Žmogaus atminties atranka yra įnoringa ir dažnai nelogiška – ilgam įsispaudžia kokios nors nereikšmingos smulkmenos, bet jos, net ir nebūdamos konkrečiai asmeniškos, yra neatskiriama mūsų individualybės atspalvių dalis, unikali ir nepakartojama. „[V]isi prieblandoje skendintys ankstyvųjų metų vaizdiniai, švytinčios kažin kurio vasaros sekmadienio balos […]“ (p. 10), „Simone’os Signoret veidas filmo „Tereza Raken“ afišoje“ (p. 8) – „[v]isi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi“ (p. 10).
„Išnyks“ – Annie Ernaux (2022 m. Nobelio laureatės) knygos Metai (2008; liet. Annie Ernaux, Metai, vertė Greta Štikelytė, Vilnius: Baltos lankos, 2024, 236 p., 1800 egz.), neretai vadinamos geriausiu jos kūriniu, pradžioje numatoma pabaiga – ne knygos, bet gyvenimo, vieno žmogaus gyvenimo, o knyga yra šio gyvenimo istorija, ir tai autobiografija, bet neįprasta. Pasakojimas be ryškių personažų, be vardų, be išplėtotų nutikimų sekos – tai yra fragmentuotas srautas, metų tėkmė puikiu ritmišku stiliumi skaitytoją plukdo lyg upė, pasigėrėjimą kelia ir Gretos Štikelytės vertimas (paminėtina ir patyrusi redaktorė Diana Bučiūtė).
Knygos pabaigoje autorė akcentuoja ir pagrindžia įvardžių vartojimo principą, šiaip akivaizdų nuo pradžios: niekur nėra „aš“ (matomo kituose autorės kūriniuose), tik „ji“ arba „mes“. Retu atveju „jos“, kaip štai čia, jaunoms motinoms šnekantis apie savo mažus vaikus: „Paauglystės plepalai ir kuždamos paslaptys […] atrodė toli toli. Joms buvo sunku patikėti tuo, kaip gyveno anksčiau, prieš trejus metus, jautė apgailestavimą, kad tada per mažai tuo mėgavosi. Jos įžengė į Rūpybą – maitinimas, skalbiniai, vaikiškos ligos“ (p. 85).
Taip išryškinami skirtingi žmogaus (pabrėžtinai moters) gyvenimo etapai, ir ypač įtaigiai, intymiai kalbama apie psichologiškai trapų paauglystės ir ankstyvos jaunystės amžių, kai „ji nesikalba su vaikinais, bet nuolat apie tai mąsto“, kai atsiveria neregėti, keisti savo kūno ir dvasios slėpiniai, kuriuos reikia susivokti ir tą naująją save suderinti su aplinka, taip žengiant jau į savarankišką gyvenimą, – tai tampa viena iš neįvardintų šios knygos temų.
Ernaux ne tik nusako gyvenimo etapus (tekste grafiškai neišskirtus, palengva išnyrančius ir grimztančius bendroje tėkmėje), bet ir atskirų etapų požiūriu reflektuoja ankstesnius, kaip matome ir pateiktoje citatoje apie žengimą į „Rūpybą“. Be to, jauname amžiuje žvelgia ir į ateitį, vyresnę kartą, savo tėvus, kaip jau lyg pasenusį pasaulį, o vėliau bando suprasti, kaip į jos kartą žiūri jos vaikų karta. Autorė gimė 1940 m. ir dar šiek tiek prisimena karą (pateikia ir tėvų prisiminimų nuotrupų).
Istorinio laiko kaita yra dinamiška, kinta pačios kaitos pobūdis, nes keičiasi visuomenė – vis laisvėja, be to, įgyja vis daugiau technologijų pažangos naujovių. Aplinkinis pasaulis nuolat liberalėja, todėl praėjus jaunystei
„[n]uostaba nyko“, liko „tik pasitenkinimas turint nebaudžiamą prieigą prie anksčiau draustų malonumų“ (p. 136–137). Kaip smarkiai keitėsi papročiai ir vertinimai, liudija ankstesnė jaunų dienų pastaba: „Ji pažymėjo, kad turi rašyti esė apie Corneille’io „Polieuktą“, bet labiau mėgsta Françoise Sagan romanus, kurie „nors iš esmės amoralūs, visgi turi krislą tiesos“ (p. 61).
