Lietuviškai turime visų Milano Kunderos romanų vertimus, ir tai rodo, kad autorius populiarus, nors niekaip negalėtumėme pasakyti, kad popsinis. Populiarus todėl, kad yra lengvai skaitomas, jo stilius skaidrus, ir sudėtingi dalykai pasakomi lengva kalba. Šiek tiek primena kitą populiarų, gal net lengvesnį rašytoją Kurtą Vonnegutą – fragmentišku stiliumi ir žvelgimu į personažus tarsi iš atstumo, pakomentuojant jų veiksmus.
Vis dėlto, norint visavertiškai patirti Kunderos siužetų ir sakinių ypatybes, galiausiai jo savitai išskleistą romano meną, reikia ir tam tikro skaitymo meno. Kartais autorius savo kūrybos principus pakomentuoja ir pačiuose kūriniuose, bet daugiau eseistikoje – visų pirma prancūziškai parašytose knygose Romano menas (L’Art du roman, 1986) ir Apvilti testamentai (Les Testaments trahis, 1993).
Kunderos romanų negalima skaityti nesuvokiant ironijos. Pats autorius paaiškino taip: „Ironija reiškia: nė vienas iš romane sutinkamų teiginių negali būti vertinamas pats savaime, kiekvienas pateikiamas sudėtingu ir prieštaringu santykiu su kitais teiginiais, kitomis situacijomis, kitais gestais, kitomis idėjomis, kitais įvykiais“1.
Kaipgi tai reiškiasi praktiškai romane? Štai kokį, tarkime, teiginį pateikia autorius savo garsiausiame romane Nepakeliama būties lengvybė: „Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todėl gyvenimas visada panašus į škicą“2.
Tai galima vertinti kaip įdomų, paradoksalų teiginį apie žmogaus gyvenimą apskritai. Bet galima ir kritikuoti, nes savaime aišku, kad gyvenimas yra ne teatro spektaklis, ir natūralu, kad daug kas jame vyksta be pasiruošimo ir be repeticijų. Tačiau verta į tai žvelgti kaip į tam tikrą situacinį pagrindą kaip tik šio romano (Nepakeliama būties lengvybė) aplinkybėmis – personažai nuolat atsiduria prieš būtinybę priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir dažnai pasielgia visai ne taip, kaip planavo. Tomas neketina priimti pas save gyventi atsitiktinai sutiktos Terezos, bet pačiam sau netikėtai tai padaro. Kai Tereza jį palieka Ciuriche ir grįžta į Čekiją, jis pirmas dienas džiaugiasi vienatve ir laisve, bet paskui staiga pajunta būtinybę grįžti pas ją į Prahą, o ten atsidūręs ima gailėtis. Gal tai klaida – bet autorius nedaro ir tokios išvados – nėra galimybių patikrinti, kaip būtų buvę, jeigu žmogus būtų pasukęs kitu gyvenimo keliu. Personažų tarpusavio santykiai ir veiksmai plėtojasi nenuspėjamu situacijų žaismu, euforišku ir apmaudžiu, o tada tai aplimpa naujais paradoksais, samprotavimais bei išvadomis, ir visa tai virsta nuolat atsinaujinančia ir nenuspėjama kompozicine dinamika, su atsikartojimais ir išsišakojimais. Kundera mėgsta kurti dvinares opozicijas (pavyzdžiui, lengvybė – sunkumas), bet vėliau pasakojime jas pakerta ir taip parodo, kad žmogaus būties daugialypiškumas nepaklūsta griežtoms, tvarkingai išreikštoms interpretacinėms schemoms.
Kunderos romanus galėtumėme įsivaizduoti tarsi tuo pat metu plėtojamus dviejose plotmėse: yra akivaizdžiai skleidžiamas siužetas – keli personažai (nedaug), ir jų santykiai permainingai rutuliojasi tam tikra dinamika, kaip romanuose įprasta; antra plotmė yra tai, kad pasakotojas nuolat komentuoja veikėjų sprendimus ir mintis, ir galėtum pamanyti, jog tai yra psichologinė analizė su pusiau filosofinėmis išvadomis. Tačiau iš esmės tos plotmės neatplėšiamai suaugusios, sudarančios kompozicinį žaidimą nepakartojamoje viso romano struktūroje. Autorius niekur nemoralizuoja ir net nepsichologizuoja, nes nėra jokių apibendrinančių išvadų, koks elgesys teisingas, o koks ne, – visos išvados taikytinos tik kiekvienai konkrečiai situacijai, kuri yra podraug realistinė ir fantastinė, nes egzistuojanti tik autoriaus išmonėje ir nepavaldi gyvenimiškiems apibendrinimams. Ironija čia yra nuolatinė dominantė.
