Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Birutė Zokaitytė. Mėnulis. 2015. Medžio raižinys, 150 x 150

Mūsų laikais valstybės dažnai vertinamos pagal jų ekonominį išsivystymą. Manau, kad tarpukariu, kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, kultūra susilaukdavo didesnio dėmesio. Ne vienas manė, kad mažai valstybei, stokojančiai išteklių vien ginklu atremti galingesnius kaimynus, kultūra buvo išlikimo garantas. Todėl derama politinė reikšmė buvo teikiama ir savam universitetui. Antai Lietuvos universiteto atidarymo proga skelbta: „Vasario 16 d. per nepriklausomybės šventę, buvo padėtas dar naujas, tvirčiausias Lietuvos nepriklausomybės akmuo, – liko atidarytas Lietuvos universitetas. […] Džiaugdamiesi sulaukę savąjį universitetą, linkim jo darbui didžiausio sėkmingumo tėvynės naudai, kad jis virstų tikrąja valstybės uola, į kurią atsimuštų visų mūsų priešininkų pastangos kliudyti mūsų savytai, laisvai kultūrai reikštis ir plėtotis“1.

Savą valstybę kuriančios, atgimstančios tautos pirmasis rūpestis buvo sava kariuomenė, o antrasis – savas universitetas. Tai matome iš pirmojo Laikinosios vyriausybės žinių numerio, paskelbto 1918 m. gruodžio 29 d. Vilniuje lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų kalbomis. Padėtis iš tiesų buvo sudėtinga ir pavojinga: „Besitraukiančios vokiečių armijos užpakalyj slenka Rusijos raudongvardininkai norėdami vėl pavergti mūsų Tėvynę ir padaryti ją badaujančios kraujuj paplūdusios Rusijos dalimi“. Pavojingi ir lenkai: jie siūlo, vardan kovos su bolševikais, į Lietuvą atsiųsti savo kariuomenės, tačiau „tikėdamiesi pavergti Lietuvą Lenkijai“. Įžanginį žodį lydi vyriausybės deklaracija: „Laukdama paramos ir pritarimo, Laikinoji Vyriausybė šaukia Lietuvos piliečius vienybėn ir kviečia nepriklausomos demokratingos Lietuvos atstatymo darban“. Čia pat vyriausybė skelbia ir „įstojimo į Lietuvos krašto apsaugą“ sąlygas. Aiškiai matyti, kad pradedama iš nieko, tuščiomis rankomis: „Savanoriai […] privalo turėti gerus batus, šiltus drabužius, ant pečių maišelį […], kuriame yra baltinių atmaina ir 5 dienoms maisto“. Taigi valstybė skurdi, neturinti išteklių net savo kareivių aprangai. O sudėtingą vidaus būklę rodo Vilniaus karininkų komendantūros atsišaukimas: „Bus sudaryti atskiri būriai komanduojami lenkų, baltarusių, lietuvių ir kit. kalbomis“. Vyrų į kariuomenę šaukimas – uždavinys sudėtingas. Norėta be darbingo vyro nepalikti nė vienos šeimos, kartu patikslinama, kas sudaro šeimą: „sūnūs nevedusių tėvų turi lygias teises su kitais“. Nustebinti gali tokia pastraipa: „Magometaniško tikėjimo šeimynose, kuris leidžia daug žmonų, visi vieno tėvo vaikai laikomi tikrais sūnumis“. Taigi nuo karo prievolės atleidžiamas vyras, kurio tėvas vyresnis nei 55 metų, o kitų tėvo žmonų sūnūs dar nesulaukę 18 metų. Šis pavyzdys rodo, kokius smulkius reikalus prireikė tvarkyti besikuriančioje valstybėje2.

Valstybės Taryba Vilniaus universiteto statutą priėmė 1918 m. gruodžio 5 d. Laikinosios vyriausybės žiniose skelbta: „Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga ir 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas“. Iš keturių fakultetų sausio 1 d. veikti turėjo pradėti tik Teologijos ir Socialinių mokslų. Medicinos bei Gamtos mokslų ir matematikos fakultetai su atitinkamais Veterinarijos ir Agronomijos institutais suplanuoti atidaryti vėliau. Socialinių mokslų fakultetą numatyta padalyti į „teisės mokslų ir istorijos ir filologijos mokslų“ skyrius. Nužymėta plati, bet ribota autonomija: „Senatas su rektorium ir dekanais tvarko visą universiteto vidaus gyvenimą“. Fakultetai irgi patys turėjo tvarkytis, tik iš pradžių jų mokymo planus turėjo tvirtinti Švietimo ministerija: „Fakultetui suaugus, mokymo planai tik pranešami ministerijai“. Labiausiai ribojamas Teologijos fakultetas, kurio mokymo planams reikia „Lietuvos episkopato sutikimo“. Teologijos fakultete turėjo būti 11 katedrų, o socialinių – 26, tarp jų Filosofijos, Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lenkų kalbos ir literatūros, Gudų kalbos, istorijos ir literatūros ir 12 teisės. Prie Socialinių mokslų fakulteto veiksiančios „bendros naujųjų kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų, rusų ir latvių) lektūros“, o apskritai paskaitos greta lietuvių kalbos, „prireikus, skaitomos ir kitomis kalbomis“3. Statute dar aiškinama apie dėstytojų kvalifikacijas, studentų drausmę, diplomus.

1919 m. sausio 1 d. Vilniuje leistas Lietuvos aidas pirmame puslapyje paskelbė Švietimo ministerijos pranešimą „Lietuvos jaunuomenės dėmei“, pasirašytą Aukštujų mokyklų skyriaus vedėjo chemiko Vinco Čepinskio (1871–1940). Skaitome, kad „Komisija Vilniaus Universitetui steigti“ kviečia jaunuolius, norinčius stoti į Gamtos ir Medicinos fakultetus. Tikraisiais studentais užrašomi pristatę kokios vidurinės mokyklos baigimo liudijimą, o laisvais klausytojais gali tapti ir mokyklos nebaigusieji. Užsirašius pakankamam skaičiui klausytojų, fakultetai pradės darbą: „Mokslo pajėgos tų fakultetų darbui varyti yra užtikrintos“.

Man dažnai susidaro įspūdis, kad ano meto mūsų kultūra buvo nebalansuota: trūko humanitarų. Kita vertus, galima prisiminti kalbininką Joną Jablonskį (1860–1930), istoriką Augustiną Voldemarą (1883–1942), teisininką ir istoriką Augustiną Janulaitį (1878–1950), literatūros ir kultūros istoriką Mykolą Biržišką (1882–1962), filosofijos dėstytoją ir politiką Leoną Bist­rą (1890–1971). Visi jie anksčiau ar vėliau, nepaisant aktyvios politinės ar kitokios veiklos, įsijungė į universiteto darbą. Keletą metų filosofiją dėstė ir Antanas Smetona.

Minėtas sausio 1 d. Lietuvos aido numeris yra vienintelis 1919 m. Viltis sukurti lietuvišką universitetą Vilniuje sugriovė bolševikų ir lenkų okupacijos: bolševikams artėjant, valstybines ir šiaip lietuviškas įstaigas teko kelti į Kauną. 1919 m. kovo 16 d. bolševikų okupuotame Vilniuje pasirodė pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Tiesos numeris. Balandžio 6 d. skaitome: „Švietimo reikalai sparčiai žengia pirmyn. Mokykla liuosuojama nuo buržuazijos dvasios ir bažnyčios globos. Ji rupinamasi padaryti visiems prieinama visuotine darbo mokykla. Universiteto atidarymas Vilniuj ir Minske – dienos klausimas“4. Tačiau ši pranašystė neišsipildė, universitetas Vilniuje atkurtas tik lenkams atėjus. Tačiau jis lietuviams regėjosi kaip kenkiąs jų interesams. Kaip pastebėjo Amerikoje leistas Draugas, lenkiško universiteto organizatorius „yra rimtas žmogus, bet ramiai ir be gailesčio […] jis lenkins Lietuvą, kiek galės“. Bolševikinis universitetas būtų buvęs „su dviem išguldomom kalbom: lenkiška ir lietuviška“, o lenkiškajame tebūtų viena kalba5.

