Kiekvienų metų vasarį Lietuvos visuomenė (o veikiau – dalis valstybės institucijų) mini pirmųjų Nepriklausomybės kovose (1918–1920) žuvusių aukų, karininko Antano Juozapavičiaus ir kareivio Povilo Lukšio, atminimą. Nusistovėjusių minėjimų turinys šabloniškas, dėmesio centre atsiduria garbingi žuvusiųjų žygiai, išryškinamas jų pasišventimas ir nuopelnai Lietuvos valstybingumui. Tuo tarpu atminties reikšmių formavimo ar formavimosi aplinkybės, ritualų ir ceremonijų kaita, už kurių dažniausiai stovi konkretūs socialiniai aktoriai ir kontekstai, lieka profesionalių istorikų, antropologų ir sociologų susidomėjimo objektu – nors atminties poveikis visuomenės istorinei savimonei yra ne mažiau reikšmingas nei profesionali istoriografija. Taigi šiame straipsnyje trumpai aptarsime, kaip buvo formuojama (ne tik formavosi!) Juozapavičiaus ir Lukšio atmintis tarpukario Lietuvoje.
Svarbiausiu veikėju, formavusiu šių savanorių atminimą tarpukario Lietuvoje, natūralu, tapo Lietuvos kariuomenė. Praėjus metams nuo savanorių žūties, 1920 m. vasario 4 d., Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas nurodė, kad vasario 11 d. skiriama žuvusiems pagerbti1. Minėjime kalbėta, kad „tiedu pirmieji karžygiai, tie geresnieji Tėvynės sūnus savo drąsa ir pasiaukavimu uždegė kitų tėvynės sūnų širdis ir iš niekur nieko susikūrė Lietuvos armija, kuri išgynė iš Tėvynės priešą“2. Tai buvo tarsi Nepriklausomybės kovų atminties kulto formavimosi pradžia. Ilgainiui išryškėjo ir konkretesni šios atminimo kultūros formuotojai – Juozapavičiaus atminimą itin puoselėjo I pėstininkų pulkas, kurio vadu žūties dieną – 1919 m. vasario 13 d. – ir buvo Juozapavičius (ilgainiui visi pulke tarnybą pradėję karininkai privalėjo prisiekti prie Juozapavičiaus kapo), o Lukšio – plk. Juozas Šarauskas, Kėdainių apsaugos srities viršininkas, Lukšiui lemtingų Kėdainių kautynių vadas.
1922 m. Juozapavičiaus žūties paminėjimas I pulko iniciatyva Alytuje ėmė plėstis į viešąją erdvę. Pulko švietimo komisija subūrė visuomeninį komitetą, surinko pinigus ir rugsėjo 20 d. Alytuje atidengė paminklą. Šventėje kalbėjusieji akcentavo, kad Juozapavičius buvo vadas, kuris moka prie savęs patraukti kareivių širdis, kelti jų drąsą ir pasiryžimą3. Po metų buvo išleista pirmoji Juozapavičiaus biografija, kurioje jis buvo pristatytas kaip susipratęs lietuvis, nepaisant to, kad jaunystę praleido Rygoje ir kovėsi latvių šaulių pulke4; 1926 m. publikuota Šiaurės Lietuvos partizano Karolio Dineikos užrašyta biografija Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius: Psichologiški bruožai, kuria siekta atskleisti Juozapavičiaus vidines transformacijas, atvedusias iki didžiausio žygio5.
Atidengus paminklą Juozapavičiui, Trimite buvo išspausdintas raginimas atitinkamai pagerbti ir Lukšį, nors ir pirmojo savanorio atminimo kultūra jau buvo pradėjusi formuotis – Karo muziejuje buvo pakabintas jo paveikslas, Kaune ir Kėdainiuose Lukšio vardu pervadintos dvi gatvės, jo kapą Kėdainiuose prižiūrėjo šaulių būrys; 1925 m. Kardas išspausdino Liudo Giros eiles apie žuvusiuosius6. Vis dėlto visuomenė buvo paraginta imtis iniciatyvos ir paminklui pastatyti7.
