Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis po Liub­lino unijos statistinio lietuvio sąmonėje – prieštaringas. Paradoksalu, kad kultūriškai iš jo išaugę, patys dažnai nė nežinodami vartojantys šios epochos kūrinius ir konstruktus, dar neseniai jį vertinome kaip ne iki galo „savą“. LDK istorija mūsuose susilaukia vis didesnio susidomėjimo ir pelnyto žavėjimosi, tačiau oficialiajame diskurse – mokyklų istorijos ir literatūros vadovėlių puslapiuose, valstybės reprezentaciniame naratyve, pagaliau reikšmingų datų minėjime (čia, žinoma, į galvą ateina vis niekaip deramai neįprasminama data, kuria Lietuva reikšminga pasaulio ir Europos istorijoje, t. y. Gegužės 3-ioji) – LDK vis dar yra nepakankamai atspindima. Vis dar pernelyg gaji penkiasdešimt metų sovietinio švietimo kalta į galvas „tiesa“, kurią vienu sakiniu galima apibendrinti taip: „Po Liublino unijos prasidėjo Lietuvos valstybingumo nuosmukis, anarchija ir sulenkėję šlėktos ir magnatai pragėrė valstybę“.

Tokiame melagingame naratyve neatsirado vietos teigiamiems istorijos faktams: teisinės valstybės principams, antikinio Respublikos modelio politiniam reinterpretavimui, ankstyvajam parlamentarizmui ir demokratijai1, milžiniškam kultūros proveržiui, pirmajai Europoje ir antrajai pasaulyje Konstitucijai, Apšvietos idealams, progresyvių, meritokratinių XVIII a. ant­ros pusės reformų pastangoms2, nekalbant jau apie šių procesų palyginimą su to meto Vakarų Europos visuomenėmis, kuris atskleistų unikalius mūsų krašto bruožus ir privalumus, pavyzdžiui, gan tvirtą juridinę LDK moterų padėtį, dėl retesnės populiacijos ir didesnio žmogiškųjų išteklių vertinimo daug geresnę, maištais nepasižymėjusią valstiečių ir baudžiauninkų situaciją nei kaimyniniuose, ypač rytiniuose, kraštuose, iš kurių dėl šios priežasties per sieną į Kunigaikštystę plūdo pabėgėliai3. Šio laikotarpio kultūra mūsų sąmonėje funkcionuoja fragmentiškai. Literatūra yra nutilusi dėl lingvistinių priežasčių – kurta kitomis nei lietuvių kalbomis, kurios anuomet buvo kultūrinės linguae francae – lotynų, lenkų, prancūzų (situacija būdinga daugeliui Europos šalių, tačiau tik mūsuose tampanti pretekstu neatsiminti).

 

TARP ALGIMANTO IR KOŚCIUSZKOS

 

Kalbant apie LDK atminties funkcionavimą, tenka atskirti šiandieninę masinę atmintį nuo akademinės – Lietuvos kultūros tyrinėtojų per beveik tris Nepriklausomybės dešimtmečius atlikti tyrimai yra ženklūs. Domėjimąsi LDK kultūra kaip tyrimo objektu, pradėtą 1992 m. Dariaus Kuolio veikalu Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje, sėkmingai tęsė daugelis meno, literatūros ir kultūros istorikų. Kai kurie jų (čia, žinoma, paminėtini profesoriai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas bei jų projektas Būtovės slėpiniai, projektai Baroko kelias Lietuvoje ar Lietuvos vienuolynai, Tomo Venclovos knygos Vilniaus tema) nuveikė nepaprastai daug, kad akademinė žinija pasiektų platųjį suvokėją. Tačiau trys dešimtmečiai objektyvių, komparatyvistinių tyrinėjimų vis dėlto dar neįveikia penkiasdešimties metų propagandos palikimo. Trūksta mokslo populiarinimo publikacijų, TV dokumentikos laidų, dažnai mokytojai mokyklose papūgiškai kartoja sovietinio išsilavinimo jiems įkaltas „tiesas“ apie šį laikotarpį. Kinematografas vengia kalbėti apie šį laikotarpį, o jei imamasi istorinio žanro, filmuose knibžda ne tik istorinių klaidų, bet ir atgyvenusių ideologinių „klasių kovos“ klišių. Pavyzdys – Tadas Blinda. Pradžia – patvirtina, kad kine vis dar buksuojama įstrigus sovietiniame naratyve ir jo dramatinėse įtampose: „blogas nutautėjęs ponas“ versus „geras tautiškai sąmoningas valstietis“, nors Blinda buvo arkliavagys plėšikas, kankinęs ir skriaudęs neturtėlius valstiečius lygiai kaip ir turtinguosius, o galiausiai būtent pačių neapsikentusių valstiečių (ne „ponų“!) ir nulinčiuotas. Nenuostabu, kad Blindos, kaip „svieto lygintojo“, legenda įtvirtinta tarpukario Lietuvoje4 – tuo metu ir kilmingųjų, ir LDK istorinis naratyvas taip pat turėjo negatyvų atspalvį. Šitai, be abejonės, buvo didelis Adolfo Šapokos ir jo istorijos interpretacijos, steigtos ir įtvirtintos Antano Smetonos bei tautininkų kaip vienintelės „teisingos“, nuopelnas. Tai reiškėsi ne vien politiškai, bet ir kultūriškai: pakanka prisiminti šiandien absoliučiai komiškai skambančią Maironio tezę, kad „po Vytauto – penki amžiai nakties be aušros“5. Man, nukrypsiu, šiandien tai skamba beveik taip pat juokingai, kaip vieno ruso, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos doktoranto diskusijoje Londone ištarta, bet turbūt dabartinį Rusijos istorijos dėstymą gerai atspindinti frazė, kad „Lietuva visada buvo kumečių kraštas (kraj batrakov), kuris turėtų dėkoti Jekaterinai II už padalinimus ir tapimą Rusijos dalimi, atnešusius kumečiams kultūrą ir civilizaciją“. Čia, pamenu, jam atšoviau, kad tikrai tik rusai sugeba „atnešti civilizaciją“ į kraštą, kuris dviem šimtais metų anksčiau už Rusiją turėjo universitetą. Simptomiška, kad ir Pirmosios nepriklausomybės, ir Rusijos sovietinė bei posovietinė vizija 1569–1795 m. laikotarpį vaizduoja kaip tamsos ir degradavimo epochą. Tad iš esmės kalbame apie daugiau nei septyniasdešimt metų – nuo 1918 iki 1991 m. – gyvavusią oficialią negatyvią masinę atmintį apie LDK, kurios gijos tam tikruose geografiniuose regionuose ar sluoksniuose tęsiasi iki šiol.

Todėl šio straipsnio „atveriamasis klausimas“ būtų: kas lėmė, kad didžiausios valstybinės, geopolitinės ir kultūrinės galios bei klestėjimo Lietuvos istorijos laikotarpį pradėjome vaizduotis beveik išimtinai negatyviai arba, mažų mažiausiai, ne kaip „savo“, o kaip nelietuvišką „svetimųjų“ istoriją?

