Kam: ponui Simonui Petrui
Žvejybos meistrui / Apaštalų vyresniajam
Siunčiama į Filipų Cezarėją / Jeruzalę / Romą
Heidelbergas, 2003 m. birželio 28 d.
Didžiai gerbiamas ponas Simonai,
leiskite kreiptis į Jus vardu. Nesikreipiu į Jus kaip į poną Uolą. Tai nedera žmogui, kuris galėtų būti tokiu laikomas ir į kurį atsimušę akmenys sutrupėtų. Taip pat susilaikysiu nuo kreipimosi į tokius žmones kaip Jūs įprastu „tu“. Nes tuomet per daug lengvai pamirštume, kad esate bendrakeleivis krikščionis, turintis teisę į duomenų apsaugą ir privatumą. Toks pat, kaip ir kiekvienas kitas krikščionis, sėdintis šalia mūsų bažnyčios suole.
Buvau paprašytas pateikti savo asmeninį vertinimą apie skandalą, į kurį esate įsipainiojęs pagal visas keturias Evangelijas. Šis vadinamasis gaidžio užgiedojimo skandalas įvyko prieš 2000 metų, bet taip ir nebuvo iki galo ištirtas jokioje tyrimo komisijoje tiek Jūsų paties, tiek ir Bažnyčios nenaudai. Mano tikslas yra Jus išteisinti, nes galų gale, kodėl aš esu egzegetas? Tai padaryta Jūsų kolegos Judo Iskarijoto atveju. Bet Jūsų atveju dar ne. Greičiausiai taip yra dėl to, kad visada mieliau yra kritikuoti bažnyčią.
Pirmiausia noriu pasakyti, kad aš netikiu visa šia istorija. Iš kurgi evangelistai visa tai galėjo žinoti? Iš kur jie galėjo žinoti, ką kalbėjote su jaunomis moterimis naktį, tamsiausią iš visų naktų? Šalia juk nebuvo jokių kitų liudytojų. Evangelistai tiesiog apsimetinėja, lyg būtų patys ten šalia stovėję ir viską matę. O jei taip ir būtų nutikę, įdomu būtų sužinoti, kaip jie patys būtų pasielgę?
Be to, kančios istorijos aprašytojai yra kažkaip neigiamai nusistatę prieš vyrus. Visi vyriškos giminės asmenys, įskaitant net ir Jėzų, vaizduojami kaip silpni ir krūpčiojantys. Mokiniai pabėga, Judas išduoda, Jūs pats išsiginate pažinties, Jėzus Getsemanėje irgi atrodo silpnas. Tik moterys vaizduojamos lyg būtų tiesios kaip žvakės. Jos niekada nepalūžta, net stovėdamos prie kryžiaus. Viena moteris patepa Jėzų aliejumi iš anksto, kitos tą nori padaryti Velykų rytą. Mokiniai vyrai šaiposi iš jų velykinių vizijų. Toks feministinis požiūris kelia klausimų dėl evangelistų patikimumo. Tradicinės egzegezės požiūriu, toks pasakojimas nekelia pasitikėjimo1.
Bet, tarkime, kad šis įvykis tikras. Kalbėkime apie tai kaip apie mažiausiai tikėtiną scenarijų, kad Jūs išsigynėte pažinties su Jėzumi. Kad pasakėte, jog niekada nesate Jėzaus matęs. Nereikšmingos detalės, kurių pasitaiko kiekvienos tyrimo komisijos veikloje. Egzegezės požiūriu, Jums nieko negalima prikišti, nes tai pasakėte ne prieš tyrimo komisijos narius oficialiai, o privačiai, žemo socialinio sluoksnio moterims, Jeruzalės merginoms, vergėms. Joms taip sakyti galima. Moterys juk mėgsta plepėti, apkalbinėti ir greitai iš musės padaro dramblį. Todėl Jūs pasielgėte tikrai teisingai. Koks ten kokios tarnaitės reikalas, ar Jūs pažinojote
Jėzų, ar ne.
