„Gal „mūsų visų“ devyniasdešimtinių net nėra, nes išgyvenom ir matėm juos skirtingai?“ – klausė Eglė Frank Šiaurės Atėnuose1. Klausimas retorinis, nes akivaizdu, kad išgyvenome skirtingai, ypač tą ekonomiškai sunkiausią pradinį laikotarpį. Tai atsispindėjo ir 1992 m. Seimo rinkimų rezultatuose, kai LDDP (savarankiškos Lietuvos komunistų partijos įpėdinė) laimėjo absoliučią mandatų daugumą (nors gautų balsų dalis nebuvo absoliuti – 43 proc.). Turbūt neabejotina, kad nemaža dalis tų, kurie balsavo šitaip, ir tų, kurie parėmė iš Sąjūdžio išsiritusias partijas, tą laikotarpį matė ir vertino skirtingai.
Laisvėjimo ir demokratizacijos užuomazgoje niekas neperspėjo, kad naujos epochos pradžioje ekonomika smarkiai smuks, daugelio žmonių pragyvenimo lygis pablogės – ir tai daugiau ar mažiau pasireikš visoje Europos pokomunistinėje erdvėje. Priešingai, vienas žinomas Sąjūdžio veikėjas, ekonomistas, 1989 m. pareiškė, kad po šešerių metų gyvensime kaip Švedijoje. Atrodo, 1989 metų savo ekonomikos lygį Lietuva pasiekė 2002 metais.
Skirtingi ir mūsų prisiminimai – štai Eglė Frank minėtame straipsnyje teigia, kad dabar linkstama romantizuoti tą metą, parodyti jį gražesnį, nei iš tiesų buvo. Pasak jos, tai natūralu, nes senus laikus, kai buvome daug jaunesni, norime regėti pagražintus. Teiginys diskutuotinas, nes daugumoje kūrinių, parodų ir atsiminimų devyniasdešimtiniai visai nėra idealizuojami. Bet straipsnio autorei atrodo, kad, pavyzdžiui, Rimanto Kmitos romane Pietinia kronikas ir Igno Miškinio ekranizacijoje baisesnę tikrovę vaizduoti vengta – jos ir nebūtų norėję matyti skaitytojai bei kino žiūrovai: „Net jei tavo prisiminimai kitokie, vis vien norisi tapatintis su naiviaisiais Kmitos ir Miškinio devyniasdešimtiniais. Didžiausi nusikaltimai – dešrų perpardavimas turguje ir nelegali valiutos keitykla“.
Be abejo, tuo metu netrūko ir kur kas sunkesnių nusikaltimų, bet juk dauguma žmonių jų nepatyrė. Bet turbūt dauguma patyrė materialinių sunkumų. O tvarka valstybėje lipdėsi sunkiai. Žodingu rašytojo polėkiu 1993 m. niūrų vaizdą pateikė Saulius Šaltenis (regis, turėdamas omenyje visą posovietinę erdvę): „Iš partinio kagėbistinio nešvaraus kapitalo kiaušinių išsiritę bankai, bankeliai, naftos magnatai, mafija, sukepusi su valdžios aukščiausiom piramidėm, lyg mūsų žmonėms neregėti staiga išdygę dinozaurai ar kitokie žvynuoti priešistoriniai siaubūnai negailestingai dalinasi mūsų turtą, mūsų miestus, pajūrį, akcijas, žemę, kombainus, fabrikus…“2
Daug nusivylimo kilo dėl to, kad išsvajotos Švedijos lygis tebebuvo mums toli gražu niekaip nepasiekiamas. Vėlesniais dešimtmečiais, prasidėjus masinei emigracijai, nusivylimą skatino lyginimas ne tiek su Švedija, kiek su tomis šalimis, kurių gyvenimą nemažai lietuvių ėmė pažinti iš arti, pavyzdžiui, Airija arba Norvegija.
