Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Tomas Vaiseta, CH.: Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2021, 237 p., 1800 egz.

Buvusios gamyklos erdvė gana didelė, keleto aukštų, bet kartu veikianti klaustrofobiškai, nes „niekas čia neišeina, bent gyvi, savo noru“ (p. 72). Šios patalpos lyg ir paprastos, suvokiamai materialios, žinoma, nepuošnios, bet kartu jose juntama mįslinga, grėsli atmosfera, įgyjanti neaiškaus pratiso garso raišką: „Tas garsas – kartais jis ramina ir užsūpuoja, kartais žeidžia ir varo iš proto: dieną naktį po gamyklą tarytum kas šliaužiotų lėtai vilkdamas kojas, kaip sunkiai sergantys ligoniai gydyklos koridoriuose“ (p. 69), – čia pat ir kitur pateikiama ir daugiau įvairių to garso apibūdinimų per palyginimus, jis pavadinamas „nerangia laiko askaride“ (p. 91). 

Slėpiningas, sakytum, efemeriškas (gal net neegzistuojantis, užgimęs įaudrintoje pasakotojo sąmonėje) reiškinys (garsas) nusakomas išraiškinga, vaizdinga kalba, ir tai rodo aukšto lygio stilių, o kartu ir teksto literatūriškumą. Čia bylojama ne paties autoriaus, o pasakotojo balsu, ir tas balsas labai gyvas, banguojantis, kartais aistringas, bet podraug – dažnai einantis ratu ar bent spirale, tarsi gyvatė, ryjanti savo uodegą, arba veikiau savo uodegą gaudantis katinas (romane paminėtas ir toks vaizdelis, ir apskritai katinų čia gausu).

Mums bylojantį personažą Šarlį turbūt galima vadinti nepatikimu pasakotoju, bet jis ir pats savimi nepasitiki, kalbėdamas slysčioja į šonus, užsikerta ir savikritiškai (nors gal kartais manieringai) atsiprašinėja: „Dovanokite, nuklydau ir pamečiau pagrindinę mintį“ (p. 15). Ir tarsi savaip flirtuoja su skaitytojais: „Varge vargeli, girdžiu savo žodžius, girdžiu, ir girdžiu jūsų priekaištingą tylėjimą“ (p. 32). Arba dar labiau supliekia save: „Dovanokite… dovanokite, aš jau nebesusigaudau, apie ką kalbu“ (p. 191).

Vardas Šarlis, žinoma, yra prancūziška Karolio ištartis, o antras skyrius pavadintas „Charlemagne“, ir: „Ak, štai – Karolis Didysis!“ (p. 35). Be abejo, ši akcentuota sąsaja su Karoliu Didžiuoju nėra atsitiktinė – Tomas Vaiseta yra minėjęs šį iškilų valdovą kaip užgimusio naujojo europinio Vakarų pasaulio simbolį, tad ir visą pasakotojo Šarlio situaciją su jo nepaliaujama kalbos tėkme galima įsivaizduoti kaip pesimistišką šiandieninio europinio pasaulio metaforą, kai begaliniai žodžių srautai maskuoja mirties baimę, o šiuo atveju gal ir mirties kultūrą.

Šalia figūruoja ir Karolis Mažasis, žemo ūgio Šarlio palydovas ir pagalbininkas. Apie jo asmenybę, biografiją, motyvaciją nelabai kas pasakyta – jis yra tarsi Šarlio šešėlis.

O pats Šarlis mums pateikia ir savo ankstesnio gyvenimo nuotrupų – miglotą istoriją apie žuvusią dukrą, apie žmoną ir „trisdešimt dvejų metų“ (!) darbą bibliotekoje. Epizodiškai minima biblioteka yra tarsi teatrinio tragiškumo neturintis pasaulis, kuriame veikėjų dramos nesibaigia realiomis mirtimis, – tai tas literatūros pasaulis, iš kurio galbūt ir gimsta suliteratūrintas žiaurusis teatras su gyvų veikėjų mirtimis: „natūraliai atkūriau ar vien nekaltai ėmiau įsivaizduoti, kad kiekviena gamyklos patalpa atstoja vieną bibliotekos lentyną su jai priskirta raide“ (p. 94). Viena iš tų raidžių ir yra „Ch“ – šią raidę pasakotojas priskiria savo kambarėliui.