Šiuo atveju lemiamas dalykas yra aplinkybės. Pastaruoju metu žiniose buvo pranešta, kad mafija viename prabangiame Romos miesto rajone susprogdino bombą, nes ten gyveno apie mafijos nusikaltimus rašantis žurnalistas, taip pat aukšto rango mafijos byloje dalyvaujantis teisėjas. Taip elgiasi mafija, nužudydama kiekvieną savo priešininką, priartėjusį prie persekiojamųjų. Toks mafijos veiklos braižas yra labai aiškus ir gerai suprantamas. Tokiais atvejais galioja vienintelė taisyklė – kas protingas, tas nesikiša ir laikosi atokiau. Tarkime, jei drąsus žurnalistas pakliūtų į mafijos rankas ir jam grėstų mirtis, ar nebūtų protingiau išsižadėti savo kritinių straipsnių autorystės? Pasakyti tą išgelbstinčią frazę: „Ten buvau ne aš“. Pasakyti, kad straipsnį parašė mano kolega ar man išvykus manimi prisidengusi visa redakcija, kad žurnalistas pats asmeniškai niekada nieko neturėjo prieš mafiją. Juk niekam nebūtų pakenkta dėl tokio išsižadėjimo? Priešingai, būtų išgelbėta žurnalisto gyvybė. Ir tai tikrai būtų prasmingiau nei kankinystė. Jūs, ponas Simonai, išsižadėjimo dėka išsaugojote savo gyvybę. Be to, savo elgesiu, – o tai būna svarbiausia visose tyrimų komisijose, – niekam nepadarėte žalos. „Savo elgesiu niekam nepadariau žalos.“ Juk mes taip dažnai tai girdime, net ir iš aukščiausias pareigas užimančių politikų, neparodančių nė mažiausio sąžinės graužaties ženklo.
Tačiau Jums, ponas Simonai, nereikia jausti jokios sąžinės graužaties. Kaip tik išsižadėjimas Jus padarė lyderiu. Jūs esate iš prigimties Bažnyčios galva. Tapote pavyzdžiu ne tik popiežiams. Neapsimeskime, kad valdžios išlaikymas yra tik kitų problema. Subtiliau žvelgiant, tai problema tų, kurie visada pabrėžia, jog atsisako valdžios. Veidmainiškas mėginimas išlaikyti valdžią yra mano kartos, kurios inteligentija daugiausia buvo kairiųjų pažiūrų, mėgstamas žaidimas.
Taigi apibendrinkime. Jūs niekam nepadarėte žalos. Ir neprivalote kiekvienai tarnaitei aiškintis apie savo ryšius su Jėzumi. Jūs išgelbėjote savo gyvybę ir taip pasitarnavote Bažnyčiai, nes dar keletą metų darbavotės kaip apaštalas. „Būti naudingu Bažnyčiai“, – taip, tai irgi dažnai girdime. Jūs tikrai vadovavotės išskirtinai praktiniu požiūriu ir nepatekote į situaciją, kur būtumėte išgirdęs komandą keliauti į dangų. Nors paėmimas į dangų gali gražiai atrodyti, bet visada geriau, kad jis ateitų bent kiek vėliau. Ne, ačiū, dar ne dabar, tik po Jūsų, prašau.
Ar galėčiau sau leisti šiek tiek asmeniškumų? Turėjau išmintingą disertacijos vadovą. Jis anksti pastebėjo, kad mano egzegezė gali pakenkti Bažnyčiai ir sulaukti jos persekiojimo. Vieną kartą doktorantų ratelyje jis perskaitė eilėraštį, kuris baigėsi taip: „Viena sakyti, kita manyti. Toliau gyventi“. Tai reiškia, kad galvoti sau galima taip, kaip turėtum galvoti. Bet jei tai gali sukelti neigiamų pasekmių, to geriau nereikia sakyti viešai. Tai garantuoja galimybę toliau gyventi. „Toliau gyventi“ buvo ir Jūsų raktažodis. Aš pats tuo metu, pilnas ambicijų ir puikybės, taip nesielgiau. Vėliau pats disertacijos vadovas mane apskundė Bažnyčiai. Galiu tik pasakyti, kad dėl savo puikybės daug atgailavau. Kai įvyksta keisti ginčai, tuomet būna visko, asmeniškumų sureikšminimas daugeliui pakenkia, taip pat ir Bažnyčiai. Tuo tarpu Jūs, jei teisingai suprantu, buvote už tą „toliau gyventi“. Nuostabu. Taip buvo tiesiog normalu. Jūs rizikavote būti už tai kaltinamas. Bet tai buvo mažų mažiausiai suprantama ir taip gerai pažįstama. Be jokios išmoktos tuštybės ir gudravimo. Jums atrodė, kad Jėzaus mokiniams galioja taisyklė: kartu pagautas, kartu ir nukryžiuotas. Pačiu laiku supratote, kad Jūsų gyvenimui gresia didelis pavojus. Kam reikia, kad šalia vienos mirties būtų dar viena, Petro. Kam reikia duoti žmonėms dar vieną progą įvykdyti neteisingumą, tik šį kartą Jūsų paties atžvilgiu.
