MINARETAS IR 7,
Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla,
2021, 172 p., 2500 egz.
Ši knyga pristatoma kaip „romanas“, be būdvardžio „autobiografinis“, nors autobiografiškumas akivaizdus, ir autorė to niekaip neslepia, net atvirai demonstruoja: realiame pasaulyje Undinė Radzevičiūtė iš tikrųjų buvo gavusi galimybę su stipendija vienuolika mėnesių gyventi Bavarijos mieste Bamberge ir ten rašė romaną Grožio ir blogio biblioteka. O ar viskas čia surašyta vien iš gyvenimo tikrovės, ar ta tikrovė nėra pakoreguota ir papildyta išmone, nelabai svarbu, nes rašytojos asmeninis gyvenimas mane domina daug mažiau negu jos kūriniai. Užtat man įdomus čia protarpiais aptariamas kūrybinis procesas ir rašymo principai.
Iš dalies tai knyga apie rašytojos siekį pabėgti nuo visko, kas trukdo rašyti romaną, visų pirma triukšmo. Ir čia jau pirmuose puslapiuose matome specifinį lakonišką, fragmentišką Radzevičiūtės stilių (kai pasakotoja aiškina, kaip ją dirgina nerimas, kylantis nuo amžinų remontų jos name ir aplinkui, bet ne tik):
„Dar nuo žolės pjovimo traktoriumi. Malkų ir medžio šakų pjovimo benzopjūklu, sirenų ir motociklų gatvėje, nuo žemo dažnio bumčikų.
Ir dar nuo indų plovimo ar kambarių tvarkymo.
Kai tai daro kiti.“ (p. 10)
Sakinio papildymai kaip atskiri sakiniai.
O užbaigiama dar kartą iš naujos eilutės. Mintį kryptelint kita vaga.
Skaitytojui kirba mintis, kad rašytojai reikia ne Bambergo, o ramios sodybos kur nors kaime. Tiesa, vasarą ten kartais netoliese pusę dienos žviegtų žoliapjovė.
O ir šiaip nėra pastebėta, kad autorę kada nors būtų viliojusi kaimiška aplinka.
Bamberge rašytoja apgyvendinama puikiuose rūmuose. Bet ilgą laiką rašyti sumanyto romano ji negali. Dar kelias savaites yra kamuojama jau anksčiau prasidėjusios ligos, kažkokio galbūt Londone pasigauto SARSo, – dabar atrodo, kad panašaus į koronavirusą.
Bet šis anais metais pasaulyje dar neplito.
Vėliau knygai rašyti katastrofiškai trūksta trokštamų tylos valandų. Visai knygai reikia „mažiausiai 1 600“ valandų, o ir būti išsimiegojusiai. Triukšmas įkyriai puola įvairiais pavidalais:
„Rekonstruojamas namas už keturių metrų, trys rekonstruojami namai už keturiasdešimties metrų, garsiai kalbantis Nadžimas, garsiai kalbanti jo žmona, rėkiančios ekskursijos kitoje kanalo pusėje, šiukšlių mašinos šeštą ryto kitoje kanalo pusėje ir šešios trisdešimt šitoje“ (p. 62), ir taip toliau.
Šios rezidencijos kaimynas, už sienos įsikūręs irakietis Nadžimas, nesąmoningai tampa tikruoju antagonistu, tarsi kerštinga Nemezide. Jis vėlų metą garsiai paleidžia arabišką muziką, garsiai kalba telefonu, kartais naktį net pornografinio filmo garsai sklinda iš jo kambario. Ir tai susiję su temperamentinga, ekspansyvia jo prigimtimi, išdygusia iš pietietiškos, arabiškos kultūros. Bandydama jam ar kam kitam skųstis rašytoja susiduria su politinio korektiškumo jautrumu. Juk ta jo kultūra kitokia negu europiečių, bet gerbtina ir nepeiktina.
Romano pasakotoja politinio korektiškumo diktato nelabai baiminasi. Ir parodo, kad ne tik triukšmavimu Nadžimas europiečius verčia susigūžti.