 „Atitinkamos bibliotekos aprašymas ir to aprašymo pristatymas pasirodė būtinas, kad, sukdami ratus kaip vanagai, galėtume po truputį artėti prie reikalo esmės“ (p. 170). Bet prie esmės priartėti Šarliui visada sunku.

Viena esmė aiški, romano veiksmas bent jau išoriškai vis dėlto turi savo branduolį: šiame pastate įsikūręs teatras itin žiauriu būdu tikroviškas: čia žūsta ne tik personažai, bet kartu ir juos vaidinantys aktoriai. Tai yra keistas, savitai makabriškas, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai uždaras pasaulis: aktoriai mirtinos priedermės nevengia, jos gal net siekia, jiems atrodo savaime suprantama, kad taip reikia ir kitaip negali būti.

Įdomu, kad uždaro, klaustrofobiško didelio teatro su lyg įkalintais aktoriais modelis buvo įgyvendintas latvių rašytojos Ievos Melgalvės fantastiniame romane Mėnulio teatras (Mēness teātris, 2015), kur aktoriai ne savo valia gauna vaidmenis muilo operų serialuose, iš kurių negali ir dažniausiai nenori ištrūkti. Išskyrus bendriausio pobūdžio modelį, šiuodu romanai nė kiek nepanašūs.

Tomo Vaisetos Ch. (na, negražus pavadinimas, bet ką padarysi) pasakotojas Šarlis nėra aktorius, jis scenos darbininkas, be kita ko, po baigmės sutvarko spektaklyje žuvusio aktoriaus palaikus, juos kremuoja, o prieš lemiamą, paskutinį išėjimą į sceną dar gyvą kūną apiplauna – toks ritualas.

Ankstesnis Vaisetos romanas Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal (2015), kaip ir šis, buvo nelengvas skaitinys, tikrai neskirtas tiems, kas įpratę norėti intelektualaus, bet kartu žaismingo, ironiško ir smagaus skaitymo malonumo, – jis persmelktas niūroko rezignacinio liūdesio, ir tuo ryškiai išsiskyrė iš daugumos šiandieninės lietuvių prozos. Bet visai kita prasme iš nemažos dalies nūdienos romanų išsiskyrė ir savita aukšto lygio stilistika, išradinga, meistriškai išskleista kalba.

Romane Ch. ši raiška pažeria netikėtų metaforų ir palyginimų perlų, kuriuos tiesiog norisi cituoti net be konteksto: krosnis „ūžė piktai ir ritmingai, kaip į streiką išėjusi darbininkų minia“ (p. 209); „klausydavausi, kaip palengva baigia degti spektaklis ir į vašką stingsta tyla“ (p. 24); „tarsi mintis greitėdama slystų kaip tirpstančio sniego gabalas nuo stogo“ (p. 80).

Vis dėlto čia autorius žengė rizikingesnį žingsnį negu Orfėjuje – ten kuriama suprantama šiandieninio Vilniaus (nors ir šitaip neįvardinto) aplinka ir personažai. Čia yra fantastinė terpė, nedaug veiksmo, ir akcentuotas literatūriškumas. Šiuo atžvilgiu prašosi lyginimas su Andriaus Jakučiūno Lalage, bet užmojis čia vis dėlto kitoks – Lalagė yra grynasis žaidimas literatūriniais modeliais, o Ch. turi niūrų prasminį, tarsi distopinį branduolį, žmogaus įkalinimą neišvengiamos lemties misterijoje, aplink kurią, ją klystkeliais aiškindamas, savo verbalinį šokį atlieka, tarkim, absurdiškas ir makabriškas klounas Šarlis.