Nemanau, kad čia pateiksiu galutinius atsakymus. Veikiau norėtųsi atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus ir galimų tyrinėjimų gaires. Ši problematika – LDK naratyvo interpretacijos genezė, LDK atminties ir užmaršties karai, selektyvioji LDK istorijos atmintis (ar selektyvioji jos sklerozė) – galėtų suteikti temų ne vienai disertacijai. Juolab kad mėginimai tirti šią temą kol kas yra daugiau pavienės nei kompleksinės pastangos. Tarp jų paminėtini Egidijaus Aleksandravičiaus straipsniai6 ar Piotro Losinskio darbai, bet kol kas išskirtinė yra 2009 m. Andrzejaus Strumiłło, Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos pastangomis išleista Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga7. Išskirtinė ir todėl, kad buvo išleista vos 500 egzempliorių tiražu, kuris niekada neatsidūrė prekyboje, bet buvo išplatintas tarp tyrinėtojų ir kultūrininkų iš ją sudariusių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Gaila, kad šis leidinys mažai kam prieinamas, nes jis siūlo žvilgsnį iš daugelio buvusios LDK teritoriją sudariusių šalių perspektyvų, taip sudarydamas ne plokštuminį, o trijų dimensijų LDK vaizdą, be to, analizuoja LDK tapatybės ir atminties pokyčius laikui bėgant skirtingose tautose.

Tačiau šiame straipsnyje pabandysiu pažvelgti dar kitu kampu. Mane visuomet domino klausimas, kada poliublijinė LDK praeitis ir tapatybė pradėta suvokti kaip „Kitas“, o kas lėmė priešingą variantą – kad kai kurie dar ir šiandien jos neišsižada. Visiems gerai žinoma Miłoszo frazė, kad jis save laikąs „paskutiniuoju LDK piliečiu“8, tačiau aš juokauju, kad lygiai taip pat jaučiuosi „LDK piliete“ – be šio kultūrinio sando nesuvokiu savo kaip šiuolaikiškos lietuvės ir vilnietės tapatybės, be jo jaučiuosi nepilna, nuskurdinta. Be jo mano kultūrinė atmintis būtų lobotomizuota, išvalyta nuo reikšmingų tautinių kultūros kūrinių. Be jo lietuviškoji tapatybė, siūlyta Šapokos ir tautininkų tarpukariu (nekalbant jau apie sovietinę, į klasių kovą ir valstietišką mentalitetą redukuotą „harmonizuoto folkloro“ lietuvybę9), yra paprasčiausiai man per ankšta – negaliu rasti peno savo kultūrinei lietuviškai tapatybei iš Algirdo, Kęstučio ar Vytauto epochos, nes ji nepaliko autentiškų nei meno, nei literatūros, nei architektūros kūrinių, tėra tik šykštūs istorinių kronikų faktai ar XIX–XX a. pradžios romantikų vaizdiniai apie šį laikotarpį. Drįstu sakyti, kad nuo XVI–XVIII a. istorijos „išvalyta“ kultūrinė atmintis yra apskritai per ankšta bet kuriam europietišką aukštąjį išsilavinimą įgijusiam, kritiškai mąstančiam individui: tokioje tapatybėje, iš kurios brutaliai iškirpti beveik trys šimtmečiai, formavę mūsų kultūrinę modernybę, stinga herojiškų laisvės paradigmų, gilesnės ontologinės ar egzistencinės problematikos, kultūrinės inspiracijos, sienas peržengiančių estetinių vaizdinių, kuriais dalijamės, kuriuos atpažįstame kaip bendrybę ir komunikacijos bei bendros istorijos pagrindą su kitomis Europos šalimis. Galima metaforiškai pašmaikštauti, kad tuomet lieka tik romantinė išgalvota Vinco Pietario pasakėlė Algimantas, galbūt įdomi tik menkai išsilavinusiam individui ir „kultūrinei kūdikystei“, o ne Tadeuszas Kościuszko, kurio atminimą įamžina britų literatūros klasika10, Amerikos toponimai ir aukščiausia Australijos viršukalnė. Tokio kalibro asmenybės neatsiranda per vieną dieną, visa tai kristalizuojasi šimtmečiais. O tokio paveldo atmetimas kaip „svetimo“, „kitakalbio“ įvyko gana greitai ir jo etapus bei galimas priežastis norėčiau čia panagrinėti.

 

PRARADIMO TRAUMA IR SAVIVOKA

 

Kada LDK tapatybė ir savivoka nustoja gyvuoti? Tik­rai ne po 1795 m. padalijimo, nustojus egzistuoti Abiejų Tautų Respublikai kaip valstybei. Jos praradimas tapo smūgiu visiems piliečiams, tačiau štai trys visiems žinomi biografiniai pavyzdžiai liudija, kad su šia trauma dorotasi įvairiai. Kas lėmė, kad buvęs Kościuszkos sukilimo dalyvis, už Lietuvos laisvę kraują liejęs Laurynas Gucevičius, jau 1797 m., regis, susitaikė su pasikeitusia padėtimi ir vėliau uoliai dirbo (šiuolaikiškai tariant – kolaboravo) naujam priešų užsakovui – generalgubernatoriui Repninui?11 Kas lėmė, kad dėl elitinių ryšių carinės imperijos galios pozicijoje atsidūręs Adamas Jerzy‘s Czartoryskis, buvęs caro Aleksandro I ministrų kabineto vadovu ir ilgamečiu carienės Jelizavetos Aleksejevnos meilužiu, niekada neišsižadėjo LDK ir laisvės idėjos – nei kaudamasis Kościuszkos pusėje, nei vėliau užsiimdamas lobizmu caro administracijoje, nei sabotuodamas imperines pastangas indoktrinuoti Vilniaus universitetą, kurio kuratoriumi buvo paskirtas (beje, pastarąjį išmoningo sabotažo ir pastangų išsaugoti bent minimalią universiteto autonomiją faktą derėtų turėti galvoje ir kritiškai skaitant išpopuliarėjusius austro Josepho Franko memuarus, kurie buvo lietuviškai išleisti be jo poziciją įkontekstinančio istoriko komentaro, – o vertėtų atminti, jog jie parašyti carui lojalaus akademinio samdinio, nesuvokusio miesto, į kurį atvyko, politinių realijų12). Lygiai taip pat derėtų prisiminti ir Czartoryskio kovos už Abiejų Tautų Respublikos laisvę tąsą 1830 m. sukilime, kurio vienu pagrindinių idėjinių vadų tapo, o po pralaimėjimo sumokėjo didžiulę kainą – pats paaukojo sukilimo reikmėms didžiąją dalį savo turtų, buvo caro nuteistas mirti ir tik vargais negalais išsisuko tremtimi Paryžiuje, kur, įsikūręs garsiajame Hôtel Lambert, iš esmės įsteigė „kultūrinę Abiejų Tautų Respublikos ambasadą“ emigracijoje, tapusią traukos centru tremtiniams, rezistentams, intelektualams ir menininkams.