Tačiau iki 1926 m. perversmo nei Juozapavičiaus, nei Lukšio atminimo tradicija netapo visuotine – daugiausia minėta arba kariuomenės viduje, arba aplink žuvimo vietas; paminklo Lukšiui statyti nesuskubta. Tik po perversmo, kai kariuomenė tapo itin svarbia Antano Smetonos režimo atrama, Nepriklausomybės kovų kulto svarba gerokai išaugo. Jau 1927 m. vasario 16 d. iškilmėse prie Karo muziejaus perversme aktyviai dalyvavęs Kėdainių kautynių vadas plk. Šarauskas skaitė paskaitą „Pirmosios aukos už Lietuvos Nepriklausomybę – kareivis savanoris P. Lukšys ir karininkas A. Juozapavičius“8. Po poros metų, 1929 m. vasario 4 d., Kėdainių kariuomenės įgula, šauliai ir visuomenė Šv. Jurgio bažnyčioje atidengė lentą, skirtą pirmųjų už Nepriklausomybę žuvusiųjų atminimui pagerbti9, taip pat ir Lukšio atminimui skirtą paminklą žūties vietoje, Taučiūnų kaime10. Iškilmėse dalyvavo ir prezidentas, žuvusiojo artimieji – motina, seserys, brolis. Smetona kalbėjo, kad „laiminga apylinkė, kuri davė savanorį“, ragino sekti Lukšio pavyzdžiu11. Skurdžiai gyvenusiai Lukšio motinai buvo skirtas žemės sklypas Paobelės dvare šalia sūnaus žūties vietos, o Šlikių geležinkelio stotis pavadinta Lukšių vardu12.
Ilgainiui Lukšio ir Juozapavičiaus atminimas tapo pačių Nepriklausomybės kovų personifikacija, individuali jų patirtis imta generalizuoti kaip visos epochos, kovos už valstybę, simbolis. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Lukšio ir Juozapavičiaus nuotraukos atsirado mokykliniuose vadovėliuose, o jų atminimas dar labiau išaugo ruošiantis 20-osioms Nepriklausomybės metinėms. 1938 m. vasario 6 d. plk. Šarausko nurodymu per kariuomenės radijo pusvalandį buvo perskaitytas jo paties atsiminimais grįstas radijo vaizdelis „Lukšiai“13. Svarbiausieji vaizdelio veikėjai buvo pusbroliai Povilas ir Florijonas Lukšiai (pastarasis žuvo Klaipėdos „atvadavimo“ operacijoje 1923 m.), siužeto centre – bolševikų sustabdymas prie Kėdainių ir Alytaus14. Po savaitės transliuotas kitas vaizdelis pasakojo apie Juozapavičiaus gyvenimą15.
1938 m. karo muziejaus sodelyje buvo atidengti Juozapavičiaus, Lukšio ir gen. Žukausko biustai16. Pirmųjų dviejų biustų statybą inicijavo Savanorių sąjunga, o paminklų bazės buvo padarytos iš akmenų, skyrusių Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, biustai nuliedinti iš šovinių tūtelių, Nepriklausomybės kovų metu šautų į priešus17. 1939 m. I pulko karo žygių ir pirmųjų pulko aukų, garbingai žuvusių Nepriklausomybės kovose, dvidešimtmečio minėjimui rengti komisija nutarė įsigyti karininko Juozapavičiaus paveikslą, įrengti Alytaus šaulių namuose Juozapavičiaus kambarį ir sušelpti jo artimuosius18. Pulko karininkų sukurto Juozapavičiaus fondo lėšomis turėjo būti apmokėti Juozapavičiaus seserų Elenos ir Onos vaikų mokslai, nupirktos mokslui reikalingos priemonės19. 1940 m. pradžioje buvo numatyta Juozapavičiaus kambarį dekoruoti tautiniais motyvais ir apstatyti tautinių motyvų baldais, kambarys turėjo atlikti reprezentacinę funkciją iškilmingomis progomis20.
1939 m. buvo išspausdinti atsiminimai, skirti I pulko kūrimuisi Alytuje, juose netgi įvardytas pirmasis kariuomenės žirgas Birutė, kuriuo esą jodinėjo Juozapavičius; Karo muziejus mėgino suorganizuoti šios kumelės iškamšą. Alytuje rasti pirmieji du pulko karabinai, pakabinta iškaba „Pirmas lietuvių pulkas“, paminėtos pirmosios rikiuotės pamokos, pirmasis rikiuotės statutas, pirmieji pietūs, pirmieji šūviai į vokiečių žandarus, pirmoji pulko uniforma, pirmoji lauko telefonų linija tarp „Pontono“ ir „Saratovo“ kareivinių21.
1939 m. vasario 11–12 d. I pėstininkų pulkas surengė ištaigingas „Karžygio A. Juozapavičiaus mirties didvyriško žuvimo 20 metų sukaktuves“, kuriose dalyvavo žuvusiojo sesuo Ona Juozapavičiūtė-Duobužienė su dukra22. Prie Juozapavičiaus paveikslo buvo pastatyta karininkų garbės sargyba, prie pulko pastatų iškeltos gedulo kaspinais perrištos vėliavos, įvyko pamaldos bažnyčioje, kariams buvo skaitomos paskaitos23. Ant Juozapavičiaus žūtį menančio tilto atidengti bareljefai, o pats tiltas pavadintas Juozapavičiaus vardu. Alytaus Šaulių namuose atidarytas Juozapavičiaus kambarys, kurio interjeras vaizdavo žuvusiojo žygius24.