Aukštieji kursai

Kaune universiteto kūrimas užtruko, iš pradžių apsiribota kuklesniu variantu – Aukštaisiais kursais. 1919 m. spalio 3 d. Švietimo ministerijos įsakymu sukviesta komisija Kursams organizuoti, kurią sudarė matematikas Zigmas Žemaitis (1884–1969), psichologas ir pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis (1881–1955), farmacininkas Petras Raudonikis (1869–1950), lingvistas ir archeologas Eduardas Volteris (1856–1941) bei matematikas, mokytojas, švietimo viceministras Pranas Mašiotas (1863–1940). Apie spalio 6 d. spaudoje jau paskelbta norinčių stoti anketa6, per tris dienas atsiliepė 150 kauniečių. 1919 m. gruodžio 14 d. Kaune susirinko „moksleiviai kareiviai“ ir priėmė rezoliuciją: „Lietuvos moksleivija išreiškia tvirtą savo reikalavimą, kad mūsų vyriausybė ir visuomenė pagalios patenkintų savo jaunuomenės dvasiško peno reikalavimą ir kuo greičiausiai įsteigtų bent vienintelę mūsų tėvynėje aukštąją mokyklą, pradžioje bent aukštųjų kursų pavidale“. Galimybės lankyti kursus reikalauta ne tik sau, bet ir dar nepašauktiems moksleiviams, ir valdininkams, taip pat negalintiems susimokėti atitinkama pašalpa. Susirinkime kalbėjo Kursų organizatorius Žemaitis: „mūsų vyriausybė dėlei pinigų trukumo atsisakė šiuo tarpu pati išlaikyti aukštąją mokyklą, bet pažadėjo duoti subsidijas, jeigu visuomenė pati ją įkurs“. Netrukus Aukštųjų kursų taryba paskelbė atsišaukimą „Lietuvos visuomenei“, kur pabrėžė būtinybę laimėti ir dvasinę nepriklausomybę, pasieksimą „kada atsikratę atmetamų ir svetimų mums kultūros priemonių (kalba, valdymo tvarka, mokykla, etc.) nuliesime mūsų tautos sielai platų kelią“7.

Nutarta steigti šešis skyrius. Humanitarinių mokslų skyrių pavesta organizuoti Vabalui-Gudaičiui, Volteriui ir filosofijos daktarui Juozui Eretui (1896–1984), Visuomenės mokslų – Augustinui Janulaičiui, Vladui Mačiui (1867–1936) ir „Bichloriui“ (turbūt Oskaras Biuchleris, 1881–1937), Matematikos, fizikos – astronomui Bernardui Kuodaičiui (1879–1957) ir inžinieriui Konstantinui Šakeniui (1881–1959), Gamtos – zoologui Tadui Ivanauskui (1882–1970), botanikui Liudui Vailioniui (1886–1939) ir miškininkui Povilui Matulioniui (1860–1932), Medicinos – gydytojams Motiejui Nasvyčiui (1890–1971), Jonui Staugaičiui (1868–1952) ir Jurgiui Aleknai (1873–1952), Technikos – Vasiliauskui, inžinieriui Jonui Mašiotui (1874–1947) ir inžinieriui Jonui Šimoliūnui (1878–1965). Iš visų skyrių sudaryta vykdomoji komisija: Vabalas-Gudaitis, Janulaitis, Žemaitis, Staugaitis ir Vasiliauskas. Ministerijai įteiktas kursų įstatymo projektas, dalykų planas ir lektorių sąrašai: Kursų sąmata siekė 381 325 auksinus; valstybė turėjo sumokėti 261 325 auksinus, o likutį derėjo surinkti iš klausytojų (po 200 kas pusmetį)8.

Kilo nesutarimų dėl kursų pobūdžio: vieni pabrėžė profesinį pasirengimą, kiti – bendrą išsilavinimą. Pirmieji argumentavo, kad Lietuvai reikia įvairių profesijų darbuotojų, o studentas savo profesijos dalykus pradėtų klausyti iš karto. Pavyzdžiui, būsimieji gydytojai „eina stačiai prie savo mokslų, ne sustodami ties aukštosios matematikos ar filosofijos rūmų“. Kiti argumentavo, kad studentus reikia skirti į dvi grupes. Vieni, „būsimieji teisininkai, istorininkai, filologai ir k.“, klauso „bendrų humanitarinių mokslų“. Kiti, „būsimieji medikai, gamtininkai, girininkai, matematikai, inžinieriai, pradžioje klausytų „bendrųjų gamtos-matematikos mokslų“. Specializacija prasidėtų antrais ir trečiais mokslo metais9. Tuo tarpu mokytojai skundėsi, kad nėra vietos pedagogikai: „kasdien darosi aiškiau, kad švietimo-auklėjimo darbas reikalingas gerų to darbo specialistų“. Jiems rengti turėtų būti įsteigtas jeigu ne atskiras pedagogikos fakultetas, tai bent pedagogikai skirtas skyrius10.

1919 m. gruodžio 16 d. įsisteigė Aukštųjų mokslų draugija, turėjusi kaupti kursams reikiamas lėšas. Čikagos Draugas, skatindamas Amerikos lietuvius aukoti, rašė: „Lietuva, stodama į nepriklausomų ir laisvų valstybių eilę, turi rūpintis įvairiausiais reikalais, statyti savo valstybės rūmą. Tarp visų kitų reikalų, Lietuvai reikia rūpintis ir apšvietos bei mokyklų klausimu, nes apšvieta yra kiekvienos valstybės pamatiniu reikalu“11. 1920 m. kovo 29 d. Ministrų kabinetas patvirtino Aukštųjų kursų loterijos taisykles. Numatyta atspausdinti 24 000 bilietų po 25 auksinus, laimingų – 596, nuo 100 auksinų iki 15 000. Pelnas galėjo siekti 443 000 auksinų12. Tuo metu už valandą dėstytojas gaudavo apie 25 auksinus. Nors buvo knygų, kainuojančių 4 auksinus (pavyzdžiui, Valančiaus Vaikų knygelė), daug jų nekainuodavo nė auksino.

Skatindamas aukoti Draugas neapsiėjo be pastabų: nors Kursai yra „privatinė įstaiga, o bet gi jos santykiai su valdžia neparemti autonomijos principu“. Kita vertus, gal autonomijai nebuvo priaugta, Kaune dar nepakako „pilnai išsilavinusių profesorių“. Nėra teologijos, bet „Lietuvoje tik vienas teologijos skyrius turi užtektiną skaičių išsilavinusių profesorių“. Humanitarų skyriuje nepaminėta filosofija: „sustatytojai, norėdami apsieiti be kunigų“, filosofijos neįtraukė, nes ją sugebančių dėstyti pasauliečių nėra. Vien tik kunigai Jonas Steponavičius (1880–1947) ir Pranas Kuraitis (1883–1964) yra „užtektinai plačiai ir giliai tą mokslą perėję“. Draugas nusiskundžia, kad išnyko sociologija: „Rusų universitetuose prie carų jos nebūdavo, nes bijotasi, kad studentas nepatirtų per daug apie Marksą. Lietuvos respublikoje tos baimės neturėtų būti“. Sudarytas mokslų sąrašas tesąs gražus sapnas, nes maža kompetentingų pasauliečių, ir jie nevisi Lietuvoje: „D-ras Vabalas tebetarnauja lenkams Varšavoje, o Kazimieras Būga tebevargsta Siberijoje Tomske“13. Tiesa, Vabalas-Gudaitis jau buvo senokai grįžęs ir tapo vienu Kursų organizatorių, netruko grįžti ir Būga.

Kursų atidarymo iškilmės įvyko 1920 m. sausio 27 d. Švietimo ministerijos salėje. Buvo įleisti tik pakviestieji ir įsiregistravę moksleiviai. Iš anksto suburtas14 studentų choras ir „karo dūdų orkestras iškilniai pagriežė Lietuvos himną“. Nors ir lauktas, prezidentas Aleksandras Stulginskis neatvyko, nes buvo išvargęs po kelionės provincijoje. Dalyvavo vyskupas Pranas Karevičius (1861–1945), ministrai, lenkų gimnazijos vedėjas, žydų ministras Maksas Soleveičikas (1883–1957), vokiečių ir žydų studentai bei studentės.

Pirmas kalbėjo Augustinas Voldemaras. Iš žurnalistinio aprašymo jo pasisakymo pagrindinė mintis lieka neaiški. Pasak Voldemaro, mokslas nėra tautinis, tad „lietuvių tauta universalųjį mokslą pastūmės į priekį“ tik jeigu tyrinėjimai ir rezultatai bus aprašomi angliškai ar vokiškai, tiesa, tyrinėti ir mokyti reikia gimtąja kalba, „nes veik aksioma yra, kad be gimtosios kalbos mokslas negalimas“. Pasiekti platesnę visuomenę mokslas gali tik krašto kalba, taip gimstanti kultūra: „Jeigu mus tauta nesudarys naujos matematikos, mekanikos, astronomijos sistemos, tai sudarys savas naujas meno, doros tiesas, be ko jokia tauta neišgyvuos. Vidaus kultūros dalykas, tai tautos būties klausimas“.