Trečias mano minėto dorojimosi su LDK išnykimo iš žemėlapio trauma pavyzdys yra Adamas Mickiewi­czius, gimęs treji metai po ATR padalijimų, tačiau neabejotinai vienas iš ryškiausių LDK tapatybės tęsėjų ir šauklių, ryškiausiai šią idėją išreiškęs kūriniu Ponas Tadas, kur akcentavo napoleonmečio pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, bet visų pirma siekusiu įamžinti tapatybę aprašydamas tradicinį Lietuvos dvarą, jo gyventojus ir jų kovą už laisvę. Įdomu, kad lygiai tą patį tikslą XIX a. pradžioje kėlė ir Filomatų draugija: be savišvietos ir moralumo, jie pabrėžė laisvos raiškos pastangą ir ištikimybę tradicijai. Šių tikslų semantiką galima neabejotinai versti kaip to meto lietuvio tapatybės deklaraciją, prisimenant Gegužės 3-iosios Konstitucijos teiginį: „Lietuvis yra tas, kas myli laisvę ir gerbia Lietuvos statutą“. Versdami į šiuolaikinę kalbą, galėtume sakyti: „Lietuvis yra laisvę mylintis teisinės valstybės (Statuto) pilietis“, tad tapatybė siejama su pilietiškumu, laisve ir teise. Pakanka prisiminti, kad skelbiant Gegužės 3-iosios Konstituciją, lietuviškasis tekstas buvo papildytas kreipiniu ir į „brolius artojus“, ir į laisvąją valstietiją orientuotais postulatais, dėl kurių Karūnos (lenkiškajai) pusei lietuviškasis teksto variantas atrodė pernelyg radikalus, lietuviai sukilimo vadai dėl šios priežasties lenkų būdavo prilyginami vos ne „jakobinams“. Galima numanyti, kad padalijimų metu LDK bajorija, būdama arčiau sienos ir sandūros su Rusija, juto kur kas didesnį poreikį telktis bendrai kovai ir atsilaikyti, todėl matė būtinybę į bendrąjį pilietinį (taigi – esmiškai lietuviškosios tapatybės) būvį įtraukti ir valstiečius. Šitai pasiteisino – tai liudija masinis, sąmoningas valstietijos dalyvavimas ne tik Kościuszkos sukilime, bet ir 1831 m. sukilime, tarp kurio tikslų, pabrėžtina, buvo aiškiai įvardinamas ir baudžiavos panaikinimas.

 

ELEKTROŠOKAS ATMINČIAI

 

Tačiau kas atsitinka po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo?

Masinės tremtys, egzekucijos, dvarų sekvestravimai. Tačiau ne vien tai. Šiame straipsnyje kalbu apie atmintį, todėl palyginčiau caro imperijos naudotas strategijas su elektrošoku – elektrošoku smegenims, atminčiai. Ko nepavyksta sunaikinti, tą stengiamasi perkurti. Ši strategija carinės administracijos vadinta paprastai: „lenkiškų pradų naikinimu“, tačiau iš esmės reiškė susidorojimą su laisvąja lietuviška pilietine tapatybe, kuri bajorijos atveju, žinoma, buvo lenkakalbė, o valstietijos atveju dar tik kėlė nedrąsius lietuviškos raštijos daigus. Todėl lietuviai Lietuvos bajorai sąmoningai carinės administracijos imti vadinti „lenkų ponais“, nors jie, Lietuvoje gimę ir augę, žinoma, savęs taip neidentifikavo (autonomiškai ATR suvokiama lietuviškoji tapatybė nuo kilmės iš romėnų teorijos iki Adamo Mickiewicziaus, nuo Radvilų iki Kościuszkos galėtų būti kita tema, triuškinanti bet kokius postulatus apie LDK bajorų „sulenkėjimą“13).

Rusų okupacinei administracijai užčiuopus sukilimo metu pastebėtas Lietuvos bajorijos pastangas konsoliduotis su valstietija formuojant vieną tautą, pradėta aktyviai taikyti divide et impera taktika siekiant supriešinti luomus. Skirtinga jų kalba tam skaidymui puikiai tiko. Caro propaganda ima teigti ne tik tai, kad po unijos su Lenkija prasidėjo Lietuvos nuosmukis, bet ir tai, kad iš esmės iki unijos Lietuvos būta rusiškos ar bent jau slaviškos, pirma pagoniškos, o vėliau susijusios su Rusios kunigaikštystėmis, tad imperinė valdžia yra „teisėtesnė“ nei „lenkų ponų“. Negandos neva prasidėjo dėl vienijimosi su Lenkija – Krėvos, Horodlės, Liublino unijų. Dar daugiau: Lietuva ir ypač valstietija šimtmečius „išnaudota lenkų ponų“, o caras, jei tik valstiečiai bus jam lojalūs, „sutramdys lenkų ponų savivalę“ ir „panaikins baudžiavą“. Ši ideologija primena mano jau minėtą „didžiarusiškąjį“ propagandos pavyzdį, kaip rusai nešė civilizaciją į Lietuvą, du šimtus metų anksčiau už juos turėjusią universitetą. Lygiai taip pat ir su valstiečių teisėmis: rusai (kurių šalyje baudžiava turėjo tiesiog rytietiškos vergovės formas: baudžiauninkai buvo prilyginami „dūšioms“, daiktams, prievartaujami, plakami negyvai, mainomi į arklius, naudojami šunims žindyti ir panašiai) po 1831 m. suskato „rūpintis“ baudžiauninkų teisėmis okupuotoje LDK, kur baudžiava, lyginant su aplinkiniais kraštais, buvo švelnių formų, grįsta ne vergovės, o darbo santykių ir socialinio kont­rakto principu. Pakartosiu, kad XVIII a. pabaigoje dėl šios priežasties iš rusų žemių dešimtimis tūkstančių į LDK bėgo baudžiauninkai – kaip į palyginti švelnią kaimyninę „gerovės valstybę“, ir šitai buvo tarpvalstybinės nesantarvės šaltinis.

Nežiūrint į tai, rusų administracija pradeda aktyviai eskaluoti įtampas ir kurti naują naratyvą – priešiškumą „lenkų ponams“ (t. y. vietiniams čia nuo šimtmečių gyvenusiems lietuviškų giminių dvarininkams). Jis sustiprinamas po pralaimėto 1831 m. sukilimo į sek­vestruotus dvarus atkeldinant kolonistus – daugiausia imperinės administracijos pareigūnus ar jai lojalius, kolaboruoti pasiryžusius asmenis, kurie, pabrėžtina, daugeliu atveju atsinešė ir Rusijoje įprastus ypač žiauraus elgesio su dvarų valstiečiais modelius. Uždaryta daug svarbių vienuolynų – o jie buvo ne vien religiniai, bet ir bendruomeniniai, švietimo centrai, taip pat ir darbo vietas kūrę ūkio vienetai.

Svarbu paminėti ir dar vieną įvykį, prilygstantį elektrošokui, kuriuo nuslopinami iki tol turėti prisiminimai. Tai, žinoma, Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m. Czartoryskio diplomatinių sugebėjimų, lobizmo ir pastangų sabotuoti carinę indoktrinaciją dėka ši mokymo institucija vis dėlto, jei ne klestėjo, tai bent jau vystėsi ir prieš 1831 m. studentų skaičiumi pranoko, pavyzdžiui, Oksfordo universitetą. Pažymėtina, kad universitetas veikė meritokratijos principais ir į jį patekdavo gabūs žemakilmiai studentai, o Filomatų ir Filaretų byla liudijo, kad įsidrąsinus bandyta skleisti ir laisvas mintis, nesuderinamas su imperijos cenzūra. Po sukilimo caro įsakymu uždarius universitetą ir išskaidžius jį į trumpai veikusias ir vėliau reorganizuotas Medicinos bei Dvasines mokyklas, Lietuva neteko humanistikos – o kartu minties ir atminties kultivavimo per laisvųjų menų disciplinas – centro. Buvę universiteto dėstytojai ir studentai skaidėsi dviem kryptimis – rezistencine Vakarų (tipiniai pavyzdžiai – buvusio kuratoriaus Czartoryskio ir Mickiewicziaus emigracija Prancūzijoje) ir išgyvenimo, adaptacijos ir kolaboravimo – Rytų, t. y. Rusijos linkme.