Kaip į tai reikėjo reaguoti? Galbūt su tam tikra rezignacija ir žvelgiant „filosofiškai“. Juk rytinė Europos pusė nuo vakarinės buvo atsilikusi per amžių amžius. Iš Rumunijos kilęs Emilis Cioranas, jau gyvendamas Prancūzijoje, rašė: „Europoje laimė baigiasi Vienoje. Už jos ribų nuo neatmenamų laikų nelaimė lipa ant nelaimės“3. XVIII a. ir anksčiau retas vakarų europietis ryždavosi keliauti į rytus nuo vokiečių žemių – Lenkija buvo laikoma atsilikusia, varginga, mažai apsišvietusia šalimi. Vokiečių keliautojas Georgas Forsteris 1784 m. per Lenkiją vyko į Vilnių ir kelionės įspūdžiais nesidžiaugė: „smukimas, apsileidimas moraline ir fizine prasme, tautos puslaukiniškumas [Halbwildheit] ir puskultūrė [Halbkultur], smėlingo, tamsių miškų visur dengiamo krašto vaizdas viršijo viską, ką galėjau įsivaizduoti“4.
Tad lietuvių apmaudas, kad mes taip gerai negyvename kaip turtingiausios Europos šalys, buvo ne racionalus, o emocionalus. Deja, Lietuva tada suspėjo atsilikti ir nuo Estijos. 1993 m. kovą su grupe lietuvių žurnalistų nuvykau į tarptautinį renginį Tartu, o grįžęs trumpai aprašiau su antrašte „Šiltame krašte“ – nes ten visose patalpose buvo šilta ir visur buvo tiekiamas karštas vanduo (o pas mus tada dar nelabai ir ne visada). Ir apskritai Estija atrodė (o juk ir buvo) pažangesnė, vakarietiškesnė. Negana to, kaip dabar teko prisiminti, bent kai kuriais atžvilgiais buvome atsilikę ir nuo Latvijos. Mat Lietuvai akmuo po kaklu buvo nerentabili ūkio struktūra: baigiantis sovietmečiui net 22 proc. gyventojų dirbo žemės ūkyje (Latvijoje ir Estijoje mažiau) – moderniai ekonomikai akivaizdus balastas, kuris ilgai ir skausmingai mažėjo, su daug ašarų ir dantų griežimo.
Kai kurios devyniasdešimtinių realijos iš šiandieninio žiūros taško turėtų atrodyti keistai. Iki 1993 m. rugpjūčio pabaigos Lietuvoje tebebuvo Rusijos kariuomenė, bet ji kėlė mažiau grėsmės negu dabar, kai mūsų valstybė budriai saugo savo sienas ir aktyviai ginkluojasi. 1992 m. Naujojo Židinio-Aidų kovo numeryje politologas (dar ne Seimo narys) Egidijus Vareikis priminė štai ką: „Lietuvos Sąjūdis, eidamas į 1990 metų rinkimus, deklaravo būsimos Lietuvos neutralitetą ir neprisijungimą prie jokių karinių sąjungų. Buvo paplitusi dar ir šiandien šalininkų turinti koncepcija: Lietuvai gal iš viso nereikia kariuomenės. Ji rėmėsi aiškiu teiginiu – mums nėra su kuo kariauti: mažos šalys tikrai nepuls, o nuo didžiųjų vis tiek neapsiginsime“5.
Atgimimo banga sukėlė daug vilčių ne tik dėl laisvės, bet ir dėl materialinės gerovės, nes, kaip jau minėjau, niekas neperspėjo, kad ta gerovė artimiausią dešimtmetį niekaip neateis. Bet susitaikius su esama padėtimi nelabai kas prognozavo, kad vėliau Lietuva vis dėlto priartės prie vakarietiškos gerovės. Tai šiandien liudija ne tik oficiali BVP ir gyventojų pajamų statistika, bet ir paradoksaliai tautiečių skundai – esą pas mus parduotuvėse maisto prekės tapo tokios brangios kaip Vakaruose. Taip besiskundžiantys nepastebi atvirkštinio to paties reiškinio efekto – mums lankytis Vakarų Europoje nebėra brangu.
O devyniasdešimtiniais retas lietuvis galėjo sau leisti turistauti arba atostogauti bent kiek tolimesniame užsienyje. Kultūros žmonės kartais ne už savo pinigus išvykdavo į kokius nors tarptautinius renginius. Ten mums buvo brangūs net paprasčiausi maisto produktai, todėl vykstant bent savaitei buvo patartina vežtis savo maisto, jeigu ne legendinius lašinius, tai bent sūrį „Liliputas“, nes jis ilgai negenda.