Iniciatyvų rasdavosi vis naujų, antai 1939 m. gegužės mėn. I pėstininkų pulko vadas gen. št. plk. Leonas Gustaitis kreipėsi į Ukmergės burmistrą prašydamas Deltuvos gatvę pavadinti Juozapavičiaus vardu25. Neabejotina, kad Juozapavičius ir Lukšys būtų tapę (o gal ir spėjo tapti) vienomis svarbiausių tarpukario Lietuvos herojų panteono figūrų, tačiau šią atminimo tradiciją nutraukė sovietinė okupacija.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Klaipėdos universiteto tiriamąjį projektą „Išgyventoji istorija“ Lietuvoje tarpukariu: tarp pasakojimų apie patirtis ir atminties politikos“. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba pagal mokslininkų grupių priemonę (sut. Nr. S-MIP-19-40).
1 Mjr. Burokas, „Amžiną atilsį“, in: Kardas, 1925-01-31, Nr. 2, p. 1–3.
2 Ibid.
3 Y., „Alytaus karžygiai“, in: Karys, 1922, Nr. 55, p. 414–415.
4 Petras Biržys, Karininkas Antanas Juozapavičius (biografija), Kaunas: M. Yčas, 1923, p. 81–82.
5 Karolis Dineika, Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius: Psichologiški bruožai, Kaunas: Vyr. štabo karo mokslo valdyba, 1926, p. 1.
6 Liudas Gira, „A.a. Tautos karžygiams Lukšiui ir Juozapavičiui atminti“, in: Kardas, 1925, Nr. 2, p. 3.
7 A. Skambutis, „Povilo Lukšio kapas“, in: Trimitas, 1922, Nr. 40, p. 22–24.
8 „Pirmųjų žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę karių minėjimas prie Karo muziejaus“, in: Karys, 1927, Nr. 8, p. 79–80.
9 „Pirmųjų kautynių paminėjimas Kėdainiuose“, in: Lietuvos aidas, 1929-02-11, Nr. 35, p. 1.
10 „Antro Artilerijos pulko 10 metų sukaktuvės“, in: Karys, 1929, Nr. 208, p. 7.
11 ALFR. DŽ, „Didelės iškilmės Kėdainiuose“, in: Karys, 1929, Nr. 211, p. 5.
12 „Radijo vaizdelis Lukšiai“, 1938-02-07, in: LCVA, f. 929, ap. 6, b. 220, l. 27–44.
13 „Raštas valstybės radijo fono direktoriui“, 1938-01-27, in: LCVA, f. 929, ap. 6, b. 220, l. 13.
14 „Radijo vaizdelis Lukšiai“, 1938-02-07.
15 Ibid., l. 46–58.
16 „KAM Spaudos ir švietimo skyriaus aplinkraštis“, 1938-09-07, in: LCVA, f. 520, ap. 1, b. 321, l. 58.
17 „Karo muziejuje vykdomi dideli darbai“, in: Lietuvos aidas, 1938-08-31, Nr. 391, p. 6.
18 „I PP karo žygių ir pirmųjų pulko aukų, garbingai žuvusių Nepriklausomybės kovose, dvidešimtmečio minėjimui rengti komisijos protokolas Nr. 3“, 1939-02-22, in: LCVA, f. 513, ap. 1, b. 38, l. 63–64.
19 Ibid.
20 „I PP vado raštas XIX Alytaus šaulių rinktinės vadui“, in: LCVA, f. 513, ap. 1, b. 38, l. 114.
21 Plk. ltn. Pranas Gladutis, „Prieš 20 metų I-me pulke“, in: Mūsų žinynas, 1939, t. I (167), p. 83.
22 „Vaškų nuovados viršininko raštas“, 1939-02-10, in: LCVA, f. 513, ap. 1, b. 38, l. 67.
23 „Įsakymas I PP Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkui“, 1939-02-11, in: LCVA, f. 513, ap. 1, b. 179, l. 72.
24 S. M., „Alytuje iškilmingai pagerbtas prieš 20 m. žuvęs pirmasis karininkas Juozapavičius“, in: Lietuvos aidas, 1939-02-14, Nr. 72, p. 4.
25 „Raštas Ukmergės miesto Burmistrui“, 1939-05-12, in: LCVA, f. 513, ap. 1, b. 38, l. 108.