 

ADAPTAVIMOSI PAVYZDŽIAI: NARBUTTAS IR DAUKANTAS

 

Tipiniai pastarojo adaptavimosi pavyzdžiai būtų, žinoma, Teodoras Narbuttas ir Simonas Daukantas. Pirmasis, Narbuttas, buvo lojalus carui dar nuo Napoleono laikų, kai kovėsi rusų pusėje prieš savo tautiečius, kurie su Napoleonu siejo viltis atgauti nepriklausomybę. Už tarnystę ir istorinius veikalus Narbuttas caro buvo įvertintas vardine dovana – žiedu su rubinu, Šv. Anos (IV ir II laipsnio kavalierius) ir Šv. Vladimiro (IV laipsnio kavalierius) ordinais. Būta už ką – Narbuttas, pasitelkdamas fantaziją ir plagiatą (iš romėnų ir graikų buvo nukopijuotas neva „baltiškųjų“, bet jo pervadintų dievų panteonas, teigta, kad Vilniaus herbe pavaizduotas ne šv. Kristoforas, o neva kažkoks pagonis Alkas, nešantis moterį), pirmasis pradėjo falsifikuoti LDK praeitį kaip rusėniškąją ir atmetė ATR laikotarpį, savo Lietuvos istorijos devyntomį baigdamas… Liublino unija. Pasak jo, tuomet ir baigėsi Lietuvos istorija.

Esminis momentas čia yra Narbutto neopagonybės naratyvo konstravimas kaip esmiško lietuvių tautos pag­rindo, „šaknų“ teigtis: juk katalikų kunigai puoselėjo parapijose tarp tikinčiųjų valstybingumo idėjas, nepaklusimą caro administracijai, rusinimui ir stačiatikinimui, o vėliau platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Tad mitas, kad krikščionybė Lietuvai „buvo primesta“, buvo itin patogus, o kovų su „vakariečiais“ kryžiuočiais, pagoniškų šaknų akcentavimas (pamirštant toliaregišką savanoriško Lietuvos krikšto faktą ir teigiamas politines bei civilizacines jo pasekmes) padėjo kvalifikuoti Lietuvą kaip slaviškąsias „Šiaurės-Vakarų žemes“, klibino krikščioniškąsias vertybes ir jų teigiamą principingą etinės elgsenos modelį. Nieko stebėtina, kad Narbuttas Maskvoje ir Peterburge už šį veikalą buvo rusų istorikų tiesiog šlovinamas, caro apipiltas malonėmis ir apdovanojimais. Šis „mokslo“ darbas patikimai nutiesė ideologinį kelią būsimai Lietuvos rusifikacijai XIX a., vėliau katalikų bažnyčių kryžius keitusiai stačiatikių boniomis, o lotyniškąjį šriftą – kirilica. Narbutto propagandinė teorija turėjo „grįžimo prie iki-liublijinės, slaviškosios LDK“ potekstę. Likimo ironija ir kartų konfliktas – visi trys Teodoro Narbutto vaikai, priešingai nei tėvas, buvo LDK ir valstybingumo patriotai, nes aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime: sūnus Liudvikas didvyriškai žuvo kaip sukilėlių vadas, Bolesławas buvo nuteistas iki gyvos galvos, o dukra buvo priversta emig­ruoti ir nuteista in absentia14.

Tuo tarpu Narbutto kolega, pažįstamas ir korespondentas Simonas Daukantas, norėdamas finansiškai išgyventi po filomatų bylos, dėl kurios smarkiai vėlavo jo universiteto studijų diplomas, pasirinko saugų caro administracijos „aparatčiko“ kelią, atvedusį jį į gana aukštą poziciją Rusijos imperijos senate. Kaip ir Narbuttas, jis nedalyvavo nei 1831 m., nei 1863 m. sukilimuose. Šiuolaikiškai kalbant, Daukanto poziciją turbūt būtų galima prilyginti tiems, kurie sovietmečiu puoselėjo „sovietinę lietuvybę“ nesiverždami (ir nė nesvajodami veržtis) iš imperijos gniaužtų. Kaip ir Gucevičiaus atveju, svarbus kolaboravimo su administracija veiksnys buvo ir finansiškai nuo darbo vietos turėjimo priklausoma padėtis. Nežiūrint į jo nuosaikumą, Daukantas, Lietuvos Metrikos tyrimų entuziastas, kaip žinoma, ilgainiui ėmė smarkiai kliūti caro administracijai kaip „per giliai kapstąs“ Lietuvos praeitį (užkliuvo ryškūs savarankiško, nuo rusų nepriklausomo Lietuvos valstybingumo ir lietuvių kovingumo akcentai, neišvengiamai aptinkami Metrikoje ir ankstyvuosiuose šaltiniuose15, kuriuos jis tyrinėjo su neparankiu mokslininko objektyvumu) ir galiausiai pats turėjo problemų su caro cenzūra.

Nereikia nė sakyti, kad apsišvietusioji, pilietiškoji, finansiškai buvusi labiau nepriklausoma bajorijos dalis, nukentėjusi per sukilimus, patyrusi tremtį ir turto sekvestravimus, į tokius asmenis kaip Teodoras Narbuttas ar Simonas Daukantas bei jų pastangas iškelti naujuosius „pagoniškuosius“ Lietuvos naratyvus, o katalikybę (kuri rusifikacijos šviesoje įgijo tautinio pasipriešinimo dimensiją), Lietuvą ir LDK Abiejų Tautų Respublikos periodu vaizduoti kaip netikrą ar nevisavertę, žvelgė su nemaža doze paniekos, kartu įtariai vertindama ir pozityvias idėjas – pavyzdžiui, parapinį švietimą vietine gimtąja lietuvių kalba, lietuvių kalbos kaip tarpluominės komunikacijos priemonės gaivinimą – kurios iš esmės buvo bajoriškosios Apšvietos idėjų tąsa16, bet dabar šitai pradėta sieti su naujaisiais, caro politikai parankios „litvomanijos“ ideologais.

Maksymilian Fajans. Teodoro Narbutto portretas. Iki 1890

 

„GERASIS LIETUVIŲ VALSTIETIS“

 

Lietuvių tautos skaldymosi ir eskaluojamo luominio konflikto situaciją iš esmės pablogino 1863 m. sukilimas, ir ne tik po jo sekęs antrasis, dar nuožmesnis atminties elektrošokas – Senienų muziejaus uždarymas, kolekcijų ir bibliotekų išvežimas į Maskvą ir Sankt-Peterburgą17 bei spaudos lotyniškuoju šriftu draudimas. Kalbant apie 1863 m. sukilimą, vis dar dažnai nutylima nepatogi tiesa apie gėdingą dalies lietuvių valstietijos elgseną jo metu, metanti nemažą šešėlį stereotipui apie „gerąjį lietuvių valstietį“ – Lietuvos valstybingumo puoselėtoją, knygnešį, tautinio atgimimo šauklį. Į šį išimtinai teigiamą įvaizdį niekaip neįsirašo istorinių šaltinių liudijimai apie tai, kad didelė dalis sukilime dalyvavusių valstiečių, vos paveikus juos caro propaganda ir pažadais apie baudžiavos panaikinimą (kurią, beje, patys okupantai ir laikė įtvirtinę) bei ateityje dalysimus žemės plotelius, išdavikiškai metė ginklus. Kita nemaža dalis apskritai nepalaikė kovos už laisvę ir neišreiškė jokių pilietinių ar valstybingumo siekių18. Suteikime iškalbingą žodį 1863 m. sukilimo liudininkei ir lietuvių literatūros klasikei Julijai Žymantienei-Žemaitei. Štai kaip ji aprašo jos šeimynykščių išgelbėto sužeisto sukilėlio pasakojimą „Autobiografijoje“. Vyro būrį sutriuškino pamiškėje ir jis byloja:

 

Mūsiškiai – vieni negyvi guli tykiai, kiti sužeisti kraujuose voliojasi, dejuoja, vaitoja, Dievo vardą šaukia… Rinkosi apie mus ir žmonės, pirma nedrąsiai, atėjo keli vyrai, paskui daugiau ir daugiau prisirinko, kiti kirviais, pagaliais nešini. Priėjo ir bobų, piemenų… Keikia mus, negyvuosius spardo, sužeistuosius pribaigia, keikdami, koliodami: – Ponai, lenkai velnių! Bieso bajorai… mat išmuš maskolius, sugrąžins pančizną žmonėms kailį lupti. Še jums, ponaliai, chamai parodė… Ant chamų tik vargą užtraukėt, tuos visus paršus reikės palaidoti, nesmardinsi miške. – Gerai dar, kad tuos maskolius velnias atnešė, – džiaugiasi bobos, – būtų reikėję tuos paršus prišerti, jau kaulijo duonos… maskoliai išvadavo – pašėrė. – Ginklus, šautuvus meskit į krūvą, reikės vyresnybei atiduoti… Drabužius nuo kritusių prisimindami plėšia. Kurs dar kiek kruta, kirviu į galvą ar peiliu po kaklu…19

 

Tai – nemalonus, nepatogus, bet tikras liudijimas (ir dalinis paaiškinimas, kodėl Žemaitės figūra džiaugėsi tokia tvirta pozicija sovietų propaguotame istoriniame naratyve), rodantis, kaip iki 1863 m. sukilimo jau buvo suskaldyta lietuvių tauta – į lenkakalbius, už laisvę kovojusius „svetimus“ bajorus ir į „tikruosius“ lietuvius, valstiečius, ne vien „nupilietintus“, bet ir nužmogintus iki paprasčiausių fizinio išlikimo bet kokia kaina reikmių.

 

NAUJOJI TAPATYBĖ IR NAUJOJI LIETUVA

 

Carinė divide et impera manipuliacija pasiteisino. Po sukilimo nuoskaudos tampa abipusės: dalies lietuvių valstietijos jausenai tampa būdinga tai, kad pastangos susigrąžinti valstybingumą – tik nereikalingas neramumas, o bajorija mano, kad ji iš esmės liejo savo kraują ir aukojosi dėl nedėkingų, išdavikiškų mužikų20. Po sukilimo LDK, valstybingumo, demokratijos ir laisvės atmintyje jau yra didelių ištrintų baltų dėmių, išlikusios atminties plotai tampa konflikto vietomis: lietuvių kalba versus lenkų, dvaras versus valstietis, miestas versus kaimas, pasiturintis versus neturtėlis. Itin antisemitiška Rusijos imperijos politika didino dar vienos, nuo LDK (ir ypač miestelių) istorijos neatsiejamos etninės grupės atskirtį, kurdama priešišką opoziciją – miestelis versus kaimas, amatas ir prekyba versus žemdirbystė.

Reikia pabrėžti, kad XIX a. paskutiniaisiais dešimt­mečiais ima formuotis nauja, iš valstiečių kilusios inteligentijos grupė, tapsianti Lietuvos atgimimo šaukliais – gimnazijų Marijampolėje, Suvalkuose, Šiauliuose ir Mintaujoje absolventai, tęsiantys mokslus Petrapilio ir Maskvos universitetuose. Spaudos draudimo metais funkcionavusios kelios lietuvių kalba dėsčiusios gimnazijos pagal okupanto planą turėjo išugdyti patogius, kiek pralavintus autochtonų administratorius, tačiau šį užmojį neplanuota linkme pakoregavo žmogiškasis faktorius21. Skaitant to meto memuaristiką – gyvąją atmintį – ryškėja, kad iš neturtingųjų sluoksnių kilę gimnazistai patirdavo gan dideles socialines įtampas: dėl turtinių, auklėjimo priežasčių, galų gale dėl bend­ravimo manieros skirtumų. Į akis krenta bendra tokių moksleivių ir studentų trajektorija – uolios pastangos adaptuotis prie pasiturinčiųjų ar bajoraičių papročių, nepavykus – karšti bandymai pagrįsti savo kitoniškumą, įtvirtinti savo atskirą, lietuviakalbį identitetą sukuriant jam naują naratyvą, konstruojamą negatyviai – visiškai atmetant kitas tautas, kalbas ir tradicijas22.

Narbutto ir Daukanto raštai (į kuriuos kiek praprususieji žvelgė su tam tikra doze skepsio – pakanka prisiminti tuo metu dideliu autoritetu buvusį vyskupą Antaną Baranauską, kuris smarkiai abejojo jų istorinių faktų patikimumu) tapo itin patogiu šios naujosios tapatybės, grįstos visų pirma kalba, taigi tuo pačiu – ir valstietiška kilme, pagrindu. Pažymėtina, kad Lenkijos spauda pasirodžiusius pirmuosius Aušros numerius sveikino su didele simpatija ir viltimi, kad laikraštis taps LDK valstybingumo atgimimo paskata. Deja, netrukus nusivilta pastebėjus, kad laikraštis kursto labai priešiškas lenkakalbiams nuotaikas, visiškai neatsižvelgdamas į šių patriotines ar geranoriškas, dialogo su iš valstiečių kilusiais lietuvių inteligentais ieškančias paskatas23. Užsimezgė garsioji lietuviškos ir lenkiškos spaudos batalija, pradėjusi brėžti tapatybės raudonąsias linijas, kurių pirmoji buvo Krėvos unijos vertinimas. Iš tiesų, šiandien skaitant Aušros numerius, krinta į akis nediplomatiškumas, idėjų netoliaregiškumas, brutalus ištisų Lietuvos visuomenės grupių ir tautybių ostrakizavimas, įskaitant patriotiškai nusiteikusią lenkakalbę inteligentiją ir žydus, užuot telkusis visiems kartu prieš bendrą priešą – imperiją. Nežiūrint į sąlyčio taškų ieškančias, lietuvių tautinį atgimimą palaikančias viešas tokių gerbiamų figūrų, kaip Józefas Ignacas Kraszewskis, Zygmuntas Glögeris ar Janas Baudoin de Courtenay, santarvės apeliacijas, naujasis lietuvis inteligentas atgimimo vizijoje tapo supriešintas ir su lenkakalbiu dvarininku, ir su žydu, ir su miestu, ir apskritai su visais, į jį nors kiek nepanašiais. Koegzistencinė, dialogiška ir liberali, daugiakultūriška LDK tapatybė virto siaurai etnolingvistine ir pageidautina – valstietiška.