Marius Ivaškevičius viename renginyje pasakojo, kad Rumunijoje, pastačius spektaklį Išvarymas, jauni žmonės jam sakė: „Jūs puikiai pavaizdavote mūsų tėvų emigracijos patirtį“. Jau net Rumunijoje tai praeitis, o Lietuvoje tuo labiau: nuo 2019 m. gruodžio daugiau lietuvių grįžta į tėvynę negu emigruoja; Lietuva tampa patraukli imigrantams iš trečiojo pasaulio šalių. Devyniasdešimtiniais tai buvo neįsivaizduojama. Gal net galima sakyti, kad (labai iš lėto, palengva, beveik nepastebimai) Lietuva persirito į kitą savo egzistavimo epochą.
Šiaip ar taip, tada, XX a. paskutiniame dešimtmetyje gyvenę žmonės tą laikotarpį regėjo ir vertino skirtingai,
nevienodai ir dabar jį prisimena. O aš subjektyviai žvelgdamas tuo laikotarpiu skųstis negaliu. Nuo pat įkūrimo (1990 m. vasarį) dirbau Šiaurės Atėnuose, pirmus porą metų tiražas buvo skaičiuojamas keliomis dešimtimis tūkstančių, todėl ir alga buvo nebloga. Vėliau papildomai ėmiau versti knygas ir bendradarbiauti Laisvosios Europos radijuje, tad nors išlaikyti šeimą buvo nelengva, tų „laukinių“ devyniasdešimtinių suirutės savo kailiu nepatyriau – gariūnmetis man reiškė tik tai, kad retkarčiais apsilankydavau Gariūnų turguje ir spaudoje paskaitydavau apie gaujų siautėjimą bei reketą (nors porą smulkių vagysčių teko patirti). Veiklos turėjau daug, bet kažkaip užtekdavo laiko ir bohemiškoms pramogoms.
Tai asmeniška ir subjektyvu, bet anuomet pasistengdavau pažvelgti į padėtį ir objektyviai. Tad gal net mano paties devyniasdešimtinių nėra – gal juos skirtingai matė ir išgyveno skirtingi mano aš. 1995 m. Šiaurės Atėnuose rašiau apie skurdo apraiškas, pavyzdžiui, apverktiną Vilniaus viešojo transporto būklę – troleibusai neretai prisigrūsdavo sausakimši ne tik piko valandomis. Išvadą dariau tokią: „Prieš karą Lietuva buvo gana atsilikusi valstybė, kodėl dabar ji turėtų suklestėti? Juk tai, ką turim dabar (ir turėjom prieš karą), yra daug geriau negu priklausyti didžiausiai pasaulio valstybei ir guldyti galvą už supuvusios imperijos interesus už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės – kur nors Afganistane arba Čečėnijoje, arba Sibiro lageriuose“. Ir tokia štai rezignacija: „Kodėl gi Lietuva negalėtų būti kaip eilinė Lotynų Amerikos valstybė, kur klesti korupcija, mafija, daug skurdo, egzistuoja milžiniška turtinė nelygybė? Ir vis dėlto tos šalys turi gero meno, įspūdingą literatūrą, savitas išpuoselėtas tradicijas ir pasaulyje garsėja anaiptol ne tik blogais dalykais“6.
Gėrio ir grožio buvo galima rasti asmeniškuose (o gal solipsistiniuose ar egoistiniuose) įspūdžiuose. „Jeigu nesiseka ūkyje (ekonomikoje), tai kodėl gi nesislėpus efemeriškame, poetizuotame vasariško grožio pasaulyje?“ – rašiau 1992 m. vasarą ir piešiau tokį vaizdelį: „Daukanto aikštėje, kur po du ar po tris šen bei ten po medžiais tupi vangūs alaus gurkšnotojai, gatvių nerimas visai atitolsta, viena kryptimi pro šalį pravažiuojantys automobiliai tampa slenkančia butaforija, laikas stingsta, ramiai švytinti vasaros diena, rodos, niekada nesibaigs, tik dar tingiai plasteli virš ambasados besistiebianti Prancūzijos vėliava, ir viešpatauja ilga siestos valanda“7.