Bet ir taktilinio bendravimo su nepažįstamais žmonėmis pomėgiu:
„Priėmime Miunchene Nadžimas plekšnoja Bavarijos kultūros ministerijos aukšto rango funkcionieriams ir kviestiniams kuratoriams per pečius, tie garbūs vokiečiai krūpčioja, prisimerkia, bet kaip vokiečiai jokių jausmų nerodo.“ (p. 117)
Šią knygą skaitau šiek tiek panašioje rezidencijoje – Rašytojų ir vertėjų namuose Ventspilyje. Pagalvoju, kad jai čia tiktų. Triukšmo nedaug ir jis slopus – vėlumoje kartais girdisi uosto prieigų Ventos upėje garsai: burzgia stovintis keltas Ventspils–Nynäshamn, sudunda į uostą įvažiuojantis krovininis traukinys. Retais snieguotais paryčiais suūžia sniegą valanti mašina, dieną klykauja kirai.
Ir dar. Kartais girdžiu mįslingą tolimą stuksėjimą, lyg medžio į medį. Dukart stukteli, tada pauzė, ir triskart stukteli. Bet stuktelėjimų ritmas nenuoseklus. Spėju, kad pučiant smarkesniam vėjui kitoje namo pusėje medžio šaka trinksi į stogo atbrailą.
Internete pasižiūrėjęs gausų archyvinį ankstesnių rezidentų sąrašą pagal šalis, Lietuvos skyriuje pamatau, kad Undinė Radzevičiūtė čia viešėjusi.
Skaitant ryškėja pasakotojos (rašytojos) psichologinės savybės.
Truputį jautriai nervinga, gana egocentriška asmenybė. Bet visada sugebanti į save pažvelgti su autoironija ir sąmoju.
Ar bent taip save aprašyti.
Kaip tik tos savybės, kuriomis pasižymi neretas geras rašytojas. Nors kiti geri rašytojai pasižymi visai kitomis savybėmis. Nebūtinai malonesnėmis.
Jiems patiems ir aplinkiniams.
Bet dabar apie tai, kas svarbiausia – kūrybinį procesą ir kūrėjos pasaulį. Jai smarkiai trukdo aplinkui nebaigti statyti namai, bet ji pati gyvena „savo galvoje nebaigtame statyti pasaulyje“ (p. 9), t. y. rašomame romane. Ir kaip tik todėl stengiasi „apginti pasaulį, kurį konstruoju, nuo pasaulio, kuriame gyvenu“ (p. 61).
Ir štai pastraipa, kuri paaiškina tą rašytojos pasaulį, kuriame ji gyvena rašydama knygą, ir tai, tarkim, pateisina visas rašytojos nervingas, kartais gal neurotiškas reakcijas:
„Knyga taip okupuoja tavo protą, kad tu net įsimylėti negali. Kaip jiems paaiškinti, kad pasaulis, kurį tu kuri, trukdo džiaugtis pasauliu, sukurtu kažkieno kito? Ir kad pasaulis tau apskritai trukdo?“ (p. 75)
Tai ne visa pastraipa, o ji mano akyse pateisina daugelį čia aprašytų pasakotojos nenorų ir nepasitenkinimo, to, kas daugeliui jos kolegų stipendiatų yra malonumas: lankytis įvairiuose vakarėliuose, renginiuose, Bavarijos vyno rūsiuose ir t. t.
Vis dėlto kartais rašytojai tenka kur nors dalyvauti ir bendrauti (kaip jai ir pataria geriausias Draugas: „Tu su jais bent jau minimaliai bendrauk, nes kitaip jie pradės galvoti, kad tu žmones valgai“, p. 88). Per vakarienę restoranėlyje ji užsisako „bifšteksą su krauju“ (p. 96). O Rūmų Direktorė jai pasakoja (tame pačiame puslapyje), kad vienais metais čia atvažiavę šeši kinai iš Kinijos „buvo labai pasipiktinę, nes tikėjosi, kad Rūmų Administracija jiems valgyti virs“.
Truputį keista, kad, papasakojusi apie visokias buitines aplinkybes, autorė nė nepamini, kaip ji ten maitinosi, juk ne žmones valgė. Ir ne gryna savo pasaulio dvasia buvo gyva.
Bet gal tai būtų buvęs pernelyg buitiškas aprašymas, o ir tokia dalis, kuri nekėlė konfliktų, įtampos, tad ir neįdomi?