Ši tapatybė, palankiai po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčius aplinkybėms, susilpnėjus geopolitiniams priešams ir atsiradus prielaidai ištrūkti iš imperijos, paklojo pamatą Nepriklausomos Lietuvos valstybės būsimai vizijai. Tačiau būtų galima klausti, ar iš neopagoniškojo naratyvo kylanti, tris šimtmečius iš Lietuvos išbraukianti, kultūrinio ir luominio nevisavertiškumo nuoskaudų prisodrinta, visa, kas nevalstietiška ir nekalba lietuviškai, atmetanti tapatybė netapo priežastimi virsti antipatijos objektu tiems, kurie galėjo būti patikimi sąjungininkai, ir nepadėjo atsirasti nediplomatiškai, kaimyninę Rusiją ypač džiuginančiai laikysenai kaimyninės Lenkijos atžvilgiu, pasibaigusiai aršiais konfliktais Vilniaus krašto klausimu ir ostrakizavusiai lenkakalbės dvarininkijos Lietuvoje likučius?

Šią pilietišką, po visą Europą nusidriekusiais šeiminiais ryšiais ir diplomatiniu know how garsėjusią grupę, nusiteikusią naujosios Lietuvos atžvilgiu labai pat­riotiškai, daug nuveikusią (prisiminkime Römerius, Narutowiczius) ir potencialiai galėjusią nuveikti dar daugiau, buvo galima pripažinti integralia naujosios Lietuvos dalimi ir suvienyti pastangas kartu kurti naująją valstybę. Tačiau užuot tai padariusi, naujosios valstybės politika šios grupės – XIX a. sukilimuose kraują liejusių, LDK menančių šeimų ainių – atžvilgiu tapo agresyvi. Žemės reformos nustekenti, jie susidūrė ir su prievartiniu, caro metodus primenančiu lietuvinimu, ir su biurokratinėmis kliūtimis net tais atvejais, kai visiškai įrodydavo lojalumą naujajai respublikai. Pakanka prisiminti Taujėnų dvaro savininką Konstantą Radziwiłłą, kuris dėl žemės reformos neteko 90% savo valdų. Nepaisydamas šios represijos, jis vis tiek priė­mė Lietuvos respublikos pilietybę, stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su Antanu Smetona, bandė veikti kaip tarpininkas tarp jo ir Józefo Piłsudskio (svajojusio rekonst­ruoti Pirmojo pasaulinio karo suskaldytas buvusias LDK žemes į visumą), nemažai nuveikė diplomatijos srityje, Berlyne vokiečius įtikinėdamas būtinybe išsaugoti naujai susikūrusią Lietuvos valstybę. Iš daugelio asmeninių pastangų atgaivinti LDK naratyvą naujosios Lietuvos sąmonėje turbūt pavyko tik viena, paremta Radziwiłło pokyliuose mėgusio lankytis Smetonos: 1927 m. Kėdainių iškilmių metu buvo sugrąžinta į masinę apyvartą didžiojo etmono Jonušo Radvilos figūra – jo vardu buvo pavadintas Lietuvos kariuomenės husarų pulkas. Šis Radziwiłło poelgis ir laikysena dėl tuo metu jau kerojančios tarpvalstybinės įtampos susilaukė didelio pasmerkimo lenkų spaudoje24.

Galiausiai – ir prieš tai, kai būsiu apkaltinta polonofilija, – reikia itin pabrėžti, kad po 1918 m. LDK naratyvas tapo toks pat nepatogus ir svetimas Lenkijoje, niekinančiai žiūrėjusioje į „Litwa Kowieńska“ ir bandžiusiai pagrįsti savo pretenzijas į pasisavintą Vilniaus kraštą, kurį žūtbūt bandyta nuvainikuoti kaip kitados buvusią vieną iš dviejų lygiaverčių Abiejų Tautų Respublikos sandų – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – sostinę. Naujajame lenkiškame naratyve jis tapo kresų (t. y. pakraščio) miestu, įkvėpdamas Piłsudskį ištarti garsiąją frazę, kad Lenkija yra kaip „baranka-obwarzanka“ – visa, kas geriausia, yra pakraščiuose. Šiandien skaitant lenkmečiu išleistus Vilniaus miesto gidus25 (patikimą kultūrinės geopolitikos ar pastangų savintis teritorijas liudijimą), darosi taip pat nejauku, kaip ir skaitant absurdišką „penkių šimtmečių tamsos po Vytauto“ retoriką.

Istorikai vis dar nėra plačiau tyrinėję Vilniaus polonizacijos strategijų, o ypač autochtonų lenkakalbių Vilniaus gyventojų tapatybės jausenų ir reakcijų į šias polonizacijos strategijas. Manau, paaiškėtų gana įdomių dalykų, pavyzdžiui, kaip jautėsi lenkakalbiai vilniečiai, šiandien tūlo lietuvio laikomi tiesiog „prieškariniais Vilniaus lenkais“. Išryškėtų tai, kad Vilniui tapus Lenkijos dalimi ir atėjus lenkiškai administracijai, senuosius Vilniaus Vyčius keitusiai Ereliais, šie lenkakalbiai jautė ne džiaugsmą „grįžus į Lenkijos glėbį“, bet priešingai – jautėsi apiplėšiami nudreskiant jų tapatybę26, kuri, atlaikiusi carinės Rusijos okupacijos dešimtmečius, vis dėlto tebebuvo įtartinai panaši į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių savivoką. Vadinasi, buvusi daugiakultūriška, turtinga, nereikalaujanti rinktis būtinai tik viena, jei tavo tėvas lietuvis, o motina – lenkė, jei esi čia gimęs pusiau žydas ir pusiau gudas, bet mylintis laisvę ir įstatymą, kuriais grindžiama Lietuva kaip valstybė.

 

LDK ATMINTIS IR VALSTYBINGUMO PRIEŠAI

 

Net ir ši trumpa nepatogios LDK atminties – bandymų ją išvalyti, užgniaužti ar sufabrikuoti – apžvalga mums gali suteikti galimybę pasimokyti iš praeities klaidų. Apstu ir paralelių su dabartimi. Kaip matėme, LDK tapatybės – pilietinės laisvę mylinčių žmonių valstybės – niekada nepropagavo nei neopagoniškoji romantinė teorija, nei Smetonos režimas. LDK naratyvo trynimo iš atminties istorija puikiai iliustruoja, kam naudingos ir kaip vykdomos tautos „skaldyk ir valdyk“ strategijos – nesvarbu, ar anuomet tarp lenkakalbių bajorų ir lietuviakalbių valstiečių, ar šiandien tarp „liberaliųjų poliglotų didmiesčių gyventojų“ ir „tradicijas saugančio, duoną auginančio kaimo“; kam naudinga spygauti apie „socialinę atskirtį“ ir kartu sistemingai naikinti viduriniąją klasę, taip didinant prarają tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų sluoksnių, tarp „liberastų“ ir „tautinių patriotų“; kam naudinga supriešinti Lietuvos aukštąją, neišvengiamai kosmopolitinėmis įtakomis mintančią kultūrą su uždara, „tautines tradicijas“ (ar veikiau sovietmečiu suformuotus jų simuliakrus ir stagnaciją) bet kokia kaina serginčia „regionų kultūra“, lyg darni šių dviejų kultūrų simbiozė nebūtų įmanoma. Pagaliau kam pasitarnauja šarlataniški „neopagonybės“ konstruktai, esmines krikščionybės etines paradig­mas pakeičiantys etine tuštuma, užpildoma paikais, naujai sugalvotais karnavaliniais ritualais ir beraščiu, befilosofiu, jokios egzistencinės paradigmos neteikiančiu naujadaru, simuliakru „senoji baltų religija“, apie kurį autentiški ankstyvieji šaltiniai mums nepateikia beveik jokių patikimų žinių, išskyrus faktus apie maginių užkeikimų naudojimą, medžių ir gyvūnų garbinimą bei žmonių aukojimo ritualus juos
nužudant.