Trumpai tariant, niekas, tikrai niekas neturėtų badyti į Jus pirštu. Tai, ką padarėte, buvo tikrai išmintinga, žmogiškai suprantama ir naudinga pačiai Bažnyčiai. Juk toliau gyventi galima ir pykstant ant savęs, ką ir reiškia graikiškas žodis, vartojamas Jūsų elgesiui aprašyti: „Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti!“ Tai juk neturėjo jokių neigiamų pasekmių. Kaip egzegetas, galiu jus nuraminti pasakydamas, kad prakeiksmas ir palaima priklauso mitų sričiai. Taip mes vadiname viską, ko realybėje nėra. Todėl, ponas Simonai, iš tiesų dar labiau nesuprantama, kodėl evangelistai apie Jus drįsta rašyti, kad palūžote ir karčiai pravirkote, užgiedojus gaidžiui. Kad kaukėte verkdamas kaip šuo, pririštas prie grandinės. Vienas vidury nakties. Ir vėl nieko nebuvo šalia. Negaliu tuo patikėti.
Žvejai juk neverkia. Tiberiados ežere dažnai pasitaiko nepalankių vėjų ir staigių audrų. Nėra abejonių, kad esate audrų išmėgintas. Evangelistai iš Jūsų norėjo feministiškai pasišaipyti. Tik moterų atstovai gali taip juoktis iš pripažinto Bažnyčios lyderio. Pažeisti Jūsų vyriškumą jautriausioje vietoje. Jūs karčiai pravirkote. Nėra ko iš to juoktis. Be to, ir pats buvau taip auginamas: kad „vokietis berniukas neverkia. Verkia tik mergaitės, dukart šlapindamosi tris kartus verkia“. Dėl panašių priežasčių visada norėjau turėti odines kelnes. Gerai, kad mano antroposofinių pažiūrų teta to neleido.
Be to, kažką supykdė tai, kad oficialiai esate vadinamas „ponu Uola“. Kas nors, tikriausiai pavyduolis, norėtų, kad nuo to paspringtumėte. Ponas Uola, neurotiškai reaguojantis į gaidžio giedojimą. Lyg būtumėte turėjęs kažin kokių beprotiškų santykių. Nes galime į tai ir giliau psichologiškai pažiūrėti. Pagalvokite, viena vertus, apie Sigmundą Freudą, kita vertus, apie gaidį. Pastebite, kur lenkiu? Ar nujaučiate, kaip Jus norėjo sukirsti?
Ši istorija Evangelijose tik dėl to ir išliko be pagražinimų ir redakcijų, ir tai visai suprantama, nes tuo norėta turėti galimybę subtiliai pateisinti visas Bažnyčios vadovų klaidas. Jei net ir Petras nebuvo be dėmės, „mes“ irgi neprivalome būti tobuli. Petras tikrai turėtų užjausti nuodėminguosius. Prieš Jūsų silpnumą galima iškelti uolų ir griežtą pranašą Eliją. Esame laimingi, kad kaip pavyzdį turime ne griežtą Eliją, o silpną ir oportunistišką Petrą, linkusį suklysti. Juk visada galima paverkti, nueiti išpažinties, atsiversti… Jūsų istoriją galima nuolat pasakoti ir pasakoti, ir turėti omenyje, kad nutolimas nuo krikščionybės yra lengvai atleidžiamas. Net ir tokiu atveju kaip Jūsų, būnant vienu iš pagrindinių istorijos veikėjų. Stokis ir meluok. Juk reikia kreipti dėmesį į tai, kas pozityvu.
Kiekvienose mišiose susiduriame su atleidimo nuvertėjimu. Kaip gera turėtų pasidaryti nuo tokio atleidimo. Tokią Bažnyčios politiką galima gerai suprasti, kita vertus, juk tai labai žmogiška. Net ir iš Jūsų palūžimo galima matyti, kad nugali išgyvenimas ir žmogiškumas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nesame nei nežmonės, nei antžmogiai. Jūsų išsižadėjimas išgelbėjo gyvenimą. Jūsų ašaros, istoriškai žiūrint, yra nepatikimos, netgi labai perdėtos. Be kita ko, Jūs parodote, kad mums visada bus atleista. Ir nuo to turėtų tapti geriau.
Gal šiame laiške kiti įžvelgs krikščionybę, rodančią kelią į gyvenimą. Jūs nepadarėte jokio nusižengimo. Bet kuri tyrimo komisija šį darbą baigtų be rezultatų. Jūs stovėjote arti Jėzaus. Vienas iš pirmųjų jo stebuklų buvo Jūsų uošvienės išgydymas. Likime pozityvūs. Krikščionybė yra šeimyniška ir draugiška, o dėl individualių kankinysčių galėtume parekomenduoti kreiptis į poną Oskarą Brüsewitzą2.
