Daugiau nei prieš penkerius metus pusmečiui atvykusi į Krokuvos Jogailaičių universitetą, turėjau garbės susipažinti su LDK literatūros tyrinėtoju Jakubu Niedźwiedźiu. Susitikimas ryškiai įsirėžė į atmintį – ne tik dėl savo šiltumo ir neformalumo, bet ir mokslininko užsidegimo, kurį pajutau. Jo darbai išsiskiria plačiu, interdisciplininiu žvilgsniu į literatūrą ir drąsa ją interpretuojant. Seniai puoselėtą idėją šiam pokalbiui tikėjausi įgyvendinti šių metų pavasarį ar vasarą, viešėdama Lenkijoje. Karantinui ir pandemijai sujaukus visus planus, ieškant naujo gyvenimo ritmo ir tikintis, „kad jau tuoj tuoj“ viskas grįš į savo vėžes, pokalbiui skirti klausimai pasikeitė – atsirado poreikis pandemijos kontekste iš naujo, iš distancijos bendriau permąstyti visa tai, dėl ko dirbame, ką tiriame ir ko ieškome.
Pradėsiu nuo kiek banalokos provokacijos, nuo kurios pokalbį pradėtų ir bene kiekvienas nuo humanitarinio lauko kiek nutolęs žmogus – kam mums literatūros, ypač dar senosios, studijos? Kai vis dažniau ir aiškiau leidžiama suprasti, kad humanitariniai mokslai nesukuria pakankamos „pridėtinės“ vertės, pasigendama praktinio jų pritaikymo, tarsi lieka vienintelė išvada, kad literatūrologų darbas yra sau ir dėl savęs. Negi visuomenei šiandien ką nors vertingo gali suteikti Petro Skargos pamokslai ar Jano Kochanowskio trenai?
Atsakysiu irgi provokatyviai. Prieš keletą metų vykau iš Krokuvos į Vilnių ir pakeliui sustojau Varšuvoje, pas pažįstamą, kurios vyras Marekas kažkokioje didelėje korporacijoje dirba informatiku. Kai pasakiau, kur ir kodėl keliauju, jis į mane pasižiūrėjo kiek ironiškai, bet labiau nepatikimai: „Kur? Į Vilnių? Tyrinėti senųjų rankraščių?“ Jam viskas – Vilnius, universiteto biblioteka, senoji lietuvių literatūra – skambėjo kaip koks absurdiškas ir neįtikimas pokštas. Kaip galima rūpintis tokiais abstrakčiais dalykais kaip literatūra ir dargi iš tokios mažos, nelabai tereikšmingos šalies?
Iš Mareko ir jo paprasto socialinio pragmatiškumo perspektyvos, humanitarika neturi prasmės. Humanitarai negamina naudingų daiktų, kurie būtų lengvai matomi. Mes nekuriame kompiuterinių programų, pasitarnaujančių epidemijos metu, negalime išrasti vakcinos nuo siaučiančio viruso, negaminame kaukių, nepristatome prekių iš internetinių parduotuvių. Vis dėlto humanitarinių mokslų, įtraukiant ir literatūros istoriją, socialinė nauda yra nepaneigiama. Be tokių humanitarų kaip tu ir aš, be literatūros ir kultūros istorikų, nebūtų kas pasako, kad tai, ką Marekas galvoja apie Lietuvą, yra netiesa. Kad tai yra šalis su didžia, ilgai besitęsiančia ir sudėtinga kultūra. Kad tai šalis, kuri svarbi ne tik dėl savo šiandieninės geopolitinės vietos, bet ir dėl to, kad ilga jos istorija padarė įtaką tam, kas esame – net ir jam pačiam, tegul jis to ir nesuvokia.
Man taip pat ne kartą yra tekę su tokiais marekais kalbėtis. Ką turite omenyje, kalbėdamas apie socialinę humanitarikos naudą?
