Kai vaikai buvo maži, surašiau jiems stebuklinę pasakėlę apie Sausio 13-osios įvykius. Neilgą, namudinę, kiek patetišką, – pasakėlę, kurios pagrindiniai veikėjai buvo keturi Sergėtojai – tokie genius loci, stichijų avatarų ir dar kaži kokios komiksinės dvasios kratiniai. Kažkada, prisiminęs šį tekstą, ūmai supratau, kad jis gimė ne iš noro papasakoti vaikams apie tuos įvykius, o iš mano paties vidinio poreikio išspręsti tam tikrą intelektualinį uždavinį: paaiškinti tų įvykių fenomeną.
Toje naktyje – akivaizdi spraga, nesuprantama išimtis, žiojintis trūkis tarp to, kas nutiko, ir to, kas turėjo nutikti. Kai protas neįstengia paaiškinti fizikos (plačiąja prasme) dėsniais, jis imasi paaiškinimų ieškoti metafizikoje, parafizikoje ar magijoje. O ta Naktis ir yra nepaaiškinama. Geležiniai realybės dėsniai nenumaldomai veikė iki jos: galios, išteklių centrų, socialinio veikimo principai, jų sąveikos dėsningumai galiojo, jų poveikį galima buvo ir matyti, ir numatyti. Didesnė galia nugalėdavo mažesnę, ištekliai ar prieiga prie išteklių, prisitaikymas ir adaptacija nulemdavo išgyvenimo pranašumus. Visa tai ilgai ir neklystamai veikė tiek makro (didžiųjų pasaulio jėgų ir darinių, kitaip tariant, statistinio masto junginių), tiek mikrolygiu (konkrečių individų veikloje).
Remiantis pranašesne jėga, Lietuva buvo kažkada okupuota, jėgos ir išteklių pagalba buvo nuslopintas pasipriešinimas. Socialiniai-adaptaciniai žmonių gyvenimo mechanizmai skatino kolaboruoti, apdovanodami didesniais ištekliais apsukriuosius. Sumažėjus galios naudojimui, tiksliau – galios naudojimo pavojaus suvokimui, radosi socialinis-politinis pasipriešinimo veikimas, siekiantis laisvės ir teisingumo. Tačiau ir šiam veikimui tebegaliojo tie patys realybės dėsniai, ir, kas svarbiausia, šis veikimas nekeitė galios santykio, kuris, pagal tuos pačius dėsnius, galiausiai ir turėjo nulemti rezultatą. O tos Nakties „kaip turėjo nutikti“ veiksmų eiga būtų buvusi eilinė iliustracija, kaip ir kokiu konkrečiu mechanizmu makrolygyje veikiantys dėsniai, per planus ir veiksmus, galios ir išteklių pranašumus, išsprendžia tokias situacijas, nusileisdami į mikrolygį – paveikdami žmones. Taip jau buvo ne kartą: 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. Čekoslovakijoje, 1981 m. Lenkijoje – didesne jėga socialinis pasipriešinimas nuslopinamas, nepriklausomai nuo to, ką ir kaip aktyviai veiktų eiliniai žmonės. To rezultatas ir pasekmė – sudarkomi tų žmonių likimai. Nei laikai, nei juo labiau patys dėsniai 1991 m. nebuvo nė kiek pasikeitę – taip pat, pavyzdžiui, buvo veikiama ir 1990 m. sausį Baku. Tie patys, negailestingi ir nelankstūs realybės dėsniai puikiai veikė ir po tos nakties, ir veikia ligi pat šios dienos. Šiek tiek pakito galios centrų pasiskirstymas, tad ir jų sąveika pasireiškia kiek kitokiais dėsningumais, bet dėsniai veikia lygiai taip pat nepriekaištingai, kaip ir iki tos nakties.
O tą Naktį nutiko kitaip. Nors sąlygos lyg ir nebuvo pakitusios – dominuojanti jėga, turimi ir pasitelkti ištekliai, aiškus tikslas, sudėliotas planas, sprendimas veikti. Tačiau nenutiko tai, kas turėjo nutikti. Tartum akmuo, paleistas iš rankų, pusiaukelėje link žemės pakibtų ore. Lyg gravitacija būtų nustojusi veikti, o ir inercijos dėsnį kažkas būtų atjungęs. Šiandieninis post factum žinojimas, su atvertais archyvais, dokumentais, liudijimais ir prisiminimais – jis gana tiksliai padeda nusakyti, kas ir kaip tą naktį vyko, paaiškina, kokiu būdu tas geležinių realiojo pasaulio dėsnių traukinys staiga nuvažiavo nuo bėgių ir pasuko alternatyvios įvykių raidos keliu. Tačiau net ir tas žinojimas nepaaiškina – kodėl. Kodėl tą naktį viskas vystėsi būtent taip, kaip vystėsi?