Kad ir kur Jus pasieks šis laiškas,
net jei tai įvyks Romoje,
su geriausias linkėjimais,
Jums labai atsidavęs –
Klaus Berger, sacrae theologiae professor
Post scriptum. Po neramios ir bemiegės nakties pergalvojau visą šį reikalą iš naujo. Dabar, prieš ketvirtą valandą ryto, tyloje girdžiu pirmuosius čiulbančius paukščius.
Nerimauju, ar esu teisus. Nors ir esu profesorius, tačiau dažniau, nei turėčiau prisipažinti, mane kamuodavo baimė, ar aš teisus tiek moksle, tiek kitur. Ar kam nors naudinga ta mano egzegezė. O ką sako mano širdis… Vienas sakinys vis nepaleidžia manęs: „jis išėjo ir karčiai pravirko“. Išeiti, pakeisti vietą, nebenorėti daryti to paties. Martinas Lutheris tai išvertė pažodžiui: „karčiai“. Pats galvoju apie savo gyvenimo stotis, kai karčiai verkiau. Negaliu nė vienos jų pamiršti. Taip pat matau ir Jūsų kolegos Judo gyvenimo pabaigą. Suicidas, savižudybė, visiškas palūžimas. Viskas beprasmiška. Galima sakyti, kad jis buvo nuoseklus. Jėzus pasirinko neeilinius veikėjus. Judas ir Jūs, du vyrai, vienas išdavikas, kitas neigėjas, abu palūžtate, nusiviliate. Subtilesnio skirtumo tarp nusikaltimo ir nusikaltėlio Jūs negalėjote sukurti. Tačiau kažkas Jums padėjo atsilaikyti. Pirmiausia, tai Jūsų oportunizmas, leidęs išlikti gyvam, galiausiai tapęs sunkiai pakeliama našta. Kai Jėzus Jus perspėjo, kad tris kartus jo išsižadėsite. Aišku, Jūs to negalėjote nė įsivaizduoti. Save įsivaizdavote stovintį kankinio poza teisme prieš romėnų teisėją. Tam save ruošėte. Bet įvyko visiškai kitaip, visai nepastebimai, subtiliai, rafinuotai, jei žvelgtume iš gundytojo pusės. Atrodo, kad kankiniui būtų buvę lengviau. Panašiai buvo rytų europiečiams krikščionims skirtingose situacijose. Nuolat išsižadame Viešpaties tada, kai nebūname tam iš anksto pasiruošę, kai nesitikime suklupti, kai nusilpsta mūsų uolumas.
Bet jeigu Jūs tikrai ir karčiai verkėte, tai jau šis tas! Greičiausiai dėl to, kad viduje buvote giliai sukrėstas. Lyg būdamas visiškai nuogas ir pažeidžiamas, kokie būname tik atėję į šį pasaulį. Kai joks draugas neužstoja, kai būni visiškai vienas prieš dangaus platybę. Kai būni nors kartą sąžiningas. O tada, lyg perkūnas iš giedro dangaus, ištinka suklupimas, bet, ačiū Dievui, ne visiškas palūžimas. Tai buvo Jūsų vienintelė galimybė. Mūsų vienintelė galimybė. Kaip bažnytinėje giesmėje giedama: „…už mūsų tautą ir tėvynę“.
Tesuteikia mums Dievas ašarų dovaną. Viena graži, šiandien primiršta Viduramžių malda prasideda žodžiais: „Viešpatie, Tu įsteigei savo Bažnyčią ant Pauliaus laiškų ir Petro ašarų…“ Taip jau pas mus yra, kad Bažnyčią galima įsteigti ant ašarų.
Klaus Berger (1940–2020) – teologijos daktaras, Heidelbergo universiteto Naujojo Testamento teologijos profesorius, buvo vienas žymiausių Vokietijos biblistų, daugelio publikacijų autorius. Iš vokiečių kalbos (Klaus Berger, Jesus, Pattloch Verlag, 2007) vertė Paulius Galubickas.
1 Daugiau žr. Werner Georg Kümmel, Einleitung in das Neue Testament, Quelle & Meyer, 1983, p. 256 (322).
2 Oskar Brüsewitz (1929–1976) – iš Vilkyškių, Klaipėdos krašto, kilęs vokietis, Rytų Vokietijos liuteronų kunigas, disidentas, viešai susideginęs protestuodamas prieš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos komunistinio režimo represijas prieš krikščionis.