Eseistiniai apmąstymai, kurių gausu Kunderos romanuose, vertintini neatsiejamai nuo literatūrinės išmonės. Štai kaip tai paaiškino pats rašytojas: „Apmąstymas, vos tik tapęs romano dalimi, pakeičia savo esmę. Anapus romano mes esame teigimo erdvėje: kiekvienas būna įsitikinęs savo pareiškimais – politikas, filosofas, durininkas. Tačiau romano pasaulyje niekas neteigia – tai yra žaismo ir hipotezių erdvė“3.
Ir viešpatauja atsitiktinumas. „Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių“4.
Atsitiktinumų virtinė a priori negali tapti kokiu nors dėsningu ar pamokomu modeliu, kiekvienu atveju tokia įvykių (veikėjo žingsnių) seka yra unikali, nepakartojama. Romane Nepakeliama būties lengvybė Tomo veiksmų atsitiktinumai, lėmę, kad jis susipažintų su Tereza, atsitiktinai ir netikėtai iš Prahos atvykęs į provincijos miestą, galiausiai išvardinami taip: „Mieste buvo penki viešbučiai, tačiau Tomas lyg tyčia apsistojo būtent tame, kur dirbo Tereza. Lyg tyčia prieš išvykstant traukiniui jam liko šiek tiek laiko pasėdėti restorane. Lyg tyčia buvo Terezos pamaina ir ji lyg tyčia aptarnavo stalą, už kurio atsisėdo Tomas. Reikėjo net šešių atsitiktinumų, kad juos suvestų, nes jisai pats savo valia to visai nesiekė“5.
Daugiau ar mažiau panašiai būna ir gyvenime: sutuoktiniai, švęsdami santuokos jubiliejų, paprastai prisimena, kaip atsitiktinai susipažino (tiesa, kartais meilės istorija apsiriboja tik vienu atsitiktinumu – pasitaikė mokytis toje pačioje mokyklos klasėje, o toliau jau viskas neišvengiamai kaip sviestu patepta…). Bet kokiu atveju Kunderos romanuose santykių eiga visada klostosi nenuspėjamais likimo (ir romano kompozicijos!) vingiais.
Tomas turi daug meilužių – Kunderos romanuose tai ne vienintelis veikėjas, neatitinkantis pripažintų moralės normų, ir tai paskatino kai kurias feministes kaltinti autorių mizoginija (apskritai erotinis aspektas, atrodo, labiau kliūva anglakalbėse šalyse, o ne Prancūzijoje ar Čekijoje). Prahos Karolio universiteto dėstytoja, Kunderos kūrybos tyrėja Geda Montvilaitė LRT radijo laidoje teigė, kad įžiūrint neigiamą Kunderos požiūrį į moteris, nepastebima jo kūrinių ironija6.
Nesusipratimas čia dvilypis: iš vaizduotės kūrinio reikalaujama gyvenimiško teisingumo; antra, net ir gyvenimišku aspektu Kundera anaiptol nesiekė skaitytojams įteigti, kad jo personažai yra sektinas pavyzdys. Šia antrąja, gyvenimiškos tikrovės dimensija autorius (kaip ir nemažai kitų rašytojų) vaizdavo gana realistines situacijas. Tačiau visais šiais atvejais (kaip ir visų vaizduotės kūrinių plotmėje) fikcija nėra tas drabužis, kurį mes turėtumėme pasimatuoti ir nuspręsti, ar jis mums tinka (moraliai, politiškai, psichologiškai). Čia nėra didaktikos – gera literatūra dažniausiai gimsta ne iš sektinų dorovės pavyzdžių.
Deja, tam tikras nepasitikėjimas Kundera pastaraisiais dešimtmečiais lyg ir išsivystė į jo ignoravimą Vakaruose, ryškėjant, kad autoriaus kūryba neatitinka naujų politkorektiškumo nuostatų, – bent taip 2021 m. teigė anglų rašytojas Howardas Jacobsonas (lietuvių skaitytojui žinomas iš romano Finklerio klausimas): „Jeigu prieš keturiasdešimt metų buvo vienas romanas, kurį, tikėtina, bus perskaitę ir pamėgę išsilavinę skaitytojai, tai buvo Milano Kunderos Juoko ir užmaršties knyga. […] Tai buvo didysis Europos komunizmo pabaigos romanas – idėjų ir erotikos, siurrealistinis ir natūralistinis“. Tačiau: „Pasaulis keitėsi – tie patys intelektualai, kurie anksčiau būtų buvę Kunderos gerbėjai, subtiliai keitė požiūrį į sovietinio komunizmo indėlį, ir tai vertė juos iš naujo pagalvoti apie Kunderą arba, kaip yra patogiau, visai jį užmiršti“7. Matyt, Jacobsonas truputį perdėjo – mirus Kunderai Vakaruose pasipylė veikiau teigiami nekrologai, nors kai kur ir su išlygomis dėl neva įtartinų pažiūrų.