Lietuvos valstybingumo priešai visuomet darė viską, kad užgesintų net vos rusenančią atmintį apie LDK: nes tai naratyvas apie Lietuvą ir jos žmones tais šimt­mečiais, kai, nežiūrint visų mūsų protėvių ir kunigaikštystės trūkumų, mes buvome laisvi savo šalies šeimininkai ir lygiaverčiai, kompleksų nekamuojami Europos nariai, sukūrę pasaulinės vertės kultūros kūrinius, džiuginančius mus iki šiol.

 

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Santaros-Šviesos konferencijoje 2018 m. birželio 23 d., pagrindu.

 

1 Plačiau antikinės teisinės kultūros įtaka LDK politinei tapatybei nag­rinėjama: Darius Kuolys, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: Renesansas, Barokas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.

2 Plačiau Stanislovo Augusto Poniatovskio reformų mastas nagrinėjamas: Adam Zamoyski, The Last King of Poland, London: Weidenfeld & Nicholson, 1997; LDK parapinio švietimo reforma: Eligijus Raila, Ignotus Ignotas: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Vilnius: Aidai, 2010.

3 Adam Zamoyski, op. cit.

4 „Blindos-gerojo plėšiko“ mito sklaidai padėjo populiari Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) drama, pastatyta teatre 1907 m., išleista 1908 m. Landsbergis-Žemkalnis, Maskvos universiteto teisės absolventas, nors pats buvo kilęs iš lenkakalbių mažažemių bajorų, save tapatino su Lietuvių tautiniu sąjūdžiu ir šiandien daugiau žinomas dėl savo pjesių, teatrinės ir didaktinės veiklos. Už dalyvavimą lituanistinėje veikloje Maskvoje kalintas ir tremtas. Jam smarkiai įtaką darė Vincas Kudirka ir jo pažiūros, kurias aiškiausiai išreiškė publicistikos rinkinyje Lenkai ir lietuviai (1899).

5 J. Maironis (M-lis), Jaunoji Lietuva: poėma, [Sankt Peterburgas]: atspausta autoriaus pinigais, (Kaunas: Saliamono Banaičio sp.), 1907.

6 Glausčiausiai formuluojantis šios temos problematiką šis: Egidijus Aleksandravičius, „Pasimetusi vizija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIX amžiaus politinėje vaizduotėje“, in: Andrzej Strumiłło, Czesław Miłosz, Tomas Venclova (sud.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga, Sejny: Fundacja Pogranicze, 2009, p. 225–241.

7 Andrzej Strumiłło, Czesław Miłosz, Tomas Venclova (sud.), op. cit., p. 225–241.

8 Komplikuotas Miłoszo tautinės tapatybės įtampas gerai iliustruoja ir kita garsi jo frazė: „Esu lietuvis, kuriam nebuvo leista būti lietuviu“ (kursyvas mano, – K. S.), ir jo prisipažinimas: „Kai 1940 m. Vilniuje gavau pasą, tautybės grafoje buvo įrašyta „lenkas“. Kaip lenkų poetas, turėjau rinktis iš vertybių, kurias siūlė lenkų kultūra. Anksti pasirinkau priešiškumą lenkų nacionalizmui. Tai nereiškia, kad lietuvių nacionalizmas man patiko, tik tiek, kad labiau jį supratau ir buvau jam pakantesnis“. Plačiau Miłoszo tapatybines jausenas nagrinėja leidinys: Vaida Kamuntavičienė, Irena Miklaševič, Giedrė Milerytė, Vaiva Narušienė, Česlovas Milošas ir Lietuva, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012.

9 Tiksliausiai „sovietinės lietuvybės“ kultūros konstravimo metodus, naujų sekuliarių papročių ir pseudo-tautinių ritualų kūrimą yra analizavusi Nerija Putinaitė, in: Nerija Putinaitė, Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015.

10 Jane Porter, Thaddeus of Warsaw: A novel in four volumes, printed by A. Strahan, for T. N. Longman and O. Rees, 1803. Šis škotų rašytojos romanas, kurio prototipu tapo Tadeuszas Kościuszko, XIX a. tapo tikru tarptautiniu bestseleriu – susilaukė net 84 pakartotinių laidų, buvo verstas į vokiečių ir prancūzų kalbas.

11 Rasa Butvilaitė, Vidmantas Jankauskas (sud.), Laurynas Gucevičius ir jo epocha, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004.

12 Joseph Frank, Vilnius XIX amžiuje: Atsiminimai, kn. I, iš prancūsų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2013. Frankas, įdarbintas universitete tiesiogiai paties caro, nekart kritiškai pasisakė apie Czartoryskio ir kitų profesorių pastangas apeiti universiteto autonomiją ar laisvą mintį ribojančius potvarkius, išlaikyti tam tikrą nepriklausomybę. Profesoriaus lojalumas – visuomet jam atlyginimą mokančio imperatoriaus pusėje. Derėtų prisiminti, kad Frankas buvo Austrijos, vienos iš ATR padalijimą įvykdžiusių valstybių, pilietis, todėl nejautė jokių sentimentų vilniečių kolegų laisvės ir nepriklausomybės siekiams, negatyviai vertino pralaimėjusį šalies elitą.

13 XVI–XVII a. lietuviškoje pilietinėje savimonėje unikalumui ir skirtims nuo Karūnos Lenkijos pilietiškosios savimonės pabrėžti naudojamas kuo plačiausias įvaizdžių, genealoginių sąsajų ir legendų arsenalas: lietuviai kildina save iš romėnų, o ne iš sarmatų, Radziwiłłų giminė savo protoplastu laikė legendinį Gedimino žynį Lizdeiką, Polubinskiai, Sanguszkos, Czartoryskiai, Kurcewicziai, Zasławskiai pabrėžė kiltį iš Gedimino.

14 Pats Teodoras Narbuttas dėl vaikų dalyvavimo sukilime buvo nuteistas ištremti, tačiau dėl ligos ir vėliau – mirties, nuosprendis nebuvo įvykdytas.

15 Irena Petraitienė, „Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius – tarsi du neatskiriami, nors skirtingi broliai“, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-01-21-simonas-daukantas-ir-motiejus-valancius-tarsi-du-neatskiriami-nors-skirtingi-broliai/167915.