Vabalas-Gudaitis atkreipė dėmesį į kultūros ir gamtos dinamiką. Vienur žmonės prie gamtos derinasi vienaip, kitur – kitaip, o taip susiformuojanti tautos dvasia: „Menu, tikėjimu ir įpročiais, kurie amžiais susidaro, tautos įžymiai skiriasi nuo viena kitos. Sunku prieš tas ypatybes eiti, joms priešintis“. Per amžius susidariusi tautos dvasia yra tiek galinga, kad „mes daugiau priklausom mirusiųjų savo tautos narių, ne kaip gyvųjų“. Vabalo-Gudaičio apibendrinimas mums gali atsiduoti lengvu rasizmu, nes deklaruojant tautų dvasias esant skirtingas, didelė pagunda jas rikiuoti pagal tariamą vertę. Pavyzdžiui, Europoje buvo linkstama nevertinti Amerikos filosofų, esą vien dolerius gaudyti sugebantys amerikonai gilesnės filosofijos sukurti nepajėgia, ką ir kalbėti apie pragaištingą kontrastą tarp aukštąją kultūra kuriančių arijų ir sukčiaujančių, smulkių verslininkų žydų.

Visų sveikinimo kalbų neregistruodamas, negaliu praleisti sutapimo, susijusio su šventėje taip pat dalyvavusio Maironio asmeniu: prieš 35 metus jis toje pačioje salėje baigė gimnaziją, o salėje kabėjo rusiškas užrašas: „Čia draudžiame lietuviškai kalbėti“. Sveikinimo žodį tardamas Soloveičikas „Jablonskį palygino su Mozę, pasiekusiu pažadėtosios žemės“15. Nors šis irgi salėje buvo, sveikino tik raštu16: „Visi kelia savo mokytojui triukšmingiausių ovacijų. Kėdėj sėdėdamas ir negalėdamas atsakyti senelis vis pasipila džiaugsmo ašaromis“. Tiesa, tuo metu Jablonskiui buvo 60 metų, taigi pagal dabartinius standartus, joks jis senelis. Žydų bendruomenių atstovas sveikino hebrajiškai, į vyrų gretas įsiterpė studenčių vardu sveikinusi Paliulytė.

Daugiausia ginčų sukėlė socialistų liaudininkų demokratų partijos vardu sveikinęs Mykolas Sleževičius (1882–1939). Greta bendrų dalykų jis pasakė: „Aukštojoj mokykloj turėsianti būti laisva, nepriklausoma mintis“17. Daugelis jį suprato taip įspėjant Katalikų Bažnyčią nesikišti į universiteto reikalus. Liaudininkai rėmė visišką religijos nuo valstybės atskyrimą. Sleževičiaus žodžius taip suprato ir liaudininkų leistas Lietuvos ūkininkas, trumpame iškilmių aprašymeiš visų kalbėtojų paminėdamas vienintelį Sleževičių: „Jis nurodė reikalą kurti tikrai laisvą nuo visokių pašalinių įtakų aukštąją mokyklą. Jo kalbą susirinkusieji sutiko triukšmingu rankų plojimu ir šauksmu „bravo““18. Klausimas tuomet buvo toks aštrus, kad po dvejų metų, atidarant universitetą, reikėjo tenkintis minėtu Vilniaus universiteto statutu, nes dėl naujo Seime laiku susitarti nepavyko.

Iškilmes aprašiusi katalikiška Draugija buvo išsamesnė. IšskyrėVoldemarą, kuris „rimtai, aiškiai, prieinamai nurodė, kokie yra augštesnios mokyklos uždaviniai: joje neužtenka senos ištirtos tiesos dėstyti, bet reikia ir naujų tiesų, naujų mokslo kelių jieškoti“. Sunkiau sekęsi Vabalui-Gudaičiui, nes „dėl kalbėtojo balso silpnumo, daug kas neviską tenugirdęs, negalėjo gerai suprasti ir įvertinti“. Paminėta, kad trys žydų atstovai sveikinę „rusiškai, hebrajiškai ir žargonu“, o su „disonansą įnešusiu“ Sleževičium nežinomas autorius nutarė polemizuoti: ne vienam besiklausant kilęs įtarimas Sleževičių norint universitete įsteigti „savo partijai socializmo kursus“ ir bijant valdžią jam to neleisti. Betgi būdamas premjeru pats Sleževičius „teisingai“ neleidęs „kaikurių „mokslų“ (pav. bolševizmo) skleisti mūsų krašte ir net vieną kitą karštesnį bolševizmo ideologą patupdydamas kalėjiman“. Taigi apie mokslo nevaržymą gali kalbėti „tik tas, kas visai mokslo esmės nesupranta, nes mokslas, kaipo socialinis veiksnys yra taip pat privalomas pašalinio normavimo, kaip ir spauda, draugijos, prekyba ir kitkas“. Galų gale, ne socialistams skelbti mokslo „nevaržymą, kurie visusvarbiausį religijos mokslą kur tik gali veja lauk iš mokyklų“19.

Kadangi sveikindamas Adomas Jakštas-Dambrauskas savo kalbą sutrumpino, Draugija paskelbė pilną jos tekstą. Jakštas pritarė Voldemarui dėl mokslo universalumo: jis „tas pats visai žmonijai. Nėra jokių atskirų tautinių mokslų. […] Kad 2 x 2 = 4 tai tiesa ne tik šiandiena, bet buvo ir bus tiesa visada“. Šita prasme absoliučių tiesų siekiantys mokslai, manau, tėra matematika ir fizika. Bet, pasak Jakšto, esama ir „relatyvių moksliškųjų teorijų“, kurių sutapatinimas su absoliučiomis „mokslo tiesomis yra tiesiog pragaištingas“. Mūsų jaunimas yra linkęs tuos du dalykus tapatinti. Nežinome, kaip šiuos tikslus lietuviai derino, nes pavergti jie buvo laikomi tamsybėje ir „nematė beveik jokio labo“. Dabar padėtis kitokia, nes turime savo valstybę. Tai tipiška to meto gaida: kada patys save valdysime, gyvensime geriau. Mokslo meilė turi būti sujungta su „noru per mokslą pakelti musų krašto gerovę“. Ypatingas vaidmuo čia tenka geologijai. Tiesa, Lietuvoje nėra deimantų, aukso, sidabro, tačiau turime „gan našią žemę, o po kai kur nemaž ir mineralinių turtų“. Jakštas kalbą baigė palinkėjimu, kad ant naujosios mokyklos mokslo vėliavos būtų įrašytas senas obalsis: „soli veritati – vienai tik tiesai, o ne kitokiems pašaliniams tikslams“20.

Aprašydama renginį Lietuva atkreipė dėmesį ir į Vilniuje universitetą atidariusius lenkus: „Triukšmo tik­rai buvo daug […]. Tai buvo blogas lenkų įrankis dar blogesniam tikslui atsiekt“. Tuo tarpu Kursų atidarymas Kaune „buvo ramus susitelkusios, susirūpinusios lietuvio dvasios žygis. Džiūgavimas, skeryčiojimas tik rimtumą, tą dvasios susitelkimą, išblaško“. Primenama, kad „seniau, lietuviai turėjo garsią aukštąją mokyklą, turėjo ir garsių „mokslo vyrų, tik jų darbuotė buvo mokslui, menui naudinga, bet nebuvo lietuvių tautai, žmonių dvasios kultūrai paskirta“. Kontrastingų vietų daug, pacitavau vos kelias. Visas tekstas rodo, kaip giliai išgyventa Vilniaus praradimas.