Marekas nėra tikras varšuvietis, jis kilęs iš Palenkės. Tai išduoda jo kalba – akcentas, melodika, gramatinės konstrukcijos. Marekas niekada nekalbės ir nemąstys taip, kaip žmonės iš Krokuvos ar Poznanės, tik jo vaikai arba vaikų vaikai bus vietiniai, Varšuvos gyventojai. Tikriausiai Mareko protėviai kažkokiu būdu yra susiję su LDK, kitaip tariant, su tais absurdiškais XVII a. rankraščiais iš Vilniaus. Mano pašnekovas to nežino ir žinoti nenori. Iš esmės nenori žinoti, kas jis yra. Humanitarika, kaip ir literatūros istorija, svarbi tuo, kad leidžia mums aiškiau apibrėžti, kas esame. Humanitarinių mokslų pagalba vystome savo tapatybę. Be praeities, literatūros istorijos, nėra identiteto, o tai de facto reiškia, kad nėra mūsų. Tad Kochanowskio ir Skargos veikalų skaitymas turi tapatybės aspektą, bent jau šalyse, kurios jaučia ATR paveldą – tai reiškia, ne vien Lenkijoje.
Tačiau yra dar trys galimi atsakymai. Pirmiausia, humanitariniai mokslai yra pamatiniai, fundamentalūs ir nesiorientuojantys į praktinius tikslus. Ir šiuo atžvilgiu, beje, jie nesiskiria nuo kitų mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, siekių ištirti Marso paviršių. Mūsų civilizacija yra pastatyta ant šių (kartu su eksperimentinių ar taikomųjų mokslų) pamatų.
Antra, šiuolaikiniam skaitytojui XVI a. gyvenę rašytojai, tarp jų Skarga ir Kochanowskis, gali suteikti galimybę užmegzti ryšį su kitoniškumu. Šiandien susiduriame su kitoniškumu, kurio iki šiol nepatyrėme, ir tai ne vien pandemija – kitoniškas gali būti ir Marso kraštovaizdis, kito Europos regiono kultūra, ar tiesiog – visas pasaulis. Šiandien tik atrodo, kad Skarga ir kiti yra šalia mūsų, kad jie artimi ir suprantami. Nors dešimtmečius tyrinėju senąją raštiją, tačiau jos kūrėjai man iki šiol pirmiausia yra „kiti“, ateiviai. Tai irgi žavi jų darbuose, nes ši skirtinga perspektyva, su kuria turiu susidurti, mane verčia žvelgti į pasaulį kitomis akimis.
Galiausiai – didelė senosios literatūros dalis yra gražios ir jaudinančios istorijos. Kad ir anoniminė 1571 m. Istorija apie Grizelą (Boccaccio novelės adaptacija), Ludovico Ariosto Pasiutęs Orlandas (žymus Kochanowskio lenkiškas vertimas atliktas dar XVII a. pr.) arba Stanisławo Herakliuszo Lubomirskio Išlaisvintasis Tobitas (1683). Šie tekstai paliečia esmines problemas, kurios taip pat domina ir mus, XXI a. žmones. Tokie tekstai kaip Szymono Szymonowiciaus Bukolikos, parašyti dailia kalba ir pasakojantys apie meilę, mirtį, žmogaus gyvenimo prasmę, poezijos kūrybą ir žmonių tarpusavio santykius. Kochanowskis tragedijoje Graikų pasiuntinių išsiuntimas (1578) kelia esminius klausimus apie demokratijos paradoksą: kaip susidoroti su situacija, kai parlamentinė dauguma priima sprendimą, kuris reiškia katastrofą valstybei? Ką daryti, kai demokratija griauna valstybę ir pačią save? Šie klausimai yra net labai šiuolaikiški, ypač stebint, kaip pastaraisiais metais piliečių dauguma priėmė pragaištingus sprendimus Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje.