Lygiai panašiai tos nakties įvykių neįprastumas išryškėja ir žvelgiant kitu kampu. Kažkada, bekalbėdamas su jaunesniais, jau gimusiais po 1991 m. kolegomis apie sausio įvykius, ūmai pastebėjau suapvalėjusias iš nuostabos jų akis. Ta reakcija tiek įsiminė, kad vėliau ėmiau mintyse atsukinėti pokalbį atgal, priekabiai save kamantinėdamas: ar pasakojau tai, ką prisimenu arba tikrai žinau? Ar pasakojau tiesą? Ar pasakojau nieko nepagražindamas? Ar pasakojau nieko nenuslėpdamas? Į visus klausimus sąžiningai atsakius „taip“, beliko, kiek įmanoma, įsivaizduoti tą pokalbį klausytojo akimis. Ir tuomet vėl ėmė vertis tos Nakties unikalumas – kiek kitaip, bet gal net dar šaižiau: neįmanoma buvo nepastebėti tam tikro, kone trilypio, neatitikimo: to, kaip paprasta priimti sprendimus buvo tą naktį, to, kokį nepaprastą efektą tas paprastas elgesys galiausiai turėjo, ir to, kaip nepaprastai visa tai atrodo paprasčiausiame atpasakojime.
Kaip skamba fragmentiška, tinkama trumpam pokalbiui prisiminimų apie tai, ką mačiau pats, versija? Beginklė tūkstančių žmonių minia aikštėje laukia puolimo, ji jau žino, kad šaudo, ji jau žino, kad yra žuvusių, tankai sustoja per kelis šimtus metrų nuo pastato. Tankai stovi. Stovi ir žmonės. Galiausiai tankai išvažiuoja – ir tai yra SSRS, to didžiulio, keliasdešimt metų pasaulį šiurpinusio monstro pabaigos pradžia. Klausantis tokio pasakojimo, vaizduotė iš tiesų ima piešti herojinę epochą, labiau būdingą didžiavyrių žygdarbių legendoms ir fantasy apysakų siužetams.
Iš kitos pusės, man gyvas aiškus prisiminimas, iš kokių paprastų, banalių veiksmų ta Naktis susidėjo. Na, pabudau nuo šūvių (šūviai gal buvo kiek retesnis dalykas, bet nubusti naktį nuo kariuomenės judėjimo ar skubėti ten, kur ji juda, nebuvo naujiena), įsijungiau televizorių, atklausiau Vytauto Landsbergio paskutinįjį kreipimąsi. Kiek susigraudinau ties fraze, kad „tarpukariu Lietuva išgyveno be televizijos, išgyvensim ir dabar“. Įšokau į kelnes, striukę ir – link Aukščiausiosios Tarybos. Pakeliui dar dirstelėjau į motinos buto langus – šviesa dega, reiškia, namie, reiškia, saugi, reiškia, ramu (tiesa, kurioziška tai, kad šviesa tiesiog buvo palikta namie įjungta, o motina, eidama ta pačia kryptimi – prasilenkėme keliolika minučių – pažiūrėjusi į tamsius mano langus pamanė, aha, reiškia, miega, reiškia, saugus, reiškia, ramu). Iš visų pusių aidintis greitosios pagalbos mašinų kaukimas, žmonių srovė link Aukščiausiosios Tarybos. Dar mintyse paskaičiuoju, kad ženkliai daugiau žmonių plūsta mano judėjimo kryptimi, nei priešinga. Na, pravaikščiojau prie Aukščiausiosios Tarybos visą naktį tarp kelių (ar keliolikos) tūkstančių žmonių, periodiškai užeidamas į Mažvydo biblioteką pasišildyti. Buvo nevilties tarpsniai, kai atrodė, kad Sitkūnų radijo transliacijos nutrūksta – vieną tokių akimirkų įsiminė stambaus, kone dvimetrinio, plačiapečio vyro dažnas mirksėjimas ir akių blizgėjimas. Buvo tas šturmo laukimo tarpsnis, kai, berods, penkiolikos minučių parengtis buvo paskelbta, kai per garsiakalbius paprašė išvesti iš aikštės vaikus ir pasitraukti per keliolika žingsnių nuo