Vasario 3 d. pirmą paskaitą skaitė prof. Voldemaras, antrąją – Petras Leonas (1864–1938), kitomis dienomis prisijungė gamtos ir technikos mokslų paskaitininkai. Tikriausiai pirmoji dienos paskaita prasidėdavo pusė šešių ir baigdavosi septintą vakaro, o antroji prasidėdavo septintą ir baigdavosi pusę devynių. Vasario 6 d. prasidėjo „normingos“ paskaitos visuose skyriuose Saulės gimnazijos rūmuose (Laisvės al. 5521). Pasak Wikipedijos, iš viso buvo apie 40 dėstytojų ir 522 klausytojai, iš jų 244 su brandos atestatais. Darbų daug, o darbininkų – mažai. Pavyzdžiui, Vabalas-Gudaitis pravedė „Eksperimentinės pedagogikos epizodinius kursus prie psichologijos laboratorijos“, greta kitko, siekdamas klausytojus „pritraukti prie rinkimo medžiagos iš mūsų mokyklų gyvenimo ir Lietuvos vaikų sielos ypatybėms pažinti“22. Panašiai Kazimieras Vasiliauskas (1879–1957) organizavo ir Susisiekimo ministerijos technikų kursus. Greta naujienų apie kursus matome žinutę, kad ministerija gavusi iš Vokiečių pasiuntinybės telegramą, jog į universitetines studijas Vokietijoje priimti 12 studentų, dar vienas studentas bus „priimamas Karaliaučiuje“23.

Kursų atidarymas paminėtas beveik visoje to meto spaudoje, nors patys Kursai ir egzistavo tik porą metų: tai buvo itin svarbus mūsų kultūros įvykis. Beje, Kursams užsidarant, keli klausytojai surengė „robaksą“ (šokius) universiteto salėje iki šeštos valandos ryto. Vienas skaitytojas pasipiktino: „Robakso skelbimas skambėjo: „kas linksmas tešoka; dar reikėjo pridėti: kas girtas tepuldinėja ar krapinėja“24.

Aptarus Kursų atidarymo aplinkybes, derėtų pažvelgti ir į organizacinius steigimo aspektus bei šių transformaciją į universitetą, kadangi šiame procese atsiskleidžia įvairūs pasaulėžiūriniai ir politiniai nesutarimai jaunos valstybės gyvenime.

Lietuvos universiteto atidarymas

Jei Kursų atidarymas spaudoje aptarinėtas itin plačiai, tai universiteto atidarymo iškilmės 1922 m. vasario 16 d. susilaukė mažiau dėmesio – galima tik spėlioti, kodėl. Gal, ne vieno nuomone, jau veikiančio universiteto atidaryti nereikia. Gal prisidėjo ir politiniai nesutarimai, kova tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų. Ką tik atgaivintos liaudininkų Lietuvos žinios šitaip aiškino, kodėl kairieji Seime balsavo prieš naująjį statutą: naujasis gali būti „nudažytas Seimo daugumos politinėmis-klerikalinėmis varsomis ir kvepės jis Krikščionių Demokratų sosu“. Kaip tik kai Seime ruoštasi trečiajam svarstymui, krikščionys demokratai kreipėsi į visuomenę, „kad socialistai muša katalikus ir rauna tikėjimą iš tikinčiųjų širdžių“. Tokie kaltinimai metami nepaisant pačių kairiųjų sutikimo, kad demokratinėje Lietuvoje, kur nėra privalomo tikėjimo, valstybė negali steigti katalikiško universiteto. Tiesa, ginčai kilo ne dėl teologijos, o kad „filosofijos ir paidagogikos mokslus norima ištiesti ant savo kurpalio“. Gindami akademinę laisvę kairieji nesutiko šių mokslų perkelti į teologijos fakultetą25.

Lietuvos žinios skundėsi, kad visuomenė ir net kai kurie Kursų dėstytojai apie universiteto atidarymą nieko nežinojo, o taip atveriamos durys gandams. Pavyzdžiui, žmonės šnekėjo, kad „kada kandidatuoja svetimtautis ir lietuvis, pirmenybę, žinoma turi kultūringas svetimtautis prieš nekultūringą lietuvį“. Arba: kalbėta, kad renkantis tarp žinovo ir nieko nežinančio, skiriamas antrasis. Lietuvių literatūros, „vienai pamatinių universiteto katedrų“, atveju atsisakyta žmogaus, kuris tą mokslą yra sukūręs, argumentuojant, kad ekspertas yra tiek prirašęs, kad kiekvienas kitas gali tą dalyką dėstyti. Lietuvos žinių išvada tokia: jeigu ir toliau nebus informacijos, kils daugiau gandų ir visuomenė naująja įstaiga nebepasitikės26.

Universiteto atidarymo proga Lietuva, neminėdama nesutarimų, paskelbė vedamąjį, po kelių dienų – ir iškilmių aprašymą. Pasirodo, Seimui dėl statuto nesutarus, nebuvo aišku, ar universitetas iš viso tą dieną bus atidarytas. Padėtį išgelbėjo nutarimas panaudoti prieš keletą metus priimtą Vilniaus universiteto statutą. Vis dėlto paskutinę minutę pakviesti kalbėtojai buvo nepasiruošę ir kartais sau prieštaravo. Kadangi nebuvo laiko repeticijoms, Gaudeamus giedojimas kelis kartus nutrūko, tačiau Lietuvos himnas giedotas su ryškiu „sielos pakilimu“: „ir lietuvių jausmai gali kartais pakilti ligi entuziazmo“. Prezidentas Stulginskis perskaitė Vyriausybės nutarimą universitetą atidaryti. Kiti kalbėtojai informavo apie rektoriaus ir fakultetų dekanų paskyrimą: pirmuoju rektoriumi paskirtas chemikas Jonas Šimkus (1873–1944), iš Maskvos grįžęs 1918 m. Maironis paskirtas Teologijos fakulteto dekanu, Voldemaras – Socialinio, Žemaitis – Matematikos ir gamtos, gydytojas Petras Avižonis (1875–1939) – medicinos, chemikas Petras Juodelė (1871–1955) – technikos27.

Dar prieš atidarymą švietimo ministras pasiūlė, o prezidentas patvirtino įvairių fakultetų profesorius. Teologijos fakultete „su Žemaičių vyskupo sutikimu“ Maironis paskirtas dekanu, o kunigai daktarai Pranciškus Bučys (1872–1951), Blažiejus Česnys (1884–1944), Aleksandras Grigaitis (1877–1955) ir kunigas magistras Kazimieras Šaulys (1872–1964) – profesoriais. Socialiniame fakultete greta Voldemaro profesoriais paskirti Būga (1879–1924), Vincas Krėvė-Mickevičius ir Janulaitis. Medicinos fakultete šalia Avižonio profesoriais paskirti Leonas Gogelis (1869–1937), medicinos dr. Antanas Jurgeliūnas (1872–1943), magistras Petras Raudonikis ir gydytojas Vladas Lašas (1892–1966). Matematikos-gamtos, greta Žemaičio, profesoriais tapo Čepinskis, Ivanauskas, chemikas Filypas Butkevičius (1887–1934), gamtininkas Antanas Purėnas (1881–1962). Technikos fakultete šalia dekano Juodelės profesoriais paskirti inžinieriai Šimoliūnas ir Vasiliauskas28.

Kaip matome, statute kalbama ne apie visiems žinomą Teologijos-Filosofijos, o tik apie Teologijos fakultetą. Ta jungtis pavadinime atsirado vėliau, kompromisų keliu: kovo 22 d. Seime krikščionys demokratai siūlė Teologijos fakultetą pavadinti Katalikų fakultetu. Tai, kaip galima tikėtis, sukėlė daug ginčų. Sleževičius, pavyzdžiui, teigė, kad tai būtų „įvedimas į mūsų universitetą vieton mokslo tikybinio pamato“. Tada tuometinis švietimo ministras Petras Juodakis (1872–1940) ir pasiūlė pavadinti Teologijos-Filosofijos fakultetu, kam Seimas pritarė. Tai reiškė, kad universitete veiks dvi filosofijos katedros, viena katalikiška, kita – Humanitariniame fakultete29.

Į ginčus dėl universiteto įsivėlė ir būsimasis prezidentas dr. Kazys Grinius, atsiliepdamas į Voldemaro straipsnį Tėvynės balse. Pasak Griniaus, „priprastu jau jam anarchistiniu būdu“ Voldemaras rašąs, kad būsimasis rektorius Šimkus nesąs nei daktaras, nei profesorius, nors tokiu vadinasi. O iš tikrųjų Šimkus įgijo daktaratą Ženevoje, profesoriavo keliose Rusijos mokyklose. Šimkus yra „žmogus mokytas, darbštus, sugyvenamas, geras organizatorius“ – kolegą gynė Grinius30.