Esate ATR literatūros tyrinėtojas, į jūsų akiratį patenka tiek Lenkijos, tiek Lietuvos senoji raštija. Vieną monografiją skyrėte XIV–XVII a. literatūrinio Vilniaus tyrimui, kitoje tyrinėjote Lietuvos XVII–XVIII a. panegirikos žanrą. Kas paskatino žvilgsnį nukreipti į LDK?
Galbūt tai nebuvo apgalvotas sprendimas, nes kai pasirinkau daktaro disertacijos temą apie panegirikas, niekad nebuvau buvęs nei Lietuvoje, nei Baltarusijoje. Tačiau dar paauglys lankiausi vakarinėse buvusios LDK žemėse – Balstogėje, Suvalkuose, Bielske ir Seinuose. Ten turiu daug draugų. Be lenkų tuose miestuose girdėjau baltarusių ir lietuvių kalbas. Tai buvo nepaprasta kitoniškumo patirtis, mat buvau tarsi ir Lenkijoje, bet ji buvo visiškai kitokia negu ta, kurią pažinau kiekvieną dieną. Tokį kitoniškumo įspūdį buvau patyręs dar tada, kai jaunystėje skaičiau Poną Tadą. Man ne viskas buvo suprantama toje knygoje todėl, kad Mickiewicziaus aprašytas pasaulis buvo nutolęs ne tik laike, bet ir erdvėje. Tikriausiai taip buvo todėl, kad esu kilęs iš centrinės Lenkijos – ten visuomet gyveno mano šeima.
Lietuva ir buvusi LDK buvo – ir tebėra – kažkas ne iki galo suprasta, tad ir patrauklu. LDK pavelde yra ir savitumo, ir svetimumo. Kaip tyrėją ši šalis mane traukia savo eksperimentiniu charakteriu, kuris ją iš kitų europinių valstybių išskyrė vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Iš tikrųjų, LDK nuo pat pradžių buvo nepaprastas ir unikalus eksperimentas. Didelė, daugiatautė, daugiakonfesinė valstybė ir tuo pačiu tolerantiška – net jei ir ta tolerancija buvo pragmatinė, o ne ideologinė.
LDK elitas – taip pat daugybė imigrantų iš kaimyninės Lenkijos ir kitų Europos kraštų, nusprendusių, kad bus lietuviais – XVI a. iš naujo permąstė šią šalį. Sukūrė nūdienos teisę (Lietuvos Statutą), savitą istorijos viziją (Motiejaus Stryjkovskio Kroniką), mokyklos sistemą (vedamą Vilniaus Akademijos), pagaliau – literatūrą. Pastaroji buvo simbiozėje su lenkų literatūra, tad dažnai neįmanoma tarp jų nubrėžti griežtos ribos. Vis dėlto, galima ir reikia pabrėžti, kad šalia ATR raštijos egzistavo abiejų tos valstybės sudedamųjų dalių – Karūnos ir Lietuvos – literatūros. Dar daugiau, LDK raštija ir kultūra yra labai įvairi. Įvairios kalbos, religijos ir papročiai. Tas įvairumas mane traukia – jis ir tolimas, ir kartu nepaprastai šiandieniškas. Juk didieji europiniai XXI a. metropoliai demografijos požiūriu yra tokie pat margi kaip Vilnius ar Gardinas XVII a.
O kokį įspūdį Jums paliko (ir palieka) Vilnius – ne tas, kurį pažinote iš literatūros istorijos, o tas, kuriame lankėtės?