Taigi, dalyje buvusių Menininkų rūmų (dabartinės prezidentūros) buvo įsikūrusi Prancūzijos ambasada, Daukanto aikštės pakraštyje vienu metu veikė alaus kioskas, o pačioje aikštėje dar buvo galima nemokamai statyti automobilius (visos aikštės jie niekada neužimdavo).
Puslaukinis kapitalizmas turėjo šiokio tokio anarchistinio žavesio, nes valstybės kontrolė buvo menka. 1998 m., išvykdamas metams į Prahą dirbti Laisvosios Europos radijuje, šio savo persikėlimo niekur neprivalėjau deklaruoti, jokia valstybės institucija apie tai nežinojo. Ir dar net 2002 m. važiuojantį automobilį pardaviau už 600 grynųjų litų be jokio popieriaus ir parašo, be jokio (iš)registravimo.
Devyniasdešimtiniais ryškiai pasireiškė moralinė panika (vėliau apnykusi) – buvo aimanuojama, kad išnykus geležinei uždangai, Vakarai mus užvertė kultūriniu šlamštu, o ne vertingąja kultūra. 1994 m. Naujajame Židinyje-Aiduose buvo rašoma: „Anot pranešėjo [Vytauto Ališausko, – L. J.], idealiosios Europos menkai patyrusi Lietuva baiminasi ir smerkia realiąją Europą, lietuviški inteligentai kaip maro bijo vakarietiškos masinės kultūros, o apie Arnoldą Schwarzeneggerį geriau nė neužsiminti“8. Žinoma, kita Lietuvos dalis tą masinę kultūrą vartojo godžiai ir su džiaugsmu. Devyniasdešimtiniai iš lėto mokė, kad nėra vieningo „mes“, nėra tos doros vieningos tautos, kuri neva gyvavo tarpukariu, nes tie „mes“ laisvės erdvėje išsiskaidė kaip skirtingų spalvų kaleidoskopo akmenėliai, nors vis dėlto visi liko tame pačiame tėvynės inde.
Kitas anuomet išryškėjęs nerimas ir kontroversija išliko iki šiol: dėl sovietmečio kultūros vertinimo – šį reiškinį būtų galima pavadinti Justino Marcinkevičiaus sindromu (nes ši asmenybė bene ryškiausia ginčų gairė). 1994 m. Sigitas Geda sakė: „Atsiminkim, pati pradžia atgimimo buvo labai gera. Visa išeivijos literatūra verčiama, leidžiama, vertinama, ir mums atsivėrė kitos erdvės ir taip galėjom gyventi. Dabar staiga, kai valdžios pasikeitė, vėl atsiranda aiškinimų – kaip sovietmety buvo galima gint lietuviškumą…“9
Pastaraisiais metais, kai visokeriopai sustiprėjo dėmesys „gariūnmečiui“, dažniausiai susitelkiama į socialines ir kriminalines bėdas. Ir užmirštamas išganingas dramblys kambaryje – Laisvė! Po keleto dešimtmečių cenzūros ir gausybės suvaržymų kultūra, menai pagaliau galėjo visai laisvai kvėpuoti, ir tai buvo naujas klestėjimo metas. Ir neteisūs tie, kurie skundėsi, kad iš Vakarų mus užplūdo vien kultūros šiukšlės – masinė kultūra visada labiau matoma, todėl ji ir masinė; bet plačiai atsivėrė galimybė pažinti daugybę geriausių pasaulio kultūros apraiškų, kurios penkiasdešimt metų nuo mūsų buvo saugomos sovietine geležine uždanga.
Knygos, filmai, dailės kūriniai, filosofijos veikalai – viskas darėsi prieinama čia ir dabar, o kartu dar ir tai, ką buvo sukūrusi lietuviškoji išeivija, o sukūrusi buvo daug. Devyniasdešimtiniai buvo ne tik gariūnmetis, bet ir naujo kultūros klestėjimo proveržis. Lietuviškoji grožinė literatūra sužibėjo naujoviškai skirtingiausiomis spalvomis, pirmiausia tie autoriai, kurie rašė ir sovietmečiu, bet plačiai išsiskleidė tik laisvės erdvėje: Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas, Leonardas Gutauskas, Markas Zingeris, o ir jaunesni rašytojai: Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, Giedra Radvilavičiūtė, Vanda Juknaitė, Herkus Kunčius ir t. t. Didelė dalis jų knygų nebūtų galėję pasirodyti sovietmečiu – ir nebūtinai dėl politinių suvaržymų, o dėl, tarkime, estetinių („tarybiniam žmogui tai svetima“).