O štai kokia netikėta įdomybė buvo nešiojamųjų radijo imtuvų atsiradimas: „Pirmą kartą buvo galima muzikos klausytis visur, ant smėlio prie pat galvos, einant gatve. […] džiaugsmas buvo dar neregėto pobūdžio, nes suteikdavo galimybę būnant vienam nesijausti vienišam, vos įsigeidus išgirsti žinių ir įvairenybių iš viso pasaulio“ (p. 69). Bet galiausiai „[n]aujovės nesulaukdavo nei tulžingos kritikos, nei entuziazmo, nebemasino vaizduotės. Jos tapo įprasta gyvenimo dalimi“ (p. 201).
Taigi šios autobiografijos ryški ypatybė yra ta, kad į vieno gyvenimo giją glaudžiai įsivijusi kita plotmė, kitas pasakojimas – gyvenamojo meto politikos ir kultūros istorijos atspindžiai. Kalbama ne tik apie vieno asmens gyvenimo eigą, bet ir apie kintantį aplinkinį pasaulį. Istorinių įvykių sraute dominuoja, žinoma, Prancūzija, bet įsiterpia ir platesnis pasaulis: „Gorbačiovas buvo nuverstas […], viskas nurimo ant tanko kažkokiu stebuklingu būdu užsiropštus laisvės herojumi paskelbtam mažaakiam storžieviui [Jelcinui]“ (p. 157).
Ta istorinė plotmė subjektyviu ir fragmentuotu pasakojimo srautu šiek tiek primena čeko Patriko Ouředníko knygą Europeana (2001, liet. 2004), nors, žinoma, neturinčią asmeniškos autobiografinės plotmės ir skirtą XX a. istorijai: „[…] gyvenimas tose [Rytų Europos] šalyse buvo sustingęs ir nejudrus, tarsi įšaldytas, ir 1989 metais daug žmonių Vakarų Europoje manė, kad rytines šalis reikėtų kuo grečiau priimti į Europos Sąjungą, sakydami, kad tai praturtintų Europos tapatybę“ (vertė Almis Grybauskas).
O štai kaip Metuose nusakomas vadinamosios identiteto politikos atėjimas: „Pasididžiavimą tuo, ką darome, keitė pasididžiavimas tuo, kas esame: moteris, gėjus, provincijos gyventojas, žydas, arabas ir t. t.“ (p. 178).
Vėlesni gyvenimo etapai nebepateikia tokių asmeniškų atradimų kaip paauglystė ir jaunystė (nors solidžiame amžiuje dar sušmėžuoja gaivi jauno meilužio tema), tad svarbesnis tampa įvardis „mes“, ir nesunku numanyti, kad čia turima omeny artima pasakotojos aplinka arba apskritai jos socialinio kultūrinio sluoksnio žmonės – kairieji prancūzų intelektualai, be kita ko, „vartojimo visuomenės nekentėjai“; o mes galime pastebėti, kad mūsų visuomenė nebe daug kuo skiriasi nuo čia aprašomos (nors ankstyvaisiais šio pasakojimo dešimtmečiais skyrėsi smarkiai – apie tuometinę rytinę Europą knygoje irgi užsiminta), ir, Lietuvoje matydami triukšmingą ankstyvą komercinį kalėdinį šurmulį, galime suprasti norą „užmigti lapkričio pabaigoje ir atsibusti kitų metų pradžioje“ (p. 208).
1968-ųjų prancūzų jaunimo maištui pasakotoja pritarė, bet jautėsi pavėlavusi – jai tada ėjo 28-ti, bet maištautojai „tais metais visi buvo nuo aštuoniolikos iki dvidešimt penkerių“ (p. 91), ir, jos požiūriu, tai, matyt, buvusi savotiška kultūrinė papročių revoliucija, nes „jie keršijo už visą mūsų paauglystės laikų politinę įtampą, pagarbią tylą auditorijose, gėdą, jaučiamą vaikinams lankantis mūsų bendrabučio kambariuose. Prielankumas naktimis liepsnojančiam Paryžiui slypėjo pačiose mūsų gelmėse, iškankintose aistrose, nuolankumo sukeltame nuovargyje“ (p. 92–93).