Kai pirmą kartą atvykau į Vilnių 90-ųjų pabaigoje, buvo gruodis. Šviežiai iškritęs sniegas, miestas buvo ištuštėjęs ir tylus. Įspūdis – jaučiausi atsidūręs tarsi provincialiame Rytų Europos mieste, su didžiųjų kunigaikščių prabangos bei ilgo priklausymo Rusijos imperijai pėdsakais. Dabar, po trisdešimties metų, Vilnius tapo metropoliu, viena iš Europos Sąjungos sostinių. Ir nors minėtieji bruožai vis dar matomi, į pirmąjį planą iškeltas europietiškumas ir sostiniškumas. Tai justi visame mieste, ne vien centre: matyti iš miestiečių gyvenimo būdo, aprangos, laisvalaikio. Praėjusių metų vasarą kelias dienas praleidau Vilniuje ir su dideliu susidomėjimu stebėjau žmones. Priešingai nei prieš trisdešimt metų, Vilnius gyvas visą parą, mieste aiškiai matyti ir kapitalas – pinigų turi ir valdžia, ir gyventojai (ar bent jau didelė jų dalis).
Ar šie pokyčiai Jums atrodo vien teigiami?
Miestas vis dar gražus ir gražiai atnaujintas. Nujaučiu, kad tai vienas iš teigiamų Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos rezultatų. Man patinka drąsa – kaip antai naujoje, geroje architektūroje Senamiesčio prieigose, Užupyje ar Šnipiškėse. Patinka nauji rajonai ir paminklų atnaujinimo būdas. Tačiau dėl kai kurių dalykų gaila. Miesto centras didele dalimi tapo turistų arba pramogų erdve. Vilnius primena daug kitų vidutinio dydžio turistinių miestų, į kuriuos galima pigiai nuskristi – Rygą, Krokuvą, Dubrovniką ar Bergamą. Reikia įdėti kiek pastangų, kad pajaustum tokio miesto atmosferą, jo genius loci. Tai padaryti buvo šiek tiek lengviau prieš masinio turizmo epochą.
Kitas neigiamų pokyčių pavyzdys yra senojo miesto audinio destrukcija – kitaip ir nepavadinsi. Tarp buvusio Misionierių vienuolyno ir sodo bei Barbakano stovi nauji blokai. Kaip ir Lenkijoje, supirkėjai ir pinigai laimi prieš žalumą ir ilgalaikius miesto interesus. Nepaisant tokio nelaimingo kišimosi, Vilnius išsaugojo savo charakterio bruožą – gamtos ir urbanistikos sambūvį. Nežinau kito miesto, kurio centre būtų miškas, besitęsiantis ir už jo ribų.
Grįžkime dar kiek prie literatūros. Tyrimuose neapsiribojate tekstais siaurąja prasme. Įtraukiate ne tik archyvinę medžiagą, bet ir teisinius dokumentus, monetas, monumentų įrašus, daug dėmesio skiriate kartografijai. Štai naujausioje knygoje analizuojate jos santykį ir įtaką Kochanowskio poezijai, kuri, atrodo, dar iki Jūsų tyrimo buvo visaip skaityta ir perskaityta.
Literatūra yra kitų kultūros sričių dalis. Dar daugiau, visas pasaulis, kuriame gyvename, yra tam tikra prasme tarpdisciplininis – internetas, kuriame viskas sujungta. Užrašytas žodis, atvaizdas, garsas, judesys ir erdvė koegzistuoja – ir tai yra normalus būdas pažinti pasaulį. Renesanso laikotarpiu irgi buvo toks pasaulio suvokimas. Neatsitiktinai asmenį, turintį visapusiškų interesų, vadiname Renesanso žmogumi. Tai kilo iš ikimodernaus būdo praktikuoti žinias. Mokslo disciplinos nebuvo taip griežtai viena nuo kitos atskirtos, kaip kad šiandien. Pasaulis buvo suvokiamas kaip harmoninga visuma. Kochanowskis apie šią harmoniją ir vienį rašo savo garsiajame Himne ir lotyniškoje elegijoje (IV, 3), nes renesansiškas būdas pažinti pasaulį ir jame egzistuoti buvo tarpdisciplininis. Humanistas žinių gaudavo ne tik iš literatūros (t. y. retorikos ir gramatikos), bet taip pat ir laisvųjų menų: astronomijos-astrologijos, geometrijos, dialektikos ir t. t. Jei studijas tęsdavo, kaip Kochanowskis, įgaudavo filosofijos, medicinos ar teisės žinių. Kochanowskio draugai, Petras Roizijus ir Augustinas Rotundas, kurie XVI a. gyveno Vilniuje, buvo ne tik talentingi rašytojai. Roizijus buvo aukštos kvalifikacijos advokatas, Antrojo Lietuvos Statuto bendraautorius. Rotundas turėjo gilų filosofinį ir istorinį išsilavinimą, buvo organizuotas, galų gale, šiandienos terminais kalbant, buvo talentingas vadybininkas – daug metų ėjo vaito (šiandien – mero) pareigas.