 Ginčai dėl universiteto dažnai pasiekdavo aukštą retorinę gaidą. Štai liaudininkų spaudoje skaitome: „Atėjęs Krupavičius į kunigų ir davatkų mitingą šauks: mes klebonijoms davėme žemės, mes atkovojome vienuolynus, mes mokyklą kunigų globai atidavėme, mes katalikų bažnyčią atlaikėme prieš bedievių socialistų užpuolimus, todėl visi balsuokime už krikščionis demokratus. […] Bet iš tikrųjų visos tos partijos sudarytos ant vieno kunigo kurpalio, vienok, kad prastiems žmonėms akis apdumtų ir daugiau į savo bučį žmonių paviliotų, jie įvairiais kailiniais apsivilkę, visiems stengiasi įtikti“31. Taigi, suprask, kad politikai katalikai yra turtus kaupiantys veidmainiai, gražiai kalbantys, kad tik dar daugiau pinigų patektų į jų kišenes. Be abejo, kunigų radosi visokių, bet tą patį galima pasakyti ir apie socialistus ar šiaip laisvamanius. Jau buvo žinoma apie komunistų teroru grįstą kovą prieš religiją, o Lietuvoje buvo žinomas intelektualiai primityvus ateizmo apaštalas Jonas Šliūpas (1861–1944). Be abejo, kartais kalbos apie akademinę laisvę dengė garbės nedarančius motyvus.

Apie katalikiško universiteto reikalą rašė kunigas poetas Mykolas Vaitkus (1883–1973): „Vadinas, yra žymios galimybės, kad mūsų universitete viešpataus laisvamaniai ir griaus sau moksleivių katalikystę“. Vaitkaus supratimu, pasaulėžiūriškai neutralaus universiteto nebus: „Ir neraminkim savęs mintim jog […] pas mus universitetas nebus antikatalikiškas, o tik katalikiškas, arba neutralus, indiferentiškas“32. Mat, Vaitkaus supratimu, religija esanti moralės pagrindas, tad laisvamanybė yra pavojinga: „Širdingajai laisvamanių bei socialistų sąjungai uoliai besidarbuojant, vėsta žmonėse tikėjimas, o jam einant silpnyn, silpnyn eina ir dorovė: plinta paleistuvavimas, girtuokliavimas, nesąžiningumas, pareigų niekinimas, tinginiavimas“33.

Vargas dėl statuto

1921 m. gruodžio 7 d. pirmam skaitymui statutą Seime pristatė Švietimo komisijos referentas, sovietų vėliau sušaudytas pedagogas Kazimieras Jokantas (1880–1942). Pasak jo, universiteto kūrimas užsidelsė, nes trūko lėšų, o Kaune – tinkamų butų. Bet mūsų kaimynai estai, latviai ir lenkai, būdami taip pat neturtingi, universitetus jau įsteigė, nors dar prieš karą tuose kraštuose veikė universitetai ir jiems, kaip ir mums, trūksta kvalifikuotų dėstytojų. Lenkai iš savo profesorių naujuose universitetuose mažai reikalauja. Bijoti, „kad mūsų aukštoji mokykla bus žemiau pastatyta […], nėra jokio pagrindo“. Ir jeigu trūktų saviškių, visada galime pasikviesti iš užsienio, o turint savą universitetą studentams nereikės važiuoti į užsienį, nes daug kam studijos užsienio universitetuose buvo neprieinamos, per brangios, susidurta ir su sunkiais biurokratiniais reikalavimais, o dėl studentų gausos sunku surasti vietą laboratorijose, ypač garsių medicinos profesorių. Mūsų universitetas gal bus prastesnis, bet studentai laimės, nes lengviau atliks „praktikos darbus“. Jokantas pabrėžė, kad Vokietijoje, kur pigiausia, studentai susiduria su kitokia kliūtimi: po karo daugelis vokiečių užsieniečių neapkenčia. Šių dienų kalboje sakytum, kad jie yra diskriminacijos aukos.

Po Jokanto keliskart ilgiau kalbėjo Čepinskis. Svarstydamas vėlyvą statuto atsiradimą Seime, jis paminėjo, kad tekstas ministerijai buvęs įteiktas daugiau nei prieš metus. Uždelsimas nesuvokiamas, be to, pateiktasis variantas prastesnis už pirminį. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad anksčiau Aukštųjų kursų nevertinusi ministerija dabar jais remiasi. Pasak Čepinskio, jei nebūtų kursų, nebūtų ir universiteto. Sakoma, kad dėstytojai kursuose yra žemo lygio. Gal ir taip, bet jis pats studijavo su daugybe žmonių, kurie dirba Latvijos ar lenkų įsteigtame Vilniaus universitete, ir lietuviai nė kiek neprastesni. Kai kur universitetuose vyraujanti klasicizmo dvasia ir scholastika. Rusijoje tai davė „biaurų vaisių“. Rusija „tik mokėjo sekti beždžioniškai, jokio kūrybos elemento neįnešė, dar labiau praplėtė grynai formalinį klasinį auklėjimą, ir rezultatai to buvo baisūs. Viena Rusijos sukrikimo priežasčių yra ta, kad ji neturėjo tekninių jėgų, tekninės iniciatyvos ir iširo dėlei to klasicizmo“. Lietuvos universitetas neturėtų pakartoti klaidos. Čepinskis įsitikinęs, kad universitetas bus naudingas, nes paskutinius 150 metų pažangą varo kaip tik mokslas. Čia randame ir Čepinskio biografijai įdomią pastabą: „Tamstos gal girdėjote, kad šiandien kai kurie svajotojai kalba apie taip vadinamos atomų energijos išnaudojimą. […] Aš nenorėčiau, kad žmogus galėtų prie tokio baisaus jėgos šaltinio prieiti, pakol jis nėra žmoniškas“. Atrodo, girdime Čepinskį numačius ištisus miestus naikinančių, milijonus žudančių bombų galimybę!

Skaitant tokius šaltinius, nepaliauja stebinti kalbų ilgis ir oponentų įžeidinėjimas. Jokanto maždaug 2000 žodžių kalba toli gražu nebuvo ilgiausia. Nors Čepinskis krikščionis demokratus puola, vardu jų nemini – jam jie „klerikalai“. Vienu atveju net kažkas salėje sušuko: „Tokios partijos nėra“. Čepinskis ilgokai ir sudėtingai kalbėjo apie fakultetų autonomiją, kurios pagrindas yra fakulteto teisė nevaržomai rinkti savo dėstytojus: „Bet dėl Teologijos fakulteto šitas autonomijos pagrindas […] atmestas“, čia dėstantieji turės turėti episkopato pritarimą. Tiesa, jo argumentai – migloti ir silpni, neva krikdemai bando slėpti tikrąsias ambicijas universitete: „Man aišku, kad mūsų klerikalai tokiomis savo pataisomis ir pastabomis nori paimti savo globon socialinių mokslų sritį ir kadangi yra gyvi ryšiai tarp socialinių ir gamtos mokslų, tai tuo būdu tikimasi prieiti prie kitų fakultetų“. Kitų kalbėtojų mintys nebuvo tokios įdomios, tad apsiribosiu keliais įdomesniais momentais. Antai gydytojas Lašas pabrėžė specialistų reikalingumą ir tam tikslui pasiūlė, kad studentai nebūtų šaukiami į karo tarnybą, nes įgiję specialybę, jie atneštų daugiau naudos. Kalbėjo ir žydų atstovas Simonas Rozenbaumas (1859–1934), pažymėjęs, kad Teologijos fakultete nėra hebrajų ir lotynų kalbų, tiesa, pilnos jo kalbos nėra, turbūt kalbėjo nelietuviškai34.

Antrasis statuto skaitymas Seime vyko 1921 m. gruodžio 14 d., visas posėdis paskirtas universiteto steigimui. Vietoj numatytos galimybės Universiteto tarybai leisti dėstyti ir kitomis kalbomis, priimta tokia pataisa: „Universiteto Taryba gali leisti kai kuriems profesoriams laikinai dėstyti ir kitomis kalbomis“. Vėl iškilo religijos klausimas. Teologijos fakultetui numatyta 15 katedrų ir pridėta pastaba, kad „teologijai reikalingasis krikščioniškosios filosofijos ir paidagogikos skyrius yra humanitarinių mokslų fakultete“. Čepinskis užprotestavo, kad įvesdami tokią pastabą katalikai nori Humanitarinį fakultetą paimti į savo rankas. Jis girdėjęs Romos kuriją manant, „kad dar truputį pas mus katalikybė barbariškame stovyje. Kur katalikai kultūros atžvilgiu aukštai stovi, tai jie tokiais netinkamais keliais neis prie savo tikslo universitete. O kur, taip sakant, dar stovis barbariškas, ten jie tokiu barbarišku būdu nori paimti jiems svetimą fakultetą į savo rankas ir nori universitete sudaryti dar kitą universitetą, nori padaryti išimtinai katalikišką universitetą Lietuvai“.