16 Pirmasis lietuvių kalbą į analitinės lingvistikos akiratį po Konstantino Sirvydo, Danieliaus Kleino ir Lietuvoje beveik nežinomo, indoeuropiečių kalbų kontekste lietuvių kalbą nagrinėjusio Leideno universiteto profesoriaus Marcuso Zueriuso van Boxhorno (1612–1653) sugrąžino buvęs Antano Tyzenhauzo sekretorius, eksjėzuitas Pranciškus Ksaveras Bohuszas, savo 1808 m. Varšuvoje publikuotame veikale O początkach narodu i języka litewskiego rozprawa išsakęs svarbų teiginį apie lietuvių kalbą. Kritiškai pažymėdamas raštijos stygių ikikrikščioniškoje Lietuvoje, jis teigė, kad lietuvių sakytinės kalbos visuma liudija pakankamai aukštą civilizacinį lygį. Tadeuszas Czackis dar 1802 m. universitete bandė organizuoti lietuvių tautosakos rinkimą. Už parapinį švietimą vietine lietuvių kalba pasisakė vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis jau nuo 1765 m., tad lietuvių kalbos vartosenos sąjūdžio ištakas derėtų objektyviai ankstinti į XVIII a. paskutiniuosius dešimtmečius, o ne sieti su XIX a. vidurio romantikais, kurie rėmėsi jau nuveiktais Bohuszo ir Czackio darbais.

17 Plačiau žr. Reda Griškaitė, Žygintas Būčys (sud.), Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915): Mokslo straipsnių rinkinys, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015.

18 Valstiečių „įpilietinimo“ problemos, pradedant Tadeuszo Kościuszkos laikais, ir ypač valstiečių elgsena bei santykis su sukilėliais dvarininkais 1863 m., tai, kaip nacionalinė lietuvių erdvėkūra buvo išnaudojama carinių okupantų tikslams, išsamiai analizuojama: Andrea Griffante, „Savo valstiečių beieškant. Dėl simbolinio valstiečių įpilietinimo Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pr.“, in: Istorija. Mokslo darbai, t. 94, in: http://archyvas.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=544&Itemid=518.

19 Žemaitė, „Autobiografija“, in: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LG00/%C5%BDemait%C4%97._Autobiografija.LG8702.pdf.

20 Šiai bajorijos jausenai iliustruoti Aleksandravičius jau cituotame straipsnyje „Pasimetusi vizija“ pateikė taiklią Wojniłowicz viešo laiško 1906 m. Vilniaus žiniose citatą: „Ar mažai pražuvo lietuvių, lenkiškai kalbančių, ant kartuvių, nuo kulkų, Sibire? Ar jie žuvo už Lenkiją? […] žuvome už Lietuvą, nes lietuviais esame […]. Galime kalbėti įvairiomis kalbomis, bet jaustis turime vaikais vienos motinos esą. Maloniai norėčiau kalbėti ir lietuviškai, bet esu tikra, kad ir tieji, kurie lenkiškai nekalba, nepatyrė tokių aukų dėl tėvynės“. Toliau Wojniłowicz apgailestauja dėl ostrakizuojančios Naujosios Lietuvos politikos: „Tamstos per blogai suprastą patriotizmą Lietuvą padarėte mažute, dėl ko džiaugiasi mūsų priešininkai ir lenkai: priešininkai dėl to džiaugiasi, kad maža šalelė jiems nebaugi. Lenkai džiaugiasi, kad jiems netikėtai šitiek pribuvo…“ (Egidijus Aleksandravičius, op. cit., p. 237).

21 Sukūrusieji planą intelektualiai ugdyti klusnius „vietinių administratorius“ negalėjo numatyti, kad tautinio sąmonėjimo pagreitis lems, jog bus nustota tenkintis „tautiškumu imperijos ribose“ ir vėl pradėta svajoti apie nepriklausomą lietuvių valstybę. Spaudos draudimo metais veikusių lietuviškų gimnazijų vaidmuo nusipelno platesnės analizės, tačiau kalbintų istorikų teigimu, tyrimus komplikuoja pirminių šaltinių neprieinamumas Rusijos archyvuose.

22 Kudirka būtų tipinis, bet ne vienintelis pavyzdys: iš pradžių gėdijęsis savo lietuviškai kalbančios šeimos ir bandęs būti „labiau lenku už lenkus“, jis vėliau savo tapatybę brėš per negatyvų viso, kas nelietuviška, atmetimą; jo ksenofobiškas raginimas „tikriems lietuviams“ tuoktis tik su lietuvėmis, o jokiu būdu ne su kitų tautybių moterimis, yra šio požiūrio puiki iliustracija.

23 Paminėtina Jono Basanavičiaus 1883 m. straipsnių serija Peterburgo laikraštyje Novoje vremia ir joje išsakytas argumentas, aiškiai apibrėžęs jo poziciją: „Valdžia vis dar neleidžia mums lotyniškai-lietuviškos spaudos ir tuo pati nesąmoningai padeda lenkams naikinti visuomet Rusijai ištikimus ir atsidavusius lietuvius […]. Vis dėlto tik mūsų nuosava spauda galėtų lietuviams paaiškinti, jog katalikybė ir lenkiškumas yra du skirtingi dalykai, o lietuvių ir lenkų interesai tikrai nėra bendri“ (M. J. Karp, „Net pavadinimo jiems neturėjome“ – pamąstymai apie lenkų-lietuvių santykius“, in: Andrzej Strumiłło, Czesław Miłosz, Tomas Venclova (sud.), op. cit., p. 387).

24 Taujėnų savininkas Konstantas Radziwiłłas, kaip ir Nesvyžiaus atšakos Radziwiłłai, po Pirmojo pasaulinio karo sukeltų tektoninių lūžių ir pakeistų valstybių sienų savo tautybę apibrėždavo viena stoiška fraze: „Jestem tutejszy“ (lenk. „Esu čionykštis“). Geopolitinių pervartų akivaizdoje, slenkant fronto linijoms ir valstybių riboms, jiems tapatybės pagrindu buvo jų gimtoji žemė, jų krauju sulaistyta praeities istorija. Vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos pilietybę priėmęs Konstantas Radziwiłłas vis dėlto adaptacijos ribą nubrėžė 1940 m. okupacijos ir Lietuvos prijungimo prie SSRS metu atsisakydamas priimti naują pasą su sulietuvinta pavarde „Radvila“, sakydamas: „Kuo gimiau, tuo ir mirsiu“. NKVD suimtas, ištremtas į Kazachstaną, vėliau – Taškentą, kur paskutinį kartą matytas 1945 m. dirbantis zoologijos sodo prižiūrėtoju. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis.

25 Puikus Vilniaus, kaip lenkiškojo kresų miesto, glemžimosi pavyzdys yra 1934 m. Poznanėje išleistas Jerzy‘io Remerio maršalui Piłsudskiui dedikuotas gidas Wilno iš serijos Cuda Polski (lenk. „Lenkijos stebuklai“). Knygos epigrafui panaudota Aleksandro Fredro frazė: „To Polska, to ojczyzna nasza“ (lenk. „Čia Lenkija, čia mūsų tėvynė“).

26 Žodis jau cituotai Wojniłowicz: „Vilniuje lig priklumo skamba, kad Lietuvoje, kas tik lenkiškai kalba, tas yra lenkas. Suprantama, kad ir mūsų genijus poetus ir mokslo vyrus laiko savais, nes lietuviai, lietuviškai kalbantieji, juos maloningai jiems perleido vien dėl kalbos. Tai – skriauda visai Lietuvai, kurią tamstos turite atlyginti, nes patys sutvėrėte šią skirtį, o mes čia visi kenčiame. Ar Mickiewiczius, rašydamas „Lietuva, Tėvyne mano“, manėsi lenku esąs? Ar Kondratowiczius, rašydamas „Lietuva, mano gimtoji, žeme mano šventa“, ar tas irgi jautėsi lenku?“ (Egidijus Aleksandravičius, op. cit., p. 237).