį ir pabrėžti jų atsakomybę tapo pagrindine nepriėmimo strategija, o kaskart vis nauji dokumentai, parodantys lenkus ne pačioje geriausioje šviesoje, daugelio buvo aiškinami kaip vokiečių siekis „pasidalinti“ su aukomis (konkrečiai – lenkais) istorinę kaltę.
Siekdama duoti atkirtį šiems vokiečių kėslams, nacionalistinė politinio elito dalis, įgijusi valdžią 2015 m., suteikė galingą finansavimą Tautos atminimo institutui (Instytut Pamięci Narodowej, IPN) ir didžiulėmis lėšomis 2017 m. įkūrė dar vieną – Pileckio institutą (Instytut Pileckiego). 2018 m. buvo mėginama teisiškai uždrausti kalbėti apie etninių lenkų bendradarbiavimą naikinant žydus nacių okupacijos metais. Užduotis pavesta IPNui, tačiau užprotestavus Izraeliui, projekto atsisakyta. Antroji įstaiga buvo bandoma steigti Vokietijos istorijos instituto pavyzdžiu, iškart atidarant jos prabangų biurą Berlyno centre. Šio padalinio veiklos poveikio vokiečių visuomenei apraiškų sunku būtų rasti, tačiau Instituto pagrindinės dalies veikla peraugo į įdomią ir iš esmės vertingą tyrimų instituto darbą. Tuo pat metu imta kurti lenkų kaip žydų gelbėtojų naratyvą, kuris valdant PiS buvo pradėtas institucionalizuoti: 2016 m. atidarytas Lenkų, gelbėjusių žydus, muziejus mažoje vietovėje Markowa pietryčių Lenkijoje, iš kurios kilę garsūs žydų gelbėtojai, dabar – Katalikų Bažnyčios palaimintieji – Ulmų šeima. Pasakojant jų istoriją, svarbiu moralu buvo padaryta informacija, kad vokiečiai po karo už savo nusikaltimus neatsiskaitė, o geriausias to pavyzdys – laimingas Ulmų budelio gyvenimas Vakarų Vokietijoje. Mariuszo Piliso filme Vieno nusikaltimo istorija (Historia jednej zbrodni, 2023) šio žudiko biografija faktiškai atsidūrė kino kameros fokuse. Kūrinį dar spėta 2023 m. išsiuntinėti Lenkijos atstovybėms užsienyje su rekomendacija rodyti vietos žiūrovams.
Visoje toje istorijoje trūksta 1990–2015 m. atkarpos: to, ko per ketvirtadalį amžiaus lenkų–vokiečių santykiuose (ne)įvyko. Negausių atsiprašymo gestų pratęsimas abiejų visuomenių veikloje ir savimonėje pasirodė per menkas. Paminklo Lenkijos piliečiams – Trečiojo Reicho aukoms Berlyne, kurio Lenkija ilgai reikalavo, Vokietija iki šiol nepastatė (yra tik „laikinas“ paminklinis akmuo), nors gestas būtų buvęs vienkartinis, neturėtų teisinių pasekmių ir nebrangiai atsieitų. Vokietijoje sluoksnis žmonių, kuriems Lenkija įdomi, visada buvo labai plonas ir elitinis. Jie sekė įvykius lenkų kultūroje, domėjosi lenkų literatūra ir kinu, bet nemėgino, tarkime, pritaikyti politkorektiškumo taisyklių prieš ilgai jų šalyje plintantį lenko – vagies ir girtuoklio – stereotipą. Nebuvo sukurtos pakankamai stiprios akademinių mainų programos. Tik negausios lenkų nevyriausybinės organizacijos domėjosi vokiečių paveldu Lenkijoje (kurio yra nemažai) ir, regis, nerado daug suinteresuotų partnerių Vokietijoje. 2011 m. ką tik paskirtas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas sugebėjo pasakyti programinę vyriausybės kalbą nepaminėdamas Vokietijos (ką vokiečių spauda pastebėjo), o Vokietijos kanclerė Angela Merkel nemanė, kad Lenkijos ir kitų mūsų Europos dalies šalių perspėjimai dėl Rusijos turi racionalaus pagrindo (nes šio regiono politikų gebėjimu mąstyti racionaliai apskritai nelabai buvo tikima, ką parodė paskutinis kanclerės interviu). Anuo laiku vokiečiai nuosekliai nepripažino Lenkijai išimtinės ir ypač nuožmiai Antrojo pasaulinio karo metu traktuotos aukos statuso, nors tas nebūtų daug kainavę ekonomine prasme galingai to meto Vokietijai (jeigu ir būtų reikėję išmokėti kokias nors sumas dar gyviems koncentracijos stovyklų ir kalėjimų kaliniams). VFR politikams nebuvo lengva suprasti, kad nuo 2005 m. planuodami kurti tremtinių muziejų, skirtą istorijai tautiečių, po Antrojo pasaulinio karo išvarytų iš savo namų Vidurio Europos šalyse, jie vis dėlto turėtų atsižvelgti į šių šalių visuomenių jautrumą (o ta problema Lenkiją labiausiai ir lietė). Nepasirūpinta tarp lenkų paskleisti teigiamą Vokietijos ir vokiečių įvaizdį, kuris, beje, atitiktų gausių ten uždarbiaujančių ir gyvenančių lenkų patirtį.