Tad jei mes norime suprasti jų literatūrinį darbą, neturime kitos išeities, kaip tik imtis tarpdiscipliniškumo. XIX–XX a. pirmoje pusėje, kai mokslinės disciplinos galiausiai buvo viena nuo kitos atskirtos, literatūros istorikai pirmiausia susitelkė į literatūrą, ją iš esmės atskirdami nuo kitų mokslo šakų. Šiandien mes tuo sekti jau nebeprivalome – mums padeda tarpdisciplininis pasaulis.
Toks drąsus Jūsų žvilgsnis galėtų susilaukti konservatyvesnių mokslininkų priekaištų. Ką literatūros interpretacijose tarpdiscipliniškumas leidžia pamatyti kitaip?
Kai kurie mano kolegos yra skeptiškai nusiteikę dėl labai plačių tarpdisciplininių tyrimų Renesanso literatūroje. Argumentuodami jie remiasi disciplinos integralumu, literatūros mokslu. Jų teigimu, kadangi esame literatūros tyrėjai, turime koncentruotis į literatūrą. Kiti poezijos ir prozos aspektai turėtų būti tiriami kitų disciplinų: astronomijos – astronomų, filosofijos – filosofų, ir t. t. Aš laikausi kitos nuomonės. Tarpdiscipliniškumas yra pagrindinis mūsų literatūrinio tyrimo aspektas, žinoma, pabrėžiant faktą, kad vis tik dirbame su poezija arba menine proza. Visų pirma esu filologas, tačiau neapsiriboju tradiciniu literatūros studijų supratimu.
Grįžtant dar prie Kochanowskio, verta paminėti, kad šis poetas nepaprastai domėjosi astronomija ir astrologija. Tai akivaizdu iš jo poemos Fenomena, lenkiškos astronomo Arato iš Solų (IV–III a. prieš Kr.) kūrinio parafrazės, prie leidinio pridėto žemėlapio. Tad kai kalbame apie tikras ir įsivaizduojamas Kochanowskio poemų erdves, turime atsižvelgti į jo astronomijos, astrologijos ir kartografijos žinias. Tai svarbu, nes erdvė – šalia laiko – yra viena iš esminių kategorijų, apie kurias rašytojai kalba nuo senovės laikų iki šiandien. Laiko tyrimai literatūroje turi ilgą istoriją, bet jau dvidešimt metų paraleliai vykdomi erdvės tyrimai. Erdvė, kaip minėjau pradžioje, yra tai, kas mus griežtai apibrėžia, kas nurodo mūsų tapatybę. Identifikuojame save su vieta, ypač – su mūsų kilmės vieta. Kadangi identitetas – asmens ar grupės, pavyzdžiui, tautinis ar europinis, yra taip pat šiuolaikinių humanitarinių mokslų centre, nekeista, kad erdvė įtraukiama į susidomėjimo lauką. Tokia yra geopoetikos genezė. Manau, kad ši humanitarinių mokslų dalis turi dar daug ką pasiūlyti, juolab kad šiuolaikinė literatūra naudoja itin daug topografijos ar tiesiog erdvinių nuorodų: Kristina Sabaliauskaitė, Olga Tokarczuk, Michelis Houellebecqas ir kiti.