Ventspilyje, kas rytą nusileidęs iš antro aukšto į puikią virtuvę darytis pusryčių, aš ten dažniausiai būdavau pirmas ir vienas. Nors, kaip man, gana vėlai, kartais tik pusę devintos, nes miegodavau geriau negu namie. Labiau į šiaurę ir į vakarus nuo Vilniaus – sausį tuo metu dar tik nedrąsiai pradėdavo brėkšti diena. Mane pamatęs, išdidus baltas su geltonais potėpiais katinas pareikalaudavo būti išleidžiamas į lauką. Man atidarius duris, kiek padelsdavo ant slenksčio uostydamas ir nustatydamas, koks šiandien oras, tada žengdavo į kiemą. Paskui ateidavo Direktorė ir pasiteiraudavo apie katiną, aš jai patvirtindavau, kad išleidau, ir viskas būdavo ramu.
Ir ramu būdavo visada. Pagalvojau, kad Minareto ir 7 pasakotojai (autorei) pandemijos sukeltas karantinas ir vėliau išlikusios izoliacijos tendencijos turėjo būti kaip tik pagal poreikius. Per ankstesnius mano rezidavimus Ventspilyje viešų renginių daug nebūdavo, bet rezidentai renginių prasimanydavo patys. Dabar aš bendraudavau su šeimininkėmis, o svečių beveik nematydavau. Daugelis iš virtuvės maistą nešdavosi į savo kambarius arba valgydavo mieste (aš kartais taip pat).
Metęs žvilgsnį į praeitį, pamačiau, kad 2003 m. Šiaurės Atėnuose recenziją apie pirmą Radzevičiūtės knygą Strekaza pradėjau taip:
„Antanas Baranauskas, nesutikdamas su teiginiu, kad lietuvių kalba yra primityvi ir prasčiokiška, parašė kalbos grožį atskleidžiančią poemą „Anykščių šilelis“. Undinė Radzevičiūtė, teigianti, kad lietuvių kalba yra primityvi ir prasčiokiška, lietuviškai parašė smagų romaniuką rusišku pavadinimu „Strekaza“. Kalbos grožio atskleisti autorė nesiekė, bet knyga patraukia kitkuo.“
Reikalauti iš Radzevičiūtės kalbos įmantrybių būtų tas pats, kas iš Grožio ir blogio bibliotekos Walterio tikėtis patriotizmo. Savitas, kapotas autorės stilius yra neatsiejama jos tekstų ypatybė.
Tai kaip tik ta forma, kuri neatsiejama nuo turinio. Ir nuo esmės. Bet ji ir rizikinga.
Kai tik tas lakoniškumas gerai nesuskamba, dusliai dunksteli stiliaus skurdumas.
Po Strekazos praėjo septyneri metai, kol pasirodė antra autorės knyga. O paskui kitos.
Mano požiūriu, ne visos buvo sėkmingos.
Bene geriausiai atrodo Žuvys ir drakonai, ir puiku, kad būtent ši knyga daugiausia versta į užsienio kalbas. Į paradoksus ir nesusikalbėjimus nutaikytas stilius įspūdingai atskleidė dviejų kultūrų – europiečių krikščioniškos ir kiniškos – nesuderinamumą. Kaip autorė prisimena šiame romane, ta knyga pasakojo „apie jėzuitus, bandžiusius atversti tris Cingų dinastijos imperatorius į krikščionių tikėjimą“ (p. 118). O šiuolaikinio Europos miesto vienos šeimos trijų kartų moterų dygūs, šmaikštūs dialogai įdomiai išaugo į atskirą siužetinę liniją.
O Grožio ir blogio biblioteka yra savotiškas perlas. Nesveiko grožio.
Nors kai kam turbūt atrodo „liguisto bjaurumo“.
Bet aš pritariu Minareto ir 7 teiginiui: „Geras tekstas neturi nieko bendra su geru elgesiu“ (p. 126).
Viešėdamas Ventspilio Rašytojų ir vertėjų namuose, toje ramybėje daug skaičiau. Ypač lovoje. Šiame XVIII a.
pabaigos pastate su itin storomis išorinėmis sienomis ir ne itin dideliais langais šviesos trūksta visada, o ypač tamsią šiaurietišką žiemą. Skaitant Kindle, šviesos nereikia – tekstas šviečia pats, jei ne savo tobulybe, tai bent aiškumu akims.
Dauguma skaitomų tekstų ne elektroniniai, bet prie lovos galvūgalio yra nuostabus dalykas – daili puslankio formos medinė atbraila, skirta stalinei lempai padėti. Tokio patogumo nesu matęs jokiame viešbutyje.