Grįžkime prie kūrinių formos, kurios esminė dalis yra kompozicija (paminėtina ir tai, kad Kundera gerai išmanė muziką). Jo romanai (ir net knyga Romano menas) pasižymi septynių dalių struktūra (pasak jo paties, „formos archetipu“), kurių šeštoji (kartais dominuojama naujo personažo) lyg ir nukrypsta nuo pagrindinės linijos arba „atveria slaptą langą romano sienoje“. Ir štai dar kokį Kunderos skaitymo meną verta turėti omenyje: šias septynias dalis sudarantys sunumeruoti skyreliai (kai kurie tik vieno puslapio) yra šiek tiek autonomiški – tarsi užbaigti kūrinėliai, taigi tam tikra prasme skaitydami romaną skaitome daugybę trumpučių kūrinių.
Nors Milano Kunderos romanuose atsispindi nemažai istorinių politinių įvykių, duodamas interviu jis nuolat pabrėždavo, kad jo romanai nėra politiniai – jam rūpi tik asmenybė, visas kolektyvines apraiškas ir pastangas jis vadino kiču. „Reikėtų nesupainioti dviejų dalykų: viena vertus, esama romanų, kurie gvildena žmogaus egzistencijos istorinį matmenį, antra vertus, romanai, kurie iliustruoja istorinę situaciją – aprašo visuomenę tam tikru momentu, ir tai yra literatūrinė istoriografija [kursyvas autoriaus]“8. Kundera pabrėžtinai rinkosi pirmąjį atvejį.
Tačiau Kunderos skaitymo malonumas aprėpia ne tik jo romanus. Įdomiausi, išradingiausi ir įžvalgiausi literatūros kritikai bei vertintojai dažnai būna ne literatūrologai, o rašytojai, pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis, Italo Calvino, o tarp jų pirmoje eilėje – Milanas Kundera. Minėtose eseistikos knygose jis kalba ne tik apie principus, bet ir apie autorius bei jų kūrinius, pavyzdžiui, apie jo vertinamus austrų rašytojus Robertą Musilį, Hermanną Brochą, Franzą Kafką (prahiškį, tad galgi čeką) ir daugelį kitų. Štai čia autorius demonstruoja tikrąjį skaitymo (interpretavimo) meną. Rašydamas apie Kafką jis nekartoja nuobodžių trafaretiškų aiškinimų apie valdinį gniaužiančią biurokratiją (kaip neva Austrijos-Vengrijos imperijoje), o atveria turiningą žmogaus liūdnos lemties ir šią lemtį pranokstančios meno išmonės pasaulį. Štai tik vienas fragmentas apie Kafkos Procesą: „K. yra visas įsitraukęs į jam primesto proceso lemtį – neturi nė akimirkos laiko galvoti apie ką nors kita. Ir vis dėlto net šioje padėtyje be išeities yra langų, kurie staiga trumpam laikui atsiveria. Pro šiuos langus jis negali ištrūkti – jie vos prasiveria ir tuoj pat užsitrenkia; tačiau bent tą žybsnį jis mato išorinio pasaulio poeziją, kuri, nepaisant visko, egzistuoja kaip nuolatinė galimybė ir į užguito žmogaus gyvenimą atsiunčia sidabrinį spindulėlį“9.
Nors po 1968 m. Varšuvos pakto šalių invazijos į Čekoslovakiją visa Kunderos kūryba tėvynėje buvo uždrausta, o 1975 m. jis emigravo į Prancūziją, jis pabrėždavo nesąs disidentas ir nedalyvavo jokioje politinėje veikloje. Toks individualizmas ilgainiui komplikavo jo santykius su tėvyne, ir į laisvą Čekiją jis nebegrįžo. 2008 m. buvo apkaltintas pokariu išdavęs čeką rezistentą komunistinei saugumo tarnybai – šį kaltinimą pats kategoriškai neigė. Ėmė rašyti prancūziškai ne tik esė, bet ir romanus – pirmasis toks buvo Lėtumas (La Lenteur, 1995). Neigė esąs emigrantas – jo šalis esanti Prancūzija.
Rašytojas mirė, bet jo romano menas išliko. Taip pat ir skaitymo menas bei malonumas.
1 Milan Kundera, Testaments Betrayed, translated by Linda Asher, Faber and Faber, 1995, p. 203.
2 Milan Kundera, Nepakeliama būties lengvybė, iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas, Vilnius: Tyto alba, 2010, p. 11.
3 Milan Kundera, The Art of the Novel, translated by Linda Asher, Faber and Faber, 1988, p. 78.
4 Milan Kundera, Nepakeliama būties lengvybė, p. 50.
5 Ibid., p. 36–37.
6 Kultūros savaitė, 2023-07-15, in: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000285419/kulturos-savaite-milanas-kundera-nuo-roko-neatsiejama-ukmerge-gatves-fotografija-kaune-ir-lituanicos-skrydzio-90-metis.
7 Unherd, 2021-12-20, in: https://unherd.com/2021/12/the-unbearable-lightness-of-being-cancelled.
8 Milan Kundera, The Art of the Novel, p. 36.
9 Milan Kundera, Testaments Betrayed, p. 222–223.