Bet ar tikrai visuomet senoji literatūra yra patikima kultūrinė ir istorinė saugykla? Skaitydami tarsi ir iškart įtariame, kad Mikalojaus Husoviano poemoje aprašyto stumbro tarpuragėj kaži ar galėdavo susėsti net trys vyrai, nors ir yra tyrimų, bandančių tai pagrįsti. Tačiau, pavyzdžiui, panegirinėje literatūroje, kuri sudaro didelę raštijos dalį, riba tarp oratorinių gražbylysčių ir asmeninės pozicijos daug plonesnė. Ištraukus iš konteksto kelias eilutes, nesunku pagrįsti bet kokią idėją. Tad ar yra kriterijai, kuriais vadovaujantis galima būtų apsisaugoti nuo klaidingų teksto interpretacijų?
Juk Husovianas melavo! Jis meluoja nuo pat savo poemos pradžios, kai rašo, kad yra paprastas, nemokytas žmogus iš tolimos šiaurės, ir greičiau yra stumbrų medžioklės, o ne literatūros ekspertas. Mes neturime jokių duomenų apie tai, kiek stumbrų jis sumedžiojo, tačiau žinome, kad pajėgė sukurti epinę poemą daktiliniu hegzametru ir interaktyviai skaitė lotyniškąją poeziją. Tokių žinių suteikia jam priklausęs romėniškųjų elegijų rinkinys, kuriame išlikusios jo asmeninės pastabos. Tačiau net ir meluodamas Husovianas sako tiesą, tik reikia žinoti, kaip ją ištraukti. Tam ir esame mes, literatūros istorikai, turintys tinkamus įgūdžius ir dirbtuves, kurių dėka galime suprasti tai, ką poetai-melagiai rašė prieš kelis šimtus metų.
Galime pradėti nuo literatūrinių schemų arba topų. Jie suveikdavo praeityje, suveikia ir šiandien. Tačiau tam, kad juos suprastume, turime turėti žinių. Pateiksiu kitą pavyzdį. Kai Jamesas Bondas atsiduria po ledu, po juo nužudo banditą ir saugiai pasiekia krantą, mes to nelaikome melu, nors mūsų kasdienė patirtis ir verčia laikyti tokius įvykius neįtikimais. Tačiau filme Skyfall melas įgauna kitą prasmę – situacija būtų melaginga, jei Bondas būtų nuskendęs arba pasigavęs plaučių uždegimą, ir iki filmo pabaigos gydytųsi ligoninėje, kol jį pavaduos kitas agentas. Tokiu atveju mes, žiūrovai, nepripažintume tokios agento 007 nuotykių fabulos atomazgos kaip įtikėtinos.
Panašią situaciją turime ir Husoviano atveju, panegirikose ar meilės sonetuose. Kai Danielius Naborowskis, rašydamas apie anglų princesės akis, nurodo, kad jos primena žibintus, žvaigždes ir saules, viskas pateikta teisingai. O kad iš eilučių neišpešame, kokia buvo jų spalva?.. Ar tai svarbu? XVII a. petrarkiška panegirinė poema, šlovinanti moterį, turi savitas taisykles, ir tokio tipo palyginimai turėtų būti joje identifikuojami. Kaip ir stebukliniai įvykiai, skelbiantys Jėzaus gimimą. Betliejaus žvaigždė turėjo būti įterpta į Evangeliją, nes vienas iš biografinio žanro elementų (o Evangelija yra Jėzaus biografija) yra stebuklingi ženklai, pranašaujantys protagonisto gimimą. Pažinimas taisyklių, kurios toje epochoje vadovauja tekstui – ar kalbėtume apie Bondą, Elžbietą Stiuart, lietuvišką stumbrą ar Jėzų – yra pirmas raktas į įtikinamos teksto interpretacijos sukūrimą. Tuo ir užsiima literatūros – ypač senosios – istorikai.