Nemažai diskutuota ir apie kitų fakultetų apimtis, dažnai nesutariant dėl sąvokų, pavyzdžiui, ar turėtų būti Geometrijos ir matematikos katedra, ar pakanka vien Matematikos, nes geometrija yra matematikos dalis. Religijos klausimas vėl iškilo svarstant Humanitarinių mokslų fakulteto sudėtį. Priimta, kad iš 19 katedrų keturios būtų „krikščionių“: filosofijos įžangos, sistemos, istorijos, ir „krikščionių paidagogikos ir jos istorijos“. Priimtos ir dvi pastabos. Pirmoji: „Be krikščioniškos filosofijos bei paidagogikos skyriaus gali būti paralelės filosofijos bei paidagogikos katedros“. Antroji: „Krikščionių filosofijos bei paidagogikos skyriaus profesoriai renkami prisilaikant Kanonų“. Mūsų laikais, kai dažnai keliamas studentų dalyvavimo universiteto valdyme klausimas, įdomi tokia priimta pastraipa: „Svarstant paskaitų bei egzaminų tvarką ir stipendijų skirstymą, fakulto tarybos posėdin kviečiami sprendžiamuoju balsu du fakulto klausytojų atstovu“.

Neapsieita ir be aštrokų susikirtimų. Pavyzdžiui, svarstant kiek ir kokių egzaminų turėtų išlaikyti doktorantas, Čepinskis siūlė jų skaičių mažinti. Jam atsakė Mykolas Krupavičius. Šiam bekalbant, Čepinskis sušuko: „Jei nežinai, tai nekalbėk“. Pirmininkaujančiam pareikalavus tvarkos, Čepinskis pridūrė: „Kas taip galvoja, tai nieko neišmano“. Krupavičius kalbą baigė: „Jeigu už įžeidimą mano garbės Prezidiumas nereaguoja, aš daugiau nebekalbėsiu“. Po to vėl kalbėjo Čepinskis paminėdamas eilę žmonių, kurie ir neturėdami laipsnių daug pasiekė. „Paimkime tiktai Nazarietį (kdb juokas). Jis jokio laipsnio neturėjo, o atėjo Povilas su laipsniu ir pagadino visą dalyką.“35

Be pasaulėžiūrinių konfliktų būta ir daug kasdienio pobūdžio rūpesčių, vienas opiausių – universitetui reikėjo patalpų. Vieno posėdžio metu Jokantas paklausė, kodėl stringa vykdymas Ministrų kabineto nutarimo „iškelti iš buvusių Komercijos Mokyklos rūmų esančią ten 2 Karo ligoninę, kad paliuosuotų tuos namus universiteto reikalams“. Jam atsakė ministras pirmininkas Grinius: „Universitetas kiek vėliau sau rūmus gavo ir tie, kurie neveikliai dirbo, yra nubausti“36.

Trečiasis statuto skaitymas užsitęsė per tris posėdžius (nuo vasario 7 iki kovo 24 d.). Trečiąjį skaitymą pradėjo Jokantas pastebėdamas, kad nors pataisų daug, esminės liečia filosofijos katedras ir pirmųjų profesorių skyrimą. Po jo tradiciškai ilgai kalbėjo Čepinskis baigdamas pastaba, kad socialdemokratai toliau diskusijose nedalyvaus, nes klerikalams turint daugumą, jie vis tiek įvykdys savo programą ir kurs katalikišką universitetą. Tiksliai ir detaliai jo argumentams išdėstyti reikėtų atskiros studijos, tad apsiribosiu keliais momentais. Čepinskis pastebėjo, kad nuostata krikščioniškos filosofijos katedras palikti episkopato priežiūrai pažeidžia kitų krikščionių teises ir sugestijavo piktą Seimo daugumos valią: „mes esame giliai įsitikinę, kad įkurtas sulig klerikalų nusistatymais universitetas, nesutvers sąlygų dėl ramaus ir rimto mokslo darbo. Nes tas universitetas bus politinių ir socialistinių37 klerikalų siekimų įrankiu ir tuo būdu taps arena nesusipratimų ir kovos“. Čepinskis palietė ir žydų klausimą. Šalia gudų ir lenkų kalbos bei literatūros katedrų turėtų būti ir „žydų kalbos (jidiš)“ bei literatūros katedros. „Bet mes skaitome būtinu dalyku, kad ta kalba, kuria kalba žymi dalis mūsų krašto piliečių, surišta su ta kalba literatūra […] rastų sau tinkamos vietos mūsų aukštoje mokykloje“. Klausimas sudėtingas ir reikalaujantis smulkių žinių. Pridėsiu tik tiek, kad daugelis anuo metu žydų kalbą laikė ne kalba, bet žargonu, o didelė dauguma Lietuvos žydų siekė atgaivinti hebrajų kalbą.

Čepinskiui atsakė kunigas Antanas Šmulkštys (1886–1951), sarkastiškai dėkodamas tiems, „kurie maloniai sutinka mums teologijos fakultetą mūsų universitete leisti“. Iš vietos grubokai jam atsikirto Čepinskis: „Nieks nei jūsų mandagumo, nei jūsų dėkingumo nereikalauja: galit sau užpakalyj pasilikti“. Po šios replikos social­demokratų frakcija paliko salę. Šmulkštys Čepinskio kalbą pavadino mums žinomais koliojimais. Pasak Šmulkščio, „jei visuomenėje yra tam tikrų srovių, tai reikia su tuo faktu skaitytis ir jiems teikti galimybės savo pasaulėžvalgoje auklėtis ne kaipo malonę, bet kaipo švenčiausią jų teisę“.

Toliau skaitant statutą papunkčiui, siūlyta pataisa Filosofijos fakultetą pervadinti Humanitarinių mokslų fakultetu. Balsuojant pataisa atmesta. Referentas pristatė 19 katedrų sąrašą, kurios sudarytų Filosofijos fakultetą. Buvo siūlymų sąrašą trumpinti, sujungiant kelias giminingas katedras. Taip pat siūlyta vietoje „Krikščionių filosofijos įžangos“ palikti vien „Filosofijos įžangą“. Soleveičikas siūlė, kad būtų įtraukta „Hebrajų kalbos ir literatūros“ katedra, o šalia žodžio „žydų“ – žodis „jidiš“. Liaudininkų vardu kalbėjo Lašas: „Mums aišku, kad tokiu nusistatymu krikščionys demokratai nori sudaryti universitetą kur galės fabrikuoti ateičiai inteligentiją“, o apie tokios įstaigos „laisvę ir autonomingumą“ negali būti kalbos. Lašui baigus, ir liaudininkų frakcija apleido salę. Taip nebeliko kvorumo ir posėdis buvo nutrauktas38.

Tęsiant trečiąjį skaitymą kovo 22 d., Čepinskis vėl primetė krikščionims demokratams paslėptų kėslų: „Jie nori tuo būdu sudaryti mūsų universitete antrą universitetą, nelyginant, kaip sudaryti valstybę valstybėje“. Ugdant savus profesorius, reikės studentus siųsti į užsienio universitetus, tuo tarpu Europa tokio mūsų universiteto nepripažins, nes gerai žino, „kad toks universitetas varžo mokslo ir sąžinės laisvę“. Gali būti teologijos fakultetas, „bet neleistina, kad po tuo vardu slėptusi, pasauliniame universitete, kitoks universitetas“. Kaip tik tada ministras Juodakis ir pasiūlė kompromisą – jungtinį Teologijos-Filosofijos fakultetą.

Ilgokai kalbėjo kunigas Juozas Vailokaitis (1880–1956), palaikydamas Katalikų fakulteto pavadinimą. Šio fakulteto studentai turi teisę klausyti kitų fakultetų profesorių, bet ne visų. Išsiskiria istorija ir sociologija, nes jose yra daug vietos „žmogaus asmeninėms pažiūroms“. Štai Viduramžių istorija: „panorėjęs profesorius gali purvus visokius mesti prieš Katalikų Bažnyčią, darkyti klausytojų pasaulėžiūrą“. Paskui kalbėjęs Sleževičius paaiškino, kad fakultete gali vietą rasti visi reikalingi mokslai. Su tuo kairieji sutinka, bet jiems nepatinka, kad pavadinime būtų žodis „katalikiškas“. Jei „mes darome mokslo įstaigą, tai darykime tokią, kokia yra visame pasaulyje“. Jeigu kas pasiūlytų steigti socialistinį fakultetą, „tai mes lygiai išeisim ir lygiai priešinsimės“. Vėl įsiterpė Čepinskis: „Visas dalykas yra tas, kad jūs purvais vadinate tą, kas yra laisva kritika“. Jam pritarė socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis (1887–1963): „Mūsų išmanymu, mokslas yra tik tol mokslas, kol jis yra laisvas“. Toliau jis perėjo į katalikų demaskavimą viską darant „del gešefto ir pelno“, už ką susilaukė pirmininkaujančiojo įspėjimo dėl įžeidimo. Posėdis baigtas priėmus fakultetų katedrų sąrašus39.