Ateinant naujajai kartai, reikalai nesikeičia savaime. Į Vokietiją nevažiuojama studijuoti, nepaisant to, kad daugumai norinčių mokytis užsienyje kelias į Jungtinę Karalystę po Brexito faktiškai uždarytas. Jaunimui darbas Vokietijoje daug mažiau patrauklus, negu buvo jų tėvų kartai. Kai kurie jauni lenkai ir lenkės vis dėlto mokosi vokiečių kalbos (nors jų bendraamžiai dažniau renkasi ispanų ar prancūzų kaip antrą užsienio kalbą po anglų). Kai pamoka tampa nuobodi, o lektorei išsenka fantazija sugalvoti vis kitus kursantams įkandamus klausimus ir galiausiai užmetamas pats banaliausias: Warum lernst du Deutsch?, o paklaustasis, nesugalvojęs nieko geriau, atsako: Ich lerne Deutsch, weil Deutsch eine schöne Sprache ist – išsekimo atmosfera kiek praskaidrėja, nes grupė pratrūksta nuoširdžiu, garsiu juoku, kadangi visai netyčia gavosi neblogas šposas. Na, kas gi galėtų rimtai sakyti, kad vokiečių kalba graži?
Lenkai, (dar) reikalaudami iš vokiečių kompensacijos už karą ir okupaciją, kuri prieš 80 metų pasibaigė ir už kurią formaliai buvo atlyginta, žaidžia su paradoksu. Nacių nusikaltimų, padarytų Lenkijoje ir prieš Lenkijos piliečius, mastas yra toks, kad jie negali būti niekaip atlyginti, vargu net ar suprasti ir įvertinti. Šalis neteko penktadalio savo gyventojų, didelė miestų dalis paversta griuvėsiais, kaimai nuskurdę. Sudraskyti normalių visuomeninių ryšių tinklai, traumos paliktos daugumai visam likusiam gyvenimui, kartais perduodamos vaikams ir anūkams. Patirto žiaurumo, baimės ir kančių niekas nei įvertins, nei skaičiais išreikš. Po tokių nusikaltimų susitaikymas visada bus nepakankamas, banalus ir „kičinis“ (kaip mėgstama vadinti Lenkijoje), o tai reiškia, kad ir toliau tvyros pagunda laikyti bet kokį atlygį „vis dar“ nepakankamu ir reikalauti jo daugiau.
„Kiekviena vokiška uniforma, ne vien esesininkų, buvo lenkams lyg šiurpi šmėkla, kartu dar ir kelianti neapykantą vokiečiams. Kiekviena šeima apraudojo savus žuvusiuosius, jų aukas. Nenorime vardinti visko, idant iš naujo nedraskytume dar neužgijusių žaizdų. […] Stengiamės užmiršti.“ Tai daug rečiau cituojama Lenkijos vyskupų laiško broliams vokiečiams vyskupystėje atkarpa. Patyrę komunizmą žinome, kad pasmerkimas užmarščiai, draudimas minėti ir imperatyvas užmiršti – žiaurūs ir neetiški. O gal draudimas užmiršti, reikalavimas jokiu būdu niekada neišleisti iš atminties ir nepaliaujamai atsiminti – toks pat? Gal būtų visai neprošal tai išsiaiškinti, ne vien todėl, kad Antrasis pasaulinis karas baigėsi taip seniai, jog beveik nebeliko tų, kurie jį atmintų. Dar ir todėl, kad kiti karai tebevyksta.