Savo monologo pynėse Šarlis samprotauja apie įvairiausius dalykus, tie samprotavimai ne visada įtikina ir neturi įtikinti, bet kartais įdomiai tarpusavyje susisieja: „neįmanoma nugyventi gyvenimo teisingai, įmanoma tik teisingai numirti“ (p. 218); bet meną, siekiantį išbaigtumo, tai savaip suartina su mirtimi: „Ko geidauja menas, tuo mirtis apdovanota iš prigimties“ (p. 132). Teatras yra menas, tikra mirtis scenoje yra meniška ir teisinga – matyt, taip atrodo Šarliui ir romano personažams aktoriams, nors ne romano skaitytojams. Skaitytojams, žinoma, ir nepatrauklu, ir nereikalinga tapatintis su Šarliu, bet gali būti patrauklu atsidurti rašytojo sufantazuotame pasaulyje, kurio dėsniai ir prioritetai yra kitokie negu mūsų tikrovės.

Vis dėlto pats autorius radijo laidoje teigė, kad šis sumanymas gimė iš mūsiškės tikrovės – iš internete gyvai transliuojamų savižudybių. Tačiau aš, skaitytojas, tai galiu įsivaizduoti tik kaip pirminį impulsą, nuo kurio romanas – arba jo pasakotojas – nutolo. Juolab kad apie tokį reiškinį buvau girdėjęs tik viena ausimi, ir jis, žinoma, yra marginalinis.

Čia neapžvelgiau kitų personažų – aktorių, režisieriaus – ir jų tarpusavio santykių. Apie tai būtų galima šį tą pasakyti, bet tie veikėjai menkai išplėtoti – viskas vis dėlto sukasi apie patį pasakotoją, visa esmė, regis, sutelkta jame.

Savotiškai svarbi personažų grupė yra katinų būrys. Savo namų katinus (kaip ir šunis) mes visada linkę antropomorfizuoti – suteikti jiems žmogiškų savybių. Tačiau būtent katinai (labiau negu šunys) yra slėpiningai savarankiški – kaip teigė ir pats autorius (gal ne visai tais žodžiais), katinai yra žmonių šeimininkai, o ne atvirkščiai. „…šunys į namus parneša blusų ir erkių, o katinai – atsainumą“ (p. 69). Turėdamas patirties, tegaliu tam visiškai pritarti. Katinai čia iš tikrųjų yra paralelinis pasaulis – negana to, kad apskritai šis fantastinio teatro pasaulis yra paralelinis mūsiškiam, katinų elgsenos erdvė yra dar kitokia, ir tai galutinai ypač ryškiai ir įtaigiai perteikta „Epiloge“. 

Romanas Ch. įdomus ir viliojantis įvairiais atžvilgiais, neabejotina ir tai, kad daliai skaitytojų jis gali atrodyti pernelyg sunkus, klampus, monotoniškas. Čia peršasi esminis klausimas: ar Šarlio kalbėjimo srautas susrūva į įtaigiai darnią visumą. Neabejoju, kad Vaiseta suvokė, jog parašė keliais atžvilgiais unikalų kūrinį, nepanašų į nieką ligšiolinėje lietuvių literatūroje, ir jog tai buvo įdomiai rizikingas sumanymas. Kadaise į neištirtas literatūrines žemes rizikingai žengė Williamas Faulkneris, kartu teigdamas, kad tokiose beribėse erdvėse pasiekti tobulybę vargu ar įmanoma: „Mums visiems nepavyko prilygti tobulybės svajonei. Aš mus vertinu pagal puikią [splendid] nesėkmę padaryti tai, kas neįmanoma“.

Šiuo hermetišku romanu autorius, ir jo personažas Šarlis, nuslydo į šalį – nuo visų tradicijų į savaip intriguojantį (iš)bandymą – literatūros gelmėse, ryškiame mirties šešėlyje.