Kovo 24 d. posėdyje principinių klausimų nebekilo, svarstyta apie mokslo laipsnius ir dėstytojų statusą, apie studentų karinę tarnybą, valdininkų priėmimą, doktorantų egzaminus, fakultetų teises įsigyti nuosavybės. Ne vienas kalbėtojas rėmėsi užsienio praktika, kuri buvusi labai įvairi40. Paskutinę sesiją aprašydamas vyriausybės oficiozas konstatavo: „Tuo būdu III-čiu
skaitymu papunkčiai Universiteto projektas lieka priimtas. Balsavimas en bloc atidedamas sekančiam posėdžiui“41. Kovo 31 d. Seimo posėdžio protokole skaitome: „Unversiteto Statuto 3 skaitymu priėmimas statomas en bloc balsavimui. Kas prieš? Nėra. Priimta“42. Tiesa, ir ta proga atsirado pataisų. Jas pristatė Redakcijos komisijos referentas, teisininkas Antanas Milčius (1895–1980). Priimta pataisa Teologijos fakultete vietoje „tikėjimo istorija Lietuvoje“ rašyti „tikybos istorija Lietuvoje“, nes „čia turima omeny tikybos istorija Lietuvoje, o ne tikėjimų vystimasis Lietuvoje“. Priimtos ir kelios kitos pataisos43.

Ilgus svarstymus apibendrinčiau taip: nors nesutarta ir kitais klausimais, pagrindiniai ginčai buvo dėl katalikybės vietos universitete. Vienų supratimu, labiau pasaulietiškas universitetas ugdys šviesią, prietarų atsikračiusią, mokslą gerbiančią, ateities Lietuvą, o kitų – plėšikus, svetimoteriautojus ir tinginius. Vyravo nuomonė, kad Lietuva dviem universitetams per maža, tad priimtas ministro Juodakio kompromisas: katalikišką Teologijos-filosofijos fakultetą kurti sekuliaraus universiteto rėmuose. Kunigai ir šiaip katalikai bręs katalikiškoje aplinkoje, bet kartu galės mokytis pasaulėžiūriškai neutralių mokslų. Nors Seime apie tai tiesiogiai ir nekalbėta, bet katalikų norai sukurti katalikišką fakultetą atspindi rūpestį kunigų išsilavinimu. Tiesa, verta pastebėti, kad istorija vėliau iškrėtė šposą, mat po 1926 m. tautininkų perversmo katalikiško fakulteto auklėtiniai, jaunieji katalikai, susikirto su tautininkais (tarp jų, tiesa, buvo ir kunigų), bet rado bend­rą kalbą su liaudininkais ir socialdemokratais.

Studenčių klausimas Seime neiškilo, nors spaudoje diskusijų būta. Pavyzdžiui, Laisvėje 1922 m. būsimasis universiteto rektorius ir vyskupas Bučys teigė, kad moterys negalinčios tapti katalikų kunigais, todėl jos neturėtų būti priimamos į katalikų Teologijos fakultetą. Akivaizdu, kad jis samprotavo siauro Teologijos fakulteto rėmuose, o ne tokio, kuris atsirado: Teologijos-filosofijos. Dabar sakytumėm, kad Bučys subtilumu ir taktiškumu nepasižymėjo: „Draudimas merginoms įstoti į katalikų teologijos fakultą susiaurintų joms plotą, iš kurio galima žvejoti jaunikių“. Tiesa, tokio draudimo rašyti į statutą jis nesiūlė, anot jo, klausimą išspręs gyvenimas – kelios įstojusiosios greitai supras, kad darbas sunkus, naudos nebus ir tada jos pereis į kitus fakultetus44. Netrukus jam atsikirto Seimo narė Magdalena Galdikienė (1891–1979): „Kun. Bučys žemina ir įžeidžia būsiančias teologijos studentes, nes jų dar nepažinęs iš anksto įtaria, kad jos teologijos pamokomis pasinaudosiančios kaipo plotu, iš kurio galima žvejoti „jaunikių“. Kaipo kunigas, Bučys turėtų skatinti jaunimą gilinti savo tikėjimą. Dabar Lietuvoje moterys arčiau stovi prie tikėjimo negu vyrai. Bet ir kunigai skundžiasi dėl moterų „davatkiškumo“. Joms reikia „apšvietos“45. Bučys jai atsakė: moterys turėtų studijuoti teologiją, bet atskirai nuo vyrų, ir priminė Kudirkos atvejį, kada jis „dėl vienos tokios išdykelės“ turėjo seminariją palikti. Primindamas seną prilyginimą, Bučys rėžė: „geras daigtas yra vanduo, ir geras daigtas yra žemė. Sudėjus abudu krūvon išeina purvas“46. Sukūrus jungtinį fakultetą, ši diskusija liko neaktuali.

1922 m. valstybės biudžete universitetui buvo numatyti 22 629 194 auksinai47. 1923 m. jau skaičiuota litais, universitetui skirti 2 659 409 Lt. Krašto apsaugos ministerijos išlaidos iš viso siekė 59 mln. Lt, o Švietimo ministerijos – 17 mln. Lt48. Peršokus į 1925 m., matyti 215 000 Lt universiteto pajamų. Biudžetas detalus, galima net sužinoti, kiek išleista kiekvienos gimnazijos algoms. Universitetui iš viso išleista 4 598 360 Lt. Iš jų Teologijos-filosofijos fakulteto pagrindinėms algoms – 208 962 Lt, Humanitarinio fakulteto pagrindinėms algoms – 137 604 Lt. Akivaizdu ir tai, kad Humanitarinio fakulteto dėstytojai turėjo daugiau vaikų: jų vaikų priedui išleista 4800 Lt, o teologų-filosofų – tik 1680 Lt. Iš viso Teologijos-filosofijos fakultetui išleista 473 702 Lt, o Humanitarinių mokslų – 533 284 Lt, ir čia pagrindinį skirtumą sudarė daug didesnės humanitarų išlaidos „už atskiras pamokas ir pareigas“. Iš viso švietimo reikalams skirta 30 543 614 Lt, o krašto apsaugos – 47 787 000 Lt49. Matyti, kad aprimus Nepriklausomybės kovoms, kariuomenės išlaidos sumažėjo. 1926 m. abiem fakultetams nustatytos šiek tiek mažesnės sumos, nors abiejų pagrindinėms algoms numatyta daugiau. Matyti ir naujas Evangelikų teologijos fakultetas, kuriam skirta 87 680 Lt50. Likus savaitei iki perversmo, 1926 m. gruodžio 9 d., prezidentas paskelbė biudžeto pataisas. Visiems minėtiems trims fakultetams pridėta po keletą tūkstančių litų pagrindinėms algoms51.

Pirmame tautininkų biudžete buvo sumažinta bendra Teologijos-filosofijos fakultetui skiriama suma – 417 404 Lt, nors išlaidos algoms ir didintos. Evangelikams paskirta 97 326 Lt, kunigų seminarijoms – 251 579 Lt, Humanitariniam fakultetui – 556 286 Lt. Didesnės universiteto pajamos: 467 500 Lt. Švietimo ministerijai paskirta daugiau, virš 32 mln. Lt, o Krašto apsaugos – pastebimai mažiau, 38 mln. Lt52.

1939 m. biudžete gali būti matomi tautininkų ir jaunųjų katalikų nesutarimai. Teologijos-filosofijos fakultetui paskirta dar mažiau – 410 644 Lt, o humanitarams pastebimai daugiau – 686 612 Lt, dar 263 950 Lt paskirta Antano Smetonos lituanistikos institutui53. Karo metais Švietimo ministerijai skirta mažiau lėšų (59,5 mln. Lt) nei Krašto apsaugai (89,7 mln. Lt).