Romano Minaretas ir 7 didžiąją dalį sudaro autorę gana erzinančios patirties Bambergo rūmuose aprašymas. Šmaikštus, vietomis smagiai kibirkščiuojantis, kupinas įdomių (ir nebūtinai įdomių) intarpų. Gyvai ironiškai apsakomi kliuviniai, dėl kurių labai ilgai niekaip nepavyksta pradėti rašyti.
O mano skaitiniuose ir dar kai kam nepavyksta rašyti, tik čia viskas miniatiūriška. Latvių autoriaus Jānio Joņevo (lietuviškai turime romaną Jelgava 94) apsakymas pradedamas tuo, kad toks Ervinas gavo stipendiją ir būstą Prancūzijoje, kad parašytų apsakymą (tad ir laikas trumpas). „Paskirto laiko buvo jau pusė, o apsakymo nė kiek. Nė pačios pradžios.“
Kai rašytojui nesirašo, jis parašo apie tai, kaip nesirašo, ir tai gali būti visai įdomu.
Paskutinė šios nedidelės knygos dalis pavadinta „Post Bambergas“ (nors gal visai būtų tikę „Po Bambergo“). Čia pratęsiami ir įprasminami kai kurie ankstesnės dalies motyvai. Pavyzdžiui, pasakotojos įsijautimas į savo užsakytą genetinį testą, atskleidžiantį tolimus protėvius. Dar Bamberge jai el. paštu atsiunčiami duomenys, rodantys daugialypę kilmę, o paskui tai kelis kartus papildoma ir patikslinama.
Gana keista, kad pasakotoja itin sureikšmina savo kilmės indėniškas (!) šaknis, nors pati pamini, kad jos genetikoje „tik 0,1 procento Native American“ (p. 146).
Tačiau to reikia dėl kitko – dėl siūlo (gana plono), kuris susiuva pradžioje paminėtą jos senelės pasaką apie Kėdainių minaretą ir septynis nykštukus, išpildančius norus, su viena irokėzų pasaka. Tai lyg ir visą knygos pasakojimą įprasminantys rėmai ir pavadinimo esmė.
Šiaip ar taip, savo autentiškai žinomai vokiškai kilmės linijai (iš Baltijos vokiečių) autorė jau anksčiau teikė daug reikšmės. Tai ją paskatino rašyti romaną Kraujas mėlynas ir ankstesnes knygas su vokiškais motyvais.
Nors vokiečių kalbos ji nemoka.
Bet gerai moka rusų kalbą. Ir tai nieko blogo – vyresnių kartų lietuviai ją moka ir džiaugiasi skaitydami rusų literatūrą originalo kalba.
„Dabar aš suprantu, kodėl Lietuvos literatai mane laiko svetimu“ (p. 159; nežinia, kodėl čia vyriškoji giminė), – teigia autorė.
Bet Radzevičiūtė tai galėjo suprasti jau seniai, nes dar 2017 m. interviu austrų laikraščiui Der Standard sakė: „Jeigu mūsų literatūros kritikų paklausite apie mane, jie pasakys, kad mano knygos neturi nieko bendra su lietuvių literatūra“.
Bent aš tikrai taip būčiau pasakęs. Tačiau dėl to tik džiaugiuosi. Todėl, kad jos knygos neturėjo nieko bendra su (ankstesne) lietuvių literatūra, bet kartu neišvengiamai tapo mūsų literatūros dalimi ir šitaip praplėtė lietuvių literatūros erdvę.
O tai yra labai gerai.
Tik paraštėje leisiu sau būti (nereikšmingai) priekabus dėl kai kurių rusų kalbos poveikio pabiručių bene visose jos knygose. Svetimų kalbų (t. p. rusų) intarpai gali būti prasmingi, bet, pavyzdžiui čia, kai sakoma, kad „maštabas visai kitas“ (p. 58; kursyvas autorės), nesuprantu, kokią stilistinę (ar kitokią) prasmę turi šis žodis, pavartotas vietoj „mastas“. Kelis kartus minimos „rėkiančios ekskursijos“ – gal „šūkaujančios“? Grožio ir blogio bibliotekoje aptinkame „atsistojo [ne „pasišiaušė“] plaukai ant jo nugaros“ ir rusišką „ikrų“ formą „ikra“.
Šią knygą ir ankstesnę (Grožio ir blogio biblioteką) puošia, kaip reta, subtilus ir akiai malonus Zigmanto Butaučio viršelio dizainas.