pastato, kad dūžtantys stiklai nesužeistų. Tuo pat metu iš Aukščiausiosios Tarybos pastato atskubėjęs žmogus atliko ir neviešąjį instruktavimą: „Kai jų pirmieji eis, jūs jų nestabdykit, vis vien nesustabdysit – prasiskirkit. O kai jie praeis – jau bandykit vėl susijungti, susiglausti, bandykit atkirtinėti jau praėjusius – o mes jau tuos pasitiksim“. Pabandžius įsivaizduoti, kaip reikės tą daryti, galvoj prabėgo viena mintis, kad gal gyvas ir liksiu, bet sveikas – turbūt ne, po to kita – o gal išsigąsiu ir pasislėpsiu po suoliuku kokiu, ką aš žinau, brr, kokia gėda bus. Buvo niaurokas pasisveikinimas-atsisveikinimas su bendramoksliu: „Jei liksim gyvi – susitiksim“. Visa tai vyko, bet iš tikrųjų, net ir tomis akimirkomis nebuvo jokios herojiškos „tiesos akimirkos“ – va, dabar pasiryžau mirti už Lietuvą, „laisvė arba mirtis“, nebuvo net jokio dramatinio apsisprendimo – stovėti ar eiti namo. Tiesiog buvo supratimas, kad niekur aš iš čia neisiu, ir net ne bukas užsispyrimas, o kažkoks ramus nusistatymas. Galbūt tai individualu, galbūt tai buvo kažkokia slopinimo reakcija į hiperdirgiklį. O gal dėsninga namų išminties išdava: nuo pat pirmosios Sąjūdžio vasaros namuose tvyrojo supratimas, kad, nepaisant perestrojkos ir glasnost, sovietinio režimo esmė yra nepakitusi, niekur nėra dingęs jos nuožmumas ir brutalumas (ką jau buvo patvirtinę įvykiai Tbilisyje ir Baku) ir kad anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai situacija bus sprendžiama jėga. Tam lauktam momentui atėjus, beliko su nirčiu romumu atlikti tai, kam tuos dvejus Sąjūdžio metus pasąmoningai ruošiausi: daryti tai, ką laikai teisinga, o kas bus – tas bus.
Net ir „atstovėjus“ tą Naktį, beeinant ryte namo valandą nusnūsti, nebuvo jokio suvokimo, kad nuveikta kažkas ypatingo. Juolab nebuvo jokios vilties, kad šiąnakt iškovojome laisvę, labiau atvirkščiai. Tebuvo buitinis supratimas, kad reikia truputį pamiegoti – viena naktis praėjo, laukia kita.
Štai toks mikropasaulio (esu tikras, kad manoji patirtis visiškai neunikali) veiksmų poveikis makropasaulio dėsnių veikimui, makropasaulio sanklodai tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje – ir yra kitoks to paties tos Nakties fenomeno apibūdinimas.
Prieš dešimt metų, apibūdindamas Sausio 13-osios įvykius, pavartojau Winstono Churchillio frazę: It was their finest hour. Ir tai teisinga – tai buvo šlovingiausia Sąjūdžio kartos valanda. Šiemet vėl pacituosiu Churchillį: Never was so much owed by so many to so few. Nors tai buvo pasakyta seniai ir kitų žmonių atžvilgiu, ši frazė net labiau tinka tos Nakties įvykiams. Tai yra viso labo dar vienas, dar kitoks jos neįtikėtinumo apibūdinimas: trylika žmonių, sustabdžiusių sovietinę sistemą. Ir nors už Sausio 13-ąją žuvusiųjų buvo tūkstančiai greta stovėjusių, o už tų tūkstančių – šimtai tūkstančių juos palaikančių, besimeldžiančių, gniaužiančių kumščius ar tiesiog jais tikinčių, būtent tų Trylikos aukos dėka turime tiek daug – mes visi turime šiandieną. Ir rytdieną.
Praėjo trys dešimtmečiai, o tos Nakties įvykių taip ir nesupratau. Galbūt net ir nereikia, galbūt – ir neįmanoma.