Kitaip tariant, literatūra yra istorinis šaltinis, kurį prakalbinti padeda kiti istoriniai šaltiniai?
Man, kaip literatūros istorikui, bet kokių tyrimų pagrindas yra ryšys su tekstų šaltiniais. Prieš tai kalbėjomės apie interdiscipliniškumą – tokiame tarpdisciplininiame tyrime pradinis taškas yra literatūros tekstas, lydimas kitų kultūrinių ženklų, kaip antai vario raižinių, partitūrų, pastatų ir kitų artefaktų. Kiekvieną kartą siekiu dirbti su šaltiniais. Vienas iš didžiausių malonumų yra turėti galimybę sėdėti bibliotekose, archyvuose ir pažinti originalus, kurie, tiesa, šiandien gali būti pakeisti skaitmeninių bibliotekų skenografijomis. Tačiau pirminė literatūros istoriko pareiga yra sąžiningai prieiti prie analizuojamo teksto. Tai reikalauja daug žinių ir ilgų studijų. Sakei, kad lengva iš konteksto ištraukti kelias eilutes ir pridėti laisvą interpretaciją. Taip, tai irgi yra interpretacija, tik ji yra ne tiek klaidinga, kiek nepatikima.
Vienas garsiausių XVII a. lenkų raštijos pavyzdžių – Samuelio Twardowskio poema Dailioji Paskvalina, tikras XVII a. europinės literatūros šedevras. Paskvalina iš Lisabonos palieka pasaulietinį gyvenimą ir leidžiasi į kelionę, kad galiausiai taptų vienuole Dianos šventykloje. Tradicinė interpretacija kalbės apie alegorinį žmogaus kelią ieškant tobulumo arba potridentinį religingumo modelį. Galima į poemą žiūrėti kaip į barokinį intertekstualumo pavyzdį. O man atrodo, kad poema yra apie XVII a. gyvenusių žmonių seksualines obsesijas. Visos šios interpretacijos gali egzistuoti viena šalia kitos, gali viena kitą neigti arba papildyti. Mėgstu su studentais skaityti senuosius tekstus, naudodamasis postkolonialistinės ar feministinės kritikos metodais. Mano tyrimuose yra nuorodų į geopoetiką ir raštingumo istoriją. O kartais paprasčiausiai skaitau šaltinį ir aiškinu, ką jame perskaitau, t. y. taikau tradicinį filologinį metodą, naudotą dar XVI a. Toks būdas sukelia dar naujesnių interpretacijų. Tačiau kiekviena interpretacija kalba apie kažkokius seniai gyvenusių žmonių humanistinius aspektus. Mes, šiandieniai skaitytojai, galime palyginti save ir juos šiuo aspektu. Žvelgti į anų laikų humanizmą kaip į kažkokį keistą, neadekvatų veidrodį, kuriame galima pastebėti tokį savo atvaizdą, kurio jokiu kitu būdu nepamatytume. Tai yra literatūros esmė, šiuolaikinės ar senosios – pasakyti kažką apie mus, ko jokiu kitu būdu nesužinotume.
JAKUB NIEDŹWIEDŹ – Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorius, Senosios lenkų literatūros katedros vedėjas, senosios Lietuvos ir Lenkijos raštijos tyrėjas, vyriausiasis žurnalo Terminus redaktorius. Svarbiausios publikacijos: Poeta i mapa: Jan Kochanowski a kartografia XVI wieku (2019), Kultura literacka Wilna (1323–1655): Retoryczna organizacja miasta (2012), Mikołaj Mieleszko, Emblematy (parengė Radosław Grześkowiak, Jakub Niedźwiedź, 2010), Nieśmiertelne teatra sławy: Teoria i praktyka twórczości panegirycznej na Litwie w XVII–XVIII w. (2003).