Knygų leidyboje milžiniškas buvo Atviros Lietuvos fondo (finansuoto George’o Soroso) indėlis, šioje srityje (verstinės negrožinės literatūros), ko gero, pranokęs Kultūros ministerijos galimybes. Kai kam atrodė apgailėtina, kad šiam tikslui prireikė užsienio finansininko paramos ir tai nesąs mūsų valstybės nuopelnas. Tačiau tai yra laisvės nuopelnas, nes būtent laisvė kultūros srityje atvėrė įvairių galimybių, kurių nebuvo anksčiau, kai viską kontroliavo, sprendė, rėmė ir ribojo valdžia.
Esu girdėjęs ir tokį skundą, kad Atviros Lietuvos fondo leidybinė strategija buvo idėjiškai nukrypusi į kairę, bet žvelgiant į visumą toks priekaištas subliūkšta spaudžiamas faktų – bene šešios Platono knygos, Aristotelis, Tacitas, šv. Augustinas, Anzelmas Kenterberietis, Immanuelis Kantas, Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, Sørenas Kierkegaardas, Alexis de Tocqueville’is, Georgas Simmelis, Leszekas Kołakowskis, Czesławas Miłoszas, George’as Steineris ir daug kitų.
Sovietmečiu Lietuvoje nebūtų galėjusi pasirodyti ir nauja kultūrinė periodika, pavyzdžiui, tie leidiniai, kuriuos čia cituoju, – Šiaurės Atėnai ir Naujasis Židinys-Aidai. Įspūdingas buvo Antano Gailiaus leistas almanachas Proskyna – 1993 m. Solveiga Daugirdaitė rašė: „Lyg vydamasi benueinantį mylimąjį gražuolė, „Proskyna“ išskleidžia visus savo apžavus ir gundo skaitytoją Carlu Gustavu Jungu ir Franzu Kafka, Thomu Mannu ir Edmundu Husserliu. Skaityk, atrodo, ir džiaukis – jei dar džiaugtis sugebi“10. Apie vijimąsi čia prabilta nuogąstaujant dėl almanacho likimo, nes tiražas jau buvo gerokai sumažėjęs (kaip, beje, ir visų kultūros leidinių). Proskyna išsilaikė iki 1996 m.
Apskritai devyniasdešimtiniai turbūt buvo lengvesni negu anos Lietuvos Respublikos pradžia – dvidešimtiniai. Bent taip atrodytų objektyviai žiūrint, bet anais laikais turbūt ir lūkesčiai buvo mažesni.
1 Eglė Frank, „Devyniasdešimtiniai amžinai“, in: Šiaurės Atėnai, 2025-02-14.
2 Saulius Šaltenis, „Laiškas „nereikalingiems daiktams“, in: Šiaurės Atėnai, 1993-11-05.
3 Emil Cioran, Apie nedalią būti gimusiam, iš prancūzų kalbos vertė Tadas Zaronskis, Vilnius: Odilė, 2025, p. 172.
4 Cit. pagal: Laimonas Briedis, Vilnius: Savas ir svetimas, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 79.
5 Egidijus Vareikis, „Lietuvos gynybos reikmės“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1992, nr. 3, p. 72.
6 Laimantas Jonušys, „Svajonė apie Švediją“, in: Laimantas Jonušys, Laisvės šiokiadienis: Publicistika ir eseistika, Vilnius: Aidai, 2007, p. 30–31.
7 Laimantas Jonušys, „Vasariški pasvarstymai“, in: Ibid., p. 114.
8 Virginijus Valentinavičius, „Europa! Europa?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1994, nr. 12, p. 68.
9 „Aukso amžiaus kvartetai“, in: Šiaurės Atėnai, 1994-02-18.
10 Solveiga Daugirdaitė, „Knygos ir kt.“, in: Šiaurės Atėnai, 1993-06-11.