Ilgalaikėje perspektyvoje kairiųjų baimė dėl religijos vietos universitete nepasitvirtino, nes Teologijos-filosofijos fakultetas neaugino krikščionių demokratų partijos prieauglio. Šio fakulteto auklėtiniai, jaunieji katalikai, su krikščionims demokratais sunkiai rasdavo bendrą kalbą, ypač dėl civilinės metrikacijos, kurios įvesti senieji nenorėjo. Ypač ryškus šių dviejų katalikiškų grupių konfliktas tapo išeivijoje. Ryškiausia Teologijos-filosofijos fakulteto asmenybė buvo Stasys Šalkauskis. Jo auklėtiniai, jaunieji katalikai, daug davė Lietuvos kultūrai, ir būtų davę daugiau, jeigu ne sovietų okupacija, atėmusi iš kiekvieno jų 20–30 metų lietuviškos kultūrinės raiškos. Tereikia paminėti istoriką Zenoną Ivinskį (1908–1971), filosofą Antaną Maceiną (1908–1987), literatūrologą Juozą Ambrazevičių-Brazaitį (1903–1974). Kadangi veikė dvi filosofijos katedros, buvo galima priimti ir ne katalikų, svečių iš užsienio, čia visų pirma minėtinas iš Sovietų Rusijos pasitraukęs Vosylius Sezemanas (1884–1963). Gerai išmokęs lietuviškai, jis pastebimas ir ano meto lietuvių spaudoje. Taip pat minėtinas filosofas ir filologas Vladimiras Šilkarskis (1884–1960), po karo dėstęs slavų istoriją Vokietijoje, o ypač svarbu prisiminti filosofą ir istoriką, sovietų iki mirties įkalintą Levą Karsaviną (1882­–1952).

1 Lietuva, 1922-02-19, p. 1.

2 „Kariuomenės šaukiamosios instrukcijos“, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1919-03-05, p. 2–3.

3 Laikinosios vyriausybės žinių papildymas, 1918-12-29, p. 2–3.

4 „Trims mėnesiams praėjus“, in: Tiesa, 1919-04-06, p. 1.

5 „Universitetas“,in: Draugas, 1919-09-20, p. 3. Padėtis Vilniuje apžvelgiama ir plačiau, nevengiant radikalių kaltinimų lenkams: iš bolševikų perėmę lietuviškų knygų ir rankraščių, esą planuoja dalį sudeginti, dalį „parduoti svarais kaip suterštą popierą“ ir dalį „užrakyti po savo priežiūra“.

6 Zigmas Žemaitis, „Universiteto kursų Komisijos vardu“, in: Lietuva, 1919-10-06, p. 1.

7 „Lietuvos visuomenei“,in: Lietuva, 1920-01-27, p. 1.

8 „Aukštieji kursai Kauno“, in: Tauta, 1919-12-10, p. 2.

9 Zigmas Žemaitis, „Dėl universiteto kursų“, in: Lietuva, 1919-10-07, p. 1.

10 A. B., „Pedagogikos fakulteto klausimu“, in: Švietimo darbas, 1919, Nr. 1, p. 6.

11 „Augštųjų mokslų dr-jos įstatai“, in: Draugas, 1920-03-10; 03-11; „Aukštųjų Kursų Įstatai“, in: Švietimo darbas, 1920, Nr. 2, p. 11–12.

12 „Aukštųjų Kursų loterijos taisyklės“, in: Vyriausybės žinios, 1920-04-20, p. 2.

13 „Augštojo mokslo siekiant“, in: Draugas, 1920-03-11, p. 2.

14 Aukštųjų Kursų Laikinoji Moksleivių Komisija, „Kauno kronika“, in: Lietuva, 1920-01-27, p. 3.

15 „Aukštųjų kursų atidarymas“, in: Lietuva, 1920-01-29, p. 2; 01-30, p. 3; 01-31, p. 2–3; 02-01, p. 2.

16 Jablonskio sveikinimas trumpas, baigiamas palinkėjimu: diena „brangi bus ir man, jau pasenusiam ar tik susilpnėjusiam Lietuvos sūnui. Aukite, bręskite, tarpkite!“ (in: Veja, 1920, Nr. 2, p. 15).

17 „Aukštųjų kursų atidarymas“, in: Lietuva, 1920-02-01, p. 2.

18 „Aukštųjų kursų atidengimas Kaune“, in: Lietuvos ūkininkas, 1920-02-01, p. 5.

19 „Augštųjų Kursų atidarymas Kaune“, in: Draugija, 1920, Nr. 1–2, p. 87–88.

20 Aleksandras Dambrauskas, „Augštiesiems Kauno Kursams“, in: Draugija, 1920, Nr. 1–2, p. 88–91.

21 „Aukštieji Kursai“, in: Lietuva, 1920-02-01, p. 1.

22 „Kauno kronika“, in: Lietuva, 1920-01-17, p. 3.

23 Lietuva, 1920-01-27, p. 4.

24 Klausytojas, „Kursų klausytojų robaksas“, in: Laisvė, 1922-02-21.

25 V. L., „Universitetą atidarius“, in: Lietuvos žinios, 1922-02-23, p. 1–2.

26 „Konspiracija“, in: Lietuvos žinios, 1922-03-03, p. 1.

27 J. Gr., „Universitetas atidarytas“, in: Lietuva, 1922-02-23, p. 2.

28 „Universiteto profesorių sudėtis“, in: Lietuva, 1922-02-28, p. 3.

29 „Steigiamasis Seimas“, in: Lietuvos ūkininkas, 1922, Nr. 13 (03-29 – 04-04), p. 3.

30 Kazys Grinius, „Universiteto Rektorius Jonas Šimkus“,in: Lietuvos žinios, 1922-03-04, p. 1.

31 M-kas, „Jezuitų politika“, in: Lietuvos ūkininkas, 1922, Nr. 10 (03-10 – 03-16), p. 2–3.

32 Mykolas Vaitkus, „Iškilus kat universiteto klausimui“, in: Ganytojas, 1921, Nr. 9, p. 277–282.

33 Mykolas Vaitkus, „Mūsų perspektyvos ir svarbesnieji uždaviniai 1922 m.“, in: Ganytojas, 1922, Nr. 1, p. 11–16.

34 Pirmos sesijos 147 posėdis, 1921-11-07, in: Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 31, p. 2–15. Steigiamojo Seimo posėdžių protokolus, kaip ir kitus čia paminėtus leidinius, galima skaityti skaitmenine forma epaveldas.lt.

35 Pirmosios sesijos 150 posėdis, 1921-12-14,in: Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 31, p. 68–89. Kdb – krikščionių demokratų blokas.

36 Pirmosios sesijos 151 posėdis, 1921-12-16,in: Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 31, p. 94.

37 Tekste parašyta „socialistinių“. Manau, tai klaida, turėtų būti „socialinių“.

38 Pirmosios sesijos 168 posėdis, 1922-02-07, in: Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 35, p. 18–27.

39 Pirmosios sesijos 186 posėdis, 1922-03-22, in: Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 38, p. 86–98.

40 Ibid., p. 1–22.

41 Lietuva, 1922-03-29, p. 2.

42 Pirmosios sesijos 190 posėdis, 1922-03-31, in: Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 39, p. 78. Statutas paskelbtas: Vyriausybės žinios, 1922-04-22, p. 1–4, su pataisom, 1937-11-17, p. 363–370.

43 Pirmosios sesijos 190 posėdis, p. 78.

44 Pranciškus Bučys, „Teologijos fakultetas ir dr. Avižonis“,in: Laisvė, 1922-02-22, p. 2–3.

45 Magdalena Galdikienė, „Moterys ir teologijos fakultetas“,in: Laisvė, 1922-02-28, p. 2.

46 Pranciškus Bučys, „Teologija ir moterys“, in: Laisvė, 1922-03-02, p. 2.

47 Vyriausybės žinios, 1922-11-13, p. 5–6.

48 Vyriausybės žinios, 1923-08-18, p. 2, 4–5. Krašto apsaugos ministerijos atveju nurodoma tik bendra suma.

49 Vyriausybės žinios, 1925-02-14, p. 3, 59, 60, 97, 105.

50 Vyriausybės žinios, 1926-02-25, p. 54–55.

51 Vyriausybės žinios, 1927-02-22, p. 17.

52 Vyriausybės žinios, 1927-08-17, p. 6, 30, 33, 39.

53Vyriausybės žinios, 1939-04-12, p. 126, 127, 95, 131, 121. Krašto apsaugos biudžetą didina 25 mln. Lt „nepaprastos išlaidos“.