Kaskart paminimi Prancūzijos prezidento rinkimai, kai „mes“ visada balsuoja už kairesnįjį kandidatą ir, nors didžiausio palankumo sulaukia François Mitterrand’as, jis nepakankamai kairysis, tad 2002 m. „mes“ balsavo už (trockistų kandidatę) Laguiller, ir tada nutiko kairiųjų košmaras: į antrą turą pateko tradicinis (nuosaikus) dešinysis Chiracas ir kraštutinis Le Penas („gal reikėjo balsuoti už [socialistą] Jospiną“, p. 196).
Bet šie politiniai momentai tėra šalutinio pasaulio vyksmo punktyrai. Įspūdingiausia esmė yra pasakojimas apie vieną gyvenimą – su įvairių amžiaus tarpsnių lūkesčiais ir nusivylimais. Taip pat su daugybe žodžiais nusakytų vaizdų ir net keliomis kiek plačiau aptartomis nuotraukomis, užfiksavusiomis pasakotoją įvairiais gyvenimo tarpsniais. Ernaux yra kalbėjusi apie „tarsi fotografinį tikrovės rašymą“, kai lakoniški vaizdų aprašymai primena nuotraukas. Tai tapo pagrindu šį pavasarį Paryžiuje veikiančiai parodai „Extérieurs: Annie Ernaux ir fotografija“.
Knygoje mirga marga begalė kultūrinių laikotarpio ženklų – knygų, filmų, televizijos laidų ir t. t. pavadinimų, nekomentuojamų, tik paminimų. Pavadinimai išversti į lietuvių kalbą ir apkabinėti išnašų skaičiukais, kurių nuorodose randame originalų pavadinimą, ir tai teisinga strategija – tik nepatogu, kad išnašos knygos gale, o juk čia ne akademinis veikalas.
Bet pati pastabų koncepcija ir gausa kelia klausimų – išnašų net 270, tad esama pertekliaus. Vargu ar reikia papildomai minėti tas knygas, kurios lietuviškai ne kartą išleistos ir mūsų skaitytojui puikiai žinomos, pavyzdžiui: Vėjo nublokšti, Rugiuose prie bedugnės, Žiedų valdovas ir t. t. Visais šiais atvejais išnašose pateikti originalūs angliški pavadinimai.
O štai „ji“ skaitė knygą Gyvenimas ir likimas, bet išnašoje nurodytas prancūziškas pavadinimas Vie et destin mūsų skaitytojui nieko nereiškia, tad vertėjo paminėti, kad tai yra Vasilijaus Grossmano romanas, beje, visai neseniai (2022) pasirodęs lietuviškai.
Galima pamanyti, kad mums nėra svarbu, kas yra Hugo „Vargo žmonės“, bet čia pasakotoja, dar moksleivė, išvardina kelis „nekintančius“ prancūzų mokyklų literatūros programos kūrinius, tad gali būti smalsu. Išnašoje, kaip įprasta, pateiktas originalus šio Hugo kūrinio pavadinimas: Les Pauvres Gens. Visi žinome Hugo romaną Vargdieniai, bet taip pat žinome, kad prancūziškai tai yra Les Misérables. Pagūglinę les pauvres gens, randame, kad taip prancūziškai vadinamas Dostojevskio romanas Vargo žmonės. Savaime aišku, klaidos čia negalėjo būti – nei originale, nei vertime: „Les pauvres gens“ yra Hugo eilėraštis, bet tai buvo galima nurodyti išnašoje.
Annie Ernaux knygos pavadinimas išverstas tiksliai – Metai, bet čia koją pakiša tas kartais keblus faktas, kad lietuvių kalbos (kitaip nei kitų) žodis „metai“ yra daugiskaitinis. Kūrinys pavadinimu Metai yra vienas svarbiausių lietuvių literatūroje, bet, pavyzdžiui, prancūziškai ši Donelaičio poema vadinama Les Saisons, nes čia vaizduojama vienų metų eiga. Ernaux daugiskaitos Les Années atveju lietuviškai gal labiau tiktų „Metų tėkmė“.
